Civilinė byla Nr. 3K-3-97/2013

Teisminio proceso Nr. 2-32-3-01141-2010-0

                            Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.1; 60; 73.2.6.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS        

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko, Janinos Stripeikienės ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. K., A. K., A. B., V. J., A. K. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Atrika“, uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo – V. Z.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių vežėjo atleidimą nuo atsakomybės už krovinio praradimą ar jo sugadinimą, aiškinimo bei taikymo klausimai.

Ieškovai J. K., A. K., A. B., V. J. ir A. K. (toliau – ieškovai) prašė priteisti solidariai iš atsakovų UAB DK „PZU Lietuva“ ir UAB „Atrika“ J. K. – 14 100 Lt, A. K. – 30 800 Lt, A. B. – 12 800 Lt, V. J. – 6550 Lt ir A. K. – 28 800 Lt patirtiems nuostoliams atlyginti; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovai nurodė, kad su atsakovu UAB „Atrika“ sudarė krovinio pervežimo sutartis, pagal kurias atsakovas įsipareigojo pargabenti iš Vokietijos ieškovų įsigytus automobilius. Ieškovų teigimu, šalių pasirašyti tarptautiniai krovinių transportavimo važtaraščiai patvirtina, kad atsakovas prisiėmė vežėjo atsakomybę pagal Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarčių konvencijos (CMR) sąlygas. Atsakovo vairuotojui trečiajam asmeniui V. Z., gabenant ieškovų automobilius per Lenkijos Respubliką, platformos tipo sunkvežimyje „Scania“ kilo gaisras, dėl kurio apdegė  arba visiškai sudegė ieškovams priklausantys automobiliai. Kadangi atsakovo UAB „Atrika“ krovinys buvo apdraustas atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“, tai, vadovaudamiesi CMR konvencijos nuostatomis, gaisro metu patirtų nuostolių atlyginimą ieškovai prašė priteisti solidariai iš abiejų atsakovų.

Atsakovai su ieškiniu nesutiko, nurodydami, kad pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies nuostatą vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko dėl krovinio defektų ir aplinkybių, kurių padarinių vežėjas negalėjo išvengti. Atsakovų vertinimu, gaisras kilo dėl vežamo automobilio „Toyota Yaris Verso“ defekto (elektros instaliacijos gedimo), o šių aplinkybių ir jų padarinių vežėjas negalėjo išvengti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Pasvalio apylinkės teismas 2012 m. vasario 20 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.

Teismas nurodė, kad pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalies nuostatą vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento. Vežėjas gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės, jei įrodo, kad  padarė viską, ką galėtų padaryti ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas tam, jog būtų išvengta žalos; įrodinėjimo našta, kad nuostolių nebuvo galima išvengti, pagal CMR konvencijos 18 straipsnio 1 dalies nuostatą tenka vežėjui. Teismas sprendė, kad atsakovas UAB „Atrika“, teigdamas, jog turi būti taikoma CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalis, neįrodė, kad krovinys (automobilis „Toyota Yaris Verso“) turėjo paslėptą defektą, nebūdingą tokio pobūdžio kroviniams. Teismas konstatavo, kad, sudarydamas sutartis su ieškovais, atsakovas, būdamas profesionalus verslininkas, užsiimantis krovinių pervežimais ir turintis naudotų automobilių gabenimo iš užsienio šalių patirties, žinojo, jog prisiima pargabenti rizikos faktorių turinčius nenaujus (neretai po eismo įvykių) automobilius, su matomais kėbulo defektais, tačiau nesiėmė priemonių krovinio sugadinimo rizikai sumažinti – automobiliai buvo vežami nenormalioje automobiliams padėtyje, neatjungus akumuliatorių baterijų kontaktų, nenuėmus elektros instaliacijos laidų gnybtų, ką CMR konvencijos nuostatų prasme turėjo ir galėjo padaryti sąžiningas ir pareigingas vežėjas tam, kad būtų išvengta žalos. Atsakovo UAB „Atrika“ paaiškinimą, kad ieškovai jo neįpareigojo atjungti akumuliatorių baterijų, o atsakovas to nepadarė bijodamas pakenkti automobilių elektronikos sistemoms, teismas laikė deklaratyviu, nurodydamas, jog atsakovas neįrodė, kad veikdamas kaip sąžiningas ir pareigingas vežėjas kreipėsi į ieškovus prašydamas leisti atjungti akumuliatorius, tačiau tokio leidimo negavo.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą, 2012 m. birželio 11 d. nutartimi Pasvalio apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ netiksliai aiškina Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Gaisrinių tyrimų centro 2011 m. lapkričio 18 d. ekspertizės aktą Nr. 65-11 (EA) (toliau – Ekspertizės aktas), kuriame nurodytos išvados – automobiliai „Opel Corsa C“ ir „Toyota Yaris Verso“ buvo gabenami ne įprastomis jų eksploatavimo sąlygomis, o pastatytos priekiu tam tikru kampu į apačią arba į viršų, automobilių kėbulai buvo su defektais (galbūt dėl eismo įvykių), buvo neatjungtos akumuliatorių baterijos – neparodo, jog gabenami automobiliai buvo su užslėptais defektais, jos tik nurodo prielaidas, kad dėl automobilių savybių ir gabenimo ypatumų galėjo kilti gaisras. Pažymėjusi, kad CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies prasme paslėptas krovinio defektas turi būti suprantamas ir aiškinamas kaip defektas, kuris įprastinėmis sąlygomis yra nebūdingas tokio pobūdžio kroviniams, teisėjų kolegija sprendė, jog nagrinėjamoje byloje vežėjas negali būti atleistas nuo atsakomybės už automobilių sugadinimą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas UAB „Atrika“, transportavimo ir saugojimo srities profesionalas, privalėjo iš anksto įvertinti visus padarinius, galinčius kilti pervežant rizikos faktorių turintį krovinį ir imtis visų įmanomų priemonių krovinio praradimo, sugadinimo rizikos veiksniams pašalinti ar tokiai rizikai sumažinti, kritiškai vertindama atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ argumentus, jog atjungus automobilių akumuliatorius sugenda (išsiderina) borto kompiuteriai, dingsta automagnetolų kodai ir panašiai.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo panaikinti Pasvalio apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 11 d. nutartį; ieškovų ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl vežėjo atleidimo nuo atsakomybės pagrindų. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog automobilio elektros instaliacijos gedimas nėra laikomas paslėptu krovinio defektu, prieštarauja kasacinio teismo praktikai, kurioje laikomasi pozicijos, kad automobilio elektros instaliacijos gedimai yra krovinio defektai CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies prasme, nes tokio pobūdžio gedimai nėra įprasta naudotų automobilių savybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Darvydas“ v. J. K. IĮ „Banga“ ir kt.; bylos Nr. 3K-3-227/2012); automobilio elektros instaliacijos gedimas kvalifikuojamas automobilio vidiniu defektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m.. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Maritina“ v. UAB „Baltijos autocentras“, bylos Nr. 3K-3-100/2011). Kasatoriaus įsitikinimu, byloje surinkti duomenys patvirtina ir jis įrodė, kad gaisras kilo dėl krovinio vidinio defekto, jo padarinių atsakovas UAB „Atrika“ išvengti negalėjo, nors elgėsi pagal teisės aktų bei vežėjo rūpestingumo ir atidumo reikalavimus.
2. Dėl Ekspertizės akto aiškinimo. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu Ekspertizės akto vertinimu, nurodydamas, kad jame aiškiai teigiama, jog labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis – gabenamo automobilio „Toyota Yaris Verso“ elektros instaliacijos avarinio darbo režimas, o teisėjų kolegijos aprašytos aplinkybės (automobilių gabenimo sąlygos, kėbulų defektai, neatjungtos akumuliatorių baterijos) nėra įvykio priežastys, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusios su gaisru, jos pernelyg nutolusios nuo įvykio arba yra teisėjų kolegijos netinkamai aiškinamos.
3. Dėl automobilių gabenimo būdo. Remdamasis Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 3-56 patvirtintų Krovinių, vežamų kelių transporto priemonėmis, išdėstymo ir tvirtinimo taisyklių 34.5 punktu, kasatorius daro išvadą, kad teisės aktų reikalavimus atitinka automobilių tvirtinimas ne tik horizontalioje, bet ir nuožulnioje plokštumoje, todėl Ekspertizės akte nurodyta aplinkybė, jog automobiliai buvo gabenami neįprastomis jų eksploatavimo sąlygomis, nereiškia, kad šis būdas yra nesaugus, tokia transporto priemonių pakrovimo ir pervežimo praktika yra įprasta tiek Lietuvoje, tiek užsienio valstybėse. Kasatorius pažymi, kad jei automobilis nebūtų turėjęs vidinio defekto (trūkumo), transportavimo būdas nebūtų turėjęs įtakos gaisro kilimui. Kasatorius teigia, kad gabenamų krovinių tvirtinimas, gabenimo būdo tinkamumas nepatenka į ekspertizę atlikusio teismo eksperto A. R. (A. R.) veiklos bei kompetencijos sritį, todėl šio nurodytos aplinkybės dėl automobilių gabenimo būdo vertintinos kritiškai ir neturi įrodomosios galios.
4. Dėl pervežamų nenaujų automobilių ir jų akumuliatorių neatjungimo. Kasatorius mano, kad teisėjų kolegijos nurodyti išoriniai krovinio defektai (automobilių kėbulų defektai) nėra susiję priežastiniu ryšiu su įvykiu (gaisru). Kasaciniame skunde teigiama, kad teisės aktai nereglamentuoja, jog pervežant automobilius turi būti atjungiami jų akumuliatoriai; elektros instaliacijos defektai nėra būdingi tokiam kroviniui (nenaujiems automobiliams), nes, automobiliui esant be vidinių defektų, jis neužsidegtų net ir su prijungtu akumuliatoriumi. Kasatorius atkreipė dėmesį į tai, kad vežėjas yra pervežimo srities, bet ne automobilių techninės priežiūros profesionalas, todėl jam negali būti taikomi griežtesni reikalavimai pervežamų automobilių techninės priežiūros srityje; už pervežamų automobilių techninę būklę atsakingi jų savininkai, kuriems turėtų būti keliami griežti daikto saugumo reikalavimai, užtikrinti, jog daiktas nepadarytų žalos tretiesiems asmenims (CK 6.263 straipsnis). Žinodami apie automobilių būklę (kėbulai su defektais, automobiliai galbūt po eismo įvykių), ieškovai jokių nurodymų (atjungti akumuliatorius ar pan.) atsakovui UAB „Atrika“ nedavė, krovinio pervežimo sutartyse nebuvo susitarta dėl krovinio pakrovimo (iškrovimo) būdo, jo saugojimo ar papildomos techninės apžiūros, todėl, kasatoriaus vertinimu, ieškovai nesielgė kaip bonus pater familias ir prisiėmė galimos žalos atsiradimo riziką.
5. Dėl draudimo teisinių santykių. Kasatorius pažymi, kad įvykis pripažįstamas draudžiamuoju ir draudikui kyla pareiga mokėti draudimo išmoką tik esant visų nurodytų sąlygų visumai: nustatoma draudėjo atsakomybė dėl krovinio pervežimo pagal CMR konvencijos nuostatas; įvyksta draudimo sutartyje nurodytas draudžiamasis įvykis ir nustatoma, jog jam galiojo draudimo apsauga; įvykis nepatenka į nedraudžiamųjų įvykių sąrašą; nepažeidžiamos draudimo sutartyje ar taisyklėse įtvirtintos draudėjo pareigos. Kadangi neįvyko visos pirmiau nurodytos kumuliatyvios sąlygos ir ginčo įvykis, atsižvelgiant į kasaciniame skunde išdėstytus argumentus, nepripažintinas draudžiamuoju, tai kasatoriui nekyla pareigos mokėti draudimo išmoką, o ieškinys jam atmestinas.

Atsiliepimo į kasacinį skundą negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl iš tarptautinio vežimo sutarties kylančios vežėjo atsakomybės už krovinio praradimą  taikymo

Visais atvejais, kai vežimo sutartis atitinka CMR konvencijos 1 straipsnyje nurodytus požymius: vežama kelių transporto priemone, sausumos keliais, už užmokestį, krovinio išsiuntimo ir gavimo vietos yra skirtingose valstybėse, krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės, vežimo sutarties šalių tarpusavio teisių ir pareigų bei atsakomybės klausimai sprendžiami pagal CMR konvencijos nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Eksea“, bylos Nr. 3K-3-104/2006; 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Klevas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-457/2006). Taikant CMR konvenciją turi būti įvertinta tai, kad ši tarptautinė sutartis turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą, t. y. klausimai, patenkantys į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai ir jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo negalimi; nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai – tik tiems su tarptautiniu krovinių pervežimu susijusiems santykiams, kurių CMR konvencija tiesiogiai nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Jutatransa“ v. UAB „Girteka“, bylos Nr. 3K-3-177/2009).

CMR konvencijos, kaip specialiojo teisės akto, pobūdis lemia tai, kad joje įtvirtintais pagrindais atsirandanti vežimo sutarties šalių civilinė atsakomybė laikytina reglamentuota išsamiai tiek atsakomybės sąlygų, tiek atsakomybės ribų požiūriu. CMR konvencijoje nereglamentuojama krovinio pakrovimo ir iškrovimo procedūrų, todėl sutarties šalys gali dėl to susitarti, o nesant tokio susitarimo krovinio pakrovimas yra siuntėjo reikalas. Tokiu atveju vežėjo pareigos siuntėjui kraunant krovinį apsiriboja tik išorinių ir aiškiai matomų krovinio savybių patikrinimu bei krovinio išdėstymo automobilyje kontrole (CMR konvencijos 8 straipsnio 1 dalis); ar vežėjas šias pareigas įvykdė, sprendžiama pagal sąžiningo ir rūpestingo vežėjo elgesio standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „BTSK“ v. UAB „Transidra“, bylos Nr. 3K-3-296/2008).

Vežėjo atsakomybė aktualiu nagrinėjamai bylai atveju – kai krovinys vežimo metu sugadinamas ar prarandamas – nustatyta  CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje: vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar sugadinimą nuo to momento, kai krovinį prisiėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento. Šioje CMR normoje įtvirtinta griežtoji (objektyvioji) vežėjo sutartinė atsakomybė: vežėjas joje nustatytais pagrindais atsako visais atvejais, jeigu neįrodo jo atsakomybę šalinančių aplinkybių, nurodytų 17 straipsnio 2 dalyje. Pagal CMR 17 straipsnio 2 dalį vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių padarinių vežėjas negalėjo išvengti. Atsakomybę šalinančių pagrindų įrodinėjimo našta pagal CMR konvencijos 18 straipsnio 1 dalį tenka vežėjui: vežėjas turi įrodyti, kad krovinys prarastas, jo trūksta ar pristatyta ne laiku dėl 17 straipsnio 2 punkte nurodytų aplinkybių.

Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad ieškovai su atsakovu UAB „Atrika“ sudarė tarptautinio krovinių vežimo sutartį, kuriai taikoma CMR konvencija. Byloje nėra duomenų, kad ieškovai ir atsakovas būtų sudarę sutartį ir dėl krovinio paruošimo pervežti bei jo pakrovimo. Krovinys – naudotos transporto priemonės – buvo prarastas dėl jo vežimo metu kilusio gaisro, todėl kasatoriaus reikalavimui atlyginti žalą, padarytą krovinio praradimu, taikytina CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalis. Atsakovai nuo jiems reiškiamų reikalavimų gynėsi CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu vežėjo atsakomybę šalinančiu pagrindu – įrodinėdami, kad krovinys žuvo dėl krovinio defektų – vieno iš vežamų automobilių vidaus elektros instaliacijoje kilusio gaisro. Bylą nagrinėję teismai laikė, kad atsakovo UAB „Atrika“ gabento apgadinto lengvojo automobilio „Toyota Yaris Verso“ elektros instaliacijos gedimas, esant pajungtam akumuliatoriui, dėl kurio kilo gaisras, nėra paslėptas krovinio ­(įrangos) defektas, todėl sprendė, jog nagrinėjamoje byloje vežėjas pagal CMR nuostatas negali būti atleistas nuo atsakomybės už automobilių sugadinimą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad gedimai automobilio elektros instaliacijoje nėra išoriniai ir akivaizdūs krovinio trūkumai, kuriuos vežėjas turėjo patikrinti ir pastebėti vykdydamas CMR konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas pareigas dėl krovinio išorinės būklės kontrolės. CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vežėjas gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu įrodo, kad krovinį prarado dėl aplinkybių, kurių negalėjo išvengti, o padariniams dėl šių aplinkybių negalėjo užkirsti kelio. Vežėjas šiuo pagrindu galėtų būti atleistas nuo atsakomybės, jei įrodytų, kad padarė viską, ką galėtų padaryti ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas tam, kad būtų galima išvengti žalos toje vietoje ir tuo metu. Įrodinėjimo našta, kad nuostolių nebuvo galima išvengti, tenka vežėjui (CMR konvencijos 18 straipsnio 1 punktas). Nepakanka įrodyti tik aplinkybių neišvengiamumo, vežėjas turi įrodyti ir priežastinį ryšį tarp tų aplinkybių bei žalos. Pažymėtina, kad neišvengiamos turi būti tiek aplinkybės, tiek ir jų padariniai.

Teismų išvada, kad apgadinto lengvojo automobilio elektros instaliacijos gedimas, esant pajungtam akumuliatoriui, nelaikytinas paslėptu krovinio (įrangos) defektu, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuluojamai teisės taikymo ir aiškinimo praktikai dėl vežėjo civilinę atsakomybę reglamentuojančių CMR normų taikymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Darvydas“ v. J. K. IĮ „Banga“ ir kt.; bylos Nr. 3K-3-227/2012). Nurodytoje byloje kasacinis teismas pripažino, kad krovinio vežėjui iš vežimo sutartinių santykių atsakomybės dėl krovinio praradimo prievolės neatsirado, nes vežamas krovinys žuvo dėl krovinio defektų – vieno iš vežamų automobilių vidaus elektros instaliacijoje kilusio gaisro, kuris laikytas krovinio defektu ginčo santykiams taikytos CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies prasme, šalinančiu vežėjo atsakomybę. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nagrinėjant bylą dėl solidariųjų atsakovų, vežėjo ir draudiko civilinės atsakomybės klausimas turėtų būti sprendžiamas ne tik pagal nutartyje pateiktą CMR konvencijos 17 straipsnio nuostatų išaiškinimą, bet ir analizuojant vežėjo sudarytą vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutartį, kuri apibrėžia draudiko atsakomybės ribas.

Atsižvelgdama į tai, kas pirmiau nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino vežėjo atleidimą nuo atsakomybės už krovinio praradimą ar sugadinimą reglamentuojančias CMR konvencijos nuostatas. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, nes konstatuotas pažeidimas gali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teismo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kiti kasacinio skundo argumentai (dėl gaisro priežasties, automobilių gabenimo būdo, akumuliatorių neatjungimo) yra susiję su fakto klausimais, tam tikrų aplinkybių vertinimu, veiksmų atlikimu ar jų neatlikimu. Pagal CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktą kasaciniame skunde turi būti nurodyti išsamūs argumentai, kurie patvirtina šio Kodekso 346 straipsnyje nurodytus pagrindus. Tai teisinės prigimties ir pobūdžio teiginiai. Jeigu dalis kasacinio skundo argumentų šių reikalavimų neatitinka, tai yra pagrindas išvadai, kad jie nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko dėl to, jog jie yra ne teisinio turinio, arba jie yra neišsamūs, arba yra nesusiję su nagrinėjama byla, joje nustatytomis aplinkybėmis, taikytina teise ir teismų praktika. Dėl tokių argumentų kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pasisakyti, nes nėra suformuluotas kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto); skunde nurodytus fakto klausimus turės išspręsti bylą iš naujo nagrinėsiantis apeliacinės instancijos teismas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad už kasacinį skundą ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ sumokėjo 2792 Lt žyminio mokesčio. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 11 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 101,43 Lt tokių išlaidų.

Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų bei išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, paskirstymo klausimas paliekamas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 11 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti tam šiam teismui iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Česlovas Jokūbauskas

                                                                      Janina Stripeikienė

                                                                      Juozas Šerkšnas