Civilinė
byla Nr. 2A-963-109/2009
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
121.15; 121.18; 121.21;128.15.2
Pirmosios instancijos teismo
teisėja
Vida Jegorovienė

KAUNO APYGARDOS TEISMAS
S P R
E N D I M A S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio
2 d.
Kaunas
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos
pirmininkės Birutės Bobrel, kolegijos teisėjų Jolitos Cirulienės, Gintauto
Koriagino sekretoriaujant Violetai Grigaravičienei, dalyvaujant pareiškėjai D. D., jos atstovei advokatei V. I. Bedarfienei,
suinteresuotam asmeniui S.A. N., jo atstovei advokatei Inai Kurauskienei, suinteresuoto asmens Butų
savininkų bendrijos Nr. 308 atstovei G. R., gestų
vertėjai Vilmai Liukenskienei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio
proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens S. A. N. apeliacinį
skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 4d. sprendimo
panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-1548-429/2010 pagal pareiškėjos D. D. ieškinį suinteresuotiems asmenims Valstybės įmonės
„Registrų centras” Kauno filialui, Butų savininkų bendrijai Nr. 308, S. A. N. dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį
fakto nustatymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
Pareiškėja D. D. 2009 m. kovo 4 d. kreipėsi į Kauno miesto apylinkės
teismą prašydama nuosavybės teisės įgijimo tikslu nustatyti nuosavybės teisės
pagal įgyjamąją senatį faktą, kad ji įsigijusi butą, esantį (duomenys
neskelbtini) iš A. S., įgijo ir nuosavybės teisę į visas
pagalbines patalpas b-106/4.69, b-107/4.20, b-108/8.53, pastate 1998-5006-5015,
esančiame (duomenys neskelbtini), kad galėtų atlikti teisinę registraciją savo
vardu į likusias ¾ dalis pagalbinių patalpų, bei įregistruoti nuosavybės teisę
į šį nekilnojamąjį turtą VĮ Registrų centras Kauno filiale. Nurodė, jog
1999-12-20 pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo butą (duomenys neskelbtini) iš A. S., kuris šį butą įsigijo 1993 m. iš VĮ „Bitukas“ pagal LR
Butų privatizavimo įstatymą. Pirkimo-pardavimo sutartyje įrašyta, kad butui
priklauso ¼ dalis pagalbinių patalpų b-106/4.69, b-107/4.20, b-108/8.53 pastate
1998-5006-5015, esančių (duomenys neskelbtini), o likusios 3/4 dalys
nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos. Pardavėjas A.
S. nuo 1993-11-12 sąžiningai, nepertraukiamai, atvirai, kaip teisėtas
valdytojas naudojosi visomis pagalbinėmis patalpomis, kurias vėliau ir ji
pirkimo pardavimo sutarties pagrindu perėjus turtui nuosavybės teise, kaip buto
(duomenys neskelbtini) savininkė, nepertraukiamai, sąžiningai, teisėtai,
atvirai nuo 1999-12-20 iki šiol naudojasi ir valdo ne 1/4 dalį, o visas
pagalbines patalpas kaip savo daiktą: jas prižiūri, remontuoja. Pagalbinių
patalpų savininkas buvo VĮ „Bitukas“ (AB „Albitas“, kuri yra bankrutavusi bei
davusi sutikimą atitverti pertvarą ties laiptais 1993-10-07 raštu Nr. 414).
Šiuo metu dalimi bendro naudojimo patalpų naudojasi buto, esančio (duomenys
neskelbtini) savininkas S. A. N., kuris jas užėmė
savavališkai, nes nėra išsipirkęs jokių bendro naudojimo patalpų, už jas nemoka
jokių nuomos mokesčių. S. A. N. išsipirko butą be jokių
bendro naudojimo patalpų ir pateikė klaidinančią pažymą, kurioje bendro
naudojimo paskaičiavimai atlikti pagal 1986 m. duomenis, jie neatitinka realios
padėties, nes bendro naudojimo patalpos yra pakitę (1 t. b. l. 2-3).
Kauno miesto
apylinkės teismas 2010 m. vasario 4 d. sprendimu (2 t. b. l. 48-51) ieškinį
patenkino iš dalies, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja D. D., įsigijusi butą, esantį (duomenys neskelbtini) iš A. S., įgijo nuosavybės teises į 2/4 dalis pagalbinių
patalpų b-106/4,69 kv. m., b-107/4,20 kv. m., b-108/8,53 kv. m. pastate
1998-5006-5015, esančiame (duomenys neskelbtini) ir jas valdo nuosavybės teise,
tikslu įregistruoti nuosavybės teisę į šį nekilnojamąjį turtą VĮ Registrų
centras Kauno filiale. Kitoje reikalavimo dalyje pareiškimą atmetė ir priteisė
iš pareiškėjos D. D., suinteresuotų asmenų Butų savininkų
bendrijos Nr. 308 ir S. A. N. po 36,66 Lt pašto išlaidų
valstybei. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius rašytinius
įrodymus ir išklausęs šalių paaiškinimus, nustatė, kad niekas nėra nuginčijęs
pareiškėjos D. D. įgytos nuosavybės pagrindo į ¼ dalį
bendro naudojimo pagalbinių patalpų, kurias ji įsigijo 1999-12-20 pirkimo
pardavimo sutarties pagrindu ir šio fakto neginčija. Ginčo tarp pareiškėjos ir
suinteresuoto asmens S. A. N. dėl likusių ¾ dalių bendro
naudojimo pagalbinių patalpų nėra, ir tai patvirtina jų pateikti rašytiniai
įrodymai – pareiškėjos D. D. sutikimas, rašytas 2009-12-11
(2 t. b. l. 4) bei pats S. A. N. prašymas, adresuotas Butų
savininkų bendrijai dėl ¼ dalies pagalbinių bendro naudojimo patalpų suteikimo
jam (2 t. b. l. 138). Tai, kad pareiškėja sąžiningai, nepertraukiamai, teisėtai
ir atvirai valdo ¾ dalis pagalbinių patalpų, patvirtina ir pateiktas Butų
savininkų bendrijos Nr. 308 atsiliepimas bei šios bendrijos pirmininkės duoti
paaiškinimai. Kadangi bendro naudojimo pagalbinių patalpų ¾ dalimis
b-106/4,69 kv. m., b-107/4,20 kv. m., b-108/8,53 kv. m. pareiškėja naudojosi,
valdė sąžiningai, teisėtai, atvirai nepertraukiamai nuo 1999 m. gruodžio 20 d.,
tai yra dešimt metų, teismas laikė, kad ji įgijo nuosavybės teises į šias
pagalbines patalpas, o 1/4 dalimi bendro naudojimosi pagalbinių patalpų
naudojasi A. S. N., kuris ir raštu kreipėsi į Butų
savininkų bendrijos Nr. 308 pirmininkę dėl minėtos ¼ dalies pagalbinių patalpų
suteikimo, todėl šioje dalyje teismas reikalavimo netenkino.
Suinteresuotas
asmuo S. A. N. apeliaciniu skundu (2 t. b. l. 58-61) prašė
panaikinti 2010 m. vasario 4 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą ir
priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti, priteisti visas bylinėjimosi
išlaidas. Nurodo, kad teismas iš esmės nenustatinėjo, ar yra visos CK 4.67-4.71
straipsniuose numatytos sąlygos nekilnojamojo daikto įgijimui pagal įgyjamąją
senatį. T. y.:
1. Teismas
neteisingai skaičiavo dešimties metų nepertraukiamo valdymo terminą. Sprendime
padaryta klaida nurodant, kad „pareiškėja, būdama buto, esančio (duomenys
neskelbtini) savininke nuo 1990-12-20 naudojasi nepertraukiamai, sąžiningai,
teisėtai, atvirai 3/4 dalimis bendro naudojimo patalpų, kurių 1/4 dalį yra
įsigijusi nuosavybės teise 1990-12-20 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu“,
nes iš byloje pateiktos pareiškėjos buto pirkimo-pardavimo sutarties,
Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad pareiškėja butą įgijo
1999-12-20 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Kaip nurodo pati pareiškėja,
ginčo patalpas ji pradėjo valdyti nuo tada, kai nusipirko butą, vadinasi nuo
1999-12-20. Tuo metu galiojo 1964 m. CK normos, kurios nenumatė, kad nuosavybės
teisę galima įgyti daikto valdymu pagal įgyjamąją senatį. Vertinant daikto
valdymą, prasidėjusį iki 2000 m. CK įsigaliojimo ir jo valdymą, kuris tęsiasi
jam įsigaliojus, būtina atsižvelgti į CK patvirtinimo, įsigaliojimo
ir įgyvendinimo įstatymo 30 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad Civilinio kodekso
ketvirtosios knygos normos, susijusios su valdymo teise kaip savarankiška
daiktine teise, įsigalioja nuo 2003 m. liepos 1 d., išskyrus atvejus, kai šių
teisių nustatymo pagrindas yra įstatymas. Tuo atveju, kai valdymas prasidėjo
iki 2000 m. CK įsigaliojimo ir iki 2003 m. liepos 1 d. nesuėjo CK 4.68 str. 1
d. nustatytas dešimties metų terminas, galioja CK 4.27 str. 2 d. nuostata, kad
nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame
registre momento. Byloje nepateikti duomenys apie tai, kad pareiškėja ginčo
patalpų valdymą būtų įregistravusi viešame registre. Pareiga išviešinti daikto
valdymą nustatyta ir CK 4.27 str. 2 d. Neišviešintas daikto valdymas negali
sukurti nuosavybės teisės į jį, nes pagal CK 4.23 str. 3 d. slaptas įgyto
daikto valdymas yra neteisėtas.
2. Pareiškėja
teismo prašė nustatyti nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu
faktą į daugiabučio namo bendro naudojimo patalpas. Remiantis CK 4.82 str. 5 d.
pareiškėja ir apeliantas turėtų naudotis bendromis patalpomis pagal kiekvienam
bendrasavininkiui nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir
gyvenamojo namo naudingojo ploto santykį. Byloje yra pateiktas pastato dalių
apskaičiavimo projektas, kurį parengė VĮ Registrų centro Kauno filialo
specialistai, pagal 1986-04-20 techninio inventorizavimo duomenis (šie duomenys
atitinka namo pirminės inventorizacijos duomenis). Pagal šiuos paskaičiavimus
nustatyta, kad pareiškėjai priklausytų 58/100 dalys bendro naudojimo patalpų, o
apeliantui S. A. N. priklausytų 42/100 dalys bendro
naudojimo patalpų. Pareiškėjos prašoma nuosavybėn įgyti bendro naudojimo
patalpų dalis viršija jai pagal CK 4.82 str. 5 d. priklausančią bendro naudojimo
patalpų dalį. Teismas, patenkindamas pareiškėjos prašymą, pažeidė apelianto S. A. N. teises. Teismui nebuvo pagrindo išvadai, kad pareiškėja
bendro naudojimo patalpas valdė sąžiningai, nes pagal CK 4.70 str., asmuo,
įgyjantis daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, neturi žinoti apie kliūtis,
trukdančias daiktą įgyti nuosavybėn. Be to, pagal pareiškėjos pateiktą buto
planą ir apelianto buto planą matyti, kad nors pareiškėja savo pareiškime
nurodo, jog ji valdo ir naudojasi visomis bendro naudojimo patalpomis, tačiau
faktiškai pareiškėja naudojasi patalpos b-106 2,22 kv. m., visa patalpa b-107,
ir neturi jokio patekimo į patalpą b-108. Pati pareiškėja 2009-10-27 teismo
posėdžio metu nurodė, kad nuo 2006 m. ji patekti į visas patalpas negali, o tai
tik patvirtina faktą, kad pareiškėja nevaldo 2/4 dalių bendro naudojimo patalpų
sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai daugiau kaip 10 metų.
3. CK 4.253 str.
1 d. nustatytas reikalavimas, kad nekilnojamasis daiktas privalo būti sukurtas
ir suformuotas įstatymų nustatyta tvarka (Statybos įstatymas, Nekilnojamojo
turto kadastro įstatymas). Kai nėra tinkamai suformuoto objekto, kaip
nekilnojamojo daikto, ir jis neįregistruotas, nėra teisėtai sukurto objekto, į
kurį būtų galima įgyti nuosavybės teisę. Pagal Nekilnojamojo turto registro
įstatymo 13 str. 1 d. daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą Nekilnojamojo
turto registre gali būti registruojamos tik tuo atveju, kai įregistruotas pats
nekilnojamasis daiktas. Bendro naudojimo patalpos, į kurias teismas pareiškėjai
pripažino nuosavybės teisę, neįregistruotos Nekilnojamojo turto registre kaip
savarankiškas turtinis vienetas. Kadangi ginčo patalpos yra bendro naudojimo
patalpos, tai jos negali būti teisiškai suformuotos kaip savarankiškas
nekilnojamasis daiktas (LR Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 str. 2 d. 1
p.). Taigi, ginčo patalpos negali būti savarankiškas nuosavybės teisės
objektas.
Suinteresuotas
asmuo Butų savininkų bendrija Nr. 308 prašo patenkinti apeliacinį skundą,
panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos
prašymą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame skunde išdėstytais
motyvais (2 t. b. l. 66-68).
Pareiškėja D. D. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą
palikti nepakeistą, atmesti suinteresuoto asmens apeliacinį skundą (2 t. b. l.
69-70). Nurodo, kad nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėja
turėjo pareigą įregistruoti nekilnojamojo daikto valdymą viešajame registre.
Nurodo, kad pats apeliantas nesąžiningai pradėjo įgyvendinti savo teises tik
pareiškėjai kreipusis į teismą. Apelianto pateiktas bendro naudojimo patalpų
planas neatitinka realios padėties, nes 2009-02-03 buvo patikslinti kadastrinių
matavimų duomenys. Atmestinas ir apelianto argumentas, kad nekilnojamasis
daiktas privalo būti sukurtas ir suformuotas įstatymų nustatyta tvarka, nes
pareiškėjos patalpos nustatyta tvarka yra įregistruotos Nekilnojamojo turto
registre, tą patvirtina byloje esantis pažymėjimas.
Esminis apeliacinio
skundo argumentas yra susiję su CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos
įgyjamosios senaties taikymo sąlygų egzistavimu. Svarstant šio apeliacinio
skundo argumento pagrįstumą, būtina atsižvelgti į CK nustatytą reguliavimą. Nuosavybės teisės į nekilnojamąjį
daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi konstatuojamas esant šių sąlygų visetui:
1)
asmuo nėra daikto savininkas, bet valdo jį kaip savą, t. y. sąžiningai įgijęs
(užvaldęs) daiktą, valdo jį kaip nuosavą, nemanydamas, kad daikto savininkas
yra kažkas kitas (CK 4.22, 4.68 straipsniai);
2)
asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo. Tai reiškia, kad
užvaldydamas daiktą asmuo turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, jog niekas neturi
daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, ir per visą daikto valdymo laiką asmuo
neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu
tokių kliūčių būtų (CK 4.68, 4.70 straipsniai);
3)
asmuo valdo daiktą teisėtai (CK 4.23, 4.68 straipsniai). Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais
pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu,
kol neįrodyta priešingai. Neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą,
slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas. Antai pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama
nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, todėl
asmuo negali tokį daiktą teisėtai valdyti kaip savą;
4)
daikto atviro valdymo sąlyga (CK 4.68 straipsnis). Ši sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip
savą nesislapstydamas;
5)
nepertraukiamas daikto valdymas ne mažiau kaip dešimt metų (CK 4.68, 4.71 straipsniai). Asmuo, kuris sąžiningai
įgijo (užvaldė) daiktą, bet nėra jo savininkas, yra netitulinis daikto
valdytojas, jo teisės neginamos, jas užginčijus daikto savininkui ar kitiems
asmenims, turintiems daikto valdymo teisę pagal įstatymus ar sutartį. Dėl to daikto valdymo terminas nutrūksta
pareiškus teisėtą reikalavimą (ieškinį) dėl daikto grąžinimo ar daiktą
valdančiam asmeniui pačiam pripažinus kito asmens teisę į jį.
Tokių
reikalavimų viseto būtinumą konstatavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004
m. birželio 23 d. nutartis, priimta
byloje V. M. ir T. M. v. V. G., M. Š., R. M. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-345/2004; 2006 m.
lapkričio 13 d. nutartis, priimta
byloje UAB ,,Stoties turgus“ v. Kauno apskrities viršininko administracija,
Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-586/2006; 2008 m.
spalio 29 d. nutartis, priimta byloje O.
L. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Vilniaus apskrities
viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-514/2008).
Iš
išdėstyto įstatyminio reglamentavimo
bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šių normų aiškinimo matyti, kad vienas jame
nustatytų reikalavimų yra jo valdymo terminas – jis turi būti ne trumpesnis
kaip dešimt metų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad netgi sutikus su
pareiškėjos argumentais, kad pagalbinių patalpų dalies, į kurią prašoma
nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, teisėtas ir
nepertraukiamas valdymas prasidėjo 1993 m. lapkričio 12 d., kai ankstesnis buto
savininkas jį įsigijo, o kartu ir ¼ dalį pagalbinių patalpų, tai nereiškia, kad
šis valdymas buvo tinkamai išviešintas. Tokią savo išvadą teisėjų kolegija
grindžia tuo, jog galimai anksčiausiu patalpų užvaldymo pradžios momentu (1993
m. lapkričio 12 d.) galiojo 1964 m. CK. Pagal šiame kodekse nustatytą reglamentavimą jame
nebuvo normų, kurios nustatytų nuosavybės teisės įgijimą daikto valdymu pagal
įgyjamąją senatį. Tačiau tokių normų nebuvimas nereiškia, kad daikto valdymas,
prasidėjęs iki 2000 m. CK, nesukelia teisinių pasekmių. Tokių pasekmių atsiradimą
lemia Civilinio kodekso
patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įstatymas)
33 straipsnio norma, kurioje nustatyta,
kad Civilinio kodekso ketvirtosios
knygos V skyriaus trečiojo skirsnio normos dėl įgyjamosios senaties taikomos ir
tais atvejais, kai daikto valdymas prasidėjo iki šio kodekso įsigaliojimo ir tęsiasi jam įsigaliojus.
Vertinant
daikto valdymą, prasidėjusį iki 2000 m. CK įsigaliojimo ir jo valdymą, kuris tęsėsi jam įsigaliojus,
būtina atsižvelgti į Įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta,
kad Civilinio
kodekso ketvirtosios knygos normos, susijusios
su valdymo teise kaip savarankiška daiktine teise, įsigalioja nuo 2003 m. liepos
1 d., išskyrus atvejus, kai šių teisių nustatymo pagrindas yra įstatymas. Ši įstatymo norma
reiškia, kad tuo atveju, kai valdymas prasidėjo iki 2000 m. CK įsigaliojimo ir CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų terminas suėjo
iki 2003 m. liepos 1 d., tai CK 4.27 straipsnio 2 dalies nuostata, nustatanti, kad nekilnojamojo
daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento,
netaikoma.
Kita
vertus, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kitokios teisinės pasekmės
atsiranda, jeigu įstatymu nustatytas
dešimties metų terminas nesuėjo iki Įstatymo
30 straipsnyje nustatytos 2003 m.
liepos 1 d. datos. Pagal CK 4.27 straipsnio 2 dalį nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda
nuo jo įregistravimo viešame registre momento. Taigi tokiu atveju, kai CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų terminas
nesuėjo iki 2003 m. liepos 1 d., ir daikto valdymas nebuvo įregistruotas
viešame registre, laikytina, kad daikto valdymas nėra viešas. Minėta, kad
neišviešintas daikto valdymas negali sukurti nuosavybės teisės į jį, nes pagal CK 4.23 straipsnio 3 dalį slaptas įgyto daikto valdymas yra
neteisėtas. Be to kasacinis teismas 2008 m. lapkričio 10 d. nutartyje civ.
byloje Nr.3K3-535/2008 yra suformulavęs tokią teisės aiškinimo ir taikymo
taisyklę: CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas valdyti daiktą
atvirai reiškia, kad po 2003 m. liepos 1 d. daikto valdymas turi būti
įregistruotas viešame registre nepriklausomai nuo to, kada šis valdymas
prasidėjo – iki 2000 m. CK įsigaliojimo ar jam įsigaliojus. Daikto registracijos
pagrindas yra teismo sprendimas,
kuriuo patvirtintas daikto valdymo faktas (CPK 529 straipsnis). Jeigu
nekilnojamojo daikto valdymas prasidėjo iki 2000 m. CK įsigaliojimo, o CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų terminas
nesuėjo iki 2003 m. liepos 1 d., tai, po šios datos daikto valdymo
neįregistravus viešame registre, laikytina, kad neįvykdyta įstatyme nustatyta sąlyga – daiktą dešimt metų valdyti atvirai. Tokiu
atveju daikto valdymas, neįregistravus jo viešame registre, negali būti
pagrindas nustatyti faktą, kad nuosavybės teisės įgytos pagal įgyjamąją senatį.
Po 2003 m. liepos 1 d., įregistravus daikto valdymą, prasidėjusį iki 2000 CK įsigaliojimo, šis terminas įskaitomas į dešimties metų
terminą, skaičiuojamą nuo daikto valdymo įregistravimo viešame registre
momento. Taigi teismų praktika tokios kategorijos bylose jau yra atitinkamai
formuojama. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime konstatavo, kad (analogiškos)
bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne
sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant
jau įtvirtintų. Bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų
bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose
gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina,
konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama. Teisėjų kolegija mano, kad nėra
būtinybės koreguoti ar kurti naujos teismų praktikos, negu ji formuojama aukščiau
paminėtose nutartyse.
Remdamasi
tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja nėra įstatymų
nustatyta tvarka išviešinusi valdymo fakto į patalpų dalį, į kurią prašo
nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, todėl nėra
visų būtinų sąlygų pareiškėjos reikalavimui tenkinti. Dėl nurodytų priežasčių
pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas
sprendimas – pareiškimą atmesti.
Teisėjų
kolegija, nustačiusi, kad nėra vienos iš būtinų sąlygų nuosavybės teisei į
nekilnojamąjį daiktą įgyti įgyjamąja senatimi, dėl kitų apeliacinio skundo
argumentų nepasisako, nes jie teisinės reikšmės šioje byloje neturi.
Apeliacinį
skundą patenkinusi ir sprendimą panaikinusi, teisėjų kolegija priteisia iš
pareiškėjos suinteresuoto asmens S.A. N. naudai visas jo
patirtas bylinėjimosi išlaidas, t.y. 66,- Lt žyminio mokesčio už apeliacinį
skundą ir 500,- Lt atstovavimo išlaidų (T.II, 62 b.l.) (CPK 443 str. 6 d.).
Iš
pareiškėjos valstybės naudai priteistinos 100,12 Lt procesinių dokumentų
įteikimo išlaidos patirtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK
92; 96 str.).
Teismas,
vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1
dalies 2 punktu,
Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m.
vasario 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos D.
D. pareiškimą atmesti.
Priteisti iš pareiškėjos D.
D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys
neskelbtini) 66,- Lt (šešiasdešimt šešis
litus) žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą ir 500,- Lt (penkis
šimtus litų) atstovavimo išlaidų suinteresuoto asmens S. A. N.
(asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys
neskelbtini) naudai.
Priteisti iš pareiškėjos D.
D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys
neskelbtini) 100,12 Lt (vieną šimtą litų
12 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai
(Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų
ministerijos, įmonės kodas 188659752, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini),
„Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).
Kolegijos pirmininkė
Birutė Bobrel
Teisėjai
Jolita Cirulienė
Gintautas
Koriaginas