Civilinė byla Nr. e3K-3-113-381/2025

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00125-2024-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.10.1; 2.10.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Driuko (pranešėjas) ir Eglės Zemlytės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios bendrovės „SKARE BEEF PRODUCTION APS“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios bendrovės „SKARE BEEF PRODUCTION APS“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Luminor Lizingas“ ir uždarajai akcinei bendrovei „BIOVELA-UTENOS MĖSA“ dėl žalos atlyginimo ir metinių palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių byloje pareikšto ieškinio reikalavimo kaip kylančio iš delikto ar susijusio su sutartimi kvalifikavimą ir atitinkamai taikytinos teisės nustatymą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė kreipėsi su ieškiniu į teismą ir prašė priteisti jai iš atsakovės UAB „Luminor Lizingas“ (toliau – ir Atsakovė I) 274 171,64 Eur žalos atlyginimą arba iš atsakovės „UAB BIOVELA-UTENOS MĖSA“ (toliau – ir Atsakovė II, kartu su Atsakove I – ir Atsakovės) 274 171,64 Eur žalos atlyginimą, taip pat 11,75 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovė nurodė, kad yra bankrutuojanti Danijos Karalystėje registruota bendrovė, priklausanti įmonių grupei, kurios pagrindinė veikla – mėsos ir mėsos produktų didmeninė prekyba. Iki bankroto procedūrų tarp jos ir Atsakovės II susiklosčiusių santykių pagrindu Atsakovė II (pardavėja) kreditan tiekdavo jai mėsos produktus, o ji už juos reguliariai atsiskaitydavo pagal Atsakovės II išrašomas sąskaitas faktūras. Šiose sąskaitose faktūrose Atsakovė I buvo nurodyta kaip Atsakovės II teisių perėmėja pagal tarp atsakovių susiklosčiusius faktoringo santykius. Atitinkamai ieškovė pagal išrašytas sąskaitas faktūras atsiskaitydavo tiesiogiai su Atsakove I.

4.       2023 m. vasario 6 d. ieškovei iškelta bankroto byla. Ieškovės bankroto turto administratoriai nustatė, kad laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 4 d. iki 2022 m. liepos 22 d., bendrovei jau esant faktiškai nemokiai, Atsakovės II 2022 m. išrašytų sąskaitų faktūrų pagrindu Atsakovės I naudai iš viso buvo atlikti 4 356 836,90 Danijos kronos (585 449,71 Eur) dydžio mokėjimai. Šiais mokėjimais bendrovės skolos Atsakovei I 2022 m. gegužės 4 d. balansas buvo sumažintas nuo 2 039 837 Danijos kronų (274 171,64 Eur) iki 0 Danijos kronų (0 Eur), t. y. 274 171,64 Eur. Tokiu būdu UAB „Luminor Lizingas“ (UAB „BIOVELA-UTENOS MĖSA“) naudai nesąžiningai buvo suteikta pirmenybė prieš kitus bendrovės kreditorius ir tokiais veiksmais buvo padaryta 2 039 837 Danijos kronų (274 171,64 Eur) dydžio žala.

5.       Ieškovė, pasisakydama dėl taikytinos teisės, nurodė, kad nei 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2015/848 dėl nemokumo bylų (toliau – ir Nemokumo reglamentas), nei 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – ir reglamentas „Roma I“) ar 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – ir reglamentas „Roma II“) nėra taikomi Danijai. 1980 m. birželio 19 d. Konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – ir Romos konvencija), taikoma Danijai ir Lietuvos Respublikai, šiuo atveju nėra aktuali, kadangi joje nustatomos taikytinos teisės taisyklės, skirtos sutartinėms prievolėms. Nagrinėjamu atveju reikalavimas kyla dėl ieškovės atžvilgiu atlikto delikto padarytos žalos atlyginimo priteisimo. Kito tarptautinės privatinės teisės akto (sutarties), kuris būtų taikomas Danijai ir Lietuvai ir kuriame būtų nustatytos taikytinos teisės taisyklės nesutartinėms prievolėms, šiuo atveju nėra. Atitinkamai, nesant tarptautinės sutarties, nustatant ieškiniu reiškiamam reikalavimui taikytiną teisę, turi būti vadovaujamasi Lietuvos tarptautinės privatinės teisės taisyklėmis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.43 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalių teisės ir pareigos pagal prievoles, atsirandančias dėl padarytos žalos, nukentėjusiojo pasirinkimu nustatomos pagal valstybės, kurioje padarytas veiksmas ar buvo kitokių žalą sukėlusių aplinkybių, teisę arba pagal žalos atsiradimo vietos valstybės teisę. Nagrinėjamu atveju ieškinys grindžiamas CK 1.43 straipsnio 1 dalies teisės norma, kuria reglamentuojama taikytina teisė santykiams dėl žalos atlyginimo, nes, pagal Danijos Karalystės bankroto įstatymo 76 straipsnį, tuo atveju, jei „sandoris pripažįstamas negaliojančiu pagal 72 ar 74 straipsnį, kreditorius atsako už žalos atlyginimą pagal bendrąsias teisės normas“. Šiuo atveju nesąžiningi mokėjimai, kuriais remiantis reiškiamas ieškinys dėl žalos, buvo atlikti Danijoje ir pati žala ieškovei atsirado Danijoje. Atitinkamai ieškiniu reiškiamam reikalavimui dėl 274 171,64 Eur priteisimo taikytina Danijos teisė. Tokią išvadą dėl taikytinos Danijos teisės, be kita ko, patvirtina Lietuvos teismų praktika – Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-216-302/2017.

6.       Ieškovė, pasisakydama dėl pareikštų reikalavimų, nurodė, kad, pagal Danijos Karalystės bankroto įstatymo 74 straipsnį, sandoriai, sudaryti skolininkui nesąžiningai teikiant pirmenybę vienam kreditoriui prieš kitą kreditorių, arba sandoriai, dėl kurių skolininko turtas negali būti panaudotas kreditorių reikalavimams patenkinti arba dėl kurių skolininko skolos padidinamos kreditorių nenaudai, gali būti pripažinti negaliojančiais, jei skolininkas buvo ar dėl sandorio sudarymo tapo nemokus, o kreditorius žinojo ar turėjo žinoti apie skolininko nemokumą ir aplinkybes, dėl kurių sandoris yra nesąžiningas. Taigi, sandoris (šiuo atveju – mokėjimas) laikomas nesąžiningu, jeigu egzistuoja šios keturios kumuliatyvios sąlygos: sandoriu (mokėjimu) buvo suteiktas pirmumas vienam kreditoriui prieš kitus kreditorius; kreditorius yra nesąžiningas, nes žinojo aplinkybes, dėl kurių sandoris (mokėjimas) yra nesąžiningas; sandorio (mokėjimo) atlikimo metu bendrovė buvo nemoki; kreditorius yra nesąžiningas, t. y. buvo nesąžiningas ne tik dėl aplinkybių, dėl kurių sandoris (mokėjimas) yra nesąžiningas, bet ir žinojo arba turėjo žinoti apie skolininko nemokumą. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos pirmiau nurodytos sąlygos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. birželio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei UAB „BIOVELA-UTENOS MĖSA“ iš ieškovės 10 335,91 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

8.       Byloje nustatytos šios faktinės aplinkybės:

8.1.                      2015 m. lapkričio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 1006875 (toliau – ir Sutartis) pardavėja Atsakovė II ir pirkėja ieškovė susitarė dėl produktų pristatymo ir jų apmokėjimo pagal suderintą atskirą užsakymą. Sutarties 5 dalyje šalys susitarė, kad visus ginčus, nesutarimus ir reikalavimus, kylančius iš šios sutarties arba susijusius su šia sutartimi, jos pažeidimu, nutraukimu ar galiojimu, galutinai sprendžia: Vilniaus miesto apylinkės teismas, jeigu ginčo suma neviršija 28 962,01 Eur arba yra lygi šiai sumai; arba Vilniaus apygardos teismas, jeigu ginčo suma viršija 28 962,01 Eur; ginčai nagrinėjami pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

8.2.                      2020 m. spalio 30 d. tarp finansuotojos Atsakovės I ir pardavėjos Atsakovės II sudaryta Faktoringo sutartis Nr. 2020-3772/1 (su vėlesniais pakeitimais), kuria Atsakovė II įsipareigojo perleisti Atsakovei I reikalavimo teises į visus pirkėjų (taip pat ir ieškovės) finansinius įsipareigojimus, kylančius iš faktoringo sutarties ir sąskaitų faktūrų, ir mokėti finansuotojui (Atsakovei I) sutartyje nustatytus mokesčius ir kitus mokėjimus, o finansuotojas įsipareigojo faktoringo sutartyje nustatyta tvarka perimti reikalavimo teises ir pervesti į Atsakovės II sąskaitą išankstinį faktoringo mokėjimą bei faktoringo rezervą.

8.3.                      Pagal Danijos prekybos ir bendrovių tarnybos išrašą, ieškovė yra Danijos Karalystėje registruota ribotos atsakomybės bendrovė, kuriai 2022 m. spalio 17 d. pareiškimo pagrindu Esbjergo bankroto teismo 2023 m. vasario 6 d. nutartimi iškelta bankroto byla.

8.4.                      2022 m. balandžio 1 d. ieškovės visuotiniame akcininkų susirinkime patvirtinta audito įmonės atlikta ieškovės 2020 m. spalio 1 d. – 2021 m. rugsėjo 30 d. metinė ataskaita, kurioje nepriklausomas auditorius pateikė nuomonę, jog ieškovės finansinė ataskaita neatskleidžia tikro ir teisingo bendrovės 2021 m. rugsėjo 30 d. turto, įsipareigojimų ir finansinės būklės bei bendrovės 2020 m. spalio 1 d. – 2021 m. rugsėjo 30 d. finansinių metų veiklos rezultatų vaizdo pagal Danijos Karalystės finansinių ataskaitų rengimo įstatymo reikalavimus. Auditorius pažymėjo, kad būtina sąlyga, jog ieškovė galėtų nepertraukiamai vykdyti veiklą, yra gauti naujų paskolų, skirtų esamoms nutrauktoms paskoloms grąžinti. Taip pat turi būti galimybė pratęsti naujas kredito priemones, atsižvelgiant į naujus finansavimo poreikius, kadangi vadovybė negalėjo pateikti plano dėl grupės galimybių gauti naujų paskolų, skirtų esamoms paskoloms grąžinti, auditoriai išreiškė abejones, kad metinės ataskaitos buvo parengtos remiantis veiklos tęstinumo prielaida. Auditoriai konstatavo, kad ieškovės nuosavas kapitalas ir metų rezultatas yra pervertinti 212,7 mln. Danijos kronų suma.

8.5.                      2022 m. balandžio 4 d. Atsakovė II (pardavėja) išrašė kreditinę sąskaitą faktūrą UMD30080 ieškovei (pirkėjai) dėl -1092,24 Eur sumos. 2022 m. balandžio 5 d. išrašyta sąskaita faktūra UMD29999 dėl 11 574,57 Eur sumos. Tą pačią dieną išrašyta sąskaita faktūra UMD30000 dėl 36 972,46 Eur sumos. 2022 m. balandžio 13 d. išrašyta kreditinė sąskaita faktūra UMD30591 dėl -477,09 Eur sumos ir kreditinė sąskaita faktūra UMD30594 dėl -1207,44 Eur sumos. 2022 m. gegužės 3 d. išrašyta sąskaita faktūra UMD31858 dėl 16 851,04 Eur sumos, sąskaita faktūra MUMD31861 dėl 85 085,91 Eur sumos ir sąskaita faktūra UMD31894 dėl 444,68 Eur sumos. 2022 m. gegužės 9 d. išrašyta sąskaita faktūra UMD32248 dėl 63 394,75 Eur sumos. 2022 m. gegužės 16 d. išrašyta sąskaita faktūra UMD32667 dėl 16 052,27 Eur sumos, kreditinė sąskaita faktūra UMD32638 dėl -1550,76 Eur sumos. 2022 m. gegužės 17 d. išrašyta kreditinė sąskaita faktūra UMD32735 dėl -1201,25 Eur sumos. 2022 m. gegužės 22 d. išrašyta sąskaita faktūra UMD33011 dėl 15 533,33 Eur sumos ir sąskaita faktūra UMD33012 dėl 73 662,37 Eur sumos. 2022 m. gegužės 25 d. išrašyta kreditinė sąskaita faktūra UMD33316 dėl -956,35 Eur sumos. 2022 m. gegužės 26 d. išrašyta kreditinė sąskaita faktūra UMD33330 dėl -1551,93 Eur sumos ir kreditinė sąskaita faktūra UMD33329 dėl -2026,70 Eur sumos. 2022 m. gegužės 29 d. išrašyta sąskaita faktūra UMD33611 dėl 71 348,33 Eur sumos. 2022 m. birželio 13 d. išrašyta sąskaita faktūra UMD34511 dėl 35 583,52 Eur sumos. 2022 m. birželio 22 d. išrašyta kreditinė sąskaita faktūra UMD35151 dėl -1056,86 Eur sumos. 2022 m. liepos 1 d. išrašyta kreditinė sąskaita faktūra UMD35988 dėl -1856,82 Eur sumos. 2022 m. rugpjūčio 2 d. išrašyta kreditinė sąskaita faktūra UMD37554 dėl -450,24 Eur sumos. Visose sąskaitose faktūrose nurodyta, kad jose nurodytos sumos jose nurodyta valiuta turi būti sumokėtos UAB „Luminor Lizingas“ (faktoringo pagrindu).

8.6.                      Ieškovė Atsakovei II 2022 m. balandžio 28 d. pervedė 61 555,44 Eur, 2022 m. gegužės 5 d. – 123 242,98 Eur, 2022 m. gegužės 11 d. – 11 574,57 Eur, 2022 m. gegužės 17 d. – 84 000 Eur, 2022 m. gegužės 20 d. – 32 903,31 Eur, 2022 m. birželio 3 d. – 122 503,05 Eur, 2022 m. birželio 10 d. – 48 904,17 Eur, 2022 m. liepos 19 d. – 50 810,03 Eur, 2022 m. liepos 20 d. – 63 394,75 Eur ir 2022 m. liepos 22 d. – 48 116,85 Eur.

8.7.                      2024 m. sausio 18 d. ieškovė pareiškė pretenziją Atsakovei II dėl niekinio sandorio pasekmių pagal Danijos Karalystės bankroto įstatymo 74 straipsnį, t. y. pareikalavo grąžinti 273 476,66 Eur sumą, kuria, kaip vertino pati ieškovė, Atsakovė II, sumažinusi ieškovės nesumokėtą sumą, įgijo pranašumą kitų kreditorių sąskaita.

8.8.                      2024 m. vasario 1 d. ieškovės atstovas kreipėsi į Atsakovę I dėl bankrutuojančios bendrovės (ieškovės) kreditorių teisių pažeidimo ir 273 726,96 Eur sumokėjimo iki 2024 m. vasario 5 d.

9.       Teismas, pasisakydamas dėl taikytinos teisės, nurodė, kad ieškovė nepagrįstai remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-216-302/2017 pateiktais išaiškinimais, nes nagrinėjamos bylos ir Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtos bylos aktualios faktinės aplinkybės nėra analogiškos.

10.       Teismas taip pat nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog ieškovė, siekdama įrodyti, kad reiškiamas reikalavimas yra kilęs iš delikto (dėl žalos atlyginimo), ir dėl to prašydama taikyti ne Lietuvos, o Danijos teisę, ieškinį prilygina Lietuvos teisėje įtvirtintam actio Pauliana (Pauliano ieškinys) institutui, kuris reiškiamas įstatymų, o ne sutarties pagrindu, nagrinėjamu atveju aktualus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-684/2020 pateiktas išaiškinimas: kreditorių interesų pažeidimas yra viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų (CK 6.66 straipsnio 1 dalis), tačiau ne paties ginčijamo veiksmo pagrindas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra nurodęs, kad actio Pauliana nėra byla dėl civilinės teisės pažeidimo, delikto ar kvazidelikto, nes šiuo ieškiniu nesiekiama, kad skolininkas būtų įpareigotas atlyginti žalą, kurią jis sukėlė kreditoriui dėl savo nesąžiningo elgesio, o siekiama kreditoriaus atžvilgiu pripažinti negaliojančiais skolininko sudaryto sandorio padarinius. Jis yra nukreiptas ne tik prieš skolininką, bet ir prieš asmenį, kuris gavo naudos iš tokio sandorio ir nėra skolininko prievolės kreditoriaus atžvilgiu šalis (žr. ESTT 1992 m. kovo 26 d. sprendimo byloje Reichert ir Kockler, C-261/90, 19 punktą). Todėl minėtoje byloje kasacinis teismas padarė išvadą, kad vien tai, jog sutarčių pagrindu atliktas veiksmas (aptariamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje – įskaitymas) pažeidė kreditorių teises, nėra pakankamas pagrindas spręsti, kad pareikšti reikalavimai yra kilę ne iš sutarties, o iš delikto.

11.       Teismas vertino, kad ginčo dėl to, jog Atsakovė II savo sutartines prievoles įvykdė tinkamai ir ieškovės atlikti mokėjimai yra nulemti būtent Atsakovės II sutartinės priešpriešinės prievolės įvykdymo, tarp proceso šalių nėra, ir konstatavo, kad nėra jokio pagrindo vertinti, jog nagrinėjamu atveju reiškiamas ieškinys yra dėl žalos (turto netekimo arba sužalojimo, turėtų išlaidų, negautų pajamų, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų) atlyginimo priteisimo, todėl nusprendė, kad nagrinėjamu atveju netaikytinos CK 1.43 straipsnio, kuriame reglamentuojama dėl padarytos žalos (deliktinės) atsirandančioms prievolėms taikytina teisė, normos.

12.       Teismas padarė išvadą, kad ieškinio reikalavimai kildinami iš Sutartimi prisiimtų prievolių vykdymo, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo nagrinėjamu atveju kilti Atsakovių deliktinei atsakomybei, o kartu ir taikyti CK 1.43 bei (arba) 1.54 straipsnių nuostatas dėl taikytinos teisės. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamam ginčui nagrinėti taikytina ne Danijos teisė, o tarp proceso šalių (ieškovės ir Atsakovės II) sudaryta Sutartimi šalių valia pasirinkta Lietuvos teisė. Nurodė, kad toks aiškinimas atitinka Romos konvencijos 3 straipsnio 1 dalies nuostatas.

13.       Teismas, pasisakydamas dėl ginčo esmės ir atsižvelgdamas į tai, kad sandoriai (ieškovės laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 4 d. iki 2022 m. liepos 22 d. pagal Sutartį atlikti mokėjimai) nėra nuginčyti, jų ieškovė neginčija ir šioje byloje nagrinėjamu ieškiniu, nusprendė, jog nėra jokio teisinio pagrindo grąžinti ieškovei šios Atsakovei I pervestas lėšas (274 171,64 Eur).

14.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2024 m. gruodžio 12 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą, atsakovei UAB „BIOVELA UTENOS-MĖSA“ iš ieškovės priteisė 3687,86 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

15.       Kolegija vertino, kad, nagrinėjamu atveju sprendžiant taikytinos teisės klausimą, aktualu nustatyti, kokia yra prašomo taikyti pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybos būdo esmė. Danijos Karalystės bankroto įstatyme įtvirtintas teisinis pagrindas ginčyti sandorius, sudarytus skolininkui nesąžiningai teikiant pirmenybę vienam kreditoriui prieš kitą, yra prilygintas Lietuvos teisėje įtvirtintam actio Pauliana institutui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartimi Nr. e3K-3-82-684/2020 išnagrinėtoje byloje susiklostė panaši situacija, kaip ir nagrinėjamoje byloje: bankrutavusios įmonės nemokumo administratorius pareiškė ieškinį, ginčydamas atsakovės tarp šalių susiklosčiusių subrangos teisinių santykių pagrindu atliktą įskaitymą (įmonei jau esant nemokiai). Taigi, poreikis taikyti joje pateiktus išaiškinimus nustatytas pagrįstai ir, jais remiantis, teisingai konstatuota, kad ieškiniu pareikšti reikalavimai kilo iš sutartinių teisinių santykių. Faktas, kad joje buvo sprendžiamas ne taikytinos teisės, bet jurisdikcijos klausimas, nesudaro pagrindo spręsti priešingai.

16.       Kolegija pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-216-302/2017 ieškovas buvo privatus asmuo, kuriam pagal sutartį nemokumo administratorius perleido teisę reikšti neteisėtai pervestų lėšų priteisimo reikalavimą kitam bankrutuojančios įmonės kreditoriui. Pačiame sprendime pažymėta, jog toks privatus kreditorius (ieškovas), priešingai nei nemokumo administratorius, kuris iš esmės privalo veikti dėl kreditorių interesų, pats sprendžia, ar pasinaudoti savo įgytomis reikalavimo teisėmis; kai asmuo, kuriam perleistos teisės, nusprendžia pasinaudoti savo reikalavimo teisėmis, jis veikia dėl savo paties interesų, siekdamas išimtinai tik asmeninės naudos; taigi, jo ieškinio padariniai skiriasi nuo nemokumo administratoriaus pareikšto ieškinio dėl nuginčijimo, kurio tikslas yra padidinti įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, aktyvus, padarinių. Būtent tai nulėmė, kad ieškinys nagrinėtu atveju buvo vertintas kaip ieškinys dėl žalos atlyginimo priteisimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad nagrinėjamos bylos ir Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtos bylos aktualios faktinės aplinkybės nėra analogiškos.

17.       Pasisakydama dėl Nemokumo reglamento ir reglamento „Roma I“ taikymo nagrinėjamu atveju, kolegija, remdamasi, be kita ko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nusprendė, kad Nemokumo reglamentas taikomas tik toms byloms, kuriose skolininko pagrindinių interesų vieta yra Sąjungoje (išskyrus Daniją). Kaip ir Nemokumo reglamente, taip ir reglamento „Roma I“ preambulės 46 punkte nustatyta, kad, pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties pridėto Protokolo dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius, Danija nedalyvauja priimant šį reglamentą ir neprivalo vykdyti su juo susijusių įsipareigojimų ar jo taikyti. Kolegija padarė išvadą, kad, sprendžiant klausimą dėl nagrinėjamu atveju taikytinos teisės, turi būti vadovaujamasi Lietuvos tarptautinės privatinės teisės taisyklėmis.

18.       Įvertinusi Sutarties 5 dalį bei atsižvelgusi į CK 1.37 straipsnio 1 dalį, pagal kurią sutartinėms prievolėms taikoma prievolės šalių susitarimu pasirinkta teisė, ieškovės procesiniuose dokumentuose išdėstytą ir palaikytą reikalavimą priteisti iš Atsakovių ieškovės atžvilgiu atlikto delikto padarytą žalą, grindžiamą aplinkybėmis, nesudarančiomis tokio pobūdžio žalos atlyginimo pagrindo, ieškovei neįrodžius, kad ginčui turi būti taikomos Danijos Karalystės bankroto įstatymo nuostatos, kolegija nusprendė, jog ginčui nagrinėti taikytina ne Danijos, o Lietuvos teisė. Pažymėjo, kad analogiška nuostata įtvirtinta ir Romos konvencijos, kuri vis dar taikoma Danijoje, 3 straipsnio 1 dalyje.

19.       Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad šalių ginčui byloje taikytina Lietuvos teisė, ir nustatęs, jog ieškovė sandorių (pačios ieškovės laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 4 d. iki 2022 m. liepos 22 d. Sutarties pagrindu atliktų mokėjimų) nėra nuginčijusi ir jų neginčija nagrinėjamoje byloje, pagrįstai nusprendė, kad nėra jokio teisinio pagrindo ieškovės pervestas Atsakovei I lėšas (274 171,64 Eur) priteisti ieškovei kaip deliktinės žalos atlyginimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

20.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 12 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 6 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1.                      Poreikis taikyti užsienio teisę kyla ne iš šalių susitarimo, bet iš įstatymo. Todėl užsienio teisę pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai turėjo taikyti, aiškinti ir nustatyti jos turinį ex officio (pagal pareigas) (CK 1.12 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 808 straipsnio 1 dalis ir 3 straipsnio 5 dalis). Nustatydami ieškiniu reiškiamam reikalavimui taikytiną teisę pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai turėjo vadovautis Nemokumo reglamente, kuris tiesiogiai taikytinas ir galioja Lietuvoje, įtvirtintomis (kolizinėmis) taikytinos teisės nustatymo taisyklėmis. Nemokumo reglamento 7 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta universali taisyklė: „Išskyrus atvejus, kai šiame reglamente numatyta kitaip, nemokumo byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla (toliau – valstybė, kurioje iškelta byla), teisė.“ Tai, kad, įmonei tapus nemokiai, taikomas specialus teisinis režimas ir specialios teisės normos, patvirtina Nemokumo reglamento preambulės 7 ir 66 punktai. Tai, kad Danija nėra Nemokumo reglamento šalis, jokiu būdu nereiškia, kad šiuo konkrečiu atveju Lietuvos teismai neturėjo pareigos taikyti Nemokumo reglamente įtvirtintų taikytinos teisės nustatymo kolizinių taisyklių, kurios yra Lietuvos teisinės sistemos sudedamoji dalis, ir bendrųjų teisės principų. Nemokumo reglamentas yra visuotinai privalomas ir tiesiogiai taikomas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktas. Taigi, Nemokumo reglamentas yra Lietuvos, kaip ES valstybės narės, teisinės sistemos dalis.

20.2.                      Nepateikdami argumentų, kodėl nesivadovauja Nemokumo reglamento 7 straipsnio teisės norma (tiesiogiai ar pagal įstatymo analogiją), pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė CPK normas (CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas), nustatančias teismo pareigą pateikti kiekvieno pareikšto prašymo faktinį ir teisinį įvertinimą, pagrįstą visapusišku visų byloje pateiktų įrodymų įvertinimu, ir motyvuojamojoje nutarties dalyje nurodyti motyvus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors argumentus ir įrodymus bei remiasi kitais, taip pat nurodyti konkrečius įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išvardijant įrodymus bei nurodant jų įrodomąją reikšmę ir išdėstant jų turinį, kartu patikrinant kiekvieno įrodymo tikrumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, tarpusavio ryšį.

20.3.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai (i) nepagrįstai netaikė CK 1.43 straipsnio ir (ii) nepagrįstai nusprendė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-216-302/2017 yra neaktualus šioje byloje. Ieškinys yra pareikštas pagal Danijos Karalystės bankroto įstatymą, ir yra kvalifikuojamas kaip pareikštas dėl žalos atlyginimo. Atitinkamai, vadovaujantis Lietuvos (nacionalinėje) tarptautinėje privatinėje teisėje įtvirtinta bendrąja užsienio teisės parinkimo (kolizine) norma, būtent CK 1.43 straipsnio norma, tokiam reikalavimui yra taikoma užsienio (Danijos) teisė. Priešingai nei nusprendė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėjamos bylos ir minėtos Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėtos bylos faktinės aplinkybės yra tapačios (turi esminių panašumų): abiejose bylose (i) užsienyje įsteigtos bendrovės, (ii) kuriai toje užsienio valstybėje iškelta bankroto byla, (iii) bankroto administratorius, (iv) remdamasis tos užsienio valstybės teise, (v) užginčijo atitinkamos bylos atsakovui neteisėtai atliktus mokėjimus, pateikdamas pranešimą dėl negaliojančių veiksmų, sandorių (angl. avoidance letters), ir (vi) toks ieškinys buvo reiškiamas kaip ieškinys dėl žalos atlyginimo priteisimo.

20.4.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai neatsižvelgė į dvejopą actio Pauliana paskirtį – (i) kaip individualią kreditoriaus interesų gynybos priemonę ir (ii) kaip kolektyvinę visų nemokios bendrovės kreditorių gynybos priemonę, ieškinį reiškiant nemokumo administratoriui visų kreditorių vardu, – ir atitinkamai nepagrįstai nusprendė, kad actio Pauliana visais atvejais yra iš sutartinių teisinių santykių kylantis ginčas. Net neatsižvelgiant į pirmiau nurodytas, Nemokumo reglamente įtvirtintas, specialias su nemokumo bylomis susijusiems ginčams taikytinos teisės nustatymo taisykles, kurios (i) yra ne tik lex specialis (specialusis įstatymas), lyginant su CK įtvirtintomis tarptautinės privatinės teisės taisyklėmis (kurios yra lex generalis (bendrasis įstatymas)), bet ir (ii) turinčios viršenybę (kaip ES teisės normos) prieš nacionalinės teisės (Lietuvos) normas, ieškovė byloje papildomai įrodinėjo, jog nagrinėjamas ginčas yra kilęs ne iš sutartinių santykių, bet dėl patirtos žalos atlyginimo priteisimo. Ieškovė nagrinėjamu atveju nekelia Sutarties (ar juo labiau Faktoringo sutarties) (ne)tinkamo vykdymo ir (ar) jų (ne)galiojimo klausimų.

20.5.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir ESTT praktika šiuo atveju nėra aktuali, kadangi skiriasi jų ir šios bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas). ESTT byla Reichert ir Kockler, C-261/90, nebuvo susijusi su nemokumu, t. y. ginčas kilo tarp privačių fizinių ir juridinių asmenų, o pats ieškinys buvo reiškiamas remiantis bendrąja – Prancūzijos civilinio kodekso – civilinius komercinius santykius (o ne nemokumo santykius) reglamentuojančia teisės norma. Šioje byloje buvo sprendžiamas ne taikytinos teisės, bet jurisdikcijos klausimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-684/2020 actio Pauliana buvo pareikštas remiantis bendrosiomis civilinės teisės taisyklėmis – CK 6.66 straipsniu, o ne užsienio teisės pagrindu. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškinys yra pareikštas specialiu nemokumo santykius reglamentuojančiame įstatyme įtvirtintu pagrindu. Be to, minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje buvo sprendžiamas ne taikytinos teisės, bet jurisdikcijos klausimas, taikant Lugano konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. Bet kuriuo atveju, net ir ši pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėta byla pati savaime patvirtina bendrąjį principą, jog ieškiniams dėl sandorių ginčijimo, pripažinimo negaliojančiais ir (ar) sandorio pasekmių (ne)taikymo bankrutuojančiai įmonei, kai juos reiškia bankrutuojančios įmonės nemokumo administratorius, yra taikoma valstybės, kurioje iškelta nemokumo byla, teisė, t. y. tai, kad ieškiniu reiškiamam reikalavimui šiuo atveju turėjo būti taikoma Danijos teisė.

21.       Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė UAB „Luminor Lizingas“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 12 d. palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

21.1.                      Ieškinio reikalavimai kildinami iš Sutartimi prisiimtų prievolių vykdymo, todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo nagrinėjamu atveju kilti Atsakovių deliktinei atsakomybei, o kartu ir taikyti CK 1.43 bei (arba) 1.54 straipsnių nuostatas dėl taikytinos teisės. Mokėjimai pagal sąskaitas faktūras Atsakovės I naudai buvo atlikti remiantis Sutartimi bei Faktoringo sutartimi, kurioms taikoma Lietuvos Respublikos teisė.

21.2.                      CK 1.54 straipsnyje aptariama teisė pasirinkti taikytiną teisę taikytina prievolėms, atsirandančioms nepagrįstai praturtėjus ar gavus turto be pagrindo (CK 6.237–6.242 straipsniai). Kai šalis dar iki nepagrįstai gaunant turto ar nepagrįstai praturtėjant jau siejo sutartiniai teisiniai santykiai, tai santykiams, susijusiems su nepagrįstu praturtėjimu ar turto gavimu, taikoma šalių ankstesnius teisinius santykius reglamentuojanti teisė. Ginčo pervedimai ieškovės buvo atlikti vykdant Sutartį, pagal kurią ginčams nagrinėti Sutarties šalių valia pasirinkta Lietuvos teisė.

21.3.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nusprendė, kad ieškovės cituojamas Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-216- 302/2017 yra neaktualus šioje byloje, nes šių bylų faktinės aplinkybės nėra analogiškos. Lietuvos apeliacinis teismas, civilinėje byloje Nr. 2A-216-302/2017 spręsdamas dėl ginčui taikytinos teisės (Vokietijos ar Lietuvos), akcentavo, kad ieškinį pareiškė ne bankrutuojančios įmonės, kuri būdama nemoki atliko mokėjimus vienam iš kreditorių, bankroto administratorius, o nuo tokio mokėjimo (galimai) nukentėjęs kitas bankrutuojančios įmonės kreditorius, kurio su mokėjimus gavusiu kreditoriumi jokie sutartiniai teisiniai santykiai nesiejo. Būtent šios teismo nustatytos faktinės aplinkybės, t. y. faktas, jog nagrinėto ieškinio reikalavimai išėjo už sutartinės atsakomybės ribų, kadangi ieškovo ir atsakovės nesiejo sutartiniai teisiniai santykiai, ir tai, kad pinigai atsakovei buvo pervesti remiantis galiojančia sutartimi, o ieškovo esminis siekis toje byloje buvo kompensuoti galimai patirtą žalą, lėmė, kad nagrinėtu atveju ieškinys vertintas kaip ieškinys dėl žalos atlyginimo priteisimo.

21.4.                      Ieškinį dėl pervestų lėšų už gautą produkciją susigrąžinimo pareiškė Sutarties šalis, atlikusi ginčo mokėjimus. Ginčo dėl to, kad Sutarties kontrahentas – Atsakovė II – savo sutartines prievoles įvykdė tinkamai ir ieškovės atlikti mokėjimai yra nulemti būtent Atsakovės II sutartinės priešpriešinės prievolės įvykdymo, tarp proceso šalių nėra. Nėra jokio pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju buvo pareikštas ieškinys dėl žalos (turto netekimo arba sužalojimo, turėtų išlaidų, negautų pajamų, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų) atlyginimo priteisimo. Tai suponuoja, jog nagrinėjamu atveju netaikytinos CK 1.43 straipsnio, reglamentuojančio dėl padarytos žalos (deliktinės) atsirandančioms prievolėms taikytiną teisę, normos.

21.5.                      Net jeigu bylą nagrinėjančių teismų ir būtų nuspręsta, kad žala ieškovei vis dėlto buvo padaryta, šiam ginčui turi būti taikoma Lietuvos Respublikos teisė ir turėjo būti reiškiamas ieškinys dėl bankrutuojančios įmonės kreditoriams nepalankių sandorių nuginčijimo. Mokėjimai, kuriuos ieškovė laiko neteisėtais, buvo atlikti nuo 2022 m. gegužės 4 d. iki 2022 m. liepos 22 d., o nemokumo byla ieškovei iškelta tik 2023 m. vasario 6 d.

21.6.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neturėjo pareigos ex officio pritaikyti užsienio teisę, įskaitant ES teisę, aiškinti ir nustatyti jos turinį. Pirma, tai yra ieškovo prerogatyva suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą. Antra, teismai aiškintų ir nustatytų užsienio teisės turinį tik tuo atveju, jeigu būtų pagrindas taikyti užsienio teisę. Kadangi tokio pagrindo nebuvo, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neprivalėjo analizuoti Danijos ir ES teisės turinio.

21.7.                      Ieškovė pirmosios instancijos teisme nesirėmė Nemokumo reglamentu (dėl taikytinos teisės rėmėsi CK 1.43 straipsniu bei Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-216-302/2017), tai padarė tik teikdama apeliacinį skundą, remiasi juo ir kasaciniame skunde. Reglamentas Danijai netaikomas, todėl bylą nagrinėję teismai neprivalėjo vadovautis Nemokumo reglamentu ir taikyti jo nuostatų.

21.8.                      Šiuo atveju nėra ir Lietuvai, ir Danijai taikytinos nei ES teisės, nei tarptautinės sutarties, kuria remiantis būtų galima išspręsti klausimą, kurios šalies – Danijos ar Lietuvos – teisė turi būti taikoma šioje byloje kilusiam ginčui išnagrinėti. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas (ir apeliacinės instancijos teismas) pagrįstai išsprendė šį klausimą, vadovaudamasis nacionalinės teisės reglamentuojamomis tarptautinės privatinės teisės normomis, konkrečiai CK 1.37 straipsnio 1 dalimi, kadangi ginčo mokėjimai buvo atlikti pagal Sutartį, kuria šalys susitarė būtent dėl Lietuvos Respublikos teisės taikymo jų tarpusavio nesutarimams, susijusiems su šia sutartimi, išspręsti.

22.       Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė UAB „BIOVELA-UTENOS MĖSA“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

22.1.                      Ieškovė tik apeliaciniame skunde pradėjo dėstyti poziciją, jog neva nacionaliniai teismai šioje byloje privalo vadovautis Nemokumo reglamentu. Negana to, ieškovės pateiktame kasaciniame skunde akivaizdžiai egzistuoja prieštaringumas tarp jos dėstomų teiginių, t. y. ieškovė, viena vertus, teigia, jog Nemokumo reglamentas nustatant šiam ginčui taikytiną teisę turėtų būti taikomas, nes jis yra Lietuvos teisinės sistemos dalis, vėliau teigia, jog Nemokumo reglamento nuostatos turėtų būti taikomos pagal įstatymo analogiją, galiausiai nurodo, jog turėtų būti taikomas CK 1.43 straipsnis.

22.2.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai niekaip nepažeidžia kreditorių lygiateisiškumo principo. Kaip pažymi ir pati ieškovė, šis principas Lietuvos teisėje įtvirtintas, nustatant, jog panašaus pobūdžio reikalavimus turintiems kreditoriams suteikiamos lygios galimybės dalyvauti nemokumo procese, siekiant savo reikalavimų tenkinimo ir ginant kitas savo teises ir teisėtus interesus. Tuo tarpu ieškovės pareikštas reikalavimas nėra niekaip susijęs su vienodomis kreditorių galimybėmis dalyvauti Danijoje iškeltame ieškovės nemokumo procese. Priešingai, ši byla išimtinai susijusi su bankrutuojančios įmonės siekiu atgauti iš kreditoriaus teisėtai šio gautas sumas už suteiktas prekes, t. y. pripažinti ieškovės atliktus mokėjimus savo kreditoriams negaliojančiais, nors nėra jokio ginčo, jog prekės ieškovei buvo pristatytos.

22.3.                      Nemokumo procesas per se (pats savaime) nelemia fakto, jog, nustatydami taikytiną teisę ginčui su tarptautiniu elementu išspręsti, Lietuvos nacionaliniai teismai turi taikyti Nemokumo reglamentą valstybės narės subjektui, kai ši valstybė narė pati nėra prisijungusi prie tokio reglamento. Nemokumo reglamentas aiškiai nustato, kad jis nėra privalomas ar taikomas Danijai, tai reiškia, jog jis nėra privalomas ir taikomas šiai ES narei ar jos subjektų atžvilgiu valstybių narių teismuose visa apimtimi, įskaitant jame įtvirtintus bendruosius nemokumo teisės principus ir taisykles, taip pat ir visas kitas jo nuostatas.

22.4.                      Lietuvos teismų praktikoje taip pat jau ne kartą konstatuota, jog Nemokumo reglamentas nėra taikytinas Danijos subjektams ir taikytina teisė turi būti nustatoma pagal lex fori (teismo vieta) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-700/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-566-464/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-177-196/2018).

22.5.                      ESTT praktika, taikant dar ankstesnį 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamentą (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų, pagrindžia, jog nagrinėjamu atveju yra taikytina Lietuvos teisė (ESTT 2015 m. spalio 15 d. sprendimas byloje C?310/14; 2017 m. birželio 8 d. sprendimas byloje C?54/16; 2021m. balandžio 22 d. sprendimas byloje C?73/20). Taigi, ES įstatymų leidėjo tikslas niekada nebuvo de facto (faktiškai) taikyti visiems su bankroto procesu susijusiems ginčams tos valstybės, kurioje iškelta bankroto byla, teisę. Priešingai, ES įstatymų leidėjo tikslas buvo gerbti šalių sudarytus susitarimus dėl taikytinos teisės, taip apsaugant ne tik bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, bet ir to kreditoriaus, kurio atžvilgiu buvo atliktas neva neteisėtas mokėjimas, teisėtus lūkesčius.

22.6.                      Nemokumo reglamento nuostatos negali būti taikomos kaip įstatymo analogija (CK 1.8 straipsnis). CK 1.8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog neleidžiama pagal analogiją taikyti specialiųjų teisės normų, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis nustatančių normų. Atitinkamai Nemokumo reglamento nuostatos yra laikytinos lex specialis. Šio ginčo atveju šalių teisinis santykis, kiek tai susiję su ES valstybių narių teisės sistemų kolizijos problema, reglamentuotas išsamiai: civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma, kai tai nustato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.10 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamai bylai aktualu tai, kad kai vienos ES valstybės narės teismas sprendžia klausimą dėl taikytinos teisės, turi būti išsiaiškinta, ar taikytinos teisės klausimo nereglamentuoja ES teisė ar tarptautinė teisė; jeigu kolizinių normų, kurios turėtų būti taikomos byloje, neįtvirtina nei ES teisė, nei tarptautinės sutartys (dvišalės ar daugiašalės), taikomos valstybės narės, kurioje nagrinėjama byla, nacionalinėje teisėje įtvirtintos kolizinės teisės normos.

22.7.                      Nei CK 1.43 straipsnis, nei Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-216-302/2017 negali būti taikomi šiam ginčui išspręsti. Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs būtent iš sandorių, t. y. mokėjimų, atliktų Sutarties pagrindu, (ne)galiojimo, o ne dėl žalos atlyginimo, kaip teigia ieškovė. CK 1.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog sutartinėms prievolėms taikoma prievolės šalių susitarimu pasirinkta teisė. Toks šalių susitarimas gali būti įtvirtintas pagal šalių sudarytos sutarties sąlygas arba nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes. Šalys savo susitarimu gali pasirinkti tam tikros valstybės teisę, kuri bus taikoma visai sutarčiai arba atskirai jos daliai (dalims). Taigi, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, šalys Sutartimi buvo susitarusios dėl kilusiems ginčams taikytinos teisės bei jurisdikcijos, t. y. kad ginčai nagrinėjami Lietuvos Respublikos teismuose, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teise. Tad nagrinėjamu atveju ginčui tinkamai išspręsti yra taikytina ne Danijos, o būtent Lietuvos Respublikos teisė. Tuo tarpu ieškovės akcentuojamo Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos, nes nagrinėjamoje byloje yra pareikštas bankroto administratoriaus, veikiančio visų ieškovės kreditorių interesais, ieškinys, ginčijant neva nesąžiningai atliktus mokėjimus.

22.8.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai įvertino actio Pauliana instituto paskirtį. Priešingai nei teigia ieškovė, ji pati pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose įrodinėjo, jog tiek Danijos Karalystės bankroto įstatymo 74 straipsnyje įtvirtintas institutas, tiek CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas institutas savo esme yra analogiški, tad ieškovės kasaciniame skunde dėstomi argumentai, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neva perkvalifikavo ginčo santykius, yra visiškai nepagrįsti. Šiame ginče susiklosčius analogiškai kasacinio teismo jau nagrinėtai situacijai (bankroto administratorius reikalavimus, naudodamasis analogišku kaip actio Pauliana institutu, reiškia ieškovės ir Atsakovės II sudarytos Sutarties pagrindu), pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai rėmėsi cituojamoje kasacinio teismo praktikoje suformuluota teisės taikymo ir aiškinimo taisykle ir vadovavosi Sutartyje įtvirtintu šalių susitarimu dėl tarp jų kilusiems ginčams nagrinėti pasirinktos Lietuvos teisės.

22.9.                      Ieškovės reikalavimas ir pagal jį Lietuvos teritorijoje iškelta ši (atskira pagal savo pagrindą ir dalyką) byla, nors ir turi tam tikrą sąsają su bankrotu, savo esme nepatenka į Nemokumo reglamento taikymo sritį (Nemokumo reglamento 1 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje pareikštas ieškinys nėra būdingas tik bankroto procesui, tokį ieškinį iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo galėjo pareikšti ir bet kuris kitas ieškovės kreditorius. Nuo bankroto bylos ieškovei iškėlimo momento kreditorių teises, be kita ko, ir reikšdamas ieškinius dėl lėšų išieškojimo į bankrutuojančios įmonės turto masę, gali ginti tik bankroto administratorius. Taigi ieškovės akcentuojamas faktas, kad ieškinys kreditorių vardu yra pareikštas bankroto administratoriaus, yra nulemtas procesinių, bet ne materialiųjų aplinkybių. Todėl šis faktas nesuponuoja ieškovės pareikšto reikalavimo sąsajos su bankroto procesu.

22.10.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neturėjo pareigos ex officio taikyti bei aiškintis užsienio valstybės teisės, kadangi šiuo atveju taikytina užsienio teisė yra fakto klausimas. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog tais atvejais, kai užsienio teisės taikymą nustato šalių susitarimas, užsienio teisės turinio klausimas laikytinas fakto klausimu, o pareiga įrodyti užsienio teisės turinį tenka šalims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110-684/2015).

22.11.                      Ieškovė neįrodė Danijos Karalystės bankroto įstatyme nustatytų sąlygų egzistavimo. Ieškovė su savo procesiniais dokumentais nepateikė įrodymų, jog: atliekant ginčo mokėjimus (2022 m. gegužės–liepos mėn.) Atsakovėms būtų buvusi suteikta pirmenybė kitų kreditorių atžvilgiu; atlikdama ginčijamus mokėjimus ieškovė turėjo nors vieną kreditorių, kurio atžvilgiu prievolės įvykdymo terminas būtų suėjęs ir kad tokio kreditoriaus reikalavimas yra kilęs anksčiau nei Atsakovių; toks kreditorius ir jo reikalavimas egzistuoja šiuo metu.

23.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2025 m. birželio 16 d. nutartimi, atnaujinusi bylos nagrinėjimą iš esmės, informavo byloje dalyvaujančius asmenis apie ketinimą peržengti kasacinio skundo ribas ir išaiškino, jog dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę raštu pateikti paaiškinimus nutartyje keliamais klausimais. Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje kyla poreikis aiškintis šiuos kasaciniame skunde tiesiogiai nekeliamus teisės aiškinimo ir taikymo klausimus:

23.1.                      Ar pagal Danijos Karalystės bankroto įstatymo 74 ir 76 straipsnius reikalavimas dėl žalos atlyginimo (kompensacijos) priteisimo gali būti reiškiamas tik tuomet, kai yra panaikintas ar pripažintas negaliojančiu sandoris, iš kurio kildinamas šis reikalavimas (nagrinėjamu atveju Atsakovei I atlikti mokėjimai)?

23.2.                      Ar toje pačioje byloje gali būti reiškiami reikalavimai dėl sandorių nuginčijimo ir dėl kompensacijos, nuginčijus sandorius, priteisimo?

23.3.                      Ar galima reikšti ir tenkinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo (kompensacijos priteisimo), nereiškiant reikalavimo dėl sandorių nuginčijimo, tačiau tokį reikalavimą grindžiant ieškovės ieškinyje nurodytomis keturiomis kumuliatyviomis sąlygomis (sandoriu (mokėjimu) buvo suteiktas pirmumas vienam kreditoriui prieš kitus kreditorius; kreditorius yra nesąžiningas, nes žinojo aplinkybes, dėl kurių sandoris (mokėjimas) yra nesąžiningas; sandorio (mokėjimo) atlikimo metu bendrovė buvo nemoki; kreditorius yra nesąžiningas, t. y. buvo nesąžiningas ne tik dėl aplinkybių, dėl kurių sandoris (mokėjimas) yra nesąžiningas, bet ir žinojo arba turėjo žinoti apie skolininko nemokumą)?

23.4.                      Koks Danijos Karalystės teisėje nustatytas ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl sandorių nuginčijimo ir reikalavimams dėl kompensacijos priteisimo, pareikštiems remiantis Danijos Karalystės bankroto įstatymo 74 ir 76 straipsniais; kokia yra nurodytas Danijos Karalystės teisės nuostatas aiškinanti teismų praktika ir teisės doktrina?

23.5.                      Kasaciniame skunde nurodoma, jog, pagal Danijos Karalystės bankroto įstatymą, „bankrutuojančio juridinio asmens turtas“ yra savarankiškas juridinis asmuo (trečioji šalis), kuriam netaikomas susitarimas dėl taikytinos teisės. Nuo šio Danijos Karalystės teisės aspekto taip pat gali priklausyti teisingas ginčo kvalifikavimo ir taikytinos teisės nustatymo klausimo išsprendimas, todėl šalims buvo pasiūlyta pasisakyti ir pateikti savo poziciją ir šiuo aspektu.

24.       Ieškovė pateiktuose paaiškinimuose nurodė šiuos argumentus:

24.1.                      Remiantis Danijos Karalystės teise, reikalavimas dėl sandorio pasekmių netaikymo bankrutuojančio juridinio asmens turtui (angl. bankruptcy estate) (angl. avoidance claim; Danijos Karalystės bankroto įstatymo 74 straipsnis ir 76 straipsnis) ir reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (Danijos Karalystės sutarčių įstatymas ir bendrieji teisės principai) yra alternatyvios teisių gynybos priemonės.

24.2.                      Jeigu bankroto turto patikėtinis pareiškia reikalavimą dėl sandorio pasekmių netaikymo bankrutuojančio juridinio asmens turtui (angl. bankruptcy estate) (angl. avoidance claim) remdamasis Danijos Karalystės bankroto įstatymo 74 straipsniu, nėra būtina pateikti teismui atskiro prašymo pripažinti sandorį negaliojančiu. Reikalavimai dėl sandorių negaliojimo grindžiami kitomis teisės normomis. Tai yra alternatyvios teisių gynimo priemonės, todėl tenkinamas arba vienas, arba kitas reikalavimas.

24.3.                      Pagal Danijos teisę, galima reikšti ir tenkinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo (kompensacijos) priteisimo, nereiškiant ieškinio reikalavimo dėl sandorių negaliojimo, tačiau tokį ieškinio reikalavimą (dėl sandorio pasekmių netaikymo, priteisiant žalos atlyginimą) grindžiant ieškovės ieškinyje nurodytomis keturiomis kumuliatyviomis sąlygomis.

24.4.                      Remiantis Danijos Karalystės bankroto įstatymo 81 straipsnio 1 dalimi, bankrutuojančio juridinio asmens turto (angl. bankruptcy estate) ieškiniai dėl sandorio pasekmių netaikymo (angl. avoidance claim) gali būti pareikšti per 12 mėnesių nuo teismo nutarties, kuria juridiniam asmeniui iškelta bankroto byla. Šiuo atveju bankroto byla ieškovei buvo iškelta 2023 m. vasario 6 d., o ieškinys pareikštas 2024 m. vasario 6 d., t. y. nepraleidus ieškinio senaties. Reikalavimas dėl sandorio pasekmių netaikymo gali būti reiškiamas dėl bet kokio senumo sandorių. Be to, remiantis Danijos Karalystės bankroto įstatymo 76 straipsniu bei Danijos Karalystės senaties termino įstatymo 3 straipsnio 1 dalies ir 2 straipsnio 1 dalimi, reikalavimams dėl kompensacijos priteisimo taikomas bendrasis 3 metų ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuojamas nuo anksčiausios dienos, kurią kreditorius galėjo pareikalauti įvykdyti reikalavimą.

24.5.                      Pagal Danijos Karalystės bankroto įstatymą, „bankrutuojančio juridinio asmens turtas“ (angl. bankruptcy estate) yra savarankiškas juridinis asmuo (trečioji šalis), kuriam netaikomas pradinių sandorių šalių susitarimas dėl taikytinos teisės ir (ar) jurisdikcijos.

25.       Atsakovė UAB „Luminor Lizingas“ pateiktuose paaiškinimuose nurodė šiuos argumentus:

25.1.                      Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (kompensacijos) priteisimo gali būti reiškiamas tik tuomet, kai yra panaikintas ar pripažintas negaliojančiu sandoris, iš kurio kildinamas šis reikalavimas.

25.2.                      Jeigu teismas nuspręstų taikyti Danijos teisę, turi egzistuoti keturios kumuliatyvios sąlygos, kurių nagrinėjamu atveju visų nėra, kadangi Atsakovės I veiksmai nebuvo nesąžiningi. Be to, Atsakovei I nebuvo suteikta pirmenybė gavus mokėjimą pagal 2020 m. spalio 30 d. faktoringo sutartį Nr. 2020-3772/1. Atsakovei I taip pat nebuvo žinoma apie ieškovės nemokumą.

25.3.                      Remiantis Danijos Karalystės bankroto įstatymo 81 straipsniu, sandorio pripažinimo negaliojančiu procedūra turi būti pradėta ne vėliau kaip per dvylika mėnesių nuo nutarties iškelti bankroto bylą dienos. Sandorio pripažinimo negaliojančiu klausimas turėjo būti sprendžiamas per metus nuo bankroto bylos iškėlimo ir šis terminas jau baigėsi.

25.4.                      Net jeigu pagal Danijos Karalystės teisės normas „bankrutuojančio juridinio asmens turtas“ iš tiesų yra savarankiškas juridinis asmuo (trečioji šalis), kuriam netaikomas susitarimas dėl taikytinos teisės, Europos Parlamento ir Tarybos 2015 m. gegužės 20 d. reglamentas (ES) 2015/848 dėl nemokumo bylų vis tiek nėra privalomas ar taikomas Danijai.

26.       Atsakovė UAB „BIOVELA-UTENOS MĖSA“ pateiktuose paaiškinimuose nurodė šiuos argumentus:

26.1.                      Danijos Karalystės bankroto įstatymo nuostatos, konkrečiai 74 bei 76 straipsniai, nustato būtent sandorio pripažinimo negaliojančiu institutą ir jo taikymo sąlygas. Nors remiantis Danijos Karalystės teisės aktais atskiras reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal šias nuostatas nėra būtinas ir toks sandoris yra automatiškai pripažįstamas negaliojančiu, įrodžius visas 74 straipsnyje įtvirtintas sąlygas, tai neturi jokios įtakos kvalifikuojant ginčo santykį bei ieškinyje pareikštus reikalavimus – šie yra kilę būtent iš sandorių pripažinimo negaliojančiais instituto.

26.2.                      Remiantis Danijos Karalystės bankroto įstatymo 81 straipsniu, sandorio pripažinimo negaliojančiu procedūra turi būti pradėta ne vėliau kaip per dvylika mėnesių nuo nutarties iškelti bankroto bylą dienos.

26.3.                      Danijos teismo sprendime byloje Nr. U.2019.69 SH pateikti išaiškinimai, jog bankrutuojanti įmonė yra atskiras subjektas, neva nesaistomas sudarytų susitarimų dėl taikytinos teisės, gali būti lengvai paneigiami Danijos Karalystės doktrina bei susiformavusia teismų praktika. Pavyzdžiui, Danijos arbitražo instituto tinklalapyje yra publikuojamas teisės mokslų daktaro Ulriko Rammeskowo Bango-Pederseno (Ulrik Rammeskow Bang-Pedersen) straipsnis, kuriame nurodoma, jog tuo atveju, jei manoma, kad bankrutuojančio subjekto turtas turi ne bankroto teisinio pobūdžio reikalavimą kitai sutarties šaliai, su kuria skolininkas yra sudaręs arbitražinę sutartį, šio reikalavimo įgyvendinimas privalo būti vykdomas iškeliant arbitražo bylą. Danijos aukštasis teismas (dan. Østre Landsret) 2025 m. gegužės 27 d. nutartimi byloje Nr. BS-29699/2023-OLR yra konstatavęs: Tai, kad bankrutuojančio subjekto turtas nusprendžia neperimti sutartimi įsipareigojimų, nereiškia, jog sutartis bankrutuojančio subjekto turtui tampa negaliojanti ar neegzistuojanti. Sutartis ir toliau lieka teisiškai įpareigojanti bankrutuojančio subjekto turtui, ir pastarasis privalo gerbti sutarties nuostatas, įskaitant arbitražinę išlygą. Danijos aukštojo teismo (dan. Østre Landsret) 2013 m. balandžio 25 d. nutartimi Nr. B-890-13 yra konstatuota, jog: Arbitražo susitarimas yra privalomas bankrutuojančio subjekto turtui, todėl reikalavimų nagrinėjimas turėtų būti atidėtas, ir turi būti laukiama arbitražo teismo sprendimo. Taigi ieškovę bei Atsakovę II saisto sudarytas susitarimas dėl taikytinos teisės ir šis susitarimas joms yra privalomas.

26.4.                      Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika taip pat patvirtina, jog susitarimai dėl taikytinos teisės saisto subjektus net ir tuo atveju, jei po tokio susitarimo sudarymo vienas iš jų įgyja bankrutuojančios įmonės statusą. Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnį siekiama apsaugoti asmens, kuris gavo naudos iš visiems kreditoriams žalingo akto, teisėtus lūkesčius ir numatoma, kad šiam aktui net ir po bankroto bylos iškėlimo toliau bus taikoma teisė, kuri buvo jam taikoma tuo metu, kai šis aktas buvo atliktas, t. y. lex causae (ESTT 2015 m. spalio 15 d. sprendimas byloje C-310/14); Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnis ir Reglamento Nr. 593/2008 12 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinami taip, kad pagal pastarąjį reglamentą sutarčiai taikytina teisė reglamentuoja ir mokėjimą, kurį atlieka trečiasis asmuo, vykdydamas vienos iš sutarties šalių sutartinę mokėjimo prievolę, kai nagrinėjant nemokumo bylą šis mokėjimas yra ginčijamas kaip visiems kreditoriams žalingas aktas (ESTT 2021 m. balandžio 22 d. sprendimas byloje C-73/20). Taigi, Europos Sąjungoje pripažįstama, jog susitarimai dėl taikytinos teisės saisto ir bankrutuojančias įmones.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

27.       Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021, 19 punktas). Teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

28.       Kasaciniu skundu skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti ieškovės ieškinį dėl 274 171,64 Eur žalos atlyginimo ir 11,75 proc. metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojamų nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisimo. Nesutikdama su šiais teismų procesiniais sprendimais, ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai: 1) pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias teismo pareigą Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų nustatytais atvejais užsienio teisę taikyti, aiškinti bei jos turinį nustatyti savo iniciatyva (lot. ex officio); 2) nepagrįstai spręsdami dėl ginčui taikytinos teisės teismai nesivadovavo Nemokumo reglamento 7 straipsnio 1 dalimi, CK 1.43 straipsniu ir nusprendė, kad nagrinėjamu atveju taikytina ne Danijos Karalystės, o Lietuvos Respublikos teisė.

29.       Kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2025 m. birželio 16 d. nutartimi, atnaujinusi bylos nagrinėjimą iš esmės, informavo byloje dalyvaujančius asmenis apie ketinimą peržengti kasacinio skundo ribas ir išaiškino, jog dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę raštu pateikti paaiškinimus nutartyje keliamais klausimais (žr. šios nutarties 23.1–23.5 punktus). Vis dėlto, atsižvelgdama į šalių byloje pateiktus paaiškinimus, taip pat į toliau nurodytą procesinę šios bylos baigtį kasaciniame teisme, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nėra pagrindo šioje byloje peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis), todėl pasisakys tik kasaciniame skunde iškeltais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais.

Dėl taikytinos teisės nustatymo byloje bendrųjų nuostatų

30.       Pagal CPK 3 straipsnio 1 dalį, teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais.

31.       CPK 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, preliminariais nutarimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais.

32.       Užsienio elementą turinčiuose ginčuose taikytinos teisės klausimas sprendžiamas remiantis tarptautinės privatinės teisės normomis, kurios skirstomos į kolizines ir materialiąsias. Kolizinių normų savitumas yra tas, kad jos pačios tiesiogiai bylos šalių santykių nereguliuoja, o tik nukreipia į užsienio valstybės materialiąją teisę, kuri turi būti šiems santykiams taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-6-381/2024, 36 punktas).

33.       CK 1.10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma, kai tai nustato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai.

34.       Pagal CK 1.13 straipsnio 1 dalį, CPK 1 straipsnio 3 dalį, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios taisyklės negu tos, kurias įtvirtina šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių normos. Šiose teisės nuostatose įtvirtintas vienas iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų – tarptautinės teisės prioriteto (viršenybės) prieš vidaus (nacionalinę) teisę principas. Jis taikomas ne tik sprendžiant šalių ginčui nagrinėti taikytinos teisės klausimus, bet ir visais kitais atvejais, kai kyla vidaus teisės ir tarptautinės teisės normų santykio klausimas. Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji nacionalinės teisės sistemos dalis (Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis), todėl tarptautinėse sutartyse įtvirtintos teisės normos civiliniams santykiams taikomos tiesiogiai, t. y. dėl tarptautinės teisės taikymo nebūtina priimti specialius vidaus teisės aktus, išskyrus atvejus, kai tarptautinės teisės aktas nustato priešingai (CK 1.13 straipsnio 2 dalis).

35.       Be atskirų valstybių nacionalinės teisės sistemų įvairovės ir savarankiškos tarptautinės teisės sistemos, egzistuoja dar viena (trečia) savarankiška teisės sistema – Europos Sąjungos teisės sistema (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-6-381/2024 45 punktą).

36.       ES teisės aktų taikymas bylose turi tam tikrų ypatumų. Šie nustatyti, be kita ko, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV). SESV 288 straipsnio pirmojoje pastraipoje nurodyta, kad, vykdydamos Sąjungos kompetenciją, institucijos priima reglamentus, direktyvas, sprendimus, rekomendacijas ir nuomones. Pagal to paties SESV 288 straipsnio antrąją pastraipą, reglamentas yra taikomas visuotinai; jis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.

37.       Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos papildymo Konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 150 straipsnio papildymo 2004 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. IX-2343 1 straipsnį Lietuvos Respublikos Konstitucija papildyta Konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“. Šio Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto 2 straipsnyje nustatyta, jog Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.

38.       Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų nustatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas ex officio (pagal pareigas) (CK 1.12 straipsnio 1 dalis, CPK 3 straipsnio 2 dalis, 808 straipsnio 1 dalis). Jeigu užsienio teisės taikymą nustato šalių susitarimas, visus su taikomos užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, atsižvelgdama į tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje, pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise. Ginčo šalies prašymu teismas gali padėti jai surinkti informaciją apie taikytiną užsienio teisę (CK 1.12 straipsnio 2 dalis, CPK 808 straipsnio 2 dalis). Jeigu teismui ar ginčo šaliai, kuri remiasi užsienio teise, nepavyksta įvykdyti nustatytos pareigos, taikoma Lietuvos Respublikos teisė (CK 1.12 straipsnio 3 dalis, CPK 808 straipsnio 3 dalis).

39.       Taigi, siekiant tinkamai išspręsti ginčo teisiniams santykiams taikytinos teisės klausimą, pirmiausia svarbu nustatyti, ar ginčo šalys nėra sudariusios susitarimo dėl ginčo santykiams taikytinos teisės. Jeigu toks susitarimas nėra sudarytas arba jis nėra taikomas ginčo santykiams, taikant tarptautinės privatinės teisės kolizines normas, svarbu įvertinti, kokios tarptautinio pobūdžio teisės aktų grupės (Europos Sąjungos, tarptautinių sutarčių ar kt.) taisyklės reglamentuoja materialiuosius ginčo santykius. Kai užsienio elementą turintys materialieji teisiniai santykiai nepatenka nė į vieną tarptautinio pobūdžio teisės akto taikymo sritį, taikytinos teisės klausimas spręstinas pagal lex fori tarptautinės privatinės teisės kolizines normas (nagrinėjamu atveju – CK 1.10–1.62 straipsniai).

        Dėl byloje pareikšto reikalavimo teisinio kvalifikavimo

40.       Teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant tinkamai išspręsti kasaciniame skunde keliamą klausimą dėl taikytinos teisės, pirmiausia būtina teisiškai kvalifikuoti byloje pareikštą reikalavimą ir tik tada spręsti dėl šiam reikalavimui išnagrinėti taikytinos teisės.

41.       Teisės doktrinoje pripažįstama, kad teismas, siekdamas tinkamai parinkti kolizinę normą, kuria vadovaudamasis jis nustatys teisiniam santykiui taikytiną teisę, pirmiausiai turi išsiaiškinti, koks teisinis santykis sieja ginčo šalis. Minėta, kad vienas iš sudėtinių kolizinės normos elementų yra jos apimtis, t. y. teisinis santykis, kuriam ji taikoma. Kadangi skirtingiems santykiams galioja skirtingos kolizinės taisyklės, tinkamas kolizinės normos taikymas pirmiausiai siejamas su ginčo santykio teisinės prigimties išsiaiškinimu, t. y. privalu tinkamai kvalifikuoti, kokie civiliniai teisiniai santykiai sieja šalis: sutartiniai, deliktiniai, paveldėjimo, nuosavybės ir panašiai. Tai yra bylą nagrinėjančio teismo pareiga. Teisingai nustatyti taikytiną teisę galima tik tinkamai kvalifikavus šalis siejantį teisinį santykį. Kolizinės normos parinkimas labai priklauso nuo teisingo jos apimties nustatymo, o šis – nuo to, kaip teisinis santykis bus teisiškai vertinamas, t. y. kvalifikuojamas (žr. Mikelėnas, V. Tarptautinės privatinės teisės įvadas. Vilnius: Justitia, 2001, p. 108).

42.       Taigi, tik atlikęs teisinio santykio kvalifikavimą, teismas turi parinkti artimiausią tam santykiui kolizinę nuostatą (nuostatas) ir tik po to tos kolizinės nuostatos (nuostatų) pagrindu nustatyti tam santykiui taikytiną teisę. Tais atvejais, kai skirtingų valstybių teisė skirtingai kvalifikuoja tą patį teisinį santykį, teismui gali tekti spręsti šalių nurodyto teisinio santykio perkvalifikavimo klausimą. Tačiau toks šalies reikalavimo perkvalifikavimas paprastai galimas tik tuo atveju, jeigu reiškiamas reikalavimas teismo vietos teisėje yra nežinomas ar teismo vietos teisė jį kvalifikuoja iš esmės kitaip. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju sprendžia, kad pagrindo perkvalifikuoti pareikšto reikalavimo nebuvo.

43.       Nagrinėjamu atveju ieškovė byloje pareiškė reikalavimą atsakovėms dėl žalos atlyginimo, šį reikalavimą ieškinyje ji grindė Danijos Karalystės bankroto įstatymo 74 ir 76 straipsnių nuostatomis.

44.       Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas ieškovės byloje pareikštą ieškinį atmetė, konstatuodami, kad Danijos bankroto įstatyme įtvirtintas teisinis pagrindas ginčyti sandorius, sudarytus skolininkui nesąžiningai teikiant pirmenybę vienam kreditoriui prieš kitą, kuriuo grindžiamas ieškovės byloje pareikštas reikalavimas, yra Lietuvos teisėje įtvirtinto actio Pauliana instituto atitikmuo. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams, kad ieškovė sandorių (pačios ieškovės laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 4 d. iki 2022 m. liepos 22 d. Sutarties pagrindu atliktų mokėjimų) nėra nuginčijusi ir jų neginčija nagrinėjamojoje byloje, todėl nėra jokio teisinio pagrindo ieškovės pervestas Atsakovei I lėšas (274 171,64 Eur) priteisti ieškovei kaip delikto pagrindu kilusios žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiomis išvadomis dėl toliau nurodytų argumentų. 

45.       Aplinkybė, kad šiuo atveju nėra nuginčyti ir ieškovė byloje neginčija sandorių (mokėjimų), kurių pagrindu ieškovė reiškia reikalavimą atsakovėms dėl žalos atlyginimo, grindžiamą Danijos bankroto įstatymo 74 ir 76 straipsniais, nėra teisiškai reikšminga sprendžiant byloje pareikšto materialiojo reikalavimo teisinio kvalifikavimo, kuris aktualus ginčo sprendimui taikytinos teisės tinkamam parinkimui, klausimą. Ši aplinkybė galėtų būti reikšminga tik tuomet, jei byloje teisiškai kvalifikavus pareikštą reikalavimą būtų nustatyta, kad ginčui taikytina Lietuvos Respublikos teisė, nes, kaip pagrįstai byloje nurodė teismai, Lietuvos teisės sistemoje įtvirtintu actio Pauliana institutu siekiama kreditoriaus atžvilgiu pripažinti negaliojančiais skolininko sudaryto sandorio padarinius.

46.       Teisės kreiptis į teismą, kaip konstitucinės asmens teisių ir laisvių garantijos, įtvirtintos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, turinys – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama subjektinė materialioji teisė arba įstatymų saugomas interesas.

47.       Asmuo, kuris kreipiasi į teismą siekdamas civilinių teisių gynybos, be kita ko, turi nurodyti, kokių materialiųjų teisinių padarinių jis siekia, t. y. suformuluoti ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ieškovas turi teisę ir pareigą ieškinio dalyką suformuluoti taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-1075/2021, 23 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

48.       CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą. Laisvas teisės į pažeistų civilinių teisių gynybą įgyvendinimas reiškia ir gynybos būdų pasirinkimą (CK 1.138 straipsnis). Civilinių teisių gynimo būdai – tai materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimai, reiškiami asmens, kurio teisės pažeistos arba kuriam gresia jų pažeidimo pavojus, ir skirti pažeistoms civilinėms teisėms apginti arba civilinių teisių pažeidimui išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012).

49.       Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad nurodant ieškinio dalyką kiekviename ieškinyje turėtų būti aiškiai nurodyta asmens teisė arba įstatymų saugomas interesas, kuriuos, į teismą besikreipiančio asmens nuomone, reikėtų ginti. Be to, ieškinyje būtina nurodyti asmens pageidaujamą ir teismo prašomą pritaikyti pažeistos teisės gynimo būdą (CK 1.138 straipsnis). Neprivaloma savo reikalavimo teisiškai kvalifikuoti, pakanka, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų, ko ir kokia apimtimi jis prašo iš teismo, tačiau bet kokiu atveju ieškinio dalykas turi būti suformuluotas aiškiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-403/2021, 20 punktas).

50.       Taigi, asmuo, kuris mano, kad jo civilinės teisės yra pažeistos, gali prašyti teismo taikyti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatymuose nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo, gynimo būdus ar būdą gali pasirinkti savo nuožiūra bei suformuluoti savo ieškinio reikalavimą (reikalavimus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-120-701/2022, 56 punktas).

51.       Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, kad byloje pareikštas ieškinys grindžiamas specialiu teisiniu pagrindu, t. y. tam tikromis Danijos Karalystės bankroto įstatymo normomis. Tokį ieškovės pasirinktą gynybos būdą lėmė ir aplinkybė, kad Danijoje ieškovei iškelta bankroto byla, kurios iškėlimo faktas sukelia erga omnes (dėl visų) padarinius.

52.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. tik suinteresuotas asmuo sprendžia, ar kreiptis į teismą dėl pažeistų civilinių teisių gynimo, ir tik jis turi teisę pasirinkti pažeistų teisių gynybos būdą bei nustatyti bylos nagrinėjimo dalyką. Asmuo, nutaręs kreiptis į teismą pažeistai ar ginčijamai teisei ar įstatyme saugomam interesui apginti (CPK 5 straipsnis), ieškinyje privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis įrodinėja pažeistą teisę, ir suformuluoti reikalavimą, kokias pažeistas teises ir kokiu būdu prašo apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-313/2021, 49 punktas).

53.       Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje teismų nebuvo atsižvelgta į tai, kad, pagal CK 1.19 straipsnio 1 dalį, užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų civilinis teisnumas nustatomas pagal valstybės, kurioje šie juridiniai asmenys ar organizacijos yra įsteigti, teisę.

54.       Danijos Karalystės bankroto įstatymo 136 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu skolininkas prieš paskelbiant nutartį dėl bankroto yra pradėjęs teismo procesą dėl galimų reikalavimų, kurie tenka „bankrutuojančio asmens turtui“ (dan. boet arba konkursboet), „bankrutuojančio asmens turtas“ gali pakeisti skolininką (žr. https://www.retsinformation.dk/eli/lta/2022/1600?utm_source=chatgpt.com). To paties straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad jeigu teismo proceso metu paaiškėja, jog ieškovas yra bankrutavęs, o „bankrutuojančio asmens turtas“ nėra įtrauktas į procesą, teismo procesas atidedamas ir apie tai pranešama „bankrutuojančio asmens turto“ administratoriui. Remiantis Danijos Karalystės bankroto įstatymo 136 straipsnio 3 dalimi, jeigu pagal 12 k straipsnio 3 arba 4 dalį iškelta byla nėra išspręsta bankroto nutarties paskelbimo metu, „bankrutuojančio asmens turtas“ gali pakeisti kreditorius byloje. Byla atidedama, kol „bankrutuojančio asmens turtas“ pareikš savo poziciją. Neatsižvelgiant į tai, ar „bankrutuojančio asmens turtas“ prisijungia prie bylos, sprendime turi būti nurodyta, kad priteista suma turi būti sumokėta bankroto teismui, kuris atskaito pagrįstas bylos išlaidas ir likusią sumą sumoka „bankrutuojančio asmens turtui“.

55.       Teisės doktrinoje analizuojant bankroto administratoriaus teisinio statuso problematiką išskiriamos kelios jo statuso teorijos: i) atstovo teorija (vok. Vertretertheorien), pagal kurią bankroto administratorius yra įstatyminis kreditorių arba skolininko atstovas; ii) įmonės organo teorija (vok. Organtheorie), pagal kurią įmonės turtas traktuojamas kaip kvazijuridinis asmuo, o administratorius laikomas jo atstovu; ir iii) tarnybos teorija (vok. Amtstheorie), pagal kurią bankroto administratorius veikia kaip savarankiškas asmuo, proceso šalis pagal įstatymą, vietoje skolininko (Kavalnė, S., ir kiti. Bankroto teisė (pirmoji knyga). Vilnius: Justitia, 2009, p. 261–262).

56.       Taigi, Danijos Karalystėje juridiniam asmeniui iškėlus bankroto bylą, visas juridinio asmens turtas tampa atskiru juridiniu asmeniu kaip fikcija, vadinama „bankroto turtu“ (angl. bankruptcy estate, dk. boet arba konkursboet), bankroto turto administravimą ir realizavimą įgyvendina bankroto turto patikėtinis (žr. https://www.legaldesk.dk/erhverv/luk-virksomhed/konkursbo). Tai patvirtina ir Danijos Karalystės Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 1 d. sprendimas, priimtas byloje Nr. BS-25020/2021-HJR, kuriame pasisakyta dėl senaties termino „bankrutuojančio asmens turto“ pagal Danijos Karalystės bankroto įstatymo 74 ir 76 straipsnius pareikštam reikalavimui taikymo.

57.       Šiuo atveju ieškovė byloje galimai pažeistą teisę ginti pasirinko reikšdama reikalavimą dėl deliktinės atsakomybės taikymo, jį grindė specialiomis Danijos Karalystės bankroto įstatymo normomis. Kadangi ir Lietuvos teisės sistemoje pripažįstamas ieškovės ieškinyje pasirinktas teisių gynybos būdas dėl deliktinės atsakomybės taikymo, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į Danijos Karalystės bankroto proceso ypatumus, susijusius su „bankroto turtu“ kaip juridinio asmens fikcija, šiuo atveju bylą nagrinėję teismai nepagrįstai ieškovės byloje pareikštą reikalavimą kvalifikavo kaip actio Pauliana ir tuo remdamiesi padarė išvadą, kad tai yra su sutartimi susijęs reikalavimas, kuriam taikytina šalių pasirinkta teisė, nors, kaip minėta anksčiau (nutarties 40 – 52 punktai), pirma turėjo kvalifikuoti ginčo santykį pagal ieškovo pasirinktą teisių gynimo būdą ir tik tada parinkti tinkamą kolizinę nuostatą bei ginčui spręsti taikytiną teisę.

        Dėl ginčui spręsti taikytinos teisės

58.       Nagrinėjamu atveju Danijos Karalystėje registruotos bankrutuojančios bendrovės turto patikėtinis prašo priteisti žalos atlyginimą iš Atsakovės I arba Atsakovės II, kurių registruota buveinė yra Lietuvos Respublikoje. Bankroto byla ieškovei iškelta Danijos Karalystėje. Todėl ginčas nagrinėjamoje byloje laikytinas kilusiu iš tarptautinį (užsienio) elementą turinčio teisinio santykio.

59.       Byloje teismų nustatyta, kad Sutartimi pardavėja Atsakovė II ir pirkėja ieškovė susitarė dėl produktų pristatymo ir jų apmokėjimo pagal suderintą atskirą užsakymą. Sutarties 5 dalyje šalys susitarė, kad visus ginčus, nesutarimus ir reikalavimus, kylančius iš šios sutarties arba susijusius su šia sutartimi, jos pažeidimu, nutraukimu ar galiojimu, galutinai sprendžia: Vilniaus miesto apylinkės teismas, jeigu ginčo suma neviršija 28 962,01 Eur arba yra lygi šiai sumai; arba Vilniaus apygardos teismas, jeigu ginčo suma viršija 28 962,01 Eur; ginčai nagrinėjami pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

60.       Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą išnagrinėję teismai turėjo vadovautis Nemokumo reglamento kolizine nuostata, jog nemokumo byloms ir jų pasekmėms turi būti taikoma ES valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė. Be to, ir pagal CK 1.43 straipsnio kolizinę normą ieškovo reikalavimui dėl padarytos žalos išnagrinėti taikytina Danijos teisė.

61.       Atsižvelgiant į tai, būtina išspręsti nagrinėjamo ginčo teisiniams santykiams taikytinos teisės nustatymo klausimą – kurios valstybės (šiuo atveju – Lietuvos ar Danijos Karalystės ) materialiąją teisę reikia taikyti nagrinėjant šį ginčą, nes aplinkybė, kad byla teisminga Lietuvos Respublikos teismui (byloje nekeliamas ginčas dėl šios aplinkybės), savaime nereiškia, jog ji turi būti sprendžiama pagal Lietuvos Respublikos materialiąją teisę.

62.       Lietuvos Respublika ir Danijos Karalystė yra Europos Sąjungos valstybės narės. Pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos I dalies 1 straipsnį, Danija nedalyvauja Tarybos darbe nustatant priemones pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo III dalies V antraštinę dalį. Tarybos sprendimams, kurie priimami vieningai, būtinas vieningas Tarybos narių, išskyrus Danijos Vyriausybės atstovo, pritarimas. Danijai nėra privalomos ar taikomos jokios Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo III dalies V antraštinės dalies nuostatos, jokia pagal šią antraštinę dalį priimta priemonė, jokia pagal šią antraštinę dalį Sąjungos sudaryto tarptautinio susitarimo nuostata ir joks Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas, aiškinantis bet kurią tokią nuostatą ar priemonę arba bet kurią pagal tą antraštinę dalį pakeistą ar keistiną priemonę. Tokia nuostata, priemonė ar sprendimas jokiu būdu neturi įtakos Danijos kompetencijai, teisėms ir pareigoms. Tokia nuostata, priemonė ar sprendimas jokiu būdu neturi įtakos Bendrijos ar Sąjungos acquis (bendrųjų teisių ir įsipareigojimų, kurie sudaro ES teisę ir yra įtraukti į ES valstybių narių teisės sistemas, visuma) ir nėra Sąjungos teisės dalis, kai jie taikomi Danijai (I dalies 2 straipsnis).

63.       Kasaciniame skunde ieškovė nurodo, kad 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2015/848 dėl nemokumo bylų, kuris taikomas nuo 2017 m. birželio 26 d., yra visuotinai privalomas ir tiesiogiai taikomas Europos Sąjungos teisės aktas, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai privalėjo jį taikyti. Tai, kad Danija nėra Nemokumo reglamento šalis, nereiškia, kad šiuo konkrečiu atveju Lietuvos teismai neturėjo pareigos taikyti Nemokumo reglamente įtvirtintų taikytinos teisės nustatymo kolizinių taisyklių, kurios yra Lietuvos teisės sistemos sudedamoji dalis, ir bendrųjų teisės principų. Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą pripažįsta nepagrįstu.

64.       Nemokumo reglamento 1 straipsnyje nustatyta jo taikymo sritis. Šis reglamentas taikomas viešai nagrinėjamoms kolektyvinėms byloms, įskaitant laikino pobūdžio bylas, kurios grindžiamos teisės aktais dėl nemokumo ir kuriose sanavimo, skolos sureguliavimo, reorganizavimo arba likvidavimo tikslais: a) iš skolininko visiškai arba iš dalies atimama teisė disponuoti savo turtu ir paskiriamas nemokumo specialistas; b) skolininko turtą ir reikalus kontroliuoja ar prižiūri teismas arba c) teismo nurodymu ar teisės aktų nustatyta tvarka laikinai sustabdomi atskiri vykdymo procesai, kad galėtų įvykti skolininko ir jo kreditorių derybos, jeigu šiose bylose, kurios yra sustabdomos, numatomos tinkamos priemonės visiems kreditoriams bendrai apsaugoti ir, jei nepasiekiama susitarimo, jos yra preliminarios bylos vienos iš a arba b punkte nurodytų bylų atžvilgiu. Nurodytos bylos yra išvardytos šio reglamento A priede. Nemokumo reglamento preambulės 88 punkte nurodoma, kad, pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos I dalies 1 ir 2 straipsnius, Danija nedalyvauja priimant šį reglamentą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas.

65.       Danijos teisėje nustatytos nemokių skolininkų bylos negali patekti į šio reglamento taikymo sritį ir todėl joms netaikomos reglamente nustatytos prievolės ir (ar) privilegijos. Kai tokios bylos iškeliamos Danijoje, jų priėmimas ir nagrinėjimas kitose valstybėse narėse nebus nustatomas pagal Nemokumo reglamento nuostatas (Bork, R.; van Zwieten, K. (ed.). Commentary on the European Insolvency Regulation (2nd edn). Oxford University Press, 2022, p. 54, par. 1.05).

66.       Reglamentas taikomas tik tais atvejais, kai skolininko „pagrindinių interesų centras“ (toliau – ir PTC) yra valstybėje narėje (išskyrus Daniją). Kai skolininko PTC yra valstybėje narėje, Nemokumo reglamentas įtvirtina, kad toje valstybėje narėje iškeltoms byloms („pagrindinėms“ byloms) suteikiamos ekstrateritorinės privilegijos, skirtos jų taikymo sričiai išplėsti, kad jos apimtų (neužtikrintą) turtą ir kreditorius, esančius kitose valstybėse narėse. Siekiant palengvinti skolininko nemokumo sprendimą tokiose „pagrindinėse“ bylose, konkuruojančių „šalutinių“ bylų iškėlimas apsiriboja tomis valstybėmis narėmis, kuriose skolininkas turi „įstaigą“, o tokių bylų taikymo sritis apsiriboja vietos turtu. Be to, tokios „šalutinės“ bylos turi būti koordinuojamos su „pagrindinėmis“ bylomis, o kai kuriais atvejais – joms pavaldžios. Ši sistema netaikoma tuo atveju, kai skolininko PTC yra už ES ribų (arba Danijoje). Tokiu atveju valstybių narių nacionalinė teisė (įskaitant jų tarptautinės privatinės teisės normas) nustato, ar galima iškelti nemokumo bylas, kurias kitu atveju reglamentuotų Nemokumo reglamentas, ir, jei taip, koks jų ryšys su bet kokiomis bylomis, iškeltomis kitose jurisdikcijose (Bork, R.; van Zwieten, K. (ed.) Commentary on the European Insolvency Regulation (2nd edn). Oxford University Press, 2022, p. 54–55, par. 1.06). Taigi, pagal apibrėžtą taikymo sritį Nemokumo reglamentas ginčui nagrinėti nėra taikomas, nes Danija šio reglamento prasme nėra valstybė narė.

67.       Kaip minėta, nagrinėjamu atveju byloje pareikštas reikalavimas dėl deliktinės atsakomybės taikymo. Šiuo aspektu ginčui yra aktualus 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės. Nors reglamento „Roma II“ 40 konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad, pagal Protokolo dėl Danijos pozicijos, pridėto prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties, 1 ir 2 straipsnius, Danija nedalyvauja priimant šį reglamentą ir jis jai nėra privalomas ar taikomas, o minėto reglamento 1 straipsnio 4 dalyje sąvoka „valstybė narė“ apibrėžiama kaip bet kuri valstybė narė, išskyrus Daniją, šis reglamentas, skirtingai nei didesnioji dalis kitų ES priimtų reglamentų, pasižymi savo taikymo ypatumu, t. y. visuotinio taikymo pobūdžiu. Reglamento „Roma II“ 3 straipsnyje nustatyta, kad šiame reglamente nurodyta teisė taikoma net tuo atveju, kai ši teisė nėra valstybės narės teisė.

68.       Teisės doktrinoje pažymima, kad reglamento „Roma II“ 3 straipsnis, nustatantis visuotinį šio reglamento taikymą valstybėse narėse, neįtvirtina specialių nuostatų Danijai, bet ją traktuoja kaip bet kurią kitą valstybę narę, o ne kaip ypatingą atvejį tarp trečiųjų valstybių (Magnus, U.; Mankowski, P. European Commentaries on Private International Law ECPIL, Commentary, Volume III, Rome II Regulation. Koln, Otto Schmidt, 2019, p. 18, 128). Reglamente „Roma II“ nėra daroma skirtumo tarp ES bylų, kurios susijusios tik su valstybėmis narėmis, ir bylų, susijusių su trečiosiomis valstybėmis už ES ribų arba Danija. Jame šios dvi galimos kategorijos nėra traktuojamos atskirai ir skirtingai, taip pat Danijai nesuteikiamas joks ypatingas vaidmuo. Reglamento „Roma II“ taikymas nepriklauso nuo to, ar nustatyta teisė yra valstybės narės, ar trečiosios šalies teisė. Reglamentas „Roma II“ taikomas nepriklausomai nuo to, ar atitinkama kolizijos norma veda prie valstybės narės, ar trečiosios šalies teisės (žr. ten pat, p. 134). Yra tik vienas pagrindinis reikalavimas, taikomas reglamentui „Roma II“: byla turi būti nagrinėjama valstybėje narėje (arba, tiksliau tariant, valstybės narės požiūriu, apimant ir tuos atvejus, kai reglamentas „Roma II“ taikomas pagal trečiosios valstybės, kuri vykdo jurisdikciją ir laikosi renvoi principo, tarptautinę privatinę teisę) (žr. ten pat, p. 134).

69.       Kaip minėta, byloje nėra ginčo, kad ieškovės pareikštas ieškinys teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Kadangi Lietuva yra ES valstybė narė, atitinkamai ji yra valstybė narė ir reglamento „Roma II“ 1 straipsnio 4 dalies prasme. Nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimas dėl deliktinės atsakomybės taikymo patenka į reglamento „Roma II“ taikymo sritį, nes šis reglamentas taikomas nesutartinėms prievolėms civiliniuose ir komerciniuose santykiuose (reglamento „Roma II“ 1 straipsnio 1 dalis). Reglamento „Roma II“ 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiame reglamente žala apima visas pasekmes, atsirandančias dėl delikto, nepagrįsto praturtėjimo, negotiorum gestio arba culpa in contrahendo. 

70.       Vadovaujantis reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalimi, jeigu šiame reglamente nenustatyta kitaip, iš delikto atsirandančiai nesutartinei prievolei taikoma tos šalies teisė, kurioje atsirado žala, neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje įvyko žalą sukėlęs įvykis, ir neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje ar šalyse atsirado netiesioginių to įvykio pasekmių.

71.       Teisės doktrinoje taip pat laikomasi pozicijos, kad sprendžiant, ar reikalavimas gali būti kvalifikuojamas kaip kylantis iš delikto reglamento „Roma II“ prasme, yra aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, susijusi su reglamento „Briuselis IA“ 7 straipsnio 2 dalimi (ir šios nuostatos pirmtakais). Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje Marc Brogsitter prieš Fabrication de Montres Normandes EURL, Karsten Fräßdorf yra pažymėjęs, jog vien aplinkybės, kad viena iš sutarties šalių pareiškia kitai šaliai ieškinį dėl civilinės atsakomybės, nepakanka, kad šis ieškinys būtų laikomas susijusiu su „byla dėl sutarties“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto a papunktį. Taip yra tik tuomet, kai elgesys, dėl kurio pareikštas ieškinys, gali būti pripažintas sutartinių įsipareigojimų, kuriuos galima nustatyti atsižvelgiant į sutarties dalyką, neįvykdymu. Tokia situacija a priori (iš anksto) būtų konstatuota, jeigu, siekiant nustatyti elgesio, kuriuo ieškovas kaltina atsakovą, teisėtumą ar, priešingai, neteisėtumą, neišvengiamai reikia išaiškinti juos siejančią sutartį (žr. ESTT 2014 m. kovo 13 d. prejudicinio sprendimo byloje Marc Brogsitter prieš Fabrication de Montres Normandes EURL, Karsten Fräßdorf, C?548/12, par. 23–25). Pažymima, kad deliktinė atsakomybė už žalą negali būti prisiimama savanoriškai, bet turi būti privalomai nustatyta įstatymu arba teismine praktika (Magnus, U.; Mankowski, P. European Commentaries on Private International Law ECPIL, Commentary, Volume III, Rome II Regulation. Koln, Otto Schmidt, 2019, p. 147).

72.       Kaip jau minėta, ieškovė byloje pareiškė reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kurį grindžia Danijos bankroto įstatymo 74 ir 76 straipsnių nuostatomis, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad toks reikalavimas atitinka reikalavimą dėl deliktinės atsakomybės taikymo reglamento „Roma II“ prasme.

73.       Nagrinėjamu atveju pareikštu ieškiniu reikalaujama žalos atlyginimo, nes, kaip nurodoma ieškinyje, ginčo mokėjimais atsakovėms nesąžiningai buvo suteikta pirmenybė prieš kitus Danijos Karalystėje registruotos bendrovės kreditorius ir tokiais veiksmais buvo padaryta 274 171,64 Eur dydžio žala. Byloje nėra ginčo, kad šiuo metu Danijos Karalystėje ieškovei iškelta bankroto byla. Byloje taip pat nėra ginčo, kad ginčo mokėjimai buvo atlikti iš Danijos Karalystės. Todėl teisėjų kolegija nusprendžia, kad šiuo atveju žalos atsiradimo vieta laikytina Danijos Karalystė. Atitinkamai tai reiškia, kad ieškovės pareikštam reikalavimui pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į šios nutarties 68–73 punktuose nurodytus argumentus, taikytina Danijos Karalystės teisė.

74.       Teisėjų kolegija pažymi, kad Danijos Karalystės teisės taikymo būtinybę šioje byloje taip pat pagrindžia ir jau minėta aplinkybė, kad byloje pareikštas reikalavimas kildinamas iš Danijos Karalystėje vykstančio ieškovės bankroto proceso. Pažymėtina, kad tarptautinio bankroto atveju visuotinai pripažįstamas lex fori concursus principas, kuris neatsiejamai susijęs su bankroto proceso universalumo principu, kurio esmė – kad vienoje šalyje vykdoma bankroto procedūra būtų pripažinta visose šalyse, kuriose tokia procedūra turi poveikį (žr. Čolovič, V. Lex Fori Concursus As The Basic Rule In The International Bankruptcy. Strani pravni život 60(4) (2016): 86–88).

75.       Lex fori concursus principas daugelyje rašytinės teisės šaltinių įtvirtintas tiesiogiai ir tai geriausiai atspindi šiuolaikinės tarptautinės privatinės teisės vystymosi tendencijas. Pavyzdžiui, ir Nemokumo reglamento 7 straipsnyje nustatyta, kad bankroto bylos iškėlimo pasekmėms taikoma bankroto bylą nagrinėjančios valstybės teisė. Bendrojo lex fori concursus principo taikymo pagrindas yra aplinkybė, kad kolektyvinio nemokumo procedūrų paskirtis ir pobūdis, sudarantis Nemokumo reglamento esmę, įmanomas tik tuo atveju, jei visiems materialiesiems ir procesiniams šių procedūrų klausimams taikoma vienos valstybės teisė. Be to, tos pačios valstybės materialiosios teisės ir vietos proceso teisės taikymas sumažina teisinių santykių kvalifikavimo sunkumus ir padidina proceso administravimo efektyvumą bei proceso išlaidų ekonomiškumą. Tai itin pageidautina, nes kreditoriai jau yra praradę pinigų arba rizikuoja juos prarasti, taigi, yra suinteresuoti greitu ir nebrangiu procesu, kuris leistų kuo greičiau paskirstyti jiems kuo didesnę likusią skolininko turto dalį (Bork, R.; van Zwieten, K. (ed.) Commentary on the European Insolvency Regulation (2nd edn). Oxford University Press, 2022, p. 245, par. 7.03). Lex fori concursus principas tiesiogiai įtvirtintas ir Danijos Karalystės tarptautinėje privatinėje teisėje (Line Herman Langkjær. De danske domstoles internationale kompetence på det konkursretlige område – i lyset af EU’s insolvensforordning /Danijos teismų tarptautinė jurisdikcija bankroto teisės srityje, atsižvelgiant į ES nemokumo reglamentą/. Karnov Group Denmark A/S, Kobenhavn, 2019, p. 344). 

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

76.       Apibendrindama pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai netinkamai kvalifikavo ieškovės pareikštą reikalavimą, kaip kylantį iš sutarties, dėl to nepagrįstai nusprendė, kad šiam reikalavimui teisme išnagrinėti taikytina Lietuvos Respublikos teisė. Netinkamai kvalifikavus byloje ieškovės pareikštą reikalavimą ir atitinkamai netinkamai nustačius ginčui nagrinėti taikytiną teisę, byloje nebuvo įvertintas ieškovės ieškinio pagrįstumo klausimas pagal jam taikytiną Danijos teisės turinį. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad byloje nebuvo atskleista ginčo esmė, o nurodyti materialiosios teisės normų pažeidimai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis, 360 straipsnis).

77.       Kiti kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai neturi teisinės reikšmės tinkamam bylos išnagrinėjimui kasacine tvarka, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

78.       Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylos šalių ir teismo turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93, 96, 98 straipsniai).

79.       Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nebuvo patirta (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 6 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 12 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Danguolė Bublienė

        Artūras Driukas

        Eglė Zemlytė