Baudžiamoji byla Nr. 2K-366/2014

                                                                                                       Teisminio proceso Nr. 1-49-1-00344-2012-1

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorija: (S)

                                                                                                       2.1.7.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Vladislovo Ranonio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,

nuteistojo gynėjui advokatui Romanui Bareikai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Č. (A. Č. ) gynėjo advokato Romano Bareikos kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Visagino miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nuosprendžio dalis dėl A. Č. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. Č. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį penkerių metų laisvės atėmimo bausme. Kita Visagino miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Visagino miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nuosprendžiu taip pat nuteisti J. M. (J. M. ) ir S. R. (S. R. ), jų apeliaciniai skundai Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu atmesti, tačiau dėl šių teismų nuosprendžių dalių kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

A. Č. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, panaikinus pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, nuteistas už tai, kad nuo 2012 m. spalio 30 d., bendrininkaudamas su S. R., turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgijo 7,708 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 1,558 g narkotinės medžiagos heroino, šią narkotinę medžiagą laikė su savimi iki 2012 m. lapkričio 1 d., kol apie 12.36 val. prie namų, esančių (duomenys neskelbtini), susitikimo su J. M. metu perdavė pastarajam šią narkotinę medžiagą, supakuotą į du plastikinius maišelius.

Pirmosios instancijos teismo 2013 m. birželio 7 d. nuosprendžiu A. Č. buvo išteisintas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį padarius išvadą, kad jo dalyvavimas šio nusikaltimo padaryme neįrodytas.

Kasaciniu skundu nuteistojo A. Č. gynėjas advokatas Romanas Bareika prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. apkaltinamąjį nuosprendį dėl A. Č. ir palikti galioti šį išteisinantį Visagino miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nuosprendį.

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas ir padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, sukliudžiusių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, ištyręs naujus įrodymus, kurių netyrė pirmosios instancijos teismas (liudytojų R. Š. , M. B. (B.), R. Š. ir A. M. (M.) parodymai), nepaisė to, kad jie nepatvirtino, jog A. Č. perdavė J. M. narkotikus, ir nuosprendyje padarė priešingas šiems įrodymams išvadas. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo papildomai apklausti keturi liudytojai – policijos pareigūnai, būdami suinteresuoti liudyti taip, kaip tikėjosi apeliacinį skundą padavęs prokuroras, vis dėlto objektyviai nurodė nematę narkotikų perdavimo, taigi jokių naujų įrodymų, pagrindžiančių A. Č. kaltę, neatsirado. Apkaltinamasis nuosprendis iš esmės grindžiamas vien S. R. ir J. M. parodymų selektyvia analize bei vertinimu, iš dalies juos iškraipant. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. Č. nuo 2012 m. spalio 30 d. bendraudamas (nenurodoma kokiu būdu) su S. R. , turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgijo narkotines medžiagas, kurias 2012 m. lapkričio 1 d. perdavė J. M., pasak kasatoriaus, nepatvirtinta įrodymais ir neatitinka tikrovės, nes iš techninėmis priemonėmis užfiksuotų telefoninių pokalbių išklotinių nepasitvirtino, jog S. R. minėtu laiku būtų tiesiogiai ar kitaip bendravęs su A. Č. Be to, neteisingai, atsietai nuo kitų įrodymų, įvertintos laiko aplinkybės, susijusios su užfiksuotomis S. R. ir J. M. pokalbių frazėmis, o tai rodo neobjektyvų įrodymų viseto vertinimą. Kasaciniame skunde pasisakoma dėl telefoninių pokalbių prasmės ir teigiama, kad teismas J. M. (kalbantis su S. R.) nusiskundimą dėl blogos savijautos įvertino fragmentiškai, neatsižvelgė į pokalbių kontekstą, visą jų turinį. Analizuodamas telefoninius pokalbius kasatorius nurodo, kad J. M. nepaisė S. R. prašymų pakentėti ir pavartojo narkotikus (2012 m. lapkričio 1 d. 12.30 val. prieš susitikimą su A. Č. padarytas įrašas) ir 2012 m. spalio 31 d. 12.18 bei 12.27 val. informavo S. R., jog jau „paėmė“ pas „Bunšą“; S. R. liepė jam eiti pavartoti narkotikų (žodžiais „idi razkumarivaisia“); J. M. po kurio laiko į S. R. klausimą, ar pavartojai, atsakė, kad taip, tik ką. Anot kasatoriaus, tai reiškia, kad J. M., prieš eidamas pas A. Č., t. y. dar 2012 m. spalio 31 d. 12.27 val., jau turėjo narkotinių medžiagų, o iš kur jas gavo – ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, netirti jo kontaktai su nenustatytu asmeniu vadinamu „Bunša“ ir kitais S. R. įvardytais asmenimis. Pats S. R., siekdamas gauti pinigų, siuntinėjo J. M. pas V. M., „Bunšą“ ir informavo J. M. , kad bendravo su K., pas kurį siuntinėjo savo brolį, ir pan. Tai, kad prieš susitikimą su A. Č. J. M. jau buvo pavartojęs narkotikų (t. y. jų jau turėjo), patvirtino jo sulaikymo 2012 m. lapkričio 1 d. metu paimtas ir byloje pateiktas teigiamas heroino mėginio testas. Pasak kasatoriaus, visų telefoninių pokalbių su S. R. analizė paneigia pirmiau minėtą apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl narkotikų įgijimo (platinimo), o J. M. parodymai apie tai, kad jis negavo narkotikų iš A. Č. , atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesant byloje įtikinamų įrodymų, pagrindžiančių A. Č. kaltę, apeliacinės instancijos teismas ėmėsi vertinti J. M. parodymų nenuoseklumą dėl narkotikų įsigijimo aplinkybių, tačiau kasatoriui kyla abejonių, ar ilgą laiką narkotikus vartojantis asmuo nurodytų jų įsigijimo šaltinį.

Kasaciniame skunde nesutinkant su teismo padaryta išvada, kad 2012 m. lapkričio 1 d. pas J. M. rastus narkotikus šiam perdavė A. Č., nurodoma, jog, ruošiant šių asmenų sulaikymo operaciją, pagrindinis įrodymas, patvirtinantis narkotikų perdavimo faktą, turėjo būti vaizdo įrašas, kurį, pasinaudodamas vaizdo kamera „Sony“, darė operatyvinis darbuotojas R. Š. , tačiau perdavimo faktas neužfiksuotas ir tai teismo nuosprendyje nepagrįstai nutylėta. Šį susitikimą, būdamas 200 metrų atstumu, pro medžius ir krūmus stebėjęs už operaciją buvęs atsakingas R. V. apeliacinės instancijos teisme neapklaustas, tačiau teismas, šio pareigūno parodymams teikdamas viršenybę, nustatė, kad jis pro žiūronus matė narkotikų (jo teigimu – balto paketo) perdavimo faktą. Be to, neaišku, iš kur atsirado žiūronai, to nepatvirtina bylos duomenys; techninių priemonių panaudojimo protokole nurodyta tik vaizdo kamera „Sony“; apklaustas ikiteisminio tyrimo metu R. V. apie žiūronų panaudojimą nenurodė. Kasatoriaus įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo teisiamajame posėdyje duotais R. V. parodymais. Kasaciniame skunde samprotaujama, kad, atsižvelgiant į tai, jog vaizdo įrašas objektyviai nepatvirtino jokio narkotikų perdavimo fakto, gelbstint žlungančią ilgai ruoštą operaciją buvo sulaikytas tik J. M. . Be to, kasatorius nurodo, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas neatsižvelgė į jo argumentus, jog stebint minimą veiksmą galėjo įvykti optinė klaida arba paralakso efektas, kai einančių greta vienas kito J. M. ir A. Č. baltos aprangos detalės viename lygyje galėjo susilieti ir sukurti laukiamo balto paketo perdavimo iliuziją (J. M. sulenkta ir baltai sugipsuota ranka buvo A. Č. striukės rankovės baltos apdailos juostos lygyje). Fakto, kad sulaikius J. M. pas jį rastas paketas su narkotine medžiaga (heroinu) – nepakanka, nes neįrodyta ir nenustatyta, kaip šis paketas pas jį atsirado. Kasatorius nurodo, kad iš medicininės pažymos matyti, jog J. M. kairė ranka (dėl kaulo lūžio) buvo sugipsuota, todėl jis negalėjo neva perduotų jam narkotikų paslėpti trumpikėse. Be to, visi pareigūnai liudijo, kad J. M. eidamas dešinėje rankoje laikė mobiliojo ryšio telefoną ir nuolat juo kalbėjosi, o 2012 m. lapkričio 2 d. operatyvinio sekimo protokole parašyta: susitikęs su J. M. A. Č. dešinę ranką laikė kišenėje, o jiems sustojus pastarasis perdavė J. M. šviesios spalvos paketėlį, panašų į polietileninį maišelį; J. M. paėmė paketėlį ir įsidėjo į dešinę kišenę; apie 12.37 val. J. M. ir A. Č. išsiskyrė; jiems išsiskyrus A. Č. nuėjo į (duomenys neskelbtini) namo laiptinę, o J. M. , trumpai pastovėjęs, nuėjo link parduotuvės „Norfa“; eidamas kalbėjosi telefonu, daugiau su niekuo susitikęs nebuvo. Kasatoriaus teigimu, priešingai nei patvirtina minėti įrodymai (vaizdo įrašas ir pareigūnų parodymai), apeliacinės instancijos teismas padarė prielaidą, kad J. M. turėjo galimybę ir laiko paslėpti narkotikus trumpikėse, o J. M. parodymai esą nepatikimi. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi abejotinais įrodymais ir padarė prielaidas. Kasaciniame skunde, be kita ko, kritikuojami nuosprendžio teiginiai, kad neva A. Č. ir J. M. apie pinigus ar vyną būtų kalbėjęsi nesinaudodami atsargumo priemonėmis, be to, teismas neanalizavo, kodėl A. Č. narkotinių medžiagų perdavimą organizavo būtent prie savo gyvenamojo namo ir kad perdavė juos visai nepažįstamam asmeniui. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad po tariamo narkotikų perdavimo A. Č. netgi nebuvo sulaikytas (jis sulaikytas praėjus vienuolikai dienų), o J. M. sulaikytas tik apie 13.00 val. už pusės kilometro nuo susitikimo su A. Č. vietos. Tai, kad nebuvo paimtos A. Č. rankų nuoplovos jo biologiniams pėdsakams, paliktiems ant paimtų iš J. M. plastikinių paketų, identifikuoti, neatidėliotinai neatlikta krata jo automobilyje, anot kasatoriaus, rodo, jog net pats operacijos vadovas abejojo narkotikų perdavimu. Atlikus kratas A. Č. bute, biure, nerasta nieko, kas patvirtintų narkotikų laikymo ar platinimo požymius. Kratos protokole nepažymėta apie tai, kad jo buto rūsyje buvo kelios dėžės nelegalaus vyno, atvežtos jau po J. M. sulaikymo, tačiau dėl jų teismas padarė tendencingas išvadas. Nepaisant to, kad praėjus vienuolikai dienų po susitikimo su J. M. A. Č. automobilyje atliktos kratos metu rastos popierinės servetėlės yra naudojamos visose „Lukoil“ degalinėse (yra bendros rūšinės priklausomybės), teismas tai tendencingai susiejo su nagrinėjama byla ir laikė netiesioginiu įrodymu.

Kasatoriaus manymu, tam, kad buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, turėjo įtakos ir tai, jog prieš jo paskelbimą prokuroras viešoje erdvėje išplatino „papildomus įrodymus“, t. y. dienraščio „Respublika“ žurnalistui davė interviu, kuriame įvardijo A. Č. kaip tarptautinės mafijos atstovą regione; publikacija (duomenys neskelbtini) buvo atspausdinta 2013 m. spalio 16 d., likus keturioms dienoms iki nuosprendžio paskelbimo.

              Kasacinis skundas atmestinas.

              Kasaciniame skunde nurodomas apkaltinamojo nuosprendžio apskundimo pagrindas – BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimai, kurie, kasatoriaus manymu, sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, jame nesutinkama su nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl A. Č. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodytumo. Savo teiginius kasatorius argumentuoja įrodymų turinio citatomis ir, pateikdamas savą jų vertinimo versiją, neigia teismo nustatytų faktų buvimą. Anot kasatoriaus, neįrodyta, kad būtent A. Č. perdavė J. M. paketą su narkotine medžiaga heroinu, kad pastarasis apskritai galėjo įsidėti šį paketą į apatines kelnaites (nes viena jo ranka buvo sugipsuota, o kitoje jis laikė telefoną). Kritikuodamas teismo atliktą įrodymų vertinimą kasatorius, be kita ko, nemažai dėmesio skiria R. V., apklausto tik pirmosios, bet ne apeliacinės instancijos teisme, parodymams, kuriuos laiko nepatikimais.

              Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl kasaciniame skunde nurodytus argumentus dėl A. Č. nusikalstamos veikos įrodytumo nagrinėja tiek, kiek jie susiję su esminiais BPK reikalavimų – šiuo atveju BPK 20 straipsnio 5 dalies – pažeidimais (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas nėra įrodymų tyrimas, vertinimas bei faktinių aplinkybių nustatymas, tuo tarpu nemaža dalis kasacinio skundo argumentų yra susiję būtent su šiais klausimais.

Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo priimto išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumą, atliko įrodymų tyrimą ir vertino tiek paties tirtus, tiek pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje tirtus įrodymus. Apkaltinamajame nuosprendyje pateiktos motyvuotos išvados dėl visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, kurios ginčijamos kasaciniame skunde, įrodytumo. Pažymėtina, kad tiek kasaciniame skunde, tiek pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje nurodomas kaip faktas, iš esmės lemiantis išvadą, ar A. Č. padarė nusikalstamą veiką, yra tai, ar jis perdavė J. M. narkotinę medžiagą (paketą su heroinu), kai jiedu buvo susitikę 2012 m. lapkričio 1 d., apie 12.36 val. Byloje šio susitikimo faktas neginčijamai nustatytas, be to, nustatyta ir tai, kad minėtų asmenų susitikimas tą pačią dieną įvyko du kartus (aptariamas susitikimas buvo antrasis). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tai, jog įvykusio susitikimo metu A. Č. perdavė J. M. narkotines medžiagas, kurios buvo pas šį rastos, yra nepatvirtinta neginčijamais įrodymais, todėl, nesant pakankamų duomenų, kaltinimas laikytas neįrodytu, tačiau apeliacinės instancijos teismas šias išvadas argumentuotai paneigė, kaip neatitinkančias tikrovės ir nepagrįstas. Faktinių aplinkybių, parodančių, kad A. Č. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nustatymą apeliacinės instancijos teismas grindė įrodymų viseto vertinimu. Šiame kontekste pažymėtina, kad A. Č. veikos įrodytumo nelėmė vien liudytojo R. V. parodymai. Apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas išanalizavo šioje byloje už disponavimą narkotinėmis medžiagomis nuteistų kitų asmenų S. R. ir J. M. (susijusių su A. Č. veika) telefoninių pokalbių, susirašinėjimo trumposiomis (SMS) žinutėmis turinį, šiuos duomenis palygino su operatyvinių veiksmų atlikimo protokole užfiksuotomis aplinkybėmis, taip pat su informacija, gauta iš kitų įrodymų. Tai, kad vaizdo įraše, darytame atliekant operatyvinius veiksmus, nematyti, kaip J. M. paėmė iš A. Č. paketą su narkotine medžiaga (šio momento nepastebėjo ir apeliacinės instancijos teisme apklausti liudytojai M. B., R. Š. , A. M. , R. Š. (pareigūnai, stebėję šį sutikimą), teismas taip pat įvertino. Be kita ko, sugretindamas faktus teismas aptarė tiek šio susitikimo dalyvių veiksmus, susitikimo eigą (kuri užfiksuota), tiek prieš tai vykusį tarimąsi (telefoninio ryšio priemonėmis) dėl susitikimo narkotinių medžiagų įgijimo tikslais ir tai, kad po įvykusio susitikimo su A. Č. sulaikius J. M. pas jį apatinėse kelnaitėse rastos narkotinės medžiagos, suvyniotos į servetėles, kurios yra bendros rūšinės priklausomybės (sutapo matmenimis, piešiniu, struktūra) su servetėlėmis, kratos metu rastomis A. Č. automobilyje. Tai, kad J. M., kuris šioje byloje nuteistas už narkotinių medžiagų – heroino įgijimą, aptarto susitikimo metu jas gavo būtent iš A. Č. ir kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, turėjo galimybę jas paslėpti apatinėse kelnaitėse, teismas laikė įrodyta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įrodyta pripažintos A. Č. veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, aplinkybių nustatymas apkaltinamajame nuosprendyje yra grindžiamas motyvuotu bylos įrodymų – tiek kaltinančių, tiek teisinančių (iš jų ir paties A. Č. parodymų) – vertinimu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, t. y. kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Vien tai, kad teismo padarytos išvados nepalankios nuteistajam ir netenkina kasatoriaus, savaime nereiškia teisės pažeidimų. Taigi, kasacinio skundo argumentai nepagrįsti, apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių BPK pažeidimų, priimtame apkaltinamajame nuosprendyje dėl kasaciniame skunde keliamų A. Č. veikos įrodytumo klausimų pateiktos argumentuotos išvados atitinka teismo aptartų įrodymų turinį, o daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Pažymėtina, kad kasaciniame skunde minimą publikaciją žiniasklaidoje (ar prokuroro interviu viešoje erdvėje) vertinti kaip teismui padarytą realų poveikį ir dėl to laikyti nuosprendį neteisėtu ir nepagrįstu, teisėjų kolegija taip pat neturi jokio pagrindo (šiuo atveju ir pats kasatorius nenurodo tai pagrindžiančių teisinių argumentų).

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, jis pripažįstamas teisėtu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. Č. gynėjo advokato Romano Bareikos kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                Vytautas Piesliakas

                                                                                                                              Vladislovas Ranonis

                                                                                                                              Dalia Bajerčiūtė