Civilinė byla Nr. e2-115-1008/2025

Teisminio proceso Nr. 2-15-3-01670-2024-3

Procesinio sprendimo kategorijos:  

2.6.10.5.2.4; 3.1.7.6; 3.2.6.1; 2.6.39.2.6.1 (S)

TELŠIŲ APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 31 d.

Mažeikiai

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teisėja Daiva Maneikienė,

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Vilijai Rukšėnienei,

dalyvaujant ieškovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvos Respublikoje veikiančios per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą, atstovui advokatui Martynui Stankevičiui,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) „Aritra“ atstovui direktoriui A. A.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvos Respublikoje veikiančio per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą, ieškinį atsakovei UAB „Aritra“ dėl draudiminės išmokos grąžinimo.

Teismas

nustatė:

        ieškovė AAS BTA Baltic Insurance Company, veikianti per AAS BTA Baltic Insurance Company filialą Lietuvoje, kreipėsi į teismą ieškiniu prašydama iš atsakovės UAB „Aritra“ priteisti 370 Eur grąžintinos draudimo išmokos, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

        Ieškovė nurodė, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių pagrindu sudarė draudimo sutartį Nr. LT23-TCA-01564884-6, pagal kurią buvo apdrausta atsakovės transporto priemonės MERCEDES BENZ ACTROS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė. 2023 m. spalio 11 dieną Italijoje įvyko autoįvykis, kurio metu buvo apgadintas trečiųjų asmenų turtas, t. y. transporto priemonė, kurios valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Įvykio kaltininku nurodytas UAB „Aritra“ priklausančios transporto priemonės MERCEDES BENZ ACTROS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas. Su eismo įvykiu susijęs transporto priemonės valdytojas neįvykdė įstatyminės prievolės raštu pranešti draudikui per 3 darbo dienas apie eismo įvykį. Atsakovė nepateikė informacijos apie įvykio aplinkybes, nepateikė transporto priemonės apžiūrai ir nuotraukų, nebendradarbiavo, įvykio aplinkybių nenurodė. Ieškovė, vadovaujantis draudiminį įvykį ir žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, išmokėjo 1850,00 Eur draudimo išmoką dėl trečiųjų asmenų turto, t y. transporto priemonės, kurios valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apgadinimų. Ieškovė negavo pranešimo per 3 dienas kaip numato įstatymas, negavo ir apskritai niekada jokių dokumentų, tokiu būdu ieškovė įgijo teisę reikalauti grąžinti 20 proc. sumokėtos draudimo išmokos.

        Atsakovė teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodė, kad apie eismo įvykį negalėjo pranešti laiku dėl to, kad transporto priemonės vairuotojas atsakovei pranešė apie įvykį, pateikdamas įvykio schemą, kurioje pažymėta, kad jis nekaltas dėl eismo įvykio. Ieškovei pateikė autoįvykio schemą ir vairuotojo parodymus, tačiau draudikas į šiuos duomenis neatsižvelgė. Todėl prašo netaikyti maksimalios 20 proc. draudiminės išmokos sumos. Taip pat nurodė, kad advokato paslaugos yra perteklinės, jo paslaugų kaina viršija prašomos priteisti sumos dydį, todėl pažeidžia ekonomiškumo principą.

        Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas advokatas Martynas Stankevičius nurodė, kad ieškinį palaiko ir paaiškino, jog draudėjas pažeidė prievolę pranešti per 3 darbo dienas apie įvykį. Ši sutartinė prievolė yra reglamentuota ir įstatymu, tačiau draudėjas apie įvykį nepranešė ir su įvykiu susijusių duomenų nepateikė. Ieškovė du kartus kreipėsi su prašymu pateikti informaciją apie įvykį, tačiau viskas, ką pateikė atsakovė, yra nurodymas, jog atsakovė nėra kalta dėl eismo įvykio ir pateikė eismo įvykio deklaraciją. Toje deklaracijoje yra aiškiai nurodyta, kad atsakovės darbuotojo vairuojama transporto priemonė, važiuodama atbuline eiga, atsitrenkė į stovinčią transporto priemonę ir ją apgadino. Įvykio aplinkybės yra aiškios, tačiau atsakovė sąmoningai neteikia jokios informacijos ir vadovaujasi per klaidą nukentėjusio asmens ne toje vietoje padėtu parašu eismo įvykio deklaracijoje, kai parašą nukentėjęs asmuo padėjo kaip kaltas dėl eismo įvykio asmuo. Tokiu būdu atsakovė pažeidžia bendradarbiavimo pareigą, ignoravo įstatyminę prievolę ir dėl to ieškovė įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę. Atsakovas yra savo srities profesionalas, todėl eismo įvykio ir transporto priemonių draudėjui tenkančios pareigos jam privalėjo būti žinomos. Esant šiems argumentams prašė ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro žyminis mokestis, išlaidos advokatui ir išlaidos, patirtos už dokumentų vertimą į lietuvių kalbą.

        Atsakovės atstovas A. A. teismo posėdyje paaiškino, jog visiškai nesutinka su bylinėjimosi išlaidomis. Nurodė, kad įvykus eismo įvykiui iškart gavo eismo įvykio deklaraciją iš savo vairuotojo. Kadangi šioje deklaracijoje kaip kaltas dėl eismo įvykio pasirašė ne įmonės vairuotojas, todėl dėl įvykusio eismo įvykio per daug nesigilino. Detalesnę informaciją apie eismo įvykį jau gavo tik iš draudiko, kai jau buvo praėjęs trijų dienų terminas, todėl per įstatyme nustatytą terminą pranešti apie įvykį ir negalėjo. Eismo įvykio deklaracija yra pagrindinis ir esminis dokumentas, o joje atitinkamas vairuotojas ir prisipažino, kad yra kaltas, todėl nesuprantama, kodėl kalta dėl eismo įvykio padaryta atsakovė. Daugiau jokios informacijos apie eismo įvykį ir neturėjo, todėl atitinkamai jos pateikti negalėjo. Pats draudikas tiesiogiai į atsakovę, prašydamas padengti žalą, nesikreipė. Į elektroninius laiškus, kuriais prašyta pateikti detalią informaciją, buvo atrašyta ir nurodyta, kad vairuotojas, grįžęs iš reiso, išėjo iš darbo ir informacijos apie įvykį iš jo gauti negalima. Eismo įvykio nuotraukų neturėjo, todėl pateikė tik eismo įvykio deklaraciją ir vairuotojo pažymėjimą. Eismo įvykio deklaracijos ir kitų duomenų neteikia, jeigu nėra kalti dėl eismo įvykio, todėl šiuo atveju ir nepranešė laiku, nes deklaracijoje nurodyta, kad nėra kalti dėl įvykio. Gavę informaciją iš vairuotojo, su deklaracija susipažino, bet paties eismo įvykio ir jo mechanizmo nebetyrė, eismo įvykių aplinkybių nežino. Ieškinį prašė atmesti ir nepriteisti bylinėjimosi išlaidų.

        Teismas

konstatuoja:

        Ieškinys tenkintinas visiškai.

        Bylos duomenimis nustatyta, kad 2023 m. rugsėjo 3 d. ieškovė ir atsakovė sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. LT23-TCA-01564884-6 (toliau - Sutartis), kuria buvo apdrausta atsakovei priklausanti transporto priemonė Mercedes Benz Actros, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Pažymėtina, kad šios Sutarties 2 punkto e papunktyje nurodyta, kad draudėjas (šiuo atveju - atsakovė) per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos įsipareigoja pranešti draudikui (šiuo atveju - ieškovei), apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, taip pat pateikti draudikui eismo įvykio dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes; apie eismo įvykį reikia pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę ir tuo atveju, kai neaišku, kuris eismo dalyvis yra dėl jo atsakingas.

        Rašytiniais įrodymais taip pat nustatyta, kad draudimo apsaugos laikotarpiu, t. y. 2023 m. spalio 11 d., Italijoje įvyko eismo įvykis, kuriame dalyvavo ir aukščiau nurodyta atsakovei priklausanti ir ieškovės apdrausta transporto priemonė. Draudikas, atlikęs eismo įvykio tyrimą, pripažino šį eismo įvykį draudžiamuoju ir nusprendė išmokėti draudimo išmoką (Draudžiamojo įvykio tyrimo aktas Nr. ITCA/24/000168/2), todėl 2024 m. balandžio 17 d. mokėjimo nurodymais Nr. I2248819 ir Nr. I2248893 išmokėjo draudimo išmoką ir ekspertų išlaidų atlyginimą bendrai 1850,00 Eur sumai.

        Pateikdama ieškinį ieškovė reikalauja dalį išmokėtos draudimo išmokos, siekiančios 20 proc. arba 370,00 Eur, grąžinti, motyvuodama tuo, kad atsakovė nevykdė Sutartimi prisiimto įsipareigojimo laiku ir tinkamai pranešti apie eismo įvykį. Tuo tarpu atsakovė su pareikštu ieškiniu nesutinka ir nurodo, kad apie eismo įvykį pranešė tinkamai, nes pateikė draudikui eismo įvykio deklaraciją, be to, šioje deklaracijoje nurodyta, kad ne atsakovės vairuotojas kaltas dėl eismo įvykio, todėl pareigos pranešti draudikui ir neturėjo. Taigi byloje kilo ginčas, ar atsakovė turėjo pareigą pranešti draudikui apie eismo įvykį ir ar tai padarė laiku bei tinkamai.

        Dėl eismo įvykio deklaracijos reikšmės

        Atsakovė, atsikirsdama į ieškovės argumentus, nurodė, jog 2023 m. spalio 11 d. eismo įvykio metu buvo sudaryta ir abiejų eismo įvykyje dalyvavusių vairuotojų pasirašyta eismo įvykio deklaracija. Pasak atsakovės, šios deklaracijos 14 punkte kaip asmuo, atsakingas už padarytą žalą, pasirašė O. N., kuris vairavo kitą, o ne atsakovei priklausančią, transporto priemonę. Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad gavęs informaciją apie eismo įvykį iš savo šiame eismo įvykyje dalyvavusio vairuotojo, susipažino su užpildyta eismo įvykio deklaracija ir nustatęs, kad 14 punkte kaip kaltas asmuo yra ne jo darbuotojas, nebesigilino į eismo įvykio informaciją ir draudikui apie eismo įvykį nepranešė, nes pranešama tik tais atvejais, kai draudėjas yra kaltas dėl eismo įvykio.

        Tuo tarpu ieškovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad kiti bylos duomenys patvirtina, jog dėl eismo įvykio kaltas yra būtent atsakovės automobilį vairavęs vairuotojas, o atsakovė vadovaujasi per klaidą nukentėjusio asmens ne toje vietoje padėtu parašu eismo įvykio deklaracijoje, kai parašą padėjo kaip kaltas dėl eismo įvykio realiai nukentėjęs asmuo. Taigi vienas iš esminių ginčų šioje byloje kilo dėl eismo įvykio deklaracijos ir joje nurodytų aplinkybių reikšmės draudimo teisiniuose santykiuose.

        Suformuotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškiai ir plačiai pasisakyta dėl eismo įvykio deklaracijos įrodomosios reikšmės. Nurodoma, kad esminis eismo įvykio deklaracijos tikslas ir paskirtis yra užfiksuoti eismo įvykį, aprašant jo aplinkybes ir nubraižant įvykio schemą, o pati eismo įvykio deklaracija – eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių valdytojų eismo įvykio vietoje užpildyta ir pasirašyta forma, kurioje fiksuojamas eismo įvykio faktas, aprašomos aplinkybės ir braižoma schema. Taigi eismo įvykio deklaracijos paskirtis yra fiksuoti šalių sutartas eismo įvykio faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-1075/2018). Pabrėžtina, kad šioje nutartyje kasacinis teismas išaiškino, kad eismo įvykio deklaracijos arba ją atitinkančio dokumento tikslas nėra apibrėžti ir sutarti dėl už eismo įvykį atsakingo asmens atsakomybės ir (ar) jos sąlygų. Tuo tarpu eismo įvykio deklaracijos 14 laukelio „Mano pastabos“ apatinės dalies „Patvirtinu, jog esu atsakingas (-a) už padarytą žalą“ užpildymas nereiškia eismo įvykio dalyvių tikslo siekti teisinių padarinių, t. y. sukurti eismo įvykio dalyvių teises ir pareigas, susijusias su civilinės atsakomybės sąlygų nustatymu. Kaip nurodo kasacinis teismas, minėto laukelio užpildymas iš esmės reiškia eismo įvykio dalyvio subjektyvų įvykio aplinkybių įvertinimą, t. y. eismo dalyvių nuomonės pateikimą.

        Taip pat kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog eismo įvykio deklaracijos forma yra tik rekomendacinis dokumentas eismo įvykio dalyviams, be to, atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykis nėra kasdienė situacija ir eismo įvykio dalyviai įprastai būna streso būsenos, nebūtų pagrįsta reikalauti, kad jie iš karto po eismo įvykio atliktų veiksmus, kuriais būtų sukuriamos, pakeičiamos ar panaikinamos civilinės teisės ir pareigos. Todėl jeigu draudikui kyla abejonių dėl eismo įvykio aplinkybių, atsižvelgiant į įvykį, eismo įvykio deklaracijoje ar ją atitinkančiame dokumente nurodytą informaciją ar kitas aplinkybes, pavyzdžiui, kai eismo įvykio deklaracijoje ar ją atitinkančiame dokumente nurodytos aplinkybės nesutampa su kitomis aplinkybėmis ar informacija, jis privalo išsamiai ištirti eismo įvykio aplinkybes, siekdamas nustatyti draudžiamojo įvykio faktą, pasekmes ir draudimo išmokos dydį. Todėl eismo įvykio deklaracija ar ją atitinkantis dokumentas, nors ir yra pagrindinis, tačiau ne vienintelis dokumentas, esantis pagrindu draudikui spręsti apie aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti. Dar daugiau – nei Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau - TPVCAPDĮ), nei kitas įstatymas nesuteikia eismo įvykio deklaracijai ar ją atitinkančiam dokumentui didesnės įrodomosios galios, todėl teismas, nagrinėdamas ginčą, turi vertinti visus šalių pateiktus įrodymus (jau minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-1075/2018).

        Nagrinėjamu atveju, nors atsakovės atstovės teismo posėdžio metu ir nurodė, kad eismo įvykio deklaracijoje kaip kaltas asmuo nurodytas kitos transporto priemonės vairuotojas, tačiau byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių, kad kaip kaltas asmuo deklaracijoje pasirašė faktiškai eismo įvykio metu nukentėjusios transporto priemonės vairuotojas. Iš pačios eismo įvykio deklaracijos turinio matyti, kad atsakovei priklausanti transporto priemonė Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio schemoje pažymėta raide A, o eismo įvykio metu nukentėjusi transporto priemonė – raide B. Šios deklaracijos 10 grafoje išdėstytoje eismo įvykio schemoje užfiksuota, kad transporto priemonė A, judėdama atbuline eiga, galiniu kairės (vairuotojo pusės) kampu kliudo transporto priemonės B priekinį dešinės (keleivio pusės) kampą. Šioje vietoje pažymėtina, kad byloje atsakovė neginčijo eismo įvykio aplinkybių, t. y. nenurodė prieštaravimų dėl transporto priemonės apgadinimų, neginčijo, kad eismo įvykio deklaracijos duomenys apie eismo įvykį būtų neteisingi.

        Atkreiptinas dėmesys, kad eismo įvykio deklaracijoje esančią eismo įvykio schemą patvirtina kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Byloje 2024 m. gruodžio 19 d. ieškovė pateikė eismo įvykio fotonuotraukas, kurios padarytos eismo įvykio vietoje, o ieškovės gautos atliekant eismo įvykio tyrimą. Šiose nuotraukose matyti, kad atbuline eiga važiavusios transporto priemonės priekaba, kurios valst. Nr. (duomenys neskelbtini), galine kairės (vairuotojo pusės) dalimi kliudė stovėjusios transporto priemonės Scania priekio dešinės (keleivio pusės) kampą. Pažymėtina, kad ir eismo įvykio deklaracijoje nurodyta, kad priekaba, kurios valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra atsakovės transporto priemonės (deklaracijoje pažymėtos raide A) priekaba. Taigi nuotraukose matoma faktinė eismo įvykio situacija sutampa su eismo įvykio deklaracijoje nurodyta eismo įvykio schema.

        Be to, Centrinio Italijos Respublikos biuro 2023 m. gruodžio 29 d. pranešime nurodyta, kad 2023 m. spalio 11 d. eismo įvykį sukėlė Lietuvoje registruota transporto priemonė, už eismo įvykį atsakinga pripažinta transporto priemonė, pažymėta raide A, t. y. Mercedes Benz Actros, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o nukentėjusi transporto priemonė yra Slovėnijoje registruota transporto priemonė Scania, kurios valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėta raide B. Ypatingai pabrėžtina tai, kad ir šios institucijos dokumentuose nurodoma, jog transporto priemonė A (atsakovės transporto priemonė) važiuodama atbuline eiga atsitrenkė į stovėjusią ir tuo metu nejudėjusią transporto priemonę B.

        Kartu įvertintina ir tai, kad byloje yra duomenys, jog nukentėjusi transporto priemonė buvo remontuojama Slovėnijoje, kur jai buvo keičiamas priekinis kampinis dešinės pusės bamperis, posparnis, atliekami kitokie darbai (2023 m. spalio 16 d. Scania Slovenija d.c.o išrašyta sąskaita už transporto priemonės Scania, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), remonto darbus). Šie duomenys patvirtina ir eismo įvykio metu nukentėjusiai transporto priemonei padarytus pažeidimus, užfiksuotus tiek eismo įvykio nuotraukose, tiek pačioje eismo įvykio deklaracijoje, kurie visiškai sutampa su kitais bylos duomenimis ir faktinėmis eismo įvykio aplinkybėmis.

        Taigi byloje esantys duomenys patvirtina eismo įvykio deklaracijoje išdėstytą eismo įvykio schemą ir padarytus pažeidimus. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti, jog dėl eismo įvykio kalta yra atsakovės valdyta transporto priemonė. Tai, kad eismo įvykio deklaracijos 14 grafoje kaip žalą padaręs asmuo pasirašė realiai nukentėjusios transporto priemonės vairuotojas, nesudaro pagrindo abejoti pačiu eismo įvykiu ar jo metu padaryta žala, nes bylos duomenys patvirtina, kad ši grafa užpildyta klaidingai. Be to, teismo posėdžio metu pats atsakovės atstovas nurodė, kad ne visais atvejais transporto priemonių vairuotojai būna sąžiningi, todėl atsakovė galėjo papildomai patikrinti eismo įvykio informaciją ar atlikti savo eismo įvykio tyrimą, matydama, kad eismo įvykio deklaracijoje nurodyti faktiniai duomenys nesutampa. Tačiau pats atsakovės atstovas nurodė, kad gavęs deklaraciją iš vairuotojo nebesigilino ir eismo įvykio duomenų nebetikrino.

        Esant visiems aukščiau aptartiems įrodymams ir nurodytai kasacinio teismo praktikai, konstatuotina, kad atsakovė nepagrįstai didelę reikšmę kaip rašytiniam įrodymui suteikė eismo įvykio deklaracijai ir jos 14 grafai, aplaidžiai ignoruodama kitus toje pačioje deklaracijoje nurodytus duomenis apie eismo įvykį. Todėl teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju objektyviais duomenimis yra patvirtinta, jog dėl eismo įvykio kalta yra atsakovės transporto priemonė, todėl atitinkamai atsakovei kilo prievolė įgyvendinti Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, numatytus Sutarties 2 punkto e papunktyje, t. y. laiku pranešti draudikui apie įvykusį eismo įvykį.

        Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė byloje neginčija aplinkybių nei dėl išmokėtos draudimo išmokos dydžio, nei dėl techninių eismo įvykio aplinkybių, teismas šiais klausimais papildomai plačiau nepasisako.

        Dėl atsakovės pranešimo draudikui

        Byloje kilo ginčas, ar atsakovė, turėdama pareigą laiku pranešti draudikui, t. y. ieškovei, apie padarytą eismo įvykį, tai padarė tinkamai. Ieškovė nurodė, kad atsakovė nebendradarbiavo, informacijos neteikė nei savo iniciatyva, nei paraginta rašytiniais pranešimais, o minimalų atsakymą pateikė tik tuomet, kai į ją buvo pasikreipta su rašytine pretenzija, praėjus daugiau kaip pusei metų nuo eismo įvykio. Tuo tarpu atsakovė ginčija šias aplinkybes, nurodžiusi, kad pateikė draudikui eismo įvykio deklaraciją ir vairuotojo pažymėjimą.

        Kaip jau buvo minėta aukščiau, tarp šalių sudarytos Sutarties 2 punkto e papunktyje šalys susitarė, kad draudėjas įsipareigoja per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, taip pat pateikti draudikui eismo įvykio dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes; apie eismo įvykį reikia pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę ir tuo atveju, kai neaišku, kuris eismo dalyvis yra dėl jo atsakingas. Tačiau kaip teisingai teismo posėdžio metu nurodė ieškovės atstovas, šį sąlyga į Sutartį įtraukta iš įstatyminio teisinio reguliavimo.

        TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, jog įvykus eismo įvykiui, su juo susijęs transporto priemonės valdytojas privalo per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį jis negali dėl svarbių priežasčių, taip pat pateikti draudikui eismo įvykių dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes. Taigi atitinkama pareiga draudėjui kyla ne tik iš sutartinių teisinių santykių, tačiau ir iš imperatyvaus įstatymo reikalavimo.

        Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98 straipsnyje įtvirtinta draudiko pareiga tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dedant reikiamas pastangas, o kitiems draudimo santykių dalyviams – atitinkamai pareiga pateikti draudikui visus turimus draudimo sutartyje nurodytus ir draudiko reikalaujamus dokumentus bei informaciją. TPVCAPDĮ 12 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad su eismo įvykiu susijęs transporto priemonės valdytojas ir pretenziją dėl padarytos per eismo įvykį žalos teikiantis asmuo privalo pateikti draudikui turimus eismo įvykio ir žalos įrodymus, padėti jiems nustatyti įvykio aplinkybes ir žalos dydį, laikytis draudiko nurodymų, jeigu jie buvo duoti, leisti draudikui ištirti per eismo įvykį padarytos žalos priežastis ir nustatyti jos dydį. Taigi transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykiuose draudėjas ir nukentėjęs asmuo turi pareigą pateikti teisės aktais nustatytą informaciją draudikui, o draudikas privalo ištirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti. Tinkamas, savalaikis ir tikslus duomenų draudikui pateikimas yra skirtas tam, kad būtų galima užtikrinti abiejų draudimo sutarties šalių teisių ir interesų įgyvendinimą bei yra neatsiejamai susijęs su bendru sutartiniams santykiams taikytinu šalių bendradarbiavimo principu.

        Teismų praktikoje nurodoma, kad tokios bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą, suteikiant draudikui teisę iš draudėjo reikalauti grąžinti trečiajam asmeniui išmokėtą sumą. Draudiko, apdraudusio transporto priemonių valdytojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu, sumokėjusio išmoką nukentėjusiam asmeniui, teisę susigrąžinti sumokėtas dėl padarytos žalos sumas iš atsakingo už žalos padarymą asmens reguliuoja TPVCAPDĮ 22 straipsnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-312-1075/2020).

        TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu eismo įvykyje dalyvavusios apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytų pareigų ar jas vykdė netinkamai, draudikas turi teisę reikalauti iš transporto priemonės valdytojo grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį. Jeigu draudėjas nevykdė draudimo sutartyje nustatytų pareigų ar jas vykdė netinkamai, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą išmoką ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, pažeidimo priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, kaip nustatyta Vyriausybės tvirtinamose eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse.

        Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų „Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių“ 53.3 punktą atsakingas draudikas turi teisę reikalauti grąžinti 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu tos transporto priemonės valdytojas nepateikė atsakingam draudikui eismo įvykio deklaracijos per TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytus terminus ir (arba) draudikui nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių ir draudikui prašant nepateikė turimos informacijos apie eismo įvykį.

        Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo eismo įvykis įvyko 2023 m. spalio 11 d. Pažymėtina, kad šis terminas nustatytas objektyviais bylos duomenimis ir ginčo byloje dėl to nėra. Taigi atsakovė privalėjo apie eismo įvykį pranešti per tris darbo dienas, t. y. ne vėliau kaip iki 2023 m. spalio 16 d. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad atsakovė tokios savo pareigos tinkamai neįvykdė.

        Tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teismo posėdžio metu atsakovė iš esmės nurodė, kad negalėjo pranešti apie eismo įvykį, nes jokios informacijos neturėjo, be to, nemanė, kad tokia pareiga atsakovei egzistuoja, nenustačius jos kaltės dėl įvykio. Tačiau pats atsakovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad eismo įvykio deklaraciją iš savo vairuotojo gavo tą pačią ar kitą dieną, taigi bent jau pirminius dokumentus, t. y. eismo įvykio deklaraciją, vairuotojo pažymėjimą, atitinkamą paaiškinimą dėl eismo įvykio, atsakovė turėjo galimybę pateikti draudikui laiku.

        Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad 2024 m. sausio 4 d. atsakovei buvo siųstas elektroninis laiškas su prašymu pateikti informaciją apie 2023 m. spalio 11 d. eismo įvykį. 2024 m. sausio 17 d. elektroniniu paštu buvo siųstas pakartotinis prašymas tokią informaciją pateikti, tačiau jau išaiškinant atsakovei galimas informacijos nepateikimo pasekmes, t. y. kad jai gali tekti grąžinti dalį draudimo išmokos. Byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovė į šiuos raštus būtų atsakiusi, tą patvirtino ir ieškovės atstovas teismo posėdžio metu. Tuo tarpu atsakovės atstovas posėdyje nurodė, kad tokie raštai galėjo būti siųsti, tačiau jeigu jie siųsti įmonės vadybai, į juos galėjo būti nesureaguota, nes vadyba tuo metu įprastai atostogauja, bet rašytinių tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų atsakovės atstovas nepateikė. Viena vertus, tokia atsakovės pozicija iš esmės nepaneigia šių raštų ir priminimų egzistavimo ir siuntimo, antra vertus, atsakovės vidinis darbo organizavimas ir darbuotojų teisių užtikrinimas nėra teisinis pagrindas, atleidžiantis ją nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo.

        Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas nurodė, kad tinkamai įgyvendino informavimo pareigą, nes išsiuntė ieškovei eismo įvykio deklaraciją, o kitos informacijos apie eismo įvykį neturėjo. Tačiau tokią atsakovės poziciją paneigia kiti bylos duomenys. 2024 m. gegužės 10 d. atsakovei buvo surašyta pretenzija Nr. RE-001897-24, kuria reikalauta grąžinti 20 proc. išmokėtos draudimo išmokos sumos. Ir tik po šio dokumento gavimo atsakovė sureagavo į ieškovės raginimus ir pateikė atsakymą. 2024 m. gegužės 13 d. atsakovės atstovė ieškovei atrašė, kad yra įvykęs nesusipratimas, dėl eismo įvykio atsakovės vairuotojas nebuvo atsakingas ir nurodo, kad išsiunčia šioje byloje jau plačiai aptartą eismo įvykio deklaraciją. Taigi pirmasis atsakovės bendravimas su ieškove įvyko tik 2024 m. gegužės 13 d., praėjus lygiai septyniems mėnesiams po eismo įvykio, ir tik šią dieną atsakovė išsiuntė eismo įvykio deklaraciją. Pažymėtina, kad atsakovė byloje nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad su ieškove bendravo anksčiau. Atkreiptinas dėmesys, kad 2024 m. gegužės 17 d. ieškovė atsakovei atrašė, kad įvertinus eismo įvykio deklaracijos duomenis, nėra pagrindo abejoti, kas atsakingas dėl įvykio atsiradimo, nes atsakovės vairuotojo kaltė buvo nustatyta kitais duomenimis. Duomenų apie tai, kad po šio laiško atsakovė kokiu nors būdu būtų susisiekusi su ieškove, teikusi papildomus įrodymus ar kitokius duomenis, byloje nėra.

        Kaip jau buvo minėta, teismo posėdžio metu atsakovės atstovas nurodė, kad iš vairuotojo eismo įvykio deklaraciją gavo tą pačią ar sekančią dieną po įvykio, o susipažinęs su šios deklaracijos 14 grafa ir nustatęs, kad kaip kaltas asmuo deklaracijoje pasirašė ne jos valdomos transporto priemonės vairuotojas, eismo įvykio aplinkybių nebesiaiškino ir atskiro tyrimo neatliko, į situaciją nebesigilino. Teismo vertinimu, toks atsakovės elgesys laikytinas pernelyg pasyviu. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad draudėjas, sudarydamas privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, prisiima tam tikrus įsipareigojimus. Be draudimo įmokos mokėjimo, jis taip pat įsipareigoja draudžiamojo įvykio atveju bendradarbiauti su draudiku, jį apie įvykį informuoti nustatytais terminais, teikti visą jam prieinamą ir draudikui reikalingą informaciją. Taigi draudėjas nuo sutarties sudarymo momento žino, kad jis dalyvauja draudimo teisiniuose santykiuose, pagal kuriuos jis įgyja ne tik garantiją, kad jam sukėlus eismo įvykį jo sukelta žala bus atlyginta, bet ir pareigų, kurias jis taip pat įsipareigoja vykdyti pagal draudimo sutartį. Draudėjas nesirūpina, kaip ir kokiu būdu draudikas atlygins žalą už eismo įvykį, įvykusį ne toje valstybėje narėje, kurioje jis gyvena, arba tuo atveju, jei eismo įvykio metu jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje nukentėtų asmuo iš kitos ES valstybės narės; šios žalos administravimas ir atlyginimas yra draudiko pareiga. Tačiau tuo atveju, kai draudikas nustato, kad draudėjas nesilaikė savo pareigų pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, jis taip pat įgyja teisę reikalauti atlyginti žalą (grąžinti dalį draudimo išmokos) iš draudėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377-684/2016).

                Taigi šiuo konkrečiu atveju byloje nustačius, kad atsakovė netinkamai įgyvendino pareigą laiku informuoti ieškovę apie įvykusį eismo įvykį, dėl kurio atsakingas jos transporto priemonę vairavęs atsakovės darbuotojas, darytina išvada, kad ieškinys dėl dalies ieškovės sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo yra pagrįstas, todėl tenkintinas visiškai ir iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 370,00 Eur grąžintinos ieškovės sumokėtos draudimo išmokos dalis.

        Ieškiniu ieškovė taip pat prašė iš atsakovės priteisti ir 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios palūkanos vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovė pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus ir laiku ieškovei nesumokėjo jos reikalautos dalies draudimo išmokos grąžinimo sumos, ieškovės reikalavimas dėl procesinių palūkanų tenkintinas ir ieškovei iš atsakovės priteistinos 6 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2024 m. rugpjūčio 28 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis; 6.210 straipsnio 2 dalis).

        Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovės bylinėjimosi išlaidas sudaro 22,00 Eur byloje sumokėtas žyminis mokestis, 1000,00 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti ir 486,81 Eur dydžio išlaidos, kurias ieškovė patyrė dėl dokumentų vertimo į lietuvių kalbą. Taigi bendrai ieškovė byloje patyrė 1508,81 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė byloje neginčijo žyminio mokesčio ir dėl vertimo paslaugų susidariusių bylinėjimo išlaidų, tačiau kvestionavo išlaidas advokatui, motyvuodama tuo, kad jos yra neproporcingos ir per didelės.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovės atstovas parengė ieškinį ir dalyvavo parengiamajame teismo posėdyje bei teismo posėdyje, kuriame byla nagrinėta iš esmės. Taip pat ieškovės atstovas teismui pateikė atstovavimo išlaidų detalizaciją, kurioje nurodė, kad papildomai buvo suteiktos ir konsultacijos, taip pat į išlaidas įtrauktas ir procesinių dokumentų teismui pateikimo procesas. Įvertinus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo numatytus dydžius, taip pat įvertinus šios bylos pobūdį ir trukmę, taip pat tai, kad teismo posėdžiai, įskaitant parengiamąjį, byloje buvo trys, nes į vieną iš posėdžių neatvyko atsakovės atstovas, konstatuotina, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra per didelės, todėl teismas nemato pagrindo šias išlaidas mažinti.

Todėl atsižvelgiant į tai, kad ieškinys šioje byloje tenkintinas visiškai, iš atsakovės ieškovės naudai priteistinos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos, t. y. 1508,81 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai aštuoni eurai ir 81 ct).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268–270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Aritra“, juridinio asmens kodas 302572526, draudimo bendrovės AAS BTA Baltic Insurance Company, veikiančios per AAS BTA Baltic Insurance Company filialą Lietuvoje, juridinio asmens kodas 300665654, naudai:

–       370,00 Eur (trijų šimtų septyniasdešimties eurų) draudimo išmokos grąžinimą;

–       6 (šešių) procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 370,00 Eur sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme 2024 m. rugpjūčio 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

–       1508,81 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų aštuonių eurų ir 81 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Teismo sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusius Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmus.

Teisėja                                                Daiva Maneikienė