Civilinė byla Nr. 3K-3-486-687/2015 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00887-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 21.4.1.4; 21.6

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Janinos Stripeikienės ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės „Kauno grūdai“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG ir uždarosios akcinės bendrovės „Bona lux“ ieškinį atsakovams bankrutuojančiai akcinei bendrovei Vievio paukštynui, akcinei bendrovei „Kauno grūdai“, G. B., R. P., A. K. dėl bankrutuojančios akcinės bendrovės Vievio paukštyno akcijų pardavimo sandorių bei bankrutuojančios akcinės bendrovės Vievio paukštyno bankroto administratoriaus sprendimo sušaukti akcininkų susirinkimą pripažinimo negaliojančiais. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Konkurencijos įstatymo ir CK nuostatų dėl sandorių negaliojimo aiškinimo ir taikymo.

Ieškovai TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG ir UAB „Bona lux“ kreipėsi į teismą prašydami pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis 2011 m. balandžio 12 d. TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG sudarytas akcijų pirkimo–pardavimo sutartis su AB „Kauno grūdai“, R. P., G. A. K. bei taikyti restituciją; pripažinti R. P. su G. B. 2011 m. balandžio 12 d. sudarytą Akcijų pirkimo–pardavimo sutartį niekine ir negaliojančia bei taikyti restituciją; pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu BAB Vievio paukštyno administratoriaus sprendimą dėl BAB Vievio paukštyno 2012 m. balandžio 27 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimo.

Ieškovai nurodė, kad AB Vievio paukštyno finansinė padėtis 2011 m. pradžioje tapo sunki, todėl TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG buvęs didžiausias įmonės akcininkas ir kreditorius, ieškojo galimybių išsaugoti bendrovę. AB „Kauno grūdai“ sutiko nenutrūkstamai tiekti AB Vievio paukštynui pašarus ir taip padėti bendrovei išvengti bankroto, tačiau tik jei bus neatlygintinai perleistas kontrolinis AB Vievio paukštyno akcijų paketas. Dėl šios priežasties su AB „Kauno grūdai“ buvo susitarta dėl 944 037 vnt. (apie 51 proc.) AB Vievio paukštyno akcijų perleidimo už 1 litą, siekiant išgelbėti bendrovę nuo galimo bankroto. AB „Kauno grūdai“ nurodė, kad dalį AB Vievio paukštyno kontrolinio akcijų paketo įsigis per kitus du asmenis (R. P. ir A. K.). Vykdant susitarimą sudarytos šios akcijų perleidimo sutartys: TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG perleido AB „Kauno grūdai“ 444 252 vnt. paprastųjų vardinių nematerialiųjų akcijų už 1 lt; TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG perleido R. P. 209 148 vnt. AB Vievio paukštyno paprastųjų vardinių nematerialiųjų akcijų už 1 lt, o G. B. perleido R. P. 50 000 vnt. AB Vievio paukštyno paprastųjų vardinių nematerialiųjų akcijų už 1 lt; TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG perleido A. K. 240 637 vnt. AB Vievio paukštyno paprastųjų vardinių nematerialiųjų akcijų už 1 lt.

Ieškinio padavimo metu TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG priklausė 318 010 vnt. (17 proc.) BAB Vievio paukštyno akcijų, o ieškovei UAB „Bona lux“ – 59 000 vnt. (3,2 proc). Ieškovų teigimu, nei AB Vievio paukštynas, nei ją kontroliuojanti akcininkė AB „Kauno grūdai“ neatliko realių veiksmų bankrotui išvengti – Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 30 d. nutartimi AB Vievio paukštynui iškėlė bankroto bylą, kurioje patvirtino 7 801 935,52 Lt TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG finansinį reikalavimą.

Ieškovai nurodė, kad AB „Kauno grūdai“ tiesiogiai ir per statytinius, sudarydama ginčijamas AB Vievio paukštyno akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, apgavo TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG ir iš esmės neatlygintinai užvaldė AB Vievio paukštyno kontrolinį akcijų paketą ir pažeidė imperatyviąsias Konkurencijos įstatymo nuostatas, reguliuojančias rinkos koncentracijos kontrolę, nes nebuvo gautas leidimas koncentracijai. AB „Kauno grūdai“, pasinaudodama įgyta AB Vievio paukštyno kontrole, prieš bankroto bylos įmonei iškėlimą ir po jo veikė ne bendrovės BAB Vievio paukštyno akcininkų ir kreditorių interesais: nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. AB „Kauno grūdai“ iš AB Vievio paukštyno gavo 10 360 530,27 Lt pajamų. AB Vievio paukštyno bankroto byloje teismas patvirtino 81 747 Lt AB „Kauno grūdai“ finansinį reikalavimą, tai sudaro prielaidas manyti, kad iki bankroto bylos iškėlimo AB Vievio paukštynas su AB „Kauno grūdai“ atsiskaitė aplenkdama kitus kreditorius, įskaitant ieškovą.

Ieškovų teigimu, AB Vievio paukštyno akcijų perleidimo sandoriai yra apsimestiniai (CK 1.87 straipsnis), nes R. P. ir A. K. nebuvo tikrieji bendrovės akcijų pirkėjai. AB „Kauno grūdai“, sudarydama akcijų pirkimo sandorius tiesiogiai ir per du statytinius R. P. ir A. K., siekė išvengti imperatyviųjų rinkos koncentraciją reglamentuojančių teisės normų taikymo, todėl ginčijami sandoriai pripažintini negaliojančiais CK 1. 80 ir 1.81 straipsnių pagrindu.

AB Vievio paukštyno bankroto administratorius interneto puslapyje http://www.adminbiuras.lt paskelbė, kad BAB Vievio paukštyno akcininkės AB „Kauno grūdai“ iniciatyva ir bankroto administratoriaus sprendimu 2012 m. balandžio 27 d. 11 val. šaukiamas BAB Vievio paukštyno neeilinis visuotinis akcininkų susirinkimas, nors teisė šaukti visuotinį akcininkų susirinkimą bankroto administratoriui nesuteikta, todėl sprendimas neteisėtas ir pripažintinas negaliojančiu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino niekine ir negaliojančia R. P. ir TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG bei G. B. 2011 m. balandžio 12 d. sudarytą Akcijų pirkimo–pardavimo sutartį bei taikė restituciją: iš R. P. grąžino TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG 209 148 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, G. B. grąžino 50 000 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, o iš TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG bei G. B. R. P. naudai priteisė po 5 Lt; pripažino niekine ir negaliojančia A. K. ir TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG 2011 m. balandžio 12 d. sudarytą Akcijų pirkimo–pardavimo sutartį bei taikė restituciją: iš A. K. grąžino TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG 240 637 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, o iš TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG A. K. priteisė 5 Lt. Kitą ieškinio dalį atmetė bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad ginčijamus sandorius TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG sudarė siekdamas išsaugoti AB Vievio paukštyną, kurios finansinė padėtis buvo bloga. Teismas sprendė, kad R. P. ir A. K. akcijas įgijo kaip AB „Kauno grūdai“ statytiniai, nes jie derybų dėl akcijų įsigijimo nevedė, o teismo procese buvo pasyvūs. Akcijų perleidimo esminė sąlyga buvo AB Vievio paukštyno kontrolės perėmimas, todėl AB Vievio paukštyno akcijų pardavimo R. P. ir A. K. sandoriais AB „Kauno grūdai“, kaip tikroji sandorio šalis, buvo nuslėpta siekiant išvengti Konkurencijos įstatymu nustatytų imperatyviųjų teisės normų, reguliuojančių rinkos koncentracijos kontrolę, galiojimo. Tokie veiksmai ir sandoriai nesąžiningi, apsimestiniai (CK 1.87 straipsnis) ir prieštaraujantys viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis), todėl negaliojantys.

Teismas nenustatė pagrindo pripažinti BAB Vievio paukštyno bankroto administratoriaus sprendimą sušaukti BAB Vievio paukštyno visuotinį akcininkų susirinkimą neteisėtu, nes derybų dėl atsiskaitymo su kreditoriais vedimas ir taikos sutarties sudarymas yra priskiriamas akcininkų kompetencijai (Įmonių bankroto įstatymo 28 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG ir UAB „Bona lux“ bei atsakovų R. P., A. K. ir AB „Kauno grūdai“ apeliacinius skundus, 2014 m. spalio 15 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d. sprendimą pakeitė bei perskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas panaikino Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu BAB Vievio paukštyno administratoriaus sprendimą dėl BAB Vievio paukštyno visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimo ir civilinę bylą dėl šio reikalavimo nutraukė; panaikino Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas pripažinti atsakovės AB „Kauno grūdai“ ir ieškovo TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG 2011 m. balandžio 12 d. sudarytą AB Vievio paukštyno 444 252 vnt. paprastųjų vardinių nematerialiųjų akcijų pirkimo–pardavimo sutartį niekine ir negaliojančia bei taikyti restituciją, ir šį ieškinio reikalavimą tenkino.

Teismas pripažino R. P. ir TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG bei G. B. sudarytą akcijų pirkimo–pardavimo sutartį apsimestine ir negaliojančia bei taikė apsimestinio sandorio pasekmes – pripažino 259 148 vnt. AB Vievio paukštyno paprastųjų vardinių nematerialiųjų akcijų pirkėju atsakovę AB „Kauno grūdai“;

pripažino A. K. ir TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG sudarytą akcijų pirkimo–pardavimo sutartį apsimestine ir negaliojančia bei taikė apsimestinio sandorio pasekmes – pripažino 240 637 vnt. AB Vievio paukštyno paprastųjų vardinių nematerialiųjų akcijų pirkėju atsakovę AB „Kauno grūdai“;

pripažino niekine ir negaliojančia, kaip prieštaraujančią imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG (dėl 894 037 vnt. akcijų) ir G. B. (dėl 50 000 vnt. akcijų) su AB „Kauno grūdai“ sudarytą AB Vievio paukštyno paprastųjų vardinių nematerialiųjų akcijų sutartį ir taikė restituciją: iš AB „Kauno grūdai“ grąžino ieškovui TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG 894 037 vnt. AB Vievio paukštyno paprastųjų vardinių nematerialiųjų akcijų, o iš TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG AB „Kauno grūdai“ priteisė 3 Lt; iš AB „Kauno grūdai“ grąžino G. B. 50 000 vnt. AB Vievio paukštyno paprastųjų vardinių nematerialiųjų akcijų, o iš G. B. AB „Kauno grūdai“ priteisė 1 Lt.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė AB „Kauno grūdai“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsakovė taip pat prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl Konkurencijos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies aiškinimo bei taikymo. Kasaciniame teisme nebuvo nagrinėta Konkurencijos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies (2011 m. balandžio 12 d. galiojusi redakcija) taikymo ir aiškinimo problema. Pasikeitusioje šio įstatymo redakcijoje nurodyta, kad negalioja tik tie sandoriai, kuriems Konkurencijos taryba atsisako išduoti leidimą (10 straipsnio 2 dalis). Taigi, ši aktuali Konkurencijos įstatymo nuostata turi turėti atgalinio veikimo galią, nes yra susijusi su administracine atsakomybe ir lengvina ūkio subjektų padėtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A502-1668/2012), tačiau apeliacinės instancijos teismas to neįvertino. Abejotina, ar teismas CK 1.87 straipsnio pagrindu gali konstatuoti koncentracijos taisyklių pažeidimus, už kuriuos gali būti taikomos itin didelės baudos ir ar formalus nepranešimas apie teismo sukurtą koncentraciją gali lemti sandorio negaliojimą, jei vėliau Konkurencijos taryba išduoda leidimą.

Taigi, būtina atskleisti sandorių negaliojimo ir koncentracijos institutų bei jų tarpusavio ryšio taikymo ir aiškinimo taisykles.

Apeliacinės instancijos teismas akcijų perleidimo sutartis pripažino negaliojančiomis remdamasis iš esmės tik Konkurencijos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nes bendrovė „Kauno grūdai“ neva įgijo AB Vievio paukštyno kontrolę ir apie tai nepranešė Konkurencijos tarybai. Pažymėtina, kad teismas taikė įprastus įrodinėjimo standartus, nors tais atvejais, kai siekiama konstatuoti konkurencijos teisės taisyklių pažeidimą, galioja itin aukšti įrodinėjimo standartai. Tiek Lietuvos, tiek Europos Sąjungos teismų praktikoje įprastai teigiama, kad įrodymų pakankamumas konkurencijos teisės pažeidimų atveju turi atitikti kriterijus, kurie keliami administracinėse ir (ar) baudžiamosiose bylose, nes už tai gali grėsti itin didelės sankcijos.

Atkreiptinas dėmesys, kad Konkurencijos įstatymo reikalavimus galbūt pažeidžianti sutartis sukuriama teismo, bet ne šalių valia, todėl toks teismo elgesys yra neteisėtas ir neproporcingas. AB „Kauno grūdai“ tokio sandorio, kai visos akcijų perleidimo sutartys sujungiamos į vieną, nesudarė ir nenorėjo sudaryti (CK 6.193 straipsnis). Be to, kaip jau minėta, šiuo metu galiojančioje įstatymo redakcijoje nurodyta, kad negalioja tik tie sandoriai ir veiksmai, dėl kurių Konkurencijos taryba atsisako išduoti leidimą koncentracijai, o tai šiuo atveju nebuvo nustatyta (Konkurencijos tarybos atsisakymo išduoti leidimą nėra), todėl sutartys negalėjo būti naikinamos. Apeliacinės instancijos teismas, modifikavęs sandorius ir pripažinęs Konkurencijos įstatymo pažeidimą, turėjo sudaryti sąlygas pranešimui apie koncentraciją pateikti ir gauti Konkurencijos tarybos leidimą, bet ne panaikinti sutartis.

Bet kokiu atveju AB „Kauno grūdai“ sudaryta sutartis negali būti pripažinta negaliojančia, nepaisant kitų sandorių įvertinimo, nes ji nepažeidžia jokių Konkurencijos įstatymo normų. Teismas negalėjo dirbtinai modifikuoti sutarčių taip, kad visos jos taptų negaliojančios, nes tai nesuderinama nei su CK 1.37 straipsnio nuostatomis, nei su pamatiniais sutarčių aiškinimo principais (CK 6.193 straipsnis).

Dėl įrodinėjimo taisyklių pažeidimo. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia. Šios aplinkybės byloje nebuvo tinkamai ištirtos ir įvertintos. Pirma, norint pripažinti sutartis apsimestiniais sandoriais, reikėjo nustatyti, kad AB „Kauno grūdai“ turėjo tikslą įsigyti 51 proc. AB Vievio paukštyno akcijų. Šį faktą turėjo įrodyti ieškovai, tačiau tai padaryta nebuvo. Teismas ignoravo atsakovų  paaiškinimus ir poziciją, kad kiekviena šalis, sudarydama sutartis, veikė savo vardu, savarankiškai ir nepriklausomai viena nuo kitos. Šalys vedė derybas, susirašinėjo, tačiau nė viename dokumente neužfiksuota AB „Kauno grūdai“ valia įsigyti 51 proc. akcijų. Faktas, kad tikroji visų sutarčių šalis yra AB „Kauno grūdai“, paremtas tik deklaratyviais ir subjektyvaus pobūdžio ieškovų teiginiais. Teismas neanalizavo, kokiomis lėšomis buvo atsiskaitoma pagal sutartis, nevertino, kaip šalys elgėsi po jų sudarymo.

Teismas laikėsi pozicijos, kad ginčijamas sutartis sudarė su AB „Kauno grūdai“ susiję asmenys, taip siekiant išvengti pranešimo apie koncentraciją teikimo, tačiau pažymėtina, kad, pagal galiojantį teisinį reguliavimą, jei AB „Kauno grūdai“ būtų siekusi įgyti kontrolę ir tai būtų padariusi, kaip teigiama per susijusius asmenis, pranešimą Konkurencijos tarybai vis vien būtų reikėję teikti. Taigi, ieškovai neįrodė visų būtinųjų CK 1.87 straipsnio taikymo sąlygų, todėl jų reikalavimai pripažinti sutartis apsimestiniais sandoriais turėjo būti atmesti. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 12 ir 178 straipsniuose įtvirtiną įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, ir pareigą dėl apsimestinių sandorių egzistavimo netiesiogiai perkėlė kasatorei: neva AB „Kauno grūdai“ nepaneigus ieškovų deklaratyvios pozicijos ir pateikus tik savo  paaiškinimus, ieškovų reikalavimas laikytinas įrodytu.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Šioje byloje egzistuoja pagrindas sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Šioje byloje buvo taikyta Konkurencijos įstatymo 12 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad laikomi negaliojančiais ir nesukuriančiais teisinių pasekmių visi ūkio subjektų ir kontroliuojančių asmenų sandoriai ir veiksmai, kurie prieštarauja šio straipsnio 1 daliai, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nustatytus atvejus. Šis reguliavimas galbūt prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje apibrėžiamam ūkinės veiklos valstybinio reguliavimo tikslų ir ūkinės veiklos laisvės bei sąžiningos konkurencijos laisvės apsaugos mechanizmui.

Atkreiptinas dėmesys, kad galimą prieštaravimą Konstitucijai analogiškoje situacijoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau buvo įžvelgęs. 2008 m. sausio 3 d. jis kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Konkurencijos įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje (1999 m. kovo 23 d. įstatymas-Nr. VIII-1099) įtvirtintas teisinis reguliavimas atitinka Konstitucijos 46 straipsnio nuostatas. Šis prašymas buvo atšauktas byloje dalyvavusioms šalims atsisakius kasacinių skundų. Kadangi nagrinėjamoje byloje egzistuoja analogiška situacija dėl galimo Konkurencijos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies taikymo, egzistuoja būtinybė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar sandorių sudarymo momentu galiojusios Konkurencijos įstatymo  12 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3–4 dalims.

Atsakovai R. P. ir A. K. pateikė prisidėjimą prie kasacinio skundo.

Ieškovas TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį procesą nutraukti; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartį palikti nepakeistą; netenkinti prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl kasacinio proceso nutraukimo. AB „Kauno grūdai“ kasacinis skundas buvo pateiktas praleidus 3 mėnesių kasacinio skundo pateikimo terminą, o kasatorė nenurodė jokių objektyvių kasacinio skundo pateikimo termino praleidimo priežasčių, todėl terminas negalėjo būti atnaujinamas. Pamiršimas sumokėti žyminį mokestį nėra svarbi priežastis atnaujinti terminą. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pripažinus teisėta ir pagrįsta praktiką atnaujinti kasacinio skundo pateikimo terminą tuo atveju, kai kasacinis skundas teikiamas po to, kai jau buvo nepriimtas žyminiu mokesčiu neapmokėtas ir CPK 350 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimų neatitinkantis kasacinis skundas, tai reikštų, kad kasacijos terminas yra ribojamas tik CPK 345 straipsnyje nustatytu naikinamuoju šešių mėnesių terminu.

Dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neva nesilaikė Konkurencijos teisėje galiojančių itin aukštų įrodinėjimo standartų. Šis teiginys nepagrįstas, nes kasatorė nenurodė, kodėl ši byla arba visos bylos dėl Konkurencijos įstatymo taikymo turėtų būti sprendžiamos vadovaujantis kitokiomis negu CPK nustato įrodinėjimo taisyklėmis.

Kasaciniame skunde nėra suformuluotų aiškių teisinių argumentų dėl įrodinėjimo taisyklių aiškinimo ir taikymo, dėl to abstraktūs kasacinio skundo teiginiai nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko (CPK 353 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant iš Konkurencijos įstatymo reglamentuojamų teisinių santykių kylančius ginčus, yra laikomasi pozicijos, kad tam tikrais atvejais yra pateisinamas žemesnio (o ne aukštesnio, kaip teigia AB „Kauno grūdai“) įrodinėjimo standarto taikymas, nes Konkurencijos įstatymų pažeidimai dažnai dėl objektyvių priežasčių turi būti (gali būti) įrodinėjami (tik) netiesioginiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98-248/2015; 2015 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-83-969/2015).

Kasatorė siekia, kad iš naujo būtų vertinami byloje esantys įrodymai bei jų turinys, tačiau  vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo kasatorė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013). 

Byloje nėra jokios informacijos apie AB „Kauno grūdai“ ir R. P. ar A. K. ikisutartinius santykius, todėl atsakovai turi prisiimti tokios pasyvios procesinės pozicijos teisines pasekmes.  

Dėl Konkurencijos įstatymo nuostatų galiojimo laiko atžvilgiu. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusioje Konkurencijos įstatymo redakcijoje neįtvirtinta galimybė vykdyti koncentraciją be Konkurencijos tarybos leidimo. Nors šioje įstatymo redakcijoje atsisakyta perteklinio iki tol buvusio galiojusio reguliavimo, pakartojančio CK 1.80 straipsnio nuostatą, kad imperatyviosioms teisės normoms prieštaraujantis sandoris negalioja, tačiau tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas siekė paneigti CK 1.80 straipsnio galiojimą tokiems sandoriams.

Pažymėtina, kad kasatorės argumentas dėl Konkurencijos įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėtas, todėl juo negalima remtis kasaciniame skunde (CPK 347 straipsnio 2 dalis).

Nėra ginčo, kad 2011 m. balandžio 12 d. galiojusio Konkurencijos įstatymo 12 straipsnyje buvo nustatyta, jog asmenys neturi teisės įgyvendinti koncentracijos, kol bus priimtas Konkurencijos tarybos nutarimas, o visi ūkio subjektų ir kontroliuojančių asmenų sandoriai ir veiksmai, kurie prieštarauja šioms nuostatoms, yra laikomi negaliojančiais ir nesukuriančias teisinių padarinių. Imperatyviosioms teisės normoms prieštaraujantys, negaliojantys ir nesukuriantys teisinių pasekmių sandoriai vėliau, po jų sudarymo pasikeitus imperatyviosioms teisės normoms, negali pradėti galioti.

Kadangi byloje nebuvo sprendžiama dėl administracinės atsakomybės, todėl administracinės teisės principai ir normų galiojimą nustatančios teisės normos šioje byloje netaikytini.

Dėl sandorių negaliojimo. Lietuvos apeliacinis teismas ginčo sandorį pripažino negaliojančiu ne tik Konkurencijos įstatymo 12 straipsnio ir CK 1.80 straipsnio pagrindu, bet ir atsižvelgdamas į aiškiai neteisėtą atsakovės AB „Kauno grūdai“ tikslą bei siekį apgaule išvengti Konkurencijos įstatymo normų galiojimo, pripažino, kad ginčo sandoris pažeidžia CK 1.81 straipsnio nuostatas.

Pažymėtina, kad šiuo metu įstatymų leidėjas koncentracijos kontrolę reglamentuoja kitokiomis priemonėmis, kurios netaikomos (negali būti taikomos) ab initio negaliojantiems ir teisinių padarinių nesukėlusiems ginčo sandoriams, sudarytiems 2011 m. balandžio 12 d. Be to, kasatorė galėjo kreiptis su atitinkamais prašymais į Konkurencijos tarybą, tačiau to nepadarė.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Kasatorė tariamu Konkurencijos įstatymo 12 straipsnio prieštaravimu Konstitucijai nesirėmė bylą nagrinėjant žemesnės instancijos teismuose, todėl juo negalima remtis ir kasaciniame teisme. Be to, kasacinio skundo teiginiai dėl prieštaravimo Konstitucijai nesuformuluoti kaip teisiniai argumentai, todėl nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko (CPK 353 straipsnis).

Ginčo aplinkybės iš esmės skiriasi nuo faktinių aplinkybių, nustatytų civilinėje byloje Nr. 3K-7-118/2007, nes joje Konkurencijos tarybos leidimas buvo išduotas nustačius, kad įvykdžius koncentraciją nebuvo sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis ar itin apribota konkurencija atitinkamose rinkose. Taigi, sandorio sudarymo faktą, tikrąją sandorio šalį nesąžiningai slėpusi ir į Konkurencijos tarybą nesikreipusi kasatorė iš esmės vertintina kitaip nei asmuo, kuris nors ir pavėluotai, bet kreipėsi į Konkurencijos tarybą ir gavo leidimą įvykdyti koncentraciją.

Atsakovė BAB Vievio paukštynas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartį palikti nepakeistą; netenkinti prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Konstatuodamas faktinių aplinkybių egzistavimą, apeliacinės instancijos teismas vertino įrodymų visumą ir pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktikoje pripažįstama nuostata, jog išvadą apie faktų buvimą teismas gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Kasatorės argumentai dėl proceso normų pažeidimo yra deklaratyvūs, nepagrįsti išsamiais teisiniais argumentais, todėl negali sudaryti pagrindo skundžiamą nutartį pripažinti neteisėta.

2. Priešingai nei įrodinėjama kasaciniame skunde, Lietuvos apeliacinis teismas jokio sandorio nesukūrė, bet taikė CK 1.87 straipsnyje nustatytas apsimestinio sandorio pasekmes. Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą apie tikruosius šalių ketinimus sutarčių sudarymo metu, teismas pagrįstai sprendė, kad iš esmės buvo sudarytas vienas sandoris, kuriuo kasatorė iš TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG bei G. B. įsigijo akcijų paketą, sudarantį 51 proc. visų AB Vievio paukštyno akcijų.

3. Šioje civilinėje byloje kilo ginčas dėl civilinių sandorių (akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių) teisėtumo, kuris pagal teismingumo taisykles nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme civilinio proceso tvarka. Kasatorės nurodomi aukštesni įrodinėjimo standartai taikytini administracinėse bylose, sprendžiant Konkurencijos tarybos paskirtų baudų už konkurencijos teisės pažeidimus teisėtumo klausimą, tačiau jie nėra taikytini nagrinėjant civilinį ginčą civilinio proceso tvarka.

4. Nėra pagrindo sutikti su pozicija, kad nagrinėdamas šią civilinę bylą Lietuvos apeliacinis teismas privalėjo pripažinti, jog Konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 2 dalis turi atgalinio veikimo galią. CK 1.7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka. Konkurencijos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies redakcijoje, galiojusioje ginčo sandorio sudarymo metu, buvo įtvirtintas civilinio sandorio negaliojimo pagrindas – laikomi negaliojančiais ir nesukuriančiais teisinių pasekmių visi ūkio subjektų ir kontroliuojančių asmenų sandoriai, kurie prieštarauja Konkurencijos įstatymo 1 daliai, pagal kurią koncentracijoje, apie kurią privaloma pranešti, dalyvaujantys ūkio subjektai ar kontroliuojantys asmenys neturi teisės įgyvendinti koncentracijos, kol bus priimtas Konkurencijos tarybos nutarimas leisti vykdyti koncentraciją. Taigi vertinant ginčijamo akcijų pirkimo–pardavimo sandorio teisėtumą aktualios yra tik šio sandorio sudarymo metu galiojusios Konkurencijos įstatymo nuostatos dėl civilinio akcijų perleidimo sandorio negaliojimo pagrindų. Vėlesni Konkurencijos įstatymo nuostatų pakeitimai neturi jokios įtakos šioje civilinėje byloje ginčijamo civilinio sandorio galiojimui. Be to, ir pagal šiuo metu galiojantį reglamentavimą analogiškoje faktinėje situacijoje taikant CK 1.80 straipsnį bei Konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalį būtų teisinis pagrindas ginčijamą akcijų pirkimo– pardavimo sandorį pripažinti niekiniu ir negaliojančiu.

5. Penkta, kasatorė nepagrįstai teigia, kad ginčo sandoris pripažintas niekiniu ir negaliojančiu vien formaliu Konkurencijos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies pagrindu, nes teismai konstatavo, jog ginčijamas akcijų pirkimo–pardavimo sandoris be CK 1.80 straipsnyje nustatyto sandorio negaliojimo pagrindo taip pat prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis). Dėl šios priežasties taip pat nėra pagrindo spręsti, kad Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nagrinėtos, bet nutrauktos, civilinės bylos Nr. 3K-7-118/2007 esminės faktinės aplinkybės sutampa su šia byla.

Atsakovas G. B. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartį palikti nepakeistą. Jis nurodo, kad, turėdamas pagrindinį tikslą gelbėti įmonę bei išsaugoti darbo vietą, sutiko perleisti turimas įmonės akcijas naujajai įmonės veiklos finansuotojai AB „Kauno grūdai“. Tik atvykęs patvirtinti sandorio, sužinojo, kad akcijų pirkėjas bus ne AB „Kauno grūdai“, o fizinis asmuo R. P.. Atsakovo manymu, akcijos už neteisingą kainą iš jo buvo išviliotos apgaule, neturint tikslo įmonę gelbėti ir nededant tam jokių pastangų, todėl teismai pagrįstai šį sandorį pripažino niekiniu ir negaliojančiu bei nusprendė taikyti restituciją. Be to, tikroji akcijų įgijėja turėjo būti AB „Kauno grūdai“, kuri privalėjo vykdyti įsipareigojimą gelbėti įmonę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

Dėl kasacinio proceso nutraukimo

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas nurodo, kad AB „Kauno grūdai“ kasacinis skundas buvo pateiktas praleidus 3 mėnesių kasacinio skundo pateikimo terminą, o kasatorė nenurodė jokių objektyvių kasacinio skundo pateikimo termino praleidimo priežasčių, todėl terminas negalėjo būti atnaujinamas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisėjų atrankos kolegija, spręsdama dėl kasacinio skundo priėmimo nagrinėjamu atveju, vertino, jog kasatorės nurodytos kasacinio skundo padavimo termino praleidimo priežastys yra svarbios, ir terminą 2015 m. vasario 10 d. nutartimi atnaujino. Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama, todėl pakartotinai dėl šio klausimo teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl akcijų pirkimo–pardavimo sandorių pripažinimo apsimestiniais; dėl apsimestinumo įrodymų pakankamumo

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pagal R. P. ir TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG bei G. B. 2011 m. balandžio 12 d. sudarytą Akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, taip pat pagal A. K. ir TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG 2011 m. balandžio 12 d. sudarytą Akcijų pirkimo–pardavimo sutartį AB Vievio paukštyno akcijas įsigijo AB „Kauno grūdai“, sandorius dėl akcijų pirkėjo (subjekto) pripažino negaliojančiais kaip apsimestinius (CK 1.87 straipsnio 1 dalis) ir nurodė, kad akcijų pirkėja pagal šiuos sandorius pripažintina AB „Kauno grūdai“ (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad R. P. ir A. K. tik formaliai pasirašė ginčijamas akcijų perleidimo sutartis kaip jų šalys, tačiau iš tikrųjų pagal pasirašytas akcijų pirkimo–pardavimo sutartis neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo ir jomis naudojosi kitas asmuo – tikroji pirkėja AB „Kauno grūdai“, kuri pati ir per statytinius bendrai įsigijo AB Vievio paukštyno kontrolinį akcijų paketą. Kadangi akcijų įsigijimo kaina buvo simbolinė, tai aplinkybę, kas iš tikrųjų mokėjo akcijų įsigijimo kainą, apeliacinės instancijos teismas laikė neesmine.

Teisėjų kolegija šias apeliacinės instancijos teismo išvadas laiko pagrįstomis ir pasisako kasaciniame skunde keliamais teisės taikymo klausimais.

Kasaciniame skunde teigiama, kad ieškovai neįrodė visų būtinųjų CK 1.87 straipsnio taikymo sąlygų, todėl jų reikalavimai pripažinti sutartis apsimestiniais sandoriais turėjo būti atmesti; kad, norint pripažinti sutartis apsimestiniais sandoriais dėl subjekto, reikėjo nustatyti, jog AB „Kauno grūdai“ turėjo tikslą įsigyti 51 proc. AB Vievio paukštyno akcijų, o teismas ignoravo atsakovų paaiškinimus ir poziciją, kad kiekviena šalis, sudarydama sutartis, veikė savo vardu, savarankiškai ir nepriklausomai viena nuo kitos; šalys vedė derybas, susirašinėjo, tačiau nė viename dokumente neužfiksuota AB „Kauno grūdai“ valia įsigyti 51 proc. akcijų.

Atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog sprendžiant, ar pirkimo–pardavimo sutartis yra apsimestinė dėl subjekto, svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras v. UAB „Rosetta Grup“, bylos 3K-3-68/2015; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. M. (O. M.) v. V. R., bylos Nr. 3K-3-260/2013). Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti turi būti nustatyta, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. M. (O. M.) v. V. R., bylos Nr. 3K-3-260/2013).

Aplinkybes, kuriomis šalys grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, galima įrodinėti visomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 178 straipsnis, 177 straipsnio 1 ir 2 dalys), o teismas turi įvertinti įrodymų visetą ir iš įrodymų visumos daryti išvadas apie įrodinėjimo dalyku esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Išvadą apie faktų buvimą teismas gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą byloje UAB „Miesto energija“ v. J. A. K., bylos Nr. 3K-3-255/2012).

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje esančius įrodymus (atsižvelgiant į apeliacinių skundų ribas), šių nuostatų laikėsi. Byloje, be kita ko, taip pat konstatuotas šiai bylai svarbus faktas, kad AB Vievio paukštyno 2011 m. balandžio 12 d. akcijų perleidimo sutartys buvo sudarytos pastarajai patekus į sunkią finansinę padėtį, kai buvo iškilusi grėsmė prarasti ir biologinį įmonės turtą (vištas, kurioms įmonė nebeturėjo pašarų, o tiekėjai jų nebetiekė finansinių sunkumų turinčiai įmonei). Visų ginčijamų AB „Kauno grūdai“ su TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG, R. P. su TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG, R. P., TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG ir G. B., A. K. su TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG 2011 m. balandžio 12 d. sudarytų akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių 4.3 punkte buvo nurodyta, kad sutarties šalys supranta, jog bendrovės finansinė padėtis yra ypač sunki ir kad pirkėjai nereikš jokių pretenzijų pardavėjui dėl jos būklės; sutarčių 6.1 punkte akcijų pirkėjai nurodė, kad dės visas pastangas, jog iki 2015 m. birželio 30 d. būtų įgyvendintas bendrovės akcijų pirminis viešas pasiūlymas ir jos būtų įtrauktos į prekybą reguliuojamoje rinkoje Lietuvos Respublikoje. Taigi, akcijų pirkimo–pardavimo sutartimis pirkėjai įsipareigojo siekti gerinti įmonės finansinę būklę.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą (šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, taip pat kitus bylos įrodymus), pagrįstai sprendė, kad AB „Kauno grūdai“ derėjosi dėl akcijų pirkimo sąlygų, po akcijų įsigijimo ėmėsi veiksmų vykdyti sutartimis prisiimtus įsipareigojimus – išsaugoti AB Vievio paukštyną, o R. P. bei A. K. nesiderėjo dėl sutarčių sudarymo bei nevykdė sutartyse prisiimtų įsipareigojimų šalinti įmonės finansinius sunkumus. Apeliacinės instancijos teismas analizavo tiek ieškovo, tiek kasatorės teiktus įrodymus, išsamiai dėl jų pasisakė ir įvertino nepažeisdamas įstatyme (CPK 185 straipsnyje) įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad liudytojai A. J. (AB Vievio paukštyno vadovas), D. I. (buvęs AB Vievio paukštyno generalinio direktoriaus patarėjas) bei atsakovas G. B. (AB Vievio paukštyno komercijos direktorius ir akcininkas) teikė nuoseklius parodymus, jog buvo sutarta, kad AB „Kauno grūdai“ įsigis kontrolinį AB Vievio paukštyno akcijų paketą (tai bendrovei „Kauno grūdai“ buvo esminė sąlyga) ir sieks atgaivinti AB Vievio paukštyną, aprūpins pašarais ir dės pastangas atkurti AB Vievio paukštyno apyvartinį kapitalą, pradės derybas su kreditoriais dėl atsiskaitymo, kad būtų išvengta įmonės bankroto. Be to , liudytojas A. J. (AB Vievio paukštyno vadovas) parodė, kad AB „Kauno grūdai“ už pagalbą norėjo kontrolinio AB Vievio paukštyno akcijų paketo, kartu žadėjo nekeisti AB Vievio paukštyno valdymo. A. J. nekilo abejonių, kad derybose nedalyvavę ir AB „Kauno grūdai“ iniciatyva pakviesti pirkti AB Vievio paukštyno akcijų A. K. ir R. P. yra tas pats pirkėjas – AB „Kauno grūdai“.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šiuos liudytojų, susijusių su AB „Kauno grūdai“, parodymus ir kitos šalies liudytojų parodymus, R. P. ir A. K. balsavimą susirinkime dėl įmonės restruktūrizavimo bei kitus bylos duomenis sprendė dėl bylai reikšmingų faktų konstatavimo. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas ignoravo atsakovų liudytojų ir atstovų paaiškinimus dėl sutarčių subjekto. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad AB „Kauno grūdai“, A. K. ir R. P. yra susiję asmenys (A. K. yra AB „Kauno grūdai“ darbuotojas, tai patvirtina valstybinio socialinio draudimo duomenys ir kiti įrodymai, R. P. ir A. K. yra bendradarbiai įmonėje UAB „Kauno švara“, R. P. su AB „Kauno grūdai“ vadovu T. B. yra viešosios įstaigos „Kauno aisčiai“ valdybos nariai). Atsakovai A. K., R. P. teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad jie nėra sudarę jokių tarpusavio balsavimo sutarčių ar suteikę įgaliojimų, nėra sudarę sutarčių ar suteikę įgaliojimų kitiems akcininkams, tarp jų ir AB „Kauno grūdai“, jie veikia savarankiškai, kartu neturi kito ūkio subjekto kontrolės (turto ar akcijų), todėl negali būti laikomi susijusiais ir vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 14 punkte nurodytais kriterijais. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais apeliacinės instancijos teismo argumentus, kad, įrodinėjant apsimestinio sandorio faktą, gali būti naudojamos visos įrodinėjimo priemonės, įskaitant patvirtinančias tam tikrus statytinio ir tikrosios sandorio šalies ryšius, padedančius nustatyti tikrąją sutarties šalį. Teisėjų kolegija taip pat laiko pagrįstais apeliacinio teismo argumentus, kad Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 14 dalis skirta koncentracijos sampratai reglamentuoti ir tik šiuo aspektu yra reikšmingos tam tikrų šioje normoje nurodytų asmenų sąsajos, o įrodinėjant apsimestinį sandorį dėl subjekto, faktinė aplinkybė dėl asmenų (pirkėjų) ryšių yra įrodymas, kuris teismo įvertintas kartu su kitais įrodymais.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčijamus sandorius pripažino apsimestiniais, tinkamai taikė tokio pripažinimo padarinius. Apsimestiniams sandoriams taikomi CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyti padariniai, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šiais AB Vievio paukštyno akcijų pirkimo–pardavimo sandoriais akcijas įsigijo pirkėja AB „Kauno grūdai“.

Remiantis tuo, kas aptarta, atmestini kasacinio skundo argumentai, kad akcijų pirkimo–pardavimo sandoriai su R. P. ir su A. K. dėl subjekto apeliacinės instancijos teismo nepagrįstai pripažinti apsimestiniais; kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles.

Dėl Konkurencijos įstatymo nuostatų, kuriomis sandoris pripažįstamas besąlygiškai negaliojančiu, taikymo

Apeliacinės instancijos teismas, visus tris akcijų įgijimo sandorius (du apsimestinius dėl subjekto ir trečiąjį, sudarytą pačios AB „Kauno grūdai“) pripažinęs vienu sandoriu, jį laikė niekiniu ir negaliojančiu dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms – Konkurencijos įstatymo 12 straipsnio 2 daliai (redakcija, galiojusi ginčo sandorių sudarymo metu) (CK 1.80 straipsnis) bei taikė restituciją ir akcijas grąžino pardavėjams. Teismas sprendė, kad visais šiais sandoriais AB „Kauno grūdai“ siekė įsigyti daugiau kaip 50 proc. AB Vievio paukštyno akcijų paketą, ir pripažino, jog 2011 m. balandžio 12 d. iš esmės buvo sudarytas vienas sandoris, kuriuo ieškovas TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG ir G. B. iš viso perleido AB „Kauno grūdai“ 944 037 vnt. AB Vievio paukštyno akcijų paketą, sudarantį 51 proc. visų bendrovės akcijų. Teismo vertinimu, pasitelkdama statytinius R. P. ir A. K. AB „Kauno grūdai“ siekė išvengti Konkurencijos įstatyme įtvirtintos privalomos koncentracijų kontrolės, todėl šis sandoris laikytinas pažeidžiančiu imperatyviąsias teisės normas.

Ginčydama šią apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį kasatorė kelia klausimą dėl ginčui aktualių Konkurencijos įstatymo normų taikymo laiko atžvilgiu. Nagrinėjamoje byloje sandorių sudarymo metu galiojusios Konkurencijos įstatymo redakcijos 12 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad „laikomi negaliojančiais ir nesukuriančiais teisinių pasekmių visi ūkio subjektų ir kontroliuojančių asmenų sandoriai ir veiksmai, kurie prieštarauja šio straipsnio 1 daliai, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje numatytus atvejus“. Sprendimo priėmimo ir šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 2 dalis kitaip apibrėžia tokio pobūdžio sandorių galiojimą: „visi ūkio subjektų ir kontroliuojančių asmenų sandoriai ir veiksmai, susiję su koncentracijos, dėl kurios yra priimtas šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas nutarimas, įgyvendinimu, laikomi negaliojančiais ir nesukuriančiais teisinių pasekmių“. Kasatorės teigimu, šiuo metu galiojanti Konkurencijos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią negalioja tik tie sandoriai, kuriems Konkurencijos taryba atsisako išduoti leidimą, yra susijusi su administracine atsakomybe ir lengvina ūkio subjektų padėtį, todėl turėtų galioti atgal. Kitaip tariant, kasatorė kelia klausimą, ar sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, jei teismo sprendimo priėmimo momentu jau nebegaliojo Konkurencijos įstatymo norma, nustatanti besąlygišką sandorio negaliojimą kaip padarinį (t. y. reguliavimas buvo liberalizuotas ir besąlygiškas sandorio negaliojimas tokiems sandoriams buvo panaikintas).

Ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad argumentas dėl Konkurencijos įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėtas, todėl juo negalima remtis kasaciniame skunde (CPK 347 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 347 straipsnio 2 dalies nuostatas kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais ir aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, t. y. draudžiama keisti faktinį ieškinio pagrindą arba atsikirtimus grįsti tomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios žemesnės instancijos teismų nebuvo nagrinėtos. Toks reikalavimas kyla iš to, kad pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, vykdydamas kasacijos funkciją, bylos faktų nenustatinėja, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Teisinė ieškinyje nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų parinkimas, aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teismas nėra saistomas šalių nurodytu teisiniu pagrindu ir savo sprendimą gali grįsti kitomis teisės normomis, nei rėmėsi šalys. Taigi, teismui tenka pareiga parinkti tinkamą taikytiną teisės aktą (jo redakciją), nepriklausomai nuo to, ar šalys savo procesiniuose dokumentuose tokį pageidavimą išdėstė ir tai nelaikytina nauja aplinkybe CPK 347 straipsnio prasme, todėl ieškovo argumentai atmestini. Vis dėlto teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą (rungimosi principas) žmogaus teisių apsaugos požiūriu gali būti svarbu tai, ar proceso šaliai buvo suteikta galimybė pateikti argumentus dėl teisinio aspekto, turėjusio esminę reikšmę bylos rezultatui (žr., pvz., Clinique des Acacias and Others v. France, nos. 65399/01, 65406/01, 65405/01 et 65407/01, § 38, 13 October 2005; Prikyan and Angelova, no. 44624/98, 16 February 2006, § 42 ir kt.). Nagrinėjamu atveju ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą išsakė savo poziciją dėl Konkurencijos įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu, dėl galimybės taikyti administracinės teisės principus, todėl laikytina, kad šalių procesinės teisės yra užtikrintos.

Kasacinio teismo praktika dėl teisės aktų galiojimo atgal civiliniuose teisiniuose santykiuose yra nuosekli – teismas yra konstatavęs, kad tam, jog būtų pateisinamas civilinės teisės normos galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti, būtinas šiuo klausimu įstatymo leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas; tai galima padaryti tik įstatymo forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal BUAB „Snoras“ skundą BUAB ,,Senjorų rezidencija“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-109/2015; 2015 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą, bylos Nr. 3K-3-392-421/2015).

Minėtos praktikos ratio decidendi yra ta, kad, pripažįstant teisės akto galiojimo atgal taisyklę, bus pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, nes vėlesnis teisės aktas, palengvinantis vienos teisinio santykio šalies padėtį, dažniausiai atitinkamai pablogina kitos šalies padėtį. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytus faktus, sprendžia, kad minėta taisyklė dėl teisės akto galiojimo atgal turėtų būti modifikuota dėl to paties ratio decidendi – šalių lygiateisiškumo, nes nors nauja Konkurencijos įstatymo redakcija tiesiogiai nenustatė normos dėl sandorių pasekmių (Konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 2 dalis) galiojimo atgal, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šio įstatymo paskirtis –  administracinės atsakomybės taikymas, galima daryti išvadą, kad tikrasis įstatymo leidėjų tikslas buvo, kad sandorio negaliojimo pasekmės nebūtų besąlygiškai taikomos nuo įstatymo įsigaliojimo momento. Toks aiškinimas grindžiamas visų pirma tuo, kad administracinės teisės aktai, lengvinantys asmenų, kuriems jie taikomi, padėtį, turi atgalinio veikimo galią, o Konkurencijos įstatymas nėra skirtas civiliniams santykiams reguliuoti. Antra, tokį aiškinimą pagrindžia pats Konkurencijos įstatymo normų dėl sandorių pasekmių tikslas – jos  nėra skirtos tiesiogiai ginti sandorio šalių interesus, bet tik rinkos sąlygas bendrai, todėl sandorio negaliojimo tokių normų pagrindu atveju labiau pagrįsta ne bendra civilinės teisės taisyklė dėl normų negaliojimo atgal, bet ir administracinės teisės taisyklė dėl lengvinančių teisės pažeidėjo padėtį normų galiojimo atgal.   

Atsakydama į kasacinio skundo argumentus dėl ginčo santykiams taikytinos Konkurencijos įstatymo redakcijos, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tikslus, kurių buvo siekiama liberalizuojant aptariamą teisinį reguliavimą. Aiškinamajame rašte dėl įstatymo pakeitimo nurodoma, kad įstatymo projektu siūloma, atsižvelgus į 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 3 tomas, p. 40) (toliau – Reglamentas Nr. 139/2004) 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą praktiką, analogiškai aiškiai nustatyti atvejus, kuriais ūkio subjektai gali įgyvendinti koncentraciją, Konkurencijos tarybai dar nepriėmus atitinkamo nutarimo dėl jos leidimo, t. y., be šiuo metu nustatytos galimybės ūkio subjektams, gavusiems Konkurencijos tarybos leidimą, vykdyti atskirus koncentracijos veiksmus, papildomai nustatoma galimybė ūkio subjektams pateikti viešą siūlymą supirkti akcijas ir sudaryti sandorius dėl perleidžiamųjų vertybinių popierių, įtrauktų į prekybą reguliuojamoje rinkoje, jeigu apie koncentraciją nedelsiant pranešama Konkurencijos tarybai. Be to, Aiškinamajame rašte nurodyta, kad Įstatymo projekto 10 straipsnio 2 dalyje yra ketinama pakeisti koncentracijos, apie kurią ūkio subjektai privalėjo pranešti, bet nepranešė, padarinių reglamentavimą, nes esamas reguliavimas neatitinka koncentracijų kontrole siekiamų tikslų – užtikrinti, kad nebūtų įvykdytos tik tos koncentracijos, dėl kurių būtų sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis ar itin apribota konkurencija atitinkamose rinkose. Taigi, koncentracijų kontrolė yra siejama su koncentracijos pasekmių atitinkamoje rinkoje vertinimu, o ne formaliu informacijos rinkimu. Atsižvelgus į tai, Įstatymo projekto 10 straipsnio 2 dalyje buvo siūloma nustatyti, kad niekiniais yra pripažįstami tik tie sandoriai, kuriems Konkurencijos taryba vėliau nedavė leidimo. Sandoriai dėl koncentracijos, apie kurią nebuvo pranešta laiku, bet kuriems vėliau Konkurencijos taryba vis dėlto davė leidimą, nėra laikomi niekiniais. Aiškinamajame rašte taip pat nurodyta, kad toks reglamentavimas turėtų skatinti ūkio subjektus neslėpti įvykdytų koncentracijų, apie kurias nebuvo pranešta Konkurencijos tarybai, o priešingai – pateikti pranešimus apie jas, nes tik Konkurencijos tarybos išduotas leidimas sudaro pagrindą su koncentracija susijusių sandorių nelaikyti niekiniais ir negaliojančiais. Be to, Aiškinamajame rašte pabrėžta, kad šios Įstatymo projekto nuostatos nedaro įtakos ūkio subjektų atsakomybei už pareigos pranešti apie koncentraciją nevykdymą – jiems bet kuriuo atveju galėtų būti taikomos Konkurencijos įstatyme nustatytos sankcijos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie Aiškinamajame rašte išdėstyti įstatymo pakeitimo tikslai nagrinėjamu atveju yra svarbūs sprendžiant dėl tinkamo teisės normos aiškinimo ir taikymo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Konkurencijos įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintos imperatyviosios normos tikslas – ex ante koncentracijų kontrolės mechanizmu užtikrinti, kad koncentracija nepadarytų neigiamos įtakos konkurencijai, kad dėl koncentracijos veiksmų neatsirastų neigiamos žalos konkurencijos struktūrai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis, priimta byloje Nr. A502-1668/2012). Taigi, Konkurencijos įstatymo 10 straipsnio tikslas – ne sandorio šalių interesų apsauga, o siekis užtikrinti, kad nebūtų įvykdytos tik tos koncentracijos, dėl kurių būtų sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis ar itin apribota konkurencija atitinkamose rinkose. 

Pirmiau nurodytoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pažymėjo, kad Konkurencijos įstatyme nustatytos sankcijos dėl savo turinio ir prigimties, siekiamų tikslų ir paskirties gali būti prilyginamos vadinamajai ekonominių sankcijų kategorijai ir yra artimos nuobaudoms už administracinius teisės pažeidimus.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas aptarta, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl minėtų Konkurencijos įstatymo nuostatų galimo pažeidimo, Konkurencijos įstatyme įtvirtinta sankcija laikytina daugiau administracinio pobūdžio sankcija, o ne šalių teisių gynimo būdu. Dėl šios priežasties, parenkant taikytiną teisės normą, aktualus Administracinių teisės pažeidimų kodekso 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas principas, kad aktai, švelninantys arba panaikinantys administracinę atsakomybę už administracinius teisės pažeidimus, turi atgalinio veikimo galią, t. y. taikomi skiriant nuobaudas už teisės pažeidimus, padarytus prieš šių aktų išleidimą, taip pat paskirtoms nuobaudoms, kurios nėra įvykdytos. Remdamasi tuo, kas pasakyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad, sprendžiant dėl ginčijamo sandorio, kuriuo AB „Kauno grūdai“ įgijo kontrolinį akcijų paketą, negaliojimo, taikytina sprendimo priėmimo metu aktuali Konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies redakcija, kuri, kaip jau minėta, besąlygiško sandorio negaliojimo nebeįtvirtina.

Tokį aiškinimą patvirtina ir Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 2 ir 4 dalies nuostatos, kuriose įtvirtinta, kad CK nustatytos taisyklės dėl sandorių negaliojimo padarinių taikomos sandoriams, pripažintiems negaliojančiais šiam kodeksui įsigaliojus, nepaisant to, kada jie sudaryti (2 dalis); sandoriai, sudaryti iki CK įsigaliojimo ir galėję būti pripažinti negaliojančiais pagal anksčiau galiojusius įstatymus, negali būti pripažinti negaliojančiais įsigaliojus šiam kodeksui, jeigu šiame kodekse nėra nustatyta tokio sandorių negaliojimo pagrindo (4 dalis). Kasacinis teismas savo praktikoje yra ne kartą pabrėžęs, kad teismo sprendimas dėl sandorio pasekmių turi būti proporcingas pažeidimui atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, įskaitant taisyklės, kuri buvo pažeista, tikslą; asmenų, kurių apsaugai taisyklė įtvirtinta, kategoriją, sankciją, taikomą už taisyklės pažeidimą; pažeidimo sunkumą; ar pažeidimas buvo tyčinis; ir santykio tarp normos pažeidimo ir sandorio artumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta byloje L. D. v. AB bankas FINASTA ir kt., bylos Nr. 3K-3-191-916/2015). Tarptautiniuose dokumentuose (DCFR II.-7:302 ir UNIDROIT 3.3.1 straipsniai) taip pat įtvirtinta taisyklė, kad jei negaliojimo pasekmės nėra nustatytos pačioje imperatyviojoje normoje, šalys gali naudoti kitus sutartinius gynybos būdus, kurie šioje situacijoje yra protingi.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus bei vadovaudamasi sprendimo priėmimo metu galiojusia Konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies redakcija, kurioje sandoriui, sudarytam nesikreipus į Konkurencijos tarybą leidimo, savaiminiai negaliojimo padariniai netaikytini, taip pat įvertindama, kad byloje nėra nustatytos aplinkybės, jog Konkurencijos taryba šį leidimą duoti atsisakė (kas sudarytų savarankišką pagrindą sandorį laikyti niekiniu pagal šiuo metu galiojančias Konkurencijos įstatymo nuostatas), teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalys, kuriomis tenkinti ieškovų reikalavimai dėl akcijų pirkimo–pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl prieštaravimo imperatyviosioms teisės normoms ir gerai moralei, naikintinos ir ieškovų ieškinys dėl šios dalies paliekamas nenagrinėtas (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinės bylos nagrinėjimo metu Konkurencijos taryba nėra priėmusi nutarimų dėl AB „Kauno grūdai“ veiksmų įsigyjant AB Vievio paukštyno akcijų, tačiau šiuo klausimu atlieka tyrimą: iš Konkurencijos tarybos tinklalapyje pateiktos informacijos matyti, kad 2015 m. balandžio 21 d. buvo pradėtas tyrimas dėl AB „Kauno grūdai“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies reikalavimams. Kaip jau buvo minėta, sandorių negaliojimas kaip Konkurencijos įstatymo padarinys šiuo metu galiojančioje Konkurencijos įstatymo redakcijoje yra išlikęs, tačiau taikytinas tik po to, kai ex post priimamas kompetentingos institucijos – Konkurencijos tarybos – nutarimas neleisti vykdyti koncentracijos (Konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 2 dalis). Dėl šios priežasties, Konkurencijos tarybai užbaigus tyrimą dėl koncentracijos, gali būti konstatuotas koncentracijų kontrolę reglamentuojančių teisės aktų pažeidimas ir esant reikalui taikoma įstatyme nustatyta sankcija. Toks Konkurencijos tarybos sprendimas galėtų būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui (Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis).

Ginčo sandoris apeliacinės instancijos teismo pripažintas prieštaraujančiu gerai moralei (CK 1.81 straipsnis) dėl neatitikties imperatyviosioms įstatymo nuostatoms. Teisėjų kolegija pažymi, kad palikus nenagrinėtą ieškinio reikalavimą dėl sandorio prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms nelieka pagrindo spręsti dėl sandorio prieštaravimo gerai moralei. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog nėra pagrindo ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės, dėl susidėjusių sunkių aplinkybių (CK 1.91 straipsnis) (kasacinis skundas dėl šio pagrindo nėra teikiamas, teisėjų kolegija dėl to nepasisako), tačiau teisėjų kolegija, atsakydama į ieškovo TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG atsiliepime į kasacinį skundą nurodytus argumentus dėl šio pagrindo taikymo, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį dėl sandorio, sudaryto dėl apgaulės, dėl susidėjusių sunkių aplinkybių pripažinimo negaliojančiu, išsamiai šiuo klausimu pasisakė.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kitų kasacinio skundo argumentų

Nagrinėjamu atveju nustačius, kad ginčo santykiams netaikoma sandorių sudarymo metu galiojusi Konkurencijos įstatymo nuostata (Konkurencijos įstatymo 12 straipsnio 2 dalis), kuri, atsakovės nuomone, prieštarauja Konstitucijai, nėra pagrindo dėl šios nuostatos konstitucingumo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio nuostatas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir kiti teismai sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją tik tais atvejais, kai kyla abejonių dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, t. y. tikrinamas ne abstraktus, o būtent byloje taikytino teisės akto konstitucingumas.

Kiti kasacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės (nekeičia sprendimo) nagrinėjamu atveju, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pakeitus apeliacinės instancijos teismo nutartį, perskaičiuojamos šio teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos, atsižvelgiant į tai, kad reikalavimai dėl akcijų perleidimo sandorių pripažinimo apsimestiniais tenkinami, o reikalavimas dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms paliekamas nenagrinėtas.

Pirmojoje instancijoje ieškovai už ieškinį sumokėjo 30 100 Lt žyminio mokesčio (100 Lt už reikalavimą dėl akcininkų susirinkimo sušaukimo teisėtumo ir 30 000 Lt už reikalavimus pripažinti akcijų pirkimo–pardavimo sutartis negaliojančiomis). Kaip teisingai sprendė apeliacinės instancijos teismas, žyminis mokestis, sumokėtas už reikalavimą pripažinti neteisėtu sprendimą sušaukti akcininkų susirinkimą (dėl šio reikalavimo byla nutraukta), ieškovei UAB „Bona lux“ grąžintinas (CPK 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o žyminis mokestis už ieškinio reikalavimą pripažinti akcijų pirkimo–pardavimo sandorius negaliojančiais turėjo būti apmokestintas minimalia žyminio mokesčio suma, kuri mokama turtiniuose ginčuose (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 85 straipsnio 3 dalis), įvertinus vartojimo kainų indeksą (CPK 82 straipsnis), t. y. 72 Lt. Atsižvelgiant į tai, ieškovams grąžintina permokėta žyminio mokesčio dalis – 300 28 Lt (30 100–72=30 028) (8696,71 Eur). Kadangi ieškovų reikalavimas turėjo būti tenkintas iš dalies, pusė jų sumokėto žyminio mokesčio priteistina iš atsakovų AB „Kauno grūdai“, R. P. ir A. K. lygiomis dalimis – po 12 Lt (3,48 Eur).

Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos pirmosios instancijos teisme sudarė 160 Lt, jos valstybės naudai priteistinos iš ieškovų ir atsakovų (išskyrus BAB Vievio paukštyną) lygiomis dalimis – po 26,67 Lt (160/6=26,67) (7,72 Eur).

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad atsakovė AB „Kauno grūdai“ pateikė dokumentus, pagrindžiančius 30 250 Lt bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovei priteistina po 500 Eur iš ieškovų TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG ir UAB „Bona lux“.

Apeliacinės instancijos teisme ieškovai sumokėjo 288 Lt žyminio mokesčio, atsakovė AB „Kauno grūdai“ – 50 Lt. Taikant analogišką apskaičiavimą kaip ir dėl žyminio mokesčio pirmojoje instancijoje, ieškovei UAB „Bona lux“ turėtų būti sugrąžinta 216 Lt (288–72=216) (62,56 Eur), o atsakovė AB „Kauno grūdai“ turėtų būti įpareigota sumokėti 22 Lt (72–50=22) (6,37 Eur). Tada, atsižvelgiant į atmestų ir patenkintų reikalavimų dalį, 36 Lt priteistini ieškovei UAB „Bona lux“ iš atsakovės AB „Kauno grūdai“ ir atvirkščiai, todėl šios sumos įskaitytinos ir šalys viena kitai bylinėjimosi išlaidų, susijusių su žyminiu mokesčiu, apeliacinės instancijos teisme, neatlygina.

Iš viso iš valstybės biudžeto UAB „Bona lux“ grąžintina 8759,27 Eur permokėto žyminio mokesčio (pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme).

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad iš atsakovų R. P. ir A. K. priteistina po 72 Lt (20,85 Eur) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, kurio jie nesumokėjo.

Kasacinis teismas patyrė 24,73 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorės ir ieškovų tokiomis dalimis: iš AB „Kauno grūdai“ priteisiama 12,37 Eur, iš TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG ir uždarosios akcinės bendrovės „Bona lux“ – po 6,18 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Atsakovė AB „Kauno grūdai“ už kasacinį skundą sumokėjo 20 Eur žyminio mokesčio. Iš dalies patenkinus kasacinį skundą, 10 Eur atsakovei priteistina iš ieškovų (po 5 Eur).

Atsakovė AB Vievio paukštynas pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą kasacinės instancijos teisme sumokėjo 981,19 Eur. Ši suma viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, 8.14 punkte nustatytą maksimalų dydį, todėl atsakovei AB Vievio paukštynui iš viso priteistina 900 Eur, šią sumą paskirstant taip: 450 Eur priteistina iš AB „Kauno grūdai“ ir po 225 Eur – iš TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG ir uždarosios akcinės bendrovės „Bona lux“.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 15 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 15 d. nutarties dalį, kuria pripažinta niekine ir negaliojančia, kaip prieštaraujanti imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, 2011 m. balandžio 12 d. 944 037 vnt. AB Vievio paukštyno paprastųjų vardinių nematerialiųjų akcijų pirkimo–pardavimo sutartis su AB „Kauno grūdai“ bei taikyta restitucija, ir dėl šios dalies ieškinį palikti nenagrinėtą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 15 d. nutarties dalį, kuria pripažintos R. P. su TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG bei G. B. ir A. K. su TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG 2011 m. balandžio 12 d. sudarytos AB Vievio paukštyno paprastųjų vardinių nematerialiųjų akcijų pirkimo–pardavimo sutartys apsimestinėmis ir negaliojančiomis bei taikyti apsimestinio sandorio padariniai, palikti nepakeistą ir 944 037 vnt. AB Vievio paukštyno akcijų įgijėja laikyti AB „Kauno grūdai“.

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 15 d. nutarties dalis, kuriomis paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir šią dalį išdėstyti taip:

„Priteisti atsakovei BAB Vievio paukštynui (duomenys neskelbtini) iš ieškovų TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG ir UAB „Bona lux“ (duomenys neskelbtini) po 233,04 Eur (du šimtus trisdešimt tris Eur 4 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Ieškovei UAB „Bona lux“ (duomenys neskelbtini) grąžinti iš valstybės biudžeto 8759,27 Eur (aštuonis tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt devynis Eur 27 ct) žyminio mokesčio, be pagrindo sumokėto pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Priteisti ieškovei UAB „Bona lux“ (duomenys neskelbtini) iš atsakovų AB „Kauno grūdai“ (duomenys neskelbtini), R. P. (duomenys neskelbtini) ir A. K. (duomenys neskelbtini) po 3,48 Eur (tris Eur 48 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovų TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG, UAB „Bona lux“ (duomenys neskelbtini) ir atsakovų AB „Kauno grūdai“ (duomenys neskelbtini), G. B., R. P. (duomenys neskelbtini) ir A. K. (duomenys neskelbtini) po 7,72 Eur (septynis Eur 72 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Priteisti atsakovei AB „Kauno grūdai“ (duomenys neskelbtini), po 500 (penkis šimtus) Eur iš ieškovų TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG ir UAB „Bona lux“ (duomenys neskelbtini) atstovavimo išlaidų.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovės AB „Kauno grūdai“ (duomenys neskelbtini) 6,37 Eur (šešis Eur 37 ct), o iš atsakovų R. P. (duomenys neskelbtini) ir A. K. (duomenys neskelbtini) – po 20,85 Eur (dvidešimt Eur 85 ct) žyminio mokesčio už apeliacinius skundus.“

Kitas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 15 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš AB „Kauno grūdai“ (duomenys neskelbtini), 12,37 Eur (dvylika Eur 37 ct), iš TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG ir UAB „Bona lux“ (j. a. k. 302281677) – po 6,18 Eur (šešis Eur 18 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Priteisti atsakovei AB „Kauno grūdai“ (duomenys neskelbtini) iš ieškovų TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG ir UAB „Bona lux“ (duomenys neskelbtini) po 5 (penkis) Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su žyminiu mokesčiu kasaciniame teisme.

Priteisti atsakovei AB Vievio paukštynui (duomenys neskelbtini) jos kasaciniame teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas: 450 (keturis šimtus penkiasdešimt) Eur – iš AB „Kauno grūdai“ (duomenys neskelbtini) ir po 225 (du šimtus dvidešimt penkis) Eur iš TE SO TEN ELSEN GMBH&CO, KG ir UAB „Bona lux“ (j. a. k. 302281677).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                             Janina Januškienė

                            Janina Stripeikienė

                            Vincas Verseckas