Administracinė byla Nr. eP-62-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06003-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

 (S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ ir atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-507-552/2018 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“, pareiškėjo First Opportunity Oü ir atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (trečiasis suinteresuotas asmuo First Opportunity Oü) dėl nutarimo dalies panaikinimo ir pakeitimo bei pagal pareiškėjo First Opportunity Oü skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“) dėl nutarimo dalies panaikinimo ir pakeitimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vilniaus energija“ (toliau – ir Bendrovė 1) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, ir Taryba) 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 2S-17/2015 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių šilumos ir biokuro gamyba bei tiekimu, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) rezoliucinės dalies 1 punktą tiek, kiek jis susijęs su Bendrove 1, bei rezoliucinės dalies 2.1 punktą; 2) nustačius, kad Bendrovė 1 vis dėlto pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 1 dalį, ir nepanaikinus Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkto tiek, kiek jis susijęs su Bendrove 1, ir 2.1 punkto, pakeisti Nutarimo rezoliucinės dalies 2.1 punktą ir sumažinti Bendrovei 1 paskirtą baudą iki 862 098,89 Eur; 3) priteisti Bendrovei 1 turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nutarimu Taryba nusprendė, jog Bendrovės 1 bei First Opportunity Oü (buvęs pavadinimas UAB „Bionovus“; toliau – ir Bendrovė 2, ir FO) pažeidė Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, t. y. UAB „Vilniaus energija“ ir First Opportunity Oü (toliau kartu – ir pareiškėjai, ir Bendrovės) buvo sudariusios tariamą vertikalų išimtinio biokuro pirkimo susitarimą, kuris turėjo konkurenciją ribojantį poveikį. Tarybos Bendrovei 1 paskirta bauda sudaro 10 proc. Bendrovės 1 bendrųjų pajamų 2014 m., t. y. paskirta maksimali įmanoma sankcija.

3.       Nutarimas argumentuojamas nepagrįstomis išvadomis tiek dėl to, jog Bendrovė 1 buvo sudariusi išimtinio pirkimo susitarimą, tiek ir dėl to, jog toks susitarimas turėjo konkurenciją ribojantį poveikį Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies prasme. Bendrovė 1 nesutiko ir su Nutarime jai paskirtos baudos dydžiu, kadangi bauda (jos dydis) paremta nepagrįsta išvada dėl to, kokios Bendrovės 1 pajamos laikytinos susijusiomis su tariamu pažeidimu. Su pažeidimu susijusiomis pajamomis Taryba traktavo absoliučiai visas Bendrovės 1 pajamas iš šilumos tiekimo veiklos, ir tokias, kaip pajamos už šilumos energiją, pagamintą iš gamtinių dujų bei mazuto. Nutarime klaidingai nustatyta pažeidimo trukmė. Bendrovei paskirta bauda bet kokiu atveju turi būti sumažinta, jos dydį skaičiuojant tik nuo su pažeidimu susijusių pajamų.

4.       Nutarime nepagrįstai konstatuota, jog Bendrovė 1 sudarė išimtinio pirkimo susitarimą. Išimtinio pirkimo susitarimą Taryba kildina iš Bendrovės 1 su Bendrovės 2 2011 m. sausio 18 d. sudarytos biokuro tiekimo sutarties Nr. 52 (toliau – ir Sutartis) 6.1 punkto nuostatos, pagal kurią Bendrovė 1 (pirkėja) įsipareigoja pirkti kurą tik iš Bendrovės 2 (tiekėjos), išskyrus atvejus, kai tiekėja negali patenkinti pirkėjos poreikio. Tačiau loginė ir sisteminė Sutarties nuostatų (bei 2010 m. Bendrovės 1 rengto konkurso sąlygų) analizė patvirtina, jog Sutarties 6.1 punktas sietinas tik su Bendrovės 1 pareiga iš FO nupirkti minimalų Sutarties 3.2 punkte įtvirtintą kuro kiekį, kuris sudaro tik apie 50 proc. faktinio biokuro poreikio. Sutartis nustato Bendrovės 1 atsakomybę tik už Sutartyje nustatyto minimalaus kuro kiekio (kurio dydis nurodytas Sutarties 3.2 punkte) nenupirkimą (Sutarties 10.4, 10.5 punktai). Kadangi Sutarties 3.2 punkte nustatytas kuro kiekis sudaro apie 50 proc. faktinio Bendrovės 1 biokuro poreikio, pagal Sutartį Bendrovė 1 įsipareigojo maždaug pusę savo biokuro paklausos tenkinti tik iš FO, tačiau dėl to Bendrovė 1 negali būti laikoma sudariusi išimtinio pirkimo susitarimą Įstatymo 5 straipsnio prasme.

5.       Bendrovės 1 poziciją dėl Sutarties 6.1 punkto reikšmės patvirtina ir Bendrovės 1 bei FO 2011 m. birželio 16 d. raštu patvirtintas Memorandumas dėl vienodo Sutarties aiškinimo (toliau – ir Memorandumas), pagal kurį Sutarties 6.1 punkte nustatytas įsipareigojimas pirkti kurą tik iš FO (išskyrus, jeigu FO negalėtų patenkinti Bendrovės 1 poreikio) yra taikytinas tik minimaliems Sutarties 3.2 punkte nurodytiems kuro poreikiams; Bendrovei 1 pagal teisės aktuose nustatytą tvarką nusprendus dalį jai reikalingo (virš minimalaus Sutarties 3.2 punkte nustatyto) kuro kiekio pirkti iš kitų tiekėjų, FO nesuteikta teisė to vertinti kaip Sutarties 6.1 punkto pažeidimo ar esminio Sutarties pažeidimo. Memorandumą Taryba įvertino tik itin vėlyvoje tyrimo stadijoje, kai jau buvo suformulavusi preliminarias išvadas dėl tariamo pažeidimo egzistavimo. Nutarime pateikiami abstraktaus pobūdžio pasvarstymai yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo Tarybai abejoti Memorandumo patikimumu.

6.       Taryba nepagrįstai rėmėsi prielaida, jog Sutarties 6.1 punktas lėmė antikonkurencinį kitų biokuro tiekėjų – FO konkurentų – uždarymą, t. y. Nutarime nepagrįstai laikomasi pozicijos, jog dėl to, kad Bendrovė 1 buvo įsipareigojusi 2 m. ir 4 mėn. pirkti biokurą tik iš FO, kiti biokuro tiekėjai negalėjo adekvačiai veikti rinkoje, toks kitų tiekėjų uždarymas galėjo turėti įtakos ir Bendrovės 1 šilumos kainoms. Taryba nevertino, ar tikėtina, jog nesant tariamo išimtinumo tuos 2 m. ir 4 mėn. po Sutarties sudarymo (toliau – ir Laikotarpis) Bendrovė 1 biokurą būtų pirkusi iš kito tiekėjo nei FO / papildomai ir iš kito tiekėjo. 2010 m. Bendrovės 1 konkurso metu FO buvo vienintelė pasiūlymą pateikusi tiekėja. Be to, iš Nutarime apibrėžtos atitinkamos „geografinės rinkos“ dalyvių vos vienas – UAB „Biovoice“ – apskritai išreiškė norą susipažinti su 2010 m. konkurso sąlygomis, tačiau šis subjektas nepateikė pasiūlymo, taip pat nepateikė ir jokių pretenzijų dėl 2010 m. konkurso sąlygų. Tyrimo metu surinkti įrodymai nesudaro pagrindo spręsti, jog nesant Sutarties 6.1 punkto nuostatos, po Sutarties sudarymo Bendrovė 1 būtų tikėtinai biokuro pirkusi papildomai iš kito (-ų) tiekėjo (-ų).

7.       Nutarimo išvados grindžiamos nepagrįstu geografinės rinkos apibrėžimu vien biokuro transportavimo atstumų analizės pagrindu. Taryba nepagrįstai sprendė, jog geografinė rinka yra teritorija, apribota 100 km atstumu aplink Vilnių. Taryba, apibrėždama geografinę rinką, suklydo, nepagrįstai sutapatindama duomenis apie tai, kokiu atstumu yra ekonomiškai racionalu gabenti biokurą, su duomenimis, kokiu mastu šilumos gamintojų konkursuose buvo konkuruojama dėl biokuro tiekimo sutarčių sudarymo. Taryba net nebandė analizuoti, kokie šilumos gamintojų konkursai buvo skelbiami nagrinėjamu laikotarpiu, kas juose dalyvavo ir pan., o vadovavosi prielaida, jog biokuro transportavimo atstumai turėtų atspindėti geografinės tiekėjų konkurencijos apimtį.

8.       Nutarimas grindžiamas nekorektiška rinkos uždarymo tiekėjams analize. Taryba nepagrįstai į savo analizės apimtį neįtraukė didelės dalies biokuro pirkėjų, kurie buvo prieinami tiekėjams, kuriems rinka buvo „uždaryta“. Taryba poveikį konkurencijai grindė tuo, kad kiti tiekėjai galėjo konkuruoti tik dėl 43–45 proc. pirkėjų, esančių 100 km spinduliu nuo Vilniaus, ir tai, Tarybos vertinimu, patvirtina, jog kiti tiekėjai neturėjo pakankamai paklausos alternatyvų tam, kad galėtų adekvačiai veikti rinkoje. Jei kiti tiekėjai savo produkciją gali parduoti kitiems pirkėjams ir nėra priversti rinkoje veikti neefektyviai, nagrinėjamas išimtinio pirkimo susitarimas nesukelia reikšmingo konkurencijos ribojimo Įstatymo 5 straipsnio prasme. Taryba, į analizę įtraukdama tik tokius kitiems tiekėjams prieinamus alternatyvius paklausos šaltinius, kurie yra išsidėstę 100 km atstumu nuo Vilniaus, nepagrįstai ignoravo didelę dalį paklausos šaltinių, kurie buvo racionaliai prieinami kitiems tiekėjams (FO konkurentams). Nutarime nėra įvertinta didelė dalis tiekėjams, veikusiems 100 km atstumu nuo Vilniaus, prieinamų paklausos šaltinių. Taigi Nutarimo išvada, kad FO konkurentai galėjo konkuruoti tik dėl 43–45 proc., nepagrįsta. Tarybos tyrimo metu nustatyta, jog kiti biokuro tiekėjai iš esmės visiškai išnaudojo savo pajėgumus, taigi Tarybos prielaida apie reikšmingą antikonkurencinį Sutarties 6.1 punkto poveikį konkurencijai nepagrįsta.

9.       Bendrovė 1 teigė, kad Nutarimo prielaida apie galimą žalą vartotojams yra nepagrįsta. Tokie kaltinimai grindžiami nepatikima bei neobjektyvia prielaida, jog Bendrovė 1 galėjo biokurą pirkti pigiau iš kitų tiekėjų. Pažymėjo, kad nagrinėjamu laikotarpiu į Bendrovės 1 šilumos kainas buvo įtraukiamos tik tokios biokuro įsigijimo sąnaudos, kurios pagal galiojantį teisinį reguliavimą buvo pripažįstamos pagrįstomis; sąnaudos, kurios imperatyvių teisės aktų pagrindu nebuvo pripažįstamos pagrįstomis, Bendrovei 1 nebuvo kompensuojamos.

10.       Bendrovei 1 paskirtos baudos dydis yra nepagrįstas. Taryba su pažeidimu susijusiomis pajamomis pripažino visas Bendrovės 1 2012 m. pajamas, kurias ji gavo iš šilumos tiekimo, t. y. ne tik Bendrovės 1 pajamas, gautas už šilumos energiją, pagamintą iš biokuro, bet ir pajamas, kurias Bendrovė 1 gavo už šilumos energiją, pagamintą iš dujų bei mazuto, kaip reguliuojamą investicijų grąžos normą nuo jos reguliuojamos turto bazės (pastoviųjų sąnaudų), nors šios pajamos apskritai nesusijusios su jokios rūšies kuro naudojimu šilumos gamybai. Iš biokuro Bendrovė 1 pagamina tik labai nedidelę dalį šilumos energijos, lyginant su visu jos pagaminamu šilumos energijos kiekiu; 2012 m. į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir VKEKK) nustatytas Bendrovei 1 šilumos kainas įtraukta iš biokuro pagamintos šilumos sąnaudų ir gautų pajamų dalis sudarė tik ~ 4 proc. visų 2012 m. šilumos pardavimo pajamų. Be to, Bendrovės 1 šilumos kainos yra reguliuojamos ir tariamas pažeidimas net teoriškai negalėtų turėti įtakos kitiems Bendrovės 1 šilumos kainos elementams. Nustatytas pažeidimas neturi jokio ryšio su Bendrovės 1 šilumos kainos dedamąja, kurią sudaro teisės aktuose apibrėžta investicijų grąžos norma reguliuojamos turto bazės (pastoviųjų sąnaudų) atžvilgiu, ši dedamoji apskritai nesusijusi su jokios rūšies kuro naudojimu ar nenaudojimu šilumos gamybai. Su Nutarime konstatuotu tariamu pažeidimu tiesiogiai ir potencialiai netiesiogiai susijusiomis Bendrovės 1 pajamomis 2012 m. laikytinos 59 519 307,41 Lt (17 241 977,81 Eur) pajamos, kurias sudaro Bendrovės 1 iš biokuro pagamintos šilumos energijos pajamos (26 099 007,41 Lt (7 560 546,76 Eur) ir potencialiai su pažeidimu netiesiogiai susijusios Bendrovės 1 pajamos iš „žalios“ elektros energijos gamybos (33 420 300 Lt (9 681 431,05 Eur).

11.       Tarybos nustatytas pažeidimas yra savo esme nesunkus (vertikalus ir pagal tikslą konkurencijos neribojantis susitarimas), ir, remiantis Nutarimu, truko vos 2 m. ir 4 mėn. Bendrovės 1 teigimu, pažeidimo trukmė nustatyta klaidingai, išimtinio pirkimo susitarimas negalėtų būti pripažįstamas trukęs ilgiau kaip 5 mėn., t. y. ilgiau kaip iki 2011 m. birželio mėn., iki Memorandumo, kuriame Sutarties šalys aiškiai ir be išlygų išreiškė bendrą valią dėl to, kad jų nesieja išimtinio pirkimo susitarimas, pasirašymo.

12.       Bendrovė 1 atsiliepime į pareiškėjo First Opportunity Oü skundą nurodė, kad sutinka su Bendrovės 2 skundo reikalavimais.

13.       Pareiškėjas First Opportunity Oü (toliau – ir Bendrovė 2) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 ir 2.2 punktus; 2) teismui pripažinus, kad Taryba įrodė Bendrovės 2 padarytą teisės pažeidimą, pakeisti Nutarimo 2 punktą ir sumažinti arba apskritai panaikinti Bendrovei 2 skirtą baudą.

14.       Bendrovė 2 teigė, kad Sutartyje nėra draudimo pirkti biokurą iš kitų tiekėjų negu FO. Taryba turėjo vadovautis Bendrovių pasirašytu Memorandumu, Tarybos išvados yra paremtos objektyvumo reikalavimo neatitinkančiomis prielaidomis dėl Memorandumo sukūrimo laiko. FO niekaip neprisidėjo prie Sutarties nuostatų rengimo, todėl akivaizdu, jog FO, kuri visada suprato Sutarties 6.1 punktą taip, kaip nurodyta Memorandume, negali tekti neigiamos pasekmės ir atsakomybė vien dėl to, jog kitos šalies rengta Sutartis turi trūkumų.

15.       Bendrovėms tyrimo metu nebuvo sudarytos galimybės pateikti paaiškinimus dėl visų kaltinančio pobūdžio aplinkybių, susijusių su Memorandumu, nes jomis nesiremta Draudžiamų susitarimų tyrimo skyriaus 2015 m. balandžio 3 d. pranešime apie atliktą tyrimą Nr. 5S-3/2015 (toliau – ir Pranešimas apie atliktą tyrimą).

16.       Tarnyba Sutarties 6.1 punkto nuostatų aiškinimą grindžia menamu Bendrovės 1 interesu pirkti biokurą neva aukštesne negu vidutinė kaina ir t. t. Išvadą, kad Sutarties 6.1 punkte neva įtvirtintas Bendrovės 1 įsipareigojimas pirkti visą Sutartyje nustatytą biokurą tik iš FO, atitinka FO valią, Taryba grindžia vienintele aplinkybe, kad toks Sutarties 6.1 punkto aiškinimas atitiko Bendrovės 2 strategiją būti vieninteliu tiekėju, kurią Taryba kildina iš FO atstovų tarpusavio susirašinėjimo elektroniniu paštu, vykusio daugiau kaip 3 m. iki 2010 m. viešojo konkurso. Jeigu būtų sutikta su Tarybos siūlomu Sutarties 6.1 punkto aiškinimu, Sutarties 3.2 punkte esančios sąlygos dėl minimalaus ir maksimalaus perkamo biokuro kiekio taptų beprasmėmis. Akivaizdu, jog Sutartyje šalys įtvirtino sankciją Bendrovei 1 tik už minimalaus biokuro nenupirkimą iš FO. Tarybos teiginys, jog išimtinio pirkimo susitarimas atitiko FO strategiją, nepatvirtina, kad toks išimtinio pirkimo susitarimas realiai buvo sudarytas. Tarybos pateikiamas Sutarties aiškinimas prieštarauja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikai tokio pobūdžio bylose (žr. sprendimą byloje Nr. C-243/89). Taryba turėjo įvertinti, ar Sutarties 6.1 punkte įtvirtintas išimtinio pirkimo susitarimas egzistuoja ir nėra hipotetinis.

17.       Sutarties sudarymas įvykdžius konkurencingą tarptautinio viešojo pirkimo procedūrą negalėjo pažeisti Įstatymo nuostatų. Viešųjų pirkimų tarnyba 2012 m. minėtą viešąjį pirkimą patikrino ir nenustatė jokių pažeidimų. Viešojo pirkimo metu iš tiekėjų negauta jokių skundų dėl konkurso sąlygų. Taryba Nutarimą grindė iš esmės tiekėjų apklausų rezultatais, tačiau neatsižvelgė į tai, kad tokių apklausų rezultatų nepatikimumą ir patį rinkos uždarymo faktą akivaizdžiai paneigia pačių tiekėjų elgesys iki Sutarties sudarymo. Tarybos veiksmai, pradedant tyrimą po Viešųjų pirkimų tarnybos išvados, pažeidžia reikalavimą atsižvelgti į kitų viešojo administravimo subjektų atliktus veiksmus, kuriais faktiškai suformuoti lūkesčiai FO. Taryba nepagrįstai tvirtina, kad FO negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, nes Viešųjų pirkimų tarnybos išvada duota vėliau, negu sudaryta Sutartis.

18.       Nutarime neįrodyta Bendrovės 2 kaltė dėl Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Neįrodyta, jog Bendrovė 2 suvokė ir / ar galėjo suvokti, kad Sutartis gali turėti neigiamą poveikį konkurencijai, ir kad Bendrovė 2 galėjo kontroliuoti sudarytos Sutarties poveikį konkurencijai. Nutarime neįrodinėta, jog Bendrovės 1 2010 m. organizuoto konkurso sąlygos būtų derintos su FO ar kad FO kokiu kitu būdu būtų galėjusi daryti joms įtaką. Akivaizdžiai nepagrįsti ir Tarybos teiginiai, kad Bendrovės galėjo numatyti, jog užima reikšmingas rinkų dalis: VKEKK ataskaita nebuvo parengta ir paskelbta 2011 m. sausio 18 d., kai buvo sudaryta Sutartis.

19.       Taryba neįrodė Bendrovė 2 kaltės: FO elgėsi kaip bet kuris sąžiningas tiekėjas, atitinkantis konkurso sąlygų reikalavimus, Taryba neneigė, kad Bendrovės 1 2010 m. organizuoto konkurso sąlygos buvo sąžiningos, o procedūra atitiko teisės aktų reikalavimus.

20.       Neįrodyta, kad Sutartis ribojo realią ar potencialią konkurenciją. Taryba klaidingai nustatė Bendrovių rinkų dalis. Taryba nevertino, kokioje atitinkamoje geografinėje teritorijoje realiai veikia Vilniaus regiono biokuro tiekėjai. Atitinkama geografinė rinka turėjo būti apibrėžta „transportavimo apskritimais“ aplink biokuro tiekėjus, o ne Bendrovės 1 biokuro katilą. Taryba visiškai nepagrįstai painioja dvi visiškai skirtingas rinkas (prekės pirkimo ir pardavimo rinkas). Atsakovas sąmoningai atsisakė vertinti „transportavimo apskritimų“ persidengimą ir todėl nepagrįstai susiaurino atitinkamą geografinę rinką, kuri turi būti apibrėžta kaip mažiausiai 200 km aplink Vilnių. Visi Lietuvos tiekėjai konkuruoja dėl visų biokuro pirkimo sutarčių, o būtina infrastruktūra tiekimui užtikrinama po to, kai yra laimimas viešasis pirkimas, tik sudarius sutartį ir iš anksto žinant planuojamus reikalingus biokuro kiekius. Tarybos cituojami UAB „Baltpool“ duomenys patvirtina, kad biokuro rinka yra visos Lietuvos rinka. Be to, Nutarime geografinė rinka nepagrįstai apribota Lietuvos Respublikos sienomis, neįtraukiant dalies Baltarusijos, Latvijos ir Lenkijos teritorijos. Priešingai negu teigiama Nutarime, rinka nėra lokali, pavyzdžiui, Bendrovė 2 vykdė biokuro eksportą į Lenkiją ir Latviją, importą – iš Latvijos ir Baltarusijos.

21.       Taryba nepagrįstai siaurai apibrėžė atitinkamos prekės rinką, tai nulėmė neteisingą atitinkamos rinkos ribų ir, atitinkamai, apimties nustatymą, todėl ir tarybos išvados dėl Bendrovių atitinkamų rinkų dalių yra nepagrįstos. Taryba iš atitinkamos prekės rinkos pašalino durpes tik dėl jų išmetamųjų teršalų faktoriaus (atliko ekologinį, o ne ekonominį vertinimą); nepagrįstai iš šios rinkos išskyrė malkinę medieną, miško kirtimo atliekas, medienos perdirbimo / apdirbimo pramonės atliekas.

22.       Nutarime nepagrįstai ignoruota dalis biokuro pirkėjų, biokurą įsigyjančių apibrėžtoje 100 km aplink Bendrovės 1 biokuro katilinę esančioje geografinėje rinkoje. Pasak Tarybos, atitinkamoje geografinėje rinkoje veikė 11 šilumos gamintojų, tačiau Taryba nevertino pateiktos informacijos, kad tyrimo apibrėžtoje teritorijoje biokurą įsigyja ir dar 3 centralizuotos šilumos tiekėjai, patenkantys į atitinkamą 100 km spindulį nuo Vilniaus; nevertino, kokiu būdu smulkintą nepresuotą biokurą perka plokščių gamyklos pramoninėmis reikmėmis.

23.       Taryba be teisinio pagrindo teigia, kad Bendrovė 1 privalėjo pirkti biokurą iš kelių ūkio subjektų. Konkurencijos teisė nenustato pareigos Bendrovei 1 aktyviais veiksmais sudaryti sutartis su visais to galbūt pageidaujančiais tiekėjais.

24.       Taryba nepateikė tariamo išimtinio pirkimo susitarimo įgyvendinimo įrodymų. Taryba nesiėmė įrodinėti, kad konkurencija iš tiesų buvo iškraipoma, todėl nepagrįstai nustatė Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Neįrodytas nė vienas atvejis, kai Bendrovė 1 būtų pageidavusi pirkti biokurą iš kitų ūkio subjektų ir to nebūtų galėjusi padaryti dėl FO draudimo, o tai yra būtina įrodinėjant FO kaltę. Taryba konkrečiai nenurodė nė vieno ūkio subjekto, kuriam buvo apsunkintas patekimas ar plėtimasis atitinkamoje rinkoje. Potenciali konkurencija turi būti „reali ir konkreti galimybė“, o tyrimas turi įvardyti konkrečius ūkio subjektus, kurie sudarytų tą potencialią konkurenciją.

25.       Nutarime nurodyta, kad prašymą išduoti konkurso sąlygas (be FO) pateikė 4 biokuro tiekėjai, ir jų galimybes aptarnauti Bendrovę 1 Taryba galėjo konkrečiai įvertinti, tačiau Taryba neapklausė tų subjektų, kodėl jie neteikė pasiūlymo Bendrovės 1 viešajam pirkimui.

26.       Taryba nepagrįstai į bendrą rinkos dydį neįtraukė 2 grupės pirkėjams priskirtų pardavimų. Biokuro pardavimas netiesioginiu būdu faktiškai palengvino naujų ir mažesnių tiekėjų galimybes veikti rinkoje. Perparduodami biokurą didesniems tiekėjams mažieji tiekėjai vykdė veiklą pelningai. Pati Taryba pažymi, kad dauguma ūkio subjektų išnaudodavo beveik visus savo gamybinius pajėgumus (Nutarimo 339 punktas). Stabili FO rinkos dalis rodo ne rinkos struktūros ydingumą, o FO veiklos efektyvumą.

27.       Nutarime nepagrįstai pripažinta, kad Sutarties 6.1 punkto faktinis galiojimo laikotarpis buvo 2 m. ir 4 mėn. Toks tariamų vertikaliųjų apribojimų galiojimo laikotarpis nėra ir negali būti laikomas pakankamu pažeidimui konstatuoti, jis atitinka įprastą ir normalią rinkos praktiką, todėl nėra pakankamas, kad atitinkama rinka būtų laikoma uždaryta.

28.       Vadovaujantis 2010 m. balandžio 22 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 330/2010 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų rūšims (toliau – ir Bendrosios išimties reglamentas), Sutartis nelaikoma ribojančia konkurenciją, o Bendrovės negalės būti baudžiamos, jeigu FO rinkos dalis neviršija 30 proc. atitinkamos rinkos, o Bendrovės 1 rinkos dalis neviršija 30 proc. atitinkamos rinkos. Taryba klaidingai apibrėžė geografinę rinką, todėl netinkamai nustatė rinkų dalis ir padarė klaidingas išvadas, kad Bendrovių rinkų dalis viršija 30 proc. ir bendroji išimtis netaikytina.

29.       Taryba neįvykdė pareigos įrodyti, kad Sutartyje nustatytos kainos buvo per didelės; ji privalo įvertinti visus produkto sąnaudų elementus ir atlikti sudėtingą prekės / paslaugos ekonominės vertės analizę. Taryba išvadą dėl per didelių kainų darė neatsakingai, neatlikusi kokybinės Bendrovės 1 biokuro katilo aptarnavimo sąnaudų analizės, todėl nenurodė, kokia biokuro kaina, jį tiekiant UAB „Vilniaus energija“, būtų pagrįsta.

30.       Išvados dėl per didelės biokuro mišinio kainos padarytos remiantis nepatikima VKEKK informacija, todėl žala galutiniams šilumos vartotojams neįrodyta. Vidutinė biokuro kaina VKEKK buvo apskaičiuota neįvertinus biokuro mišinio kainą lemiančių faktorių, o biokuro mišinys nėra standartizuotas produktas, todėl jo kaina priklauso nuo konkretaus mišinio sudėties ir kokybės.

31.       Taryba neįvertino paaiškinimų, kad, užtikrinus patikimą ir pastovų Bendrovės 1 biokuro katilo aptarnavimą, pagal Bendrovės 1 apskaičiavimus pastovus biokuro pirkimas leido vien 2011 m. gegužės mėn. – 2014 m. sumažinti šilumos ir elektros gamybos sąnaudas apie 36,08 mln. Eur. Taryba nenurodė, ar šilumos kainos pakilo, bei kiek didesnes šilumos kainas nulėmė Sutartis. Prielaida dėl Bendrovės 1 galimybės biokurą įsigyti pigiau daroma jos niekaip nepagrindžiant, apskritai nėra informacijos apie tiekėją, pajėgų aptarnauti visą Bendrovės 1 biokuro katilą, o Tarybos teiginiai apie galimybę pirkti iš alternatyvaus tiekėjo yra spekuliatyvūs.

32.       Vertikalūs išimtinio pirkimo susitarimai yra teisėti ir leidžiami, jų neigiamas poveikis konkurencijai negali būti preziumuojamas. Jeigu Tarybos surinkti duomenys neparodo, kad padaryta reali žala konkurencijai, Taryba turi nutraukti tyrimą. Nepaisant esminės žalos ir poveikio konkurencijai sąvokų skirtumo, žalos buvimą ir jos esmingumą Taryba įrodinėjo ne įrodymais, patvirtinančiais žalą, o teiginiais dėl galimo rinkos uždarymo ir galimai aukštesnių kainų vartotojams taikymo (nenurodant, ar kainos vartotojams pakilo), tačiau nenurodė realios piniginės žalos išraiškos.

33.       Taryba pažeidė baudų skaičiavimo taisykles, principą lex benignior retro agit (įstatymas, pagerinantis subjektų padėtį, turi grįžtamąją galią). Vadovaujantis ankstesne, 2004 m. galiojusia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 64 patvirtinto Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašo (toliau – ir Baudų nustatymo aprašas) redakcija, Bendrovei 2 teoriškai galėtų būti skiriama apie 1,871 mln. Eur (apie 50 proc. mažesnė negu faktiškai paskirta) bauda, jeigu nebūtų nustatyta jokių jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o pats vertikalusis susitarimas, kurio poveikis kelia daug abejonių, būtų traktuojamas kaip horizontalus ir sunkus kartelis. Taigi, jeigu tariamas pažeidimas būtų išties traktuojamas kaip vertikalus ir tikslo riboti konkurencijos neturintis pažeidimas, Bendrovei 2 būtų skirta apie 100 kartų mažesnė bauda.

34.       Taryba nepagrįstai sprendė, kad pažeidimas truko 2,5 m. Taryba įvardijo, kad išimtinio pirkimo susitarimas būtų teisėtas, jeigu būtų galiojęs ne ilgiau kaip 1 m. Kadangi pagrįstą sutarties galiojimo trukmę nurodė pati Taryba, vertintina, kad pažeidimo laikotarpis turėtų būti ne ilgesnis nei 1,5 m. (t. y. 40 proc. trumpesnis, negu nustatytasis). Jeigu būtų vadovaujamasi ankstesne Atsakovo praktika vertikalių susitarimų bylose, tikėtina, kad bauda nesiektų 70 000 Eur. Kita vertus, net vadovaujantis 2012 m. galiojusia Baudų nustatymo aprašo redakcija skirtina bauda turėtų būti mažinama 40 proc. Taryba su pažeidimu susijusių Bendrovės 2 pardavimų verte neteisėtai pripažino visus jos pardavimus Vilniaus regione, nors turėjo ir galėjo vertinti tik 2012 m. Bendrovės 2 pardavimus, susijusius su Sutartimi.

35.       Taryba nustatė neproporcingai aukštą pažeidimo pavojingumo procentą. Bendrovė 2 turėjo Viešųjų pirkimų tarnybos 2012 m. išvadoje patvirtintą teisėtą lūkestį, kad jos sprendimas dalyvauti 2010 m. konkurse buvo teisėtas, šį lūkestį sustiprino tai, kad Taryba atsisakė pradėti tyrimą pagal analogiškomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis pagrįstą VKEKK skundą dėl Bendrovių santykių. Bendrovė 2 apskritai nepripažįsta sudariusi išimtinio pirkimo susitarimą, tai patvirtina Memorandumas, be to, nėra jokių įrodymų, kad Bendrovė 2 kada nors būtų bandžiusi ar realiai užkirtusi kelią Bendrovei 1 pirkti biokurą iš kitų tiekėjų. Nustatant pažeidimo pavojingumo koeficientą, turi būti atsižvelgta į tai, kad pažeidimo teritorija nėra visa Lietuva, geografinė teritorija apima tik vieną iš Lietuvos regionų.

36.       Pažeidimo trukmė būtų buvusi kur kas trumpesnė ir tariamas poveikis konkurencijai ir Bendrovei 2 skirta bauda – mažesni, jeigu Taryba laikytųsi Įstatymo 24 straipsnio 3 dalies reikalavimų ir tyrimą būtų pradėjusi anksčiau. Taryba dar 2010 m. gavo duomenų apie tariamų išimtinio pirkimo santykių tarp Bendrovių egzistavimo – Taryba 2012 m. gegužės 22 d. tikrai gavo duomenis, kurių pagrindu tik po 9 mėnesių pradėjo tyrimą.

37.       Bendrovės nedelsdamos panaikino Sutarties 6.1 punktą po to, kai Taryba 2013 m. vasario 25 d. nutarime pradėjo tyrimą ir kai Bendrovės sužinojo apie Tarybos abejones dėl Sutarties 6.1 punkto. Kai Tarybai buvo perduoti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) duomenys (2012 m. gegužės 22 d.), Sutartis galiojo 1 m. ir 4 mėn.; jeigu Taryba būtų pradėjusi tyrimą per 30 d., Bendrovės būtų panaikinusios Sutarties 6.1 punktą Sutarčiai galiojant maždaug 1,5 m, kas lemtų kur kas trumpesnį tariamo pažeidimo laikotarpį ir kur kas mažesnės baudos skyrimą.

38.       Taryba neatsižvelgė į Bendrovės 2 atsakomybę lengvinančias aplinkybes – Bendrovė 2 geranoriškai panaikino Sutarties 6.1 punktą 2013 m. gegužės 31 d., byloje nėra įrodymų, kad Bendrovė 2 būtų draudusi Bendrovei 1 pirkti biokurą iš kitų tiekėjų, Taryba pati pripažino, kad per 2,5 metų trukusį tyrimą nesurinko jokių įrodymų, kad Bendrovės 2 veiksmais būtų realiai (faktiškai) apribota konkurencija.

39.       Bendrovė 2 atsiliepime į pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą nurodė, kad sutinka su Bendrovės 1 skundu, teigė, kad Sutartyje niekada nebuvo jokio išimtinio pirkimo susitarimo. Sutarties 6.1 punkte neįtvirtintas draudimas pirkti biokurą iš kitų, ne FO, biokuro tiekėjų. Bendrovės 1 atlikta analizė paneigia Tarybos prielaidas dėl antikonkurencinio „rinkos uždarymo“. Dėl Sutarties sudarymo vartotojams žala nebuvo padaryta. Taryba pažeidė baudų skaičiavimo taisykles. FO pritarė Bendrovės 1 prašymui sumažinti skirtas baudas, jeigu teismas spręstų, kad Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pažeidimas yra įrodytas.

40.       Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimuose į pareiškėjų UAB „Vilniaus energija“ ir First Opportunity Oü skundus prašė juos atmesti.

41.       Taryba nurodė, jog pagrįstai geografinę rinką apibrėžė kaip atstumą, apribotą 100 km keliais aplink Bendrovės 1 biokuro katilą, nes nustatė, kad 80 proc. šilumos gamintojų, tiekiančių šilumą vartotojams, ir nepriklausomų šilumos gamintojų nupirkto smulkinto biokuro buvo tiekta atskirais metais ne didesniu kaip 30–93 km atstumu. Vien tik galimybė pateikti pasiūlymą viešajame konkurse nereiškia, kad toks pasiūlymas bus konkurencingas, nes konkurencingai kainai didelę reikšmę turi transportavimo sąnaudos.

42.       Nagrinėjamu atveju prekės rinka apibrėžtina kaip smulkinto biokuro, t. y. smulkinto nepresuoto kietojo biokuro rinka, kurią sudaro biokuro mišiniai, pjuvenos, skiedros, smulkinta mediena ir kitos panašių savybių, naudojimo bei kainos biokuro rūšys, o presuotas biokuras, durpės, šiaudai, malkinė mediena ir malkos, atliekos bei iškastinio kuro rūšys nelaikomi pakaitalais smulkintam biokurui.

43.       Taryba atliko 2010–2012 m. nupirkto smulkinto biokuro faktinių transportavimo atstumų analizę, biokuro tiekimo veikla užsiimančių ūkio subjektų ir biokuro pirkėjų nurodytų biokuro transportavimo atstumų analizę, vertino kitas reikšmingas aplinkybes; nustatė, kad nagrinėjamu atveju realiai konkurentais gali būti laikomi tik tie smulkinto biokuro tiekėjai, kurie gebėtų patiekti smulkintą biokurą Bendrovės 1 biokuro katilui iki 100 km keliais atstumu.

44.       Tarybos analizė dėl transportavimo atstumų parodė, kad mažesniu negu 100 km atstumu 2010 m. buvo parduota 83,1–84,9 proc., 2011 m. – 84,4–88,1 proc., 2012 m. – 90,5–95,7 proc. smulkinto biokuro, be to, 100 km atstumu keliais aplink Bendrovės 1 eksploatuojamą biokuro katilą esantys šilumos gamintojai 2010–2012 m. 92,4 proc. smulkinto biokuro nupirko iš toje teritorijoje veikiančių smulkinto biokuro tiekėjų. Nepriklausomai nuo to, ar geografinė rinka buvo apibrėžta 100 km spinduliu aplink Bendrovę 1, ar būtų brėžiami individualūs tiekėjų apskritimai, į geografinę rinką patektų tie patys biokuro tiekėjai.

45.       Biokuro pirkėjai gali būti suskirstyti į šias grupes: šilumą gaminantys subjektai; biokuro gamyba ir / ar prekyba užsiimantys ūkio subjektai; namų ūkiai; kiti subjektai, neužsiimantys šilumos tiekimu ar biokuro prekyba. Didžiausia pagal perkamo biokuro kiekį pirkėjų grupė – šilumą gaminantys subjektai.

46.       Bendrovės 1 teiginiai dėl to, kad biokuro tiekėjų veiklos taškai „seka“ paskui laimėtus konkursus, nepaneigia Tarybos išvadų dėl geografinės rinkos apibrėžimo. Taryba nustatė daug aplinkybių, rodančių ribotas galimybes per trumpą laikotarpį pradėti tiekti smulkintą biokurą, nepatiriant žymių papildomų išlaidų ar rizikos.

47.       Vertinant įsipareigojimo pirkti iš vieno tiekėjo susitarimą svarbios ne tik Sutartyje įtvirtintos nuostatos, bet ir kitos su Bendrovių bendradarbiavimu bei Sutarties sudarymu susijusios aplinkybės.

48.       Bendrovė 1, tiekdama centralizuotą šilumą, veikia reguliuojamoje rinkoje. Sąnaudos įtraukiamos į vartotojams taikomą šilumos kainą, taigi, yra kompensuojamos, dėl šios priežasties Bendrovė 1 mažiau suinteresuota ieškoti kito tiekėjo.

49.       Be to, tie patys fiziniai asmenys dalyvavo ir Bendrovės 1, ir Bendrovės 2 valdyme. Taryba nustatė, kad Bendrovė 1, organizuodama konkursą, ketino visą reikalingą smulkinto biokuro kiekį (iki 276 tūkst. t) visą sutarties galiojimo laikotarpį, t. y. 5 m., pirkti tik iš vieno tiekėjo, tai buvo įtvirtinta konkurso sąlygose.

50.       Bendrovė 1, pirkdama biokurą pagal Sutartį, mokėjo vidutiniškai 15 proc. didesnę kainą negu kiti atitinkamoje geografinėje rinkoje veikiantys šilumos gamintojai ir patyrė ženkliai didesnes biokuro įsigijimo ir šilumos energijos gamybos sąnaudas, už kurių dalį negavo kompensacijos, o toks Bendrovės 1 elgesys negali būti vertinamas kaip ekonomiškai pagrįstas racionalaus ūkio subjekto elgesys.

51.       FO nuo 2006 m. buvo vienintelė Bendrovės 1 biokuro tiekėja, gautus kitų biokuro tiekėjų pasiūlymus Bendrovė 1 nukreipdavo FO, o vienas iš FO akcininkų (nuo 2009 m. tapęs ir Bendrovės 1 prezidentu) kitam FO akcininkui (kartu ir vienam iš Bendrovės 1 valdybos narių) siųstame laiške nurodė, kad reikėtų perdaryti sutartį su Bendrove 1 ir skelbti naują viešą konkursą 5 m. Taigi, Bendroves siejo ilgalaikiai tiekimo santykiai ir asmeniniai ryšiai per akcininkus ir valdybos narius / vadovus.

52.       Taryba pagrįstai pripažino, kad Bendrovės buvo sudariusios įsipareigojimo pirkti iš vieno tiekėjo susitarimą. Nustatytų aplinkybių svarbos nekeičia tai, kad tyrimo metu nustatytas susirašinėjimas vyko anksčiau negu nagrinėjamas pažeidimas (2011–2013 m.), ir tai, kad susirašinėjimo metu nebuvo kalbama apie konkrečios Sutarties vertinimą ar apie konkretų pirkėją.

53.       Sutartį sudarė ilgai rinkoje veikiantys ir dideli ūkio subjektai, turintys ilgametę komercinių santykių patirtį bei išmanantys jų veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Įsipareigojimą pirkti iš vieno tiekėjo Bendrovė 1 nepagrįstai sieja su sankcija už minimalaus kiekio nenupirkimą, šiuo atveju svarbios ne tik Sutarties nuostatos, bet ir kitos aplinkybės, pavyzdžiui, šalių bendradarbiavimas, 2010 m. konkurso sąlygos, ekonomiškai racionaliu ūkio subjekto elgesiu nepaaiškinamas Bendrovės 1 elgesys. Bendrovė 1 nurodė Tarybai, kad 2011–2013 m. turėjo apie 10 mln. Lt nekompensuotų sąnaudų už šilumos gamybą.

54.       Be to, Bendrovė 1 nurodė, kad technine, organizacine bei ekonomine prasme kuro pirkimas iš vieno tiekėjo yra palankesnis pirkimo būdas, lyginant su kuro pirkimo į tą patį deginimo įrenginį vienu metu iš kelių tiekėjų, tačiau nutylėjo aplinkybę, kad pagal Sutartį biokuro tiekimas buvo numatytas į dvi skirtingas katilines: Vilniuje ir Naujojoje Vilnioje.

55.       Taryba Memorandumo nevertino kaip patikimo įrodymo, paneigiančio, jog Bendrovės sudarė susitarimą dėl įsipareigojimo pirkti visą smulkintą biokurą tik iš vieno tiekėjo (Nutarimo 10.1.3 dalis). Net jeigu Memorandumo parengimo data atitiktų jame nurodytąją (iki Tarybos tyrimo pradžios), su juo, jo parengimu ir pasirašymu susijusios neįprastos aplinkybės bei jo turinio neatitikimas Bendrovių elgesiui ir tikslams iki jo sudarymo rodė apsimestinį ūkio subjektų elgesį, siekį nuslėpti Įstatymo 5 straipsnio pažeidimą ir išvengti atsakomybės. Memorandumas nebuvo registruotas Bendrovės dokumentų valdymo sistemoje, jis buvo parengtas ir FO įteiktas neįprastu būdu (kitaip negu kiti Bendrovės 1 raštai).

56.       Taryba teigė, kad Bendrovių įsipareigojimas pirkti iš vieno tiekėjo ribojo / galėjo riboti konkurenciją. Galutinė Tarybos pozicija pateikta tik Nutarime, kuris priimtas, be kita ko, įvertinus ir Bendrovių pateiktus paaiškinimus dėl Pranešimo apie atliktą tyrimą, todėl normalu, kad Nutarime pateiktos išvados nėra identiškos Pranešime apie atliktą tyrimą įgaliotų pareigūnų pateiktam vertinimui.

57.       Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis draudžia ir susitarimus, kurie turi potencialų poveikį konkurencijai. 2010–2012 m. FO užėmė daugiau kaip 60 proc. atitinkamoje rinkoje ir jo rinkos dalis buvo beveik 9 kartus didesnė nei artimiausio konkurento. Bendrovių susitarimo dėl įsipareigojimo pirkti iš vieno tiekėjo galiojimo metu FO gamybos apimtys liko iš esmės nepakitusios ir ženkliai didesnės negu konkurentų, o kiti biokuro tiekėjai nedarė konkurencinio spaudimo FO. Jie laisvai galėjo konkuruoti tik dėl mažiau negu 50 proc. rinkos. Be to, Bendrovės 1 įsipareigojimas pirkti tik iš FO galiojo 2 m. 4 mėn., t. y. kelis kartus ilgiau, negu dauguma metams ar šildymo sezonui sudaromų biokuro tiekimo sutarčių atitinkamoje rinkoje. Taigi, Bendrovių susitarimas padėjo FO išlaikyti rinkos galią ir žymiai didesnes nei konkurentų gamybos apimtis. Be to, kiti biokuro tiekėjai turėjo ribotas galimybes ne tik įeiti į atitinkamą rinką ir plėstis joje, bet ir plėsti gamybos apimtis, įgyti tikimo šilumos gamintojams patirties bei atitikti šilumos gamintojų keliamus kvalifikacinius reikalavimus, kad galėtų veiksmingai dalyvauti šilumos gamintojų, įskaitant Bendrovės 1, skelbiamuose konkursuose. Nesudariusi įsipareigojimo pirkti iš vieno tiekėjo susitarimo su FO, Bendrovė 1 būtų galėjusi pasinaudoti konkurencijos teikiama nauda ir laisvai priimti sprendimus dėl jai palankiausio ir ekonomiškai racionaliausio biokuro pirkimo būdo, tokiu būdu gautą naudą perduoti vartotojams.

58.       Įstatymo 5 straipsnio taikymui užtenka nustatyti, jog susitarimas galėjo riboti konkurenciją. Tarybai atliekant kontrafaktinę analizę nereikalaujama pateikti konkrečių įrodymų, kokia būtų buvusi situacija rinkoje, nesant susitarimo, tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika administracinėse bylose Nr. A502-34/2009, Nr. A858-1245/2012. Neįmanoma iš anksto nustatyti, kiek ūkio subjektų būtų dalyvavę Bendrovės 1 nediskriminacinėmis ir sąžiningomis sąlygomis skelbiamame konkurse ir kas jį būtų laimėjęs.

59.       Bendrovė 1, sudariusi įsipareigojimo pirkti iš vieno tiekėjo susitarimą, objektyviai ekonomiškai naudingiausio varianto pasirinkti negalėjo, nevertino galimybės pirkti biokuro iš kitų tiekėjų. Taryba nustatė, kad Vilniaus regiono smulkinto biokuro rinkoje buvo kitų tiekėjų, kurie galėtų tiekti Bendrovei 1 bent dalį reikalingo biokuro. Tai, kad 2010 m. konkurse kiti biokuro tiekėjai nedalyvavo, neleidžia daryti išvados, jog 2011–2013 m. nebuvo kitų biokuro tiekėjų, galėjusių tiekti Bendrovei 1 bent dalį reikalingo biokuro, jeigu Bendrovė 1, atsižvelgusi į situaciją rinkoje, būtų skelbusi naują konkursą sąžiningomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis. Tai, kad kiti tiekėjai nagrinėjamu laikotarpiu faktiškai išnaudojo didžiąją dalį turimų gamybinių pajėgumų, nereiškia, jog kiti tiekėjai nebūtų galėję tiekti Bendrovei 1, pavyzdžiui, investuodami į gamybinių pajėgumų plėtrą. Tarybos vertinimu, tiekimo Bendrovei 1 sąlygos iš esmės nesiskiria nuo tiekimo kitiems šilumos gamintojams, be to, biokuras buvo tiekiamas į 2 skirtingo dydžio Bendrovės katilines, taigi, tiekimas skirtingoms katilinėms galėjo būti organizuojamas atskirai.

60.       Atsižvelgus į tyrimo metu nustatytas aplinkybes ir kitų šilumos gamintojų paaiškinimus, nėra pagrindo teigti, jog visais atvejais pirkimas iš vieno tiekėjo yra palankesnis būdas. Be to, Bendrovė 1, dar galiojant ankstesnei biokuro tiekimo sutarčiai, sudarytai konkurso būdu su FO 2004 m., nepasibaigus sutarties, kuri turėjo galioti iki 2014 m., terminui, suorganizavo naują konkursą 2010 m.

61.       Bendrovių susitarimo poveikio konkurencijai vertinimui neturi reikšmės Viešųjų pirkimų tarnybos išvada, jog 2010 m. konkursas buvo organizuotas nepažeidžiant pirkimų tvarkos reikalavimų.

62.       Bendrovių susitarimas turėjo poveikį ir centralizuotos šilumos galutiniams vartotojams dėl tos priežasties, kad Bendrovė 1 iš FO įsigyjamą smulkintą biokurą naudoja šilumos ir elektros energijos gamybai. Taryba nustatė, kad Bendrovės 1 mokėta kaina už smulkintą biokurą 2010 m. sausio mėn.– 2013 m. kovo mėn. buvo vidutiniškai beveik 15 proc. didesnė negu kitų atitinkamoje rinkoje veikiančių šilumos gamintojų mokėta kaina. Nutarimo kontekste svarbios dvi aplinkybės: pirma, vidutinės kainos apskaičiuojamos pagal faktines šilumos gamintojų patirtas sąnaudas ir yra naudojamos šilumos gamybos sąnaudų kompensavimui nustatyti; antra, pati Bendrovė 1 Tarybai patvirtino, kad 2011 m. sausio mėn.–2013 m. gegužės mėn. turėjo 10 mln. Lt nekompensuotų šilumos gamybos sąnaudų, taigi, Bendrovė 1 patvirtino Tarybos išvadų, jog Bendrovė 1 nagrinėtu laikotarpiu turėjo nekompensuotų šilumos gamybos sąnaudų, pagrįstumą. Didesnės Bendrovės 1 patiriamos sąnaudos galėjo lemti didesnes kainas vartotojams.

63.       Taryba įvertino visas su baudos dydžiu susijusias reikšmingas aplinkybes Nutarimo 14 dalyje. Smulkinto biokuro, dėl kurio išimtinio pirkimo Bendrovė 1 susitarė su FO, kaina darė įtaką šilumos kainai galutiniams vartotojams. Tai, kad biokuro kaina sudaro tik dalį šilumos kainos, nereiškia, kad reikėtų išskaičiuoti kokias nors pajamų dalis ar iš pajamų išskaičiuoti kokias nors gamybos sąnaudas. Nėra pagrindo sutikti su nuomone, kad šiuo atveju Bendrovės buvo traktuojamos skirtingai, pažeidžiant bendruosius teisės principus, kadangi tiek Bendrovės 1, tiek Bendrovės 2 atžvilgiu buvo skaičiuojamos pajamos, gautos iš tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų.

64.       Taryba pagrįstai nustatė, kad tarp Bendrovių sudarytas draudžiamas susitarimas dėl biokuro išimtinio pirkimo faktiškai truko bent nuo Sutarties pasirašymo 2011 m. sausio 18 d. iki 2013 m. gegužės 31 d., kai buvo panaikintas Sutarties 6.1 punktas, t. y. bent 2 m. ir 4 mėn.

65.       Bendrovė 2 ignoruoja aplinkybę, kad durpės paprastai naudojamos šilumą gaminančių ūkio subjektų tik kaip biokuro mišinio dalis, taip pat Tarybos nustatytas aplinkybes, kad vien durpių deginimas būtų žalingas biokuro deginimo įrangai. Durpės negali visiškai pakeisti smulkinto biokuro, FO nepagrįstai teigia, kad vien mažesnė durpių kaina daro šią kuro rūšį pakaitalu smulkintam biokurui. FO bando klaidingai interpretuoti nustatytas aplinkybes, siekdama suponuoti, jog nėra svarbu, koks yra kuro frakcijos dydis, nors nustatytos aplinkybės rodo priešingai, taip pat FO ignoruoja nustatytas faktines aplinkybes, kad paklausos pakeičiamumas apima ne tik vertinimą pagal prekių kainas, tačiau ir pagal jų savybes bei naudojimą. FO bando suponuoti, kad nėra skirtumų tarp biokuro rūšių, nors Taryba tai itin išsamiai įvertino Nutarimo 3 ir 9.1 dalyse ir pagrįstai įvertino, kad malkinė mediena, miško kirtimo atliekos, medienos perdirbimo / apdirbimo pramonės atliekos gali būti žaliava smulkintam biokurui, tačiau minėtos kuro rūšys nėra pakaitalas smulkintam biokurui; tokią nuomonę Tarybai išsakė ir apklausti biokuro tiekėjai (taip pat ir FO). Nepagrįsti FO argumentai ir dėl to, kad biokuras yra pakaitalas brangesniam iškastiniam kurui.

66.       Rinkos dydžio skaičiavimo metodika lėmė, jog į rinkos dydį buvo įtraukti biokuro pardavimai pirkėjams, esantiems už geografinės rinkos ribų, taip atsižvelgiant į šalių nurodytą argumentą, kad neįvertintos tiekėjų galimybės tiekti už aplink Bendrovę 1 apibrėžto apskritimo ribos. Nutarime nurodytu būdu nustačius rinkos dydį, yra tinkamai kompensuojamos ne rinkos centre esančių tiekėjų ir pirkėjų galimybės tiekti ir pirkti už rinkos ribų. FO visiškai nepagrįstai teigia, kad rinka turi būti būtinai apibrėžiama tik iš tiekėjo pusės. FO painioja du netapačius dalykus: atitinkamos rinkos apibrėžimą ir nagrinėjamų veiksmų poveikį konkurencijai. Šiuo atveju turi būti atliekamas vertinimas ir iš pirkėjo pusės, o pirkėjo atžvilgiu vertinimas atliekamas dėl atitinkamos rinkos, kurioje jis perka sutartines prekes ar paslaugas.

67.       Vertinant nagrinėjamus veiksmus dėl išimtinio biokuro pirkimo, svarbu įvertinti, kokioje rinkoje veikia biokuro pirkėjas (Bendrovė 1) ir ar jo rinkos dalis viršija 30 proc. atitinkamos rinkos. Tuo tarpu būtent Pareiškėjas nepagrįstai sutapatina biokuro pirkėjų geografinę teritoriją su biokuro tiekėjų geografine teritorija. Tarybos taikytas 100 km atstumas keliais yra konservatyvus, t. y. net padidintas, nes surinkti duomenys rodo, kad praktikoje smulkintas biokuras paprastai buvo tiekiamas ne didesniu negu 93 km atstumu.

68.       Skaičiuojant rinkos dydį buvo sudėta visų Vilniaus regiono smulkinto biokuro tiekėjų smulkinto biokuro pardavimų apyvarta Lietuvos Respublikos teritorijoje (neįtraukiant pardavimų namų ūkiams bei kai kuriems biokuro perpardavėjams) registruotiems pirkėjams; Taryba įtraukė visas Tarybos apibrėžto Vilniaus regiono biokuro tiekėjų smulkinto biokuro pardavimų apyvartas, taip pat ir tas, kai smulkintas biokuras galėjo būti tiektas už minėtos teritorijos ribų esančiam biokuro pirkėjui.

69.       FO siekia nepagrįstai išplėsti atitinkamą geografinę rinką. Nėra pagrindo didinti geografinei rinkai apibrėžti naudojamo atstumo iki 200 km, nes tokiu atveju į šį apskritimą nepagrįstai patektų biokuro tiekėjai, negalintys tiekti didžiajai daliai geografinės rinkos pirkėjų, taip pat ir Bendrovei 1, bei pirkėjai, negalintys pirkti iš didžiosios dalies į geografinę rinką patenkančių tiekėjų, taip pat ir iš FO Vilniaus padalinio.

70.       Dėl Bendrovės 2 teiginių, kad į atitinkamą geografinę rinką turėjo būti įtraukta dalis Latvijos, Lenkijos bei Baltarusijos teritorijos, Taryba nurodė, kad importuotas smulkintas biokuras sudarė tik 0,69 proc. viso 2010–2012 m. šilumos gamintojų nupirkto smulkinto biokuro kiekio; nepriklausomų šilumos gamintojų atveju tuo pačiu metu importuotas smulkintas biokuras sudarė 0,03 proc.; pagal biokuro tiekėjų pateiktus duomenis 2011–2012 m. eksportas į kitas šalis sudarė 3,8 proc. viso parduoto smulkinto biokuro vertės, be to, tik 7,1 proc. 2010–2012 m. smulkinto biokuro pardavimo duomenis pateikusių tiekėjų 2011–2012 m. buvo eksportavę smulkintą biokurą į užsienį. Vien teorinė galimybė Lietuvoje veikiantiems ūkio subjektams dalyvauti užsienyje vykstančiuose viešuosiuose konkursuose (ir atvirkščiai) savaime neleidžia daryti išvados, kad dėl to geografinė rinka tampa platesnė negu Lietuva.

71.       Skaičiuojant rinkos dalis buvo įtraukti visi biokuro pardavimai 100 km atstumu aplink Bendrovės 1 katilinę, esančią Vilniuje, išsidėsčiusiems pirkėjams ir nustatyta 17 pirkėjų. Nutarimo 441 pastraipoje esančioje lentelėje nurodyti ne visi, tik didžiausi Vilniaus regiono smulkinto biokuro pirkėjai, tačiau skaičiuojant rinkos dalis buvo įtraukti visi.

72.       FO Memorandumo tyrimo metu nepateikė ir juo nesirėmė. Remiantis LVAT praktika administracinėje byloje Nr. A525-2577/2011, konkurencijos teisėje šalių tikrųjų ketinimų bei konkurenciją ribojančių susitarimų aiškinimas negali būti atliekamas vadovaujantis civilinės teisės principais. Kvalifikuojant susitarimą Įstatymo 5 straipsnio pagrindu, pakanka nustatyti eksplicitinį arba implicitinį šalių valios (norų, ketinimų) sutapimą (suderinimą) veikti rinkoje atitinkamu būdu. Taigi, nesvarbu, kokių subjektyvių motyvų turėjo ar galėjo turėti Bendrovės, jos Sutartyje įtvirtino nuostatą, pagal kurią susitarė veikti rinkoje atitinkamu būdu, t. y. kad Bendrovė 1 smulkintą biokurą pirks tik iš FO. Vertinant FO, kaip tiekėjos, valią, svarbu atsižvelgti ir į tai, kad, kaip patvirtino ir FO, kiekvienas tiekėjas nori ir siekia, kad iš jo būtų perkama kuo daugiau prekių.

73.       Nepagrįsti FO argumentai, kad jos valios sudaryti Susitarimą negalima pripažinti dėl to, kad ji neprisidėjo prie Sutarties rengimo, kad negalėjo būti derybų dėl Sutarties nuostatų, nes ji sudaryta viešųjų pirkimų būdu. Objektyvi tyrimo metu nustatytų aplinkybių analizė patvirtina, kad abi šalys, sudarydamos Sutartį, išreiškė bendrą valią dėl įsipareigojimo pirkti smulkintą biokurą iš vieno tiekėjo.

74.       Sutarties 6.1 punkto nuostatos tikslas ir prasmė yra draudimas pirkti biokurą iš kitų tiekėjų. Nors tiesiogiai sankcija už Sutarties 6.1 pažeidimą Sutartyje nenustatyta, vis dėlto, esant tokiai nuostatai, FO įgyja teisę reikalauti, kad Bendrovė 1 nepirktų iš kitų tiekėjų. Pagal 2010 m. konkurso sąlygas Bendrovė 1 siekė pirkti ne minimalų biokuro kiekį (104 tūkst. t), o iki 276 tūkst. t per metus, kaip ir buvo nustatyta Sutarties 3.2 punkte. Tai, kad Bendrovė 1 įsipareigojo ne minimalų, o visą kiekį pirkti iš FO, patvirtina ir 2010 m. konkurso sąlygos bei Bendrovės 1 paaiškinimai, kad jos siekis ir tikslas visada buvo pirkti biokurą tik iš vieno tiekėjo.

75.       Vienintelis atvejis, kai ji būtų pirkusi iš kito tiekėjo, buvo atvejis, jeigu FO negalėtų patenkinti jos poreikio, tačiau ir tokiu atveju Bendrovė 1 numatė ne pirkti biokurą iš kito tiekėjo, bet naudoti kitos rūšies kurą: pagal Sutarties 10.3 punktą FO įsipareigojo padengti kainų skirtumą tarp nepateikto kuro kainos ir pirkėjos panaudotos kitos kuro rūšies kainos.

76.       Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis draudžia ir susitarimus, turinčius realų poveikį konkurencijai, ir turinčius potencialų poveikį konkurencijai. FO nepagrįstai teigia, kad Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pažeidimą galima pripažinti tik nustačius realų susitarimo poveikį konkurencijai. Realus susitarimo poveikis gali būti reikšmingas, vertinant pažeidimo pavojingumą. Be to, FO klaidingai aiškina kontrafaktinės analizės tikslus ir turinį. Kontrafaktinės analizės tikslas yra įvertinti, ar nesant susitarimo konkurencija atitinkamoje rinkoje būtų ar galėjo būti veiksmingesnė. Kontrafaktinės analizės tikslas nėra nustatyti tinkamą ūkio subjektų elgesio būdą, nes nėra vienintelio teisingo būdo užtikrinti konkurenciją.

77.       Potencialų poveikį konkurencijai susitarimas turi ir tuo atveju, kai nėra nustatyti konkretūs ūkio subjektai, kurių interesai buvo pažeisti dėl susitarimo. Bendrovių 1 ir 2 perkamos biokuro apimtys 2011–2013 m. išliko pakankamai stabilios ir viršijo 50 proc., tai leidžia teigti, jog didelėje atitinkamos rinkos dalyje konkurencija nevyko, artimiausias FO konkurentas turėjo mažiau negu 6 proc. atitinkamos rinkos.

78.       Faktas, kad 2010 m. viešojo pirkimo konkurse kiti biokuro tiekėjai nedalyvavo, neleidžia daryti išvados, jog 2011–2013 m. nebuvo kitų biokuro tiekėjų, galėjusių tiekti Bendrovei 1 bent dalį reikalingo biokuro, jeigu UAB „Vilniaus energija“, atsižvelgusi į situaciją rinkoje, būtų skelbusi naują konkursą; jeigu nebūtų sudariusi draudžiamo susitarimo, tokia galimybe ji būtų galėjusi pasinaudoti, pavyzdžiui, Sutarties galiojimo metu gavusi tiesioginių kitų tiekėjų pasiūlymų.

79.       Taryba nustatė, kad tie biokuro tiekėjai, kurie parduoda biokurą perpardavėjams, tai pat ir FO, negali konkuruoti su FO dėl tiekimo Bendrovei 1, t. y. neturi galimybės konkuruoti toje atitinkamos rinkos dalyje. FO tiekėjai yra potencialūs jos konkurentai, tačiau realiais konkurentais tapti jiems trukdo Bendrovių susitarimas. Ilgalaikėje perspektyvoje tokie biokuro tiekėjai turėjo ribotas galimybes įgyti tiekimo šilumos gamintojams patirties, o tokį reikalavimą nustačius konkurso sąlygose, jų galimybės konkuruoti dėl biokuro tiekimo šilumos gamintojams galėjo būti ribotos. Konkurentų visų pajėgumų išnaudojimas nereiškia, kad ūkio subjektai veikia efektyviai, be to, tai nepaneigia, kad jų galimybės plėstis rinkoje bei tiesiogiai konkuruoti su FO buvo / galėjo būti reikšmingai apribotos.

80.       Vertindama pažeidimo trukmę Taryba atsižvelgė į tai, kad Sutartis buvo sudaryta 5 m. ir tik dėl Tarybos pradėto tyrimo faktiškai truko 2 m. ir 4 mėn. Išanalizavus 95 biokuro tiekimo sutartis nustatyta, kad ilgesnės negu metų trukmės buvo tik 22 sutartys, 9 iš jų sudarytos su FO (taip pat ir Sutartis), o iš jų net 6 buvo sudarytos tarp FO ir UAB „Litesko“ filialų, priklausiusių tai pačiai „Dalkia“ įmonių grupei, kaip ir Bendrovė 1. Kitų šilumos gamintojų ir biokuro tiekėjų sudarytos sutartys dažniausiai yra pasirašomos vienam šildymo sezonui arba neviršija vienų kalendorinių metų, ilgesnės trukmės sutartys – 5 metų – buvo sudaromos iš esmės tik su FO. Net ir 2 m. 4 mėn. trukmės sutartis, sudaryta tarp tokias dideles rinkos dalis turinčių ūkio subjektų kaip Bendrovės, leidžia teigti, jog kitų tiekėjų galimybės konkuruoti buvo / galėjo būti ribojamos ilgiau negu rinkoje įprasta.

81.       Taryba neturėjo įrodinėti ir neįrodinėjo, jog FO Sutarties pagrindu taikytos kainos buvo per didelės konkurencijos teisės prasme, nes tai susiję su visiškai kito pobūdžio konkurencijos taisyklių pažeidimu, kuris Nutarime nenagrinėtas.

82.       Vertinant pažeidimo poveikį tikslinga vertinti ne į prekės rinką nepatenkančio brangesnio kuro kainas, bet atitinkamoje rinkoje buvusias smulkinto biokuro kainas. Surinkti įrodymai rodo, kad smulkintą biokurą Bendrovė 1 pirko brangiau negu kiti atitinkamoje rinkoje veikiantys šilumos gamintojai, į vartotojams taikomą šilumos kainą buvo įtrauktos didesnės Bendrovės 1 sąnaudos. Atsižvelgiant į tai, kad sąnaudos, patirtos įsigyjant biokurą, įtraukiamos į kompensuojamą sumą, didesnės sąnaudos biokurui įtraukiamos į galutiniams vartotojams taikomą kainą ir galimai lemia didesnes kainas vartotojams.

83.       Taryba neturėjo pagrindo nutraukti tyrimą gavusi ūkio subjekto įsipareigojimus, nes turi įvertinti ne tik ūkio subjektų interesus ar proceso ekonomiją, bet užtikrinti ir viešąjį interesą. FO pasiūlymą nutraukti tyrimą su įsipareigojimais pateikė tik gavusi Tarybos įgaliotų pareigūnų išvadas, kuriose pateiktas Bendrovių susitarimo vertinimas ir nurodyta, kad, preliminariu vertinimu, Bendrovės pažeidė Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reikalavimus, bei siūlyta skirti Bendrovėms baudas. FO pasiūlymas prisiimti įsipareigojimus neužtikrina proceso ekonomiškumo ir viešojo intereso bei nepasiekia tikslų, kurių siekiama Įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punktu. Be to, tokį FO elgesį galima vertinti kaip siekį išvengti atsakomybės už nustatytą Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

84.       Atsižvelgdama į kiekvienos konkrečios bylos aplinkybes, Taryba turi įvertinti, ar nagrinėjami ūkio subjekto veiksmai turėjo įtakos Įstatymo saugomai sąžiningai konkurencijai (padarė žalos įstatymuose saugomiems interesams) ir tos žalos mastą (ar žala yra esminė). FO nepagrįstai teigia, kad Taryba, vertindama esminę žalą, turėjo nustatyti realų poveikį konkurencijai. Žala Įstatymo saugomai sąžiningai konkurencijai daroma, ribojant konkurenciją (pagal realų ar potencialų poveikį), bet ne padarant materialinę žalą.

85.       Atsižvelgus į tai, kad konkurencija buvo ar galėjo būti ribojama daugiau kaip 50 proc. atitinkamos rinkos, tokio ribojimo trukmę, bei tai, kad susitarimas turėjo poveikį ir centralizuotos šilumos vartotojams ir galėjo lemti jiems didesnes šilumos kainas, buvo pagrindas pripažinti, kad Susitarimu padaryta esminė žala Įstatymo saugomiems interesams. Susitarimas netenkino vienos iš būtinų Įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto taikymo sąlygų, todėl Taryba neturėjo pagrindo nutraukti tyrimo, patvirtindama FO teiktus įsipareigojimus.

86.       VKEKK kreipėsi į Tarybą dar prieš sudarant Sutartį, taigi, VKEKK kreipimosi metu nebuvo objektyvaus pagrindo Tarybai įtarti apie galimai esantį neteisėtą Bendrovių susitarimą. Tai, kad Taryba nepriėmė nutarimo pagal kreipimąsi, negali būti laikoma aiškiais užtikrinimais dėl Bendrovės 2 veiksmų teisėtumo ar būti pagrindu teisėtiems lūkesčiams.

87.       Viešųjų pirkimų tarnyba išvadą dėl viešojo pirkimo, kurį įvykdžius buvo sudaryta Sutartis, pateikė 2012 m. FNTT prašymu, t. y. po 2010 m. konkurso, todėl FO, sudarydama Sutartį, negalėjo turėti jokių teisėtų lūkesčių dėl 2010 m. konkurso pagrįstumo ar teisėtumo. Viešųjų pirkimų tarnyba nevertino, ar Sutartis riboja / gali riboti konkurenciją Vilniaus regiono smulkinto biokuro rinkoje. Tai, kad buvo organizuota viešojo pirkimo procedūra, savaime nepanaikina galimybės, kad konkurencija atitinkamoje rinkoje buvo / galėjo būti apribota.

88.       Atsakomybė už konkurencijos taisyklių pažeidimus taikoma nepriklausomai nuo kaltės formos. Bendrovės turėjo žinoti, kad jų atliekami veiksmai yra antikonkurencinio pobūdžio. Bendrovės galėjo įsivertinti galimas rizikas dėl jų užimamų rinkos dalių, ypač kai turėjo informacijos apie reguliuotojo poziciją, kad jos dominuoja rinkoje. FO turėjo informacijos dėl VKEKK kreipimosi į Tarybą turinio ir / ar galėjo identifikuoti, kad jos bei Bendrovės 1 dalis, rinkos reguliuotojo nuomone, yra itin didelė. FO būtų galėjusi žinoti tokią VKEKK poziciją 2011 m. po ataskaitos paskelbimo ir atitinkamai įvertinti Sutarties nuostatas, tačiau Bendrovės nutraukė Sutarties nuostatą dėl išimtinio biokuro pirkimo tik 2013 m. gegužės 31 d. Taigi, FO ne tik turėjo pareigą įsivertinti situaciją rinkoje ir ar sudarydama Sutartį nepažeis įstatymų reikalavimų, tačiau žinojo ir reguliuotojo poziciją, kad atitinkami ūkio subjektai užima dideles dalis rinkoje, bet tokią informaciją ignoravo.

89.       FO su Bendrove 1 vykdė aktyvius veiksmus, sudarydama Sutartį su joje esančia įsipareigojimo pirkti iš vieno tiekėjo nuostata. FO tiekė smulkintą biokurą pagal Sutartį, taigi, aktyviai įgyvendino Susitarimą. Nesutiko su Bendrovės 2 argumentais, kad ji negalėjo turėti įtakos Bendrovės 1 organizuoto 2010 m. konkurso sąlygoms ir jų pagrindu sudarytos Sutarties nuostatoms. Taryba pažeidimą nustatė dėl Sutarties 6.1 punkte nustatyto įsipareigojimo pirkti iš vieno tiekėjo, o ne dėl Bendrovės 1 vykdyto 2010 m. konkurso procedūros. Tai, kad nuostatos dėl išimtinio biokuro pirkimo įtraukimas į sutartį yra Bendrovių susitarimo klausimas, o ne imperatyvių įstatymų nuostatų vykdymas, rodo ir aplinkybė, kad ūkio subjektai galėjo lengvai šią nuostatą sutartinai panaikinti 2013 m. gegužės 31 d., nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų. FO nepagrįstai nurodo, kad ji neturėjo galimybių derėtis dėl Sutarties nuostatų ir privalėjo ją pasirašyti tokią, kokia buvo numatyta 2010 m. konkurso sąlygose.

90.       Nėra pagrindo teigti, kad 2012 m. galiojusio Baudų nustatymo aprašo taikymas esmingai keistų FO skirtinos baudos dydį, lyginant su galiojusiu 2004 m. Taryba, atsižvelgusi į konkrečias bylos aplinkybes, laikydamasi protingumo ir proporcingumo principų bei siekdama pakankamo atgrasymo (tiek individualaus, tiek bendro), galėjo skirti tokią pat baudą – iki 10 proc. ūkio subjekto bendrųjų pajamų. Maksimalus baudos dydis, nustatytas Įstatymo 36 straipsnyje, liko nepakitęs.

91.       Pažeidimas nustatytas atsižvelgiant į tai, kad dėl Susitarimo buvo uždaryta reikšminga rinkos dalis, Bendrovėms susitarus dėl išimtinio biokuro pirkimo kiti tiekėjai neteko galimybės konkuruoti su FO dėl biokuro tiekimo Bendrovei 1. Vadovaujantis Baudų nustatymo aprašo 12 punktu, Taryba įvertino faktinę Susitarimo trukmę ir apskaičiavo, jog pažeidimas truko 2,5 m.

92.       Pagal Baudų nustatymo aprašo 5 punktą pardavimų vertė paprastai nustatoma pagal paskutinių vienerių ūkio subjekto dalyvavimo darant pažeidimą ūkinių metų pardavimų pajamas, gautas iš tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų. Šiuo atveju tiesiogiai su pažeidimu susijusios pajamos yra FO pajamos, gautos iš smulkinto biokuro tiekimo Bendrovei 1, o netiesiogiai – kitos FO gautos pajamos iš jos Vilniaus regione (t. y. Vilniaus padalinio) vykdyto biokuro tiekimo. Bendrovė 2 tyrimo metu Tarybai pateikė informaciją apie 2012 m. pajamas, kurios buvo gautos iš Vilniaus regiono biokuro tiekimo, taigi Nutarime pardavimų vertė nustatoma pagal paskutinių vienerių (t. y. visų metų) ūkio subjekto dalyvavimo darant pažeidimą ūkinių metų pardavimų pajamas (šiuo atveju paskutiniai vieneri metai yra 2012 m., kadangi 2013 m. pažeidimas truko iki 2013 m. gegužės 31 d., t. y. ne visus metus).

93.       Taryba atliko tyrimą ne dėl viešųjų pirkimų, o dėl įsipareigojimo pirkti iš vieno tiekėjo susitarimo, taigi, nėra pagrindo teigti, kad Viešųjų pirkimų tarnybos vertinimas suteikė lūkesčius FO. Tai, kad FO nurodė, jog Europos Komisija nėra skyrusi baudų už draudžiamo vertikalaus išimtinio pirkimo susitarimo sudarymą, nereiškia, kad tokios praktikos turi būti laikomasi kiekvienu atveju.

94.       Vien pažeidimo nutraukimo faktas savaime negali būti aiškinamas kaip sudarantis pagrindą taikyti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kadangi ūkio subjektui nutraukus pažeidimą ši aplinkybė vertinama, skaičiuojant pažeidimo trukmę. Be to, ūkio subjektų veiksmai, kuriais pažeidimas nutrauktas Tarybos tyrimo metu, nelaikytini lengvinančia aplinkybe.

95.       Taryba Nutarimo 10.2.2.4. dalyje nurodė, kad nėra būtina nustatyti kokį nors faktinį Susitarimo poveikį. Dėl susitarimo nevykdymo bauda gali būti sumažinta tiems ūkio subjektams, kurie pateikia pakankamus įrodymus, patvirtinančius, kad jie iš esmės nevykdė sudaryto draudžiamo susitarimo, tačiau Bendrovė 2 nepagrindė, kad nevykdė Susitarimo.

 

II.

 

96.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 18 d. sprendimu pareiškėjų UAB „Vilniaus energija“ bei First Opportunity Oü skundus tenkino iš dalies: Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 2S-17/2015 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių šilumos ir biokuro gamyba bei tiekimu, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ 2 punktą pakeitė ir jį išdėstė taip: „2. Už šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą skirti pinigines baudas: 2.1. UAB „Vilniaus energija“ – 17 103 600 (septyniolika milijonų vienas šimtas trys tūkstančiai šeši šimtai) eurų; 2.2. First Opportunity Oü – 3 176 100 (trys milijonai vienas šimtas septyniasdešimt šeši tūkstančiai vienas šimtas) eurų.“ Likusias skundų dalis teismas atmetė.

97.       Įvertinęs bylos faktines aplinkybes, Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas nurodė, jog remiantis sistemine Sutarties nuostatų analize, pirkėjas (Bendrovė 1) pagal Sutartį įsipareigojo visą Sutarties galiojimo laikotarpį pirkti kurą tik iš tiekėjo (Bendrovės 2), išskyrus atvejus, kai tiekėjas negali patenkinti pirkėjo poreikio: minimalūs ir maksimalūs kuro patiekimo kiekiai yra susiję tik su Bendrovės 2 tiekimo pareigomis (žr. Sutarties 3.2, 7.1, 8.3, 8.5, 10.3 p.), juolab, kad, nepateikus net ir maksimalių kiekių, Bendrovei 2 grėstų sankcijos (Sutarties 10.3 punktas).

98.       Įvertinęs Memorandumo turinį teismas darė išvadą, kad Memorandume nustatytas Sutarties nuostatų aiškinimas pagerina Bendrovės 1 padėtį, tačiau nepaneigia to, kad Bendrovė 2 privalo ir toliau tiekti ir maksimalius kiekius kuro. Kitaip tariant, teismo vertinimu, Memorandumas realiai neįpareigoja Sutarties šalių; atitinkamai nėra jokio teisinio pagrindo vertinti, jog Sutarties 6.1 punktas reiškia, kad Bendrovė 2 privalo tiekti tik minimalius kuro kiekius.

99.       Teismas vertino, jog nepaisant to, kad Viešųjų pirkimų tarnyba priėmė išvadą, jog 2010 m. viešasis konkursas buvo organizuotas nepažeidžiant viešųjų pirkimų tvarkos, tai bendrovių susitarimo poveikio konkurencijai vertinimui neturi reikšmės, viešųjų pirkimų procedūrų taikymas negali eliminuoti Įstatymo reikalavimų taikymo.

100.       Pareiškėjų argumentus dėl Tarybos šališkumo teismas pripažino nepagrįstais. Teismas pabrėžė, kad Konkurencijos taryba nėra teisminė institucija, todėl jai nėra ir negali būti taikomi tokio paties pobūdžio standartai kaip teismui; juolab, kad, pradėjus tyrimą, Konkurencijos tarybai yra būdinga informuoti visuomenę apie galimai daromus arba įtariamus konkurencijos pažeidimus.

101.       Teismas nurodė, kad Sutartimi buvo įsipareigota pirkti ir tiekti kietąjį biokurą (Sutarties 3.3 punktas), o atsakovas nustatė, jog nei dujinis biokuras, nei skystasis biokuras nėra kietojo biokuro pakaitalai.

102.       Nė vienas biokuro tiekėjas ar pirkėjas nenurodė dujinio ar skystojo biokuro kaip galimos biokuro mišinio sudedamosios dalies ar kaip alternatyvios kuro rūšies kietuoju biokuru kūrenamuose katiluose kietajam biokurui. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, pareiškėjų teiginius apie kitokį kurą, ypač kai atsakovas nustatė, kad Bendrovės 1 katilinėse negalima kūrenti tik durpėmis, teismas atmetė. Teismas sutiko su Nutarimo 9.1 ir 9.2 punktuose pateikta išvada, jog atitinkama prekės rinka apibrėžiama kaip smulkinto nepresuoto kietojo biokuro rinka, kurią sudaro biokuro mišiniai, pjuvenos, skiedros, smulkinta mediena ir kitos panašių savybių, naudojimo bei kainos biokuro rūšys.

103.       Teismas sutiko su Tarybos išvada, kad atitinkama geografinė rinka – tai smulkinto biokuro Lietuvos Respublikos teritorijoje, apribotoje 100 km atstumu keliais aplink UAB „Vilniaus energija“ eksploatuojamą biokuro katilą, esantį Vilniaus 2-ojoje elektrinėje, rinka. Vertinant iš Smulkinto biokuro pirkimo pusės, atitinkamoje rinkoje veikė 11 šilumos gamintojų, tiekiančių šilumą vartotojams, įskaitant UAB „Vilniaus energija“, taip pat keturi nepriklausomi šilumos gamintojai ir du pirkėjų grupei Nr. 4 priklausantys pirkėjai, savo veikloje naudoję smulkintą biokurą. Teismas nevertino neteisinių pareiškėjų argumentų, kad, galbūt, galima buvo įskaičiuoti tiekėjų Baltarusijos geografinę rinką (nors tokiu atveju reikėtų vertinti muitų mokesčius) ir pan., nes jie nėra pagrįsti įstatymų nuostatomis.

104.       Teismas nurodė, kad Įstatymo 5 straipsnis draudžia tiek susitarimus, kurie turi realų, tiek susitarimus, kurie turi potencialų poveikį konkurencijai. Teismo vertinimu, skundžiamame Nutarime pagrįstai konstatuota, jog kadangi įsipareigojimas pirkti iš vieno tiekėjo nagrinėjamu atveju nėra objektyviai reikalingas šilumos gamintojo veiklai vykdyti, o Bendrovei 1 neįsipareigojus pirkti iš vieno tiekėjo (Bendrovės 2), kiti paslaugų teikėjai būtų galėję konkuruoti visoje atitinkamoje rinkoje, yra pagrindas pripažinti, jog Bendrovės, sudariusios įsipareigojimo pirkti iš vieno tiekėjo susitarimą, kuris turėjo ar galėjo turėti tikėtiną neigiamą poveikį konkurencijai, pažeidė Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Bendrovės Sutartį sudarė laisva valia, todėl abi yra kaltos dėl draudžiamo susitarimo sudarymo.

105.       Atsižvelgęs į taikytinas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad Taryba nustatė, jog nagrinėjamu laikotarpiu minėtoje rinkoje UAB „Vilniaus energija“ buvo didžiausia smulkinto biokuro pirkėja, o Bendrovė 2 buvo didžiausia tiekėja ir jų užimama rinkos dalis gerokai viršijo 30 proc., teismas vertino, kad pažeidimas nebuvo mažareikšmis.

106.       Nors nustatytas pažeidimas buvo reikšmingas, ilgalaikis (draudžiamas susitarimas dėl biokuro išimtinio pirkimo faktiškai truko bent nuo Sutarties pasirašymo 2011 m. sausio 18 d. iki 2013 m. gegužės 31 d., kai buvo panaikintas Sutarties 6.1. punktas, t. y. 2 m. ir 4 mėn.), teismas atsižvelgė į tai, kad Bendrovės 2013 m. gegužės 31 d. geranoriškai panaikino Sutarties 6.1 punktą, t. y. iš karto po to, kai atsakovas 2013 m. gegužės 25 d. pradėjo tyrimą. Teismo vertinimu, ši aplinkybė sudaro sąlygas sumažinti baudas pareiškėjams. Bendrovės 1 teiginius dėl bendrųjų pajamų aiškinimo (skiriant pajamas, gautas dėl s biokuro deginimo) teismas pripažino nepagrįstais. Teismas sumažino Bendrovei 1 skirtą baudą iki 17 103 600 Eur, o Bendrovei 2 – iki 3 176 100 Eur.

 

III.

 

107.       Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniame skunde prašė: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, panaikinant Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktą ir 2.1 punktą; 2) tuo atveju, jei teismas nuspręstų netenkinti šio apeliacinio skundo dalyko 1 punkte nurodyto reikalavimo – panaikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; 3) tuo atveju, jei teismas nuspręstų netenkinti šio apeliacinio skundo dalyko 1 arba 2 punkte nurodyto reikalavimo – pakeisti skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo rezoliucinę dalį, atitinkamai pakeičiant Nutarimo rezoliucinės dalies 2.1 punktą ir papildomai sumažinant UAB „Vilniaus energija“ paskirtos baudos dydį; 4) pripažinti Nutarimo 484 pastraipoje nurodytas sutartis, kurių trukmę lygino Taryba, nekonfidencialia bylos medžiaga ir pateikti šių sutarčių kopijas UAB „Vilniaus energija“ susipažinti; 5) skirti žodinį bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme.

108.       Teigė, kad teismas dėl daugumos esminių ginčo klausimų savo poziciją grindė tik fragmentišku Nutarime pateiktos Tarybos pozicijos pakartojimu ar tik abstrakčiu Tarybos išvadų patvirtinimu, neanalizuodamas ir motyvuotai neatsakydamas į atitinkamas Tarybos pozicijas bei išvadas ginčijančius esminius Bendrovės 1 skundo argumentus.

109.       Vertindama, ar dėl nagrinėto susitarimo kitiems tiekėjams nebuvo apribotos galimybės rasti pirkėjų, Taryba apibrėžė ir analizavo tokią rinką, kurioje veikia Bendrovė 1, kaip biokuro pirkėjas, bet ne biokuro tiekėjai, kuriems tariamai apsunkinta konkurencija. Akcentavo, kad Bendrovė 2 veikia tiekimo rinkoje, kuri nėra tapati ir kurios geografinės ribos nesutampa su Nutarime apibrėžta 100 km atstumu aplink Bendrovę 1 apribota rinka, kurioje apeliantas veikia kaip biokuro pirkėjas. Nutarime apskaičiuodama rinkos dalis Taryba neatsižvelgė į dalį biokuro tiekėjams pasiekiamų pirkėjų ir neįvertino tokių paklausos šaltinių reikšmės nustatant rinkos dalių dydžius. Tai reiškia, kad Nutarime yra netinkamai apibrėžta biokuro tiekimo rinka, o Nutarime pateiktas FO ir kitų tiekėjų užimamų rinkos dalių skaičiavimas bei rinkos uždarymo tiekėjams analizė yra iš esmės neobjektyvūs.

110.       Teismas priėmė nepagrįstą sprendimą dėl tariamo išimtinio pirkimo susitarimo egzistavimo. Teismas suklydo konstatuodamas, jog Sutartyje numatyti minimalūs ir maksimalūs kuro kiekiai yra reikšmingi tik Bendrovės 2 įsipareigojimams pagal Sutartį, ir dėl šios priežasties skundžiamame sprendime buvo nepagrįstai atmesti Bendrovės 1 argumentai dėl sisteminio Sutarties nuostatų aiškinimo. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Memorandumo turinys nepatvirtina Apelianto pozicijos, nepagrįstai konstatavo, kad Bendrovė 1 buvo sudariusi išimtinio pirkimo susitarimą Įstatymo 5 straipsnio prasme.

111.       Teismas nepagrįstai sprendė dėl atitinkamos geografinės rinkos apibrėžimo. 100 km transportavimo atstumo spinduliu paremtas geografinės pirkimo rinkos apibrėžimas Apelianto atžvilgiu yra nepagrįstas todėl, kad biokuro tiekimo šilumos gamintojams rinka nagrinėtu laikotarpiu buvo konkursinė. 100 km atstumu aplink Bendrovę 1 apibrėžta rinka bet kokiu atveju nėra ta rinka, kurioje veikia Bendrovė 2 ir kiti biokuro tiekėjai. Teismas neįvertino su netinkamu geografinės rinkos apibrėžimu susijusių Bendrovės 1 argumentų.

112.       Teismas nepagrįstai sprendė dėl konkurencijos ribojimo Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies prasme. Nutarime nėra tinkamai įrodytas net ir potencialus neigiamas tariamo išimtinumo poveikis konkurencijai, teismas nevertino Bendrovės 1 argumentų bei akcentuotų aplinkybių ir įrodymų, kad toks poveikis nagrinėjamoje situacijoje akivaizdžiai nėra tikėtinas.

113.       Nutarimas yra grindžiamas iš esmės ydinga tariamo rinkos uždarymo tiekėjams analize, kadangi joje yra ignoruojami paklausos šaltiniai, kurie buvo prieinami tiekėjams, kuriems tariamai buvo apribotos galimybės konkuruoti. Nutarime pateikta rinkos dalių ir tariamo išimtinumo trukmės analizė nesudaro pagrindo išvadai, jog konkurencija buvo reikšmingai apribota, kadangi Nutarime nėra atlikta tinkama kontrafaktinė analizė; be to, konkurencijos ribojimo prielaida yra nesuderinama su byloje esančiais įrodymais, o pateiktas tariamo išimtinumo ilgalaikiškumo vertinimas apskritai yra neobjektyvus ir nepatikimas.

114.       Teismas neišsprendė ginčo dėl Tarybos atsisakymo nutraukti tyrimą, patvirtinant Bendrovės 1 įsipareigojimus. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė sudaryti galimybę Bendrovei 1 susipažinti su Nutarimo pagrįstumo vertinimui reikšminga konfidencialia Tarybos bylos medžiagos dalimi ir taip pažeidė Bendrovės 1 teisę į gynybą.

115.       Bendrovei 1 paskirta bauda turėtų būti papildomai sumažinta dėl Nutarime padarytų klaidų skaičiuojant baudos dydį. Nutarimas yra paremtas klaidingu vertinimu dėl Bendrovės 1 pajamų bazės, kuri laikytina susijusia su tariamu pažeidimu. Nutarime klaidingai nustatyta pažeidimo trukmė. Bauda turi būti sumažinta dėl Tarybos delsimo pradėti tyrimą. Nutarimu Bendrovei 1 paskirtos baudos dydis yra akivaizdžiai neadekvatus ir nesuderinamas su teisingumo, protingumo bei proporcingumo principais, ir todėl bet kokiu atveju mažintinas dėl šios priežasties.

116.       Pareiškėjas First Opportunity Oü apeliaciniame skunde prašė: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – FO skundą tenkinti ir panaikinti Nutarimą; 2) jei teismas nuspręstų netenkinti šio apeliacinio skundo dalyko 1 punkte nurodyto reikalavimo – panaikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; 3) tuo atveju, jei teismas nuspręstų netenkinti šio apeliacinio skundo dalyko 1 arba 2 punkte nurodyto reikalavimo – pakeisti skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo rezoliucinę dalį, atitinkamai pakeičiant Nutarimo rezoliucinės dalies 2.2 punktą panaikinant arba papildomai sumažinant Bendrovei 2 paskirtos baudos dydį; 4) skirti žodinį bylos nagrinėjimą.

117.       Apeliacinis skundas inter alia (liet. be kita ko) grįstas tuo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas: teismas iš esmės tik sutiko su atsakovo pozicija ir neargumentuodamas atmetė apelianto argumentus arba jų apskritai nevertino, neatsakė į daugumą apelianto argumentų, turinčių esminės reikšmės nagrinėjant bylą.

118.       Teismas nepagrįstai patvirtino atsakovo išvadą dėl Sutartimi nustatyto išimtinio pirkimo susitarimo. Sutarties 6.1 punktas aiškinamas neatsižvelgiant į tai, kad Sutartis numatė Bendrovės 1 atsakomybę tik už minimalaus biokuro kieko neįsigijimą iš Bendrovės 2, be to, pirmosios instancijos teismo patvirtintas Sutarties nuostatų aiškinimas yra akivaizdžiai nesąžiningas bei neatitinka kitų CK 6.193 straipsnyje nurodytų aiškinimo taisyklių. Teismas pažeidė procesinį šalių lygiateisiškumą, leisdamas atsakovui remtis argumentais, susijusiais su ekonominės logikos tariamu nebuvimu Bendrovių veiksmuose, ir atsisakydamas vertinti tokio paties pobūdžio Bendrovės 2 argumentus.

119.       Teismas nepagrįstai ignoravo Memorandumo teisinę galią – tai nenuginčytas teisinis dokumentas, tačiau teismas nepagrįstai sprendė, kad Memorandumas yra nereikšmingas, nes nedetalizuoja Bendrovės 2 pareigų Bendrovei 1 ir yra teisiškai neįpareigojantis, nors pačiame teismo sprendime yra nurodyta, kad Memorandumas gerina tik Bendrovės 1 padėtį. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes kitus dokumentus, gerinančius Bendrovės 1 padėtį ir nekeičiančius FO padėties, laikė teisiškai įpareigojančiais.

120.       Teismas nepagrįstai patvirtino klaidingą atitinkamos rinkos apibrėžimą. Teismas nepagrįstai atmetė Bendrovės 2 argumentus dėl durpių, kaip biokuro pakaitalo. Dirbtinai siaurindamas biokuro rinką, atsakovas iš jos išskyrė malkinę medieną, miško kirtimo ir medienos perdirbimo / apdirbimo pramonės atliekas, nors šie produktai ir yra pats biokuras.

121.       Atitinkama geografinė rinka nepagrįstai apribota tik 100 km aplink VE biuro katilą atstumu; geografinė rinka turėjo būti apibrėžta „tiekimo apskritimais“ apie visus tiekėjus, o ne apie vieną Bendrovę 1, kadangi: tiekėjai konkuravo dėl biokuro tiekimo ne tik Bendrovei 1, bet ir kitiems pirkėjams; tiekėjams nesvarbu, kam biokurą parduoti, o pats atsakovas patvirtino, kad biokuras pirkėjams transportuojamas 100 km atstumu nuo tiekėjų. Akivaizdu, kad brėždamas apskritimus apie Bendrovės 1 biokuro katilą Atsakovas sumaišė dvi skirtingas rinkas – biokuro pirkimo ir biokuro pardavimo. Įžvelgęs pažeidimą biokuro pardavimo rinkoje, „tiekimo apskritimus“ atsakovas privalėjo brėžti būtent aplink tos rinkos dalyvius – biokuro pardavėjus

122.       Neįvertinta, kad visi Lietuvoje veikiantys biokuro tiekėjai gali dalyvauti visuose viešuosiuose biokuro pirkimuose; be to, tokią teisę turi ir visi ES veikiantys tiekėjai (ir ja realiai naudojasi) bei tiekėjai iš trečiųjų šalių (pvz., Baltarusijos). Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog veiklos pradėjimas naujame „regione“ jokių problemų nesukuria. Teismas neatsižvelgė, kad konkursinėje biokuro rinkoje tiekimui reikalinga infrastruktūra seka pagal laimėtą konkursą. Atsižvelgiant į paties atsakovo nurodytą didelę pirkimo vertę ir pakankamai ilgą laikotarpį, akivaizdu, kad Sutartis leido konkuruoti ir toliau nei 100 km nuo Bendrovės 1 katilo įsikūrusiems tiekėjams.

123.       Teismas neįvertino, kad atsakovas neįrodė nei realaus, nei potencialaus poveikio konkurencijai, iš skundžiamo teismo sprendimo net nėra aišku, kokį poveikį – realų ar potencialų, teismas nustatė. Įrodinėjant, kad rinka buvo realiai uždaryta, reikia nurodyti ūkio subjektą, kurio galimybės patekti į rinką arba joje plėstis buvo apribotos, tačiau atsakovas nenurodė nė vieno tokio ūkio subjekto. Teismas ignoravo šį esminį kontrafaktinės analizės trūkumą.

124.       Tariamo išimtinio pirkimo susitarimo galiojimo laikotarpis 2 m. ir 4 mėn. buvo nepakankamas Tarybai konstatuoti rinkos uždarymą. Atsakovo išvada, kad dauguma sutarčių buvo sudaromos ne ilgesniam nei 1 metų laikotarpiui, nepagrįsta, nes atsakovas lygino nepalyginamus Bendrovės 1 ir žymiai mažesnių pirkėjų biokuro poreikius bei nevertino panašaus dydžio biokuro katilines naudojančių subjektų sudarytų sutarčių. Patekimas į rinką per dvejus metus nėra laikomas dideliu patekimo į rinką barjeru. Be to, be Bendrovės 2 nebuvo nė vieno tiekėjo, kuris pagal savo turimus pajėgumus būtų galėjęs užtikrinti Bendrovės 1 biokuro poreikį.

125.       Atsakovas neįrodė jokio kitų tiekėjų galimybių parduoti biokurą sumažėjimo, biokuro tiekėjai, kuriems tariamai buvo apribota konkurencija, faktiškai turėjo kam parduoti kurą ir išnaudojo savo pajėgumus beveik pilna apimtimi. Bendrovės negalėjo turėti jokių objektyvių galimybių įgyvendinti išimtinio pirkimo susitarimą teisės aktuose numatytos pareigos biokuro pirkėjams jau 2015 m. per biržą pirkti 50 proc. biokuro, o nuo 2016 m. – 100 proc.

126.       Atsakovas posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pripažino, kad nustatydamas rinkos dalis, neatliko reikalingų skaičiavimų ir neįtraukė dalies 100 km aplink Bendrovės 1 katilą esantiems tiekėjams prieinamų pirkėjų.

127.       Atsakovas neįrodė ir potencialaus Sutarties poveikio konkurencijai.

128.       Pirmosios instancijos teismo sprendimu nepagrįstai patvirtintos atsakovo išvados dėl FO atsakomybės. Teismas formaliai nurodė, kad Sutartis sudaryta laisva valia, todėl nevertino byloje nustatytų aplinkybių, paneigiančių bet kokios atsakomybės taikymo FO galimybę ir Bendrovės 2 kaltę.

129.       Viešojo pirkimo procedūros pagrindu sudaryta Sutartis užtikrino konkurenciją, konkurso sąlygas buvo įsigiję ir kiti tiekėjai, bet visi jie laisva valia atsisakė dalyvauti konkurse, kuriame dalyvavo tik FO. Taikydamas atsakomybę ir skirdamas baudą, Atsakovas vadovavosi aplinkybėmis, kuriomis nesirėmė Nutarime, t. y. tuo, kad kiti tiekėjai nedalyvavo konkurse dėl per aukštų kvalifikacinių reikalavimų. Apelianto kaltė privalėjo būti įrodyta atsakovui vertinant, kokią reikšmę Sutarties nuostatoms būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 str. 1 d.). Be to, atsakovas atsakomybę Bendrovei 2 taikė jos neindividualizavęs. Teismas ignoravo aplinkybę, kad atsakovas nenurodė, kokio elgesio iš FO reikalauja, nors tokia pareiga jam kilo iš pareigos įrodyti Bendrovės 2 kaltę. Apeliantui negalėjo būti taikoma atsakomybė už logišką ir sąžiningą teisėto konkurso laimėtojo žingsnį – Sutarties pasirašymą.

130.       Teismas nepasisakė dėl galimybės bylą baigti Bendrovės 2 įsipareigojimais. Nepaisydamas, kad FO nutraukė įtarimą sukėlusius veiksmus, pateikė rašytinius įsipareigojimus, kuriais neribotam laikotarpiui atsisakė jam Bendrosios išimties reglamentu suteiktos teisės sudaryti teisėtus ir leidžiamus vertikalius išimtinio pirkimo susitarimus, atsakovas tyrimo nenutraukė dėl tariamai Sutartimi padarytos esminės žalos, nors tokia žala byloje neįrodyta. Esminė žala yra konstatuojama tik itin sunkių konkurencijos teisės pažeidimų bylose, be to, Europos Komisijos praktikoje niekada nėra paskirta piniginė bauda už tariamai draudžiamo vertikalaus išimtinio pirkimo susitarimo sudarymą.

131.       Teismas neatsižvelgė į Tarybos šališkumą. Tyrimo metu atsakovo vadovo viešai išsakytus pareiškimus dėl Sutarties neteisėtumo teismas nepagrįstai prilygino atsakovo informaciniams pranešimams. Bendrovei 2 privalėjo būti taikoma nekaltumo prezumpcija, todėl vieši valstybės institucijos pareigūno pareiškimai apie nesibaigusio tyrimo baigtį yra absoliučiai nesuderinamai su nekaltumo prezumpcija ir apelianto teise į teisingą bylos nagrinėjimą.

132.       Teismas pažeidė baudų skaičiavimo taisykles. Bauda skirta grubiai pažeidžiant Bendrovės 1 teisėtus lūkesčius. Europos Komisijos praktikoje baudos už pirmą kartą nustatytą rinkos uždarymo efektą turinčius pažeidimus nėra skiriamos. Apeliantas niekaip negalėjo numanyti, kad dalyvaudamas teisėtame konkurse gali pažeisti konkurenciją. Bauda paskirta klaidingai nustačius pažeidimo trukmę. Atsakovas pripažino, jog Sutarties sudarymas 1 metams nepažeistų konkurencijos. Todėl maksimalus pažeidimo laikotarpis negali būti ilgesnis nei 1,5 m. ir tai savarankiškas pagrindas 40 proc. mažinti FO paskirtą baudą.

133.       Bauda skirta klaidingai nustačius su pažeidimu susijusių pardavimų vertę. Į su pažeidimu susijusias pajamas Taryba galėjo įtraukti tik Sutarties pagrindu iš Bendrovės 1 gautas pajamas. Atsakovas apskritai nepaaiškino, kokiais duomenimis remiantis apskaičiavo Bendrovės 2 Vilniaus regione gautas pajamas, taip pažeisdamas apelianto teisę į gynybą. Apeliantas neturėjo (ir negalėjo turėti) jokios įtakos Sutarties nuostatų ruošimui, todėl nebuvo jokio pagrindo Apeliantą nubausti. Baudos dydis tiesiogiai priklauso nuo paties atsakovo delsimo pradėti tyrimą. Pirmosios instancijos teismas patvirtino, kad FO pažeidimą nutraukė iškart sužinojęs apie atsakovo tyrimą, todėl Tarybos delsimas akivaizdžiai lėmė ilgesnį Sutarties galiojimą. Apeliantui skirtos baudos dydis negali būti didinamas dėl atsakovo nepagrįsto neveikimo.

134.       Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas pakeitė Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punktą ir sumažino Bendrovėms skirtas baudas, ir Nutarimą palikti nepakeistą.

135.       Įstatymo 37 straipsnio 2 dalis numato kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę pažeidimo nutraukimą savo valia, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo šią lengvinančią aplinkybę pritaikyti. Tai, kad Bendrovės 2013 m. gegužės 31 d. panaikino Sutarties 6.1 punktą, yra įvertinta skaičiuojant pažeidimo trukmę, ir nėra pagrindo dar papildomai mažinti baudas šiuo pagrindu. Pažeidimo nutraukimas iš karto po to, kai Taryba pradėjo tyrimą, nevertintina kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nes pažeidimo nutraukimas buvo sąlygotas tyrimo pradėjimo, o ne vien tik laisvos pareiškėjos valios (LVAT 2009 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-34/2009). Akivaizdu, kad ir nagrinėjamu atveju Bendrovių valią nutraukti pažeidimą suformavo tyrimo pradėjimo faktas.

136.       Bendrovei 2 skirta bauda nesiekė 10 proc. bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais dydžio, o Bendrovei 2 bauda buvo sumažinta iki šio ūkio subjekto 10 proc. bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais dydžio.

137.       Pagal Įstatyme ir Baudų nustatymo apraše pateiktą baudų skaičiavimo metodiką, pirmiau reikia įvertinti lengvinančias aplinkybes, o tik paskui taikyti 10 proc. bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais ribą. Šiuo atveju Teismas iš esmės atsižvelgė į atsakomybę lengvinančias aplinkybes po minėtos 10 proc. ribos pritaikymo. Teismas, nagrinėdamas skirtos baudos pagrįstumo ir proporcingumo klausimą, turėjo atsižvelgti ne tik į Nutarimu jau sumažintos (iki 10 proc. bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais) baudos dydį, tačiau taip pat į tai, kokia pirminė bauda prieš jos sumažinimą buvo apskaičiuota pažeidimą padariusiam asmeniui, įvertinus jo padaryto pažeidimo pavojingumą, trukmę ir kitas reikšmingas aplinkybes. Priešingu atveju skirta bauda nebūtų pakankamai atgrasanti ir nepasiektų savo tikslo.

138.       Pareiškėjas First Opportunity Oü atsiliepime į Tarybos apeliacinį skundą prašė jį atmesti, remdamasis šiais pagrindiniais argumentais: Įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje viena iš atsakomybę lengvinančių aplinkybių yra įvardinta aplinkybė, kai šalys savo valia nutraukia pažeidimą; Teismas lengvinančia aplinkybe laikė tai, kad Bendrovės laisva valia panaikino Sutartis 6.1 punktą. Minėtą Sutarties nuostatą Bendrovės panaikino be jokių Tarybos nurodymų.

139.       Atsakovas apeliaciniame skunde ir toliau pažeidinėja FO teisę i gynybą, slėpdamas nuo FO duomenis, kurių pagrindu apskaičiavo baudos dydį. Taryba, nurodydama, jog Bendrovei 2 skirta bauda buvo mažesnė nei neaišku kokiais duomenimis nustatytos apelianto bendrosios pajamos, pažeidžia FO teisę į tinkamą procesą ir teisminę gynybą.

140.       Atsakovas Taryba atsiliepime į UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą prašė: 1) atmesti Bendrovės 1 apeliacinį skundą, tenkinti Tarybos apeliacinį skundą; 2) netenkinti Bendrovės 1 prašymo pripažinti Nutarimo 484 pastraipoje nurodytas sutartis nekonfidencialia bylos medžiaga ir pateikti jų kopijas Bendrovei 1 susipažinti.

141.       Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas atsakovo atsiliepimuose į Bendrovių skundus, teiktus pirmosios instancijos teismui, bei atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

142.       Dėl apelianto argumentų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Bendrovės 1 teisę į gynybą, atsisakydamas tenkinti jo prašymą susipažinti su konfidencialia Tarybos tyrimo bylos medžiagos dalimi, atsakovas nurodo, kad apeliantas turėjo galimybę susipažinti su informacija dėl sutarčių trukmės, nes ši informacija pateikta Nutarimo 484 pastraipoje. Teismui yra prieinama visa bylos medžiaga ir teismas gali patikrinti Tarybos atliktos analizės pagrįstumą bei visus reikalingus duomenis. Nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo nustatytas ne dėl susitarimo trukmės savaime, o dėl konkurencijos ribojimo, taigi apelianto argumentai, kad yra sutarčių, kurių trukmė yra ilgesnė nei buvo nustatyta faktinė aptariamo Bendrovių susitarimo trukmė, nagrinėjamo susitarimo vertinimo niekaip nepakeistų.

143.       Atsakovas Taryba atsiliepime į Bendrovės 2 apeliacinį skundą prašė atmesti Bendrovės 2 apeliacinį skundą ir tenkinti Tarybos apeliacinį skundą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas atsakovo atsiliepimuose į Bendrovių skundus, teiktus pirmosios instancijos teismui, atsakovo atsiliepime į Bendrovės 2 apeliacinį skundą bei atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Atsakovas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo Bendrovės 2 skunde keltus klausimus, o vien tai, kad teismas nepritarė pareiškėjo argumentams ir palaikė Tarybos išvadas, nėra pagrindas kvestionuoti teismo sprendimą.

144.       Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ 2018 m. gegužės 8 d. pateikė rašytinius paaiškinimus dėl Tarybos atsiliepimo į Bendrovės 1 apeliacinį skundą. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas daugeliu ginčui reikšmingų klausimų iš esmės nepasisakė. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1273-438/2017 išdėstytą pozicija, kai neaišku, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje, toks teismo sprendimas laikytinas nemotyvuotu.

145.       ESTT 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendime Intel Corp. Inc. prieš Europos Komisiją, C-413/14, EU:C:2017:632 pripažino, kad net ir tuo atveju, kai išimtinumo susitarimus sudaro dominuojantys ūkio subjektai (kuriems yra taikomi aukštesni atsakomybės standartai), vien didelės rinkos dalies ir išimtinumo susitarimo sudarymo fakto nepakanka rinkos uždarymui konstatuoti, jeigu dominuojantis ūkio subjektas įrodinėja išstūmimo poveikio nebuvimą.

 

IV.

 

146.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimu teisėjų kolegija pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ ir First Opportunity Oü apeliacinius skundus patenkino, atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą atmetė. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 18 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ ir First Opportunity Oü skundus patenkino, panaikino Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimą Nr. 2S-17/2015 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių šilumos ir biokuro gamyba bei tiekimu, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ ir grąžino bylą Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti.

147.       Teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 2S-17/2015 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių šilumos ir biokuro gamyba bei tiekimu, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“, kuriuo buvo nuspręsta, kad UAB „Vilniaus energija“ bei First Opportunity Oü pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, t. y. UAB „Vilniaus energija“ ir First Opportunity Oü buvo sudariusios tariamą vertikalų išimtinio biokuro pirkimo susitarimą, kuris turėjo konkurenciją ribojantį poveikį.

148.       Nutarimu inter alia buvo nustatyta, kad: atitinkama prekės rinka nagrinėjamu atveju yra smulkinto biokuro, t. y. smulkinto nepresuoto kietojo biokuro rinka, kurią sudaro biokuro mišiniai, pjuvenos, skiedros, smulkinta mediena ir kitos panašių savybių, naudojimo bei kainos biokuro rūšys; geografinė rinka apibrėžtina kaip Lietuvos Respublikos teritorija, apribota 100 km atstumu keliais aplink UAB „Vilniaus energija“ eksploatuojamą biokuro katilą, esantį Vilniaus 2‑ojoje elektrinėje (adresu Elektrinės g. 2, Vilnius); UAB „Vilniaus energija“ ir First Opportunity O? sudarytas susitarimas vertintinas kaip įsipareigojimas pirkti smulkintą biokurą tik iš pirkti iš vieno tiekėjo; 2010 m. – 2012 m. laikotarpiu First Opportunity O? užėmė daugiau kaip 60 proc. atitinkamoje rinkoje ir jo rinkos dalis buvo beveik 9 kartus didesnė nei artimiausio konkurento; dėl UAB „Vilniaus energija“ įsipareigojimo pirkti iš vieno tiekėjo susitarimo kitiems biokuro tiekėjams UAB „Vilniaus energija“ perkamo biokuro rinkos dalis (daugiau kaip 50 proc.) buvo neprieinama ir jie laisvai galėjo konkuruoti tik dėl 50 proc. rinkos; UAB „Vilniaus energija“ įsipareigojimas pirkti tik iš First Opportunity O? galiojo 2 metus 4 mėnesius – kelis kartus ilgiau nei dauguma metams ar šildymo sezonui sudaromų sutarčių; Bendrovių sudarytas susitarimas dėl įsipareigojimo pirkti tik iš First Opportunity O? turėjo ar galėjo turėti reikšmingą neigiamą poveikį konkurencijai Vilniaus regiono Smulkinto biokuro rinkoje; susitarimas negali būti pripažintas kaip dėl savo mažareikšmio poveikio negalintis itin riboti konkurencijos, tiek UAB „Vilniaus energija“, tiek First Opportunity O? rinkos dalys Vilniaus regiono Smulkinto biokuro rinkoje visais nagrinėjamo susitarimo galiojimo metais buvo reikšmingai didesnės nei 30 proc., todėl bendroji išimtis pagal 1999 m. gruodžio 22 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 2790/1999 dėl Sutarties 101 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų grupėms 2 straipsnio 1 dalis bei pastarąjį reglamentą pakeitusio 2010 m. balandžio 22 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 330/2010 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų rūšims (toliau – ir Bendrosios išimties reglamentas) nagrinėjamam susitarimui negali būti taikoma, nepriklausomai nuo susitarimo trukmės, taip pat nėra pagrindo susitarimui dėl įsipareigojimo pirkti iš vieno tiekėjo taikyti Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išimtį; tyrimas dėl UAB „Vilniaus energija“ ir First Opportunity O? veiksmų atitikties Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reikalavimams negalėjo būti nutrauktas Įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, nes sudarius susitarimą, kuris ribojo ar galėjo pastebimai riboti konkurenciją Vilniaus regiono Smulkinto biokuro tiekimo rinkoje ir kuris turėjo poveikį vartotojams taikomoms šilumos kainoms, UAB „Vilniaus energija“ ir First Opportunity O? veiksmai padarė esminės žalos Įstatymo saugomai sąžiningai konkurencijai. Bendrovėms buvo paskirtos 10 proc. baudos, skaičiuojant nuo pardavimų vertės, kuri nustatoma remiantis šių ūkio subjekto pajamomis, gautomis per paskutinius vienerius dalyvavimo darant pažeidimą ūkinius metus.

149.       Atsižvelgdama į tai, kad tinkamas geografinės rinkos apibrėžimas yra itin reikšmingas atitinkamos rinkos nustatymui, bendrovių rinkos dalių skaičiavimui, rinkos uždarymo masto nustatymui bei galimybei taikyti bendrąją išimtį pagal Bendrosios išimties reglamentą, teisėjų kolegija pirmiausia nagrinėjo šį Bendrovių apeliaciniuose skunduose keliamą argumentą.

150.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad rinkos apibrėžimas yra priemonė konkurencijos riboms tarp įmonių nustatyti ir apibrėžti, o pagrindinis jo tikslas – sistemingai nustatyti konkurencijos ribojimus, su kuriais susiduria tam tikros įmonės. Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžta, jog rinkos apibrėžimas nėra savitikslis dalykas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju reikia įvertinti, kokia galima konkurencijos problema yra analizuojama ir kokiu tikslu siekiama nustatyti atitinkamos rinkos apibrėžimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-801/2013).

151.       Pagal Konkurencijos įstatymo (2012 m. kovo 22 d. įstatymo Nr. XI-1937 redakcija) 3 straipsnio 1 dalį, atitinkama rinka yra suprantama kaip tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje. To paties įstatymo 3 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad prekės rinka – tai visuma prekių, kurios, pirkėjų požiūriu, yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas, o geografinė teritorija (geografinė rinka) – tai teritorija, kurioje visi ūkio subjektai susiduria su iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekės rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama lyginant su greta esančiomis teritorijomis (Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis).

152.       Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2000 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 17 patvirtintų Paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo 20 punkte įtvirtintą geografinės rinkos apibrėžimo procesą galima apibendrinti taip: remdamasi pradine prieinama informacija apie pardavimo apimčių pasiskirstymą tarp tiriamų ūkio subjektų ir jų konkurentų, kainodaros ir kainų skirtumus įvairiose teritorijose, Taryba apytiksliai apibrėžia palyginti nedidelę geografinę teritoriją, kurioje veikia nagrinėjami ūkio subjektai; tada bandoma nustatyti, ar pirkėjai pirktų prekes gretimose teritorijose dėl mažo ilgalaikio kainos pokyčio jų geografinėje teritorijoje; jei pakeičiamumas tiek reikšmingas, kad ūkio subjektams būtų nenaudinga didinti kainą, tai gretimos teritorijos įtraukiamos į geografinę rinką; tokiose pakeičiamose teritorijose konkurencijos sąlygos yra iš esmės panašios. Įrodymai, kuriuos Taryba laiko svarbiais išvadai dėl geografinės rinkos padaryti, yra nurodyti Paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos 24.1–24.6 punktuose, tai įrodymai apie pirkimus (užsakymus, sutartis), netolimoje praeityje vykdytus kitoje teritorijoje, pagrindinės paklausos savybės, pirkėjų ir konkurentų požiūris, dabartinė pirkimų geografija, prekybos srautai (tiekimų maršrutai), kliūtys ir kaštai, susiję su užsakymų nukreipimu ūkio subjektams, esantiems kitoje teritorijoje. Surinktų įrodymų pagrindu yra apibrėžiama geografinė rinka, kaip vietinė rinka, nacionalinė rinka ar dar platesnė rinka, apimanti užsienio šalis (Paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos 25 punktas). Pagal tų pačių paaiškinimų 26 punktą, nurodytuose punktuose pateikiami įvairūs veiksniai, kurie galėtų būti svarbūs apibrėžiant geografinę rinką, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienu atskiru atveju būtina gauti įrodymus visų veiksnių įvertinimui. Dažnai gali pakakti keleto įrodymų, kad galima būtų pagrįstai apibrėžti atitinkamą rinką. Atkreiptinas dėmesys, kad analogiški kriterijai yra nustatyti ir Europos Sąjungos konkurencijos teisėje taikomo 1997 m. gruodžio 9 d. Europos Komisijos pranešimo „Dėl atitinkamos rinkos Bendrijos konkurencijos teisės tikslams“ (97/C372/03) 44–50 punktuose, o pagal to paties pranešimo 52 punktą, pirmiau nurodytuose punktuose yra aprašomi įvairūs veiksniai, kuriais būtų galima pasinaudoti apibrėžiant rinkas, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienu atskiru atveju būtina gauti įrodymus ir įvertinti visus šiuos veiksnius. Praktikoje dažnai pakanka dalies tokių įrodymų sprendimui priimti ir tai matyti iš ankstesnės Komisijos sprendimų priėmimo praktikos.

153.       Kadangi Nutarimu nustatyta, kad Bendrovės sudarė tariamą vertikalų išimtinio biokuro pirkimo susitarimą, kuris turėjo konkurenciją ribojantį poveikį, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėtoje byloje buvo būtina atsižvelgti į vertikaliesiems susitarimams taikomo teisinio reguliavimo specifiką.

154.       Konkurencijos įstatymas tiesiogiai neišskiria horizontaliųjų ir vertikaliųjų susitarimų rūšių ir jų apibrėžimų neįtvirtina. Vertikalaus susitarimo apibrėžimą numato Reikalavimų ir sąlygų susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos (bylai aktuali Konkurencijos tarybos 2000 m. sausio 13 d. nutarimo Nr. 1 redakcija), 2 punktas, 1999 m. gruodžio 22 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2790/1999 dėl Sutarties 101 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų grupėms 2 straipsnio 1 dalis bei pastarąjį reglamentą pakeitusio 2010 m. balandžio 22 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 330/2010 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų rūšims 4 straipsnio a) punktas. Pagal šių teisės aktų nuostatas vertikaliaisiais susitarimais laikomi susitarimai ar suderinti veiksmai tarp dviejų ar daugiau ūkio subjektų, kurių kiekvienas, vykdydamas susitarimo sąlygas, veikia skirtingame prekės gamybos ar platinimo grandinės lygmenyje, ir kurie yra susiję su sąlygomis, suteikiančiomis galimybę šalims pirkti, parduoti ar perparduoti tam tikras prekes ar paslaugas. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką susitarimai, sudaryti skirtinguose ekonominės veiklos lygiuose veikiančių ūkio subjektų, t. y. vertikalūs susitarimai, gali būti laikomi susitarimais SESV 101 straipsnio 1 dalies prasme ir jiems gali būti taikomas šioje nuostatoje numatytas draudimas (šiuo klausimu žr. 1966 m. liepos 13 d. ESTT sprendimą byloje Consten ir Grundig prieš EEB Komisiją, 56/64 ir 58/64, EU:C:1966:41; 1995 m. spalio 24 d. ESTT sprendimo byloje Bundeskartellamt prieš Volkswagen ir VAG Leasing, C-266/93, EU:C:1995:345, 17 p.; 2006 m. gruodžio 14 d. ESTT sprendimo byloje Confederación Espanola de Empresarios de Estaciones de Servicio, EU:C:2006:784, 37 p.).

155.       Europos Komisijos komunikatu patvirtintose Vertikalių apribojimų gairėse (toliau – ir Vertikalių apribojimų gairės) (2010/C 130/01) įsipareigojimas pirkti iš vieno paslaugų tiekėjo yra įtvirtintas kaip vienas iš labiausiai paplitusių vertikaliųjų susitarimų. Pagal Teisingumo Teismo praktiką iš esmės išimtinio pirkimo susitarimų tikslas nėra apriboti konkurenciją SESV 101 straipsnio prasme, tačiau reikia patikrinti, ar jais nesiekiama ją trukdyti, riboti arba iškraipyti (2009 m. balandžio 2 d. ESTT sprendimas byloje Pedro IV Servicios, C-260/07, EU:C:2009:215, 83 p.).

156.       Atkreipė dėmesį, kad 2010 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimo Nr. 1S-140 „Dėl susitarimų, tenkinančių Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies sąlygas“ (pakeisto 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 1S-48) 1 punkte nustatyta, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnyje numatyti draudžiami susitarimai, kurie negali paveikti Europos Sąjungos valstybių narių tarpusavio prekybos, tačiau tenkina kitas sąlygas, nustatytas Europos Sąjungos Tarybos ir Europos Komisijos reglamentuose dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalies taikymo tam tikroms susitarimų grupėms (išvardinti šio nutarimo priede), su vėlesniais pakeitimais, laikomi tenkinančiais Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies sąlygas. Šio teisės akto priedo 7 punkte pateikiama nuoroda į 2010 m. balandžio 20 d. Komisijos reglamentą (ES) Nr. 330/2010 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų rūšims. Vadinasi, šiame reglamente nustatytas sąlygas tenkinantis susitarimas turi būti laikomas tenkinančiu Įstatymo 6 straipsnio, nustatančio draudžiamų susitarimų išimtis, 1 dalies sąlygas. Taigi, siekiant patikrinti nagrinėjamo susitarimo atitiktį Bendrosios išimties reglamente įtvirtintoms sąlygoms, akivaizdu, jog reikia vadovautis Bendrosios išimties reglamente ir jo nuostatas aiškinančiose Vertikalių apribojimų gairėse nustatytu teisiniu reguliavimu.

157.       Bendrosios išimties reglamento 2 straipsnio, nustatančio išimties taikymą, 1 dalyje įtvirtinta, kad remiantis Sutarties 101 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgiant į šio reglamento nuostatas skelbiama, kad Sutarties 101 straipsnio 1 dalis netaikoma vertikaliesiems susitarimams. Ši išimtis taikoma tada, kai tokiuose susitarimuose numatyta vertikaliųjų apribojimų. Vertikalių apribojimų gairių 23 punkte paaiškinama, kad daugeliu vertikaliųjų apribojimų atvejų pavojus konkurencijai gali kilti tik jei nėra pakankamos konkurencijos viename ar keliuose prekybos lygiuose, t. y. jei egzistuoja tam tikra rinkos galia tiekėjo arba pirkėjo arba abiem lygiais. Jei jie nėra pagrindiniai konkurencijos apribojimai, t. y. apribojimai, kurių tikslas apriboti konkurenciją, Bendrosios išimties reglamentu sukuriama vertikaliųjų susitarimų teisėtumo prielaida, priklausomai nuo tiekėjo ir pirkėjo rinkos dalies. Remiantis Bendrosios išimties reglamento 3 straipsniu, bendrosios išimties taikymą lemia tiekėjo rinkos dalis rinkoje, kurioje jis parduoda sutarties prekes ar paslaugas, ir pirkėjo rinkos dalis rinkoje, kurioje jis perka sutarties prekes ar paslaugas.

158.       Vertikalių apribojimo gairių 110 punkte atskleidžiant vertikaliojo apribojimo vertinimo etapus nurodoma, kad pirmiausia, dalyvaujančios įmonės turi nustatyti tiekėjui ir pirkėjui tenkančias rinkos dalis rinkose, kuriose jie atitinkamai parduoda ir perka sutarties produktus. Siekiant apskaičiuoti įmonės rinkos dalį, būtina nustatyti atitinkamą rinką, kurioje ta įmonė atitinkamai parduoda ar perka sutarties produktus. Atitinkamai turi būti apibrėžtos atitinkamos produkto ir geografinė rinkos (Vertikalių apribojimo gairių 88 punktas). Teisėjų kolegijos manymu, tokia vertinimo metodika neabejotinai turėtų vadovautis ir atitinkamos srities kompetentingos priežiūros institucijos.

159.       Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju, siekiant įvertinti Bendrovių rinkos dalis, turėtų būti nustatyta Bendrovės 2 rinkos dalis rinkoje, kurioje ji parduoda smulkintą biokurą, ir Bendrovės 1 rinkos dalis rinkoje, kurioje ji perka smulkintą biokurą. Pagal Bendrosios išimties reglamento 3 straipsnio 1 dalį išimtis būtų taikoma su sąlyga, kad Bendrovės 2 rinkos dalis neviršija 30 proc. atitinkamos rinkos, kurioje ji tokį biokurą parduoda, ir Bendrovės 1 rinkos dalis neviršija 30 proc. atitinkamos rinkos, kurioje ji tokį biokurą perka. Kaip minėta, šioms dalims nustatyti turi būti apibrėžtos atitinkamos produkto ir geografinė rinkos.

160.       Konkurencijos taryba ginčijamame Nutarime dėl Bendrovės 1 eksploatuojamo biokuro katilo, esančio Vilniaus 2-ojoje elektrinėje, kaip geografinės rinkos centro pasirinkimo pažymėjo, kad, priklausomai nuo aplinkybių, jei nagrinėjami pirkėjo veiksmai, rinka gali būti apibrėžiama būtent iš pirkėjo (o ne tiekėjo) pusės. Cituodama tas pačias Bendrosios išimties reglamento nuostatas Konkurencijos taryba darė išvadą, jog „matyti, kad vertinant pirkėjo atžvilgiu, vertinimas atliekamas dėl atitinkamos rinkos, kurioje jis perka sutartines prekes ar paslaugas“, tačiau apie vertinimą tokiu pačiu principu tiekėjo atžvilgiu (kurio reikalauja reglamento nuostatos) neužsiminė. Nurodydama Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimo byloje British Airways plc., T-219/99 101 ir 107 punktus Konkurencijos taryba taip pat teigė, kad „priklausomai nuo konkrečios situacijos, rinkos apibrėžimas iš pirkėjo pusės matyti ir iš Europos Komisijos praktikos“. Tačiau teisėjų kolegija pažymėjo, kad minėti sprendimo punktai yra aktualūs sektorinės, o ne geografinės rinkos nustatymo aspektu.

161.       Taip apibrėžta geografine rinka vėliau galima nustatyti Bendrovės 1 rinkos dalį rinkoje, kurioje ji perka smulkintą biokurą, tačiau neįmanoma nustatyti Bendrovės 2 rinkos dalį rinkoje, kurioje ji parduoda smulkintą biokurą, nes pastaroji nebūtinai turi apsiriboti tam tikru spinduliu apie konkretų smulkinto biokuro pirkėją. Atitinkamai tokiomis aplinkybėmis nagrinėjamu atveju nėra galimybių nustatyti bendrosios išimties pagal Bendrosios išimties reglamentą taikymo galimybę, objektyviai ir teisingai apskaičiuoti rinkos uždarymo mastą ir įvertinti kitas bylai reikšmingas teisines aplinkybes, kurios turi lemiamą įtaką Bendrovių susitarimo vertinimui Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies kontekste.

162.       Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime sutikdamas su geografinės rinkos, kaip smulkinto biokuro Lietuvos Respublikos teritorijoje, apribotoje 100 km atstumu keliais aplink UAB „Vilniaus energija“ eksploatuojamą biokuro katilą, esantį Vilniaus 2-ojoje elektrinėje, rinkos apibrėžimu, kurį skundžiamame nutarime pasiūlė Konkurencijos taryba, nevisapusiškai įvertino nagrinėjamu klausimu svarbius įrodymus, neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl negalima sutikti su jo padarytomis išvadomis dėl nagrinėjamu atveju nustatytos geografinės rinkos teisingumo ir pagrįstumo.

163.       Iš skundžiamo Nutarimo 12.1 punkto matyti, kad Bendrovė 1 kartu su paaiškinimais apie atliktą tyrimą pateikė prašymą nutraukti tyrimą Įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, tai yra patvirtinant Bendrovės 1 įsipareigojimus. Bendrovė nurodė, kad įsipareigotų ateityje nesudaryti ilgesnių kaip 1 metų trukmės biokuro pirkimo sutarčių tuo atveju, jei bendrovė, esant atitinkamoms aplinkybėms ir teisės aktuose numatytiems pagrindams, biokurą įsigytų ne per energijos išteklių biržą. Bendrovė 1 nurodė, kad nagrinėjamas susitarimas nepadarė žalos nei vartotojams, nei kitiems biokuro tiekėjams, nes jie turėjo pakankamai paklausos šaltinių. Bendrovė 2 2015 m. liepos 30 d. taip pat pateikė prašymą dėl tyrimo nutraukimo Įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu nurodydama, kad ji geranoriškai nutraukė, Konkurencijos tarybos nuomone, konkurenciją potencialiai ribojančius veiksmus, 2013 m. gegužės 31 d. susitarimu panaikindama 2011 m. Sutarties 6.1 punktą. Bendrovė 2 taip pat nurodė, kad jos veiksmai nepadarė esminės žalos konkurencijai. Bendrovė 2 nurodė, kad įsipareigotų nesudaryti jokių susitarimų, kuriais Bendrovės 2 biokuro pirkėjai įsipareigotų pirkti biokurą tik iš jos. Nepaisant to, Konkurencijos taryba nurodė, kad nėra pagrindo nutraukti tyrimą patvirtinant Bendrovių įsipareigojimus, nes pažeidimu buvo padaryta esminė žala Įstatymo saugomiems interesams. Tokia žala Konkurencijos taryba pripažino Bendrovių sudaryto susitarimo poveikį šilumos vartotojams taikomoms kainoms.

164.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant esminės žalos įstatymo saugomiems interesams sąvoką sprendžiant klausimą dėl tyrimo nutraukimo esant ūkio subjekto, įtariamo pažeidus įstatymą, pateiktam įsipareigojimui tokių veiksmų nebeatlikti, nurodoma, kad esminės žalos įstatymo saugomiems interesams padarymas yra vertinamoji sąlyga ir jos buvimas turi būti konstatuojamas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes (2005 m. vasario 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A7-783/2006; 2016 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-79-624/2016).

165.       Teismo vertinimu, atitinkamos rinkos apibrėžimas ir atskirų ūkio subjektų rinkos dalies nustatymas turi įtakos galutinio sprendimo priėmimui, sprendžiant, ar veiksmai nepadarė esminės žalos įstatyme saugomiems interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-783/2006). Tokia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, išplėtota bylose dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, teisėjų kolegijos nuomone, aktuali ir nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar Bendrovių veiksmai konkrečiomis aplinkybėmis padarė esminę žalą Įstatyme saugomiems interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-3075-822/2017). Teisėjų kolegija sprendė, kad siekiant įvertinti esminės žalos Įstatyme saugomiems interesams aspektą nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į tariamo pažeidimo pavojingumą, taigi ir į jo pobūdį, pažeidimo dalyvių rinkos dalį, pažeidimo geografinį plotą, ir kitas aplinkybes; konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai laikė, jog Bendrovės savo veiksmais padarė esminės žalos Įstatymo saugomai sąžiningai konkurencijai Įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto prasme. Nutarime tariamos esminės žalos faktas taip pat nėra tinkamai ir įrodytas ir pagrįstas.

166.       Nagrinėjamoje byloje Taryba turi kompetenciją įvertinti, ar Bendrovių pateikti įsipareigojimai atitinka Konkurencijos įstatymo reikalavimus. Nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas šio vertinimo atlikti savarankiškai negali tol, kol Taryba neįgyvendino savo pareigų, vertindama ūkio subjekto pateiktus įsipareigojimus. Taryba, tęsdama tyrimą ir priimdama naują nutarimą, turi objektyviai ir skrupulingai išanalizuoti šiame procesiniame sprendime pateiktų elementų įtaką esminės žalos Įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto prasme nustatymo faktui.

167.       Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nustačius esminį procedūros pažeidimą, yra pagrindas panaikinti skundžiamą Tarybos nutarimą ir įpareigoti Tarybą papildyti tyrimą, motyvuotai apibrėžti geografinę rinką, nustatyti bendrosios išimties pagal Bendrosios išimties reglamentą taikymo galimybę, objektyviai ir teisingai apskaičiuoti rinkos uždarymo mastą, iš naujo įvertinti pažeidimu padarytos esminės žalos Įstatymo saugomai sąžiningai konkurencijai aspektą bei spręsti Bendrovių pateiktų įsipareigojimų tinkamumo klausimą.

 

V.

 

168.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“ pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo byloje Nr. eA-507-552/2018 dviem Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) pagrindais – 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, t. y. dėl esminio materialinės teisės normos – Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 34 straipsnio 2 punkto ir 3 punkto, santykyje su Įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punktu, pažeidimo ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, t.y. dėl būtinumo užtikrinti vienodą administracinių teismų praktiką.

169.       Pareiškėjas akcentavo, kad prašo atnaujinti procesą tik dėl tos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimo (toliau – ir Sprendimas) dalies, kuria nuspręsta grąžinti bylą Konkurencijos tarybai tyrimui papildyti. Nurodė, kad nekvestionuoja nei teismo išvadų dėl klaidų, kurias padarė Konkurencijos taryba konstatuodama tariamą konkurencijos ribojimą (Įstatymo 5 str. pažeidimą), nei išvadų, jog Konkurencijos taryba ir pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punktą (Konkurencijos taryba priima nutarimą tyrimą nutraukti, jeigu veiksmai nepadarė esminės žalos šio įstatymo saugomiems interesams, o ūkio subjektas, įtariamas pažeidęs įstatymą, geranoriškai nutraukė veiksmus ir pateikė Konkurencijos tarybai rašytinį įsipareigojimą tokių veiksmų neatlikti ar atlikti veiksmus, šalinančius įtariamą pažeidimą ar sudarančius prielaidas jo išvengti ateityje).

170.       Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. birželio 13 d. sprendimu tenkindamas pareiškėjo apeliacinį skundą konstatavo dvi esmines aplinkybes: pirma, tai, jog pirmosios instancijos teismas ir Konkurencijos taryba nepagrįstai konstatavo Įstatymo 5 straipsnio pažeidimą (konkrečiau – netinkamai vertino geografinės rinkos apibrėžimui svarbius aspektus bei nepagrįstai konstatavo konkurenciją ribojantį nagrinėto susitarimo poveikį) ir, antra, tai, jog pirmosios instancijos teismas ir Konkurencijos taryba netinkamai vertino Pareiškėjo ir First Opportunity OÜ (buvęs pavadinimas UAB „Bionovus“) Įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu Konkurencijos tarybai pateiktus įsipareigojimus.

171.       Sprendimu byla buvo grąžinta Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti, kuris turėtų būti papildytas šiais aspektais: 1) motyvuotai apibrėžti geografinę rinką; 2) nustatyti bendrosios išimties pagal Komisijos reglamentą (ES) Nr. 651/2014 taikymo galimybę; 3) objektyviai ir teisingai apskaičiuoti rinkos uždarymo mastą; 4) iš naujo įvertinti pažeidimu padarytos esminės žalos Konkurencijos įstatymo saugomai sąžiningai konkurencijai aspektą bei spręsti Bendrovių pateiktų įsipareigojimų tinkamumo klausimą (teismo sprendimo 60 pastraipa).

172.       Pareiškėjas teigė, kad, nepaisant to, jog Sprendime nėra nurodoma konkreti teisės norma, kuria remiantis byla buvo grąžinta Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti, buvo taikyta tokią galimybę numatanti Įstatymo 34 straipsnio 2 punkto nuostata, nes tai yra speciali norma, reglamentuojanti tai, kokius sprendimus gali priimti bylą išnagrinėjęs teismas ginče dėl Konkurencijos tarybos nutarimo ir ja Lietuvos vyriausiasis teismas remdavosi ankstesnėse bylose, kuriose buvo priimami sprendimai grąžinti bylą tyrimui papildyti.

173.       Pareiškėjo įsitikinimu, priimant Sprendimą turėjo būti taikytas ne Įstatymo 34 straipsnio 2 punktas (panaikinti nutarimą arba atskiras jo dalis ir grąžinti bylą Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti), bet Įstatymo 34 straipsnio 3 punktas (panaikinti nutarimą arba atskiras jo dalis), t. y., panaikinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei 2015 m. gruodžio 2 d. Konkurencijos tarybos nutarimą Nr. 2S-17/2015 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių šilumos ir biokuro gamyba bei tiekimu, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“, negrąžinti bylos papildomam tyrimui atlikti.

174.       Pareiškėjo pozicija grindžiama tuo, jog bylos grąžinimas Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti yra išimtinė priemonė, kuri gali būti taikoma tik tais atvejais, kai papildomas tyrimas gali pašalinti / ištaisyti teismo sprendime nurodytus pažeidimus ir kai dėl tokių pažeidimų teismas negali priimti pagrįsto sprendimo dėl ginčo. Šiai administracinei bylai specifiška yra tai, jog nei viena iš aukščiau nurodytų prielaidų neegzistuoja, vienas iš Sprendime nurodytų „esminių procedūros pažeidimų“ – netinkamas Pareiškėjo (ir FO) pasiūlytų įsipareigojimų įvertinimas – negali būti pašalintas retroaktyviai, papildomo Konkurencijos tarybos tyrimo metu. Pareiškėjas nuo 2017 m. balandžio 1 d. jau neveikia toje rinkoje, su kuria yra susiję nagrinėtini įsipareigojimai, t. y. jis netiekia šilumos Vilniaus mieste ir neperka biokuro. Todėl vienas iš Sprendime nurodytų papildomo tyrimo tikslų – „iš naujo įvertinti pažeidimu padarytos esminės žalos Konkurencijos įstatymo saugomai sąžiningai konkurencijai aspektą bei spręsti Bendrovių pateiktų įsipareigojimų tinkamumo klausimą“ – negali būti tinkamai realizuotas. Teisiškai yra neįmanoma priimti nutarimą dėl tyrimo nutraukimo remiantis įsipareigojimais, žinant, kad atitinkami įsipareigojimai nebus įgyvendinami. Be to, iš Konkurencijos tarybos vertinimo bet kuriuo atveju bus eliminuota tokių vertinimo kriterijų / parametrų kaip operatyvaus ginčo išsprendimo ir / ar ginčo išsprendimo mažiausiais kaštais nauda. Vien dėl šių priežasčių, pareiškėjo įsitikinimu, konstatavęs, jog Konkurencijos taryba netinkamai pritaikė Įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintą įsipareigojimų institutą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalėjo taikyti 34 straipsnio 3 punktą, t. y. priimti tokį sprendimą, kuris iš esmės galutinai užbaigtų ginčą dėl tariamo Įstatymo 5 straipsnio pažeidimo.

175.       Pareiškėjo teigimu, teismo įpareigojimo iš naujo įvertinti pažeidimu padarytos esminės žalos Įstatymo saugomai sąžiningai konkurencijai aspektą bei spręsti Bendrovių pateiktų įsipareigojimų tinkamumo klausimą tinkamas įvykdymas nebus galimas ir dėl Konkurencijos Tarybos šališkumo, kurį patvirtina tiek maksimaliai įmanomo dydžio baudos paskyrimas, tiek požiūrio dėl pažeidžiamų vartotojų teisių viešas deklaravimas, tiek jokių procedūrinių saugiklių nebuvimas, kurie užtikrintų, kad su papildomu tyrimu susijusius sprendimus priimtų su „pradiniu“ tyrimu nesusiję asmenys.

176.       Sprendime nustatytų aplinkybių pakanka tam, kad Pareiškėjo ir Konkurencijos tarybos ginčas būtų užbaigtas, t. y. byla būtų išspręsta be grąžinimo tyrimui papildyti. Teismas pakankamai aiškiai ir nedviprasmiškai konstatavo, jog Konkurencijos taryba neįrodė Įstatymo 5 straipsnio pažeidimo, t. y. konkurencijos ribojimo. Nors teismas tai įvertino kaip „esminį procedūros pažeidimą“, konkurencijos ribojimo neįrodymas yra akivaizdus pagrindas „išteisinamajam“ nuosprendžiui priimti, t. y. panaikinti skundžiamą teisės aktą be bylos grąžinimo tyrimui papildyti. Priešingu atveju yra sukuriama teisinio reguliavimo požiūriu dviprasmiška situacija, kai tuo pačiu teismo sprendimu yra konstatuojama, jog pažeidimas yra neįrodytas, tačiau kartu institucija yra įpareigojama toliau tirti neįrodytą pažeidimą. Be to, tokioje situacijoje taip pat yra iškreipiama ir „papildomo“ tyrimo esmė, nes vien Sprendime nurodytos rinkos apibrėžimo ir poveikio konkurencijai vertinimo „klaidos“ suponuoja poreikį atlikti ne „papildomą“, bet iš esmės naują tyrimą, kadangi skundžiamas Nutarimas buvo panaikintas dėl fundamentalių vertinimo klaidų.

177.       Pareiškėjo manymu aplinkybės, kuriomis grindžiamas Įstatymo 34 straipsnio 2 punkto reikalavimų pažeidimas yra pakankamai vienareikšmės, t. y. nesudaro prielaidų skirtingiems vertinimams bei galimos nustatyti be išsamių ar sudėtingų tyrimų, todėl atitinka akivaizdumo kriterijų. Kad pažeidimas yra esminis, pasireiškia tuo, jog vietoj to, kad savo Sprendimu būtų galutinai užbaigtas tarp Pareiškėjo ir Konkurencijos tarybos kilęs ginčas, teismas grąžino bylą tyrimui papildyti, tuo pačiu paneigdamas Įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto tikslus ir paskirtį.

178.       Bylos grąžinimas, įpareigojant Konkurencijos tarybą retroaktyviai pašalinti Įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto pažeidimą, prieštarauja Įstatymo 34 straipsnio 2 daliai bei Įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto tikslams ir paskirčiai, teismas privalėjo remtis KĮ 34 straipsnio 3 punkto nuostata; netinkamas minėtų Įstatymo normų aiškinimas ir ne tos teisės normos pritaikymas, kuri turėjo būti taikoma, sudaro pagrindą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.

179.       Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teisė pavesti pakartotinai institucijai atlikti tyrimą nėra absoliuti ir galima tik tais atvejais, kai egzistuoja objektyvi būtinybė naujai atlikti tam tikrus viešojo administravimo subjekto kompetencijai priskirtus veiksmus, kuriais turėtų būti pašalintos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kliudančios priimti pagrįstą sprendimą dėl kilusio ginčo. Pareiškėjo įsitikinimu, šioje byloje nustatytų aplinkybių pakako tam, kad teismas priimtų pagrįstą sprendimą Įstatymo 34 straipsnio 3 punkto pagrindu. Dėl to Sprendimą Pareiškėjas laiko paneigiančiu pareiškėjo nekaltumo prezumpciją, neatitinkančiu proceso ekonomiškumo ir operatyvumo principų bei nesuderinamu su ankstesniais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais administracinėse bylose, kuriuose yra pasisakoma dėl Įstatymo 34 straipsnio 2 punkto taikymo tik išimtiniais atvejais, kai teismas negali priimti pagrįsto sprendimo dėl kilusio ginčo.

180.       Kvestionuojamu sprendimu formuojama bendro pobūdžio ydinga taisyklė, jog kiekvieną kartą Konkurencijos tarybai nepavykus įrodyti pažeidimo dėl paties tyrimo trūkumų (pvz., rinkos apibrėžimo ar susitarimo poveikio naujai apibrėžtoje rinkoje vertinimo), teismas gali grąžinti bylą papildomam tyrimui, nes tyrimo trūkumų buvimas savaime suponuoja hipotetinę „kitokio sprendimo“ galimybę tuo atveju, jeigu tie „trūkumai“ būtų pašalinti. Tai reiškia, jog Konkurencijos tarybai padarius klaidų papildomo tyrimo metu, teismas vėl gali grąžinti bylą tyrimui papildyti ir tokia situacija gali tęstis neapibrėžtą terminą, kadangi Įstatymo 35 straipsnio 4 dalis numato, jog senaties termino eiga yra sustabdoma tiek tais atvejais, kai bylą nagrinėja teismas, tiek ir tais atvejais, kai tyrimą atlieka Konkurencijos tarybą

181.       Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Įstatymo 34 straipsnio 2 punktas santykyje su Įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punktu buvo taikytas tik tais atvejais, kai įsipareigojimus teikęs ūkio subjektas teismo sprendimo priėmimo metu vis dar veikė toje rinkoje, kurioje buvo teikti Įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto kontekste vertinti įsipareigojimai, todėl nebuvo vertinamos aplinkybės, ar papildomas tyrimas minėtu aspektu įmanomas, ar atitinka Įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintos normos paskirtį ir tikslus. Šios administracinės bylos specifika yra ta, kad Pareiškėjas nuo 2017 m. balandžio 1 d. jau neveikia toje rinkoje, su kuria yra susiję nagrinėtini įsipareigojimai, t. y. jis netiekia šilumos Vilniaus mieste ir neperka biokuro. Ši aplinkybė buvo žinoma ir bylos nagrinėjimo metu. Todėl retroaktyvus KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto taikymas šalinant Konkurencijos tarybos padarytus pažeidimus net formaliai yra neįmanomas. Pareiškėjo teikti įsipareigojimai yra praradę savo praktinį aktualumą, be to Pareiškėjas neturi galimybės modifikuoti savo įsipareigojimų, t. y. pasinaudoti tomis teisėmis, kurias paprastai turi įsipareigojimus pasiūlęs asmuo. Konkurencijos taryba net formaliai negali priimti nutarimo, patvirtinančio/įteisinančio praktiškai neįgyvendinamus įsipareigojimus. Dėl šios priežasties Sprendimas grąžinti bylą tyrimui papildyti negali būtu vertinamas kaip atitinkantis ankstesnę praktiką, gali pakreipti praktiką klaidinga linkme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-502-706-13 ir 2014 m. balandžio 8 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A502 – 253/2014), ir tai sudaro pagrindą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu.

182.       Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. eA-507-552/2018 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, t. y. dėl esminių pažeidimų taikant materialinės teisės normas.

183.       Atsakovo manymu, teismas neteisingai pritaikė Bendrosios išimties reglamento 3 straipsnį dviem aspektais, kurių kiekvienas sudaro atskirą pagrindą prašyti atnaujinti procesą, t. y.: 1) neteisingai pritaikė Bendrosios išimties reglamento 3 straipsnio 1 dalį nuspręsdamas, kad išimtis gali būti taikoma net jei vienos iš susitarimo šalių rinkos dalis viršija 30 proc.; 2) neteisingai pritaikė Bendrosios išimties reglamento 3 straipsnio 1 dalį nuspręsdamas, kad vertinant vertikalųjį susitarimą turi būti apibrėžiamos dvi viena nuo kitos atskiros tiekėjo ir pirkėjo atitinkamos geografinės rinkos.

184.       Minėto reglamento 3 straipsnio 1 dalis nurodo, kad reglamento 2 straipsnyje numatyta išimtis (Reglamento 2 straipsnio 1 dalis nurodo, kad remiantis Sutarties [dėl Europos Sąjungos veikimo] 101 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgiant į šio reglamento nuostatas skelbiama, kad Sutarties 101 straipsnio 1 dalis netaikoma vertikaliesiems susitarimams) taikoma su sąlyga, kad tiekėjo rinkos dalis neviršija 30 proc. atitinkamos rinkos, kurioje jis parduoda sutartyje nurodytas prekes ar paslaugas, ir pirkėjo rinkos dalis neviršija 30 proc. atitinkamos rinkos, kurioje jis perka sutartines prekes ar paslaugas. Kaip matyti iš aukščiau nurodytos Bendrosios išimties reglamento 3 straipsnio 1 dalies nuostatos, tam, kad išimtis būtų taikoma, tiek tiekėjo, tiek ir pirkėjo rinkos dalis turi neviršyti 30 proc. atitinkamos rinkos. Taigi, jeigu bent vienos vertikalaus susitarimo šalies rinkos dalis viršija 30 proc., tuomet bendroji išimtis negali būti taikoma.

185.       Teismas Sprendime pripažino, kad galima nustatyti Bendrovės 1 rinkos dalį rinkoje, kurioje ji perka smulkintą biokurą, ir Teismas neneigė Konkurencijos tarybos išvadų, kad Bendrovės 1 (pirkėjo) rinkos dalis viršija 30 proc. Tačiau teigdamas, kad tokiu atveju Teismui nėra galimybių nustatyti bendrosios išimties pagal Bendrosios išimties reglamentą taikymo galimybę, Teismas faktiškai formuoja praktiką, kad bendrosios išimties taikymas galimas ne tik tuo atveju, kai abiejų vertikalaus susitarimo šalių rinkos dalys neviršija 30 proc., tačiau ir tuo atveju, kai tik vienos susitarimo šalies rinkos dalis neviršija 30 proc. Akivaizdu, kad toks aiškinimas yra neteisingas, prieštaraujantis Bendrosios išimties reglamento nuostatoms.

186.       Bendrosios išimties reglamento 3 straipsnio 1 dalis yra ne procesinės teisės, o materialiosios teisės norma.

187.       Pažeidimo akivaizdumą Taryba grindė tuo, jog Nutarimo dalyje „10.2.2.1.2. Vilniaus regiono Smulkinto biokuro rinkos dalyviai tiekimo ir pirkimo lygmenyse“ buvo aiškiai pateikti apibendrinti duomenys apie pirkėjų užimamas rinkos dalis. Konkurencijos taryba įvertino pirkėjų rinkos dalis ir nustatė, kad pirkėjo rinkos dalis viršija 30 proc. (o Teismas Sprendime niekaip nekvestionavo tokios Konkurencijos tarybos Nutarime nustatytos aplinkybės), todėl Teismas akivaizdžiai neturėjo jokio teisinio pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju nėra galimybių nustatyti bendrosios išimties pagal Bendrosios išimties reglamentą taikymo galimybę.

188.       Teismas šią aplinkybę vertino kaip labai reikšmingą. Jeigu Teismas būtų teisingai taikęs Bendrosios išimties reglamento 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, Teismas nebūtų galėjęs panaikinti Konkurencijos tarybos Nutarimo šiuo pagrindu. Atitinkamai, akivaizdu, kad pažeidimas yra esminis ir jis ne tik galėjo, tačiau ir turėjo įtakos priimant neteisėtą sprendimą.

189.       Be to, teismas neteisingai pritaikė Bendrosios išimties reglamento 3 straipsnio 1 dalį nuspręsdamas, kad vertinant vertikalųjį susitarimą turi būti apibrėžiamos dvi viena nuo kitos atskiros tiekėjo ir pirkėjo atitinkamos geografinės rinkos. Teismas Sprendime iš esmės teigė, kad Konkurencijos taryba apibrėžė tik vieną geografinę rinką, kurioje UAB „Vilniaus energija“ perka smulkintą biokurą, bet neapibrėžė kitos geografinės rinkos, kurioje First Opportunity O? parduoda smulkintą biokurą. Nurodė, kad toks apibrėžimas, koks buvo nustatytas Nutarime, neleidžia nustatyti tiekėjo rinkos dalies.

190.       Bendrosios išimties reglamento 3 straipsnio 1 dalis nurodo, kad 2 straipsnyje numatyta išimtis taikoma su sąlyga, kad tiekėjo rinkos dalis neviršija 30 proc. atitinkamos rinkos, kurioje jis parduoda sutartyje nurodytas prekes ar paslaugas, ir pirkėjo rinkos dalis neviršija 30 proc. atitinkamos rinkos, kurioje jis perka sutartines prekes ar paslaugas.

191.       Vertikaliųjų apribojimų gairės nurodo: „88) Siekiant apskaičiuoti įmonės rinkos dalį, būtina nustatyti atitinkamą rinką, kurioje ta įmonė atitinkamai parduoda ar perka sutarties produktus. Atitinkamai turi būti apibrėžtos atitinkamos produkto ir geografinė rinkos. Atitinkama produkto rinka apima tokias prekes arba paslaugas, kurias pirkėjas dėl jų savybių, kainų ir numatomos paskirties laiko lygiavertėmis. Atitinkama geografinė rinka apima teritoriją, kurioje susijusios įmonės yra susijusios su atitinkamų prekių ar paslaugų pasiūla arba paklausa, kurioje konkurencijos sąlygos yra gana vienodos ir kuri gali būti atskirta nuo gretimų geografinių teritorijų, nes visų pirma konkurencijos sąlygos tose teritorijose akivaizdžiai skiriasi.“

192.       Tiek Bendrosios išimties reglamentas, tiek ir Vertikaliųjų apribojimų gairės aiškiai nurodo, kad turi būti vertinama atitinkama rinka, kuri yra aktuali sutarties prekių požiūriu. Taigi, yra nustatomos ne skirtingos tiekėjo ir pirkėjo atitinkamos geografinės rinkos, o apibrėžiama viena, ta pati atitinkama rinka, kurioje turi būti apskaičiuojamos tiekėjo rinkos dalis ir pirkėjo rinkos dalis. Viena nuo kitos skirtingų pirkėjo ir tiekėjo geografinių rinkų apibrėžimas nėra niekur numatytas nei Bendrosios išimties reglamente, nei Vertikaliųjų apribojimų gairėse.

193.       Konkurencijos tarybai nėra žinoma jokia teismų praktika, pagal kurią tiekėjui ir pirkėjui būtų apibrėžiamos atskiros, skirtingos geografinės teritorijos (atitinkamos geografinės rinkos) nagrinėjant tokio pobūdžio konkurencijos problemą. Priešingai, pinigų tvarkymo paslaugų byloje, kurioje buvo taip pat nagrinėjama galima rinkos uždarymo problema tiekėjams (Konkurencijos tarybos 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr.: 2S-15, 4.2 dalis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patvirtino Konkurencijos tarybos išvadas dėl geografinės rinkos apibrėžimo: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-253/2014, UAB „G4S Lietuva“ ir kt. v. Konkurencijos taryba), buvo nustatyta nacionalinė – Lietuvos Respublikos – geografinė rinka: ta pati geografinė teritorija, kurioje buvo vertintos tiek tiekėjų rinkos dalys, tiek ir pirkėjų rinkos dalys. Atsakovo manymu nesvarbu, kad ūkio subjektas veikė ir kitose teritorijose – svarbu įvertinti atitinkamą rinką nagrinėjamos galimos konkurencijos problemos kontekste.

194.       Pažymi, kad tokį vertinimą – kad nėra apibrėžiamos atskiros (skirtingos) pirkėjo ir tiekėjo geografinės rinkos – patvirtina ir kiti šaltiniai:

195.       „[Bendrosios išimties reglamentas] didelį dėmesį skiria rinkos galios kriterijui vertikaliuose apribojimuose. Todėl pagrindinis išskyrimo kriterijus yra daugiau kaip 30 proc. tiekėjų ir pirkėjų rinkos dalis rinkoje, kuri yra aktuali jų sandoriui.“ (straipsnis „Vertical Restraints in the Internet Economy Meeting of the Working Group on Competition Law“ (2013). Bundeskartellamt 12 lapas. https://www.bundeskartellamt.de/SharedDocs/Publikation/EN/Diskussions_Hintergrundpapiere/Vertical%20Restraints%20in%20the%20Internet%20Economy.pdf?__blob=publicationFile&v=2);

196.       „<...> tai, kas yra atitinkama pirkimo rinka pirkėjui, tuo pačiu yra atitinkama pardavimo rinka tiekėjui. Abiem atvejais atitinkama prekės rinka yra apibrėžiama atsižvelgiant į tą patį paklausos paklausos pakeičiamumą: paklausos pakeičiamumą pirkėjo požiūriu vertinant tiekėjo (pardavimo) rinką ir paklausos pakeičiamumą, taip pat pirkėjo požiūriu, vertinant jo pirkimo rinką (Vertical Agreements in EU Competition Law, Third Edition (2018). Autoriai: Frank Wijckmans ir Filip Tuytschaever. 5.47-5.48 paragr.) (nors čia minima prekės rinka, tačiau analogiški argumentai galioja ir geografinei rinkai);

197.       „Atitinkama tiekėjo rinka yra rinka, kurioje jis parduoda sutartines prekes. Ši rinka apibrėžiama remiantis pirkėjo paklausos pakeičiamumu.“ (Vertical Agreements in EU Competition Law, Third Edition (2018). Autoriai: Frank Wijckmans ir Filip Tuytschaever. 5.49 paragr.);

198.       „Svarbiausias naujojo [Bendrosios išimties reglamento] pakeitimas yra tas, kad nebepakanka (tam, kad vertikaliojo susitarimo atveju būtų taikoma bendroji išimtis), kad pardavėjo atitinkama rinkos dalis neviršija 30 proc., tačiau susijusio pirkėjo rinkos dalis taip pat turi neviršyti 30 proc. toje pačioje rinkoje.“ („Reviewing Vertical Restraints in Europe: Reform, Key Issues and National Enforcement“ (2012). Knygos redaktoriai: Jean-Fran?ois Bellis and José Maria Beneyto, Éditions Bruylant. Autorius: Prof. Nikolaos Vettas. 14 straipsnio lapas. Prieinama: http://www2.aueb.gr/users/vettas/Publications.html).

199.       Atsakovo teigimu, visi šaltiniai vienareikšmiškai nurodo, kad turi būti apibrėžiama viena (ta pati) atitinkama rinka, kurioje yra vertinamos tiek tiekėjo, tiek ir pirkėjo rinkos dalys. Taip pat jau buvo minėta, kad nėra jokių žinomų šaltinių, kurie teigtų priešingai, t.y., kad turi būti apibrėžiamos atskiros geografinės rinkos. Be to, siekiant įvertinti pirkėjo dalį atitinkamoje rinkoje, atitinkama rinka yra apibrėžiama atsižvelgiant į tą patį paklausos pakeičiamumą – t.y. pakeičiamumą pirkėjų požiūriu. Skirtingų pirkimo ir tiekimo rinkų atribojimas iš esmės yra nelogiškas: transakcija vyksta rinkoje, o ne tarp rinkų. Sprendime pateiktas vertinimo principas, numatantis, kad reikia vertinti tiekėjų galimybes veikti kitose geografinėse teritorijose (rinkose) yra visiškai neaktualus nagrinėjamos rinkos uždarymo klausimu.

200.       Teismo Sprendime padarytas materialinės teisės pažeidimą yra akivaizdus, nes vadovaujantis Bendrosios išimties reglamento 3 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismui patvirtinus atitinkamos geografinės rinkos, kurioje pirkėjas Bendrovė 1 (UAB „Vilniaus energija“) pirko smulkintą biokurą teisingumą, teismas turėjo pripažinti, kad tokioje teritorijoje galima apskaičiuoti tiek pirkėjo, tiek ir tiekėjo rinkos dalis – kitokia išvada negalėjo būti daroma. Jeigu būtų teisingai įvertinta, kad Bendrosios išimties reglamento 3 straipsnis nenurodo reikalavimo apibrėžti skirtingas geografines rinkas, o nurodo reikalavimą apibrėžti vieną, tą pačią atitinkamą rinką, kurioje būtų apskaičiuojamos tiekėjo ir pirkėjo rinkos dalys, nebūtų priimtas neteisingas Sprendimas panaikinti Konkurencijos tarybos Nutarimą. Kadangi esminės žalos įvertinimo iš naujo klausimas buvo siejamas su atitinkamos geografinės rinkos apibrėžimu, pripažinus, kad buvo neteisingai įvertinti rinkos apibrėžimo aspektai, vertinimas dėl esminės žalos savaime turėtų būti laikomas neteisingu.

201.       Jeigu teismui kiltų klausimas, ar Bendrosios išimties reglamentas reikalauja atskirų tiekėjo ir pirkėjo geografinių rinkų apibrėžimo, teismas galėtų tokią aplinkybę išsiaiškinti kreipdamasis į Komisiją Reglamento 1/2003 15 straipsnio 1 dalies, kuri nurodo, kad teismai, nagrinėdami bylas dėl SESV 101 ar 102 straipsnio taikymo, gali prašyti Komisijos perduoti jiems jos turimą informaciją ar nuomonę Sąjungos konkurencijos taisyklių taikymo klausimais, pagrindu.

202.       Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-507-552/2018 prašė jį tenkinti iš dalies, tačiau neapsiribojant pareiškėjo nurodytais proceso atnaujinimo pagrindais. Teigė, kad ABTĮ nenumato galimybės atnaujinti procesą tik dalyje bylos.

203.       Konkurencijos taryba nurodė, kad kreipėsi į Europos Komisiją dėl šiai bylai aktualių klausimų, t. y., ar turi būti apibrėžiamos atskiros tiekėjo ir pirkėjo geografinės rinkos, bei ar bendroji išimtis pagal Bendrosios išimties reglamentą Nr. 330/2010 (2010 m. balandžio 22 d. Komisijos reglamentas (ES) Nr. 330/2010 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų rūšims (yra taikoma tik kai abiejų susitarimo šalių rinkos dalys yra mažesnės nei 30 proc. (kaip kad nuspręsta 2018 m. birželio 13 d. sprendime). Pridėjo Europos Komisijos Konkurencijos generalinio direktorato Politikos ir strategijos padalinio direktoriaus atsakymą į Konkurencijos tarybos paklausimą, kuris patvirtina Konkurencijos tarybos jau anksčiau jos prašyme atnaujinti procesą šioje byloje pateiktus argumentus, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. birželio 13 d. priėmė nepagrįstą sprendimą ir padarė akivaizdžius esminius materialiosios teisės normų taikymo pažeidimus (t. y., minėtame sprendime buvo akivaizdžiai nepagrįstai nuspręsta, kad reikia apibrėžti atskiras geografines tiekėjo ir pirkėjo rinkas, ir kad iš Konkurencijos tarybos nustatytų aplinkybių neva nėra aiški bendrosios išimties taikymo galimybė). Pažymėjo, kad šiais pridedamais dokumentais yra keliami ne nauji argumentai, o tik patvirtinami jau anksčiau Konkurencijos tarybos išsakyti argumentai.

204.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“ atsiliepime į atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį atmesti.

205.       Pareiškėjas teigia, kad prašymas yra prieštaringas, nes Konkurencijos taryba prašydama atnaujinti procesą dėl tam tikros materialinės teisės normos pažeidimo, tuo pačiu įrodinėja, kad ta materialinės teisės norma nėra taikoma šioje byloje. Konkurencijos taryba, teigdama, kad Sprendime buvo neteisingai pritaikyta Bendrosios išimties reglamento 3 straipsnio 1 dalis, tame pačiame prašyme nuosekliai įrodinėja, kad nagrinėjamame ginče Bendrosios išimties reglamentas nėra taikomas vien dėl to, kad UAB „Vilniaus energija“ atitinkamos rinkos dalis viršija Bendrosios išimties reglamente numatytą 30 proc. ribą. Pažymėjo, kad ginčas buvo išspręstas nekvestionuojant / nepaneigiant Konkurencijos tarybos išvados, jog Pareiškėjo rinkos dalis viršija 30 proc.

206.       Bendrosios išimties reglamento 3 straipsnio 1 dalies formuluotės buvo cituojamos tik kaip šaltinis, eksplicitiškai paaiškinantis, kieno ir kokias rinkas reikia apibrėžti vertinant vertikalaus susitarimo poveikį. Nutarimas buvo panaikintas ne dėl to, jog teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamas susitarimas tenkina bendrosios išimties kriterijus, bet ir dėl to, jog Konkurencijos taryba tiesiog neteisingai analizavo rinką, kurioje veikia biokuro tiekėjai, dėl ko Konkurencijos tarybos išvados apie tariamą rinkos uždarymą (kaip apie konkurenciją ribojantį susitarimo poveikį) iš esmės negali būti teisingos. Mano, kad iš esmės teismas galėjo priimti tą patį sprendimą ir be jokių nuorodų į Bendrosios išimties reglamentą, pvz., remiantis vien Vertikaliųjų apribojimų gairėmis, arba tiesiog akcentuojant Sprendime paminėtus Konkurencijos tarybos analizės trūkumus. Priežastys dėl kurių buvo panaikintas skundžiamas Nutarimas. nėra susijusios su „bendrosios išimties“ taikymu. Nutarimas buvo panaikintas todėl, kad Konkurencijos taryba suklydo apibrėždama atitinkamą rinką. Konkurencijos tarybai padarius esminę klaidą rinkos apibrėžimo stadijoje, skundžiamo nutarimo išvados dėl kitų, Įstatymo 5 straipsnio sudėtį sudarančių aplinkybių taip pat negali būti pagrįstos. Pareiškėjas (kaip ir First Oportunity) kvestionavo Konkurencijos tarybos išvadas ir dėl „pirkimo rinkos“ apibrėžimo, tačiau ginčas dalyje dėl pareiškėjo rinkos dalies net nebuvo spręstas, Sprendime dėl to nepasisakyta, kadangi klaidos analizuojant „pardavėjo rinką“ konstatavimas yra pakankamas tam, jog skundžiamas teisės aktas būtų panaikintas.

207.       Pareiškėjo manymu priešingai, negu teigia Konkurencijos taryba, teisės šaltiniai labai aiškiai nurodo, jog vertinant vertikalaus susitarimo poveikį konkurencijai, tiekėjo rinkos dalis skaičiuojama / vertinama toje rinkoje, kurioje tiekėjas parduoda prekes, o pirkėjo rinkos dalis skaičiuojama toje rinkoje, kurioje pirkėjas perka prekes. 

208.       Konkurencijos taryba nevertina siūlomo rinkos apibrėžimą praktinių aspektų. Rinkos apibrėžimas nėra savitikslis dalykas. Jis yra reikšmingas / vertingas tiek, kiek padeda išanalizuoti tyrimo objektu tapusio susitarimo poveikį konkurencijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 21 d. išplėstinės kolegijos sprendime byloje Nr. A502-801/2013m. pažymėta, jog rinka apibrėžiama atsižvelgiant į nagrinėjamą konkurencijos problemą.

209.       Teigia, jog nuosekliai pritaikius Konkurencijos tarybos siūlomą rinkos apibrėžimą, Nutarime iškeltos konkurencijos problemos įvertinimas tampa neįmanomas. Nutarime įrodinėjant antikonkurencinį rinkos uždarymą UAB „Bionovus“ konkurentams, atitinkamos rinkos apibrėžimas turėtų būti toks, kuris leistų įvertinti tariamą antikonkurencinį poveikį UAB „Bionovus“ konkurentams. Tačiau negalima konstatuoti išstūmimo iš tiekėjo rinkos efekto nagrinėjant pirkimo rinką, ir nevertinant kitų neva išstumiamų konkurentų turimų alternatyvų.

210.       Pareiškėjas teigia, kad vertikalioje prekės tiekimo grandinėje tiekėjo rinkos dalis skaičiuojama toje rinkoje, kurioje tiekėjas parduoda prekę, o pirkėjo rinkos dalis skaičiuojama toje rinkoje, kurioje jis perka atitinkamą prekę. Tai, kad tam tikrais atvejais skiriasi „pirkimo“ ir „pardavimo“ rinkų geografinė aprėptis, savaime neatima galimybės remtis šiose rinkose apskaičiuotomis ūkio subjektų rinkos dalimis. Taip apskaičiuota rinkos dalis ir atspindi tiek jų rinkos galią, tiek ir kitų konkurentų padėtį bei rinkos uždarymo nagrinėjamo subjekto konkurentams mastą. Būtent tai ir nulemia Bendrosios išimties reglamente bei Vertikaliųjų apribojimų gairėse įtvirtintą reikalavimą analizuoti tas rinkas, kuriose parduodanti sutarties šalis veikia kaip pardavėjas, o perkanti sutarties šalis – kaip pirkėjas.

211.       Pažymi, kad nagrinėjamu atveju negalima remtis „Pinigų tvarkymo paslaugų“ byla (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Nr. A502-253/2014), nes buvo susidurta su situacija, kai geografinės pirkimo rinkos ribos ir geografinės pardavimo rinkos ribos sutapo. „Pinigų tvarkymo paslaugų“ byloje apibrėžus atitinkamą tiekimo rinką kaip nacionalinę, neliko jokių į atitinkamos rinkos apibrėžimą neįtrauktų paklausos šaltinių, kuriuos galėtų tenkinti dėl išimtinumo uždaryti G4S Lietuva konkurentai. Dėl to šis precedentas yra visiškai suderinamas su Sprendimu. Atsakovo cituojamuose šaltiniuose nėra pasakoma, kad rinka, kurioje tiekėjas parduoda sutarties prekes turi būti apibrėžta rinkos, kurioje pirkėjas perka prekes, pagrindu (ar ribose). Nagrinėjamos bylos specifika yra ta, kad buvo susidurta su nesutampančių geografinių rinkų problema.

212.       Argumentuodamas, kad Atsakovo nurodomas Bendrosios išimties reglamento 3 straipsnio 1 dalies pažeidimas dėl atskiros tiekėjo ir pirkėjo atitinkamos geografinės rinkos apibrėžimo nėra akivaizdus, Pareiškėjas teigė, kad rinkos apibrėžimo principus nustato rinkos apibrėžimą reglamentuojančios metodikos, t. y., turi būti taikomos bendros rinkos apibrėžimo taisyklės. Nei Bendrosios išimties reglamentas, nei Vertikaliųjų ribojimų gairės nenurodo, jog tiekėjo rinkos dalis turi būti skaičiuojama pirkėjo geografinėje rinkoje. Bendrosios išimties reglamentas tik apibūdina metodologinius vertikalaus susitarimo šalių rinkos analizės principus.

213.       Pareiškėjo teigimu, nurodomas pažeidimas negali būti laikomas esminiu, nes ginčas šioje byloje (be kitų aspektų) kilo dėl kaltinimo rinkos „uždarymu“, t. y. nagrinėjamo susitarimo poveikio konkurencijai vertinimo. Atitinkamai, šioje dalyje esminis klausimas yra tai, ar susitarimas ribojo konkurenciją, ar ne. Pats rinkos apibrėžimas turi atitikti nagrinėjamą konkurencijos problemą, t. y., būti toks, kad būtų galima įvertinti tariamai ribojantį nagrinėjamo susitarimo poveikį. Mano, kad Nutarimas nepateikė tinkamos neva „uždarytų“ UAB „Bionovus“ konkurentų analizės, t. y. kaip juos paveikė nagrinėjamas susitarimas, kokias tiekimo alternatyvas jie turėjo ir pan. Pažymėjo, jog vien tai, kad susitarimas patenka į Įstatymo 5 straipsnio veikimo sritį, savaime dar nereiškia, jog žala įstatymo saugomiems interesams yra „esminė“. Jeigu pažeidimas yra iš tiesų pakankamai akivaizdus, tai aukščiausios instancijos teismas yra kompetentingas tokį pažeidimą nustatyti pats, dėl to kreiptis į Europos Komisiją nereikia.

214.       Pareiškėjas First Opportunity O? pateikė atsiliepimą į prašymus atnaujinti procesą, kuriame prašė atmesti atsakovo Konkurencijos tarybos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-507-552/2018, ir tenkinti pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-507-552/2018 dalyje dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimo grąžinti bylą papildomam Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos tyrimui atlikti bei perduoti iš naujo nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui neperžengiant ribų, kurias apibrėžia UAB „Vilniaus energija“ nurodyti proceso atnaujinimo pagrindai.

215.       Nurodo, kad Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ įrodė, jog Sprendimu panaikinus Nutarimą byla negalėjo būti grąžinta tyrimo papildymui. Tokia praktika yra ydinga, pažeidžianti ūkio subjektų teises į greitą ir efektyvų procesą. Byla negali būti grąžinta tam, kad atsakovui „pavyktų“ surinkti tariamą kaltę pagrindžiančius įrodymus, Sprendime nėra vertinamas tokio papildomo tyrimo vykdymo tikslingumas.

216.       Be to, papildomas tyrimas neįmanomas, kadangi UAB „Vilniaus energija“ ir First Opportunity O? jau nėra nustatytos atitinkamos rinkos dalyviai. Teismas, nustatęs pagrindą panaikinti Nutarimą, galėjo išspręsti ginčą negrąžindamas papildomo tyrimo atlikimui vertinant įsipareigojimus, o nustatęs Įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto pažeidimą, galėjo nurodyti Konkurencijos tarybai priimti sprendimą tyrimą nutraukti.

217.       Konkurencijos taryba, netinkamai apibrėžusi geografinę rinką, padarė esminį procedūrinį pažeidimą, todėl teismas privalėjo nutarimą panaikinti be galimybės išsitaisyti padarytas klaidas. ESTT yra išaiškinęs, kad konkurencijos priežiūros institucijai pažeidus įmonės teisę į gynybą tokios institucijos sprendimas turi būti panaikintas. Todėl nagrinėjamoje byloje nustačius, kad Konkurencijos taryba netinkamai apibrėžė geografinę rinką, rinkos uždarymo mastą, nenustatė Bendrosios išimties reglamento taikymo galimybės, netinkamai įvertino UAB „Vilniaus energija“ ir First Opportunity O? pateiktų įsipareigojimų tinkamumo klausimą, neturėjo teisės grąžinti bylos papildomo tyrimo atlikimui.

218.       Pasisakydamas dėl atsakovo Konkurencijos tarybos prašymo atnaujinti procesą, akcentavo, kad vertinant Bendrosios išimties reglamento taikymo galimybę yra būtina įvertinti visų susitarimo šalių padėtis rinkoje, todėl yra reikalinga apibrėžti tiek tiekėjo, tiek pirkėjo rinkas. Reikalavimą, kad būtų nustatytos ir pirkėjo, ir tiekėjo rinkos, patvirtina ir lingvistinė Bendrosios išimties reglamento analizė.

219.       Nagrinėjamu atveju rinkos apibrėžimas turėjo būti nustatytas pirmiausiai apibrėžiant pirkėjo bei tiekėjo rinkas atskirai ir tik tuomet turėjo būti lyginamos jų užimamos dalys rinkoje. Akivaizdu, jog tokiu būdu nustatant užimamų rinkų dalis, Konkurencijos taryba būtų aiškiai pamačiusi, jog FO veikia platesnėje (didesnėje) rinkoje nei nurodyta Nutarime ir kad konkurencijos teisės problemų nesukelia. Sprendimu pripažindamas, kad turėjo būti analizuojama abiejų ūkio subjektų rinkos dalis, teismas nepadarė materialiosios teisės taikymo klaidos.

220.       Konkurencijos taryba taip pat nepagrindė, kad egzistuoja prezumpcija, jog nustačius faktą, kad vienas iš susitariančiųjų ūkio subjektų viršija Bendrosios išimties reglamente numatytą rinkos dalį, kito nebereikia nustatinėti. Prašyme atnaujinti procesą nenurodė teisės šaltinio, kuris leistų nustačius vieno ūkio subjekto rinkos dalį ir nustačius, kad ji viršija Bendrosios išimties reglamente numatytą 30 proc. ribą, nebenustatinėti kito ūkio subjekto rinkos dalies.

221.       Tinkamas geografinės rinkos apibrėžimas sudaro pagrindą konstatuoti pažeidimo egzistavimą, tai reiškia, jog netinkamas apibrėžimas nesudaro pagrindo buvusio pažeidimo konstatavimui. Administraciniame procese negali kilti abejonių dėl pažeidimo sudėties egzistavimo.

222.       Be to, nurodomas materialiosios teisės normos pažeidimas negali būti vertinamas kaip esminis. Konkurencijos taryba remiasi neegzistuojančia prezumpcija, kad nustačius vieno ūkio subjekto užimamos rinkos dalį, kito ūkio subjekto rinkos dalies nebereikia apskaičiuoti, taip prieštaraudama Vertikaliųjų apribojimų gairėse nustatytam reikalavimui netaikyti prezumpcijų, kurių nėra. Jei konkretus susitarimas nėra pažeidimas pagal tikslą (angl. by object) arba sunkusis pažeidimas (angl. hard core), tai nepreziumuojama, kad susitarimas, nepatenkantis į Bendrosios išimties reglamento dėl rinkos dalies viršijimo, patenka į Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį bei SESV 101(1) ir iš karto yra neteisėtas. Lygiai taip pat nepreziumuojama, kad jis netenkina Įstatymo 6 straipsnio ar 101(3) straipsnio reikalavimų. Net jei Sprendime būtų klaidingai išaiškinta Bendrosios išimties reglamento 3 straipsnio 1 dalis, Konkurencijos taryba vis tiek pažeidė pareigą nustatyti FO rinkos dalį bei netinkamai vertino esminės žalos kriterijų. Tai reiškia, kad net esant pažeidimui, byla būtų išspręsta taip pat – Nutarimas būtų panaikintas.

223.       Sprendime teisingai konstatuota, kad esminė žala nenustatyta. Konkurencijos taryba esminės žalos nustatymą sieja su vieninteliu geografinės rinkos nustatymo kriterijumi, o tai akivaizdžiai prieštarauja teismo išaiškinimui, kuriuo konstatavo, kad nustatant, ar kilo esminė žala, būtina atsižvelgti į tariamo pažeidimo pavojingumą, į jo pobūdį, pažeidimo dalyvių rinkos dalį, pažeidimo geografinį plotą, ir kitas aplinkybes. Taigi, esminė žala Nutarime nenustatyta ir, atsižvelgiant į bylos aplinkybes (itin maža teritorija, ne tikslo susitarimas ir t. t.), – po teismo Sprendimo negalės būti nustatyta.

224.       Kadangi Konkurencijos taryba suklydo vertindama esminės žalos egzistavimo faktą, byla negalėjo būti grąžinta papildomam tyrimui atlikti, o grąžinus privalo būti baigta priimant įsipareigojimus. Konkurencijos tarybos padarytas esminis Įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto pažeidimas nulėmė, kad papildomas ar naujas tyrimas tapo beprasmiškas bent jau UAB „Vilniaus energijos“, pasitraukusios iš rinkos, atžvilgiu.

225.       Pareiškėjo First Opportunity O? manymu, nėra pagrindo kreiptis į Europos Komisiją dėl nacionalinio įstatymo taikymo aiškinimo. Konkurencijos taryba nematė pagrindo kreiptis į Europos Komisiją nagrinėjant bylą iš esmės. Be to, vadovaujantis Reglamento 1/2003 (Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo) 11 straipsnio 5 dalimi, ji gali tartis su Europos komisija dėl bet kurios bylos, susijusios su ES teisės taikymu. Taigi nebuvo kliūčių kreiptis dėl išaiškinimo iki kreipiantis dėl proceso atnaujinimo.

226.       Konkurencijos taryba yra vienintelė institucija, vykdanti valstybinę konkurencijos politiką bei prižiūrinti Konkurencijos įstatymo laikymąsi (Įstatymo 17 str. 1 d.). Toks prašymas dėl kreipimosi į Europos Komisiją pagrindžia, kad Konkurencijos taryba neįrodė, jog teismas padarė akivaizdžią teisės taikymo klaidą.

227.       Nustatinėjant galimybę taikyti Bendrosios išimties reglamentą ūkio subjektų atžvilgiu, būtina nustatyti rinkos dalis, kurias jie užima atskirai. Esant tokiam aiškiai įtvirtintam reikalavimui normose, negali kilti neaiškumų dėl jų taikymo, todėl nėra poreikio kreiptis į Europos Komisiją. Konkurencijos Taryba niekaip negali įrodyti Sprendime padarytos akivaizdžios klaidos, kadangi esminę procedūrinę klaidą – netinkamai apibrėždama geografinę rinką – padarė pati.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

VI.

 

228.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

229.       Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo instituto išimtinumo, yra pripažinęs, kad nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. EŽTT 2007 m. sausio 18 d. sprendimą byloje Kot prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 20887/03). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. EŽTT 2008 m. liepos 31 d. sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 13151/04). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT 2011 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 40713/04).

230.       ABTĮ 161 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad svarstant prašymą dėl proceso atnaujinimo, byla nėra nagrinėjama iš esmės, tačiau tik sprendžiama dėl proceso atnaujinimo pagrindų buvimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-100/2014, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-1-146/2017).

231.       Nagrinėjamu atveju procesą administracinėje byloje Nr. eA-507-552/2018 Pareiškėjas – UAB „Vilniaus energija“ – prašo atnaujinti ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte ir 12 punkte įtvirtintais pagrindais, o Atsakovas – Konkurencijos taryba – procesą atnaujinti prašo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

 

Dėl Pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu

 

232.       ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, jog padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Iš esmės analogiška nuostata buvo nustatyta ir ABTĮ redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte, todėl atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą dėl šios teisės normos aiškinimo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad prašydamas atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016, 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012 ir kt.).

233.       Šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

234.       Nagrinėjamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012, 2018 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-57-552/2018).

235.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-31-662/2018), taip pat rėmimasis netinkamu akto vertimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P822-85/2009).

236.       Nagrinėjamu atveju Pareiškėjas savo prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad buvo padarytas akivaizdus ir esminis materialiosios teisės normos pažeidimas ją taikant, turėjęs įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Pareiškėjo teigimu, šioje byloje Įstatymo 34 straipsnio 2 punktas negalėjo būti taikomas santykyje su Įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostata, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas grąžinti bylą tyrimui papildyti dalyje dėl Įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto taikymo prieštarauja Įstatymo 34 straipsnio 2 punkto ir 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto tikslams.

237.       Įstatymo 34 straipsnis nustato, kokius procesinius sprendimus, išnagrinėjęs skundą dėl Konkurencijos tarybos nutarimo, gali priimti teismas: 1) palikti nutarimą nepakeistą ir skundą atmesti; 2) panaikinti nutarimą arba atskiras jo dalis ir grąžinti bylą Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti; 3) panaikinti nutarimą arba atskiras jo dalis; 4) pakeisti nutarimą dėl koncentracijos, sankcijų arba laikinųjų priemonių taikymo. Įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punktas įtvirtina, kad Konkurencijos taryba priima nutarimą tyrimą nutraukti, jeigu veiksmai nepadarė esminės žalos šio įstatymo saugomiems interesams, o ūkio subjektas, įtariamas pažeidęs įstatymą, geranoriškai nutraukė veiksmus ir pateikė Konkurencijos tarybai rašytinį įsipareigojimą tokių veiksmų neatlikti ar atlikti veiksmus, šalinančius įtariamą pažeidimą ar sudarančius prielaidas jo išvengti ateityje.

238.       Proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjanti teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Pareiškėjo nurodytame Konkurencijos įstatymo 34 straipsnyje yra nustatyta ne materialinės, o procesinės teisės norma. Prašymą atnaujinti procesą pateikęs Pareiškėjas nurodo įvairias faktines aplinkybes, kurios, jo nuomone, pagrindžia negalimumą konkrečioje situacijoje taikyti Įstatymo 34 straipsnio 2 punktą kartu su to paties įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punktu, bei jų subjektyvų vertinimą, taip pat apibendrintus teiginius, jog jo nurodomos pažeidimo akivaizdumą lemiančios faktinės aplinkybės yra aiškios ir žinomos be papildomos analizės, tačiau argumentuotai nepagrindžia neva padaryto materialiosios teisės normos aiškinimo ar taikymo pažeidimo akivaizdumo. Byloje esančių įrodymų tinkamo vertinimo klausimas nėra prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjančio teismo prerogatyva, nes įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P552-92/2014). Įvertinusi Pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą išdėstytus argumentus ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto taikymo aspektu, ir apibendrinusi tai, kas išdėstyta anksčiau, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo pagrindu nėra galimybės atnaujinti procesą, nes Pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad administracinę bylą Nr. eA-507-552/2018 nagrinėjusi teisėjų kolegija padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikydama, kas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį.

239.       Paminėtina, kad prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Administracinių teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko, pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. P261-40/2008). Taigi, sprendžiant dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, turi būti įvertinta, ar administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikusio asmens nurodytoje administracinių teismų praktikoje iš tikrųjų teisės normos aiškintos ir taikytos skirtingai, kartu atsižvelgiant į bylose spręstų klausimų pobūdį, faktines aplinkybes. Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-81-261/2016).

240.       Pareiškėjas nurodo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-507-552/2018 prieštarauja ankstesnei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, jo manymu, suponuojančiai, jog bylos grąžinimas papildomam tyrimui dėl netinkamo Įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto taikymo yra įmanomas tik tuo atveju, kai su atitinkama rinka susijusius įsipareigojimus teikęs ūkio subjektas vis dar veikia atitinkamoje rinkoje.

241.       Vertinant šį Pareiškėjo argumentą pirmiausia paminėtina tai, kad tokią teismų praktikos taisyklę jis apibendrina pats, remdamasis Pareiškėjo nurodytuose procesiniuose sprendimuose teismo taikytų Įstatymo straipsnių ir konkrečių bylos faktinių aplinkybių subjektyviu vertinimu. Nei iš 2013 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A502-706/2013 turinio, nei iš 2014 m. balandžio 8 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A502-253/2014 106–115 punktų turinio, negalima spręsti, kad teismas juose yra vienareikšmiškai pasisakęs dėl Įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto taikymo galimybės išimtinio sąsajumo su ūkio subjekto tęsiama veikla atitinkamoje rinkoje. Nurodytuose teismų sprendimuose ši aplinkybė nebuvo nei atskirai vertinta, nei pripažinta lemiama taikant Įstatymo nuostatas. Be to, įvertinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtų bylų, kuriose priimtas 2018 m. birželio 13 d. sprendimas ir Pareiškėjo nurodyti 2013 m. kovo 5 d. sprendimas bei 2014 m. balandžio 8 d. nutartis, faktines aplinkybes, proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad jos nėra tapačios arba labai panašios, o tai, jog Pareiškėjo nurodomų bylų faktinės aplinkybės tuo aspektu, jog ūkio subjektas toliau veikė atitinkamoje rinkoje arba buvo pasitraukęs iš jos, nesutampa, savaime nelemia, kad teismas formuoja nevienodą praktiką. Taigi, Pareiškėjo nurodytų administracinių bylų ir 2018 m. birželio 13 d. administracinės bylos Nr. eA-507-552/2018 ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa, sprendimuose nėra įtvirtinta eksplicitinė ūkio subjekto veiklos tęstinumo atitinkamoje rinkoje kriterijaus, kaip lemiamos aplinkybės, analizė, nuo kurios neva nukrypstama, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą. Be to, Pareiškėjo subjektyvus vertinimas, kuria kryptimi turėtų būti formuojama teismo praktika konkrečiu klausimu, nėra priežastis atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

242.       Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 bei 12 punktuose nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimo, todėl jo prašymas atnaujinti procesą nėra tenkinamas.

 

Dėl Konkurencijos tarybos prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

 

243.       Atsakovas Konkurencijos taryba pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, t. y. dėl esminių pažeidimų taikant materialinės teisės normas. Kaip jau buvo minėta anksčiau, šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

244.       Atsakovo manymu, Bendrosios išimties reglamento 3 straipsnis buvo neteisingai pritaikytas dviem aspektais, kurių kiekvienas sudaro atskirą pagrindą prašyti atnaujinti procesą, t. y.: 1) teismas neteisingai pritaikė Bendrosios išimties reglamento 3 straipsnio 1 dalį nuspręsdamas, kad išimtis gali būti taikoma net jei vienos iš susitarimo šalių rinkos dalis viršija 30 proc.; 2) teismas neteisingai pritaikė Bendrosios išimties reglamento 3 straipsnio 1 dalį nuspręsdamas, kad vertinant vertikalųjį susitarimą turi būti apibrėžiamos dvi viena nuo kitos atskiros tiekėjo ir pirkėjo atitinkamos geografinės rinkos.

245.       Kaip nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija Sprendime, Bendrosios išimties reglamento 2 straipsnio, nustatančio išimties taikymą, 1 dalyje įtvirtinta, kad remiantis Sutarties 101 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgiant į šio reglamento nuostatas skelbiama, kad Sutarties 101 straipsnio 1 dalis netaikoma vertikaliesiems susitarimams. Ši išimtis taikoma tada, kai tokiuose susitarimuose numatyta vertikaliųjų apribojimų. Vertikaliųjų apribojimų gairių 23 punkte paaiškinama, kad daugeliu vertikaliųjų apribojimų atvejų pavojus konkurencijai gali kilti tik jei nėra pakankamos konkurencijos viename ar keliuose prekybos lygiuose, t. y. jei egzistuoja tam tikra rinkos galia tiekėjo arba pirkėjo arba abiem lygiais (Sprendimo 43 punktas). Bendrosios išimties reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad [Bendrosios išimties reglamento] 2 straipsnyje numatyta išimtis taikoma su sąlyga, kad tiekėjo rinkos dalis neviršija 30 proc. atitinkamos rinkos, kurioje jis parduoda sutartyje nurodytas prekes ar paslaugas, ir pirkėjo rinkos dalis neviršija 30 proc. atitinkamos rinkos, kurioje jis perka sutartines prekes ar paslaugas.

246.       Sprendime padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju, siekiant įvertinti Bendrovių rinkos dalis, turėtų būti nustatyta Bendrovės 2 rinkos dalis rinkoje, kurioje ji parduoda smulkintą biokurą, ir Bendrovės 1 rinkos dalis rinkoje, kurioje ji perka smulkintą biokurą. Pagal Bendrosios išimties reglamento 3 straipsnio 1 dalį išimtis būtų taikoma su sąlyga, kad Bendrovės 2 rinkos dalis neviršija 30 proc. atitinkamos rinkos, kurioje ji tokį biokurą parduoda, ir Bendrovės 1 rinkos dalis neviršija 30 proc. atitinkamos rinkos, kurioje ji tokį biokurą perka (Sprendimo 45 punktas). Sprendime taip pat nurodyta, kad vadovaujantis Tarybos apibrėžta geografine rinka vėliau galima nustatyti Bendrovės 1 rinkos dalį rinkoje, kurioje ji perka smulkintą biokurą, tačiau neįmanoma nustatyti Bendrovės 2 rinkos dalies rinkoje, kurioje ji parduoda smulkintą biokurą; atitinkamai tokiomis aplinkybėmis nagrinėtu atveju nebuvo galimybės nustatyti bendrosios išimties pagal Bendrosios išimties reglamentą taikymo galimybės, objektyviai ir teisingai apskaičiuoti rinkos uždarymo mastą ir įvertinti kitas bylai reikšmingas teisines aplinkybes (Sprendimo 47 punktas).

247.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Sprendime nebuvo vertinti bylos šalių argumentai, susiję su Bendrovės 1 geografinės rinkos, kurioje ji perka smulkintą biokurą, dalies dydžiu. Atsižvelgiant į tai, jog buvo spręsta, kad Taryba konkrečioje byloje apskritai netinkamai apibrėžė geografines rinkas, kiti bylos šalių apeliaciniuose skunduose pateikti argumentai negalėjo būti svarstomi neišsprendus nurodytų klausimų ir todėl Sprendime dėl jų nepasisakyta (Sprendimo 62 punktas). Proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjanti teisėjų kolegija, įvertinusi Atsakovo nurodytus argumentus bei Bendrosios išimties reglamento 3 straipsnio 1 dalį, konstatuoja, jog šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo spręsti dėl materialinės teisės normos taikymo pažeidimo akivaizdumo, kadangi aplinkybės, kuriomis Taryba grindžia teismo padarytas išvadas dėl Bendrovės 1 geografinės rinkos dalies nustatymo, Sprendime nebuvo nagrinėjamos.

248.       Vertindama antrąjį Atsakovo nurodytą argumentą procesą atnaujinti ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, kad, Atsakovo nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Sprendimu suformulavo taisyklę, jog vertinant vertikalųjį susitarimą turi būti apibrėžiamos dvi viena nuo kitos atskiros tiekėjo ir pirkėjo atitinkamos geografinės rinkos, proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjanti kolegija pirmiausia pažymi, kad prie reikalavimo nustatyti tiek Bendrovės 1 dalį rinkoje, kurioje ji perka smulkintą biokurą, tiek Bendrovės 2 dalį rinkoje, kurioje ji parduoda smulkintą biokurą, pabrėžiant, jog šios nebūtinai sutampa dėl to, jog Bendrovės 2 pardavimo rinka nebūtinai turi apsiriboti tam tikru spinduliu apie konkretų smulkinto biokuro tiekėją, buvo prieita lingvistiškai bei sistemiškai vertinant Bendrosios išimties reglamento 3 straipsnio 1 dalį ir Vertikaliųjų apribojimų gairių 88 ir 110 punktus. Kaip nurodyta Sprendime, bendrosios išimties taikymą lemia tiekėjo rinkos dalis rinkoje, kurioje jis parduoda sutarties prekes ar paslaugas, ir pirkėjo dalis rinkoje, kurioje jis perka sutarties prekes ar paslaugas (Sprendimo 43 punktas). Vertikaliųjų apribojimų gairių 110 punkte atskleidžiant vertikaliojo apribojimo vertinimo etapus nurodoma, kad pirmiausia, dalyvaujančios įmonės turi nustatyti tiekėjui ir pirkėjui tenkančias rinkos dalis rinkose, kuriose jie atitinkamai parduoda ir perka sutarties produktus. Siekiant apskaičiuoti įmonės rinkos dalį, būtina nustatyti atitinkamą rinką, kurioje ta įmonė atitinkamai parduoda ar perka sutarties produktus. Atitinkamai turi būti apibrėžtos atitinkamos produkto ir geografinė rinkos (Vertikaliųjų apribojimų gairių 88 punktas) (Sprendimo 44 punktas). Vis dėlto, įvertinus Vertikaliųjų apribojimų gairių nuostatų kalbines versijas, matyti, jog anglų kalba parengtame tekste vartojama žodžio „rinka“ vienaskaitos forma (t. y. angl. „market“. Vertikaliųjų apribojimų gairių 110 punkte anglų kalba nurodyta „<...> market shares of the supplier and the buyer on the market where <...>“), o lietuvių kalba – daugiskaita (t. y. „rinkose“. Vertikaliųjų apribojimų gairių 110 punkte lietuvių kalba nurodyta „<...> tiekėjui ir pirkėjui tenkančias rinkos dalis rinkose, kuriose <...>“). Vertikaliųjų apribojimų gairių 88 punktas nurodo, kad „atitinkama geografinė rinka apima teritoriją, kurioje susijusios įmonės yra susijusios su atitinkamų prekių ar paslaugų pasiūla arba paklausa <...>“ (analogiškai nurodyta ir Vertikaliųjų apribojimų gairių 88 punkto versijoje anglų kalba).

249.       Atsakovas, teikdamas prašymą atnaujinti procesą, savo teiginius dėl bendros geografinės rinkos nustatymo grindė inter alia anksčiau minėtais teisės doktrinos šaltiniais, atitinkamai suponuojančiais rinkų dalių skaičiavimą toje pačioje bendroje rinkoje, bei Europos Komisijos Konkurencijos generalinio direktorato Politikos ir strategijos padalinio Direktoriaus atsakymu į Atsakovo raštą, kuriame paaiškinta, kad kartu skaitant Bendrosios išimties reglamento 3 straipsnio 1 dalį ir Vertikaliųjų apribojimų gairių 88 punktą matyti, kad atitinkama geografinė rinka, kurioje tiekėjas parduoda sutarties prekes ir kurioje pirkėjas perka sutarties prekes iš tiekėjo, turėtų būti viena ir ta pati (angl. „should be one and the same“), akcentavo būtinybę įvertinti atitinkamą rinką būtent nagrinėjamos galimos konkurencijos problemos kontekste ir rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-253/2014, kurioje nepaisant to, kad paslaugos teikėjas veikė ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, geografinė rinka buvo vertinta konkrečios sutarties, kėlusios galimą konkurencijos problemą, atžvilgiu ir apribota Lietuvos Respublika.

250.       2018 m. birželio 13 d. Sprendimą priėmusios teisėjų kolegijos vertinimu, netinkamas geografinės rinkos apibrėžimas turėjo lemiamą įtaką Bendrovių susitarimo vertinimui Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies kontekste, todėl jis laikytinas esminiu ir lėmusiu atitinkamo sprendimo priėmimą. Proceso atnaujinimo klausimą sprendžianti teisėjų kolegija, įvertinusi Atsakovo išdėstytus argumentus, iš lingvistinio bei sisteminio nurodytų normų aiškinimo išplaukiančias atitinkamos rinkos apibrėžimo reikalavimų prielaidas, konstatuoja, jog yra pakankamas pagrindas spręsti, kad Sprendime buvo padarytas materialinės normos aiškinimo ir / ar taikymo pažeidimas, kurio akivaizdumą suponuoja anksčiau nurodyti argumentai. 

251.       Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pakankamas pagrindas spręsti dėl Sprendime padaryto materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant, todėl ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu Atsakovo teiktas prašymas atnaujinti procesą tenkintinas ir procesas administracinėje byloje Nr. eA-507-552/2018 atnaujintinas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu, 162 straipsnio 3 dalimi, 163 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-507-552/2018 atmesti.

Atsakovo Konkurencijos tarybos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje
Nr. eA-507-552/2018 tenkinti.

Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-507-552/2018 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (trečiasis suinteresuotas asmuo First Opportunity Oü) dėl nutarimo dalies panaikinimo ir pakeitimo bei pagal pareiškėjo First Opportunity Oü skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“) dėl nutarimo dalies panaikinimo ir pakeitimo.

Administracinę bylą perduoti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

 

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai                                Stasys Gagys

 

 

                                        Veslava Ruskan

 

 

                                        Virginija Volskienė