Administracinė byla Nr. eA-274-552/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04508-2014-7
Procesinio sprendimo kategorija 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. balandžio 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. N. skundą atsakovui Vaikų išlaikymo fondo administracijai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui D. K. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėja K. N. (toliau – ir pareiškėja) elektroninėmis ryšių priemonėmis skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo administracija) 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. V2-10642 ,,Dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“, kuriuo nuo 2010 m. balandžio 7 d. nutrauktas išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimas V. N.; 2) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. 3R-359 (AG-307/04/-2014); 3) įpareigoti Fondo administraciją įstatymų nustatyta tvarka mokėti išmokas V. N.; 4) priteisti iš atsakovo žyminį mokestį bei išlaidas, patirtas advokato teisinei pagalbai apmokėti.
Pareiškėja paaiškino, kad 2008 m. gegužės 22 d. kreipėsi į Fondo administraciją dėl išmokų mokėjimo jos nepilnamečiam sūnui. Fondo administracija 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. 1.35-16336 nusprendė nuo 2008 m. gegužės 26 d. kiekvieną mėnesį mokėti 150 Lt dydžio išmoką, kol atsiras Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatyme (toliau – ir Vaikų išlaikymo fondo įstatymas, Įstatymas) nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti šios išmokos mokėjimą. Pareiškėja 2010 m. balandžio 7 d. kartu su sūnumi išvyko į Jungtinę Karalystę ir išvykimą deklaravo teisės aktų nustatyta tvarka. Fondo administracija 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. V2-10642 pakeitė 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 1.35-16336, nusprendė nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. balandžio 6 d. išmokėti 30 Lt dydžio išmoką, o nuo 2010 m. balandžio 7 d. nutraukti išmokų mokėjimą.
Pareiškėja teigė, kad atsakovas sprendimą nutraukti mokėti išmokas vaikui grindė tik aplinkybe, kad ji su vaiku išvyko iš Lietuvos Respublikos į Jungtinę Karalystę. Tiek Fondo administracijos, tiek Komisijos nuomone, ji neatitiko įstatymo nuostatos dėl nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja manė, kad atsakovas ir Komisija nepagrįstai plačiai aiškino Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodytą pareiškėjo sąvoką ir nepagrįstai išvykimą į užsienio valstybę vertino kaip veiksmą, sudarantį absoliutų pagrindą nutraukti išmokos mokėjimą
Pareiškėja pažymėjo, kad išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindus nustato Įstatymo 6 straipsnis ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.194 straipsnio 4 dalis, kuriuose pateikiamas pagrindų sąrašas yra baigtinis. Nei vieno teisės aktuose nustatyto išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindo faktiškai nebuvo, todėl išmokų mokėjimas negalėjo būti nutrauktas. Pareiškėja nurodė, kad atsakovas nepagrįstai mano, kad vėlesnis pareiškėjos gyvenamosios vietos pakeitimas yra pakankamas pagrindas išieškoti jau išmokėtas vaiko išlaikymui pinigų sumas. Pareiškėja nesutiko su atsakovo teiginiais, kad ji nevykdė pareigos per 3 darbo dienas pranešti apie aplinkybes, turinčias įtakos Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimui. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. A1-356 patvirtintame Išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nėra detalizuotas išmokų mokėjimo pasibaigimo momentas. Aprašas, kaip ir Įstatymas, nereglamentuoja asmenų, turinčių kreiptis dėl išmokos, statuso pokyčių atskaitomybės Fondo administracijai, išskyrus atvejus, kai šie pokyčiai yra susiję su Įstatyme įtvirtintomis aplinkybėmis, tiesiogiai lemiančiomis išmokų mokėjimo nutraukimą. Aprašo 5 punkte nustatyti Fondo administracijai teiktini dokumentai, patvirtinantys gyvenimą Lietuvoje, sietini su pareiškėjos kreipimosi į Fondo administraciją momentu. Pareiškėja rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, suformuota analogiškose bylose, ir teigė, kad nepilnamečio vaiko teisė į socialinę apsaugą ir vaiko teisių gynimo prioritetas kitų su vaiko teisėmis susijusių vertybių gynimo kontekste yra nustatytas ne tik Įstatyme (1 str. 1 d.), bet ir 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 38 straipsnio 2 dalyje, 39 straipsnio 3 dalyje, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas) 4 straipsnyje, 15 straipsnio 1 dalyje bei CK 3.204 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Pabrėžė, kad sprendžiant išmokų mokėjimo nutraukimo klausimą, yra būtina vadovautis visais nurodytais teisės aktais ir Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodytais nutraukimo pagrindais.
Atsakovas Fondo administracija atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka ir paaiškino, kad išmokų mokėjimas buvo nutrauktas ir išmokų dydis perskaičiuotas, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja ir jos vaikas nebeatitiko Įstatymo 2 straipsnyje nurodytų sąvokų.
Atsakovas rėmėsi LVAT 2009 m. birželio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-743/2009 ir teigė, kad, vertinant, ar asmuo turi teisę gauti Vaikų išlaikymo fondo išmokas, be kita ko, reikalinga nustatyti, ar vaikas, kuriam prašoma mokėti išlaikymą, atitinka Įstatyme nustatytą vaiko sąvoką, o prašantis išmokų asmuo – pareiškėjo apibrėžimą.
Pažymėjo, kad pagrįstai vadovavosi Gyventojų registro duomenimis ir nustatė, jog K. N. sūnus nuo deklaruoto išvykimo į užsienio valstybę momento, t. y. nuo 2010 m. balandžio 7 d., nebeatitiko specialaus subjektiškumo Įstatyme nurodytos vaiko sąvokos, kadangi jo duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje nuo šios datos į registrą nebuvo įrašyti. Taigi, nuo minėto momento atsirado Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas.
Atsakovas sutiko su Komisijos 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimo išvada, kad pareiga deklaruoti gyvenamosios vietos duomenis siejama su tinkamos informacijos apie asmenų gyvenamąją vietą surinkimu, siekiant vykdyti valstybės uždavinius, tinkamai atlikti administravimo funkcijas. Būtent Gyventojų registro duomenys yra aktualūs bei svarbūs Fondo administracijai sprendžiant, ar vaikas atitinka nuolat gyvenančio Lietuvos Respublikoje asmens sąvoką. Pažymėjo, kad V. N. nuo deklaruoto išvykimo į užsienio valstybę momento nebeatitiko Įstatyme nustatytos vaiko sąvokos, o K. N. – pareiškėjo apibrėžimo.
Pastebėjo, kad gyvenamosios vietos pakeitimas kaip tiesioginis Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas įstatyme nėra nurodytas, tačiau Įstatyme, kuris specialiai reglamentuoja išmokų iš Fondo administracijos mokėjimą, vaiko sąvoka siejama ne tik su asmens nepilnametyste (išskyrus išimtį dėl neįgalaus asmens), bet ir su nuolatiniu gyvenimu Lietuvos Respublikoje. Taigi išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo gali būti skiriamos tik nuolatiniams Lietuvos Respublikos gyventojams.
Pažymėjo, kad pagal Įstatymo ir Aprašo nuostatas, atsiradus aplinkybėms, turinčioms įtakos Fondo administracijos išmokos mokėjimui, pareiškėjas raštu apie pasikeitimus privalo informuoti Fondo administraciją ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą. Pareiškėja apie tokią pareigą buvo informuota tinkamai, t. y. pažyma ,,Apie dokumentų priėmimą“ buvo išsiųsta registruotu paštu deklaruotos gyvenamosios vietos adresu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjos K. N. skundą tenkino. Panaikino Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. V2-10642 ,,Dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“; įpareigojo Fondo administraciją mokėti V. N. išmokas paskirtas Fondo administracijos 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. 1.35-16336; panaikino Komisijos 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. 3R-359 (AG-307/04/-2014); priteisė pareiškėjos K. N. naudai iš atsakovo Fondo administracijos 28 Eur žyminį mokestį.
Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar Fondo administracija faktinę aplinkybę – pareiškėjos ir jos sūnaus nuo 2010 m. balandžio 7 d. išvykimą į Jungtinę Karalystę – pagrįstai laikė tokia aplinkybe, kuriai atsiradus kyla pareiga apie ją per tris dienas informuoti Fondo administraciją ir kuri sudaro pagrindą nutraukti išmokų mokėjimą.
Teismas atsižvelgė į Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatytą įstatymo paskirtį, 2 straipsnio 2, 3 ir 5 dalyse įtvirtintas „nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių asmenų“, „pareiškėjo“ ir „vaiko“ sąvokas, 6 straipsnyje nustatytus Fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindus bei į ginčo teisiniams santykiams aktualią CK 3.194 straipsnio normą, nustatančią pagrindus, kai priteisto išlaikymo išieškojimas nutraukiamas, be to, teismas akcentavo 1989 metų Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas bei nurodė, jog nacionalinėje teisėje įtvirtintos iš esmės analogiškos nuostatos dėl pirmenybės teikimo vaiko interesams ir valstybės garantuojamo vaiko aprūpinimo.
Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje Fondo administracija priėmė ginčijamą sprendimą, nustačiusi, kad pareiškėja (vaiko motina) ir vaikas išvyko į užsienį ir apie šią aplinkybę Fondo administracijai nepranešė. Sprendimą atsakovas grindė Įstatymo 3 straipsniu ir 6 straipsnio 1 dalies 3 punktu.
Teismas atkreipė dėmesį į LVAT praktiką analogiško pobūdžio bylose (2013 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2175/2013, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1719/2013, 2014 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-197/2014, 2014 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-97/2014) ir sprendė, kad LVAT praktika nagrinėjamu klausimu suponuoja išvadą, kad išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimas galimas tik expressis verbis Įstatyme nustatytais pagrindais.
Nagrinėjamos bylos kontekste teismas pažymėjo, kad atsakovas plečiamai aiškina Įstatymo 3 straipsnio ir 6 straipsnio nuostatas, traktuodamas, kad teisė į Vaikų išlaikymo fondo išmokas turi būti panaikinama ir tuomet, kai pareiškėjas ir/ar jo vaikas neatitinka įstatymo nuostatos, kad pareiškėju/vaiku laikomas nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis asmuo. Vadovaudamasis sisteminiu Įstatymo ir CK atitinkamų nuostatų aiškinimu ir aukščiau pateikta LVAT praktikos analize, teismas vertino, kad tokios išvados daryti negalima. Pabrėžė, kad Įstatymo 6 straipsnyje yra nustatytas baigtinis išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindų sąrašas, kuris negali būti aiškinamas plečiamai.
Nustatė, kad į bylą pateikti dokumentai patvirtina, jog, pareiškėja kreipdamasi į Fondo administraciją, 2008 m. gegužės 22 d. pateikė pažymą apie pareiškėjos ir kartu su ja gyvenančio vaiko deklaruotą gyvenamąją vietą ir antstolio pažymą apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą, kurioje nurodyta, kad pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo išduotą vykdomąjį dokumentą D. K. vaikui išlaikyti priteista po 150 Lt; 2008 m. vasario–balandžio mėn. išlaikymas neišieškotas. Taigi K. N., kreipdamasi į Fondo administraciją, pateikė visus teisės aktų reikalaujamus dokumentus ir atitiko pareiškėjai keliamus reikalavimus, o V. N. Fondo administracijos 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimu įgijo subjektinę teisę į Vaikų išlaikymo fondo išmokas.
Teismas vertino, jog atsakovas neįrodė, kad ginčo laikotarpiu atsirado Įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinti pagrindai. Pažymėjo, kad duomenys dėl pareiškėjos gyvenamosios vietos pasikeitė 2010 m. balandžio 7 d., tačiau ši aplinkybė neturi įtakos paskirtos išmokos mokėjimui, todėl pareiškėjai nekilo pareiga apie ją pranešti Fondo administracijai. Fondo administracija, pranešdama pareiškėjai apie priimtą sprendimą mokėti vaikui išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo, nurodė sąrašą aplinkybių, apie kurių pasikeitimą pareiškėja privalo informuoti Fondo administraciją, tačiau tarp tų aplinkybių pareiškėjos ir vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo nėra. Pabrėžė, kad į bylą nepateikti įrodymai, kad K. N. netinkamai vykdė savo, kaip pareiškėjos pagal įstatymą, pareigas. Nėra jokių duomenų apie tai, kad ji Fondo administracijai būtų pranešusi klaidingą informaciją. Padarė išvadą, kad pareiškėja nepažeidė jai nustatytos pareigos pranešti apie aplinkybių, lemiančią išmokų nutraukimą, atsiradimą.
Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. V2-10642 nusprendė pakeisti 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 1.35-16336 ir V. N. nuo 2014 m. balandžio 7 d. nutraukė išmokų mokėjimą, todėl panaikino skundžiamus sprendimus ir atsakovą įpareigojo mokėti Fondo administracijos 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. 1.35-16336 paskirtas išmokas V. N..
Atsižvelgęs į tai, kad teismo sprendimas yra priimtas pareiškėjos naudai, priteisė pareiškėjai 28 Eur žyminį mokestį iš atsakovo.
III.
Atsakovas Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Vyriausiosios ginčų komisijos 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. 3R-359(AG- 307/04-2014) ir Fondo administracijos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. V2- 10642 „Dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“.
Apeliantas remiasi Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi, 3 straipsnio 2 dalimi, 4 straipsnio 4 dalimi, Aprašo 5 punktu ir nurodo, kad išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo gali būti skiriamos tik tam vaikui, kuris atitinka Įstatyme įtvirtintą „vaiko“ sąvoką.
Atsakovo teigimu, teismo sprendimas naikintinas, nes teismas neteisingai taikė ir aiškino teisės aktų normas ir išnagrinėjęs skundą, atsižvelgė ne į visas faktines aplinkybes, taip pat neteisingai aiškino ir darė neteisingas prielaidas apie Fondo administracijoje taikomą praktiką, priimant sprendimus.
Atkreipia dėmesį į administracinių teismų ir Komisijos praktiką analogiško pobūdžio bylose ir pažymi, kad teismas analogiškose situacijose priima skirtingus sprendimus ir formuoja skirtingą praktiką, todėl Fondo administracija negali tinkamai įgyvendinti teisės aktuose numatytų uždavinių, iš kurių vienas yra – „vykdyti teisingą Vaikų išlaikymo fondo išmokų skyrimą ir mokėjimą jų gavėjams“. Nurodo Vilniaus apygardos administracinis teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. I-2996-171/2013, Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 3R-354(AG-300/05-2014), kurį apskundus, buvo priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimas Nr. I-5079-484/2015, taip pat atkreipia dėmesį į Komisijos 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą 3R-304(AG-220/01-2015), kuriuose esant analogiškai situacijai, kaip ir nagrinėjamu atveju, buvo konstatuota, kad Fondo administracija nutraukė išmokų mokėjimą pagrįstai, siejant su tuo, kad vaikas nebeatitinka Įstatyme nustatytos „vaiko“ sąvokos, nes jis nebėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas.
Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai teigė, kad atsakovas neįrodė, kad ginčo laikotarpiu atsirado Įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinti pagrindai.
Atkreipia dėmesį, kad Fondo administracijos vienas iš uždavinių – vykdyti tinkamą išmokų mokėjimą, todėl privalo būti atsižvelgiama ir į teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus bei kitų pareiškėjų ir kitų vaikų teisėtus interesus, t. y. tų pareiškėjų, kurie sąžiningai informuoja Fondo administraciją apie aplinkybių, turinčių įtakos išmokų mokėjimui, atsiradimą, siekiant praktikoje išvengti diskriminacijos bei teisėtų interesų pažeidimų tam tikrų asmenų atžvilgiu.
Teigia, jog teismo sprendime iškeliama ir suabsoliutinama vaiko teisė gauti išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo, tuo pat metu ignoruojama pareiškėjo – kaip vaiko teisėto atstovo – atsakomybė ir neįvertinamas faktas, kad pareiškėjas nesilaiko Įstatymu nustatytos pareigos – tinkamai informuoti Fondo administraciją apie aplinkybių, turinčių įtakos išmokų mokėjimui, atsiradimą.
Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai priteisė K. N. naudai iš Fondo administracijos 28 Eur žyminį mokestį. Pažymi, kad pareiškėjos K. N. veiksmai (Fondo administracijos neinformavimas, kad vaikas išvyko į užsienio valstybę, kurio pagrindu pareiškėjai susidarė permoka) sudaro pagrindą teigti, kad buvo padaryta žala valstybei, kadangi vadovaujantis Įstatymu valstybė perima skolininko pareigą išlaikyti vaikus, kai jis šios pareigos nevykdo, o išmokos mokamos iš valstybės biudžeto. Remiasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 83 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir pažymi, kad Fondo administracija, nagrinėjamoje byloje siekia apginti valstybės interesą, nes išmokos buvo nepagrįstai mokamos iš valstybės biudžeto, todėl žyminis mokestis pareiškėjai iš Fondo administracijos neturėtų būti priteistinas.
Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėja K. N. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
Pareiškėjos teigimu, atsakovas nepagrįstai plečiamai aiškina įstatyme nurodytą „pareiškėjo“ sąvoką – esą pareiškėjui įstatyme keliami reikalavimai kreipimosi dėl išmokos mokėjimo momentu, privalo išlikti ir visą išmokų mokėjimo laikotarpį, t. y. šiuo atveju nuolatinė pareiškėjos gyvenamoji vieta esą turi išlikti Lietuvos Respublikoje per visą išmokų laikotarpį, o tuo tarpu „vaiko“ sąvoka suprantama per siaurai, tuo paneigiant įstatymu įtvirtintą vaiko teisę į išlaikymą.
Pareiškėja pažymi, kad atsakovas, nutraukdamas išmokų mokėjimą, vadovavosi Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punktu, numatančiu, kad išmokų mokėjimas yra nutraukiamas, kai atsiranda civiliniame kodekse nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai. Pastebi, kad tai yra blanketinė teisės norma, išskirtinai nukreipianti į civilinį kodeksą, t. y. CK 3.194 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatytas baigtinis priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindų sąrašas, jo negalima aiškinti plečiamai. Gyvenamosios vietos pakeitimas ar jos deklaravimas užsienio valstybėje į šį sąrašą nepatenka, kiti teisės aktai ginčo išmokų mokėjimo pasibaigimo pagrindų nereglamentuoja ir nedetalizuoja, todėl atsakovas nutraukdamas išmokų mokėjimą Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punktu vadovavosi nepagrįstai.
Pasak pareiškėjos, atsakovas nepagrįstai vadovaujasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. priimtu sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5079-484/2015, nes pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 straipsnio 1 dalies nuostatas vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Šis teismas apeliacine tvarka išnagrinėjęs eilę administracinių bylų, kuriose keliamas analogiškas teisės taikymo klausimas, priėmė atsakovui nepalankius sprendimus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. ABTĮ Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į ABTĮ, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. V2-10642 ,,Dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“ ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. 3R-359 (AG-307/04/-2014), kuriuo buvo paliktas galioti minėtas Fondo administracijos sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pažymėtina, jog ginčijamu Fondo administracijos sprendimu Nr. V2-10642 buvo nuspręsta pakeisti Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimą dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo Nr. 1.35-16336 ir V. N. nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. balandžio 6 d. išmokėti 30 Lt dydžio išmoką, o nuo 2010 m. balandžio 7 d. nutraukti išmokų mokėjimą, motyvuojant tuo, kad 2010 m. balandžio 7 d. V. N. kartu su motina K. N. išvyko į Jungtinę Karalystę ir apie tai neinformavo Vaikų išlaikymo fondo administracijos.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjos K. N. apeliacinį skundą tenkino, ginčijamus atsakovo Fondo administracijos ir Komisijos sprendimus panaikino.
Atsakovas Fondo administracija pateiktu apeliaciniu skundu su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir pabrėžia, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius aktus, nepagrįstai suabsoliutino teisę gauti išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pastebi, jog pagal Konstitucijos 38 straipsnį, CK 3.192 straipsnio 1 dalį tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 str. 2 d.). Kita vertus, Lietuvos valstybė išlaiko nepilnamečius vaikus, ilgiau kaip mėnesį negaunančius išlaikymo iš tėvo (motinos) ar iš kitų pilnamečių artimųjų giminaičių, turinčių galimybę juos išlaikyti (CK 3.204 str. 1 d.). Valstybės teikiamo išlaikymo dydį, tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė (CK 3.204 str. 2 d.).
Pastebėtina, jog pagrindines nuostatas ir sąlygas dėl Lietuvos valstybės mokamo išlaikymo nepilnamečiams numato Vaikų išlaikymo fondo įstatymas (2008 m. sausio 1 d. redakcija), kuris įtvirtina ir reguliuoja valstybės skiriamų nustatyto dydžio lėšų vaikui išlaikyti mokėjimo pagrindus (1 str. 3 d.). Nurodyto įstatymo tikslas ir paskirtis yra užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant Vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą.
Taigi atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą matyti, kad vaiko materialinio išlaikymo nepertraukiamumui užtikrinti Lietuvos valstybė prisiėmė subsidiariąją pareigą teikti išlaikymą vaikams, kurie negauna išlaikymo iš savo tėvų ar kitų asmenų, kurie pagal įstatymus juos turi išlaikyti. Priimant Vaikų išlaikymo fondo įstatymą buvo siekiama sukurti naują vaiko teisės gauti išlaikymą iš savo tėvų įgyvendinimo mechanizmą ir valstybė, esant atitinkamoms sąlygoms, prisiėmė pareigą mokėti vaikui tėvų nemokamą išlaikymą su teise sumokėtas išmokas regreso tvarka išsiieškoti iš skolininko (CK 3.204 str. 3 d., Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 1 str. 1 d.).
Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis numato, kad fondo išmokos pagal šio įstatymo nuostatas mokamos tik tuo atveju, kai lėšos vaikui išlaikyti yra priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir yra mokamos periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį. Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad Vaikų išlaikymo fondo administratorius privalo nutraukti fondo išmokų mokėjimą, jeigu yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) išnyksta Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti šio įstatymo 3 straipsnyje; 2) skolininkas miršta 3) atsiranda CK nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai. Iš esmės toks pats teisinis reguliavimas yra numatytas ir išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo tvarką detalizuojančiame Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 įsakymu Nr. A1-356 patvirtinto Išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo sustabdymo ir nutraukimo tvarkos aprašo (2011 m. vasario 18 d. redakcija) (toliau – ir Aprašas) 10 punkte.
Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis numato, kad pareiškėjas privalo raštu pranešti Vaikų išlaikymo fondo administratoriui apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą. Iš esmės tokią pareiškėjo pareigą numato ir Aprašo 12 punktas.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju tarp šalių nekyla ginčas dėl nustatytų faktinių aplinkybių išmokos skyrimo 2008 metais teisėtumui ir pagrįstumui, t. y. kad prašymas skirti išmoką V. N. pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymą buvo pateiktas tinkamai ir egzistavo visos sąlygos skirti ir mokėti šią išmoką (Įstatymo 3 str.). Šiuo atveju proceso šalys nesutaria dėl to, ar pagrįstai Fondo administracija 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. V2-10642 nutarė nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutraukti išmokų V. N. mokėjimą, remiantis tuo, kad pareiškėja, V. N. motina, kartu su vaiku V. N. 2010 m. balandžio 7 d. išvyko į Jungtinę Karalystę ir apie tai neinformavo fondo administracijos. Pastebėtina, jog šio sprendimo priėmimo teisiniu pagrindu buvo nurodyti Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir Aprašo 10.3 punktas, numatantys, kad išmokų mokėjimas yra nutraukiamas, kai atsiranda CK nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai. Taigi išmokų mokėjimo iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo teisėtumas nagrinėjamu atveju turi būti įvertintas šiuo požiūriu.
Nurodytu aspektu visų pirma pažymėtina, jog atsakovo nurodomi Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punktas, jį atitinkantis Aprašo 10.3 punktas, yra blanketinės teisės normos, nukreipiančios į CK įtvirtintas taisykles. Ginčo teisiniams santykiams aktuali CK 3.194 straipsnio norma numato baigtinį sąrašą atvejų, kai priteisto išlaikymo išieškojimas nutraukiamas - 1) nepilnametis emancipuojamas; 2) vaikas sulaukė pilnametystės; 3) vaikas įvaikinamas; 4) vaikas miršta. Taigi iš nurodytų nuostatų akivaizdu, kad priteisto išlaikymo išieškojimo ( o pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir išmokų, skiriamų iš Vaikų išlaikymo fondo) nutraukimo atvejai yra pakankamai aiškiai apibrėžti ir išlaikymo ar išmokas gaunančio asmens gyvenamosios vietos iš Lietuvos valstybės į užsienio valstybę pakeitimas priteisto išlaikymo išieškojimo ar išmokų mokėjimo nenutraukia. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo nurodytų nuostatų šioje situacijoje aiškinti plečiamai, atsižvelgus išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo skyrimo tikslą. Taigi išmokų mokėjimas V. N. negalėjo būti nutrauktas skundžiamame sprendime nurodytu teisiniu pagrindu, o tai daro skundžiamą sprendimą neteisėtą iš esmės, kaip prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams.
Papildomai pažymėtina, jog atsakovas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą, nepagrįstai neatsižvelgė į Vaikų išlaikymo fondo įstatyme įtvirtintą „vaiko“ sąvoką. Atsakovo teigimu, pareiškėjai kartu su vaiku išvykus į užsienio valstybę, V. N. nebeatitiko „vaiko“ sąvokos, o K. N. – „pareiškėjo“ sąvokos, todėl išnyko kreipimosi bei Vaikų išlaikymo fondo išmokų gavimo pagrindai ir atitinkamai pagrįstai paskirtų išmokų mokėjimas pareiškėjos sūnui V. N. turėjo būti nutrauktas. Teisėjų kolegija ištirs ir atsakovo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą šiuo aspektu.
Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas taip aiškindamas teisinį reguliavimą neatsižvelgia į tai, kad Vaikų išlaikymo fondo įstatymo tikslas yra užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą. Visų pirma turi būti vadovaujamasi vaiko interesais ir siekiama, kad valstybės parama pasiektų adresatą – konkretų vaiką, kuriam ši parama skiriama. Todėl jei nėra įstatymo nustatytų pagrindų sustabdyti arba nutraukti išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą, įstatymų leidėjo numatyta materialinė parama neturėtų būti atimta dėl to, jog pasikeitė besikreipusio dėl lėšų vaikui išlaikyti gavimo asmens ar vaiko gyvenamoji vieta.
Šiuo atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja su vaiku atitinkamu laikotarpiu išvyko gyventi į užsienį, bet tai, kaip jau buvo minėta, nedaro jokios įtakos vaiko teisei gauti nustatyto dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo, nes įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs tokio išlaikymo nutraukimo pagrindo, kaip vaiko ar pareiškėjo išvykimas gyventi į užsienį.
Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingas teisinio reguliavimo aiškinimas šiuo atveju nėra galimas. Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Pagal to paties straipsnio 2 dalį valstybės dalyvės įsipareigoja teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgdamos į jo tėvų, globėjų ar kitų asmenų, atsakančių už jį pagal įstatymą, teises ir pareigas, ir tam tikslui imasi atitinkamų teisinių ir administracinių priemonių. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (2006 m. liepos 1 d. redakcija) (toliau – ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas) 4 straipsnis taip pat įtvirtina, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, be kita ko, visur ir visada pirmiausia turi atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus; vaikas turi teisę naudotis visomis Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytomis vaiko teisėmis bei laisvėmis; nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos.
Taigi nepilnamečių vaikų interesai yra prioritetiniai, o šiuo atveju išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo yra skiriamos būtent jam ir negali būti nutraukiamos nesant tam konkrečiame teisės akte nurodyto teisinio ir faktinio pagrindo. Taip būtų paneigta vaiko teisė į valstybės paramą ir išlaikymą.
Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Įstatymo 6 straipsnyje yra nustatytas baigtinis išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindų sąrašas, kuris negali būti aiškinamas plečiamai. Todėl atsakovas nepagrįstai 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. V2-10642 nusprendė pakeisti 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 1.35-16336 ir V. N. nuo 2014 m. balandžio 7 d. nutraukė išmokų mokėjimą. Dėl tos pačios priežasties nepagrįstas yra ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimas Nr. 3R-359 (AG-307/04/-2014).
Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad vadovaujantis Aprašo 9 punktu, 10 ir 11 punktais, pareiškėja atsiradus aplinkybėms, turinčioms įtakos Fondo išmokos mokėjimui, raštu apie pasikeitimus privalėjo informuoti Fondo administraciją ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą, o to nepadarius, t. y. neinformavus Fondo apie pareiškėjos ir vaiko gyvenamosios vietos pasikeitimą, susidarė permoka, kuri turi būti grąžinta. Šiuo aspektu pažymėtina, jog, kaip jau buvo nustatyta, atsakovo sprendimas dėl išmokų mokėjimo nutraukimo buvo priimtas nepagrįstai ir neteisėtai, nes Vaikų išlaikymo fondo įstatymas tokio išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindo eksplicitiškai nenumatė ir tokia teisė šiuo atveju iš įtvirtinto teisinio reguliavimo nagrinėjamos administracinės bylos kontekste neišplaukė. Todėl atitinkamai ir negalima teigti, kad pareiškėja pažeidė jai nustatytas pareigas pranešti apie aplinkybių, lemiančią skirtų išmokų nutraukimą, atsiradimą, dėl ko susidarė išmokos permoka (Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 str. 2 d., Aprašo 12 p.).
Papildomai pastebėtina, jog atsakovas apeliaciniame skunde pateikia pavyzdžius iš Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos praktikos, Vilniaus apygardos administracinio teismo praktikos, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovo nurodyti pavyzdžiai nepatenka į šios nagrinėjamos administracinės bylos ribas, kurias apibrėžia pateiktas skundas, todėl su jais susiję atsakovo pateikti argumentai neanalizuotini ir dėl jų išsamiau nepasisakytina. Be to, vienodą teismų praktiką administracinėse bylose pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnį formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje teismo nutartyje pateikti išaiškinimai iš esmės atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio 2013 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-2175/2013, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-1719/2013, 2014 m. vasario 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-197/2014 išreikštą poziciją analizuojamais klausimais.
Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius aktus, vertino administracinėje byloje pateiktus įrodymus. Dėl šių priežasčių atsakovo apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė