Civilinė byla Nr. e3K-3-330-916/2019
Teisminio proceso Nr. 2-16-3-00061-2018-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.6.1; 2.6.16.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. lapkričio 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Palūšės turas“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regiono parko direkcijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Palūšės turas“ dėl nuomos mokesčio ir netesybų priteisimo; tretieji asmenys – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Picukė“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo nešališkumą, bylos nagrinėjimo ribas, įrodinėjimą, ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą bei valstybės turto nuomą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regiono parko direkcija prašė teismo priteisti iš atsakovės UAB „Palūšės turas“ 25 129 Eur nesumokėto nuomos mokesčio už laikotarpį nuo 2017 m. liepos 27 d. iki 2018 m. liepos 31 d. skolą ir 1793,93 Eur delspinigių.
3. Ieškovė nurodė, kad ji su Saugomų teritorijų tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) bei VšĮ „Palūšė“ vykdė Europos Sąjungos lėšomis finansuojamą projektą „Palūšės turizmo centro rekonstrukcija, pritaikant šiuolaikiškam turistų aptarnavimui ir kompleksinei veiklai“. Tarnyba, ieškovė ir paskelbtą koncesijos konkursą laimėjusi UAB „Picukė“ bei jos įsteigta paslaugų teikimo projekto bendrovė atsakovė UAB „Palūšės turas“ 2017 m. balandžio 27 d. sudarė Partnerystės (koncesijos) sutartį „Dėl viešojo ir privataus sektorių partnerystės projekto „Turizmo komplekso Palūšėje plėtra“ įgyvendinimo“ (toliau – ir Koncesijos sutartis). Ieškovė ir UAB „Palūšės turas“ 2017 m. liepos 24 d. sudarė Koncesijos sutarties vykdymui perduodamo turto nuomos sutartį (toliau – ir Nuomos sutartis). Atsakovė nemoka Nuomos sutarties 2 punkte nustatyto nuomos mokesčio, remdamasi Nuomos sutarties 3 punktu, motyvuodama tuo, kad paaiškėjo daugiau išnuomoto turto trūkumų, todėl ji negali naudotis dalimi nuomojamų patalpų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Utenos apylinkės teismas 2018 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė iš UAB „Palūšės turas“ Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijai 25 129 Eur nuo 2017 m. liepos 27 d. iki 2018 m. liepos 31 d. nesumokėto nuomos mokesčio ir 1793,93 Eur delspinigių, iš viso – 26 922,93 Eur.
5. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šalių santykius koncesijos ir valstybės turto nuomos srityje reglamentuoja viešosios teisės normos (Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymas, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas (toliau – ir VSTVNDĮ), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu „Dėl valstybės materialiojo turto nuomos“ patvirtintas Valstybės ilgalaikio materialiojo turto viešojo nuomos konkurso ir nuomos ne konkurso būdu organizavimo tvarkos aprašas), todėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat CK įsakmiai nurodytais atvejais.
6. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad neatlygintinis naudojimasis daiktu yra panauda. Atsakovė nepriskirtina nė vienam iš VSTVNDĮ 14 straipsnyje išvardytų subjektų, kuriems valstybės ir savivaldybių turtas gali būti perduodamas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis.
7. Teismas sprendė, kad Nuomos sutarties 3 punkto nuostata, jog nuompinigiai mokami kas mėnesį kartu su koncesijos mokesčiu, apibrėžia tik šių mokesčių sumokėjimo momentą laikotarpiu, kai mokami abu mokesčiai, o atsakovės aiškinimas, jog ji atleista nuo nuomos mokesčio investiciniu laikotarpiu, prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir Nuomos sutarties turiniui, nes Sutarties 2 punktas nustato konkrečius kas mėnesį mokamo nuomos mokesčio dydžius 2017 ir 2018 metais.
8. Atsakovės argumentus, kad nuomos mokestis turi būti sumažintas visa apimtimi dėl to, jog paaiškėjo paslėpti centrinio pastato trūkumai ir apgyvendinimo namelių trūkumai, kliudantys naudoti šias patalpas pagal paskirtį, ir šių trūkumų ieškovė nepašalina, teismas vertino kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad koncesijos konkurso dalyviams 2017 m. balandžio 13 d. buvo sudaryta galimybė išsamiai apžiūrėti turizmo centro komplekso patalpas ir komplekse esančius poilsio namelius. Nuomojami pastatai buvo dar kartą apžiūrėti, kai buvo perduodami nuomininkei 2017 m. liepos 27 d. Apžiūrų metu konstatuota, kad neveikia signalizacija, blogai veikia patalpų ventiliacija, yra centrinio pastato stogo, pamatų ir terasų hidroizoliacijos trūkumų – atsilupę sienų dažai, atšokęs tinkas, sudrėkusi lubų danga, supelijusios durys, vandens pratekėjimas nuo valgyklos terasos į nuomos punkto patalpas ir kt., todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ventiliacijos ir hidroizoliacijos trūkumai negalėjo būti matomi išoriškai apžiūrint atsakovei perduotus objektus.
9. Pagal Koncesijos sutarties 8 priedo „Rizikos pasiskirstymo tarp šalių matrica“ 6.1 punktą atsakovė prisiėmė informacijos apie perduoto turto būklę prieš perduodant jį valdyti ir naudoti tinkamumo bei šios informacijos prieinamumo stokos riziką. Nuomos sutarties 4, 9.2 punktais atsakovė įsipareigojo atlikti nuomojamo turto paprastąjį ir kapitalinį remontą, nustatant, kad nuomininko šiems darbams atlikti panaudotos lėšos į nuompinigius neįskaitomos ir nuomininkas neturi teisės į šių išlaidų atlyginimą. Teismas sprendė, kad sumažinti nuomos mokestį dėl išnuomoto daikto trūkumų, kurie nuomininkei faktiškai buvo žinomi Nuomos sutarties sudarymo ir daikto perdavimo metu, nėra teisinio pagrindo.
10. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės UAB „Palūšės turas“ apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 13 d. nutartimi Utenos apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą.
11. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, bei pažymėjo nenustatęs aplinkybių, kurios pagrįstų atsakovės teiginius dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo priimant ar vertinant įrodymus. Kolegijos nuomone, atsakovės pateiktą turto būklės įvertinimo aktą pagrįstai atsisakyta priimti, nes jis kelia abejonių tiek dėl objektyvumo, tiek dėl įrodomosios reikšmės. Atsakovės pateikta nepasirašyta remonto darbų sąmata sudaryta 2018 m. spalio mėnesį, o pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo 2018 m. rugsėjo 25 d. Be to, atsakovė nepagrindė šių įrodymų sąsajų su ginčo dalyku ir pripažino, kad pirmosios instancijos teismui sąmoningai sąmatos neteikė, nes naudojosi kitu gynybos būdu. Teismo ekspertizės perduoto turto paslėptiems trūkumams nustatyti skyrimas sprendžiant ginčo klausimą nėra aktualus.
12. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2016 m. birželio 16 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.) galiojusi Koncesijų įstatymo 16 straipsnio 1 dalies redakcija nustatė, jog sėkmingai baigusi derybas su aukščiausią įvertinimą gavusiu konkurso dalyviu suteikiančioji institucija sudaro su juo (ir prireikus su jo įsteigta šiam tikslui įmone) koncesijos sutartį bei prireikus kitas papildomas bei susijusias sutartis, įskaitant sutartis su koncesijos projekto finansuotojais. Tai, kad šiuo metu galiojanti šio straipsnio redakcija įtvirtina, jog koncesininkui koncesijos sutarties galiojimo laikotarpiu be atskiro konkurso gali būti perduotas valdyti, naudoti ir juo disponuoti patikėjimo teise, panaudos pagrindais arba nuomos teisėmis valstybei, savivaldybei ir (ar) suteikiančiajai institucijai nuosavybės teise priklausantis turtas, reikalingas koncesijos sutarčiai įgyvendinti, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovė nėra tas subjektas, kuriam valstybės ar savivaldybių turtas gali būti perduodamas panaudos pagrindais, taip pat įvertinus, kad atsakovė savo valia pasirašė ginčo turto Nuomos sutartį kaip Koncesijos sutarties sudarymo sąlygą, nereiškia, kad šalių santykius būtų galima kvalifikuoti kaip panaudos teisinius santykius.
13. Nuomos sutartyje yra aiškiai nustatytas nuomos mokesčio mokėjimo grafikas, kuris nesietinas su Koncesijos sutartyje nurodytu investavimo laikotarpiu. Pagal Koncesijos sutarties 24.3 punktą projekto bendrovė įsipareigoja už perduotą turtą mokėti Nuomos sutartyje ir pasiūlyme nustatytą nuomos mokestį ieškovei nuo Nuomos sutarčių pasirašymo ir perduotino turto perdavimo momento.
14. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog atsakovei buvo sudarytos visos sąlygos apžiūrėti perduodamą turtą ir identifikuoti jo trūkumus. Atsakovei, kaip ir kitiems konkurso dalyviams, buvo sudarytos visos sąlygos turtą apžiūrėti, jokių ribojimų apžiūros procedūrai ar atitinkamos kvalifikacijos specialistų pasitelkimui nebuvo nustatyta. Vien ta aplinkybė, kad ieškovė užprotokolavo kartu su konkurso dalyviais perduodamų objektų trūkumus ir dalyviai šiuo aktu patvirtino, kad jie buvo informuoti apie perduodamo turto trūkumus, paneigia ieškovės nesąžiningumą vykdant turto perdavimo konkurso laimėtojos žinion procedūrą. Nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovės akcentuojami trūkumai negalėjo būti matomi išoriškai apžiūrint perduodamus objektus. Pavyzdžiui, signalizacijos veikimą buvo galima patikrinti atsakovei pageidaujant.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
15. Kasaciniu skundu atsakovė prašo: nustačius absoliučius sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindus, bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; nenustačius absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų, panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartį bei Utenos apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. sprendimą ir priimti naują procesinį sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės atsakovei jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Jau beveik 20 metų bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas yra medžiotojų ir žvejų klubo „Ūdra“ narys, kurio vadovas yra ieškovės Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vedėjas V. K., o šio klubo narys – ieškovės Lankytojų aptarnavimo skyriaus vedėjas L. S. Jie tai nurodė savo viešųjų ir privačių interesų deklaracijose. Vadinasi, du iš keturių ieškovės skyrių vadovų yra glaudžiai pažįstami su minėtu teisėju. Teisėjas teismo posėdžių metu apie galimą interesų konfliktą neužsiminė ir nenusišalino nuo bylos nagrinėjimo, todėl yra pagrindas manyti, kad jis ir ieškovės atstovai sąmoningai slėpė šią aplinkybę nuo kitų byloje dalyvaujančių asmenų, siekdami, kad jų naudai, o ne objektyviai, būtų išspręsta byla. Pažeidus atsakovės teisę į nešališką teismą, egzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai.
15.2. Ieškovė ieškiniu prašė teismo: priteisti skolą pagal pateiktas sąskaitas faktūras; priteisti delspinigius; atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Ieškinyje suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas) apibrėžia civilinės bylos nagrinėjimo ribas, kurių teismas neturi teisės peržengti. Bylą nagrinėję teismai peržengė ieškinio ribas, pasisakydami dėl perduoto daikto trūkumų, konstatuodami, kad jie atsakovei buvo žinomi ir buvo matomi išoriškai, nors iš ieškinio nėra akivaizdu, kad ieškovė būtų siekusi įrodyti, jog perduoto daikto trūkumai buvo matomi ir žinomi atsakovei.
15.3. Teismai sprendė, kad atleidimas nuo nuomos mokesčio investicijų atlikimo laikotarpiu yra panauda, o tai prieštarautų VSTVNDĮ 14 straipsniui, nes atsakovė nėra tas subjektas, kuriam gali būti suteikta panauda. Atsakovė sutinka, kad turto naudojimas panaudos pagrindais prieštarautų imperatyviosioms įstatymo normoms, nes ji nėra VSTVNDĮ 14 straipsnyje nurodytas subjektas, be to, panaudos sutarties ginčo šalys nebuvo sudariusios, todėl panaudos teisiniai santykiai šiame ginče nenagrinėtini. Teismai nevertino ginčo situacijos Koncesijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo kontekste, o rėmėsi VSTVNDĮ nuostatomis, todėl pritaikė ne tas materialiosios teisės normas, kurios ginčo kontekste yra aktualios, ir todėl neteisingai išsprendė bylą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, civilinėje byloje Nr. e3K-3-356-695/2018 nagrinėdamas neatlygintinio naudojimosi daiktu klausimą, pažymėjo, kad neatlygintinai daiktu galima naudotis tik tuo atveju, jei viešojo ir privataus sektoriaus partnerystė yra įgyvendinama koncesijų tvarka, priešingu atveju tai būtų šiurkštus imperatyviųjų viešosios teisės normų pažeidimas, kuris teisėje netoleruotinas. Vadinasi, bylą nagrinėję teismai neįvertino, kad tarp šalių sudaryta Koncesijos sutartis, todėl atleidimas nuo nuomos mokesčio investicijų atlikimo laikotarpiu neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms.
15.4. Nuomos sutarties 3 punkte nustatyta, kad nuomininkas moka nuompinigius kas mėnesį kartu su koncesijos mokesčiu. Vadinasi, tokiu būdu šalys susitarė, kad nuompinigiams, inter alia (be kita ko), galioja tokios pačios taisyklės, kaip ir koncesijos mokesčiui. Sutarties 3 priedo „Atsiskaitymo ir mokėjimo tvarka“ 4.3 punkte nurodyta, kad atsakovė koncesijos mokestį moka kas mėnesį, išskyrus dvi išimtis – investicijų atlikimo laikotarpį bei statinių remonto metu. Ši nuostata, atsižvelgiant į Nuomos sutarties 3 punktą, laikytina specialiąja ir turi pirmenybę prieš bendrąją. Pagal konkurso sąlygas investicijų laikotarpis baigėsi tik 2018 m. gruodžio 10 d., o ieškovė ieškinyje reikalauja sumokėti nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2017 m. liepos 27 d. iki 2018 m. liepos 31 d., t. y. dar nesuėjus investicijų laikotarpio pabaigos terminui. Be to, šalims skirtingai aiškinant sutarties nuostatas, turėtų būti taikoma ir CK 6.193 straipsnio 4 dalis – kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos jas pasiūliusios šalies nenaudai, tačiau bylą nagrinėję teismai nurodytos teisės normos netaikė.
15.5. Bylą nagrinėję teismai pažeidė šalių rungimosi, dispozityvumo ir lygiateisiškumo principus. 2019 m. rugsėjo 25 d. teismo posėdžio metu teismas pridėjo prie bylos ieškovės pateiktus UAB „Caverion Lietuva“ įrodymus, susijusius su ventiliacijos sistemos neveikimu, jais rėmėsi, tačiau nepriėmė atsakovės pateikto turto apžiūros akto (pateiktas apeliaciniam teismui), kuris įrodytų prastą turto būklę, taip pat neskyrė teismo ekspertizės paslėptiems trūkumams nustatyti. Šie pažeidimai vertintini ir kaip teismo šališkumo įrodymas.
15.6. Teismų išvados, kad perduoto turto trūkumų nebuvo, prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams ir padarytos pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnio nuostatą, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovės pateiktame UAB „Caverion Lietuva“ atliktų paslaugų akte nurodyta, kad „vėdinimo sistemos automatas per silpnas: yra C25A, o turėtų būti C50 A, šildytuvo fazės apkrautos netolygiai, reikėtų patikrinti prijungimą“, o duomenų, kad jis būtų pataisytas, byloje nėra.
16. Trečiasis asmuo UAB „Picukė“ pareiškė prisidėjimą prie kasacinio skundo.
17. Ieškovė ir Tarnyba atsiliepimais į kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Atsiliepimai grindžiami iš esmės analogiškais argumentais, todėl jie pateikiami apibendrinti. Atsiliepimuose nurodomi šie argumentai:
17.1. Kilus teisėjo nešališkumo klausimui, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar yra nustatyta faktų, keliančių abejonių dėl jo nešališkumo, ar jo ir kitų proceso dalyvių ryšio pobūdis ir laipsnis yra rodantis teismo nešališkumo stoką. Vien faktas, kad teisėjas privačių interesų deklaracijoje nurodė savo narystę medžiotojų ir žvejų klube, paneigia šių aplinkybių slėpimo galimybę. Atsakovės nurodyti ieškovės darbuotojai nėra vadovaujantys asmenys, jie nedalyvavo teismo procese.
17.2. Atsakovės pateikti įrodymai (medžiotojų klubo 2000 m. vasario 12 d. susirinkimo protokolas, privačių interesų deklaracijos) nepatvirtina artimesnio (hierarchinio ar kitokio) teisėjo ir ieškovės darbuotojų ryšio. Įprasti teisėjo byloje priimami procesiniai sprendimai (kuriuos suinteresuotas asmuo vertina kaip nepalankius) savaime nereiškia teisėjo šališkumo. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti atsakovės nurodytus prašymus, nurodė atsisakymo motyvus.
17.3. Teismai, nagrinėdami bylą, nenustatė naujų aplinkybių ar faktų, kuriais ieškovė nesirėmė ieškinyje, bet, įvertinę byloje esančius duomenis, pripažino ieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes įrodytomis (kad atsakovė žinojo apie išnuomoto turto trūkumus Koncesijos konkurso vykdymo ir turto perdavimo–priėmimo akto pasirašymo metu), taigi neišplėtė ieškinio faktinio pagrindo apimties ir neperžengė ieškinio ribų.
17.4. Ne pagal Koncesijos, o pagal Nuomos sutartį atsakovei buvo perduotas valdyti ir naudoti valstybės turtas, todėl ji nepagrįstai teigia, kad Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatos byloje netaikytinos. Nei Koncesijų, nei Investicijų įstatymai valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarkos nereglamentuoja.
17.5. Koncesijos sutarties, kurios pagrindu buvo sudaryta Nuomos sutartis, 1.3 punkte nustatyta, kad šalių įsipareigojimai pagal Koncesijos sutartį arba nesutarimai dėl jos dokumentuose esančių prieštaravimų ar neatitikimų aiškinami vadovaujantis tokia dokumentų pirmumo eile: Koncesijos sutartis; Koncesijos sutarties ir Konkurso sąlygų priedai: a) specifikacijos; b) finansinis veiklos modelis; c) atsiskaitymų ir mokėjimų tvarka; d) rizikų matrica; e) kitos Konkurso sąlygos; f) kitos pasiūlymo dalys; g) privalomų draudimo sutarčių sąrašas; h) Nuomos sutartys; i) kiti Koncesijos sutarties priedai. Taigi Nuomos sutarties sąlygos negali būti aiškinamos kaip turinčios pirmenybę prieš Koncesijos sutarties sąlygas. Koncesijos sutarties 23.3 ir 23.4 punktuose yra aiškiai (lot. expressis verbis) atribojami du mokėjimų, kuriuos mokėti pagal pasirašytą Koncesijos ir Nuomos sutartis privalo mokėti atsakovė, tipai, o 23.4 punkte yra aiškiai nurodomas Nuomos mokesčio mokėjimo momentas, todėl nuomos mokestis už perduotą turtą mokėtinas nuo momento, nurodyto Koncesijos sutarties 23.4 punkte.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teismo (ne)šališkumo
18. Kasaciniu skundu yra keliamas teismo šališkumo klausimas. Atsakovė teigia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas neteisėtai neišviešino galimo interesų konflikto, todėl teismas galimai buvo šališkas, o atsakovė neteko teisės pareikšti nušalinimą.
19. Klausimas dėl teisėjo šališkumo pirmą kartą šioje byloje iškeltas tik kasaciniame skunde. Atsakovės teigimu, 2019 m. gegužės 2 d. po apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo 2019 m. kovo 13 d. atsakovei iš asmens, siekiančio įsidarbinti įmonėje, tapo žinoma, kad pirmosios instancijos teismo, t. y. Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų, teisėjas, nagrinėjęs šią bylą, yra susijęs su ieškovės vadovaujančiais darbuotojais.
20. CPK 360 straipsnyje nustatyta, kad kasacinis teismas sprendimą ar nutartį visą arba iš dalies panaikina ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu yra konstatuojami absoliutūs sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindai, nurodyti šio CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Byla gali būti perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui taip pat nustačius esminius proceso teisės normų pažeidimus, kurie negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme. Aptariama teisės norma įgalina kasacinį teismą spręsti absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų klausimą. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu laikoma, kai byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo. Tuo atveju, jeigu konstatuojamas teisėjo šališkumas, darytina išvada, kad teismo sudėtis buvo neteisėta. Esant situacijai, kai aplinkybės dėl galimo teisėjo šališkumo paaiškėja vėliau, negu buvo priimtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kasacinis teismas turi teisę spręsti šį procesinio pobūdžio klausimą ir vertinti su tuo susijusius įrodymus.
21. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, nustatant kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas ar jam pareikštą baudžiamąjį kaltinimą, jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo.
22. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje, taip pat CPK 21 straipsnyje nustatytas teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principas, kuris įtvirtina, kad teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir nešališki.
23. Tinkama teisės į nešališką teismą užtikrinimo garantija yra CPK normų, reglamentuojančių nušalinimo institutą, taikymas. CPK 64 straipsnis nustato, kad teisėjas, teismo posėdžio sekretorius, ekspertas ar vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi, arba yra kitokių aplinkybių, kurios sukelia abejonių dėl jų nešališkumo. Teisėjo (teisėjų) nušalinimo pagrindai išvardyti CPK 65 ir 66 straipsniuose. Nušalinimas turi būti motyvuotas ir pareiškiamas prieš bylą pradedant nagrinėti iš esmės (CPK 68 straipsnio 2 dalis). Pagal teismų praktiką asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, jog egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, kad byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012).
24. Teisėjo nušalinimas yra viena iš procesinių teisių, kuria siekiama teisingo bylos išnagrinėjimo. Ši procesinė teisė leidžia vienai iš šalių, abejojančių teisėjo nešališkumu, pareikšti nušalinimą, kad byloje būtų išsaugomas nešališkumo principas ir užtikrintas teisingas bylos išnagrinėjimas, ja yra užtikrinama asmens teisė į tinkamą procesą bei teisė reikalauti, kad šalių bylą nagrinėjantis šališkas teisėjas nusišalintų ir būtų paskirtas kitas teisėjas, dėl kurio nešališkumo nekiltų abejonių. Siekiant užtikrinti tinkamą teisės į nešališką ir objektyvų teismo procesą, CPK 64–71 straipsniuose įtvirtintas nušalinimo institutas.
25. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad teisėjo nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo ir tendencingumo nebuvimą.
26. Vadovaujantis nusistovėjusia EŽTT praktika, nešališkumas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme gali būti nagrinėjamas dviem aspektais, t. y. pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį testus (žr. pvz., EŽTT sprendimą byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, par. 73).
27. Vadovaujantis subjektyviuoju testu, yra atsižvelgiama į konkretaus teisėjo įsitikinimus ir elgesį, t. y. ar teisėjas konkrečioje byloje turi kokį nors išankstinį nusistatymą ar tendencingumą, o vadovaujantis objektyviuoju testu, yra nustatoma, ar pats teismas ir jo sudėtis suteikė pakankamas garantijas, kad būtų pašalintos bet kokios teisėtos abejonės dėl jo nešališkumo (žr. pvz., EŽTT sprendimą byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, par. 73).
28. Taikant subjektyvųjį teisėjo nešališko testą yra laikomasi teisėjo nešališkumo prezumpcijos (žr. pvz., EŽTT sprendimą byloje Kyprianou prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01, par. 119). EŽTT yra pripažinęs, kad asmeninis teisėjo nešališkumas yra preziumuojamas, kol nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr. pvz., EŽTT sprendimą byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, par. 43, Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06, par. 94). Dėl reikalaujamų įrodymų pobūdžio EŽTT, pavyzdžiui, siekė išsiaiškinti, ar teisėjas rodė priešiškumą ar piktavališkumą dėl asmeninių priežasčių (žr. pvz., EŽTT sprendimus bylose De Cubber prieš Belgiją, peticijos Nr. 9186/80, par. 25, Buscemi prieš Italiją, peticijos Nr. 29569/95, par. 67–68).
29. Objektyvusis teisėjo nešališkumo testas yra laikomas papildoma garantija, atsižvelgiant į tai, kad kai kuriose bylose gali būti sudėtinga pateikti įrodymus, paneigiančius teisėjo subjektyviojo nešališkumo prezumpciją (žr. pvz., EŽTT sprendimą byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 22399/93, par. 32). Taikant objektyvųjį teisėjo nešališkumo testą reikia nustatyti, ar, be teisėjo elgesio, yra kitų patikrinamų faktų, kurie gali kelti abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Taikant šį testą didelė reikšmė suteikiama suinteresuoto asmens požiūriui, objektyvaus stebėtojo nuogąstavimams. Tai, kaip situacija atrodo, turi tam tikros svarbos arba, kitaip tariant, „teisingumas ne tik turi būti įvykdytas, jis taip pat turi atrodyti įvykdytas“ (žr. pvz., EŽTT sprendimą byloje De Cubber prieš Belgiją, peticijos Nr. 9186/80 par. 26, Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06, par. 98). Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims. Šiuo atžvilgiu net įtarimas gali turėti tam tikrą reikšmę, todėl kiekvienas teisėjas, dėl kurio šališkumo gali kilti teisėtų (pagrįstų) abejonių, turi nusišalinti (žr. pvz., EŽTT sprendimą byloje Castillo Algar prieš Ispaniją, peticijos Nr. 28194/95, par. 45). Nepaisant suinteresuoto asmens nuogąstavimų reikšmės, svarbu pabrėžti, kad nors tokie nuogąstavimai yra svarbūs, tačiau nėra lemiami, sprendžiant dėl teisėjo nešališkumo. Lemiamą reikšmę šiuo atžvilgiu turi tai, ar suinteresuoto asmens būgštavimai gali būti laikomi objektyviai pateisinamais (žr. pvz., EŽTT sprendimus bylose Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, par. 44, Pabla Ky prieš Suomiją, peticijos Nr. 9186/80, par. 30, Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06, par. 96). Objektyvusis testas paprastai yra susijęs su hierarchinių ar kitų ryšių tarp teisėjo ir proceso dalyvių nustatymu arba to paties asmens skirtingų funkcijų vykdymu teisminiame procese (žr. pvz., EŽTT sprendimą byloje Kyprianou prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01, par. 121). Todėl kiekvienu atveju turi būti sprendžiama, ar ginčijami santykiai yra tokio pobūdžio ir laipsnio, kad būtų galima konstatuoti teisėjo ar teismo nešališkumo trūkumą (žr. pvz., EŽTT sprendimus bylose Mežnarić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 71615/01, par. 36, Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, par. 47).
30. Atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas buvo šališkas, kadangi teisėjas ir du ieškovės darbuotojai V. K. ir L. S. ne vienerius metus yra to paties medžiotojų ir žvejų klubo „Ūdra“ nariai, taip pat teisėjas nagrinėjant bylą šios informacijos atsakovei neatskleidė ir ji dėl to negalėjo pareikšti potencialaus nušalinimo.
31. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad juo siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje. Teisėjų deklaracijų duomenys yra vieši ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nustatyta tvarka skelbiami Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos interneto svetainėje (14 straipsnio 1 dalis). Viešųjų interesų viršenybės užtikrinimo būdai teisėjui vykdant pareigą vengti viešųjų ir privačiųjų interesų konflikto detalizuojami proceso įstatymuose.
32. Teismo nustatyta, kad pirma, bylą nagrinėjęs teisėjas, atsižvelgdamas į Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo tikslus ir vadovaudamasis jo nuostatomis, yra deklaravęs savo narystę medžiotojų ir žvejų klube „Ūdra“, atsakovės minimi ieškovės darbuotojai taip pat yra įstatymo nustatyta tvarka deklaravę sąsajas su šiuo klubu; antra, minimi fiziniai asmenys yra proceso šalies darbuotojai (nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad nėra svarbi aplinkybė, jog tiek V. K., tiek ir L. S. vadovauja struktūriniams ieškovės padaliniams), tačiau nėra jos valdymo organo nariai, jie nedalyvavo bylos nagrinėjime teisme; trečia, atsakovė neįrodinėja minėtų darbuotojų asmeninio suinteresuotumo tuo, kad valstybės institucijos, kurioje jie dirba, ieškinys būtų patenkintas; ketvirta, atsakovė neįrodinėja, kad bylos nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo laikotarpiu bylą nagrinėjęs teisėjas buvo susitikęs su šiais asmenimis, bendravo, dalyvavo medžiotojų ir žvejų klubo „Ūdra“ organizuotose veiklose. Teisėjų kolegija, įvertinus šias aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo teisėjo sąsaja su ieškove nagrinėjamu atveju yra pernelyg silpna, kad sudarytų teisinį pagrindą daryti išvadą dėl teismo šališkumo egzistavimo, atsakovės argumentai dėl šališkumo grindžiami prielaidomis ir yra paremti iš esmės vien tik suinteresuoto asmens nesutikimu su teismų priimtais jam nepalankiais procesiniais sprendimais, o tai, kaip nurodyta teismų praktikoje, nepatvirtina teismo šališkumo.
33. Atsakovė savo poziciją dėl teismo šališkumo grindžia taip pat ir aplinkybėmis, kad bylą nagrinėjęs teisėjas atsisakė tenkinti atsakovės prašymą skirti ekspertizę, kuria atsakovė siekė įrodyti ieškovės išnuomoto turto trūkumus. Šias aplinkybes ir abejones dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo atsakovė išreiškė ir apeliaciniame skunde.
34. Procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas savaime negali būti vertinamas kaip teisėjo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjo (teisėjų) nušalinimo pagrindas. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija, proceso atnaujinimo institutu (CPK III dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovė pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, su kuriuo ji nesutiko, t. y. teismas atsisakė tenkinti atsakovės prašymą skirti ekspertizę, apskundė apeliacine tvarka ir bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas jį patikrino instancine teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės tvarka ir konstatavo šio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o kasacinio skundo argumentų, paneigiančių šią išvadą, nepateikta.
35. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija daro išvadą, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti atsakovės prašymą skirti ekspertizę nebuvo šališkas, tinkamai aiškino ir taikė CPK nuostatas.
36. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė leistinais įrodymais nepaneigė asmeninio teisėjo nešališkumo prezumpcijos, nepagrindė, kad teisėjas rodė priešiškumą ar piktavališkumą dėl asmeninių priežasčių, taigi, nėra teisinio pagrindo manyti, kad atsakovės nuomonė dėl teisėjo šališkumo yra objektyviai pagrįsta. Nors atsakovės nuomonė dėl teisėjo šališkumo yra teismui svarbi, tačiau, kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti lemiama, sprendžiant šį klausimą dėl teisėjo nešališkumo.
37. Įvertinusi atsakovės pateiktus argumentus dėl neteisėtos sudėties teismo, teisės aktų, įtvirtinančių asmens teisę į teisingą ir nešališką teismą, nuostatas ir teismo jurisprudenciją, teisėjų kolegija sprendžia, kad nenustatyta tokio pobūdžio ir laipsnio pirmosios instancijos teismo teisėjo bei ieškovės darbuotojų santykių, kuriems esant būtų galima konstatuoti teismo nešališkumo trūkumą. Be to, byla buvo ne tik išnagrinėta pirmosios instancijos teismo, kurio nešališkumu atsakovė abejoja, bet taip pat peržiūrėta apeliacine ir kasacine tvarka, patikrinant, ar nepadaryti proceso ir materialiosios teisės normų pažeidimai, galėję lemti netinkamą bylos išnagrinėjimą. Tokių pažeidimų nenustatyta, kartu paneigtas neigiamo poveikio, kurį sukeltų šališkas bylos nagrinėjimas, buvimas nagrinėjamoje byloje.
Dėl neatlygintinio naudojimosi valstybės turtu
38. CK 1.1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius, bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, Civilinio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais.
39. Investicijų įstatyme, nustatančiame investavimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, investuotojų teises ir investicijų apsaugos priemones visų rūšių investicijoms, reglamentuojama, kad investicijos – piniginės lėšos ir įstatymais bei kitais teisės aktais nustatyta tvarka įvertintas materialusis, nematerialusis ir finansinis turtas, kuris investuojamas siekiant iš investavimo objekto gauti pelno (pajamų), socialinį rezultatą (švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos ir socialinės apsaugos bei kitose panašiose srityse) arba užtikrinti valstybės funkcijų įgyvendinimą (2 straipsnio 1 dalis).
40. Ginčui aktualiu laikotarpiu Investicijų įstatymo 15² straipsnio 4 dalyje buvo įtvirtinta, kad valdžios ir privačių subjektų partnerystės sutarties galiojimo laikotarpiu valdžios subjektas gali perduoti privačiam subjektui patikėjimo teise pagal patikėjimo sutartį arba panaudos teise pagal panaudos sutartį valdyti ir naudoti valstybės arba savivaldybės nekilnojamąjį turtą ir kitą turtą, reikiamą valdžios ir privataus subjektų partnerystės sutartyje nustatytai veiklai vykdyti, išskyrus žemę.
41. Koncesijų įstatymo, kurio tikslas yra užtikrinti veiksmingą ir skaidrų koncesijų suteikimą, siekiant tenkinti visuomenės interesus ir poreikius, 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šis įstatymas reguliuoja koncesijų dalyką, suteikimą, valdymo, vykdymo ir ginčų sprendimo tvarką, nustato koncesijose dalyvaujančių asmenų teises, pareigas ir atsakomybę. Specialūs įstatymai gali nustatyti kitokį reguliavimą tik tiek, kiek tai neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms, kuriomis įgyvendinama 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/23/ES dėl koncesijos sutarčių suteikimo.
42. Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtinta, kad pagal koncesijos sutartis koncesininkams gali būti perduotas valdyti ir (ar) naudoti valstybės, savivaldybės ir (arba) valstybės ar savivaldybės kontroliuojamų asmenų nuosavybės, patikėjimo teise valdomas ir (ar) naudojamas turtas. Jeigu koncesijos, kuri suteikiama atviro viešo konkurso būdu, projektui įgyvendinti reikalinga valstybinė ar savivaldybės žemė ir (ar) kitas valstybės ar savivaldybės turtas ir tai nustato konkurso sąlygos, koncesijos suteikimo laikotarpiu teisės į šios žemės sklypus ir (ar) kitą valstybės ar savivaldybės turtą koncesininkui gali būti suteikiamos be aukciono (be atskiro konkurso), sudarant su juo nuomos ar kitas įstatymų nustatytas sutartis. Koncesijos sutartimi koncesininkui gali būti perduodamos valstybės ir (arba) savivaldybės kontroliuojamų asmenų teisės ir pareigos, atsirandančios iš tokių asmenų sudarytų sandorių, koncesijos sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka.
43. Koncesija yra vienas iš investicijų būdų, nurodytų Investicijų įstatymo 4 straipsnio 5 punkte. Koncesijų įstatymas yra specialus įstatymas Investicijų įstatymo atžvilgiu, todėl nagrinėjamu atveju kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia pagal taikytinos ginčui aktualios Koncesijų įstatymo redakcijos nuostatas.
44. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnis, kuriame reglamentuojama valstybės ir savivaldybės turto panauda aktualiu ginčui laikotarpiu, taip pat neįtvirtino, kad neatlygintinai, t. y. panaudos pagrindais, viešosios nuosavybės teise valdomas turtas galėtų būti perduotas koncesininkui pagal koncesijos sutartį.
45. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias viešosios nuosavybės (ne)atlygintinį perleidimą privačiam subjektui koncesijos sutarties pagrindu, konstatuoja, kad nagrinėjamam ginčui išspręsti svarbu yra ne tik išaiškinti viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimą, koncesijos teisinius santykius bei investicijas Lietuvos Respublikoje reglamentuojančias teisės normas, bet ir nustatyti šalis siejusių sutarčių nuostatas. Teismai nustatė, kad ginčas tarp šalių kilo dėl prisiimtų įsipareigojimų pagal Nuomos sutartį, kuri yra sudėtinė Koncesijos sutarties dalis – jos priedas.
Dėl Koncesijos ir Nuomos sutarčių nuostatų aiškinimo
46. Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino šalių pasirašytas Nuomos ir Koncesijos sutartis, dėl tos priežasties priėjo prie nepagrįstos išvados, kad atsakovė įsipareigojo mokėti nuomos mokestį ieškovei nuo Nuomos sutarties pasirašymo ir turto perdavimo momento.
47. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad ieškovė ir atsakovė, sudarydamos Koncesijos sutartį, kartu pasirašė Nuomos sutartį, joje nustatė nuomos mokesčio dydį ir mokėjimo terminus. Koncesijos sutartyje nustatyta, kad koncesininko pareiga mokėti koncesijos mokestį atsiranda tuomet, kai baigiasi investicijų laikotarpis (Koncesijos sutarties 3 priedo 4.3 punktas).
48. 2017 m. liepos 24 d. Nuomos sutarties 3 punkte nustatyta, kad nuomininkas moka nuompinigius kas mėnesį kartu su koncesijos mokesčiu. Atsakovės nuomone, šią sutarties nuostatą reikia aiškinti taip, kad kol nekilo atsakovei prievolė mokėti koncesijos mokestį investicijų metu, tai nemokėtinas ir nuomos mokestis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia atsakovės pozicija yra nepagrįsta.
49. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tiek Nuomos, tiek Koncesijos sutartyse, tiek kitoje bylos medžiagoje, be atsakovės minimos Nuomos sutarties sąlygos, nėra kitų sąlygų, įrodymų ar aplinkybių, kurios pagrįstų, kad atsakovė yra atleista nuo nuomos mokesčio mokėjimo investiciniu laikotarpiu. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovė leistinomis priemonėmis neįrodė, kad šalys buvo sutarusios dėl atsakovės atleidimo nuo Nuomos sutartyje nurodyto nuomos mokesčio mokėjimo sutartyje įtvirtintais terminais. Priešingai, Nuomos sutarties 2 punkte, išskiriant pagal laikotarpius, įtvirtinta, kad nuomininkas – atsakovė įsipareigoja mokėti nuomos mokestį laikotarpiu nuo 2017 metų iki 2036 metų, t. y. nuoma turi būti mokama 2017 m. – 2050 Eur per mėn. su PVM, 2018 m. – 2050 Eur per mėn. su PVM; Nuomos sutarties 8 punkte nustatyta, kad nuomotojas įsipareigoja perduoti turtą per 10 d. nuo sutarties pasirašymo – ginčo nėra, kad ieškovė nuo Nuomos sutarties pasirašymo ir turto perdavimo nuomininkei momento laikė turtinti teisę į Nuomos sutartyje nustatyto dydžio nuomos mokestį. Šią aplinkybę pagrindžia faktas, kad kiekvieną mėnesį nuo 2017 m. rugsėjo 4 d. ieškovė pateikdavo atsakovei PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodyta mokėtina kaina už turto nuomą pagal Nuomos sutartį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, aiškinant šias Nuomos sutarties sąlygas kartu su Koncesijos sutarties 3 priedo 4.3 punkte nustatyta sąlyga, jog investicijų laikotarpio pabaiga yra 2018 m. gruodžio 10 d., nėra teisinio pagrindo sutikti su atsakovės pozicija, kad nuoma neturi būti mokama per investicinį laikotarpį, o pareiga šį mokestį mokėti atsakovei kils tik vienu metu su prievole mokėti koncesijos mokestį, t. y. nuo 2018 m. gruodžio 10 d.
50. Kasacinio teismo teisėjų kolegija aiškina, kad Nuomos sutarties 3 punktas, kuriame įtvirtinta nuostata, kad nuomininkas moka nuompinigius kas mėnesį kartu su koncesijos mokesčiu, yra organizacinio pobūdžio ir nustato nuomos mokėjimo tvarką, t. y. kad nuompinigiai mokami kartu su koncesijos mokesčiu vienu metu, nuo tada, kai atsakovei kils pareiga mokėti koncesijos mokestį. Minėta, kad koncesininkė yra atleista nuo koncesijos mokesčio mokėjimo investicijų laikotarpiu iki 2018 m. gruodžio 10 d.
51. Atsakovė byloje teigia, kad net jeigu teismas aiškintų, jog ji turi pareigą mokėti nuomos mokestį nuo Nuomos sutarties sudarymo momento, šis mokestis turėtų būti mažinamas atsižvelgiant į neatskleistus trūkumus, kuriuos atsakovei reikėjo pašalinti savo lėšomis. Ši pozicija grindžiama CK 6.485 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato, kad nuomotojas atsako už išnuomoto daikto trūkumus, kurie visiškai ar iš dalies kliudo naudoti daiktą pagal paskirtį, net ir tais atvejais, kai nuomotojas sudarydamas sutartį apie tuos trūkumus nežinojo. Šio straipsnio antra dalis nustato gynybos būdus, o du iš jų suteikia galimybę: 1) reikalauti, kad nuomotojas neatlygintinai tuos trūkumus pašalintų arba atitinkamai sumažintų nuomos mokestį, arba atlygintų nuomininkui trūkumų pašalinimo išlaidas; 2) išskaičiuoti iš nuomos mokesčio trūkumų pašalinimo išlaidas, jei apie tai iš anksto pranešė nuomotojui.
52. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pagal Koncesijos sutarties 3 priedo 6.1 punktą ir Nuomos sutarties 4 ir 9.2 punktus, įtvirtinančius, jog nuomininko lėšos, panaudotos turto parengimui pasikeičiantiems metų sezonams bei paprastajam ir kapitaliniam remontui į nuompinigius neįskaitomos ir nuomininkas neturi teisės į šių išlaidų atlyginimą, taigi iš esmės visa rizika ir visos išlaidos dėl galimų remontų yra perkeltos atsakovei. Toks aiškinimas pagrįstinas Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 10 punktu, kuriame nustatyta, kad koncesija – suteikiančiosios institucijos koncesininkui pagal šį įstatymą ir sudaromą sutartį suteikiamas leidimas vykdyti ūkinę komercinę veiklą, apimančią paslaugų teikimą ir (ar) darbų vykdymą, ir (ar) viešųjų paslaugų teikimą, kai koncesininkas prisiima visą ar didžiąją dalį su tokia veikla susijusios rizikos bei atitinkamas teises ir pareigas, o jo atlygį už tokią veiklą sudaro tik teisės užsiimti atitinkama veikla suteikimas ir pajamos iš tokios veiklos arba tokios teisės suteikimas ir pajamos iš tokios veiklos kartu su atlygiu, mokamu koncesininkui suteikiančiosios institucijos, atsižvelgiant į jos prisiimtą riziką.
53. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad byloje nėra ginčo, kad 2017 m. balandžio 13 d. visiems pageidaujantiems konkurso dalyviams, taigi ir atsakovei, buvo sudaryta galimybė išsamiai apžiūrėti išnuomotinus nekilnojamojo turto objektus. Surašytas ir konkurso dalyvių parašais patvirtintas Apžiūros susirinkimo protokolas ir jo priedas „Palūšės turizmo centro centrinio pastato ir 6 (šešių) poilsio namelių defektų sąrašas“. Nuomojami pastatai buvo dar kartą apžiūrėti po Nuomos sutarties sudarymo, kai buvo perduodami nuomininkei 2017 m. liepos 27 d. Atsakovei nuomotoja sudarė galimybę išsamiai įvertinti nuomojamo turto būklę ir kokybę, šia teise ji pasinaudojo. Pagal Koncesijos sutarties 8 priedo „Rizikos pasiskirstymo tarp šalių matrica“ 6.1 punktą atsakovė prisiėmė informacijos apie perduoto turto būklę prieš perduodant jį valdyti ir naudoti tinkamumo bei šios informacijos prieinamumo stokos riziką.
54. Nagrinėjamu atveju aiškinant CK nuostatas reikia atsižvelgti į teisinio santykio specifiką, t. y. į tai, kad Nuomos sutartis yra papildoma, užtikrinanti tinkamą koncesijos teisinių santykių įgyvendinimą. Siekdamos įgyvendinti šiuos teisinius santykius šalys atitinkamai susitarė, kad už nuomos objektu esančio turto trūkumus rizika tenka nuomininkui. Tokio pobūdžio rizikos paskirstymo susitarimai neprieštarauja koncesijos esmei, taip pat neperžengia Nuomos sutarties ypatumų koncesijos teisinio santykio kontekste esančio sutarties laisvės principo ribų. CK 6.485 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti nuomininko gynybos būdai gali būti taikomi tik tada, kai rizika dėl nuomos sutarties objektu esančių daiktų trūkumų tenka nuomotojui, t. y. šalių susitarimu nėra perkelta nuomininkui. Atitinkamai lingvistiškai suformuluota ir šio straipsnio 1 dalis, kurioje vartojama frazė „nuomotojas atsako“. Perkėlus riziką dėl nuomos sutarties objektu esančių daiktų trūkumų nuomininkui, nuomotojo atsakomybė nėra galima.
55. Pažymėtina, kad šalių Koncesijos sutartis sudaryta dvidešimčiai metų, taigi, kasacinio teismo teisėjų vertinimu, rizikos perkėlimas atsakovei yra pateisinamas ir šios nutarties 43–48 punktuose aptartų viešosios teisės aktų, reglamentuojančių viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimą, nuostatų pagrindu, taigi atsakovės nurodomi CK 6.485 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti gynybos būdai dėl šių teisinių santykių specifikos ir gana aiškaus rizikos perkėlimo šalių pasirašyta Koncesijos sutartimi atsakovei šioje situacijoje netaikytini.
56. Teismų nustatyta, kad ginčo koncesijos sutartis sudaryta dvidešimčiai metų, taigi, kasacinio teismo teisėjų vertinimu, rizikos perkėlimas atsakovei yra pateisinamas šios nutarties 43–48 punktuose aptartų viešosios teisės aktų, reglamentuojančių viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimą, nuostatų pagrindu ir CK 6.485 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti gynybos būdai dėl šių teisinių santykių specifikos ir gana aiškaus rizikos perkėlimo šalių pasirašyta Koncesijos sutartimi atsakovei, šioje situacijoje netaikytini.
Dėl ieškinio ribų peržengimo
57. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nepagrįstai peržengė ieškinio ribas pasisakydami dėl perduoto daikto trūkumų. Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neišeidamas už tų ribų, kokias nustato ginčo šalys.
58. Pareiškus ieškinį, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalykas apibrėžiamas ieškinio ribomis. Šios nustatomos pagal ieškinio dalyką ir pagrindą – ieškinio pareiškime ieškovas suformuluoja materialinį teisinį reikalavimą atsakovui ir nurodo aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą atsakovui, pateikia šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teisinius faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimą atsakovui, t. y. faktinį ieškinio pagrindą, ieškovas privalo nurodyti ieškinio pareiškime. Pagal CPK 42 straipsnio 1 dalį ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus, tačiau paprastai tai jis gali padaryti tik iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (CPK 141 straipsnis 1 dalis). Teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra). Įstatymo ieškovui nenustatyta įpareigojimo ieškinio pareiškime nurodyti teisinį ieškinio pagrindą, tačiau nurodyti faktinį ieškinio pagrindą būtina (CPK 135 straipsnis), nes, minėta, tiriant ieškinio pareiškime nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus į nurodytas faktines aplinkybes nagrinėjamoje byloje nustatomi faktai, kurių teisinį vertinimą atlieka bylą nagrinėjantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2014).
59. Atsakovė, nesutikdama su ieškiniu, atsikirsdama į jį nurodė, kad turto perdavimo–priėmimo akte, kaip ir 2017 m. balandžio 13 d. įvykusios statinių apžiūros trūkumų sąraše, buvo įrašyti tik išoriškai matomi statinių trūkumai. Dėl to, atsakovės nuomone, ieškovės reikalaujamas nuomos mokestis nepriteistinas ir dėl to, kad ieškovė perdavė statinius su trūkumais, trukdančiais naudoti juos pagal paskirtį. Pradėjus vykdyti sutartį paaiškėjo ir tokie trūkumai, kurie nebuvo aptarti 2017 m. balandžio 13 d. trūkumų sąraše, t. y. kad neveikia centrinio pastato ir apgyvendinimo namelių ventiliacijos, apsaugos ir signalizacijos sistemos, yra centrinio pastato stogo, pamatų ir terasų hidroizoliacijos bei apšiltinimo trūkumų, eksploatacinių reikalavimų neatitiko elektros instaliacijos ir televizijos tinklai.
60. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šios bylos nagrinėjimo dalyką sudaro ne tik ieškovės nurodytas ieškinio dalykas ir reikalavimo pagrindą sudarančios aplinkybės, bet ir atsakovės nurodytos faktinės aplinkybės, sudarančios jos atsikirtimą į ieškinį. Nagrinėjamu atveju teismai, spręsdami dėl ieškinio tenkinimo ar atmetimo, vertino atsakovės nurodytas aplinkybes, todėl atsakovė nepagrįstai kasaciniame skunde teigia, kad teismai, jas vertindami ir nustatydami atsakovės atsikirtimų pagrįstumą, peržengė bylos nagrinėjimo ribas.
61. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai nepažeidė proceso teisės normų reikalavimų, užtikrinančių teismo nešališkumą, tinkamai taikė teisės aktų, reglamentuojančių viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimą, nuostatas, nepažeidė sutarčių aiškinimo taisyklių, todėl priėmė teisingus procesinius sprendimus, kurių naikinti ar keisti kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Algis Norkūnas
Dalia Vasarienė