Administracinė byla Nr. eI2-5071-583/2026
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06696-2025-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4;
8.7; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. balandžio 14 d.
Klaipėda
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (pirmininkaujantis ir pranešėjas), Laimutės Jokubauskaitės ir Eglės Kiaurakytės,
sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Živilei Račkauskienei,
nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant pareiškėjui M. Y. ir jo atstovei advokatei Inesai Arbočienei,
atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Linai Verikovskienei,
vertėjui Tadui Tvarijonui,
2026 m. kovo 31 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka Zoom vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Y. skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Pareiškėjas M. Y. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba, VSAT, atsakovė) 2025 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 25S248659 (toliau – ir Sprendimas).
Nurodo, kad į Lietuvą atvyko legaliai 2022 m. spalio 18 d. verslo reikalais turėdamas Estijos išduotą Šengeno vizą ir neturėjo ketinimų likti Lietuvoje. 2023 m. liepos 17 d. viešbutyje „Tanagra“ iš kambario buvo pavogti jo daiktai, pinigai ir pasas. Dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nustatytas įtariamasis, tačiau dėl to, jog jis slapstėsi Europoje, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Pareiškėjas keletą kartų kreipėsi į (duomenys neskelbtini) ambasadą, kad gautų pasą ir galėtų išvykti į savo kilmės šalį, tačiau pareigūnai jam nieko konkretaus neatsakė ir asmens dokumento neišdavė. Todėl neturėdamas asmens dokumento pareiškėjas neturėjo galimybės išvykti iš Lietuvos.
2023 m. liepos 15 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) sprendimu Nr. 23S104234 buvo nustatytas terminas per 15 dienų savanoriškai išvykti iš Lietuvos, tačiau dėl aukščiau nurodytos situacijos negalėjo to padaryti, todėl terminas buvo pratęstas iki 2023 m. rugpjūčio 23 d. bet tai nepakeitė situacijos iš esmės, nes (duomenys neskelbtini) ambasada neišdavė pareiškėjui paso. Nuo to laikotarpio iki ginčijamo sprendimo 2025 m. lapkričio 14 d. Migracijos departamentas nesiėmė jokių veiksmų ir iš esmės nepadėjo išspręsti problemos, nors aiškiai įvardijo, jog jis nori grįžti į savo kilmės šalį ir savo nuomonės nėra pakeitęs.
2025 m. spalio 23 d. buvo sulaikytas, vėliau priimtas teismo sprendimas dėl jo sulaikymo motyvuojant būtinybe jį išsiųsti. Akcentuoja, kad niekada nesislėpė nei nuo VSAT nei nuo Migracijos departamento pareigūnų, bendradarbiavo ir laikėsi teisės aktų reikalavimų, o savanoriškai išvykti iš Lietuvos negalėjo dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių, nors ir šiuo metu deklaruoja, kad nori išvykti ir prašė pareigūnų kuo greičiau susisiekti su (duomenys neskelbtini) ambasada tikintis, jog tokiu būdu bus galima gauti jo kelinės dokumentą. Tačiau telefonu susisiekus su ambasada buvo paneigta, jog pareiškėjo atžvilgiu yra pateiktas prašymas išduoti kelionės dokumentą.
Atsakovas, priimdamas Sprendimą išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį, neatsižvelgė į faktines bylos aplinkybes, konkrečiai – pareiškėjo norą ir ketinimą savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, kurio jis iki šiol negali realizuoti dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių. Pareiškėjo vertinimu, nėra objektyvaus pagrindo konstatuoti egzistuojant pasislėpimo pavojui, o grįsti Sprendimą vien hipotetinėmis prielaidomis nėra pagrįsta bei teisėta. Nesant pasislėpimo pavojaus, Atsakovas nepagrįstai Pareiškėjo atžvilgiu taikė priverstinę išsiuntimo procedūrą, t. y., priverstinis išsiuntimas taikytas formaliai, neįvertinus Pareiškėjo individualios padėties. Vienintelis dalykas, kurio trūksta pareiškėjui tam, kad galėtų išvykti – yra kad (duomenys neskelbtini) ambasada išduotų jam kelionės dokumentą. Turėdamas jį pareiškėjas ketina nedelsiant palikti šalį, tačiau traktuojant jo išvykimą kaip priverstinį, automatiškai yra taikomos reikšmingos pasekmės – uždraudimas atvykti į Lietuvą.
Atsakovas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymu dėl užsieniečių teisinės padėties 133 straipsnio 2 dalimi (toliau – ir Įstatymas) bei Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr.3K-33 dėl kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 44.3.1 p., nusprendė uždrausti atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo, argumentuojant tuo pačiu argumentu, jog pareiškėjas neišvyko savanoriškai iš Lietuvos – nors kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, jis to padaryti negalėjo dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių. Pagal Tvarkos 5 punktą, tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.
Pareiškėjas atvyko į Lietuvą legaliai, o neišvyko dėl jo atžvilgiu įvykdyto nusikaltimo, todėl nubausti jį dar kartą tokiu būdu, jog uždraudžiama jam atvykti į Lietuvą itin ilgą laiko tarpą – 3 metus, yra neteisinga ir neprotinga, o atsižvelgiant į tai, kad jis jokio teisės pažeidimo iš esmės nepadarė ir neproporcinga. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu, duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio nustatytus pagrindus.
Pareiškėjo teigimu Sprendime iš esmės nėra motyvų, kodėl šis atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, pažymint, kad nagrinėjamu atveju nėra priimtas administracinis sprendimas, kad jo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas negalėjo įvykdyti sprendimo išvykti savanoriškai (žr. 2025 m. sausio 22 d. LVAT nutartį adm. b. Nr. eA-960-822/2025). Atitinkamai, sprendimas įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, negali būti laikomas pagrįstu ir proporcingu ir turi būti naikinamas, nes padarytas pažeidimas buvo nulemtas nesėkmingai susidėjusių faktinių aplinkybių, kurios nepriklausė nuo pareiškėjo valios.
Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjas 2026 m. sausio 22 d. buvo išsiųstas į kilmės valstybę ir sprendimas šioje dalyje yra įvykdytas.
Pareiškėjas ir jo atstovė teismo posėdžio metu skunde nurodytais argumentais prašo pareiškėjo skundą tenkinti.
Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į skundą nurodė, kad nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Teigiama, kad pareiškėjas į Šengeno teritoriją atvyko 2022 m. spalio 8 d. per Estijos Respublikos sieną teisėtai, turėdamas (duomenys neskelbtini) piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2019 m. gegužės 1 d. ir galiojantį iki 2029 m. balandžio 30 d., bei Estijos Respublikos vizą, galiojusią nuo 2022 m. rugsėjo 22 d. iki 2023 m. birželio 18 d. Migracijos departamentas nustatė, jog minėta Estijos viza nuo 2022 m. gruodžio 2 d. yra panaikinta, todėl netenkino pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2023 m. liepos 10 d. sprendimu nusprendė grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), įpareigodamas jį savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos iki 2023 m. liepos 25 d. Asmens prašymu Migracijos departamentas pratęsė savanoriško grąžinimo terminą iki 2023 m. rugpjūčio 23 d. Tačiau pareiškėjas neišvyko, todėl 2025 m. spalio 23 d. 17.00 val. Tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyriaus pareigūnas priėmė sprendimą sulaikyti pareiškėją ne ilgiau kaip 48 val., kadangi pareiškėjas yra neteisėtai Lietuvos Respublikoje.
2025 m. spalio 24 d. Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų sprendimu pareiškėjas sulaikytas Tarnyboje iki 2026 m. sausio 23 d., bet ne ilgiau kol bus įvykdytas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. 2025 m. lapkričio 14 d. Tarnyba, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas per sprendime dėl grąžinimo į užsienio valstybę nustatytą terminą savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos, priėmė skundžiamąjį sprendimą Nr. 25S248659, kuriuo nusprendė pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 36 mėnesius; įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 36 mėnesiams.
2025 m. gruodžio 3 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą administracinėje byloje neskundžiama nutartimi skyrė pareiškėjui alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą laikino apgyvendinimo vietoje, netaikant judėjimo laisvės apribojimų, iki 2026 m. sausio 23 d., bet ne ilgiau nei iki kol bus įvykdytas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.
Akcentuoja, kad pareiškėjas skunde nurodo, jog atsakovas, priėmė skundžiamąjį sprendimą, iš esmės dėl vienintelės priežasties – jog jis savanoriškai neišvyko iš šalies.
Iš pareiškėjo asmens bylos matyti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, kadangi jis rezidavo Lietuvos Respublikoje turėdamas panaikintą ar atšauktą vizą, todėl pagal minėtas aplinkybes 2023 m. birželio 29 d. buvo priimtas sprendimas pripažinti Migracijos departamento sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje netekusiu galios. Pareiškėjo argumentas, jog į Lietuvos Respubliką jis atvyko teisėtai ir neturėjo ketinimų likti Lietuvos Respublikoje visiškai neatitinka realių aplinkybių ir vertinamas kritiškai. Bylos duomenimis, bei pareiškėjo teigimu, į Lietuvos Respubliką jis atvyko 2023 m. kovo 20 d. su tikslu dirbti. Migracijos departamentas, siekdamas išsiaiškinti ar pareiškėjas yra teisėtai Lietuvos Respublikoje, kreipėsi į Estijos Respublikos kompetentingas institucijas ir buvo gauta informacija, kad nuo 2022 m. gruodžio 2 d. pareiškėjo pateikta nacionalinė viza yra panaikinta ir negaliojanti, šiuo pagrindu nuo 2022 m. gruodžio 2 d. pareiškėjo buvimas tiek Šengeno erdvėje, tiek Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, nors Lietuvos Respublikoje jo neteisėtas atvykimas ir buvimas fiksuojamas nuo 2023 m. kovo 20 d. Remiantis minėtomis aplinkybėmis 2023 m. liepos 10 d. Migracijos departamentas priėmė teisėtą sprendimą, įpareigojantį pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę per 15 dienų, t. y. iki 2023 m. liepos 25 d., asmens prašymu terminas buvo pratęstas iki 2023 m. rugpjūčio 23 d.
Atitinkamai Tarnybos 2025 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. 25S248659 nebuvo priimtas automatiškai ar formaliai, o buvo rezultatas individualaus pareiškėjo teisinės padėties, elgesio bei faktinių aplinkybių vertinimo.
Teigiama, kad sprendžiant dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, draudimo jam atvykti bei perspėjimo įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą, buvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas ilgą laiką – daugiau nei dvejus metus – neteisėtai buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje, nors jam buvo nustatyta pareiga savanoriškai išvykti, o šios pareigos vykdymo terminas jo paties prašymu buvo pratęstas.
Pareiškėjas procesiniame dokumente nurodo, kad 2023 m. liepos 17 d. viešbutyje „Tanagra“ iš jo kambario buvo pagrobti pareiškėjui priklausę asmeniniai daiktai, piniginės lėšos bei asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas – pasas. Dėl minėto įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu nustatytas įtariamasis, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, kadangi įtariamasis slapstėsi Europos valstybėse. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į (duomenys neskelbtini) ambasadą dėl naujo asmens tapatybės dokumento išdavimo, siekdamas sudaryti galimybę išvykti į kilmės valstybę, tačiau kompetentingos institucijos jam nepateikė konkretaus atsakymo ir asmens dokumento neišdavė. Dėl šios priežasties pareiškėjas objektyviai neturėjo galimybės išvykti iš Lietuvos Respublikos.
Bylos medžiaga patvirtina, kad Migracijos departamento sprendimas, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į kilmės valstybę, buvo priimtas tą pačią dieną, kai pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą, pateikdamas asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą – (duomenys neskelbtini) piliečio pasą. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu nustatyta aplinkybė, jog pareiškėjo pasas buvo pavogtas 2023 m. liepos 17 d., leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas net ir per 7 dienų terminą nesiėmė jokių realių veiksmų Migracijos departamento prie LR VRM sprendimui įvykdyti. Tarnybos teigimu teisės aktai nenumato, jog užsienietis, praradęs asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, automatiškai įgytų teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje ar kad tokia aplinkybė savaime sustabdytų sprendimų dėl grąžinimo ar išsiuntimo vykdymą. Priešingai, užsienietis privalo aktyviai bendradarbiauti su kompetentingomis valstybės institucijomis, įskaitant valstybės, kurios pilietis jis yra, diplomatines ar konsulines atstovybes, bei imtis visų pagrįstų ir realių veiksmų, siekdamas pašalinti kliūtis jo išvykimui iš Lietuvos Respublikos. Sprendimo dėl išsiuntimo priėmimas sudaro teisinį pagrindą Tarnybai imtis aktyvių veiksmų organizuojant pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos, įskaitant bendradarbiavimą su pareiškėjo kilmės valstybės kompetentingomis institucijomis dėl kelionės dokumentų išdavimo ar grąžinimo procedūrų. Nesant sprendimo dėl išsiuntimo, valstybės institucijos neturėtų pakankamo teisinio pagrindo inicijuoti tokių veiksmų, todėl sprendimo priėmimas yra būtina sąlyga užtikrinti jo realų įvykdymą.
Pareiškėjas laiku neišvyko iš Šengeno erdvės, nesiėmė aktyvių veiksmų bendradarbiauti su kompetentingomis institucijomis ir nepateikė jokių objektyvių ar pateisinančių priežasčių, kurios galėtų pagrįsti jo elgesį, o priešingai – tęsė neteisėtą buvimą Lietuvos Respublikos teritorijoje iki jo sulaikymo. Pareiškėjas taip pat nesikreipė į kompetentingas institucijas dėl savo teisinės padėties įteisinimo esant minėtoms aplinkybėms ir nerodė iniciatyvos spręsti neteisėto buvimo Šengeno erdvėje klausimų, tokiu būdu akivaizdžiai teikdamas prioritetą savo asmeniniams interesams, o ne migracijos teisės aktų reikalavimų laikymuisi.
Tarnybos vertinimu pareiškėjo deklaruojamas ketinimas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos pats savaime nesudaro teisinio pagrindo netaikyti priverstinio išsiuntimo procedūros, jeigu jis per teisės aktuose ir individualiame sprendime nustatytą terminą tokio įpareigojimo faktiškai neįvykdė. Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjui buvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, kuris jo paties prašymu buvo pratęstas, tačiau pareiškėjas šia galimybe nepasinaudojo ir daugiau nei dvejus metus liko Lietuvos Respublikos teritorijoje neteisėtai, taip sudarydamas pagrindą taikyti Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą išsiuntimo pagrindą.
Įstatymo 126 straipsnyje reglamentuojama užsieniečių išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindai. Minėto straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti. Administracinių teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad užsieniečio pareigos savanoriškai išvykti nevykdymas ir neteisėto buvimo tęsimas savaime yra reikšmingi kriterijai vertinant pasislėpimo riziką ir pagrindžiant priverstinio išsiuntimo taikymą. Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. To paties straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką šio straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais užsienio reikalų ministro siūlymu priima vidaus reikalų ministras. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (133 straipsnio 8 dalis).
Pažymima, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytu pagrindu, išskyrus Įstatymo 133 straipsnio 3 dalyje nurodytą užsienietį, Tvarkoje nustatyti šie draudimo atvykti laikotarpiai: 35.1 2 metai, jei užsienietis: 35.1.1. neteisėtai Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno valstybėse buvo ne ilgiau kaip 90 dienų, skaičiuojant nuo užsieniečio teisėto buvimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno valstybėse pasibaigimo dienos; 35.1.2. į Lietuvos Respubliką ar kitą Šengeno valstybę atvyko pažeisdamas 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (OL 2016 L 251, p.1), nuostatas. Šiame papunktyje nurodytas laikotarpis ilginamas vieneriais metais, jeigu užsienietis, atvykdamas į Lietuvos Respubliką ar kitą Šengeno valstybę ir (ar) būdamas joje, naudojosi neteisėtai įgytu, netikru, suklastotu ar padirbtu kelionės dokumentu ar neteikė pagalbos nustatant jo asmens tapatybę ir atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes; 35.1.3. buvo perduotas į Lietuvos Respubliką pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (nauja redakcija) (OL 2013 L 180, p. 31), 12 straipsnį dėl to, kad užsieniečiui buvo išduota viza; 35.2. 3 metai, jei užsienietis: 35.2.1. neteisėtai Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno valstybėse buvo nuo 91 iki 365 dienų, skaičiuojant nuo užsieniečio teisėto buvimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose Šengeno valstybėse pasibaigimo dienos; 35.2.2. per pastaruosius vienerius metus iki išsiuntimo buvo neįleistas, neteisėtai išvyko arba jeigu šiuo laikotarpiu užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta; <...>“ (35 punktas).
Tarnyba nusprendė pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu. Šeiminių ryšių su Lietuvos Respublika gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą draudimo atvykti laikotarpiai nustatyti Kriterijų vertinimo tvarkos 35 punkte, 35.2. papunktis numato 3 metų uždraudimo atvykti laikotarpį. Draudimas atvykti yra Įstatyme numatyta teisinė pasekmė, taikoma užsieniečiui, kuris nevykdė įpareigojimo savanoriškai išvykti ir ilgą laiką neteisėtai buvo valstybės teritorijoje, o nagrinėjamu atveju jo trukmė nustatyta individualiai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir neviršija teisės aktuose nustatytų ribų. Todėl pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamą sprendimą nepagrįstu ar neteisėtu.
Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalies nuostatas matyti, jog įstatymų leidėjas suteikė diskreciją atsakovui nuspręsti, kokiam laikotarpiui asmeniui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvą. Nagrinėjamu atveju atsakovas pagrįstai rėmėsi Kriterijų vertinimo tvarkos 35.2.1 papunkčiu ir skyrė 3 metų draudimą atvykti į Lietuvą, nes aukščiau aptartų pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybių kontekste, nustačius, kad pareiškėjas neturi socialinių, ekonominių bei šeiminių ryšių su Lietuvos Respublika sprendimas dėl trijų metų draudimo yra pagrįstas bei proporcingas.
Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, nustatyta, jeigu Tarnyba priima sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima kartu su sprendimu išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos (12 punktas). Duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau– SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinimas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2021 m. liepos 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/1152, (toliau – SIS reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Sprendimą įtraukti į C. SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį ar perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 arba 25 straipsnį Migracijos departamentas arba Tarnybos priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką (15 punktas).Atitinkamai sprendimas įtraukti perspėjimą į Šengeno informacinę sistemą (SIS) dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi priimtas teisėtai, kartu su sprendimu dėl išsiuntimo ir draudimo atvykti, vadovaujantis nacionaliniu teisiniu reguliavimu ir Europos Sąjungos teisės aktais, reglamentuojančiais SIS veikimą. Tokiu būdu skundžiamas sprendimas yra nuoseklus, tarpusavyje suderintas ir grindžiamas objektyviais duomenimis, todėl laikytinas nesudarančiu pagrindo jį panaikinti.
Tarnybos atstovė teismo posėdžio metu atsiliepime išdėstytais motyvais pareiškėjo skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 25S248659 teisėtumo ir pagrįstumo.
Valstybės sienos apsaugos tarnyba 2025 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 25S248659 nusprendė:
1) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini);
2) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėn. nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos;
3) įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegija, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 36 mėnesius nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
Tarnybos Sprendime nurodyta, kad Sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis Įstatymo 126 str. 1 d. 1 p., įvertinus tai, kad pareiškėjas, būdamas neteisėtai Lietuvos Respublikoje, neįvykdė 2023 m. liepos 10 d. Migracijos departamento sprendimo, kuriuo jis buvo įpareigotas iki 2023 m. liepos 25 d. (2023 m. liepos 24 d. Migracijos departamento sprendimu terminas pratęstas iki 2023 m. rugpjūčio 23 d.) savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Ginčijamu sprendimu konstatuota, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai ir neįvykdžius aukščiau cituojamo sprendimo dėl įpareigojimo išvykti, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos
Sprendime akcentuojama, kad išsiunčiant užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į Įstatymo 128 str. 1 d. nurodytas, o būtent buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; šeimyninius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika; padaryto pažeidimo pavojingumą ir mastą. Sprendime akcentuojama, kad nėra duomenų apie tai, kad užsienietis turėtų šeimyninių, ekonominių ir socialinių ryšių Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 130 str. 1 ir 2 d. ir 4 d. nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, nenustatyta.
Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas į Šengeno erdvę atvyko 2022 m. spalio 8 d. per Estijos Respublikos sieną teisėtai, turėdamas (duomenys neskelbtini) piliečio pasą (duomenys neskelbtini), išduotą 2019 m. gegužės 1 d. ir galiojantį iki 2029 m. balandžio 30 d., bei Estijos Respublikos vizą, galiojusią nuo 2022 m. rugsėjo 22 d. iki 2023 m. birželio 18 d.
Migracijos departamentas nustatė, jog minėta Estijos viza nuo 2022 m. gruodžio 2 d. yra panaikinta, todėl netenkino pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2023 m. liepos 10 d. sprendimu nusprendė grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), įpareigodamas jį savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos iki 2023 m. liepos 25 d. Asmens prašymu Migracijos departamentas prie LR VRM pratęsė savanoriško grąžinimo terminą iki 2023 m. rugpjūčio 23 d.
2025 m. spalio 23 d. pareiškėjas buvo sustabdytas dėl įvykdyto kelių eismo taisyklių pažeidimo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Utenos rajono policijos pareigūnų (duomenys neskelbtini), vairuojantis transporto priemonę Mercedes Benz, registruotą Estijos Respublikoje, valstybinio numerio ženklas (duomenys neskelbtini). Patikrinus vairuotojo duomenis, duomenų bazėse nustatyta, kad pareiškėjas yra ieškomas, jis nuo 2023 m. rugpjūčio 23 d. turėjo išvykti iš Lietuvos. Pareiškėjas perduotas VSAT pareigūnams. Šie duomenys fiksuoti 2025 m. spalio 23 d. Utenos apskrities VPK Utenos rajono policijos komisariato veiklos tyrėjos tarnybiniame pranešime.
2025 m. spalio 23 d. 17.00 val. Tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyriaus pareigūnas priėmė sprendimą sulaikyti pareiškėją ne ilgiau kaip 48 val., kadangi pareiškėjas yra neteisėtai Lietuvos Respublikoje. 2025 m. spalio 24 d. Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų sprendimu pareiškėjas sulaikytas Tarnyboje iki 2026 m. sausio 23 d., bet ne ilgiau kol bus įvykdytas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.
2025 m. lapkričio 14 d. Tarnyba, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas per Migracijos departamento sprendime dėl grąžinimo į užsienio valstybę nustatytą terminą savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos, priėmė skundžiamąjį sprendimą Nr. 25S248659, kuriuo nusprendė pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 36 mėnesius; įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 36 mėnesiams.
2025 m. gruodžio 3 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi pareiškėjui skirta alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas laikino apgyvendinimo vietoje, netaikant judėjimo laisvės apribojimų iki 2026 m. sausio 23 d., bet ne ilgiau nei iki kol bus įvykdytas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.
Teismo posėdžio metu nustatyta, kad pareiškėjas 2026 m. sausio 22 d. buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę.
Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra įtvirtinta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jei jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą; Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad Sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte pagrindu priima institucija, nustačiusi užsieniečio išsiuntimo pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, o juos vykdo Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
Byloje ginčo nėra, kad pareiškėjas per nustatytą terminą savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos. Tačiau pareiškėjo teigimu tam buvo objektyvios aplinkybės dėl ko jis negalėjo išvykti. Pirmiausia buvo pavogtas jo pasas be kurio jis negalėjo išvykti į kilmės valstybę. Antra, jam kreipusis į kilmės valstybės ambasadą nebuvo suteikta jokia pagalba siekiant gauti kelionės dokumentą, todėl jis negalėjo įvykdyti sprendimo išvykti iš Lietuvos Respublikos.
Vertinant šias aplinkybes teismas pirmiausia pažymi, jog byloje nėra jokių faktinių duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į kilmės valstybės ambasadą ar konsulinę įstaigą dėl kelionės dokumentų išdavimo. Kita vertus, dėl vagystės fakto ir pradėto ikiteisminio tyrimo pareiškėjui 2023 m. liepos 24 d. Migracijos departamento sprendimu buvo pratęstas savanoriško išvykimo terminas iki 2023 m. rugpjūčio 23 d., t. y. beveik vienam mėnesiui, tačiau pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų nei kelionės dokumentui gauti, nei sprendimo įpareigojančio išvykti vykdymui. Taigi pareiškėjas iki jo sulaikymo 2025 m. spalio 23 d. Lietuvos Respublikoje (Šengeno erdvėje) daugiau nei dvejus metus buvo neteisėtai.
Nagrinėjamu atveju atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjas savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per 2023 m. liepos 10 d. Migracijos departamento sprendime (2023 m. liepos 24 d. Migracijos departamento sprendimu terminas pratęstas iki 2023 m. rugpjūčio 23 d.) nustatytą terminą (iki 2023 m. rugpjūčio 23 d.), pagrįstai, neviršydamas įstatymu suteiktos kompetencijos, priėmė Sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę ((duomenys neskelbtini)).
Pagal Įstatymo 130 str. 1 d. draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal to paties straipsnio 2 dalį užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Minėtos aplinkybės Sprendimo priėmimo metu nebuvo nustatytos.
Pareiškėjas teigia, kad Tarnyba nevertino pareiškėjo individualios situacijos. Pažymėtina, kad vertinant užsieniečio šeimyninius, socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, visų pirma, nustatomas tokių ryšių buvimo faktas, įvertinama jų trukmė bei pasekmės, atsirandančios nutraukus tuos ryšius. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikoje yra įkūręs įmonę, yra įmonės akcininkas.
Iš teismui teikiamų Juridinių asmenų registro išrašo apie 2023 m. rugsėjo 19 d. UAB Combined innovations įregistravimą ir 2024 m. liepos 16 d. UAB „R2m recruitment and consulting“ veiklą matyti, kad pareiškėjas įmonę įsteigė bei akcininko teises įgyvendino kitos įmonės valdyme jau esant priimtam sprendimui dėl jo įpareigojimo išvykti ir pasibaigus savanoriško išvykimo terminui. Tai priešingai nei teigia pareiškėjas patvirtina ne jo socialinius ryšius su Lietuva, o tai, kad nebuvo siekiama savanoriškai įvykdyti sprendimą dėl įpareigojimo išvykti, tikslingai siekiama neteisėtai likti Lietuvoje. Taigi bylos duomenys akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai ekonominiai, socialiniai ryšiai, kadangi šie ryšiai atsirado jau po Migracijos departamento priimto sprendimo įpareigojančio pareiškėją išvykti į kilmės valstybę, todėl pareiškėjas negalėjo turėti jokių teisėtų lūkesčių dėl to įteisinti savo buvimą Lietuvoje.
Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas; draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.
Kriterijų vertinimo tvarkos 34 punkte numatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas, atsižvelgiama į užsieniečio neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno valstybėse trukmę ir priežastį; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; užsieniečiui pritaikytas administracinio poveikio priemones ir jų įvykdymą.
Pareiškėjui nustatant trijų metų trukmės draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, atsakovas vadovavosi Kriterijų vertinimo tvarkos 35.3 papunkčiu, nustatančiu, kad užsieniečiui, kuris neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, ir kuris buvo išsiųstas Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, ir kuris neteisėtai Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno valstybėse buvo ne ilgiau kaip 365 dienas, skaičiuojant nuo užsieniečio teisėto buvimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose Šengeno valstybėse pasibaigimo dienos, nustatomas ketverių metų draudimo atvykti laikotarpis. Tačiau atsakovas taikydamas šį laikotarpį vadovavosi Tvarkos 5 punktu ir įvertino pareiškėjo bendradarbiavimą, surinktą medžiagą bei nustatė trumpesnį laikotarpį nei numatytas minimalus laikotarpius, konstatavus tokios trukmės neteisėtą buvimą.
Teismo vertinimu, trijų metų terminas nagrinėjamu atveju įvertinus neteisėto buvimo trukmę ir ignoravimą įvykdyti sprendimą įpareigojantį išvykti, laikytinas ypač palanku pareiškėjui ir proporcingu, nes pareiškėjas nėra susijęs šeimos ryšiais su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, kaip jau paminėta socialiniai ar ekonominiai ryšiai (dalyvavimas įmonės veikloje ir įsteigta įmonė) susiformavo jau po sprendimo įpareigojančio savanoriškai išvykti. Pareiškėjas skunde nenurodo kokių nors naujų reikšmingų argumentų, kurie būtų neįvertinti priimant Sprendimą, ir kuriais remiantis galėtų būti sprendžiama dėl kitokios (mažesnės) draudimo atvykti termino trukmės, todėl nėra pagrindo trumpinti draudimo laikotarpį dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.
Vertinant perspėjimo įtraukimą į Šengeno sistemą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 36 mėnesius nuo išsiuntimo dienos, akivaizdu, kad Sprendimas priimtas atsižvelgiant į aplinkybę, kad pareiškėjas yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, nes Lietuvos Respublikoje buvo neteistai, neįvykdė Migracijos departamento sprendimo, kuriuo jis buvo įpareigotas savanoriškai išvykti, elgėsi nepakankamai rūpestingai, net ir po Sprendimo priėmimo delsė išvykti (pasiliko dar virš dviejų metų), taigi jis ir ateityje gali siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse.
Draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Šengeno informacinę. Pareiškėjo teiginiai, kad toks draudimas per griežtas, prieštarauja Įstatymui, nepagrįstas objektyviais duomenimis, yra atmestini.
Įstatymo 133 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Šengeno informacinės sistemos (SIS) paskirtis yra atsverti sienų kontrolės būtinybę, ji yra ES ir Šengeno asocijuotų šalių bendradarbiavimo priemonė sienų, imigracijos, policijos, muitinių ir teisminių institucijų klausimais.
Pagal Europos Parlamento ir Tarybos (EB) reglamento Nr. 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną (SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies b punktą, valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai valstybė narė trečiosios šalies piliečio atžvilgiu yra paskelbusi draudimą atvykti, taikydama procedūras, kurios atitinka Direktyvą 2008/115/EB. Tokia situacija susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Taisyklių 15 punktas nustato, kad sprendimą įtraukti į C. SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį ar perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 arba 25 straipsnį Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.
Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatytos atsakovo Sprendime nurodytos perspėjimo įvedimui į SIS reikšmingos aplinkybės – pareiškėjas nesilaikė nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių apsigyvenimą, ir buvo priimtas sprendimas jį išsiųsti. Pareiškėjo veiksmai dėl buvimo valstybės narės teritorijoje pakankamai ilgą laiko tarpą laikytini keliančiais grėsmę viešajai tvarkai, kas patvirtina perspėjimo įvedimo į SIS sąlygą. Atsakovo Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, kurie nėra paneigti, nurodyti motyvai, įvertinta pareiškėjo individuali situacija, kas patvirtina atvejo pakankamą adekvatumą ir svarbą, Sprendimas priimtas remiantis galiojančiais teisės aktais, todėl pareiškėjo argumentai dėl jo neteisėtumo, nukrypimo nuo teismų praktikos niekuo nepagrįsti.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Atsižvelgiant į nurodytas teisines ir faktines bylos aplinkybes, konstatuotina, kad skundžiamas Sprendimas priimtas tinkamai išnagrinėjus faktinę pareiškėjo situaciją, yra pagrįstas tinkamai pritaikius teisės normas, todėl nėra teisinio pagrindo jo naikinti ar keisti, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Šalys procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas nepasisako. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011, administracinė byla Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. Y. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.
Teisėjai Remigijus Arminas
Laimutė Jokubauskaitė
Eglė Kiaurakytė