Administracinė byla Nr. A-2200-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-02517-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I  S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas M. K. kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), priteisti 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, kad Šiaulių TI periodiškai buvo kalintas nuo 2004 iki 2015 metų. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas perpildytose kamerose. Jose buvo tamsu, šalta, drėgna, trūko oro. Patalpose buvo stalas, sanitarinis mazgas, 4 dviaukščiai gultai. Nurodyti baldai užėmė didelę kameros ploto dalį, todėl pareiškėjas buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, gamtinius reikalus atlikti visų akivaizdoje, kas žemino jo orumą. Gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas. Tai labai pakenkė pareiškėjo akims, nes jis yra daug skaitantis ir rašantis. Kamerose rūkantieji buvo laikomi su nerūkančiaisiais, pareigūnai tyčia sudarė konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų. Pažymėjo, kad kamerose nuo lubų krito kalkės, iš tualeto, nors ir atitverto sienele, po visą kamerą sklido nemalonus kvapas. Be to, kalinimo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo tinkamai teiktos medicinos paslaugos.

Skunde pareiškėjas taip pat nurodė, kad atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, asmens ar daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, nes asmenys, esant žemai oro temperatūrai, verčiami nusirengti, o daiktai dedami į nešvarias dėžes. Dėl tokių Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, nepatogumus. Kad dėl nurodytų aplinkybių galima kreiptis į teismą, sužinojo 2014 m., kai kiti nuteistieji pradėjo rašyti skundus. Be to, advokatai pareiškėją informavo, kad senaties termino nėra.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime prašė taikyti reikalavimo senaties terminą, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. rugsėjo 12 d. pažymos Nr. 60/09-30299 „Dėl M. K.“ matyti, kad pareiškėjas buvo laikomas įstaigoje periodiškai nuo 2004 m. vasario 13 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. Nurodė, kad pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Atsakovas atkreipė dėmesį į teismų praktiką, anot kurios, tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui M. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 900 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovo prašymu taikė trejų metų ieškinio senaties terminą, jį pradedant skaičiuoti  nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.

Šiaulių apygardos administracinis teismas konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 6 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas 75 dienas buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko minimalus ploto reikalavimo vienam asmeniui, o 29 dienas kameros plotas svyravo tarp leistino ir galimai mažesnio nei nustatyta norma, todėl Šiaulių TI pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas pripažino, kad pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu sanitarinis mazgas neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010  21 punkto reikalavimų, pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

Kitus pareiškėjo argumentus dėl kamerų apšvietimo, laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, tinkamo sveikatos priežiūros neužtikrinimo, asmens ar daiktų apžiūros sąlygų, pasivaikščiojimams skirtos vietos ir  laiko teismas atmetė.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas yra rūkantis ir sutiko būti paskirtas į kamerą, kurioje laikomi rūkantys asmenys. Šiaulių TI administracija patalpindama pareiškėją į kamerą kartu su rūkančiais asmenimis, jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Teismas atsižvelgė ir į tai, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Iš bylos medžiagos matyti, jog Šiaulių tardymo izoliatorius ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos.

III.

Pareiškėjas M. K. su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 30 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pažymi, kad pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindžia abstrakčiais teiginiais. Pateiktas apeliacinis skundas grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Pažymi, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo sužinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Apeliacinio skundo argumentai laikyti nepagrįstais, reiškiami siekiant pasipelnyti iš susidariusios situacijos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2016 m. sausio 25 d. gautas pareiškėjo prašymas jo apeliacinį skundą panaikinti, palikti galioti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 30 d. sprendimą, pareiškėjas nurodė, kad sprendimas jį tenkina. 

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 137 str.), o pareiškėjas pateiktame prašyme nenurodė, kad jam žinomos apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės, kreipėsi į pareiškėją, prašydama teismui pateikti rašytinį patvirtinimą, kad jis atsisako savo apeliacinio skundo dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 30 d. sprendimo ir apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės (ABTĮ 132 str. 3 d.) jam yra žinomos ir suprantamos. Pareiškėjas rašytinio patvirtinimo teismui nepateikė, todėl byla nagrinėjama iš esmės.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas teigia, kad jam dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo padaryta neturtinė žala.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas priteisė per mažą sumą jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, tačiau nepateikia argumentų, kuriais ginčytų Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendime konstatuotas faktines aplinkybes. Išnagrinėjusi bylos duomenis ir atsižvelgdama, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, teisėjų kolegija pripažįsta teismo konstatuotas aplinkybes pagrįstomis.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Šiaulių TI pareiškėjui nebuvo užtikrintas pakankamas kalinimo plotas. Laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 6 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas 75 dienas buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko minimalus ploto reikalavimo vienam asmeniui, o 29 dienas kameros plotas svyravo tarp leistino ir galimai mažesnio nei nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte. Taigi Šiaulių TI pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

Teismas taip pat nustatė, kad sanitarinė patalpa (tualetas) nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, t. y. ši patalpa nėra atskirose patalpose ir su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Įvertinęs Lietuvos higienos normų HN 76:2010 reikalavimus, teismas konstatavo, kad Šiaulių TI neužtikrino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatytų reikalavimų ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo atsiliepime pateiktus duomenis apie pareiškėjo kalinimą Šiaulių TI ginčijamu laikotarpiu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo laikotarpį, kuomet pareiškėjas buvo kalinamas Šiaulių TI ir laikotarpį, kuomet pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą kamerose buvo pažeista.

Taigi nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus reikalavimus, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis). Tačiau kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; pragyvenimo lygį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje 75 dienas buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko minimalus ploto reikalavimo vienam asmeniui, o 29 dienas kameros plotas svyravo tarp leistino ir galimai mažesnio nei nustatyta norma. Be to, Šiaulių TI neužtikrino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatytų reikalavimų.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir reikšmingą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija nesutinka, kad pareiškėjui padaryta žala yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo prašoma priteisti 30 000 Eur dydžio suma, tačiau įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, atsižvelgdama į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad 900 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.)  140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                      Romanas Klišauskas

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė