Administracinė byla Nr. A-2061-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03151-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas D. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2014 m. lapkričio 26 d. iki 2015 m. lapkričio 10 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K, kur jo laikymo sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, jis patyrė kankinimą, žiaurų elgesį, buvo sudaryti dideli nepatogumai, pažemintas pareiškėjo orumas, sutrikdyta sveikata, sveikatos sutrikdymo pasekmės gali pasireikšti ateityje.
3. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K jis nebuvo supažindintas su jo teisėmis ir pareigomis, trūko gyvenamojo ploto, sanitarinio mazgo su klozetu bei dviaukštės lovos, kuri, pareiškėjo teigimu, yra perteklinis baldas, užimamas 1,89 kv. m dydžio plotas nepagrįstai sumažino bendrą kameros plotą.
4. Pareiškėjas paminėjo, kad sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai, nes jis nėra izoliuotas nuo likusio kameros ploto, neturi papildomos oro šalinimo sistemos bei yra įrengtas prie kameros durų. Dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas, todėl buvo pažeminta jo garbė ir orumas, jis jautė diskomfortą.
5. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvo viršijamas drėgmės lygis, buvo pelėsio, nes nebuvo įrengta papildoma vėdinimo sistema, žiemą kameros nebuvo tinkamai šildomos. Pareiškėjas manė, kad sienų pelėsis, grybelis ir drėgmė tiesiogiai veikė jo sveikatą (atsirado kosulys, dusulys, gerklės perštėjimas, odos raukšlėjimasis, nagų žydėjimas).
6. Be to, pareiškėjo teigimu, kamerose nuo sienų byrėjo tinkas, buvo sudarytos netinkamos sąlygos drabužiams skalbti ir džiovinti, asmeninei higienai palaikyti kamerose nebuvo tiekiamas šiltas vanduo, o pasinaudoti dušu buvo galima tik 1 kartą per savaitę, todėl pareiškėjas nuolat turėjo jausti prakaito ir kitus nemalonius kvapus, išberdavo kūną. Vietos rūkyti ir evakuaciniai išėjimai įrengti netinkamai, nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų, nesirūpinama elektros instaliacijos tvarkingumu.
7. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kaliniai rūkė kamerose, todėl trūko oro, graužė akis, laikinojo sulaikymo kamerose pareiškėjas buvo kalinamas iki 5 valandų, nors pagal galiojusius teisės aktus tokiose kamerose kaliniai galėjo būti laikomi ne ilgiau kaip 2 valandas, gyvenamojoje zonoje laikomas draudžiamas naudoti asbestas, buvo tiekiamas netinkamas maistas.  Pareiškėjo teigimu, jis buvo perkeliamas vis į kitą kamerą po du kartus per mėnesį, o kartais ir dažniau, nuolatinis kilnojimas iš vienos kameros į kitą pareiškėjui sukėlė nepatogumų, sunkumų, nuolatinį stresą ir baimę.
8. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.
9. Atsakovas paaiškino, kad didžiausias leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra nuolat viršijamas, tačiau Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą.
10. Atsakovas teigė, kad į Lukiškių TI-K atvykę suimtieji ir nuteistieji yra tinkamai supažindinami su įstatymais, vidaus tvarkos taisyklėmis ir kitais teisės aktais bei įspėjami dėl teisės aktų nesilaikymo pasekmių, aplinkybę, kad suimtasis ar nuteistasis yra supažindintas su minėtais teisės aktais, patvirtina jo rašytinis įsipareigojimas.
11. Atsakovas nurodė, kad remontas kamerose yra atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į turimus resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, ir kad kaliniai neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose vėl tenka daryti remontą.
12. Atsakovo teigimu, vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 14.6 punktu, kameroje turi būti pritvirtinamos prie grindų metalinės lovos kiekvienam asmeniui. Remiantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma 76:2010), 21 punktu, pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Atsakovo teigimu, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 m aukščio, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus.
13. Atsakovas rėmėsi Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), 17 punktu, kuriame nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, ir nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atsakovo teigimu, kaliniai, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl drėgmės gyvenamosiose patalpose.
14. Atsakovas nurodė, kad Higienos normos HN:134:2015 18 punkte nustatyta, jog karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas, ir kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims 1 kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 11 punktu, į įstaigą atvykę suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, ne ilgiau kaip 2 valandoms uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Atsakovas teigė, kad tikslus laikas, kiek asmenys yra laikomi trumpalaikio laikymo kamerose, nėra fiksuojamas, tačiau laikymo trukmė yra ne ilgesnė nei 2 valandos.
15. Atsakovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K nėra specialiai įrengtų atskirų kamerų rūkantiems asmenims, kadangi tokių kamerų įrengimo nenumato Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Lukiškių TI-K dirbantys pareigūnai, priimdami ir paskirstydami asmenis į gyvenamąsias kameras, privalo užtikrinti nerūkančiųjų teises ir laikyti juos atskirai nuo rūkančių asmenų. Atsakovo teigimu, kitą dieną po asmens atvykimo į Lukiškių TI-K, išnagrinėję visus žodinius ir rašytinius suimtojo (nuteistojo) prašymus, pareigūnai, atsižvelgę į Socialinės reabilitacijos skyriaus ir Psichologinės tarnybos pareigūnų rekomendacijas bei pastabas dėl atskirų asmenų, skiria suimtuosius (nuteistuosius) į gyvenamąsias kameras. Pareiškėjas nurodė, kad suimtieji (nuteistieji) skirstomi į kameras taip pat atsižvelgiant į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje bei į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančių asmenų. Atsakovas teigė, kad Lukiškių TI-K iš asbesto pagaminti lakštai, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami.
16. Atsakovas pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia samprotavimais, jo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, prašoma priteisti suma neturtinei žalai atlyginti nėra pagrįsta įrodymais, nėra nurodyta, kaip pasireiškė pareiškėjo patirta neturtinė žala. Be to, atsakovo manymu, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, būtina nustatyti, ar neteisėtas veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

II.

17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 414 Eur neturtinei žalai atlyginti.
18. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
19. Atsižvelgęs į Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui, ir įvertinęs faktinius duomenis apie pareiškėjo laikymo sąlygas, teismas priėjo prie išvados, kad 46 dienas nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje. Teismas nustatė, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir jų mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių, ir konstatavo, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis.
20. Teismas nurodė, kad nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą atimti užstatytą plotą, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013).
21. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą sprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.
22. Teismas nustatė, kad kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo bendros kameros patalpos atitvertas 1,5 m aukščio sienele, ir, atsižvelgęs į EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendime byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) ir 2009 m. kovo 12 d. sprendime byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) suformuotą praktiką, pažymėjo, kad tik 1,5 m aukščio sienelė akivaizdžiai nėra pakankama užtikrinti sanitariniame mazge esančio asmens privatumą, todėl pareiškėjas dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo įgijo teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
23. Vadovaudamasis Higienos normos HN 76:2010 21, 27 ir 68 punktais bei Higienos normos HN 134:2015 18 ir 44 punktu, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl to, kad šiltu vandeniu buvo galima pasinaudoti duše tik 1 kartą per savaitę ir kad kamerose buvo tiekiamas tik šaltas vanduo.
24. Teismo vertinimu, natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, pareiškėjo nusiskundimai dėl drėgmės ir netinkamos oro temperatūros yra abstraktūs, o iš byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų nematyti, kad pareiškėjo kalinimo konkrečiose kamerose konkrečiu laiku buvo nustatyti pažeidimai dėl kamerose buvusios per didelės drėgmės, per žemos oro temperatūros, netinkamo kamerų vėdinimo ir pelėsių ant sienų, todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl vėdinimo, drėgmės, pelėsio ir netinkamos temperatūros.
25. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl nerūkančių asmenų laikymo kartu su rūkančiaisiais, kadangi nustatė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją prašydamas būti laikomas su nerūkančiais asmenimis.
26. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl netinkamų sąlygų drabužiams skalbti ir džiovinti, teismas nurodė, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kada jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius nemokamai, ir kad byloje nėra duomenų apie tai, ar pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu buvo kreipęsis su skundais ar prašymais dėl netinkamų sąlygų drabužių skalbimui ir džiovinimui, todėl šias pareiškėjo pretenzijas pripažino nepagrįstomis.
27. Vadovaudamasis Higienos normos HN 76:2010 9 punktu ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117, 7 punktu, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamo maisto.
28. Pareiškėjo argumentus dėl to, kad jis nebuvo supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis, kad buvo dažnai perkėlinėjamas iš vienos kameros į kitą, teismas atmetė ir pažymėjo, kad teisės aktai nenustato, kas kiek laiko kalinamieji gali būti perkeliami iš vienos kameros į kitą, tai yra Lukiškių TI-K administracijos diskrecijos teisė, bei nurodė, kad pareiškėjo teiginys dėl per dažno perkėlinėjimo į kitas kameras paremtas tik subjektyvia jo nuomone, o tai, kad suimtasis ar nuteistasis yra supažindintas su teisės aktais, patvirtina jo rašytinis įsipareigojimas.
29. Teismas taip pat pripažino nepagrįstais pareiškėjo argumentus dėl to, kad jis trumpalaikio sulaikymo kamerose buvo kalinamas ilgiau nei 2 valandas. Teismas atsižvelgė į atsakovo pateiktą informaciją, kad tikslus laikas, kiek asmenys yra laikomi trumpalaikio laikymo kamerose, nėra fiksuojamas, tačiau laikymo trukmė tokiose kamerose yra ne ilgesnė nei 2 valandos.
30. Dėl pareiškėjo argumentų, kad gyvenamojoje aplinkoje naudojamas asbestas, teismas, atsižvelgęs į tai, kad nelaužomas asbestas nėra pavojingas, o pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad sudarant nesaugią aplinką kalėti buvo keliamas pavojus pareiškėjo gyvybei ir sveikatai, padarė išvadą, kad žalos padarymo faktas buvo neįrodytas.
31. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymo bei netinkamai įrengtų evakuacinių išėjimų ir nurodė, kad pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, remiantis byloje pateiktais duomenimis, nėra pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K yra laikomasi privalomų priešgaisrinės saugos reikalavimų.
32. Teismas, vertindamas pareiškėjo pretenzijas dėl nuo sienų byrančio tinko, nurodė, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį ir finansines galimybes, kad nustačius pažeidimus dėl nutrupėjusių ir atsilupusių dažų, Lukiškių TI-K stengiasi šiuos pažeidimus šalinti.
33. Atsižvelgdamas į pažeidimo mastą ir trukmę, į tai, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas buvo laikomas 46 dienas pažeidžiant jo teisę į minimalų vienam asmeniui turintį tekti plotą kameroje, kad jam teko naudotis sanitariniu mazgu, neizoliuotu nuo likusio kameros ploto, ir dėl to buvo pažeminti pareiškėjo garbė ir orumas, į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 414 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III.

34. Pareiškėjas D. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą bei priteisti 20 000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti.
35. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas skunde išdėstytais argumentais, papildomai nurodant, kad teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas – vertino teisės aktą ir veiksmus politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo paaiškinimus ir netinkamai įvertino atlygintinos neturtinės žalos dydį. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog pagrindinė pareiškėjo nesupažindinimo su jo teisėmis priežastis yra tai, kad atsakovas neturi tvarkos dėl naujai atvykusių asmenų supažindinimo su jų teisėmis, pareigomis ir atsakomybe, todėl ginčo aplinkybės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai. Be to, kadangi pareiga supažindinti kalinius su jų teisėmis tenka atsakovui, jis turėjo išsiaiškinti pareiškėjo žalingus įpročius ir pagal tai paskirti kamerą.
36. Pareiškėjo teigimu, atsakovo pateikti duomenys gyvenamajam plotui apskaičiuoti yra klaidingi, dėl per didelio kalinamųjų skaičiaus pareiškėjui dažnai tekdavo valgyti ne prie stalo, o stovint arba nepatogiai sėdint gulte ir rankose laikant karštus indus, be to, stalas ir kėdės įrengtos nepatogiai. Pareiškėjas teigia, kad kameros negali būti pripažįstamos atitinkančiomis higienos normų reikalavimus, nes jos yra per mažos dideliam asmenų skaičiui laikyti.
37. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neįsigilino į pareiškėjo pateiktus faktus dėl netinkamų laikino sulaikymo patalpų sąlygų, atsakovas nepateikė jokių įrodymų dėl laikino sulaikymo sąlygų, teismas vadovavosi tik atsakovo įrodymais neparemtais teiginiais.
38. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas iš esmės remiasi atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

39. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas pareiškėjo D. K. skundas dėl 20 000 Eur neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, pagrįstumas ir teisėtumas.
40. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
41. Pareiškėjas skundą grindė tuo, kad nuo jis nuo 2014 m. lapkričio 26 d. iki 2015 m. lapkričio 10 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose, kuriose buvo netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, buvo pelėsio, drėgna, nebuvo įrengta papildoma vėdinimo sistema, kameros nebuvo šildomos, nuo sienų byrėjo tinkas, buvo sudarytos netinkamos sąlygos drabužiams skalbti ir džiovinti, pasinaudoti dušu buvo galima tik 1 kartą per savaitę, nebuvo laikomasi priešgaisrinės saugos reikalavimų, gyvenamojoje zonoje laikomas asbestas, kaliniai rūkė kamerose, laikinojo sulaikymo kamerose pareiškėjas buvo kalinamas iki 5 valandų, jis buvo dažnai perkeliamas vis į kitą kamerą.
42. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, nustatęs, kad pareiškėjas buvo laikomas 46 dienas pažeidžiant jo teisę į minimalų vienam asmeniui turintį tekti plotą kameroje, ir kad jam teko naudotis neizoliuotu sanitariniu mazgu, priteisė pareiškėjui 414 Eur neturtinei žalai atlyginti.
43. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir pakartoja skunde nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas bei nurodo papildomas aplinkybes, t. y., kad atsakovas neturi tvarkos dėl naujai atvykusių asmenų supažindinimo su jų teisėmis, pareigomis ir atsakomybe, kad atsakovo pateikti duomenys gyvenamajam plotui apskaičiuoti yra klaidingi, dėl kamerų perpildymo pareiškėjui dažnai tekdavo valgyti ne prie stalo, o stovint arba nepatogiai sėdint gulte, be to, stalai ir kėdės įrengtos nepatogiai.
44. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Tai reiškia, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo dalyko ir jo pagrindo bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartis administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017).
45. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde minimų argumentų dėl to, kad stalai ir kėdės įrengtos nepatogiai, kaip faktinio žalos atsiradimo pagrindo pareiškėjas skunde nebuvo nurodęs, todėl šie pareiškėjo argumentai nevertinami.
46. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo, pirmiausia pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).
47. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.
48. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.
49. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).
50. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl per mažo gyvenamojo ploto kamerose ir su tuo susijusių nepatogumų, teisėjų kolegija pažymi, kad vienam asmeniui tenkančio minimalus gyvenamųjų patalpų ploto normą tardymo izoliatoriuje ir areštinėje nustato Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, pagal kurio 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.
51. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu 46 dienas buvo kalinamas neužtikrinant jo teisės į minimalų teisės aktuose nurodytą gyvenamąjį plotą, ir konstatavo, kad pareiškėjas atliko bausmę sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį.
52. Pažymėtina, kad Įsakyme nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas  (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).
53. Atsižvelgdama į nurodytą teismų praktiką ir įvertinusi byloje pateiktus duomenis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido 283 dienas, iš kurių 46 dienas buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą (b. l. 26, 48–50). Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas neginčija pirmosios instancijos nustatyto dienų, kurias pareiškėjas kalėjo Lukiškių TI-K, skaičiaus ir nepateikia argumentų ar duomenų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytą pareiškėjo kalinimo dienų skaičių.
54. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad kamerose esantis sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros patalpos atitvertas 1,5 m aukščio sienele, neužtikrina asmens privatumo, todėl šiuo aspektu pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą.
55. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl higienos reikalavimų nesilaikymo (dėl  pelėsio, drėgmės, netinkamos temperatūros bei dėl nuo sienų byrančio tinko), teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią, atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, ir kt.).
56. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pakankamai detalizavo savo nusiskundimus dėl higienos normų pažeidimų, nurodė konkrečius pažeidimus. Įvertinus byloje pateiktus duomenis, konstatuotina, kad atsakovo pateiktuose Vilniaus visuomenės sveikatos patikrinimų aktuose yra užfiksuotos kalinių laikymo sąlygos įvairiose kamerose, tačiau nėra duomenų apie kalinimo sąlygas tose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jo kalinimo metu. Pažymėtina, kad iš byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos patikrinimų aktų (b. l. 64–116) matyti, kad Lukiškių TI-K ne kartą buvo nustatyti pažeidimai dėl higienos normų nesilaikymo (aptrupėjusių sienų, pelėsio, netinkamos temperatūros ir kt.), o atsakovas nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstų, kad tose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jo kalinimo metu buvo laikomasi higienos normų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo nusiskundimų dėl pelėsio, drėgmės, netinkamos temperatūros bei dėl nuo sienų byrančio tinko, todėl konstatuotinas pažeidimas.
57. Kiek tai susiję su naudojimusi dušu, teisėjų kolegija pažymi, kad Higienos normos HN 76:2010 68 punkte ir Higienos normos HN 134:2015 44 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip 1 kartą per savaitę. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo sudarytos galimybės bent 1 kartą per savaitę nusiprausti duše. Vis dėlto, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir esant asmens sveikatos sutrikimams užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo argumentai dėl galimybės naudotis dušu tik 1 kartą per savaitę atmestini.
58. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentas, kad jis laikinojo sulaikymo kamerose buvo laikomas iki 5 valandų, iš esmės yra grindžiamas tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, nes pareiškėjas nedetalizuoja, kada būtent ir kiek kartų jis buvo laikomas laikinojo sulaikymo kamerose. Todėl pareiškėjo argumentas, kad jis laikinojo sulaikymo kamerose buvo laikomas ilgiau nei 2 valandas, pripažintinas abstrakčiu ir nepagrįstu. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog nėra pagrindo abejoti atsakovo pateikta informacija, kad laikinojo laikymo kamerose asmenys laikomi ne ilgiau nei 2 valandas.
59. Kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl netinkamų sąlygų skalbti ir džiovinti drabužius, teisėjų kolegija pažymi, kad Higienos normos 34:2010 64 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, Higienos normos HN 135:2015 40 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skunde išdėstytas aplinkybes dėl netinkamų sąlygų drabužiams skalbti ir džiovinti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nekonkretizuoja, kada jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu kreipėsi su skundais ar prašymais dėl jo teisių pažeidimo šiuo aspektu.
60. Pareiškėjo teiginiai dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymo ir dėl netinkamo maisto vertintini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pagal byloje pateiktus duomenis Lukiškių TI-K yra laikomasi priešgaisrinės saugos reikalavimų, ir kad pareiškėjo nusiskundimai dėl netinkamo maisto yra nepagrįsti. Pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, neindividualizuoti, apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja skunde nurodytas aplinkybes dėl priešgaisrinės saugos nesilaikymo ir netinkamo maisto, tačiau nenurodo jokių konkrečių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kurie patvirtintų, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išnagrinėjo minėtus pareiškėjo skunde išdėstytus nusiskundimus.
61. Dėl pareiškėjo teiginio, kad kamerose buvo rūkoma, akcentuotina, jog vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013; 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, prašydamas būti laikomas su nerūkančiais asmenimis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šis pareiškėjo skundo argumentas laikytinas nepagrįstu.
62. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad Lukiškių TI-K šiferio lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nėra pavojingi. Iš byloje pateiktų duomenų nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad sudarant nesaugią aplinką kalėti buvo keliamas pavojus pareiškėjo gyvybei ir sveikatai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl asbesto laikymo atmestini.
63. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir to neneigia pareiškėjas, kad, atvykus į Lukiškių TI-K, pareiškėjas buvo pasirašytinai supažindinamas su savo teisėmis ir pareigomis. Apeliacinio skundo argumentas, kad pagrindinė pareiškėjo nesupažindinimo su jo teisėmis priežastis yra tai, kad atsakovas neturi tvarkos dėl naujai atvykusių asmenų supažindinimo su jų teisėmis, pareigomis ir atsakomybe, nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Pareiškėjas nedetalizuoja, kuo remiantis, kokią tvarką dėl kalinių supažindinimo su jų teisėmis ir pareigomis atsakovas privalo turėti ir neturi, ir nenurodo jokių konkrečių bylos faktais ar teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kurie patvirtintų, kad tokios tvarkos neturėjimas yra tiesiogiai susijęs su pareiškėjui padaryta neturtine žala. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, jog teisės aktai, reglamentuojantys laikymo sąlygas ir nustatantys sulaikytų asmenų teises bei pareigas, yra viešai prieinami (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2402-261/2017). Todėl pareiškėjo argumentas dėl jo nesupažindinimo su jo teisėmis ir pareigomis atmestinas.
64. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl jo perkėlinėjimo į kitas kameras, pažymi, kad teisės aktuose nėra nustatyta, kas kiek laiko kalinamieji gali būti perkeliami į kitą kamerą. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija, siekdama, kad kaliniai kuo trumpesnį laiką būtų kalinami teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių konkrečių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kurie patvirtintų, kad Lukiškių TI-K administracijos darbuotojai, perkeldami pareiškėją į kitas kameras, veikė netesėtai ar pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, taip pat nepagrindžia, kaip pareiškėjo kilnojimas į kitas kameras tiesiogiai sukėlė jam neturtinę žalą.
65. Pažymėtina, kad pareiškėjo argumentai yra susiję su jo kilnojamu iš vienos kameros į kitą toje pačioje kalinimo įstaigoje, todėl apeliaciniame skunde nurodomas Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą ištraukos iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3] 57 punktas, kuriame kalbama apie nuolatinį kalinio kilnojimą iš vienos kalinimo įstaigos į kitą, nagrinėjamos bylos kontekste nėra aktualus. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas nepagrindė atsakovo neteisėtų veiksmų perkeliant jį iš vienos kameros į kitą, nenurodė, kokius teisės aktus atsakovas pažeidė ar kokių teisės aktų nevykdė, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas.
66. Pareiškėjo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas byloje nustatytų aplinkybių vertinimą atliko politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, yra nepagrįstas ir abstraktus, teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, konstatuoja, kad nėra pagrindo sutikti su minėtu apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, todėl jis atmestinas.
67. Apibendrindama šio nutartyje išdėstytas aplinkybes ir argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016).
68. Nagrinėjamu atveju visi teismo nustatyti pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų pažeidimai vertintini kartu, kaip papildantys vienas kitą (kumuliatyvūs) veiksniai – minimalaus gyvenamojo ploto normos neužtikrinimas, privatumo nebuvimas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nehigieniškos laikymo sąlygos, ir laikytina, kad dėl jų poveikio asmens patiriami negatyvūs išgyvenimai savo intensyvumu peržengia minimalias ribas ir sukelia neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginama tinkama kompensacija.
69. Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, pažymėtina, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).
70. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį (minimalios gyvenamojo ploto normos, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu ir higienos normų reikalavimų atitinkančių laikymo sąlygų neužtikrinimas) ir jų trukmę, į tai, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpis buvo su pertraukomis, ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui turi būti priteistas 800 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.
71. Nors pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteista 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.
72. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat prašo išreikalauti iš Lukiškių TI-K visus papildomus duomenis, susijusius su pareiškėjo kalinimu (t. y. duomenis apie tai, kuriose laikinojo sulaikymo kamerose buvo laikomas pareiškėjas, koks tų kamerų plotas, kiek asmenų tose kamerose buvo laikomi kartu su pareiškėju, kas sudaro sanitarinio mazgo sistemą, ar minėtos patalpos yra rūsyje, ar jose rūkoma, laikinojo sulaikymo kamerų nuotraukas).
73. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
74. Įvertinus byloje esančius duomenis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti visą su ginču susijusią medžiagą, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme posėdžio metu pareiškėjas patvirtino, kad yra susipažinęs su byloje pateiktais dokumentais ir jokių prašymų dėl papildomų įrodymų išreikalavimo neteikė.
75. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytą prašymą išreikalauti iš atsakovo visus papildomus duomenis, susijusius su pareiškėjo kalinimu, vadovaudamasi ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, jo netenkina, nes prašymas yra nemotyvuotas, t. y. nėra nurodyta jokių teisiškai pagrįstų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nustatyta, kad dėl svarbių priežasčių šie įrodymai nebuvo ištirti pirmosios instancijos teisme, juos pateikti (bei išreikalauti) iškilo būtent apeliacinės instancijos teisme.
76. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, t. y. priteistą pareiškėjui atsakovo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 414 Eur neturtinei žalai atlyginti sumą padidina iki 800 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą pareiškėjui D. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 414 Eur neturtinei žalai atlyginti sumą padidinti iki 800 Eur (aštuonių šimtų eurų).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai               Laimutis Alechnavičius

              Ramūnas Gadliauskas

              Dalia Višinskienė