Administracinė byla Nr. eA-650-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02417-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio mėsinė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio mėsinė“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas BUAB „Pajūrio mėsinė“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV) 2018 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. (9.8)I-3580 (toliau – ir Sprendimas, ginčijamas sprendimas) ir įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. gegužės 24 d. prašymą iš naujo, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. gegužės 24 d. kreipėsi į VSDFV Klaipėdos skyrių su prašymu Nr. 18/05/24-05 (toliau – ir Prašymas) pratęsti 2017 m. rugsėjo 25 d. sutarties Nr. AD-38 (toliau – ir Sutartis) įvykdymo terminą. VSDFV Klaipėdos skyrius 2018 m. gegužės 29 d. raštu Nr. (8.1E) SI-25465 (toliau – ir Raštas) persiuntė pareiškėjo Prašymą su priedais nagrinėti pagal kompetenciją VSDFV. VSDFV, išnagrinėjusi VSDFV Klaipėdos skyriaus pateiktą medžiagą, priėmė Sprendimą atsisakyti tenkinti pareiškėjo Prašymą, nes tam nenustatė teisinio pagrindo.

3.       Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, pažymėjo, kad jis yra grindžiamas tik tuo, jog Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme (toliau – ir Įstatymas) nėra įtvirtintos pažodinės galimybės pratęsti sutarčių dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo vykdymą. Atsakovas, remdamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, padarė klaidingą išvadą, kad sutarčių dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo vykdymo pratęsimas reikštų viešojo administravimo subjekto kompetencijos ribų peržengimą. Iš tiesų Prašymo netenkinimo pagrindas neatitinka situacijos įvertinimo objektyvumo, visapusiškumo, protingumo ir išsamumo principų. VSDFV, kaip viešojo administravimo subjektas, nepagrįstai susiaurina Įstatyme numatytą savo kompetenciją dėl galimybės pakeisti sudarytą Sutartį. Įstatymas yra specialus teisės aktas, tačiau viešojo administravimo subjektas gali remtis ir kitais teisės aktais. Tais atvejais, kai Įstatymas konkretaus teisinio santykio nereglamentuoja, turtėtų būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, įstatymų ar teisės analogija, todėl VSDFV negali atsisakyti nagrinėti Prašymo.

4.       Įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad įsiskolinimo mokėjimas gali būti atidėtas iki 1 metų, o atidėtą sumą pagal draudėjo ir Fondo administravimo įstaigos suderintą įsiskolinimo grąžinimo grafiką leidžiama sumokėti per terminą, kuris negali būti ilgesnis negu 4 metai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepasinaudojo maksimaliu leistinu įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo terminu. Pareiškėjas, teikdamas Prašymą, įsiskolinimo sumą prašė išdėstyti 11 mėnesių laikotarpiui, o pirmąsias įmokas pradėjo mokėti iš karto po Sutarties sudarymo. 2017 m. rugsėjo mėn. vykusiame VSDFV posėdyje, pareiškėjo Prašymo svarstymo metu, VSDFV nariai pabrėžė, kad pareiškėjui būtų sudaryta galimybė kreiptis dėl termino pratęsimo, jeigu nustatytu grafiku jis negalėtų sumokėti Sutartyje suderintos įsiskolinimo sumos.

5.       Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK) sutartį apibrėžia kaip dviejų ar daugiau asmenų susitarimą sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Pareiškėjas pateikė pasiūlymą pakeisti Sutarties sąlygas, tačiau VSDFV priėmė Sprendimą Prašymo nesvarstyti. Pareiškėjas, remdamasis CK 6.223 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad bet kokia sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu. Vien tai, kad tarp šalių buvo sudaryta Sutartis, neabejotinai reiškia ir tai, jog Sutarties sąlygos gali būti pakeistos. VSDFV, priimdama Sprendimą, neįvertinto CK įtvirtintų nuostatų ir to, kad nuo Sutarties sudarymo iki Prašymo pateikimo Sutartis buvo vykdoma pilnai, t. y. buvo mokamos ne tik einamosios įmokos, bet ir buvo laikomasi Sutartyje nustatyto mokėjimo grafiko. Pareiškėjui tapus sudėtingiau vykdyti Sutartį, jis iš karto kreipėsi su Prašymu į VSDFV dėl Sutarties pakeitimo.

6.       Pareiškėjas Prašyme išsamiai nurodė priežastis, dėl kurių jam tapo sudėtinga vykdyti Sutartyje numatytus įsipareigojimus, o taip pat ir tai, dėl kokių priežasčių prašo ją pakeisti. Be to, pareiškėjas pridėjo ir Prašyme išdėstytas aplinkybes patvirtinančius rašytinius įrodymus, tačiau VSDFV Prašymo nevertino ir dėl pateiktų įrodymų nepasisakė.

7.       Taigi, Prašymas išspręstas formaliai, nesilaikant VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 11 punkte įtvirtinto reikalavimo viešojo administravimo subjektui į prašymą ar skundą atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodant visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis jis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį. VSDFV Sprendimas buvo priimtas nesilaikant ir VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, kas sudaro savarankišką pagrindą panaikinti ginčijamą sprendimą.

8.       Atsakovas VSDFV atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9.       Nurodė, kad ginčijamu sprendimu išnagrinėjo pareiškėjo Prašymą dėl sutarties dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo vykdymo pratęsimo, vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais ir jo netenkino.

10.       Teigė, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau – ir VSD įmokos) mokėjimas gali būti atidedamas vieną kartą. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647, (toliau – ir Taisyklės) 65 punktas nustato, kad jeigu laikotarpiu, kuriam atidėtas VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimas, draudėjas pažeidžia VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo grafiką, VSDFV teritorinis skyrius per mėnesį priima sprendimą sutartį nutraukti arba panaikina sprendimą atidėti VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimą ir priima sprendimą priverstine tvarka išieškoti iš jo likusią įsiskolinimo sumą kartu su palūkanomis. Draudėjas, pažeidęs VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sąlygas, dėl VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo gali kreiptis ne anksčiau kaip po vienerių metų nuo sprendimo priverstine tvarka išieškoti iš draudėjo likusią įsiskolinimo sumą kartu su palūkanomis priėmimo dienos.

11.       Sistemiškai vertinant VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo teisinį reglamentavimą, akivaizdu, jog draudėjas privalo vykdyti įsipareigojimus pagal pirminį VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutarties variantą. Sutarties šaliai tapus nepajėgiai vykdyti sutartyje numatytų įsipareigojimų, įmokų įsiskolinimo sutartis yra nutraukiama ir likusi suma yra išieškoma, o teisė pakartotinai kreiptis dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo nukeliama vienerių metų laikotarpiui. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą galimybė koreguoti pirminį VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutarties variantą, pratęsti ar nukelti įmokų mokėjimą yra ribota.

12.       CK 6.223 straipsnio 1 dalis yra bendra nuostata, išreiškianti sutarčių laisvės principą. Apribojimas koreguoti pirminį VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutarties variantą pats savaime neprieštarauja sutarčių laisvės principui, nes kartu atlieka tam tikrą apsauginę funkciją, siekiant išvengti skolininkų piktnaudžiavimo.

13.       Pažymėjo, kad Sprendimo priėmimui jokios teisinės reikšmės neturėjo pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie tai, jog jis nepasinaudojo maksimaliu Įstatyme leistinu įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo terminu (48 mėnesių), o prašė įsiskolinimo sumą išdėstyti 11 mėnesių laikotarpiui, pirmąsias įmokas mokėjo nuo pirmojo mėnesio, keletą mėnesių Sutartį vykdė pilnai, užtruko restruktūrizavimo bylos iškėlimas bei strateginio partnerio investicijų mokėjimas. Šiuo atveju esminę reikšmę turi tik tai, kad pagal teisinį reglamentavimą pirminės įmokų įsiskolinimo sumokėjimo sutarties koregavimas nėra galimas.

II.

14.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas ir VSDFV Klaipėdos skyrius 2017 m. rugsėjo 25 d. sudarė Sutartį, kuria pareiškėjui buvo atidėtas VSD įmokų už apdraustuosius įsiskolinimo sumokėjimas, mokant pagal įmokų atidėjimo grafiką. Pareiškėjas 2018 m. gegužės 24 d. pateikė Prašymą pratęsti Sutarties įsiskolinimo mokėjimo grafiką papildomam laikotarpiui; nurodė, jog įsipareigojimus pagal Sutartį vykdo tinkamai, Sutartyje numatytu grafiku; pažymėjo, kad Sutarties sudarymo metu pagrįstai tikėjosi, jog per pusmetį jam bus iškelta restruktūrizavimo byla, investuotojas investuos į jo turimų skolų refinansavimą ar reikalavimų teisių iš kreditorių išpirkimą, todėl Sutarties sudarymo metu neprašė, kad jam būtų suteiktas maksimalus VSDFV įmokų atidėjimo terminas; užsitęsęs pareiškėjo restruktūrizavimo procesas sutrikdė suplanuotų investicijų gavimą, nulėmė sunkumus pareiškėjo ūkinei ir komercinei veiklai vystyti, apsunkindamas ir Sutartyje numatytų įsipareigojimų vykdymą. VSDFV ginčijamame 2018 m. birželio 14 d. sprendime Nr. (9.8)I-3580 nurodė, kad pagal VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą viešojo administravimo subjektai privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti numatyti teisės aktuose, o Įstatyme sutarčių dėl įmokų atidėjimo pratęsimas nėra numatytas.

16.       Teismas, sistemiškai įvertinęs VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo teisinį reglamentavimą, įtvirtintą Įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje ir Taisyklių 65 punkte, konstatavo, jog draudėjas privalo vykdyti įsipareigojimus pagal pirminį VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutarties variantą. Sutarties šaliai tapus nepajėgiai vykdyti sutartyje numatytų įsipareigojimų, įmokų įsiskolinimo sutartis yra nutraukiama ir likusi suma yra išieškoma, o teisė pakartotinai kreiptis dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo nukeliama vienerių metų laikotarpiui. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą galimybė koreguoti pirminį VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutarties variantą, pratęsti ar nukelti įmokų mokėjimą yra apribota. Tuo siekiama išvengti draudėjų piktnaudžiavimo, kai draudėjas įsipareigotų mokėti VSD įmokų skolą, o vėliau visiškai ar iš dalies nevykdytų savo pirminio įsipareigojimo ir tęstų arba nukeltų skolos mokėjimą ilgesniam terminui.

17.       Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai Sprendime nurodė, kad pagal VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą viešojo administravimo subjektai privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti numatyti teisės aktuose, o Įstatyme sutarčių dėl įmokų atidėjimo pratęsimas nėra numatytas.

18.       Iš to teismas padarė išvadą, kad nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti ginčijamą VSDFV sprendimą ir įpareigoti VSDFV pareiškėjo Prašymą išnagrinėti iš naujo.

III.

19.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

20.       Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atmetė jo skundą kaip nepagrįstą neįvertinęs reikšmingų aplinkybių, t. y. jog iki Prašymo pateikimo dienos jis buvo sumokėjęs visas Sutartyje numatytas įmokas, prašė sustabdyti įmokų pagal Sutartį vykdymą, Prašymas buvo pateiktas nepasibaigus Sutarties įvykdymo terminui. Be to, iš Sutarties matyti, kad nebuvo išnaudotas maksimalus terminas, kuriam gali būti atidėtas VSD įmokų į Fondą įsiskolinimo sumokėjimas.

21.       Nesutinka su teismo sprendime atliktu teisiniu vertinimu. Mano, kad toks aiškinimas reikštų, jog pareiškėjas, kurio prievolių pagal sudarytą Sutartį vykdymo terminai yra nepasibaigę, neturi jokių teisinių instrumentų siekti Sutarties pratęsimo, nepaisant to, kad jis vykdo veiklą ir turi realias galimybes atsiskaityti per ilgesnį laikotarpį. Sutarties nutraukimas prieš terminą sukeltų daug neigiamų padarinių: būtų pradėtas priverstinis skolos išieškojimas iš turto, kuris reikalingas pareiškėjo veiklai ir kurio pagrindu uždirbamos pajamas bei planuojama atsiskaityti su VSDF biudžetu, be to, pradėjus priverstinio išieškojimo procedūrą, neišvengiamai išaugtų skolos išieškojimo kaštai.

22.       Mano, kad Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 11 punktą ir 8 straipsnio 1 dalį, o šių nuostatų nesilaikymas sudaro savarankišką pagrindą panaikinti ginčijamą viešojo administravimo subjekto Sprendimą.

23.       Teismas neįvertino to, jog 2017 m. rugsėjo mėn. svarstant pareiškėjo prašymą Fondo valdybos posėdyje, kuriame asmeniškai dalyvavo pareiškėjo atstovai, Fondo valdybos nariai teigė, kad pareiškėjas turės galimybę kreiptis dėl termino pratęsimo, jeigu nustatytu grafiku jis nepajėgtų ar būtų sudėtinga mokėti Sutartyje suderintas sumas. Vis dėlto, priešingai nei tvirtino Fondo valdybos nariai, pareiškėjui buvo užkirstas kelias, pasikeitus esminėms aplinkybėms, inicijuoti sudarytos Sutarties sąlygų pakeitimą, pratęsiant įsiskolinimo sumokėjimo terminus.

24.       Remiasi CK nuostatomis ir nurodo, kad aplinkybė, jog tarp šalių buvo sudaryta Sutartis, reiškia ir tai, kad Sutarties sąlygos gali būti pakeistos, o jų pakeitimui turi būti taikomos tos pačios sąlygos, kaip ir Sutarties sudarymui.

25.       Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

26.       Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta pratęsti sutarties dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo vykdymo terminą, teisėtumo ir pagrįstumo.

27.       Pareiškėjas manė, jog toks atsakovo atsisakymas pratęsti sutarties vykdymo terminą neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų, Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse įtvirtinto sutarčių laisvės principo, daro neproporcingą žalą jo finansinei padėčiai, todėl kreipėsi į teismą.

28.       Pirmosios instancijos teismas atsakovo veiksmus pripažino teisėtais, akcentavęs, kad VSDFV veikė taip, kaip numatyta Valstybinio socialinio draudimo įstatyme, galimybė antrą kartą atidėti socialinio draudimo įmokų sumokėjimą ar jas pakartotinai išdėstyti nėra numatyta teisės aktuose.

29.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja pradiniame skunde išdėstytus argumentus bei kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą neteisingo teisės aiškinimo  ir taikymo aspektais.

30.       Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė tokių apskųstojo sprendimo negaliojimo pagrindų ar aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

31.       Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neteisingu teisės aiškinimu ir taikymu, teisėjų kolegija pažymi, kad tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai reguliuojami viešosios teisės normų. Pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį teismas, spręsdamas viešojo administravimo srities ginčą, privalo, be kita ko, nustatyti, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. 

32.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės hierarchiją, inter alia kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai aktai turi būti priimami remiantis įstatymais. Pareiga remtis įstatymais, be kita ko, reiškia ir viešojo administravimo subjekto pareigą veikti tik pagal įstatymų nustatytą kompetenciją. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-102-822/2019, nutartį Nr. AS-867-662/2016) Pažymėtina, kad viešojo administravimo subjektui galioja administracinės teisės principas, nustatantis, jog viešojo administravimo subjektui „galima atlikti tik tai, kas nustatyta įstatyme“, „neleidžiama daryti to, ko įstatymas nenumato“. Šis imperatyvas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas neturi diskrecijos teisės peržengti jam nustatytos kompetencijos ribas ar veikti tokiu būdu, kokio nenumato teisės aktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2853/2012). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai teigė, jog VSDFV, kaip viešojo administravimo subjektas, galėjo veikti tik tokiose ribose, kurias jai suteikia teisės aktai, reglamentuojantys jos veiklą – Valstybinio socialinio draudimo įstatymas bei Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės. 

33.       Įstatymo 19 straipsnyje ir Taisyklių 58 punkte numatyta galimybė draudėjui ir VSDFV vieną kartą sudaryti VSD įmokų įsiskolinimo atidėjimo sutartį ir numatyti tokių įmokų mokėjimo grafiką. Teisės normos nenumato galimybės modifikuoti tokios sudarytos sutarties, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog atsakovas, veikdamas savo kompetencijos ribose, negalėjo priimti kitokio sprendimo.

34.       Apeliaciniame skunde minimi argumentai dėl ginčui taikytinų Civilinio kodekso normų ar bendrųjų teisės principų nepripažintini pagrįstais, nes kaip minėta šios nutarties 31 punkte, ginčas kilęs viešosios teisės srityje, todėl  nagrinėjamu atveju taikytinos tik tokiems teisiniams santykiams reguliuoti skirtos teisės normos ir viešosios teisės principai.

35.       Nors apeliantas teigia, kad ginčijamas sprendimas yra itin formalus ir neleidžiantis ūkio subjektui tinkamai reaguoti į besikeičiančią finansinę padėtį, tačiau pastebėtina, kad įstatymų leidėjas, numatydamas galimybę sudaryti VSD įmokų įsiskolinimo atidėjimo sutartį, tokios sutarties tinkamo vykdymo riziką perkėlė ūkio subjektui ir aiškiai nurodė sutarties nevykdymo pasekmes. Būtent pareiškėjas, tardamasis dėl sutarties sudarymo, sudarydamas sutartį bei įmokų įsiskolinimo sumokėjimo grafiką turėjo numatyti galimus finansinius sunkumus, prašyti išdėstyti įsiskolinimo sumokėjimą ilgesniam laikotarpiui. Kartu atsakovas, veikdamas kaip viešojo administravimo įstaiga, organizuojanti socialinį draudimą ir vykdanti operatyvų Fondo lėšų tvarkymą ir apskaitą, užtikrindama priskaičiuotų socialinio draudimo įmokų sumų, baudų, delspinigių surinkimą į Fondą ir jų išieškojimą, Fondo lėšų naudojimo teisėtumą, ekonomiškumą, efektyvumą ir rezultatyvumą, privalo prižiūrėti, kad draudėjai nepiktnaudžiautų įmokų atidėjimo institutu.

36.       Apeliantas taip pat teigė, kad Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 11 punktą ir 8 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka, nes Sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas teisės aktų nuostatomis, iš jo turinio aišku, kokias teisines pasekmes jis sukelia pareiškėjui, jame aiškiai išreikšta viešojo administravimo subjekto valia ir prisiimama atsakomybė už priimtų administracinių sprendimų sukeltus padarinius;

37.        Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų ištyrė bylos faktus bei atliko jų teisinį vertinimą, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesuponuoja abejonių dėl sprendime pateiktų išvadų pagrįstumo ir teisingumo, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio mėsinė“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. 

Nutartis neskundžiama.