Civilinė byla Nr. 2A-1620-803/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25366-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4; 2.6.1.5; 2.6.6.2; 3.3.1.18

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. rugsėjo 24 d.

Vilnius

        Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ingos Staknienės, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Delamode Baltics“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „IC Logistics“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Delamode Baltics“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Delamode Baltics“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „IC Logistics“ dėl netesybų priteisimo.

        Teismas

nustatė:

                                                                 I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „IC Logistics“, pateikusi teismui ieškinį, prašė priteisti iš atsakovės UAB „Delamode Baltics“ 7 544,98 Eur skolos, 240,94 Eur palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinyje nurodė, jog ieškovė, kaip vežėja, pagal 2019 m. vasario 12 d. užsakymą Nr. 566162 dėl 4 krovinių paėmimo iš skirtingų užsienio valstybių vietų ir pristatymo į skirtingas užsienio valstybių vietas už 3 267,60 Eur be PVM kainą, 2019 m. kovo 1 d. užsakymą Nr. 575625 dėl 2 krovinių paėmimo iš skirtingų užsienio valstybių vietų ir pristatymo į skirtingas užsienio valstybių vietas už 2 611,20 be PVM kainą, 2019 m. kovo 8 d. užsakymą Nr. 579716 dėl krovinio pervežimo už 2 210 Eur be PVM kainą, 2019 m. kovo 18 d. užsakymą Nr. 584683 dėl krovinio pristatymo iš Italijos į Airiją už 1 870 Eur be PVM kainą, 2019 m. kovo 20 d. užsakymą Nr. 585677 dėl 7 krovinių paėmimo iš skirtingų užsienio valstybių vietų ir pristatymo į skirtingas užsienio valstybių vietas už 2 560 Eur be PVM kainą, 2019 m. kovo 26 d. užsakymą Nr. 588969 dėl krovinio pristatymo iš Italijos į Airiją atliko pervežimus, už kuriuos atsakovė turėjo atsiskaityti pagal pateiktas apmokėjimui sąskaitas. Kroviniai pagal šiuos užsakymus buvo pristatyti, nebuvo reiškiamos pretenzijos dėl krovinio praradimo. Atsakovė nesumoka ieškovei, nes negavo kelių CMR važtaraščių, ir viename CMR važtaraštyje yra tik gavėjo parašas be antspaudo. Pažymėjo, kad CMR važtaraščių pametimas neturi įtakos sutarčiai ir jos galiojimui. Atsakovė niekada neneigė krovinio pristatymo fakto ir nekėlė krovinio praradimo klausimo. Ieškovė pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą (toliau – Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas) apskaičiavo 8 procentų metines palūkanas pagal sąskaitas: ICL5204 už 183 dienų – 12,03 Eur, ICL5301 už 163 dienų – 8,91 Eur, ICL5342 už 150 dienų – 40,58 Eur, ICL5343 už 150 dienų – 74,39 Eur, ICL5344 už 150 dienų -87,92 Eur, ICL5389 už 144 dienas – 17,19 Eur, viso 240,94 Eur.

3.       Atsakovė pateikė priešieškinį ir priešieškinyje nurodė, jog nesutinka su ieškiniu ir prašė priteisti iš ieškovės 900 Eur netesybas, 6 procentų procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

4.       Priešieškinyje nurodė, jog ieškovė yra netinkamai įvykdžiusi sutartinius įsipareigojimus, nes 2019 m. kovo 8 d. užsakyme Nr. 579716 dėl krovinio pervežimo už 2 210 Eur be PVM kainą, 2019 m. kovo 26 d. užsakyme Nr. 588969 dėl krovinio pristatymo iš Italijos į Airiją ir 2019 m. kovo 18 d. užsakyme Nr. 584683 dėl krovinio pristatymo iš Italijos į Airiją už 1 870 Eur be PVM kainą nėra pateikusi CMR važtaraščių originalų, todėl pagal užsakymų 50 ir 55 punktus turi sumokėti po 300 Eur netesybas už kiekvieno užsakymo pažeidimą. Atsakovė pripažino ieškovės nurodytus sudarytus susitarimus, apmokėjo ieškovės sąskaitas: 2019 m. balandžio 4 d. sąskaitą Nr. 5204 – 3 159,55 Eur; 2019 m. balandžio 25 d. sąskaitą Nr. 5301 – 3 953,80 Eur; 2019 m. liepos 16 d. sąskaitą Nr.5389 – iš dalies 1 737,19 Eur; 2019 m. rugsėjo 5 d. sąskaitą 5389 – iš dalies 815,81 Eur, išskaičiuodama 544,60 Eur už krovinio sugadinimą. Neapmokėtos sąskaitos Nr. 5344, 5343, 5342, kadangi trūksta pervežimo įvykdymą patvirtinančių dokumentų, ir sulygta, jog nepateikus šių dokumentų, laikoma, kad užsakymas neįvykdytas. Ieškovė nepagrįstai skaičiavo palūkanas už apmokėtas sąskaitas ir sąskaitas, kurių mokėjimo terminai nėra suėję.

5.       Atsiliepime į priešieškinį ieškovė nurodė, jog su priešieškiniu nesutinka. Nesutikimą grindė tuo, jog sąskaita Nr. 5204 nėra apmokėta, kadangi nurodomas mokėjimo mažinimas, su kuriuo ieškovė nesutiko. Sąskaita Nr. 5301 nėra apmokėta, nes ieškovė nesutiko su įskaitymu. Ieškovė nurodė, kad sąskaita Nr. 5389 yra apmokėta, dėl jos pretenzijų neturi. Ieškovė neturi dalies CMR važtaraščių, tačiau buvo pateikti kiti dokumentai, susiję su krovinio pristatymu. Ieškovei nereiškiamos pretenzijos dėl krovinio praradimo. Ieškovė pristatė krovinį siuntėjui, todėl atsakovė turi apmokėti už ieškovės įsipareigojimų įvykdymą. Susitarimai dėl netesybų yra niekiniai ir negaliojantys, nes užsakymai su šiomis sąlygomis niekada nebuvo pasirašomi ieškovės ir buvo siunčiami jau po vežimo įvykdymo fakto.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. birželio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2274-960/2020 ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės 7 000,38 Eur skolą, 146,14 Eur palūkanas bei 2 880,30 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovės naudai; likusioje dalyje ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės 65,70 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovės naudai; priešieškinį atmetė.

7.       Įvertinęs šalių atstovų paaiškinimus, išsakytus teismo posėdžio metu, byloje pateiktų užsakymų Nr. 1-6 turinį, teismas sprendė, jog šie užsakymai buvo pasirašyti vienašališkai atsakovės, t. y. ieškovė jų nepasirašė, bet pradėjo užsakymus vykdyti gabendamas juose nurodytus krovinius ir vėliau reikalaudama iš atsakovės sumokėti už atliktus vežimus. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog ieškovė tokiais savo veiksmais (pradėjimu vykdyti, o vėliau Sąskaitų išrašymu) išreiškė savo pritarimą visoms užsakymų Nr. 1-6 sąlygoms, todėl jie remiant Bendradarbiavimo sutarties 1-3 punktais įgijo sutarties galią ir tapo šalims privalomi.

8.       Teismas nustatė, jog ieškovė pristatė krovinius pagal užsakymus Nr. 3, 4, 6. Pristačiusi krovinius, ieškovė išrašė sąskaitą už 3 953,80 Eur sumą, kurią atsakovė apmokėjo iš dalies, nes dėl 529,38 Eur atliko įskaitymą. Atsakovė 529,38 Eur įskaitymą grindė 2019 m. gegužės 21 d. pareiškimu, kuriame nurodė, jog ši suma įskaitoma dėl ieškovės skolos pagal sąskaitą Nr. DB1448800. Teismas įvertinęs tai, kad atsakovė nepateikė įrodymų apie reikalavimo teisės į ieškovę 529,38 Eur sumai pagrįstumo, ir ieškovei nesutinkant su tokios prievolės buvimu, sprendė, jog atsakovė neįrodė atlikto įskaitymo pagrįstumo.

9.        Taip pat teismas sprendė, jog atsakovė neįrodė, kad turi įskaitymo teisę dėl 300,00 Eur sumos. Atsakovė 300,00 Eur įskaitymą grindė ieškovei išrašytomis PVM sąskaitomis – faktūromis Nr. DB 1435823 ir DB 1432004. Šiose sąskaitose nurodyta, jog jos išrašytos dėl pretenzijos už suteiktą paslaugą. Teismo vertinimu, pretenzijoms nebuvo pagrindo.

10.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovė nėra atsiskaičiusi su ieškove pagal 2019 m. kovo 20 d. užsakymą Nr. 585677 (dėl 7 krovinių paėmimo iš skirtingų užsienio valstybių vietų ir pristatymo į skirtingas užsienio valstybių vietas), kurio pervežimo kaina buvo 2 560 Eur be PVM kainą. Taip pat atsakovė nėra atlikusi apmokėjimo ieškovei pagal 2019 m. kovo 21 d. sąskaitą Nr. ICL 5301 (953,80 Eur), 2019 m. kovo 1 d. sąskaitą Nr. ICL 5204 (3 159,55 Eur), 2019 m. balandžio 3 d. sąskaitą Nr. ICL 5344 (2 674,10 Eur), 2019 m. balandžio 3 d. sąskaitą Nr. ICL 5343 (2 262,70 Eur), 2019 m. balandžio 9 d. sąskaitą Nr. ICL 5389 (3 097,60 Eur) bei 2019 m. balandžio 3 d. sąskaitą Nr. ICL 5342 (1 234,20 Eur). 

11.       Įvertindamas tai, kad atsakovė pateikė pinigų pervedimo dokumento kopiją dėl 3 097,60 Eur išrašytos 2019 m. balandžio 9 d. sąskaitos Nr. ICL 5389 ir atlikto įskaitymo, kurio ieškovė neginčijo, teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl 3 097,60 Eur sumos priteisimo iš atsakovės.

12.       Teismas, vadovaudamasis CMR Konvencija, pripažino, jog atsakovės reikalavimas dėl 900 Eur baudos ieškovei taikymo yra nepagrįstas. Taip pat nurodė, kad ginčui taikytinos CMR Konvencijos nuostatos, todėl sprendė, kad ieškovės prašymas dėl 8 procentų palūkanų priteisimo nepagrįstas, todėl priteisė 5 procentų dydžio metinių palūkanų, tai yra 146,14 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13.       Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 8 d. sprendimą dalyje dėl 7 000,38 Eur skolos, 146,14 Eur palūkanų ir 2 880,30 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės ieškovės naudai, dėl priešieškinio atmetimo ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1.                      skundžiamame sprendime išdėstyta pozicija nulemta netinkamo materialinės teisės normų taikymo, netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo ir netinkamo įrodymų vertinimo;

13.2.                      pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovės atliktas įskaitymas, kaip prievolės pasibaigimo pagrindas, galėtų būti pripažintas tik jeigu atsakovė byloje pateiktų įrodymus, jog turėjo galiojantį reikalavimą ieškovei dėl 529,38 Eur sumos, nes tokie įrodymai (ieškovei teikti elektroniniai laiškai su priedais, kliento sąskaita ir pretenzija, CMR važtaraštis NR. 1782541 su instrukcija, draudžiančia keisti paletes) buvo pateikti tiek ieškovei dar iki bylos iškėlimo teisme, tiek ir pirmosios instancijos teismui, ieškovė šių įrodymų neginčijo ir nepaneigė;

13.3.                      atsižvelgiant į tai, kad atsakovė 2019 m. balandžio 5 d. pareiškimu apie priešpriešinių reikalavimų įskaitymą į mokėtiną ieškovei sumą pagal jos PVM sąskaitą faktūrą Nr. ICL5187 įskaitė 300 Eur pagal atsakovės ieškovei išrašytas PVM sąskaitas faktūras Nr. 1432004 ir Nr. 1435823, o ieškovė šioje byloje neprašė iš atsakovės priteisti skolą pagal PVM sąskaita faktūrą Nr. ICL5187, teismas be pagrindo sprendė dėl atsakovės atlikto 300 Eur įskaitymo nepagrįstumo, todėl neteisingai konstatavo, kad ieškovė įrodė, jog atsakovė ieškovei neapmokėjo 2019 m. kovo 1 d. sąskaitos Nr. ICL 5204;

13.4.                      ieškovė, atsakovei nepateikusi vieno CMR važtaraščio iš trijų būtinų pagal 2019 m. kovo 18 d. užsakymą Nr. 584683 dėl krovinio pristatymo iš Italijos į Airiją už 1 870 Eur be PVM kainą, dviejų CMR važtaraščių iš trijų būtinų pagal 2019 m. kovo 26 d. užsakymą Nr. 588969 dėl krovinio pristatymo iš Italijos į Airiją ir pagal 2019 m. kovo 8 d. užsakymą Nr. 579716 dėl krovinio pervežimo už 2 210 Eur be PVM kainą pateikusi CMR važtaraštį be visų gavėjo būtinų rekvizitų, pažeidė šalių sudarytų užsakymų Nr. 579716, Nr. 588969 ir Nr. 584683 17 punktus, pagal kuriuos, ieškovė, kaip vežėjas, įsipareigojo atlikus pervežimą pateikti atsakovei du CMR važtaraščius su originaliu krovinio gavėjo parašu ir antspaudu bei kitus krovinį lydinčius dokumentus ne vėliau kaip per 10 kalendorinių dienų nuo krovinio pristatymo gavėjui. Šalys taip pat susitarė, kad pateikus CMR važtaraštį be gavėjo parašo ir antspaudo, laikoma, kad užsakymas neįvykdytas. Ieškovė ir atsakovė laisva valia užsakymuose susitarė, kad pervežimo dokumentų pateikimas yra būtina sąlyga vežimo kainos apmokėjimui. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tenkinti ieškinio dėl skolos pagal 2019 m. balandžio 3 d. sąskaitą Nr. ICL 5344 dėl 2 674,10 Eur apmokėjimo, 2019 m. balandžio 3 d. sąskaitą Nr. ICL 5343 dėl 2 262,70 Eur apmokėjimo ir 2019 m. balandžio 3 d. sąskaitą Nr. ICL 5342 dėl 1 234,20 Eur apmokėjimo;

13.5.                      pervežimų užsakovas „Benfleet Forwarding“ Limited atsisako apmokėti už pervežimo paslaugas, motyvuodamas įrodymų apie suteiktas paslaugas nebuvimu;

13.6.                      teismas nepagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą dėl 5 procentų palūkanų priteisimo. Terminas, per kurį atsakovė turėjo atsiskaityti su ieškove, galėjo būti pradėtas skaičiuoti, o ieškovei teisė reikalauti atsakovės mokėti palūkanas už vėlavimą atsiskaityti galėjo atsirasti tik nuo to momento, kai ieškovė būtų įvykdžiusi 2019 m. vasario 1 d. Bendradarbiavimo sutarties Nr. 159 18 punktą bei užsakymų 17 ir 18 punktus. Todėl skundžiamame sprendime konstatavus, kad ieškovė nepateikė atsakovei CMR važtaraščių pagal 2019 m. kovo 18 d. užsakymą Nr. 584683 dėl krovinio pristatymo iš Italijos į Airiją už 1 870 Eur be PVM kainą, pagal 2019 m. kovo 26 d. užsakymą Nr. 588969 dėl krovinio pristatymo iš Italijos į Airiją ir pagal 2019 m. kovo 8 d. užsakymą Nr. 579716 dėl krovinio pervežimo už 2 210 Eur be PVM kainą, teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė vėlavo atsiskaityti su ieškove ir nepagrįstai iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 146,14 Eur palūkanas;

13.7.                      atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė nepateikė atsakovei visų važtaraščių, tai yra: a) pagal 2019 m. kovo 18 d. užsakymą Nr. 584683 dėl krovinio pristatymo iš Italijos į Airiją už 1 870 Eur be PVM kainą, b) pagal 2019 m. kovo 26 d. užsakymą Nr. 588969 dėl krovinio pristatymo iš Italijos į Airiją, c) važtaraštyje nėra gavėjo būtinų rekvizitų, kuris pateiktas pagal 2019 m. kovo 8 d. užsakymą Nr. 579716 dėl krovinio pervežimo už 2 210 Eur be PVM kainą, pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą spręsti, kad ieškovė pažeidė nurodytus užsakymus ir turi pareigą sumokėti atsakovei sutartines netesybas (baudą), viso 900 Eur ir pilnai tenkinti priešieškinį. Pirmosios instancijos teismui nurodžius, kad CMR Konvencija nenumato galimybės šalims susitarti dėl netesybų, baudų mokėjimo už dokumentų nepateikimą, keitimą, buvo nukrypta nuo aukštesnės instancijos teismų formuojamos praktikos, nes CMR konvencija neriboja  šalių galimybės susitarti dėl baudų mokėjimo už dokumentų nepateikimą.

14.       Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1.                      ieškovė atliko visus pervežimus pagal atsakovės pateiktus užsakymus, pristatė gavėjams prekes, pateikė atsakovei PVM sąskaitas-faktūras, tačiau atsakovė neatsiskaitė;

14.2.                      atsakovės atliktas įskaitymas nėra laikytinas tinkamu, nes ieškovė neginčijo atsakovės reikalavimo atlyginti padarytą žalą. Įskaitymas turi atitikti visus jam keliamus reikalavimus. Atsakovė teismui pateikė sąskaitą Nr. DB1448800 529,38 Eur sumai, kuria vadovaudamasis tariamai atliko įskaitymą (2019 m. gegužės 21 d. pareiškimas), tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šio reikalavimo pagrįstumą. Vadinasi, nėra pagrindo spręsti, kad atsakovės reikalavimas pagal sąskaitą Nr. DB1448800 yra galiojantis ir vykdytinas. Atitinkamai, atsakovės atliktas įskaitymas neatitiko įskaitymui keliamų reikalavimų ir jis negali būti laikomas tinkamu, dėl ko spręstina, jog atsakovė iki šiol nėra visiškai atsiskaičiusi pagal 2019 m. kovo 21 d. sąskaitą Nr. ICL 5301 dėl 3 953,80 Eur apmokėjimo;

14.3.                      atsakovės atliktas 300 Eur įskaitymas (2019 m. kovo 1 d. sąskaita Nr. ICL 5204 dėl 3 159,55 Eur apmokėjimo) taip pat neatitiko įskaitymui keliamų reikalavimų, atsakovei nepateikus jokių įrodymų apie atlikto įskaitymo pagrįstumą. Ieškovė teismui teikė įrodymus (susirašinėjimą elektroniniu paštu), iš kurių matyti, kad ieškovė nesutiko su atsakovės vienašališkai atliktu įskaitymu;

14.4.                      atsakovė nepagrįstai nurodo, kad užsakymų 17 punktu šalys susitarė, jog vežėjas įsipareigojo atlikus pervežimą pateikti atsakovei du CMR važtaraščius su originaliu krovinio gavėjo parašu ir antspaudu bei kitus krovinį lydinčius dokumentus ne vėliau kaip per 10 kalendorinių dienų nuo krovinio pristatymo gavėjui. Lygiai taip pat šalys nesusitarė, kad pateikus CMR važtaraštį be gavėjo parašo ir antspaudo, laikoma, kad užsakymas neįvykdytas. Be to, vadovaujantis CMR Konvencijos 4 straipsnio nuostatomis, kasacinio teismo praktika, CMR važtaraščių nebuvimas, pametimas ar neteisingas užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei sutarties veikimui, net jeigu šalys ir susitarė kitaip. Atsižvelgiant į tai, atsakovės teiginiai, kad ji pagal 2019 m. balandžio 3 d. sąskaitą Nr. ICL 5344 dėl 2 674,10 Eur apmokėjimo, 2019 m. balandžio 3 d. sąskaitą Nr. ICL 5343 dėl 2 262,70 Eur apmokėjimo ir 2019 m. balandžio 3 d. sąskaitą Nr. ICL 5342 dėl 1 234,20 Eur apmokėjimo neatsiskaitė teisėtai, laikytini nepagrįstais;

14.5.                      atsakovei atsisakant apmokėti pateiktas sąskaitas, jai tenka ir pareiga nurodyti tokio atsisakymo priežastis. Atsakovė tokį savo atsisakymą grindė tuo, kad ieškovė nėra pateikusi CMR važtaraščių, o vienas iš važtaraščių yra pasirašytas netinkamai, tačiau ieškovei nurodžius CMR Konvencijoje įtvirtintą reglamentavimą ir juo paremtą teismų praktiką, atsakovė ėmė teigti, kad ieškovė nėra tinkamai įvykdžiusi savo įsipareigojimų. Šalių susirašinėjime atsakovė nebuvo nurodžiusi, kad ieškovė pervežimus įvykdė netinkamai, o atsisakymą mokėti grindė tik CMR važtaraščių nepateikimu. Ieškovei niekuomet nebuvo pateiktos jokios pretenzijos dėl netinkamų pervežimo paslaugų suteikimo, vėlavimo ir kt. (išskyrus žalą gabentai transporto priemonei vykdant užsakymą Nr. 566185, pagal kurį atsakovė atliko 601,61 Eur užskaitymą, su kuriuo ieškovė sutiko;

14.6.                      nepagrįstas apeliantės argumentas, jog pervežimų užsakovas „Benfleet Forwarding“ Limited atsisako apmokėti už pervežimo paslaugas, motyvuodamas įrodymų apie suteiktas paslaugas nebuvimu. Bendrovė „Benfleet Forwarding“ Limited savo elektroniniame laiške neužsimena apie netinkamai įvykdytas paslaugas. Priešingai, bendrovė „Benfleet Forwarding“ Limited elektroniniame laiške nurodo, kad dauguma jų klientų moka tik gavę sąskaitą su originaliu CMR važtaraščiu;

14.7.                      priešieškinyje atsakovė kėlė klausimą tik dėl netesybų – 900 Eur baudos sumokėjimo, ją grindžiant būtent CMR važtaraščių nepateikimu, tačiau apeliaciniame skunde jau yra keliamas klausimas dėl ieškovės tinkamų prievolių įvykdymo. Pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjamas klausimas, ar tarptautinio krovinių vežimo sutarties šalis turi teisę atsisakyti apmokėti jai pateikiamas sąskaitas vadovaujantis tuo, kad kita šalis neįvykdė prievolės pateikti CMR važtaraštį, o apeliaciniame skunde jau yra keliamas iš esmės naujas klausimas – ieškovės tinkamas prievolių vykdymas, kuris nebuvo bylos nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teisme. Dėl šios priežasties atsakovės argumentai, susiję su klausimais dėl ieškovės tinkamo prievolių vykdymo (tinkamai atliktų pervežimų) neturėtų būti nagrinėjami;

14.8.                      ieškovė savo prievolę įvykdyti užsakymus įvykdė tinkamai, jai per CMR Konvencijoje numatytus terminus jokios pretenzijos pareikštos nebuvo, todėl atsakovė privalėjo ir jai pateiktas sąskaitas apmokėti per 30 dienų nuo jų gavimo dienos. Teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai ieškovės naudai iš atsakovės priteisė 146,14 Eur dydžio palūkanas;

14.9.                      priešingai nei nurodo atsakovė, CMR Konvencijoje kaip tik yra reguliuojamas netesybų klausimas, numatant, jog pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo gali pareikalauti sumokėti palūkanas nuo sumos, skirtos kompensacijai. Kita vertus, CMR Konvencijoje nėra numatyta galimybė šaliai taikyti dvigubą atsakomybę, dėl ko atsakovės reikalavimas ieškovei dėl 900 Eur baudos priteisimo laikytinas neatitinkančiu CMR Konvencijos reglamentavimo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15.       Byloje nustatyta, kad 2019 m. vasario 1 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta Bendradarbiavimo sutartis Nr. 159 (toliau – Bendradarbiavimo sutartis), kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo organizuoti krovinių pervežimą pagal atsakovės elektroniniu paštu, kompiuterine programa Skype, telefonu ar kitais telekomunikacijų galiniais įrenginiai pateiktus užsakymus.

16.       Vežimo sutartiniai teisiniai santykiai yra reglamentuoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) šeštosios knygos IV dalies XL skyriaus normomis (CK 6.807–6.823 straipsniai). CK 6.808 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vežimo sutarties samprata – pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį.

17.       Atsakovė ieškovei pateikė šešis užsakymus: 1) 2019 m. vasario 12 d. užsakymą Nr. 566162 dėl 4 krovinių paėmimo iš skirtingų užsienio valstybių vietų ir pristatymo į skirtingas užsienio valstybių vietas už 3 267,60 Eur be PVM kainą; 2) 2019 m. kovo 1 d. užsakymą Nr. 575625 dėl 2 krovinių paėmimo iš skirtingų užsienio valstybių vietų ir pristatymo į skirtingas užsienio valstybių vietas už 2 611,20 be PVM kainą; 3) 2019 m. kovo 8 d. užsakymą Nr. 579716 dėl krovinio pervežimo už 2 210 Eur be PVM kainą; 4) 2019 m. kovo 18 d. užsakymą Nr. 584683 dėl krovinio pristatymo iš Italijos į Airiją už 1 870 Eur be PVM kainą; 5) 2019 m. kovo 20 d. užsakymą Nr. 585677 dėl 7 krovinių paėmimo iš skirtingų užsienio valstybių vietų ir pristatymo į skirtingas užsienio valstybių vietas už 2 560 Eur be PVM kainą; ir 6) 2019 m. kovo 26 d. užsakymą Nr. 588969 dėl krovinio pristatymo iš Italijos į Airiją.

18.       Tais atvejais, kai krovinio vežimo teisiniams santykiams būdingi tokie požymiai, kad: 1) krovinys vežamas kelių transporto priemone už užmokestį; 2) krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose; 3) krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės, vežimo sutarties šalių tarpusavio teisių ir pareigų, taip pat ir atsakomybės, klausimams spręsti taikytinas specialusis tarptautinės teisės aktas – CMR konvencija (Konvencijos 1 straipsnio 1 punktas).

19.       Taigi, jeigu krovinio vežimo sutartis atitinka šios nutarties aukščiau nurodytas sąlygas, jai taikytina CMR konvencija, tačiau Konvencija taikoma tik joje tiesiogiai sureglamentuotiems vežimo teisinių santykių klausimams, o į CMR konvencijos tiesioginį reguliavimą nepatenkantiems klausimams taikytinos nacionalinės teisės normos. Tokiam CMR konvencijos taikymo aiškinimui neturi įtakos tarptautinio vežimo sutarties sudarymo momentas. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo išaiškinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-611/2019, 26 punktas).

20.       Nagrinėjamoje byloje, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, taikoma CMR konvencija, nes krovinys buvo vežamas kelių transporto priemone už užmokestį, krovinių siuntėjas ir gavėjai buvo skirtingų šalių teritorijose, o krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės.

21.       CMR konvencijai būdingas griežto reguliavimo efektas, t. y. laikoma, kad klausimai, patenkantys į šios tarptautinės sutarties reglamentavimo sritį, be kita ko, vežimo sutarties šalių civilinė atsakomybė, yra išsamiai sureguliuoti ir nėra galimi jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo. Toks aptariamoje konvencijoje nustatyto teisinio reguliavimo pobūdis suponuoja nacionalinės teisės subsidiarumą klausimams, susijusiems su tarptautinio pervežimo teisiniais santykiais, spręsti – nacionalinės teisės normos taikomos tik tiek, kiek atitinkamas teisės klausimas nėra tiesiogiai sureguliuotas CMR konvencijos nuostatomis. Tokie šios konvencijos taikymo bendriausi ypatumai yra išskirti kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-611/2019, 22 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

22.       Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad tiek, kiek susiję su tarptautinio vežimo sutarties šalių civiline atsakomybe, išsamus teisinis reglamentavimas pasireiškia ir atsakomybės sąlygų, ir atsakomybės ribų požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2008; 2019 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-262-969/2019, 27 punktas).

23.        Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad vežėjo atsakomybė pagal CMR konvenciją prasideda nuo to momento, kai krovinys yra priimtas vežti, tačiau ne kitais tikslais (pvz., pateikus automobilį kroviniui pakuoti, saugoti prieš pervežant ir panašiai). CMR konvencijos nuostatos nereguliuoja visų iš vežimo sutarties kylančių teisinių santykių: pagrindiniai klausimai, reglamentuojami šia konvencija, yra susiję su transportavimo dokumentais ir vežėjo atsakomybe už krovinio praradimą ar nuostolio kroviniui sukėlimą, taip pat ir už pavėluotą krovinio pristatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-611/2019, 24 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

24.       Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog nurodyti 2019 m. vasario 12 d. užsakymas Nr. 566162 dėl 4 krovinių paėmimo iš skirtingų užsienio valstybių vietų ir pristatymo į skirtingas užsienio valstybių vietas už 3 267,60 Eur be PVM kainą, 2019 m. kovo 1 d. užsakymas Nr. 575625 dėl 2 krovinių paėmimo iš skirtingų užsienio valstybių vietų ir pristatymo į skirtingas užsienio valstybių vietas už 2 611,20 be PVM kainą, 2019 m. kovo 8 d. užsakymas Nr. 579716 dėl krovinio pervežimo už 2 210 Eur be PVM kainą, 2019 m. kovo 18 d. užsakymas Nr. 584683 dėl krovinio pristatymo iš Italijos į Airiją už 1 870 Eur be PVM kainą, 2019 m. kovo 20 d. užsakymas Nr. 585677 dėl 7 krovinių paėmimo iš skirtingų užsienio valstybių vietų ir pristatymo į skirtingas užsienio valstybių vietas už 2 560 Eur be PVM kainą ir 2019 m. kovo 26 d. užsakymas Nr. 588969 dėl krovinio pristatymo iš Italijos į Airiją atsakovės buvo pasirašyti vienašališkai, ir ieškovė, jų nepasirašiusi, pradėjo vykdyti užsakymus, gabendama pateiktuose užsakymuose nurodytus krovinius ir vėliau reikalaudama iš atsakovės atsiskaityti.

25.       Vadinasi, aukščiau paminėti užsakymai teisiškai kvalifikuojami kaip rašytiniai susitarimai, kuriuos ieškovė akceptavo gabendama pateiktuose užsakymuose nurodytus krovinius, nes pagal CK 6.173 straipsnio 1 dalį akceptanto pareiškimas arba kitoks jo elgesys, kuriuo pareiškiamas ofertos priėmimas, laikomas akceptu.

26.       Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovė atsakovei apmokėjimui už nurodytų užsakymų įvykdymą pateikė šešias PVM sąskaitas-faktūras: 1) 2019 m. kovo 21 d. sąskaitą Nr. ICL 5301 dėl 3 953,80 Eur apmokėjimo; 2) 2019 m. kovo 1 d. sąskaitą Nr. ICL 5204 dėl 3 159,55 Eur apmokėjimo; 3) 2019 m. balandžio 3 d. sąskaitą Nr. ICL 5344 dėl 2 674,10 Eur apmokėjimo; 4) 2019 m. balandžio 3 d. sąskaitą Nr. ICL 5343 dėl 2 262,70 Eur apmokėjimo; 5) 2019 m. balandžio 9 d. sąskaitą Nr. ICL 5389 dėl 3 097,60 Eur apmokėjimo; ir 6) 2019 m. balandžio 3 d. sąskaitą Nr. ICL 5342 dėl 1 234,20 Eur apmokėjimo.

27.       Byloje nustatyta, kad atsakovė apmokėjo 2019 m. balandžio 9 d. sąskaitą Nr. ICL 5389, kuri buvo išrašyta dėl 3 097,60 Eur. Byloje dėl to ginčo nėra (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovės atlikto įskaitymo 529,38 Eur sumai, atsakovei teigiant, jog šie įskaitymai buvo atlikti pagrįstai, ir ieškovei nurodant, jog atsakovė įskaitymų negalėjo atlikti, kadangi įskaitymai neatitiko jiems taikomų reikalavimų.

Dėl teisės atlikti įskaitymą

28.       Kaip galima spręsti iš apeliacinio skundo argumentų, atsakovė teigia, jog ieškovės elgesys po užsakymų įvykdymo sudaro prielaidas išvadai, kad tarp šalių buvo susiklosčiusi ir taikoma įskaitymo praktika, nes ieškovė pripažino du atsakovės UAB „Delamode Baltics“ atliktus įskaitymus – 601,61 Eur sumai ir 544,60 Eur sumai.

29.        Teisėjų kolegija nurodo, kad tokia apeliantės išvada neturi faktinio pagrindimo (CPK 185 straipsnis). Ieškovė pabrėžė, kad sutiko dėl 601,61 Eur įskaitymo už padarytą žalą gabentai transporto priemonei, vykdant užsakymą Nr. 566185. Taigi įskaitymas buvo pripažintas dėl žalos. Tuo tarpu atsakovės siekiamas atlikti skolos už vežimo mokestį sumažinimas 529,38 Eur sumai yra kitu faktiniu pagrindu – įrodinėjimu draudimu keisti paletes, kuris numatytas CMR važtaraštyje NR. 1782541. Taip pat atsakovė siekė sumažinti vežimo mokestį 300 Eur sumai reikalaujamų dokumentų nepateikimų arba dokumento su trūkumais pateikimu, nurodydama, kad taiko ieškovei baudą.

30.       CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog prievolė baigiasi, kai įskaitomas priepriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Aiškindamas ir taikydamas įskaitymo institutą, kasacinis teismas yra suformavęs nuoseklią praktiką, kad įskaitymui, kaip prievolės pabaigos pagrindui, taikyti įstatymų leidėjas nustato tam tikras sąlygas. Iš CK 6.130 straipsnio nuostatų matyti, kad tam, jog būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2006; 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2007; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2009; 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2010; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2010; 2013 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2013).

31.       Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovė elektroniniu paštu ieškovei 2019 m. balandžio 18 d. išsiuntė 2019 m. balandžio 18 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. DB1448800 dėl 529,38 Eur sumos apmokėjimo už perstatomąsias išlaidas (tomas II, b.l.20). Atsakovė pateikė ieškovei 2019 m. gegužės 21 d. pareiškimą, kuriuo informavo, jog atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra skolinga atsakovei 529,38 Eur pagal 2019 m. balandžio 18 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. DB1448800, o atsakovė yra skolinga ieškovei 529,38 Eur už suteiktas paslaugas pagal 2019 m. kovo 21 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. ICL5301, vienašališkai įskaito ieškovės mokėtiną 529,38 Eur sumą į atsakovės prievolę sumokėti 529,38 Eur (tomas I, b.l.146-147).

32.       Atsižvelgdama į CK 6.130 straipsnio 1 dalį ir į kasacinio teismo išaiškinimą dėl įskaitymui taikomų reikalavimų, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės 2019 m. gegužės 21 d. pareiškimu atliktas įskaitymas galėtų būti pripažintas kaip prievolės pasibaigimo pagrindas, atsakovei pateikus į bylą įrodymus apie turimą galiojantį reikalavimą ieškovei dėl 529,38 Eur sumos. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės ieškovei išsiųsti elektroniniai laiškai su 2019 m. balandžio 18 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. DB1448800, CMR važtaraštis Nr. 1782541 nepagrindžia atsakovės prievolės ieškovei apmokėti 529,38 Eur, taigi ir atsakovės galiojančio reikalavimo turėjimo. Pažymėtina, jog vien tokių dokumentų, kaip PVM sąskaitos-faktūros, kuriais iš esmės yra nurodoma suma, kurią turi apmokėti tokio dokumento gavėjas, pateikimas dokumento gavėjui nepagrindžia jo prievolės apmokėti reikalaujamą sumą. Tokiu atveju prievolės sumokėti tam tikrą sumą pagrįstumą pagrįstų tokie dokumentai, kurie įrodytų prievolės atsiradimo priežastis, pagrindus, iš kurių būtų galima spręsti apie pareigos sumokėti pinigų sumą pagrįstumą.

33.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. gegužės 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-469/2015 išaiškino, kad PVM sąskaitų faktūrų teisinę prigimtį apibrėžia Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo normos (PVM įstatymas); PVM įstatymas yra viešosios mokesčių teisės aktas, kuris turi specialiąją paskirtį – jis nustato apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (PVM), taip pat apmokestinamųjų asmenų, mokesčio mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu (PVM įstatymo 1 straipsnio 1 dalis); PVM įstatymu nereglamentuojami civiliniai pirkimo - pardavimo santykių aspektai. Pagal PVM įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 30 punkte įtvirtintą sąvokos apibrėžimą PVM sąskaita faktūra – šiame įstatyme nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. Taigi PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais; PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą. Vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas.

34.       Įvertinusi nurodytą kasacinio teismo formuojamą praktiką, šalių argumentus, byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės atliktas 2019 m. gegužės 21 d. 529,38 Eur įskaitymas neatitiko visų įskaitymui keliamų reikalavimų, kadangi atsakovė neįrodė įskaitymo pagrįstumo, galiojančios reikalavimo teisės į ieškovę turėjimo. CMR važtaraštis NR. 1782541 (tomas II, b.l.21) neįrodo, kad dėl palečių keitimo galimas vežimo mokesčio mažinimas, nes tokio susitarimo nėra.

35.       Teisėjų kolegija taip pat sutinka su ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, jog nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovė yra visiškai atsiskaičiusi pagal 2019 m. kovo 21 d. sąskaitą Nr. ICL 5301 dėl 3 953,80 Eur apmokėjimo.

36.       Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad atsakovė elektroniniu paštu ieškovei 2019 m. kovo 12 d. išsiuntė 2019 m. kovo 12 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. DB1432004 dėl 100 Eur sumos sumokėjimo, ir 2019 m. kovo 20 d. išsiuntė 2019 m. kovo 20 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. DB1435823 dėl 200 Eur sumos sumokėjimo. Atsakovė pateikė ieškovei 2019 m. kovo 29 d. tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą, kuriuo informavo apie 300 Eur įskaitymą pagal nurodytas PVM sąskaitas-faktūras į ieškovės reikalavimą pagal 2019 m. kovo 1 d. ieškovės sąskaitą.

37.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės ieškovei išsiųsti elektroniniai laiškai, PVM sąskaitos-faktūros nepagrindžia atsakovės prievolės ieškovei apmokėti 300 Eur. Kaip jau nurodyta, vien PVM sąskaitos-faktūros, kuria iš esmės yra nurodoma mokėtina suma, pateikimas jos gavėjui nepagrindžia jo prievolės apmokėti reikalaujamą sumą. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, jog apeliantė neįrodė aplinkybės, jog buvo pagrindas įskaityti ginčo sumas (CPK 185 straipsnis).

Dėl netesybų įskaitymo ir priešieškinio reikalavimų

38.       Teisėjų kolegija nurodo, kad, be kita ko, 300 Eur suma atsakovės (apeliantės) yra skaičiuojama kaip bauda. Byloje nustatyta, kad užsakymuose: 2019 m. kovo 8 d. Nr. 579716 (dėl krovinio pervežimo už 2 210,00 Eur; tomas I, b.l. 28-29), 2019 m. kovo 18 d. Nr. 584683 (dėl krovinio pervežimo už 1 870,00 Eur be PVM kainą; tomas I, b.l. 45-47), 2019 m. kovo 26 d. Nr. 588969 (dėl krovinio pervežimo už 1 020 Eur, tomas I, b.l.31), 50 punkte yra numatyta 300 Eur bauda už savavališką dokumentų keitimą ar nepateikimą.

39.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog užsakymuose baudos mokėjimo numatymas už dokumentų keitimą ar nepateikimą vertinamas kaip susitarimas, kuriuo nukrypstama nuo CMR Konvencijos reikalavimų ir laikomas negaliojančiu. Taigi teismas 2019 m. kovo 8 d. užsakymo Nr. 579716, 2019 m. kovo 18 d. užsakymo Nr. 584683 ir Nr. 2019 m. kovo 26 d. užsakymo Nr. 588969 50 punktą pripažino negaliojančiu.

40.       Apeliantės vertinimu, nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai – tik tiems su tarptautiniu krovinių pervežimu susijusiems santykiams, kurių CMR konvencija tiesiogiai nereglamentuoja. Jos nuomone, tokį aiškinimą pagrindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009. Anot apeliantės, CMR konvencijoje nėra nuostatų, kurios draustų pervežimo dalyvių atsakomybę joje nenumatytais pagrindais. Atsižvelgdama į tai, apeliantė įrodinėja, kad ji turi teisę taikyti 900,00 Eur baudą dėl to, kad ieškovė nepateikė visų važtaraščių, vykdant 2019 m. kovo 18 d. užsakymą Nr. 584683 ir 2019 m. kovo 26 d. Nr. 588969, o pagal 2019 m. kovo 8 d. užsakymą Nr. 579716 pateikė vežimą patvirtinantį dokumentą, tačiau važtaraštyje nėra gavėjo būtinų rekvizitų. Anot apeliantės, baudos taikymą grindžiamas išankstiniu susitarimu pagal CK 6.256 straipsnio 2 dalį.

41.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks apeliantės teisės aiškinimas neatitinka CMR konvencijoje numatyto vežėjų teisinės atsakomybės reguliavimo ir kasacinio teismo jurisprudencijoje pateiktos taisyklės – CMR konvencijoje klausimai, patenkantys į šios tarptautinės sutarties reglamentavimo sritį, yra išsamiai sureguliuoti ir nėra galimi jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo.

42.       CMR konvencijos IV skyrius reglamentuoja vežėjo atsakomybės atvejus ir apimtį. Konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą. Taigi už dokumentų keitimą ar nepateikimą atsakomybė negali būti numatyta.

43.       Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad krovinys (jo dalis) nebuvo prarastas ar sugadintas. Krovinys buvo pristatytas gavėjai (atsakovei), pretenzijų dėl krovinio ir jo kokybės, taip pat dėl pavėluoto krovinio pristatymo ieškovei pareikšta nebuvo. Tai, kad nebuvo palečių keitimui, nėra pagrindo sieti ieškovės teisinės atsakomybės su pristatyto krovinio kokybe, dėl ko ir galėtų kilti vežėjo atsakomybė. Tai visiškai skirtingi dalykai; paletės nėra vežimo sutarties objektu. Kaip ir važtaraščių reikalaujamų egzempliorių skaičiaus nepateikimas, jų pateikimas su trūkumais.

44.       Pagal CMR konvencijos 4 straipsnį važtaraštis yra krovinio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas. Važtaraščio nebuvimas, pametimas ar neteisingas užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei sutarties veikimui. Konvencijoje eksplicitiškai nurodyta, kad „Šiuo atveju taip pat taikomos šios Konvencijos nuostatos“. Pagal CMR konvencijos 9 straipsnio 1 dalį važtaraštis be vežimo sutarties sudarymo patvirtinimo taip pat yra įrodymas, kad krovinys vežėjo dispozicijon yra perėjęs iki tol, kol bus įrodyta priešingai.

45.       Pasisakant dėl netesybų taikymo, tai CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalis numato jų skaičiavimo pagrindą ir tvarką. Minėtoje normoje nurodyta, kad „pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo gali pareikalauti sumokėti palūkanas nuo sumos, skirtos kompensacijai. Palūkanos – 5% metams – pradedamos skaičiuoti nuo tos dienos, kai vežėjui raštu pateikiamas reikalavimas, o jeigu tokio nebuvo, – tai nuo ieškinio pateikimo dienos“. Vadinasi, taikyti CK 6.256 straipsnio 2 dalį nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad susitarimas dėl netesybų (baudos) taikymo yra negaliojantis.

46.       Atsakovės apeliaciniame skunde minima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009 ir joje esantys išaiškinimai netaikytini nagrinėjamoje byloje, kadangi bylų faktinės aplinkybės skiriasi iš esmės. Minėtoje byloje kilo ginčas dėl pavėluoto krovinio pristatymo, dėl jo krovinio gavėjas nesumokėjo ieškovui 1000 eurų, todėl jis šią sumą, kaip negautas pajamas, prašė priteisti iš atsakovo pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį. Atsakovės apeliaciniame skunde minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-304/2007 tiesiogiai nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl CMR konvencijos taikymo, o sprendžiamas kilęs ginčas dėl namo su žemės sklypu pirkimo, todėl atsakovės nurodytoje nutartyje esantys išaiškinimai netaikytini nagrinėjamoje byloje. Kaip ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2014.

47.       Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-915/2015; kt.).

48.       Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės argumentus dėl baudos taikymo teisėtumo ir skolos įskaitymo bei priešieškinio reikalavimus (CPK 185 straipsnis).

49.       Minėta, pagal CMR konvencijos 4 straipsnį važtaraščio nebuvimas, pametimas ar neteisingas užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei sutarties veikimui. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė negali būti atleista nuo pareigos apmokėti vežimo kainą, nors pervežimo užsakymų 38 punkte nurodyta, kad „atsakovė atsiskaito su ieškove per 30 dienų po to, kai ieškovė pateikia atsakovei sąskaitą ir du CMR važtaraščio originalus su krovinio gavėjo antspaudu ar jam prilyginamus dokumentus. Apmokėjimo terminas skaičiuojamas nuo sąskaitos su pristatymą įrodančiais dokumentais gavimo dienos. Nesant minėtų dokumentų, vežėjo sąskaita nebus apmokėta, o atsiskaitymo terminas bus skaičiuojamas nuo tos dienos, kai atsakovui bus pateiktas paskutinis apmokėjimui reikalaujamas dokumentas“.

50.       Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad nebuvo teisinio pagrindo taikyti ieškovei baudų, nemokėti už pervežimą mokesčio nepateikus CMR važtaraščio ir jį pateikus netinkamai užpildytą, atmetamas apeliantės argumentas, kad ji yra apmokėjusi PVM sąskaitose faktūrose 2019-04-03 serija ICL Nr. 5344 (tomas II, b.l.7), 2019-04-03 serija ICL Nr. 5343 (tomas II. b.l. 19 ir 2019-04-03 serija ICL Nr. 5342 (tomas II, b.l.13) sumas arba jai nekilo pareiga atsiskaityti. Taigi sutiktina su ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, jog nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovė yra visiškai atsiskaičiusi ir pagal 2019 m. kovo 1 d. sąskaitą Nr. ICL 5204 dėl 3 159,55 Eur apmokėjimo.

Dėl apmokėjimo už pervežimą

51.       Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį dėl skolos priteisimo, nepagrįstai suteikė ieškovei pranašumą prieš atsakovę, ir priteisė skolą už paslaugas, kurių tinkamo suteikimo įrodymų ieškovė į bylą nepateikė.

52.       Teisėjų kolegija, vadovaudamasi bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), pažymi, kad būtent apeliantė turi įrodyti, kad jai nekyla pareiga už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį, kai ieškovė įvykdė užsakymus.

53.       Taigi apeliantei atsisakant apmokėti jai pateiktas PVM sąskaitas faktūras, tenka ir pareiga nurodyti tokio atsisakymo priežastis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog byloje nėra pateikta įrodymų, jog ieškovė pervežimus įvykdė netinkamai, o atsisakymą mokėti grindė CMR važtaraščių nepateikimu.

54.       Pagal CMR Konvencijos 30 straipsnio 3 dalį kompensacijos dėl pristatymo termino viršijimo gali būti pareikalauta, jeigu per 21 dieną po to, kai krovinys buvo perduotas gavėjui, buvo pateiktos raštiškos pretenzijos

55.       Ieškovei nebuvo pateiktos pretenzijos dėl netinkamų pervežimo paslaugų suteikimo, vėlavimo ir pan. (išskyrus žalą gabentai transporto priemonei vykdant užsakymą Nr. 566185, pagal kurį apeliantė atliko 601,61 Eur užskaitymą, su kuriuo ieškovė sutiko). Apeliantės argumentas, kuriuo teigiama, jog pervežimų užsakovas „Benfleet Forwarding“ Limited atsisako apmokėti už pervežimo paslaugas, motyvuodamas įrodymų apie suteiktas paslaugas nebuvimu, neįrodo paslaugos netinkamo vykdymo. Bendrovė „Benfleet Forwarding“ Limited el. laiške nurodė, kad dauguma jų klientų moka tik gavę sąskaitą su originaliu CMR važtaraščiu. Taigi ši aplinkybė neįrodo, kad krovinio vežimo sutartis buvo neįvykdyta (CPK 185 straipsnis).

56.       Byloje buvo nustatyta, jog apeliantė yra visiškai neatsiskaičiusi pagal 2019-04-03 PVM sąskaitą faktūrą ICL Nr. 5344 dėl 2 674,10 Eur sumokėjimo pagal 2019-03-08 pervežimo užsakymą Nr. 579716, 2019-04-03 PVM sąskaitą faktūrą ICL Nr. 5343 dėl 2 262,70 Eur sumokėjimo pagal 2019-03-18 pervežimo užsakymą Nr. 584683 bei 2019-04-03 PVM sąskaitą faktūrą ICL Nr. 5342 dėl 1 234,20 Eur sumokėjimo pagal 2019-03-26 pervežimo užsakymą Nr. 588969. Byloje nustačius, kad pervežimai buvo įvykdyti, teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovei kilo pareiga apmokėti sąskaitas. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl palūkanų priteisimo

57.       Apeliantė prievolę mokėti palūkanas neigia pervežimo užsakymų 579716, Nr. 588969 ir Nr. 584683 17 punktu. Taip pat, anot apeliantės, remiantis 2019 m. vasario 1 d. šalių sudarytos Bendradarbiavimo sutartis Nr. 159 18 punktu, šalys susitarė, kad apmokėjimas turi būti atliekamas praėjus 30 kalendorinių dienų nuo CMR važtaraščių gavimo ir atsiuntus jų originalus paštu.

58.       Pagal užsakymų 579716, Nr. 588969 ir Nr. 584683 17 punktą ieškovė UAB „IC Logistics“, kaip vežėjas, įsipareigojo atlikus pervežimą pateikti atsakovei 2 (du) CMR važtaraščius su originaliu krovinio gavėjo parašu ir antspaudu bei kitus krovinį lydinčius dokumentus ne vėliau kaip per 10 kalendorinių dienų nuo krovinio pristatymo gavėjui. Šalys taip pat susitarė, kad pateikus CMR važtaraštį be gavėjo parašo ir antspaudo, laikoma, kad užsakymas neįvykdytas. Pervežimo užsakymų 17 punktuose ieškovė ir atsakovė taip pat susitarė, kad toks dokumentų pateikimo terminas yra būtina sąlyga vežimo kainos apmokėjimui ir ieškovei pateikus dokumentus praleidus terminus, vežimo kainos sumokėjimo terminas pratęsiamas papildomai 90 dienų. Tame pačiame punkte šalys taip pat susitarė, kad jei ieškovė vežimo dokumentų kopijas ir/ar originalus pateikia praleidusi nurodytus terminus, atsakovė turi teisę nuskaičiuoti 30,00 Eur nuo vežimo kainos, o ieškovė su tokiu nuskaičiavimu sutinka.

59.       Kaip jau buvo minėta, pagal CMR konvencijos 4 straipsnį važtaraščio nepateikimas, jo neteisingas užpildymas, neturi teisinės reikšmės Sutarties pagrindu atliktų užsakymų vykdymui, o įvykdžius pervežimą, apmokėjimui už jį. Ieškovė įvykdžiusi užsakymus, pateikė apeliantei PVM sąskaitas faktūras, tačiau apeliantė atsisakė šias sąskaitas apmokėti vadovaudamasi CMR važtaraščių nepateikimu.

60.       Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė 146,14 Eur dydžio palūkanas, nes apeliantė privalėjo jai pateiktas PVM sąskaitas faktūras apmokėti per 30 dienų nuo jų gavimo dienos (CPK 185 straipsnis).  

Dėl procesinės bylos baigties

61.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir tinkamai taikęs proceso teisę reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

62.       CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis), o apeliantei neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

63.       Ieškovė UAB „IC Logistics“, pateikė įrodymus apie patirtas 1000 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teismo procese apmokėti. Prašė jas priteisti.

64.       Bylinėjimosi išlaidos už teisinę pagalbą priteisiamos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakyme Nr. 1R–85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ numatytus dydžius (nauja redakcija nuo 2015.03.20).

65.       Atsižvelgiant į tai, kad teisinės pagalbos išlaidų dydis yra pagrįstas, atitinka rekomenduojamą dydį, iš apeliantės priteisiama 1000 Eur teisinės pagalbos išlaidų ieškovės naudai (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

66.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovės UAB „IC Logistics“ (juridinio asmens kodas: 300636663) naudai 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme iš atsakovės UAB „Delamode Baltics“ (juridinio asmens kodas: 300614485).

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                     Vaclovas Paulikas

                                                  Rūta Petkuvienė

                                                  Inga Staknienė