Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-9/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.4.4.1;
1.1.4.5.1(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. sausio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš sesijos pirmininko Jono Prapiesčio, Viktoro Aiduko, Dalios Bajerčiūtės, Egidijaus Bieliūno, Rimanto Baumilo, Valerijaus Čiučiulkos, Gintaro Godos, Antano Klimavičiaus, Vytauto Masioko, Vytauto Piesliako, Aldonos Rakauskienės, Vladislovo Ranonio, Albino Sirvydžio, Benedikto Stakausko, Tomo Šeškausko, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
sekretoriaujant Rasai Meškelevičiūtei,
dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui,
gynėjui Ipolitui Brazlauskui,
teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo nuteistosios L. P. apeliacinis skundas atmestas; Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 29 d. nuosprendis pakeistas: iš nuosprendžio pašalinta nuoroda į BK 25 straipsnio 2 dalį bei išvada, kad L. P. veikė bendrininkų grupe. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 29 d. nuosprendžiu L. P. nuteista pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirtoji bausmė subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams ir keturiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas visas atliktos bausmės laikas pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 6 d. nuosprendį.
Iš L. P. K. I. naudai priteista 500 Lt.
Plenarinė sesija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nuteistosios gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
L. P. nuteista pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad ji, veikdama su ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatytu asmeniu, vardu „Vyga“, apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – 500 Lt. 2006 m. birželio 16 d., 8 val. 58 min. ikiteisminio tyrimo ir teismo nenustatytas asmuo į nukentėjusiosios K. I. mobiliojo ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) atsiuntė tokį SMS pranešimą (siuntėjo Nr. (duomenys neskelbtini) ): „Mama, paskambink greičiau į šį numerį, turiu nemalonumų“. K. I. paskambinus minėtu numeriu, ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatytas asmuo pasakė, kad jos sūnus yra policijoje ir, siekiant išvengti nemalonumų, nurodė jai pervesti 500 Lt į L. P. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke „Snoras“. K. I. 2006 m. birželio 16 d. pervedus pinigus į minėtą sąskaitą, L. P. tą pačią dieną paėmė juos iš savo sąskaitos.
Kasaciniu skundu prokuroras prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 10 d. nuosprendį panaikinti, paliekant galioti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 29 d. nuosprendį. Anot kasatoriaus, Vilniaus apygardos teismo nuosprendis naikintinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendis paliktinas galioti be pakeitimų (BPK 382 straipsnio 4 punktas).
Kasatorius nurodo, kad teismas, pašalindamas iš Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 29 d. nuosprendžio nuorodas į BK 25 straipsnio 2 dalį ir išvadas, kad L. P. veikė bendrininkų grupe, visiškai neatsižvelgė į byloje esančius įrodymus, patvirtinančius faktinius duomenis apie L. P. bendrininką ir su juo padarytos veikos turinį. Tai lėmė neteisingą BK 24 straipsnio l dalyje įtvirtintos bendrininkavimo sampratos interpretavimą ir nukrypimą nuo BK 1 straipsnyje apibrėžtos Baudžiamojo kodekso paskirties.
Apklausta kaip įtariamoji L. P. apie savo bendrininką davė parodymus, kad su juo susipažino prieš pusantrų metų, jo telefono numerį sužinojo per Baltijos TV, žino jį kaip asmenį, vardu „Vyga“, ir kad jis atlieka bausmę Marijampolės pataisos namuose. Su šiuo asmeniu ji padariusi daug nusikalstamų veikų visoje Lietuvoje (b. l. 13). Iš 2006 m. lapkričio 24 d. tarnybinio pranešimo „Dėl gautos informacijos apie buvusius telekomunikacijos įvykius analizės“ matyti, kad abonento, iš kurio buvo išsiųstas SMS pranešimas nukentėjusiajai K. I., nuolatinė buvimo vieta yra Marijampolė. Šis asmuo naudojosi neregistruojama išankstinio apmokėjimo „Labas“ SIM kortele (b. 1. 29). Taigi iš šių duomenų yra aišku, kad L. P., apgaulės būdu užvaldydama K. I. priklausančius pinigus, bendrininkavo su Marijampolės pataisos namuose kalinčiu asmeniu – „Vyga“. Šių duomenų pakanka išvadai, kad nuteistosios L. P. įvardytas asmuo „Vyga“ atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, subjekto požymius: yra pilnametis, pakaltinamas asmuo, o nuteistoji L. P. jai inkriminuotą veiką padarė su juo veikdama bendrininkų grupe.
Kasatoriaus teigimu, neteisinga apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš esmės L. P. bendrininkas yra pripažintas kaltu, nors jam nebuvo pareikšti įtarimai ir nebuvo atlikti kiti procesiniai veiksmai, o byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių minėto asmens dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką. Iš tikrųjų pirmosios instancijos teismas nesprendė nenustatyto asmens kaltės klausimo, o įvertino tik L. P. nusikalstamą veiką. Iš L. P. paaiškinimų matyti, kad jos bendrininko veiksmai pagal padaryto nusikaltimo schemą būtų neįmanomi be laisvėje esančio asmens dalyvavimo. Jų veiksmai tarpusavyje buvo suderinti, buvo siekiama apgaule užvaldyti svetimą turtą – pinigus. Antai L. P. paaiškino, kad buvo atidariusi sąskaitą banke „Snoras“ ir 2006 m. birželio 16 d. į ją buvo pervesta 500 Lt. Pinigus pasiimdavo iš sąskaitos, kai paskambindavo „Vyga“. Šis nurodydavo, iš kokios sąskaitos, kokiame banke juos paimti, kada reikia perduoti pinigus jam. Pati L. P. nukentėjusiesiems niekada neskambindavo. Už savo paslaugas pasiimdavo 30-50 Lt. Detalių apie prieš K. I. padarytą veiką ji neatsimena, tačiau neneigia aplinkybių dėl sąskaitos atidarymo banke „Snoras“ (b. 1. 13). Teisminio nagrinėjimo metu nuteistoji L. P. paaiškino, kad suprato, jog yra nusikaltimo bendrininkė, tačiau ir toliau ne vieną kartą taip darė ir už tai jau buvo teisiama (b. 1. 125). Iš šių parodymų matyti, kad abu nusikalstamoje veikoje dalyvavę asmenys atliko vykdytojų veiksmus. Šie veiksmai tarpusavyje buvo tiek suderinti, tiek persipynę. Anot kasatoriaus, L. P. savo veiksmų esmę bendrininkaujant suvokė, todėl vien dėl tos priežasties, kad kito bendrininko asmenybė neidentifikuota, jam nepateiktas įtarimas ir neatlikti kiti procesiniai veiksmai, negali būti pagrindas išvadai, kad L. P. veikoje nėra bendrininkavimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas, pašalindamas iš kaltinimo L. P. bendrininkavimo aplinkybę, nepagrįstai sušvelnino jos baudžiamąją atsakomybę. Tai, anot kasatoriaus, formuoja ydingą teismų praktiką, įteisina asmens, padariusio nusikalstamą veiką daug pavojingesniu būdu, nebaudžiamumą.
Kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl bendrininkavimo su nenustatytu asmeniu konstatavimo
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys rodo, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bendrininkų grupės aplinkybė pašalinta ne dėl šiai bendrininkavimo formai keliamų specialių požymių, nurodytų BK 25 straipsnyje 2 dalyje, nebuvimo, bet apskritai dėl negalimumo konstatuoti bendrininkavimą su nenustatytu asmeniu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bendrininkų grupės pašalinimas iš nuosprendžio nesusijęs su atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nurodytos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, pripažinimu ar nepripažinimu (šios sunkinančios aplinkybės pirmosios instancijos teismas nepripažino). Todėl plenarinė sesija nagrinėja bendrininkų grupės aplinkybės pašalinimo iš teismo nuosprendžio pagrįstumą bendrininkavimo sampratos požiūriu.
Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis).
Teismų praktikoje susiduriama su atvejais, kai asmuo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką kartu su nenustatytu asmeniu. Kadangi šio asmens pakaltinamumo ir amžiaus neįmanoma patikrinti, kyla klausimas, ar galima konstatuoti byloje bendrininkavimo buvimą. Teismų praktika nagrinėjamu klausimu nevienoda, tačiau bendrininkų grupės aplinkybė tokiais atvejais dažnai šalinama iš kaltinimų ir teismų nuosprendžių. Kita vertus, plenarinė sesija pažymi, kad nusikalstamos veikos dalyvio įvardijimas procesiniuose dokumentuose kaip nenustatyto asmens nebūtinai reiškia, kad apie jį nieko nežinoma ir kad nėra galimybių nustatyti jo indėlį į bendrą veiką, susitarimo su kaltinamuoju bei jų tyčios bendrumo. Nenustatytas asmuo iš tiesų gali būti žinomas, bet pasislėpęs nuo teisėsaugos institucijų, pagaliau apie šio asmens pakankamą atsakomybei amžių, gebėjimą suvokti ir valdyti savo veiksmus, jo susitarimą su kaltinamuoju bei tyčios turinį teismas gali spręsti iš byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių specifikos. Todėl bendrininkavimo su asmeniu, įvardytu kaip nenustatytas asmuo, pašalinimas iš kaltinimo neturi būti sprendžiamas formaliai, o bendrininkavimo konstatavimas tokiu atveju nebūtinai reiškia netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.
Vertindama apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl bendrininkavimo nebuvimo ir sprendimą pašalinti bendrininkų grupės aplinkybę iš nuosprendžio, plenarinė sesija taip pat pažymi, kad svarbiausia bendrininkavimo instituto funkcija baudžiamojoje teisėje yra užtikrinti, kad už nusikalstamą veiką atsakytų ne vien tas, kuris tiesiogiai realizavo visus jos objektyviuosius požymius (vykdytojas), bet ir tie, kurie organizavo, sukurstė, padėjo padaryti šią nusikalstamą veiką arba kartu su vykdytoju bent iš dalies realizavo jos požymius (bendravykdytojas). Tokie asmenys atsako už vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Taigi, nors šie asmenys patys nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja ar realizuoja tik iš dalies, bet jų veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jie dalyvavo nusikalstamoje veikoje kaip vykdytojo bendrininkai. Eliminavus bendrininkavimą, nebelieka ir pagrindo patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn už bendrai padarytą veiką, nes vykdytojo atlikti veiksmai jiems nebegali būti inkriminuojami, tuo tarpu jų pačių veikoje nėra visų būtinų nusikalstamos veikos sudėties požymių. Taigi tais atvejais, kai asmuo, kuris pats nerealizavo visų būtinų objektyvių nusikalstamos veikos požymių, tačiau kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką kartu su nenustatytu vykdytoju, bendrininkavimo konstatavimas ar pašalinimas iš kaltinimo tampa esminis jo baudžiamosios atsakomybės klausimas.
Nagrinėjamojoje byloje nusikalstama veika (sukčiavimas) buvo padaryta dalyvaujant dviem bendravykdytojams, kurie buvo iš anksto susitarę ir pasiskirstę užduotimis. L. P. dalyvavimas nusikalstamoje veikoje (sukčiavime) pasireiškė tuo, kad ji paėmė iš savo sąskaitos 500 Lt, kuriuos į jos sąskaitą pervedė apgauta nukentėjusioji K. I.. Su nukentėjusiąja ji pati nebendravo ir jos neapgaudinėjo, taigi jos veiksmai pripažinti nusikalstamais tik todėl, kad atlikti pagal susitarimą su nenustatytu asmeniu, kuris, siųsdamas nukentėjusiajai apgaulingo pobūdžio SMS pranešimą ir kalbėdamas su ja telefonu, apgavo nukentėjusiąją ir nulėmė jos apsisprendimą pervesti pinigus į nurodytą sąskaitą. Be šio nenustatyto bendravykdytojo veiksmų nebūtų įmanomi ir L. P. veiksmai paimant iš bankomato į jos sąskaitą pervestus pinigus. Taigi išvada, kad L. P. apgaule įgijo svetimą turtą (padarė sukčiavimą), galima tik pripažinus, jog ji bendrininkavo su nenustatytu asmeniu, kuris bendravo su nukentėjusiąja ir ją apgavo. Apeliacinės instancijos teismui pašalinus išvadą dėl bendrininkavimo, liko neaišku, kuo grindžiama išvada, kad L. P. apgaule įgijo nukentėjusiosios turtą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad L. P. buvo nepagrįstai kaltinama bendrininkavus su nenustatytu asmeniu, ir pašalinęs bendrininkų grupės aplinkybę iš nuosprendžio, vis dėlto patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas, kad ji padarė sukčiavimą ne viena, bet kartu su šiuo asmeniu, ir kad būtent tas asmuo panaudojo apgaulę prieš nukentėjusiąją ir būtent šie jo veiksmai leido nuteistajai užvaldyti jos turtą. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada dėl bendrininkavimo nebuvimo prieštarauja to paties teismo pripažintoms faktinėms aplinkybėms.
Taip pat prieštaringa yra apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių nenustatyto asmens dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, ir kad bendrininkavimas pagrįstas prielaidomis. Pirma, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad asmens, vardu „Vyga“, veiksmai nepagrįsti įrodymais, šių faktinių aplinkybių nepašalino – iš pirmosios instancijos nuosprendžio buvo pašalinta tik išvada dėl nusikalstamos veikos padarymo bendrininkaujant ir veikiant bendrininkų grupe. Antra, nenustatyto asmens, vardu „Vyga“, veiksmai nustatyti ne prielaidomis, bet konkrečiais įrodymais: pačios nuteistosios L. P., nukentėjusiosios K. I. parodymais, taip pat 2006 m. lapkričio 24 d. tarnybiniu pranešimu „Dėl gautos informacijos apie buvusius telekomunikacijos įvykius analizės“. Byloje nustatytas tikslus šio asmens veiksmų laikas, jo prieš nukentėjusiąją panaudotos apgaulės turinys, SIM kortelės numeris, iš kurio buvo siunčiamas SMS pranešimas ir į kurį skambino nukentėjusioji, abonento buvimo vieta (Marijampolė). Be to, nenustatyto asmens veiksmai apgaunant nukentėjusiąją rodo, kad jie atlikti pagal gerai apgalvotą veikimo planą, pasiskirsčius su bendrininke užduotimis, taigi suvokiant jų pobūdį ir pavojingumą,. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kitose bylose Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 13 d., 2007 m. balandžio 4 d. ir 2007 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiais L. P. taip pat buvo nuteista už sukčiavimus, padarytus pagal tą pačią schemą su tuo pačiu nenustatytu asmeniu, vardu „Vyga“. Plenarinė sesija konstatuoja, kad nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismas, nustatęs kaltinamosios L. P. ir nenustatyto asmens veikos bendrumą, jos susitarimą su šiuo asmeniu bei tyčią padaryti nusikalstamą veiką kartu su juo, taip pat nesant byloje duomenų, suteikiančių pagrindą abejoti dėl nenustatyto asmens pakaltinamumo ir pakankamo atsakomybei amžiaus, pagrįstai konstatavo, kad ji padarė nusikalstamą veiką bendrininkaudama su šiuo asmeniu ir veikė su juo bendrininkų grupe.
Plenarinė sesija taip pat pažymi, kad nėra teisinga ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinus, jog L. P. bendrininkavo su nenustatytu asmeniu, pažeidžiama šio asmens nekaltumo prezumpcija – jis taip pat pripažintas kaltu, nors jam nebuvo pareikšti įtarimai ir nebuvo atlikti kiti procesiniai veiksmai. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada prieštaringa, nes neaišku, kodėl tik nuoroda į bendrininkavimą pažeidžia nenustatyto asmens nekaltumo prezumpciją, o jo nusikalstamų veiksmų detalus aprašymas nuosprendyje šiai prezumpcijai neprieštarauja. Plenarinė sesija konstatuoja, kad šioje byloje nenustatyto asmens veiksmų aprašymas kaltinamajame akte ir apkaltinamajame nuosprendyje buvo neišvengiamas formuluojant L. P. inkriminuojamas faktines aplinkybes ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog L. P. bendrininkavo su šiuo asmeniu, sietina tik su jos kaltumo klausimo išsprendimu. Nenustatytam asmeniui apkaltinamasis nuosprendis nepriimtas, todėl jo nekaltumo prezumpcija nepažeista.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai pašalindamas pirmosios instancijos teismo išvadą, jog L. P. nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nustačius BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą pagrindą, ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis naikintina, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 10 d. nuosprendžio dalį, kuria iš Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 29 d. nuosprendžio pašalinta nuoroda į BK 25 straipsnio 2 dalį ir išvada, kad L. P. veikė bendrininkų grupe, ir dėl šios dalies palikti galioti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 29 d. nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai
Jonas Prapiestis Viktoras Aidukas
Dalia Bajerčiūtė Egidijus Bieliūnas
Rimantas Baumilas Valerijus Čiučiulka
Gintaras Goda Antanas Klimavičius
Vytautas Masiokas Vytautas Piesliakas
Aldona Rakauskienė Vladislovas Ranonis
Albinas Sirvydis Benediktas Stakauskas
Tomas Šeškauskas Josifas Tomaševičius
Olegas Fedosiukas