Baudžiamoji byla Nr. 2K-426/2009

Procesinio sprendimo kategorija

1.1.4.2.

1.2.23.3.

1.1.8.1.(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Benedikto Stakausko ir pranešėjo Josifo Tomaševičiaus,

            teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. S. , K. M. ir M. G. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. S. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų.

K. M. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl 450 tablečių su psichotropine medžiaga įgijimo, laikymo) laisvės atėmimu trejiems metams; BK 24 straipsnio 6 dalį, 199 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams; BK 260 straipsnio 3 dalį (dėl disponavimo iš A. S. įgytomis psichotropinėmis medžiagomis) laisvės atėmimu septyneriems metams; BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl psichotropinių medžiagų įgijimo iš M. G.) laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams.

M. G. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir R. K., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 12 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 20 d. nuosprendis pakeistas. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, konfiskuota valstybės naudai iš nuteistųjų K. M. - 6003,20 Lt, R. K. - 2097,60 Lt, A. S. – 3000 Lt, turto – pinigų, gautų iš nusikalstamos veikos. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Nuteistųjų A. S. , K. M. ir M. G. apeliaciniai skundai atmesti.

               Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

nustatė:

K. M. kartu su R. K. 2006 m. pabaigoje susitarė užsiimti narkotinių medžiagų prekyba Baltarusijoje. 2006 m. spalio 20 d. R. K. už K. M. pinigus Lietuvoje iš nenustatyto šaltinio neteisėtai įgijęs 450 tablečių, kurių bendra masė 107,31 g, turinčių sudėtyje nenustatytą kiekį psichotropinės medžiagos MDMA, perdavė saugoti K. M. Pastarasis psichotropines medžiagas laikė savo namuose, Druskininkų savivaldybės (duomenys neskelbtini), iki 2006 m. spalio 21 d., kol visą psichotropinės medžiagos kiekį perdavė bendrininkui, kad šis ją kontrabandos būdu pervežtų į Baltarusiją ir ten parduotų. R. K., paslėpęs psichotropines tabletes savo automobilyje ,,Ford Scorpio“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nepateikdamas muitinės kontrolei, neturėdamas leidimo pergabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, pravažiuodamas Varėnos rinktinės Druskininkų užkardos Latežerio pasienio kontrolės postą, į Baltarusijos Respublikos Porečės kaimą ir čia pardavė kaimo gyventojui A. B. (A. B.) 2620 JAV dolerių. Dalį sutartos pinigų sumos – 1800 JAV dolerių – R. K. tą pačią dieną parsivežė į Lietuvą, o likusią sumą – 820 JAV dolerių – 2006 m. spalio 24 d. iš Baltarusijos į Lietuvą parvežė K. M.

K. M. , tęsdamas nusikalstamą veiklą, 2006 m. gruodžio 11 d., turėdamas tikslą parduoti, iš A. S. už 3000 Lt neteisėtai įgijo (o A. S. pardavė) 123 rusvos spalvos tabletes su psichotropine medžiaga amfetaminu, kurių bendras svoris 39,333 g, o amfetamino masė – 8,103 g (20,6 %); 177 šviesiai rusvos spalvos tabletes, kurių bendra masė 55,970 g, su 11,418 g amfetamino (20,7 %); 198 šviesiai rausvos spalvos tabletes, kurių bendra masė 64,712 g, su MDMA psichotropine medžiaga, kurios masė tabletėse 13,590 g (21 %), ir amfetaminu, kurio bendroji masė tabletėse 0,518 g (0,8 %). Visą šį psichotropinių medžiagų kiekį – 498 tabletes, kuriose iš viso buvo 33,629 g grynos psichotropinės medžiagos (amfetamino, MDMA ir metamfetamino), 2006 m. gruodžio 15 d. savo automobiliu BMW 525 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) iš Druskininkų sav. (duomenys neskelbtini) nugabeno į Vilnių, kur automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Savanorių gatvėje, prie prekybos centro „Maxima bazė“, už 2000 eurų pardavė V. V. (V. V.), veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį.

Veikdami nusikalstamai K. M. nuo 2006 m. gruodžio 16 d. iki 2007 m. sausio 3 d. pardavimo tikslu per kelis kartus iš A. S. neteisėtai įgijo (o A. S. pardavė) labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų: 2500 tablečių su įvairios koncentracijos psichotropinių medžiagų – amfetamino ir MDMA kiekiais: 293 šviesiai mėlynos spalvos tabletes, kurių bendra masė 94,817 g, gryno amfetamino – 17,971 g (19 %); 8 žalsvai pilkas tabletes – bendra masė 2,612 g, MDMA – 0,488 g (19 %); 609 žalsvai pilkas tabletes – bendra masė 197,881 g, gryno MDMA -35,942 g (18 %); 400 žalsvai žydros spalvos tabletes, kurių bendra masė – 130,950 g, gryno MDMA – 24,160 g (18,5 %); 708 pilkas tabletes, kurių bendra masė 229,625 g, gryno MDMA – 42,467 g (18,5 %); vieną geltoną tabletę, kurios bendroji masė 0,243 g, gryno MDMA – 0,059 g (24,5 %); vieną mėlyną tabletę, kurios svoris 0,321 g, gryno MDMA – 0,063 g (19,5 %) ir 3,946 g baltų miltelių su metamfetaminu, kurio gryno svoris – 2,356 g (60 %). Visas išvardytas psichotropines medžiagas 2007 m. sausio 4 d. savo automobiliu, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini) kaimo nugabeno į Vilnių, kur automobilių stovėjimo aikštelėje prie prekybos centro „Maxima bazė“ 2000 tablečių už 7500 eurų pardavė V. V. , veikusiam pagal NVIM, o likusį psichotropinės medžiagos kiekį – 500 tablečių, kurių bendras svoris 163,293 g, gryno MDMA – 29,622 g (18 %), laikė savo namuose Druskininkų sav. (duomenys neskelbtini), iki 2007 m. sausio 4 d., kol jos kratos metu buvo rastos ir paimtos.

Iš viso A. S. ir K. M. neteisėtai disponavo (įgijo, laikė, gabeno platino) labai dideliu įvairių psichotropinių medžiagų (amfetamino, metamfetamino ir MDMA) kiekiu, kurių bendras grynas svoris – 157,135 g.

Be to, K. M. 2007 m. sausio mėnesio pradžioje, turėdamas tikslą parduoti, Druskininkų savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, iš M. G. neteisėtai įgijo (o M. G. išplatino) psichotropinių medžiagų: 0,517 g baltų miltelių su 0,362 g gryno amfetamino kiekiu (70 %); 1,782 g. baltų miltelių su 1,081 g (60,7 %) gryno metamfetamino; dvi geltonas tabletes, kurių bendras svoris 0,417 g, gryno psichotropinės medžiagos MDMA – 0,105 g (25,3 %); dvi mėlynas tabletes, kurių svoris 0,641 g, gryno MDMA - 0,126 g (19,7 %). Šias psichotropines medžiagas, kurių bendras kiekis – 1,674 g, laikė savo namuose Druskininkų savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) iki 2007 m. sausio 4 d., kol jos buvo rastos ir paimtos kratos metu.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų dalis, pagal kurias jis yra nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, ir jo nusikalstamus veiksmus perkvalifikuoti į BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį. Taip pat kasatorius nurodo, kad jam turi būti skirta švelnesnė bausmė remiantis BK 22 straipsnio 3 dalimi, 62 straipsniu, 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 54 straipsnio 3 dalimi. A. S. teigia, kad Lietuvos apeliacinis teismas neišsamiai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą. Kasatorius nurodo, kad niekada neužsiiminėjo narkotikų platinimu, bet nuteistasis K. M. , vykdydamas operatyvinės veiklos pareigūnų prašymą parūpinti psichotropinių medžiagų, įtraukė jį į nusikalstamą veiklą, panaudodamas psichinį smurtą ir  grasinimus, todėl nepagrįsta teismų išvada, kad jis narkotines medžiagas suradęs ir pardavęs K.M. gera valia. Kadangi jo nusikalstama veika padaryta vykdant NVIM, psichotropinės medžiagos nepateko pas narkotikų platintojus ar vartotojus, todėl jo veiksmai nesudaro baigto nusikaltimo ir jie gali būti kvalifikuojami tik kaip pasikėsinimas padaryti nusikaltimą. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė jam baudžiamąjį įstatymą skirdamas bausmę, o būtent bausmės skyrimo principus, numatytus BPK 54 straipsnyje. Kasatorius teigia, kad skirdamas bausmę teismas neatsižvelgė į veikos pavojingumo laipsnį, nes psichotropinės medžiagos nepadarė visuomenės narių sveikatai žalos, taip pat į tai, kad jis neturėjo savarankiškų motyvų ir tikslų padaryti nusikalstamą veiką. Teismas, A. S. nuomone, nepripažino jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kad nusikaltimas nebuvo baigtas, kad jis nuoširdžiai gailisi, baudžiamas pirmą kartą ir kad buvo priverstas padaryti nusikaltimą.

Kasaciniu skundu nuteistasis K. M. prašo pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nuosprendžius ir pritaikius BPK 62 straipsnio 1 dalį, 3 dalies 1 punktą paskirti jam trejų metų laisvės atėmimo bausmę. Kasatorius nurodo, kad teismai neįžvelgė esminio dalyko, kad jo padarytos nusikalstamos veikos tik formaliai atitinka BK 260 straipsnio 3 dalies požymius. K. M. teigia, kad nusikalstamą veiką padarė, nes jo elgesį kontroliavo ir iš dalies darė jam įtaką teisėsaugos institucijų pareigūnai, veikdami pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį. Kasatorius nurodo, kad pasinaudojant jo sunkia materialine padėtimi buvo įtrauktas į nusikalstamus veiksmus, todėl teismai turėjo atsižvelgti į šią svarbią aplinkybę ir taikyti BK 62 straipsnio 1 dalį ir 3 dalies 1 punktą bei skirti mažesnę negu aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. G. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jo apeliacinis skundas atmestas, ir ją pakeisti, paskiriant jam švelnesnę bausmės rūšį, nesusijusią su laisvės atėmimu. Kasatorius nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai paskyrė bausmę. M. G. teigia, kad teismas aplinkybes vertino vienašališkai, subjektyviai, palaikė ir vadovavosi tik kaltinimo kriterijais. Realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, anot kasatoriaus, prieštarauja teisingumo principui. M. G. nesutinka, kad nustatyta tik viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis charakterizuojamas teigiamai, nes pirmosios instancijos teismas pripažino kaip lengvinančią aplinkybę ir tai, kad jis visiškai pripažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasatoriaus nuomone, teismas turėjo nurodyti, kad jis nusikalstamais veiksmais nepadarė realios žalos (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). M. G. mano, kad be pagrindo nebuvo pripažinta lengvinančia aplinkybe ir tai, kad jis negavo jokio atlygio, neturėjo jokios materialinės ar kitokios naudos iš savo veiksmų (BK  59 straipsnio 2 dalis). Kasatorius teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog jis yra jaunas, pradėjus ikiteisminį tyrimą nebuvo padaręs jokių nusikalstamų veikų ir yra vienintelis darbingas šeimos narys, besirūpinantis ligotais tėvais.

Atsiliepime į nuteistųjų A. S. , K. M. ir M. G. kasacinius skundus Generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras siūlo kasacinius skundus atmesti. Prokuroras teigia, kad A. S. prašymas perkvalifikuoti jo nusikalstamus veiksmus iš BK 260 straipsnio 3 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį yra nepagrįstas, nes A. S. įvykdė visas nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalies dispozicijoje objektyviosios pusės sąlygas, todėl jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal šį straipsnį. Prokuroro nuomone, teismai pagrįstai A. S. netaikė BK 62 straipsnio, 59 straipsnio 2 punkto. Taip pat teismai nenustatė kokių nors išimtinų aplinkybių, dėl kurių A. S. turėjo būti taikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Kasaciniame skunde M. G. nurodyta aplinkybė, kad jis iš nusikalstamos veikos negavo jokio atlygio, prokuroro nuomone, negali būti pripažinta lengvinančia aplinkybe, nes BK 260 straipsnio dispozicija nereikalauja narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimo, kaip kvalifikuojančios aplinkybės, o bet koks psichotropinių medžiagų perdavimo būdas yra pripažįstamas kaip platinimas. Todėl atlygio už perduotas psichotropines medžiagas nebuvimas negali būti pripažįstamas lengvinančia aplinkybe. Dėl K. M. kasacinio skundo prokuroras teigia, kad skirti jam dar mažesnę bausmę nėra pagrindo, nes teismas skirdamas bausmę K. M. taikė BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio nuostatas ir galutinę bausmę paskyrė mažesnę nei minimali bausmė už labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje.

Nuteistųjų  A. S. , K. M. ir M. G. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl A. S. nusikalstamos veikos kvalifikavimo

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo 2009 m. vasario 20 d. nuosprendžiu A. S. pagrįstai nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už neteisėtą įgijimą, laikymą, gabenimą ir platinimą labai didelio kiekio narkotinių medžiagų, kurių bendras svoris 157,135 g. Šių aplinkybių nuteistasis A. S. kasaciniu skundu neginčija, tačiau prašo jo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, nes nusikalstama veika buvo kontroliuojama valstybės pareigūnų, taikant nusikalstamos veikos imitacijos modelį (NVIM).

Nuteistojo kasacinio skundo prašymas netenkintinas kaip nepagrįstas. Visų pirma NVIM buvo taikomas kontroliuojant K. M. veiksmus Baltarusijos Respublikos teritorijoje jam platinant ten narkotines medžiagas. A. S. nusikalstama veika padaryta Lietuvos Respublikos teritorijoje. Be to, A. S. nuteistas už labai didelio kiekio narkotinių medžiagų įgijimą, laikymą, gabenimą ir platinimą. Šie BK 260 straipsnio 3 dalies dispozicijoje nurodyti požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš dispozicijoje nurodytų veikų. Šio nusikaltimo sudėtis – formalioji, todėl nusikaltimas yra baigtas, kai asmuo įsigijo, pradėjo laikyti, gabeno šias medžiagas. Jeigu nusikalstama veika yra susijusi su realiu pardavimu ar kitokiu narkotinės medžiagos platinimu, nusikaltimas yra baigtas nuo to momento, kai asmuo pardavė ar išplatino ją bent vienam asmeniui. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad visą narkotinę medžiagą A. S. išplatino, parduodamas ją K. M. . A. S. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį kaip baigtas nusikaltimas.

Dėl BK 54, 61 straipsnių taikymo

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai yra pateikti BK 54 straipsnyje. Pagal  šio straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į:

1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį;

2) kaltės formą ir rūšį;

3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus;

           4) nusikalstamos veikos stadiją;

5) kaltininko asmenybę;

6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį;

7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis).

Be to, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas pirmiau minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BK 54 ir 61 straipsnius taikė tinkamai ir bausmes visiems nuteistiesiems šioje byloje paskyrė teisingai.

Dėl A. S. paskirtos bausmės

Kasaciniame skunde A. S. teigia, kad K. M. panaudodamas psichologinį smurtą ir grasinimus įtraukė jį į nusikalstamą veiką. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijų teismai nuosprendžiuose teisingai nurodė, kad A. S. nebuvo prievarta įtrauktas į nusikaltimo padarymą, jis turėjo galimybę laisvai apsispręsti: grąžinti K. M. pinigus ir atsisakyti daryti nusikalstamą veiką ar kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas ir pranešti apie kurstymą daryti nusikalstamą veiką arba daryti nusikaltimą. To neneigė ir pats A. S. teisiamajame posėdyje. Todėl teismai pagrįstai netaikė A. S. BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkto normos ir nepripažino numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos.

A. S. kasaciniame skunde nurodo, kad teismai klaidingai supranta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kad bylos nagrinėjimo pabaigoje nuoširdus gailėjimasis nebetenka prasmės  ir nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis nuoširdžiai gailisi ir baudžiamas pirmą kartą. Baudžiamajame įstatyme (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte) nustatyta, kad aplinkybe, lengvinančia kaltininko atsakomybę, laikytina bet kuri iš šių situacijų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti šią veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti šioje veikoje dalyvavusius asmenis. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. S. prisipažino dėl nusikalstamos veikos padarymo tik bylos proceso pabaigoje ir tik verčiamas surinktų įrodymų. Kadangi negalima laikyti, kad A. S. savanoriškai prisipažino padaręs nusikaltimą, tai nuoširdus gailėjimasis nebetenka prasmės, nes teismas, norėdamas pripažinti kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, turi nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir kad dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi. Esant tokioms aplinkybėms teismai pagrįstai netaikė A. S. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto.

Kadangi A. S. nusikalstama veika kvalifikuota kaip baigtas nusikaltimas, todėl taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punkto, numatančio švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimą, jei veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, nėra pagrindo.

Kasaciniame skunde, kaip ir apeliaciniame skunde,  A. S. nurodo, kad jam būtina taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį pripažįstant, kad paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir nėra adekvati padarytai nusikalstamai veikai ir jos pasekmėms. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas A. S. apeliacinį skundą, motyvuotai pasisakė apie jam skirtą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta ir neprieštarauja teisingumo principui. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, A. S. paskirta bausmė nėra per griežta.

Dėl K. M. paskirtos bausmės

K. M. kasaciniame skunde teigia, kad pasinaudojant jo sunkia materialine padėtimi buvo įtrauktas į nusikalstamas veikas, todėl teismai turėjo taikyti jam BK 62 straipsnio 1 dalį ir 3 dalies 1 punktą ir skirti ne aštuonerių, o trejų metų laisvės atėmimo bausmę.

Pagal BK 199 straipsnio 2 dalies sankciją kaltininkui gali būti skiriamas laisvės atėmimas nuo trejų iki dešimties metų.  Vilniaus apygardos teismas K. M. paskyrė trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, t. y. labai artimą sankcijos minimumui. Pagal BK 260 straipsnio 1 dalies sankciją kaltininkui gali būti skiriamas laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metų. Teismas už 450 psichotropinių tablečių įgijimą, laikymą K. M. paskyrė trejų metų laisvės atėmimo bausmę, kuri labai artima žemiausiai sankcijoje numatytai bausmei, o už psichotropinių medžiagų įgijimą iš M. G. – paskyrė dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. švelniausią minėto straipsnio sankcijoje numatytą bausmę. Pagal BK 260 straipsnio 3 dalies sankciją kaltininkui gali būti skiriamas laisvės atėmimas nuo dešimties iki penkiolikos metų, o teismas už šį nusikaltimą skyrė K. M. septynerių metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. mažesnę bausmę, negu numatyta sankcijoje mažiausia bausmė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas K. M. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė labai sunkų ir sunkius nusikaltimus, tačiau konstatavo, kad nusikalstama veika nepadaryta realios žalos, kad praeityje K. M. neteistas, jo nusikalstamus veiksmus iš dalies lėmė sunki šeiminė padėtis, jo atsakomybę lengvina net dvi įstatymo numatytos lengvinančios aplinkybės: nuoširdus prisipažinimas padarius nusikaltimus, nuoširdus apgailestavimas dėl padarytų nusikaltimų, jo aktyvūs veiksmai padedant išaiškinti nusikaltimo bendrininką ir įrodyti jo kaltę, todėl teismas jam skyrė švelnesnę bausmę negu įstatymo numatyta.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, patikrinusi Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, nuosprendyje argumentuotai atsakė ir į K.M. apeliacinio skundo motyvus, susijusius su švelnesnės bausmės paskyrimo jam galimybe. Šis teismas visiškai pritarė pirmosios instancijos teismo K. M. skirtoms bausmėms už atskirus nusikaltimus, bausmių subendrinimui, taip pat ir bausmės individualizavimo motyvams.

Kasacinės instancijos teismas pagal BPK 376 straipsnio 3 dalis gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu. Kadangi tokių pažeidimų nenustatyta, švelninti K. M. galutinę subendrintą aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Dėl M. G. paskirtos bausmės

Kasaciniame skunde nuteistasis M. G. nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai paskyrė bausmę.

Bausmė už padarytą nusikalstamą veiką skiriama neperžengiant BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmė, skiriama tik esant BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalį, tačiau straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Pirmosios instancijos teismas skirdamas M. G. bausmę atsižvelgė į tai, kad jis padarė sunkų nusikaltimą, praeityje ne kartą teistas, todėl skyrė jam laisvės atėmimo bausmę. Nustatydamas bausmės trukmę teismas atsižvelgė į tai, kad jis nusikalstamais veiksmais nepadarė realios žalos, jo veikoje yra viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, charakterizuojamas teigiamai, todėl jam paskirta laisvės atėmimo bausmė artimesnė sankcijos minimumui.

M. G. nesutinka, kad nustatyta tik viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis charakterizuojamas teigiamai, nes pirmosios instancijos teismas pripažino kaip lengvinančią aplinkybę ir tai, kad jis visiškai prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Iš Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas pripažino M. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jog jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, ir atsižvelgė į tai skirdamas bausmę, todėl paskyrė jam laisvės atėmimo bausmę, artimą sankcijos minimumui. Kasacinės instancijos teismas konstatuoja, kad aplinkybė, jog nuteistasis charakterizuojamas teigiamai, apibūdina nuteistojo asmenybę ir skiriant bausmę turi savarankišką reikšmę, numatytą BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte. Baudžiamojoje byloje surinktų duomenų apie kaltininko asmenybę visuma turi būti pakankama, kad teismas galėtų išsiaiškinti, ar asmuo nusikalto atsitiktinai, ar nusikalstama veika yra dėsningas viso jo ankstesnio elgesio padarinys. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę įvertino M. G. asmenybę, atsižvelgė, kad yra charakterizuojamas teigiamai. 

              M. G. nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis savo noru atlygino ir pašalino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Byloje nėra jokių duomenų apie kasatoriaus padarytą žalą ir jos atlyginimą, todėl teismas ir nepripažino šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tačiau skirdamas M. G. bausmę atsižvelgė į tai, kad  jis nusikalstamais veiksmais nepadarė realios žalos.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad M. G. penkis kartus teistas už įvairius nusikaltimus: turtinės žalos padarymą apgaule, vagystes, o ir po nusikaltimo, už kurį nuteistas šioje byloje, padarymo iš esmės nepasikeitė, nes padarė dvi svetimo turto vagystes ir už tai nuteistas, apsvaigęs nuo alkoholio padarė administracinį teisės pažeidimą, jam surašytas ATPK pažeidimo protokolas, todėl kasatoriaus teiginys, kad praeityje nebuvo padaręs jokių nusikalstamų veikų, yra nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo apeliacinį skundą, motyvuotai pasisakė dėl paskirtosios bausmės pagrįstumo. Kasacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu – nėra pagrindo.

             Nenustačius  BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nuosprendžių keitimo ar naikinimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų A. S. , K. M. ir M. G. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                                                      Dalia Bajerčiūtė

                    Benediktas Stakauskas

                     Josifas Tomaševičius