Civilinė byla Nr. 2-529-178/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02335-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 126.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo viešosios įstaigos „Verslo energija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą, civilinėje byloje Nr. B2-6135-160/2014 pagal ieškovo viešosios įstaigos „Verslo energija“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Project Management Lithuania“.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas VšĮ „Verslo energija“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu, kuriuo prašo iškelti bankroto bylą UAB „Project Management Lithuania“ bei bankroto administratoriumi paskirti UAB „Geraldis“. Nurodė, kad atsakovas pagal 2011 m. lapkričio 29 d. sąskaitą-faktūrą Serija VE Nr. 000059(4) ieškovui yra skolingas 10 945 Lt, skola turėjo būti apmokėta iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau iki šiol neapmokėta. Ieškovo teigimu, atsakovas yra nemokus, 2012 m. kovo mėnesį žodžiu informavo ieškovą, jog net neturi planų atsiskaityti, nes dėl nesąžiningų verslo partnerių veiksmų žlugo visos atsakovo verslo vizijos ir atsakovas tapo nemokus. Atsakovas neatsiskaito su ieškovu, vengia pateikti pažymą, kad sutinka su bankroto bylos iškėlimu. Iš naujausio turimo balanso matyti, kad atsakovas vis dar turi pakankamai turto bankroto administravimo išlaidoms apmokėti, nors jo finansinė būklė atitinka Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) įtvirtintą nemokumo sąvoką.

Atsakovas UAB „Project Management Lithuania“ atsiliepimu prašo pareiškimą atmesti ir skirti ieškovui 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Nurodė, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės į atsakovą, kadangi PVM sąskaita-faktūra, iš kurios kildinamas įsiskolinimas, yra suklastota. Visi kiti ieškovo pateikti dokumentai, ant kurių neva yra UAB „Project Management Lithuania“ direktoriaus V. S. parašai, taip pat ir pateiktas balansas, yra suklastoti. Dėl neteisėtų ieškovų veiksmų klastojant dokumentus 2014 m. lapkričio 27 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas. UAB „Project Management Lithuania“ su VšĮ „Verslo energija“ niekada neturėjo jokių verslo santykių. Ieškovas nesilaikė formalių įstatymo reikalavimų dėl pranešimo atsakovui apie bankroto bylos iškėlimą, nes pranešimai apie bankroto bylos iškėlimą atsakovui nebuvo įteikti, nes jie buvo teikiami ne paštu ar per kurjerį, o juose atžyma apie pranešimų gavimą yra suklastota.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 31 d. nutartimi atsisakė iškelti atsakovui UAB „Project Management Lithuania“ bankroto bylą bei atmetė atsakovo prašymą dėl baudos skyrimo VšĮ „Verslo energija“ (b.l. 67-68). Teismas konstatavęs, kad atsakovas ginčija skolą ieškovui, sprendė, kad 10 945 Lt skola negali būti įskaičiuota į pradelstų mokėjimų bendrą sumą, o apie atsakovo (ne)mokumą sprendžiama pagal kitus byloje esančius duomenis. Teismas nustatė, kad atsakovo balanso duomenys rodo, kad įmonės turtas einamaisiais metais iki 2014 m. spalio 31 d. buvo 1 235 090 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 355 652 Lt, įmonė gavo 3 802 Lt pelno, t.y. įmonės įsipareigojimai neviršija pusės į jos balansą įrašyto turto vertės. LITEKO duomenimis atsakovui neiškelta nė viena byla, atsakovas taip pat neturi įsiskolinimų valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Teismo vertinimu, vien galimo įsiskolinimo (ne)buvimo ar galimo skolos neapmokėjimo faktas negali būti savarankišku pagrindu bankroto bylai iškelti. Kitų ĮBĮ nustatytų bankroto bylos iškėlimo pagrindų teismas nenustatė, o ieškovas neįrodė, kad turi neginčytiną reikalavimo teisę į atsakovą, todėl bankroto bylą atsakovui atsisakė iškelti.

Teismas sprendė, kad byloje nėra akivaizdžių duomenų, jog ieškovas savo proceso teisėmis naudojosi akivaizdžiai nepagrįstai, todėl prašymą skirti jam baudą atmetė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

Ieškovas VšĮ „Verslo energija“ (toliau – apeliantas) atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės - iškelti UAB „Project Management Lithuania“ bankroto bylą (b.l. 79-86). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai ištyrė atsakovo turto struktūrą ir neatsižvelgė į akivaizdžius neatitikimus atsakovo pateiktuose finansiniuose dokumentuose. Atsakovo 2014 m. spalio 31 d. balanse nurodytas turtas 1 235 090 Lt, iš jų 1 163 196 Lt per vienerius metus gautinos sumos, tačiau pateiktame debitorių sąraše nurodyta tik 148 583 Lt suma. Be to, debitoriui BUAB „SVD Metal“ (30 000 Lt įsiskolinimas) pradėta bankroto procedūra, o 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi šis debitorius pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto. Todėl šio debitoriaus įsiskolinimas yra beviltiškas.
2. Sulyginus atsakovo pateiktus debitorių sąrašus su turimu turtu ir per vienerius metus mokėtinomis sumomis, akivaizdu, jog atsakovo per vienerius metus mokėtinos pradelstos sumos (355 652 Lt) yra dvigubai didesnės nei likvidus turtas 118 583 Lt. Apelianto teigimu, šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas yra nemokus ĮBĮ prasme.
3. Teismas nurodo tik atsakovo skolos Sodrai nebuvimą, tačiau neanalizuoja įsiskolinimo Valstybinei mokesčių inspekcijai (ne)buvimo fakto. Atsakovas nuo 2012 m. rugsėjo 10 d. išregistruotas iš PVM mokėtojų registro, todėl manytina, kad atsakovas nesavalaikiai teikia mokestines deklaracijas, nevykdo realios ūkinės-komercinės veiklos. Paskutinė VĮ „Registrų centras“ finansinė atskaitomybė registruota 2011 m. birželio 30 d., t.y. daugiau nei trejus metus atsakovas nevykdo visuotinės prievolės teikti VĮ „Registrų centras“ finansinės atskaitomybės dokumentus. Atsakovui bankroto bylas jau mėgino inicijuoti UAB „Alstoma“ bei UAB saugos tarnyba „Argus“, tačiau atsakovo vadovas sugebėdavo įtikinti teismą nenagrinėti bankroto bylų atsakovui.
4. Vien atsakovo tvirtinimai, kad apelianto pateikti dokumentai yra suklastoti, taip pat ir ikiteisminio tyrimo pradėjimo faktas, negali būti pagrindas stabdyti ar visai nevykdyti bankroto procedūros. Pagal teismų praktiką, esant pakankamai pagrįstų duomenų apie atsakovo nemokumą, net ir ginčijamas kreditorinis reikalavimas yra pakankamas ir tinkamas pagrindas inicijuoti bankroto bylą galimai nemokiam atsakovui. 

Atsakovas UAB „Project Management Lithuania“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nutartį palikti nepakeistą; skirti apeliantui 5800 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, iki 50 proc. šios baudos skiriant atsakovo naudai; kreiptis į prokuratūrą dėl apelianto sistemingų ir piktybinių veiksmų, inicijuojant bankroto bylas suklastotų dokumentų pagrindu. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra pagrindo nagrinėti apelianto pareiškimo ir spręsti bankroto bylos iškėlimo klausimo, nes apeliantas nėra subjektas, turintis teisę inicijuoti bankroto bylos iškėlimą atsakovui, nes neturi kreditorinio reikalavimo į atsakovą (ĮBĮ 5 str. 1 d.). Apeliantas nėra ir niekada nebuvo atsakovo kreditorius. Visi apelianto prie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pridėti dokumentai yra suklastoti, nes juose yra suklastotas V. S. parašas, dokumentai nepatvirtinti atsakovo antspaudu. 

          2.    Abejotini teismo veiksmai, kai jis turėdamas pakankamai įrodymų apie tai, kad apeliantas veikia nusikalstamu būdu, nemato pagrindo nei skirti baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nei kreiptis į prokuratūrą. Teismui iškilus abejonių dėl įrodymų klastojimo ir vien tam, kad nustatyti apelianto piktnaudžiavimo kreiptis į teismą teisme faktą, turėjo būti skelbiamas žodinis procesas, nes sprendžiant bylą visų suklastotų bylą inicijuojančių dokumentų pagrindu švaistomas teismo ir sąžiningų asmenų laikas bei lėšos. Apeliantas ir toliau piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, apeliaciją naudodamas tik kaip puolimo taktiką, atsižvelgiant į jam iškeltą baudžiamąją bylą. Pažymėtina, kad apeliantui bauda už piktnaudžiavimą jau yra skirta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 12 d. nutartimi civilinėje byloje  Nr. B2-645-115/2013.

2. Atsakovas yra moki įmonė, kuri 2013 m. veikė pelningai, o einamųjų metų turtą sudaro 1 235 090 Lt, įsiskolinimai – 355 652 Lt. Be to, didžioji dalis atskirajame skunde nurodytų argumentų yra absurdiški ir visiškai nesusiję nei su atsakovu, nei su nagrinėjama byla.  Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas yra moki įmonė, nes pagal teismui pateiktus finansinės atskaitomybės dokumentus turtą sudaro 1 235 090 Lt, o įsiskolinimai - 355 652 Lt, įmonei nėra iškelta bylų dėl skolų priteisimo. Dalis apelianto argumentų yra melagingi, o kiti – nelogiški ir neprotingi.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

         CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą inter alia bankroto bylos iškėlimą reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas (toliau - ĮBĮ).

Apeliantas atsakovui prašė iškelti bankroto bylą dėl galimo įmonės nemokumo. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis 2014 m. spalio 31 d. balansu, nustatęs, jog atsakovo įsipareigojimai neviršija pusę į jo balansą įrašyto turto vertės, jam neiškelta nė viena byla, jis neturi įsiskolinimų valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui bei apeliantui neįrodžius, kad turi neginčytiną finansinę reikalavimo teisę į atsakovą, bankroto bylą atsisakė iškelti. Nors apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentacija ir įrodinėja aplinkybę, jog tarp jo ir atsakovo buvo susiklostę prievoliniai santykiai, kurie sąlygojo atsakovo įsiskolinimo atsiradimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo išvada iš esmės sutinka.

ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti teismui turi teisę kreditorius (kreditoriai), savininkas (savininkai), įmonės administracijos vadovas. Nagrinėjamu atveju apeliantas atsakovui inicijuoja bankroto bylos iškėlimą kaip kreditorius, kuriam atsakovas yra skolingas 10 945 Lt. ĮBĮ 3 straipsnyje apibrėžta įmonės kreditoriaus sąvoka - tai yra asmuo, turintis teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus (ĮBĮ 3 str.). ĮBĮ nėra reglamentuota, kokiu būdu nustatoma, ar asmuo turi teisę kaip kreditorius inicijuoti skolininkui bankroto bylą, kai skolininkas ginčija kreditoriaus reikalavimo teisę. Pastebėtina, kad aplinkybė, ar bylą inicijavęs asmuo iš tiesų yra kreditorius, galutinai bus nustatyta tik išsprendus šio asmens reikalavimo tvirtinimo klausimą jau iškeltoje bankroto byloje (ĮBĮ 26 str. 1 d.). Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad asmuo, inicijuojantis skolininkui bankroto bylą, turi pareigą nurodyti ir pateikti įrodymus, kurių pagrindu atsiranda jo reikalavimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2–154/2008, 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1047/2013). Teisminėje praktikoje pripažįstama ir tai, kad bankroto bylos yra susijusios su viešuoju interesu. Todėl sutiktina su apelianto argumentu, kad pagal teismų praktiką, esant pakankamai pagrįstų duomenų apie atsakovo nemokumą, net ir ginčijamas kreditorinis reikalavimas yra pagrindas inicijuoti bankroto bylą galimai nemokiam atsakovui. Kita vertus, viešojo intereso elementas bankroto bylose savaime nereiškia, kad teismine tvarka viešąjį interesą turi teisę ginti bet kuris asmuo - inicijuoti bankroto bylas ĮBĮ suteikta teisė ne bet kuriam asmeniui, o tam tikram jau minėtam subjektų ratui. Tinkamas įstatymų laikymasis inter alia kalbant apie asmenis turinčius teisę inicijuoti bankroto bylas taip pat yra susijęs su viešuoju interesu. Akivaizdu, kad bankroto bylų inicijavimas, pavyzdžiui, pagal suklastotus sutartinių santykių įrodymus, kitaip tariant, apskritai nesant realius prievolinius santykius patvirtinančių įrodymų, iš esmės reikštų, kad reikalauti bankroto bylos iškėlimo turi galimybę bet kuris asmuo, kas prieštarautų ĮBĮ nuostatoms. Atsižvelgiant į paminėtą, apeliacinės instancijos teismo nuomone, tais atvejais, kai kreditoriaus reikalavimas nėra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, ir skolininkas šį reikalavimą ginčija, sprendžiant, ar toks asmuo turi teisę inicijuoti skolininkui bankroto bylą, kreditoriaus reikalavimo egzistavimas turi būti įvertinamas preliminariai, atsižvelgiant į kreditoriaus, skolininko pateikiamus ir kitomis teisės aktuose nustatytomis priemonėmis galimus gauti įrodymus. Tuo atveju, jei teismui pagal bylą inicijuojančio asmens  pateiktus įrodymus nekyla didelių abejonių dėl to, kad šis asmuo yra susijęs su atsakovu prievoliniais santykiais, dėl ko gali būti  potencialus kreditorius, jo pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui turi būti nagrinėjamas iš esmės. Tačiau šio klausimo iš esmės nagrinėjimas pagal asmens, kurio reikalavimo teisė bei jo pateikti įrodymai yra ginčijami klastojimo pagrindu, o kai tam tikros bylos aplinkybės dar ir iš tikrųjų leidžia manyti apie pakankamai įtikinamą tokio ginčijimo pagrįstumą,  apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prieštarautų ĮBĮ nuostatoms ir viešajam interesui (tinkamo įstatymų laikymosi prasme), leistų nesąžiningiems asmenims šantažuoti rinkos dalyvius įspėjimais apie bankroto bylos inicijavimą, įtraukimu į teisminius procesus.

Apeliantas, teigdamas, kad yra atsakovo kreditorius ir turi į jį finansinį reikalavimą, pateikė 2011 m. lapkričio 29 d. PVM sąskaitą – faktūrą serija VE Nr. 000059(4), kurioje nurodyta, kad apeliantas atsakovui pardavė 110 vnt. prekių žymeklių „Crosspoint“ už 10 945 Lt (b. l. 4). Atsakovas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek bylą nagrinėjant apeliacine tvarka neigia, kad su apeliantu būtų turėjęs kokių nors verslo santykių ar įgijęs prekių pagal minėtą PVM sąskaitą – faktūrą. Atsakovo teigimu, apeliantas nėra ir niekada nebuvo jo kreditorius, o visi apelianto prie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pridėti dokumentai yra suklastoti, nes juose yra suklastotas atsakovo direktoriaus V. S. parašas, dokumentai nepatvirtinti atsakovo antspaudu. Taigi, nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas ne tik dėl to, kad atsakovas neįvykdė kokių nors tarp šalių buvusių sutartinių įsipareigojimų ir iš to kyla kreditoriaus reikalavimas, o ir dėl to, ar apskritai šalis siejo kokie nors teisiniai santykiai.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriuje yra atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje (b. l. 47). Iš atsakovo pareiškimo, kurio pagrindu buvo pradėtas minėtas ikiteisminis tyrimas, nustatyta, kad atsakovas į ikiteisminio tyrimo įstaigą kreipėsi dėl dokumentų klastojimo fakto (b. l. 37-40). Pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo atsakovas teigia, jog buvo suklastoti dokumentai inter alia 2011 m. sąskaita – faktūra Serija VE Nr. 000059(4). Duomenų, kad ikiteisminis tyrimas apelianto atžvilgiu būtų baigtas, byloje nėra. Turint galvoje, kad pagal BPK 168 straipsnio 1 dalį prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, t.y. kitaip tariant, kad ikiteisminis tyrimas, gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką, nepradedamas tik tam tikrais atskirais atvejais, ikiteisminio tyrimo pradėjimas savaime nėra kliūtis dėl atsakovo nurodomų teiginių nenagrinėti bankroto bylos iškėlimo jam klausimo ar atsisakyti kelti bankroto bylą. Todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, vien tvirtinimai apie pateiktų dokumentų suklastojimą bei ikiteisminio tyrimo pradėjimo faktas per se negali būti pagrindu, užkertančiu visais atvejais galimybę inicijuoti bankroto procedūras.  Kita vertus, tai nereiškia, kad šios aplinkybės apskritai nėra reikšmingos ir dėl to visiškai nevertintinos. Šių aplinkybių reikšmingumas turėtų būti vertinamas kitų byloje esančių įrodymų visumos ir tokių atsakovo atsikirtimo argumentų pagrįstumo vertinimo kontekste.

Nagrinėjamu atveju vien vizualiai sulyginus byloje apelianto prie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateiktuose dokumentuose:  2011 m. lapkričio 29 d. PVM sąskaitoje – faktūroje, 2012 m. rugpjūčio 9 d. pranešime (įspėjime) dėl bankroto bylos galimo inicijavimo, 2014 m spalio 28 d. balanse, 2014 m. spalio 29 d. lydraštyje rankraštinius  įrašus „V. S.“ (t.y. atsakovo direktorius) ir šio asmens parašus su atitinkamais įrašais ir parašais atsakovo pateiktuose dokumentuose, ir be specialių tyrimų matyti, kad jei įrašų braižas dar tik galimai skiriasi, tai parašai skiriasi daugiau negu akivaizdžiai (b.l. 4, 5, 16-17, 18, 31-41, 46, 47, 60-64). Todėl šių rašytinių įrodymų vertinimo kontekste neatmestini atsakovo argumentai, jog dokumentai, kuriais apeliantas grindžia savo reikalavimą, gali būti ir suklastoti, kas teikia preliminarų pagrindą didelėms abejonėms dėl to, ar apeliantas iš tiesų yra atsakovo kreditorius, t. y. asmuo, esantis teisiniuose santykiuose su atsakovu ir jų pagrindu galintis turėti reikalavimo teisę. Pažymėtina, kad iš esmės jos nepripažino ir pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu apeliantas, žinodamas atsakovo ir teismo argumentus, nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui jokių papildomų duomenų, kurie leistų pašalinti šias abejones bei patvirtintų faktą arba bent sustiprintų įsitikinimą dėl apeliantą ir atsakovą siejusių prievolinių teisinių santykių. Šiame kontekste pastebėtina, kad teisminėje praktikoje pripažįstama ir tai, kad bankroto bylos inicijavimas negali būti taikomas kaip šalis siejusių (galėjusių sieti) teisinių santykių ir kilusių tarpusavio ginčų teisinio įvertinimo būdas, kadangi bankroto bylos iškėlimas neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties, todėl bankroto bylos inicijavimas taikytinas kaip kraštutinė priemonė įmonėms, akivaizdžiai negalinčioms vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne kaip šalių tarpusavio ginčų sprendimo būdas. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad bankroto bylos inicijavimas negali būti taikomas kaip paslėptas ginčijamos skolos išieškojimo būdas. Esant ginčui dėl įsiskolinimo egzistavimo, asmuo, laikantis save kreditoriumi, turėtų siekti išspręsti ginčą individualioje civilinėje byloje, ir tik nepavykus išieškoti skolos, inicijuoti bankroto bylą skolininkui (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-940/2012, 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-564/2013). Beje, ir kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, jog (ir realaus) kreditoriaus kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laikytinas ultima ratio gynybos priemone, kai išnaudoti visi pažeistų teisių gynimo būdai ir jie nedavė jokio teigiamo efekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010).

Remiantis aukščiau išdėstytu, spręstina, kad apeliantas tikėtinai nepagrindė reikalavimo teisės atsakovui egzistavimo, o tai lemia išvadą, kad apeliantas neturi subjektyvios teisės inicijuoti bankroto bylos atsakovui iškėlimą (ĮBĮ 5 str. 1 d. 1 p.). Todėl atskirasis skundas atmestinas, neanalizuojant argumentų dėl atsakovo mokumo ar nemokumo, skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas prašo skirti apeliantui 5 800 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.  Prašymas netenkinamas.

Teisminėje praktikoje pagal CPK 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: dalyvaujančio byloje asmens nesąžiningumas pareiškiant nepagrįstą ieškinį, teikiant nepagrįstą skundą ar kitą procesinį dokumentą arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Įstatyme nustatytos procesinės teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005). Nors aukščiau minėta apie dideles abejones apelianto teikiamų dokumentų tikrumu, teikiančias pagrindą atsisakyti kelti bankroto bylą, tačiau, kita vertus, byloje šiuo metu nėra duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog apeliantas savo reikalavimą grindė neabejotinai suklastotais dokumentais, o ikiteisminis tyrimas dėl galimo dokumentų klastojimo fakto nėra baigtas. Teismo nuomone, atsakovo atsiliepime nurodytos aplinkybės negali būti vienareikšmiškai vertinamos kaip akivaizdus ieškovo piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis nagrinėjamoje byloje, tuo tarpu apelianto elgesys kitose bylose nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Atsakovas taip pat prašo kreiptis į prokuratūrą dėl apelianto sistemingų ir piktybinių veiksmų, inicijuojant bankroto bylas suklastotų dokumentų pagrindu, tačiau ir šis prašymas atmestinas - visų pirma, apeliantas dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui kreipėsi pirmą kartą, antra, atsakovas pats yra inicijavęs ikiteisminį tyrimą dėl nurodytų apelianto veiksmų.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

           n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

           Atsakovo uždarosios  akcinės bendrovės ,,Project Management Lithuania“ prašymus dėl baudos skyrimo ir kreipimosi į prokuratūrą atmesti.

Teisėjas                                                                                          Alvydas Poškus