Civilinė byla Nr. e3K-3-375-421/2019
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00241-2017-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.6.2; 3.4.3.11; 3.5.6.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gruodžio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Donato Šerno (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. G. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. G. ieškinį atsakovei bankrutavusiai kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“, dalyvaujant tretiesiems asmenims V. G., R. G., dėl pažeistų finansinių paslaugų vartotojo teisių gynimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios ir proceso teisės normų, reglamentuojančių išieškojimo sumažinimą atliekant priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė: 1) pripažinti vienašališką paskolos sutarties, sudarytos atsakovės (toliau – ir Kredito unija) ir ieškovo, nutraukimą neteisėtu ir įpareigoti atsakovę vykdyti šią sutartį; 2) pripažinti neteisėtu atsakovės vykdomą išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0174/16/01655 ir įpareigoti atsakovę nutraukti neteisėtus veiksmus; 3) sumažinti ieškovo prievolę atsakovei patirtų 22 842,53 Eur nuostolių dydžiu, o nesant galimybės taikyti šio teisių gynimo būdo, priteisti iš atsakovės ieškovui 22 842,53 Eur žalos atlyginimą; 4) atnaujinti praleistą terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte, reikalavimams pareikšti, jeigu teismas laikytų, kad terminas yra praleistas; 5) pakeisti nesąžiningą paskolos sutarties punktą dėl 0,2 proc. delspinigių dydžio ir sumažinti delspinigius iki 0,02 proc.
3. Ieškovas nurodė, kad paskolos sutartimi atsakovė įsipareigojo suteikti jam 135 000 Lt (39 098,70 Eur) dydžio paskolą su 12 proc. palūkanų norma, nustatant, kad paskolos grąžinimo terminas – 2021 m. liepos 20 d. Paskolos grąžinimas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto (priklausančio ieškovui ir jo sutuoktinei) hipoteka. Ieškovas nurodė, kad sutartį sudarė siekdamas padėti sūnui, kuris buvo skolingas atsakovei. Ieškovas teigė, kad nuo 2013 m. birželio mėnesio jam tapo sunku mokėti įmokas, bet jis, nors ir su pertraukomis, toliau kiekvieną mėnesį mokėjo atsakovei dalines įmokas. 2015 m. balandžio 16 d. pranešimu ieškovas buvo informuotas, kad jei nesumokės skolų iki 2015 m. gegužės 11 d., sutartis bus nutraukta, tai vėliau ir buvo padaryta. Ieškovo vertinimu, paskolos sutartis buvo nutraukta neteisėtai, nes atsakovė nesidomėjo sunkia ieškovo finansine padėtimi, nesielgė kaip profesionali kreditavimo paslaugų teikėja, nebendradarbiavo su ieškovu, neperskaičiavo mokėjimo grafiko (nors ieškovas to ir prašė). Atsakovei tinkamai įvertinus ieškovo mokumą ir neišdavus paskolos, ieškovas neturėtų pareigos mokėti nepagrįstai didelių palūkanų, todėl, kaip pats ieškovas teigė, jis patyrė 22 842,53 Eur dydžio žalą, kurią atsakovė privalo atlyginti. Be to, ieškovas teigė, kad paskolos sutartyje nustatytas 0,2 proc. delspinigių dydis už kiekvieną praleistą dieną yra neprotingai didelis, sudarantis galimybę neteisėtai pelnytis ieškovo sąskaita, todėl delspinigių dydis turėtų būti mažinamas iki protingo 0,02 proc. dydžio, o atsakovė turi būti įpareigota perskaičiuoti delspinigius.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas sprendė, kad paskola ieškovui buvo suteikta ne jo vartojimo poreikiams tenkinti, o refinansuoti sūnaus R. G. paskolai, kuri buvo paimta taip pat ne vartojimo poreikiams tenkinti, o verslui plėtoti ir būstui remontuoti, todėl ginčo paskolos sutartis nelaikytina vartojimo sutartimi. Teismas nurodė, kad ieškovas savo įsipareigojimus netinkamai vykdė gana ilgą laiką, kuris labai viršijo paskolos sutartimi nustatytą terminą, per kurį, ieškovui neįvykdžius prievolės, atsakovė įgyja teisę nutraukti sutartį. Nuolatinis ieškovo (paskolos gavėjo) prievolių pažeidimas davė pagrindą paskolos davėjai nebesitikėti, kad sutartiniai įsipareigojimai bus vykdomi ateityje; be to, ieškovas nepateikė atsakovės reikalautų dokumentų, patvirtinančių jo turtinę padėtį (paskolos sutarties 5.11.7 punktas). Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad atsakovė pagrįstai ir teisėtai nutraukė ginčo paskolos sutartį, pradėjo priverstinio išieškojimo veiksmus. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovė nagrinėjamu atveju atliko kokius nors neteisėtus veiksmus (neatsakingai paskolino ieškovui, neatlikusi ieškovo finansinės padėties patikrinimo, nebendradarbiavo su ieškovu ir pan.). Teismas pažymėjo, kad ginčo sutartis nelaikytina vartojimo, todėl nagrinėjamu atveju 0,2 proc. delspinigių dydis nėra per didelis, nesąžiningas ar akivaizdžiai prieštaraujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ar sąžiningumo principams.
6. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2018 m. birželio 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą paliko nepakeistą.
7. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad paskola ieškovui buvo suteikta ne jo vartojimo poreikiams tenkinti, o refinansuoti sūnaus R. G. paskolai, kuri buvo paimta taip pat ne vartojimo poreikiams tenkinti, o verslui plėtoti ir būstui remontuoti. Kadangi ieškovui suteikta paskola buvo skirta išimtinai refinansuoti, tai akivaizdu, kad 2012 m. gegužės 24 d. paskolos sutarties pagrindu gautos lėšos buvo skirtos tam pačiam tikslui kaip ir suteiktos lėšos pagal 2008 m. rugsėjo 17 d. paskolos sutartį, t. y. verslui finansuoti.
8. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyti atsakovės neteisėti veiksmai. Prieš sudarydama paskolos sutartį atsakovė atliko ieškovo finansinės būklės vertinimą ir nustatė, kad ieškovo finansinė situacija yra pakankamai gera paskolai gauti. Faktą, kad, suteikiant paskolą, buvo atsižvelgta į ieškovo amžių, patvirtina itin trumpas paskolos grąžinimo terminas (tik 9 metai).
9. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo kasacinį skundą, 2018 m. gruodžio 19 d. nutartimi: 1) Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 20 d. nutarties dalį, kuria palikta galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo dalis atmesti ieškovo J. G. reikalavimus pripažinti vienašališką 2012 m. gegužės 24 d. paskolos sutarties, sudarytos ieškovo J. G. ir atsakovės bankrutavusios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“, nutraukimą neteisėtu ir įpareigoti atsakovę bankrutavusią kredito uniją „Vilniaus taupomoji kasa“ vykdyti šią sutartį, paliko nepakeistą; 2) nutarties dalį, kuria palikta galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo dalis atmesti ieškovo J. G. reikalavimus pakeisti nesąžiningą paskolos sutarties sąlygą dėl 0,2 proc. delspinigių dydžio, panaikino ir dėl šios bylos dalies priėmė naują sprendimą – 2012 m. gegužės 24 d. paskolos sutarties, sudarytos ieškovo J. G. ir atsakovės bankrutavusios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“, sąlygą dėl 0,2 proc. delspinigių pripažino nesąžininga ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento; 3) kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 20 d. nutarties dalį panaikino ir šią bylos dalį grąžino Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.
10. Teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje esminis klausimas, sprendžiant paskolos sutarties kvalifikavimo klausimą, yra tai, ar sutartį kvalifikuojant kaip vartojimo sutartį turi reikšmės aplinkybė, kokiam tikslui buvo sudaryta pirminė paskolos sutartis. Refinansavimo paskolos sutarties kvalifikavimas kaip vartojimo sutarties nepriklauso nuo aplinkybės, ar pati refinansuojama paskola (pirminė paskola) yra sudaryta vartojimo tikslais. Todėl tais atvejais, kai paskolos sutartis sudaroma kitos paskolos refinansavimo tikslais, kvalifikuojant refinansavimo paskolos sutartį kaip vartojimo, būtina vertinti ne kokiu tikslu buvo sudaryta pirminė paskolos sutartis, o kokiu tikslu veikė asmuo, sudarydamas refinansavimo paskolos sutartį. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, sprendė, kad ieškovas, sudarydamas refinansavimo paskolos sutartį, šia sutartimi nesiekė verslo tikslų, bet siekė išspręsti šeimos (suprantant ją plačiąja prasme) skolinių įsipareigojimų situaciją. Toks refinansavimo sutarties tikslas negalėtų būti priskirtas verslo tikslams, todėl nagrinėjamu atveju paskolos refinansavimo tikslais sutartis atitinka vartojimo sutarties požymius, todėl turi būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis.
11. Spręsdama dėl paskolos sutartyje nurodyto delspinigių dydžio, teisėjų kolegija nurodė, kad net verslo sutartyse 0,2 procento delpsinigių dydis yra laikomas per dideliu, o atsižvelgiant į paskolos sutarties sudarymo metu galiojusią Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatą, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, bei į tai, kad Kredito unija nėra pateikusi įrodymų, jog, atsižvelgiant į paskolos sutarties sudarymo aplinkybes, delspinigių dydis galėtų būti laikomas įprastu šiems santykiams, teisėjų kolegija darė išvadą, kad nėra pagrindo spręsti, jog verslininkas dorai, teisingai ir pagrįstai galėjo tikėtis, kad vartotojas būtų sutikęs su tokio dydžio delspinigiais, jeigu dėl šios sutarties sąlygos būtų buvę atskirai derėtasi. Atitinkamai paskolos sutarties sąlyga dėl 0,2 proc. delspinigių pripažinta nesąžininga ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento.
12. Spręsdama, ar Kredito unija pažeidė atsakingo skolinimo principą, teisėjų kolegija nurodė, kad, nenustačius asmens (namų ūkio) pajamų, kurias kredito įstaiga pripažįsta tvariomis, dydžio, kasacinis teismas negali vertinti, ar atsakovė pažeidė atsakingo skolinimo principą ir rūpestingumo pareigą, atsižvelgiant į tai, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo vartojimo teisiniai santykiai, o jeigu pažeidė, ar nagrinėjamu atveju yra kitos sąlygos taikyti atsakovei civilinę atsakomybę.
13. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasacinio teismo grąžintą bylos dalį, 2019 m. balandžio 15 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo dalį, kuria spręstas klausimas dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovei, pakeitė ir tenkino dalį ieškinio, ieškovo J. G. naudai iš atsakovės bankrutavusios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ priteisdama 11 421,26 Eur žalos atlyginimo, taikydama restituciją ir įpareigodama atsakovę bankrutavusią kredito uniją „Vilniaus taupomoji kasa“ sumokėti ieškovui J. G. 4550,40 Eur.
14. Kolegija nurodė, kad sudarant paskolos sutartį buvo nesilaikyta atsakingo skolinimo principo. Teisėjų kolegijos nuomone, sudarant paskolos sutartį nebuvo tinkamai įvertintas vartotojo kreditingumas, t. y. nebuvo tinkamai nustatytos tvarios vartotojo pajamos, netinkamai įvertintas prisiimamų įsipareigojimų ir pajamų santykis, nebuvo vertinamas ilgalaikis pajamų tvarumas (ypač atsižvelgiant į apelianto amžių ir jo galimą įtaką gaunamoms pajamoms), neįvertinta galima pajamų kaita ateityje. Tai sudaro pagrindą taikyti atsakovei civilinę atsakomybę. Tačiau kreditavimo veikla visada yra susijusi su rizika, o Lietuvos banko valdybos 2011 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 03-144 patvirtinti Atsakingojo skolinimo nuostatai (toliau – Nuostatai) skirti ne tik kredito įstaigų elgesiui, bet ir jų klientams, t. y. Nuostatais siekiama skatinti ne tik atsakingą kredito įstaigų skolinimo praktiką, apsaugoti vartotojus nuo per didelės finansinių įsipareigojimų naštos ir ugdyti atsakingo skolinimo principus, bet ir skatinti klientus atidžiau vertinti prisiimamus ilgalaikius finansinius įsipareigojimus bei savo galimybes juos vykdyti. Kolegija sprendė, kad ieškovas ir pats pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Kadangi byloje nėra įrodymų, kad atsakovė (kredito įstaiga) būtų ieškovą vertusi pasirašyti ginčo sutartį joje nustatytomis sąlygomis, sudarydamas refinansavimo sutartį ieškovas siekė išspręsti šeimos (suprantant ją plačiąja prasme) skolinių įsipareigojimų situaciją, tokie ieškovo veiksmai vertintini kaip rizikos prisiėmimas CK 6.253 straipsnio 5 dalies prasme.
15. Atitinkamai kolegija sprendė, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė yra vienodai kalti dėl žalos (nuostolių) atsiradimo. Ieškovas teigė, kad dėl neteisėtų atsakovės veiksmų jam padaryta žala yra lygi jam priskaičiuotų palūkanų pagal paskolos sutartį dydžiui. Kolegija, įvertinusi ieškovo elgesį ir sudarytos refinansavimo sutarties tikslus, prašomos priteisti žalos atlyginimo dydį mažino perpus. Kadangi byloje nebuvo keliamas šalių nustatytos palūkanų normos teisėtumo klausimas, t. y. nekvestionuota ieškovo prievolės atsiskaityti už naudojimąsi svetimais pinigais apimtis, teismui tenkinus ieškovo pasirinktą jo teisių gynimo būdą (žalos atlyginimą) (50 procentų apimtimi), jis ir toliau yra saistomas pareigos mokėti sutartyje nustatytas palūkanas, nepatenkančias į žalos atlyginimą sudarantį laikotarpį, iki visiško atsiskaitymo su atsakove.
16. Spręsdama dėl delspinigių, kolegija nurodė, kad iki šiol ieškovas nėra visiškai atsiskaitęs su kredito įstaiga, t. y. nėra sumokėjęs nei visų palūkanų, nei pagrindinės skolos sumos. Taigi, susiklosčiusi faktinė situacija suponuoja išvadą, kad ieškovo mokėtos, o atsakovės priskaičiuotiems delspinigiams padengti naudotos sumos priklauso atsakovei (pagrindinei skolai ar palūkanoms dengti). Tačiau kasaciniam teismui sutarties sąlygą dėl delspinigių pripažinus negaliojančia, laikytina, jog delspinigiams ieškovo sumokėta suma buvo paskirstyta pažeidžiant įmokų mokėjimo tvarką. Sutarties sąlygą dėl delspinigių mokėjimo pripažinus negaliojančia, byloje turėtų būti taikoma restitucija (CK 6.145 straipsnis). Pagal atsakovės pateiktą delspinigių apskaičiavimą visa pagal sutartį priskaičiuotų delspinigių suma sudaro 4550,40 Eur. Kadangi atsakovei yra iškelta bankroto byla, visi reikalavimai jai įgyvendinami ĮBĮ nustatyta tvarka ir laikantis įstatyme įtvirtinto reikalavimų tenkinimo eiliškumo.
III. Kasacinių skundų teisiniai argumentai
17. Kasaciniu skundu ieškovas J. G. prašo: 1) pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutarties dalį, kuria ieškovo naudai iš atsakovės priteista 11 421,26 Eur žalos atlyginimo, ir ją išdėstyti taip – sumažinti ieškovo prievolę atsakovei 11 421,26 Eur nuostolių dydžiu; 2) pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutarties dalį, kuria taikyta restitucija ir atsakovė įpareigota sumokėti ieškovui 4550,40 Eur, ir ją išdėstyti taip – įskaityti ieškovo sumokėtus 4550,40 Eur į prievolę atsakovei; 3) panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutarties dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas pripažinti neteisėtu atsakovės vykdomą išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0174/16/01655, ir priimti naują sprendimą – šį reikalavimą tenkinti iš dalies, t. y. pripažinti neteisėtu atsakovės vykdomą išieškojimą dėl 15 971,66 Eur vykdomojoje byloje Nr. 0174/16/01655; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Lietuvos apeliacinis teismas neatsižvelgė į nagrinėjamų teisinių santykių specifiką, t. y. kad vartotojas įmokas, kurias Kredito unija nepagrįstai panaudojo dengti delspinigiams, privalėjo mokėti nepriklausomai nuo sutarties sąlygos dėl delspinigių sąžiningumo ar nesąžiningumo – vartotojas privalėjo mokėti įmokas palūkanoms ir pagrindinei skolai dengti. Dėl nurodytų priežasčių darytina išvada, kad Lietuvos apeliacinis teismas, nustatęs įmokų, kurias Kredito unija panaudojo delspinigiams dengti, dydį, privalėjo jas įskaityti vadovaudamasis sutartyje nustatyta įmokų paskirstymo tvarka, o ne taikyti restituciją. Negaliojant sutarties nuostatai dėl delspinigių, Kredito unijos į delspinigius įskaitytos įmokos turėjo būti panaudotos kitoms įmokoms dengti, t. y. palūkanoms ir pagrindinei skolai.
17.2. Teismas pažeidė dispozityvumo ir teisminės gynybos prieinamumo principus, nes nesivadovavo ieškovo pasirinkta teisių gynimo būdų prioritetine tvarka. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui grąžinus apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo bylos dalį dėl ieškinio reikalavimo, kuriuo ieškovas prašė sumažinti jo prievolę patirtų nuostolių dydžiu, o nesant galimybės taikyti šio teisių gynimo būdo, priteisti iš atsakovės ieškovui žalos atlyginimą, Lietuvos apeliacinis teismas išsprendė tik subsidiarųjį ieškinio reikalavimą, o dėl pagrindinio reikalavimo sumažinti prievolę CK 6.64 ir 6.206 straipsnių pagrindu net nepasisakė. Šiuo atveju buvo keliamas klausimas ne dėl palūkanų normos teisėtumo, o dėl vartotojo prievolės sumažinimo, tačiau šio klausimo teismas nenagrinėjo. Kadangi Kredito unija dar iki sutarties sudarymo elgėsi nesąžiningai ir nerūpestingai, šiuo atveju už sąlygos dėl palūkanų mokėjimo tinkamą įvykdymą yra atsakingos abi šalys, todėl pagal CK 6.64 ir 6.206 straipsnių nuostatas šios prievolės netinkamo vykdymo padariniai yra paskirstytini atleidžiant vartotoją nuo dalies palūkanų – 11 421,26 Eur.
18. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė bankrutavusi kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
18.1. Kredito unijos bankroto byloje nuspręsta perleisti Kredito unijos turimas reikalavimo teises pagal neįvykdytas paskolų sutartis. Naujajam kreditoriui perėmus visas Kredito unijos teises, reikalavimus, nuosavybės teisę ir gaunamą naudą pagal paskolos sutartį ir su ja susijusias užtikrinimo priemones, įskaitant teises į pagal paskolų sutartis suteiktų paskolų pagrindinę skolos sumą, palūkanas ir delspinigius, baudas, administravimo ir kitus skolininkų mokėtinus mokesčius; bei visas su reikalavimo teisėmis susijusias teises, įskaitant procesines teises vykstančiuose teisminiuose, arbitražo, vykdymo, išieškojimo ar administraciniuose procesuose, išskyrus šioje sutartyje aiškiai nurodytus atvejus, vykdomojoje byloje pradinis išieškotojas buvo pakeistas nauju išieškotoju.
18.2. Kredito unija sutinka, kad ieškovui priteistų sumų apimtimi yra mažintini ieškovo įsipareigojimai pagal paskolos sutartį, tačiau apeliacinio teismo nutarties keisti tam nereikia. Apeliacinio teismo nutartis jau yra įvykdyta Kredito unijos atliktu su naujuoju kreditoriumi sutartu vienašaliu įskaitymu, kuris yra teisėtas. Kadangi ieškovo reikalavimo teisės atsirado po bankroto bylos Kredito unijai iškėlimo, Kredito unijos prievolės ieškovui laikytinos naujomis, kurioms gali būti netaikoma ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto taisyklė, pagal kurią draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo. Įskaitymui atlikti buvo visos būtinos CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, nes tiek Kredito unijos reikalavimo teisės ieškovui, tiek ieškovo reikalavimo teisė Kredito unijai yra priešpriešinės ir lygiavertės vykdytinumo požiūriu. Skundžiamos nutarties priėmimo metu reikalavimo teisės pagal ieškovo ir Kredito unijos sudarytą paskolos sutartį jau buvo perleistos naujajam kreditoriui. Kadangi ieškovas, kaip skolininkas pagal paskolos sutartį, nebuvo informuotas apie reikalavimo teisių perleidimo faktą (CK 6.109 straipsnio 1 dalis), Kredito unija 2019 m. balandžio 24 d. pranešimu turėjo teisę įvykdyti skundžiamą nutartį iš Kredito unijos priteistas sumas įskaitydama su ieškovo pagal vykdomąjį įrašą mokėtinų sumų dalimi. Maža to, toks įskaitymas Kredito unijos buvo sutartas su naujuoju kreditoriumi bei atitinka cesijos taisykles.
18.3. Kadangi, remiantis AB Lietuvos pašto duomenimis, ieškovas 2019 m. gegužės 27 d. gavo Kredito unijos pranešimą apie atliktą įskaitymą – ieškovo prievolių sumažinimą, manytina, kad kasacinis skundas pareikštas siekiant ne apginti tariamai pažeistas ieškovo teises, bet turint tikslą sustabdyti išieškojimą pagal vykdomąjį raštą. Tokį vertinimą iš esmės patvirtina aplinkybė, kad ieškovo prašymu yra sustabdytas išieškojimas dėl visos vykdomuoju įrašu priteistos sumos, nors byloje nėra ginčo dėl išieškojimo teisėtumo, o keliamas klausimas tik dėl išieškomos sumos dydžio.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl galimybės sumažinti išieškojimą atliekant priešpriešinių reikalavimų įskaitymą
19. Bylos kasacine tvarka nagrinėjimo dalyką lemia kasacinio skundo prašymas ir jame išdėstyti kasacijos pagrindus (teisės klausimus) pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio kriterijus pagrindžiantys teisiniai argumentai (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė sumažinti ieškovo prievolę atsakovei priteistų nuostolių dydžiu, taip pat įskaityti pagal sutartį priskaičiuotų delspinigių sumą į prievolę, o ne taikyti restituciją.
20. CK 6.64 straipsnio 2 dalis suteikia skolininkui teisę reikalauti teismo tvarka atleisti jį nuo prievolės vykdymo visiškai ar iš dalies, pakeisti vykdymo sąlygas, jeigu prievolę pažeidė kreditorius. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikant šią normą, skolininko negalėjimas vykdyti prievolę sietinas ir su jo prievolės nepagrįsta apimtimi, kai tai įvyksta dėl kreditoriaus kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253-969/2015).
21. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad sudarydamas paskolos sutartį kreditorius nesilaikė atsakingo skolinimo principo, tačiau ieškovas taip pat nesielgė pakankamai atidžiai ir rūpestingai, todėl ieškovo prašoma patirtų nuostolių dydžiu sumažinti prievolės suma apeliacinės instancijos teismo buvo sumažinta per pus, priteisiant jam 11 421,26 Eur žalos atlyginimą. Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė žalos atlyginimo, o ne prievolės sumažinimo institutą.
22. Teisėjų kolegija pažymi, kad prašymas sumažinti prievolę sukelia tokius pat teisinius padarinius kaip ir priešpriešinių reikalavimų įskaitymas, tik kad skolininko reikalavimas atsiranda civilinės atsakomybės, kreditoriaus kaltės, pagrindu.
23. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą.
24. Iš CK 6.130 straipsnyje įtvirtintų nuostatų matyti, jog tam, kad būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012).
25. Nagrinėjamoje byloje susiklostė tokia situacija, kad, pirma, ieškovas yra skolingas atsakovei pagal 2012 m. gegužės 24 d. sudarytą paskolos sutartį, o Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartimi pripažinus paskolos sutarties sąlygą dėl delspinigių mokėjimo negaliojančia, buvo pritaikyta restitucija (CK 6.145 straipsnis) ieškovui iš atsakovo priteisiant 4550,40 Eur, taip pat žalos atlyginimas, lygus pagal paskolos sutartį (mokant 12 proc. palūkanas) priskaičiuotų palūkanų sumos pusei; antra, nagrinėjamu atveju ieškovas materialiuosius subjektinius reikalavimus grindžiant tuo, kad atsakovė, tinkamai neįvertinusi ieškovo mokumo, pati pažeidė prievolę, todėl paskolos likutis turėtų būti mažinamas ieškovo patirtų nuostolių dėl kreditoriaus kaltės suma (C 6.64 straipsnio 1 dalis), todėl darytina išvada, kad ieškovas turi priešpriešinį reikalavimą, susijusį su ta pačia faktine situacija, su kuria yra susijęs pagrindinis reikalavimas; trečia, tiek ieškovo, tiek atsakovės reikalavimų dalykas yra prievolė sumokėti pinigus, todėl šie reikalavimai laikytini vienarūšiais; ketvirta, ieškovo reikalavimas atlyginti žalą buvo patvirtintas Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartimi, o atsakovė pagal paskolos sutartį yra gavusi notaro vykdomąjį įrašą; penkta, tiek ieškovo, tiek atsakovės reikalavimai yra aiškiai apibrėžti, tačiau vykdytinumo požiūriu jie nebuvo lygiaverčiai.
26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2016 m. liepos 12 d. notaras išdavė atsakovei vykdomąjį įrašą, pagal kurį pradėta vykdomoji byla. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad paprastai, esant teismo sprendimams (nutartims), kai yra tenkinami ieškovo ir atsakovo priešpriešiniai reikalavimai atskirose civilinėse bylose, tai priešpriešinių išieškotinų sumų tarpusavio įskaitymas galimas tik vykdymo procese CPK 687 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2013). Taigi teismas priešpriešinių reikalavimų įskaitymą gali atlikti, kai ginčas dėl jų yra nagrinėjamas toje pačioje byloje, nes atlikdamas tokį procesinį veiksmą teismas pripažįsta atsakovo materialinio teisinio pobūdžio siekio, kad pasibaigtų ieškovo reikalavimo teisė, jo reikalavimą įskaičius į atsakovo reikalavimą, teisėtumą, t. y. teismas tokiu įskaitymu atitinkamu dydžiu modifikuoja priimamo vykdytino sprendimo apimtį, paliekant vykdyti tik kitos šalies reikalavimu nepadengtą reikalavimo dalį, pavyzdžiui, jei ieškovo reikalavimas yra mažesnis nei atsakovo, tokiu atveju teismui atlikus įskaitymą iš ieškovo atsakovo naudai priteisiama ieškovo reikalavimo dydžiu sumažinta suma. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, jau esant atsakovės iniciatyva pradėtai vykdomajai bylai dėl išieškojimo iš ieškovo, neturėjo teisinio pagrindo priimamu procesiniu sprendimu pagal ieškovo reikalavimą atlikti ieškovui priteistos sumos įskaitymą ir taip sumažinti atsakovei iš ieškovo išieškomą pinigų sumą, nes vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu šie reikalavimai nebuvo lygiaverčiai.
27. Be kita ko, pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d nutartimi atsakovei buvo iškelta bankroto byla. Todėl ieškovas savo materialiuosius reikalavimus pareiškė ir jie buvo patenkinti, t. y. pritaikyta restitucija ir priteistas žalos atlyginimas, po bankroto bylos atsakovei iškėlimo.
28. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos netaikytinos prievolėms, atsiradusioms po bankroto bylos iškėlimo ir susijusioms su bankroto procedūrų vykdymu.
29. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas šalies prašymą įskaityti šalių byloje pareikštus priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, ex officio turi išsiaiškinti, ar nėra tokiam įskaitymui galiojančių draudimų. Tuo atveju, jei vienai bylos šalių yra iškeliama bankroto byla, nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą įskaitymas, išskyrus mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą, draudžiamas, o šalių patenkintų reikalavimų vykdymo klausimai sprendžiami vadovaujantis ĮBĮ nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2012).
30. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl atsakovės vykdomo išieškojimo pripažinimo neteisėtu, turėjo įvertinti, kad net ir patenkinus tokį jo reikalavimą, tai bus naujai atsiradęs reikalavimas, kuris negalės būti pagrindu nepaisyti specialios tokių reikalavimų tenkinimo tvarkos bankroto procese. Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip nepagrįsti ieškovo kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas išsprendė tik subsidiarų reikalavimą dėl žalos atlyginimo ir restitucijos taikymo, dėl pagrindiniojo, kurio pagrindu buvo galima atlikti įskaitymą, nepasisakydamas.
31. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė nurodo sutinkanti, kad ieškovui priteistų sumų apimtimi yra mažintini ieškovo įsipareigojimai pagal paskolos sutartį, todėl ji 2019 m. balandžio 24 d. pranešimu yra atlikusi ieškovui priteistų sumų įskaitymą ieškovo pagal vykdomąjį įrašą mokėtinų sumų dalimi. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktika, susijusi su vienarūšių reikalavimų įskaitymu bankroto procese, yra plati, tačiau šiuo atveju teisėjų kolegija nesiima vertinti šio galimai atlikto įskaitymo teisėtumo ir sukeltų padarinių, nes tai nėra pateikto kasacinio skundo nagrinėjimo dalykas.
32. ???Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nepagrįstai ir nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 15 d. nutartį (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
33. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Atsakovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikė įrodymus, kad už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą ji sumokėjo 1452 Eur. Ši suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7 ir 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio, todėl, netenkinus kasacinio skundo, iš ieškovo priteistina 1452 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas atsakovės naudai.
34. Kasacinis teismas patyrė 10,06 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 9 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei bankrutavusiai kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ (j. a. k. 112040690) iš ieškovo J. G. (a. k. duomenys neskelbtini) 1452 (tūkstantį keturis šimtus du) Eur kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybei iš ieškovo J. G. (a. k. duomenys neskelbtini) 10,06 Eur (dešimt Eur 6 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Sigita Rudėnaitė
Donatas Šernas
Dalia Vasarienė