Civilinė byla Nr. 2-1713/2013

                                                                                        Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00492-2012-5

                        Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

                                                        32.1; 121.21                    

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutarties, kuria atmestas ieškovo R. A. ieškinys atsakovui likviduojamai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo terminuoto indėlio sutartimis civilinėje byloje Nr. 2-2474-611/2013, byloje dalyvaujant trečiajam asmeniui valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo terminuoto indėlio sutartimis.

Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2011-07-07 su atsakovu sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr.20110707K990019 ir 2011-07-09 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr.20110709K990010, pripažinti, kad minėtos sutartys yra terminuotųjų indėlių sutartys bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu 2010-07-09 buvo sudaręs terminuotojo indėlio sutartis Nr.DE20100709K990093 dėl 30000 Lt indėlio ir  Nr.DE 20100709K990092 dėl 10000 Lt indėlio. Pagal sudarytas sutartis abiejų indėlių termino pabaiga buvo 2011 07 09. Likus dviem dienoms iki terminuotųjų indėlių termino pabaigos (2011 07 07) ieškovas atvyko pas atsakovą pasikonsultuoti dėl šių indėlių termino pratęsimo ar naujų terminuotųjų indėlių sutarčių sudarymo. Ieškovo teigimu, atsakovo atstovas paaiškino, kad gali būti sudaryta terminuotojo indėlio, susieto su obligacijomis, sutartis už kurią bankas moka didesnes palūkanas. Kartu ieškovui buvo paaiškinta, kad jis niekuo nerizikuoja, kadangi pagal jam siūlomą sudaryti sutartį investuoti pinigai, jei suma neviršija 100000 eurų, yra apdrausti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o to patvirtinimui buvo pateikta banko Snoras forma „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“. Tikėdamas, kad ieškovui siūloma terminuotojo indėlio, susieto su obligacijomis, sutartis, dar nesibaigus terminuotųjų indėlių sutartims, 2011-07-07 pasirašė atsakovo pateiktą sutartį Nr.FO20110707K990019 17593,84 Lt sumai, o pasibaigus terminuotųjų indėlių terminui -2011-07-09 tokią pačią atsakovo pateiktą sutartį Nr.FO20110709K990010 40985,65 Lt sumai. Ieškovas nurodo, kad, nebūdamas profesionaliu investuotoju, pagal jam suteiktą informaciją manė, kad yra sudaręs terminuotųjų indėlių, susietų su obligacijomis, sutartis, todėl pagrįstai tikėjo, kad investicija yra saugi, nes yra apdrausta VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Sudarant šias sutartis, atsakovas elgėsi neprofesionaliai neatidžiai ir nerūpestingai bei suklaidino ieškovą dėl esminių sutarčių sąlygų, kadangi tinkamu būdu neatskleidė informacijos, kurią pagal sutarčių sudarymo metu galiojusius įstatymus buvo būtina atskleisti, t.y nepaaiškino, kad pateiktos ne terminuotųjų indėlių sutartys, bet obligacijų pirkimo sutartys. Tokiu būdu ieškovo sudarytos su atsakovu sutartys yra sudarytos iš esmės suklydus ir naikintinos CK 1.90 str. pagrindu.

Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad, vadovaudamasis Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 22 p., iš anksto pateikė ieškovui taisyklių 30-45 punktuose nurodytą informaciją, o ieškovas raštu patvirtino, kad šią informaciją gavo. Mano, jog byloje esantys įrodymai liudija, kad ieškovas siekė investuoti lėšas į vertybinius popierius, tikėdamasis gauti didesnę piniginę grąžą, ir tai jam neabejotinai buvo suprantama. Ieškovas, sudarydamas ginčo sutartis, veikė laisva valia ir objektyviai turėjo suvokti šių sandorių esmę.  Ieškovo pasirašyta neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis yra tipinė sutartis, kurios nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai, atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio paslaugas atsakovas teikė ieškovui ir kokio pobūdžio sutartys buvo papildomai sudarytos. Minėtos sutarties specialiosios dalies 3 p. nuostata dėl kliento lėšų grąžinimo užtikrinimo turi būti aiškinama būtent sąskaitoje laikomų lėšų atžvilgiu, bet ne paties banko obligacijų atžvilgiu. Ši sutarties nuostata jokiu būdu nereiškia, kad absoliučiai visi atsakovo įsipareigojimai investuotojams yra apdrausti. Ieškovas, kadangi anksčiau buvo sudaręs terminuoto indėlio sutartis, objektyviai negalėjo nepastebėti esminių skirtumų tarp obligacijų ir terminuoto indėlio. Ieškovas buvo tinkamai informuotas ne tik apie obligacijos kaip finansinės priemonės esmę, bet ir apie egzistuojančią riziką, kad bankas neišpirks obligacijų dėl bankroto.

Trečiasis asmuo prašė ieškinį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 2 d. nutartimi nutarė civilinę bylą pagal ieškovo R. A. ieškinį atsakovui likviduojamam AB bankui SNORAS dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimų prijungti prie civilinės bylos Nr. B2-2267-611/2013 ir laikyti minėtos bylos dalimi ir ieškovo R. A. ieškinį atmesti.

Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas suklaidino ieškovą ir nurodė, kad ieškovo klaidingas tam tikrų sudaromų sutarčių sąlygų supratimas negali būti pripažintas esminiu suklydimu  dėl sandorių esmės (CK 1.90 str.). Byloje esantys duomenys taip pat nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ieškovas buvo atsakovo apgautas. Teismas nurodė, kad obligacijų pasirašymo sutarčių 1.22 punkte ieškovas patvirtino, kad yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka ir kad jis buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes, o sutarčių sąlygos atitinka ieškovo valią. Be to, neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieškovas patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą. Ieškovas fakto, kad buvo susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu, neginčija. Baziniame Prospekte yra pastaba, kad investuotojas, prieš priimdamas sprendimą dėl investavimo, turi susipažinti su jo sąlygomis, o prospekte yra atskleidžiamos  su obligacijų įsigijimu susijusios rizikos, įskaitant ir riziką, kad atsakovas nustatytais terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais, kas iš esmės atitinka atsakovo nemokumo riziką. Ieškovas pirko atsakovo obligacijas pagal 2 sutartis skirtingais laikotarpiais, 2011-07-07 sutartimi pirko obligacijas, įnešdamas tam tikslui lėšas į banko sąskaitą, o 2011-07-09 sutartimi pirko obligacijas, pasibaigus terminuoto indėlio sutartims. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovas išreiškė iniciatyvą sudaryti su ieškovu ginčijamas sutartis, kad atsakovas kvietė ieškovą atvykti į banką, kad sudaryti ginčo sutartis. Ieškovas pats vyko į atsakovo banką ir domėjosi galimais investicijų būdais. Ieškovas pagal byloje esančius rašytinius įrodymus išreiškė valią gauti didesnę grąžą, sutikdamas prisiimti didesnę riziką, o  pagal obligacijų pasirašymo sutartis atsakovas mokėdavo didesnes palūkanas nei sudarant terminuoto indėlio sutartis. Nei obligacijų pasirašymo sutartyse, nei prospekte ar galutinėse sąlygose, su kuriomis ieškovas buvo susipažinęs, nėra nuorodos, jog obligacijos yra draudžiamos pagal IĮIDĮ nuostatas. Nors taip pat nėra nuostatos, kad jos nėra draudžiamos (IĮIDĮ 13 str. 1 d.), tačiau, teismo vertinimu, nesant informacijos, jog obligacijos yra draudžiamos, ieškovas kaip vidutiniškai rūpestingas ir atidus asmuo, prieš sudarydamas sutartis galėjo ir turėjo pasidomėti ar obligacijos yra draudžiamos, tačiau to neatliko dėl savo neatidumo. Be to, ieškovo iniciatyva apklaustas byloje liudytojas M. G. teismo posėdyje patvirtino, kad būdamas atsakovo darbuotoju ir siūlydamas klientams pirkti obligacijas, visuomet jiems žodžiu paaiškindavo, jog obligacijos nėra draudžiamos pagal IĮIDĮ. Ieškovo iniciatyva apklaustas liudytojas V. G. tik patvirtino faktą, kad girdėjo, būdamas šalia ieškovo atsakovo banke, ieškovo ir atsakovo darbuotojo pokalbio nuotrupas bei, kad kalba ėjo apie obligacijų įsigijimą, tačiau pokalbio turinio negalėjo atskleisti. Teismas pažymėjo, kad liudytojas M. G., teikdamas parodymus, pripažino, kad ieškovas, prašydamas jį liudyti teisme, bandė užsiminti, kad liudytojas neprimintų aplinkybės dėl ieškovo informavimo apie draudimo apsaugos negaliojimą perkamoms obligacijoms, kas, teismo manymu, atspindi ieškovo tam tikrą nesąžiningumą. Teismas pažymėjo ir tai, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovas būtų platinęs produktą – terminuotą indėlį, susietą su obligacijomis. Ieškovas nepateikė jokių duomenų ir įrodymų, sudarančių pagrindą laikyti, kad jis sudarė tokią jo įsivaizduojamą sutartį, nes obligacijų pasirašymo sutartis savo turiniu ir forma akivaizdžiai skiriasi nuo terminuoto indėlio sutarties. O ieškovo klaidingas įsivaizdavimas nesudaro pagrindo pripažinti niekinėmis sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis. Taip pat nėra pagrindo minėtas sutartis pripažinti terminuoto indėlio sutartimis, kadangi ieškovas neįrodinėjo ir nepateikė įrodymų, kad minėtos ginčo sutartys yra tariami sandoriai, kad šalys siekė sudaryti terminuoto indėlio sutartis.

Taip pat teismas nurodė, jog, kadangi pareikštas ieškinys iš esmės yra susijęs su kreditoriaus reikalavimo tenkinimo eiliškumu bei galimybe gauti draudimo išmoką pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą, todėl šis reikalavimas turi būti sprendžiamas atsakovo bankroto byloje, todėl nagrinėjama byla prijungtina prie atsakovo bankroto bylos ir išsprendžiama nutartimi bankroto byloje (ĮBĮ 10 str. 7 d., 15 str. 2 d., 21 str. 1 d., Bankų įstatymo 85 str., CPK 163 str. 5 p.).

3. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas R. A. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartį ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ieškovas pasirašė ginčijamas sutartis, nes buvo klaidinamas dėl sudaromų sutarčių sąlygų, atsakovas tinkamu būdu neatskleidė visos informacijos, nepaaiškino, kuo obligacijų pasirašymo sutartys skiriasi nuo terminuotų indėlių sutarčių, todėl ieškovas, pasirašydamas ginčijamas sutartis, buvo įsitikinęs, kad tarp jam pasiūlytų obligacijų ir turėtų terminuotų indėlių nėra esminio skirtumo.
2. Teismo išvada, kad ieškovas buvo susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, prieštarauja ieškovo išdėstytai pozicijai, išdėstytai teismo posėdžio metu.
3. Teismas neteisingai traktavo liudytojo M. G. parodymus, nes iš tiesų liudytojas nurodė, kad konkrečių ginčijamų sutarčių pasirašymo aplinkybių jis neprisimena, be to, šiam liudytojui galimai buvo daromas spaudimas iš atsakovo pusės, nes atsakovas M. G. prašė įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, kad, esant pagrindui, ateityje jam galima būtų pareikšti regresinius reikalavimus.
4. Analogiškoje Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1950-658/2012 kaip liudytoja apklausta banko darbuotoja patvirtino, kad ji pati buvo įsitikinusi, kad pinigai yra apdrausti, nes banko darbuotojams vykusių mokymų metu vadovybė akcentuodavo ir rekomenduodavo aiškinti klientams, jog viskas drausta banko turtu.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas BUAB bankas „Snoras“ prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Aplinkybė, jog ieškovas vieną iš ginčijamų sutarčių sudarė nepasibaigus ieškovo su banku sudarytai terminuotojo indėlio sutarčiai, įrodo, kad ieškovas savo aktyviais veiksmais siekė pelningai investuoti laikinai laisvas lėšas.
2. Užpildydamas kliento anketą, ieškovas nurodė, jog nori investuoti už didesnę grąžą, prisiimdamas didesnę riziką.
3. Ieškovas neįrodė, kad banko darbuotojas jam teigė, jog obligacijos yra draustos. Tuo tarpu liudytojas M. G. byloje teigė priešingai.
4. Atsakovas tinkamai įvykdė FPRĮ 22 str. 3 p. numatytą pareigą suteikti klientui visą reikalingą informaciją, nes pateikė ieškovui priedo prie Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 2 punkte nurodytus dokumentus, kurių gavimą ieškovas patvirtino savo parašu, o įrodymų, kad šių dokumentų negavo, į bylą nepateikė. Be to, šie dokumentai buvo viešai skelbiami atsakovo interneto svetainėje, o ieškovas Aptarnavimo sutartyje patvirtino raštu, kad turi galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu.
5. Ieškovo teiginiai, kad liudytojui M. G. buvo daromas spaudimas iš banko pusės, yra subjektyvus vertinimas, grindžiamas prielaidomis.
6. Atskirajame skunde nurodomoje Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1950-658/2012 buvo vertinamos kitos teisinės bei faktinės aplinkybės, toje byloje apklausta buvusi banko darbuotoja nedalyvavo ieškovui sudarant ginčijamus sandorius, todėl jos parodymai nesusiję su nagrinėjama byla.
7. Iki ginčijamų sandorių sudarymo ieškovas sudarinėjo su atsakovu terminuotojo indėlio sutartis, todėl negalėjo nepastebėti, kad jo pasirašomos sutartys iš esmės skiriasi nuo terminuotojo indėlio sutarčių savo forma ir turiniu. Be to, pats ieškovas domėjosi banko platinamomis obligacijomis, o jo pokalbis su banko vadybininku užtruko 30-40 min, taigi, per tokį laikotarpį ieškovas galėjo išsiaiškinti visus sudaromo sandorio niuansus.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo atskirojo skundo netenkinti ir priteisti iš ieškovo trečiajam asmeniui bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo išvada, jog ieškovas buvo susipažinęs su visa aktualia informacija, yra teisėta ir pagrįsta visa bylos medžiaga.
2. Ieškovo teiginiai dėl liudytojo M. G. nesąžiningumo yra nepagrįsti.
3. Ieškovo nurodomoje Kauno apygardos teisme nagrinėtoje byloje nustatytos aplinkybės negali būti naudojamos šioje byloje, nes toje byloje nebuvo nagrinėjamos šioje byloje ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybės.
4. Atskirajame skunde nepateikiami teisiniai argumentai dėl skundžiamos nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama, patikrinant apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus.

Byloje sprendžiamas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovo prašymo pripažinti negaliojančiomis, kaip sudarytomis dėl suklydimo, ieškovo ir atsakovo sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis ir jas pripažinti terminuoto indėlio sutartimis.

Savo reikalavimą ieškovas grindė tuo, kad, sudarydamas ginčo sandorius, nežinojo, jog obligacijos nėra indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo objektas, kad atsakovas, sudarant sutartis, jam nesuteikė visos informacijos, o priešingai – elgėsi neprofesionaliai, neatidžiai ir nerūpestingai, klaidindamas ieškovą dėl esminių sutarčių sąlygų, t.y. nurodė, kad jo investuojamos lėšos yra apdraustos.

Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Šiame straipsnyje įtvirtinto pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu taikymo sąlygos yra tokios: pirma, turi būti konstatuotas suklydimo faktas, antra, suklydimas turi būti kvalifikuotas kaip esminis, trečia, suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007, kt.). Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Pagal kasacinio teismo praktiką, suklydimas laikomas esminiu, jeigu suklystama dėl sandorio esmės, kitos sandorio šalies, sandorio dalyko, jo kokybės, esminių sandorio sąlygų. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 str.), t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis, t. y. ar kitas normaliai atidus ir protingas žmogus, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje būtų sudaręs tokį pat sandorį. Be to, vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies, teigiančios, jog ji suklydo, amžių, išsimokslinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-974/2000, 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005, kt.).

Nagrinėjamu atveju apeliantas argumentuoja, kad pagal atsakovo jam pateiktą informaciją, jis buvo įsitikinęs, kad nėra esminio skirtumo tarp turėtų terminuotų indėlių ir jam pasiūlytų obligacijų. Šiame kontekste pažymėtina, kad atsakovui, kaip finansų įmonei, santykyje su ieškovu – neprofesionaliu klientu, taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Informacija gali būti pateikiama standartizuota forma. Pagal šio įstatymo 22 straipsnio 5 dalį, finansų maklerio įmonė, prieš pradėdama teikti klientui investicines paslaugas, kurios apima investavimo rekomendacijų teikimą ir (arba) finansinių priemonių portfelio valdymą, privalo surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento: 1) žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis; 2) finansinę padėtį; 3) tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis.

Bylos duomenimis, ieškovo ir atsakovo sudarytose Obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovas savo parašu patvirtino, kas visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos, prieš pasirašant sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia investuotojo valią, kad jis yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka ir kad jis buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes, o sutarčių sąlygos atitinka ieškovo valią (Sutarčių 1.22 p. (t. I, b.l. 4-5)). Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieškovas, be kita ko, patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą (2 p. (t.I, b.l. 3)). Kliento aptarnavimo sutarties priedas Nr. 1-F (t. I, b.l. 29-30) patvirtina, kad bankas surinko įstatymo reikalaujamą informaciją apie ieškovą. Vadovaujantis šiais duomenimis, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esantys ieškovo pasirašyti dokumentai patvirtina, kad atsakovas įstatyme numatytą pareigą tinkamai informuoti klientą, t.y. ieškovą įvykdė tinkamai.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors nei obligacijų pasirašymo sutartyse, nei prospekte ar galutinėse sąlygose, su kuriomis ieškovas buvo susipažinęs, nėra nuorodos, jog obligacijos yra draudžiamos pagal IĮIDĮ nuostatas, bet taip pat nėra nuostatos, kad jos nėra draudžiamos, o bylos aplinkybių visuma nesudaro pagrindo spręsti, jog ieškovas banko buvo klaidinamas ar kad bankas nesuteikė ieškovui galimybės tinkamai ir visiškai įvertinti sudaromų sandorių rizikos bei (ne)įvykdymo galimybių. Bylos medžiaga (teismo posėdžio protokolas t. I, b.l. 204-207) nustatyta, kad ne banko iniciatyva, o pats ieškovas savo iniciatyva prieš pasibaigiant jo su banku sudarytų terminuotų indėlių sutarčių terminui atvyko į banką pasikonsultuoti dėl tolesnio lėšų panaudojimo būdo, kur jam buvo pasiūlyta įsigyti obligacijų. Pokalbis su banko vadybininku truko pakankamai ilgą laiką, t.y. 30-40 min., per kurias ieškovas objektyviai turėjo galimybę išsiaiškinti visus jam aktualius klausimus. Kadangi tą pačią dieną sutartys nebuvo sudarytos, matyti, kad agresyvios skatinimo ar spaudimo politikos iš banko pusės ieškovo atžvilgiu nebuvo, to neteigia ir ieškovas, taip pat nebuvo nurodyta jokio termino apsisprendimui. Taigi, ieškovas turėjo pakankamai laiko apsvarstymui, susiradimui informacijos apie ketinamą įsigyti produktą ir detaliam susipažinimui su ja. Liudytojas V. G. teismo posėdžio metu parodė, kad ieškovas po pokalbio su banko vadybininku klausė jo patarimo ir jis pataręs pasidomėti sąlygomis. Byloje esanti banko skrajutė, susijusi su obligacijomis (t. I., b.l. 178-183) patvirtina, kad buvo pateikta vieša informacija, jog indėlių draudimas obligacijoms negalioja ir tai yra vienas iš šių vertybinių popierių skirtumų nuo indėlių (t. I, b.l. 183). Ieškovui ši skrajutė taip pat buvo pateikta susipažinimui. Be to, ieškovas savo parašu patvirtino, kad turi galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu (t. I, b.l. 22), taigi, visą reikiamą informaciją galėjo susirasti ir internete. Pažymėtina, kad ieškovas sudarė dvi obligacijų pasirašymo sutartis kelių dienų skirtumu, todėl dėl antrosios sutarties sudarymo turėjo dar daugiau laiko apsispręsti. Be to, obligacijų pasirašymo sutarčių turinys ir forma skiriasi nuo jo anksčiau sudarytų terminuotojo indėlio sutarčių (t.I, b.l. 6-7), todėl apelianto teiginys, kad jog jis buvo įsitikęs, kad nėra esminio skirtumo tarp turėtų indėlių ir jam pasiūlytų obligacijų, vertintinas kritiškai, nes apeliantas, akivaizdžiai matydamas sutarčių skirtumus, be to, žinodamas, kad jam siūlomų obligacijų palūkanos yra dvigubai didesnės negu palūkanos už terminuotus indėlius ir būtent siekdamas investuoti už didesnę grąžą, tuo pačiu prisiimdamas didesnę riziką, ką pats ir nurodė (t. I, b.l. 29), būdamas vidutiniškai apdairus ir rūpestingas, privalėjo detaliau pasidomėti ketinamo sudaryti sandorio esme, prisiimamomis rizikomis, tuo labiau, kad, kaip minėta, turėjo pakankamai laiko apsisprendimui. Kita vertus, nuo obligacijų pasirašymo sutarčių (2011-07-07 ir 2001-07-07) iki teisės teikti licencines finansines paslaugas atsakovui apribojimo buvo keli mėnesiai, per kuriuos ieškovas, apsisprendęs, kad prisiimta rizika jam per didelė, turėjo teisę sutartį nutraukti ar reikšti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kaip sudaryto suklydimo įtakoje, tačiau to nepadarė ir į teismą kreipėsi jau po bankroto bylos atsakovui iškėlimo.

Nors apeliantas teigia, kad teismas neteisingai traktavo liudytojo M. G. parodymus, apeliacinės instancijos teismas su tokiu apelianto argumentu neturi pagrindo sutikti, nes, nors teismas nutartyje ne visiškai tiksliai pacitavo liudytojo parodymus, tačiau esmė nebuvo iškreipta. Iš teismo posėdžio protokolo (t.I, b.l. 206) matyti, kad šis liudytojas paaiškino, jog konkrečios situacijos neprisimenantis, tačiau nurodė, kad klientams nenurodydavo, jog viskas yra apdrausta. Teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje svarbi ir aplinkybė, kad liudytojas M. G. paaiškino, kad ieškovas buvo du kartus atėjęs, siūlė susitarti, t.y., kaip nurodė pats liudytojas – bandė jį paveikti. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tai atspindi tam tikrą ieškovo nesąžiningumą, ką teismas, darydamas sprendimą, vertina visų kitų bylos aplinkybių kontekste.

Atskirajame skunde apeliantas nurodo, kad banko nesąžiningumą, t.y. banko politiką neatskleisti klientams teisingos informacijos patvirtina Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1950-658/2012 nustatytos aplinkybės, nes toje byloje kaip liudytoja apklausta banko darbuotoja patvirtino, kad ji pati buvo įsitikinusi, jog pinigai yra apdrausti, nes banko darbuotojams vykusių mokymų metu vadovybė akcentuodavo ir rekomenduodavo aiškinti klientams, jog viskas drausta banko turtu. Dėl šio argumento, pažymėtina, kad pagal CPK 185 straipsnį, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Tuo tarpu apelianto nurodomoje Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje byloje nebuvo vertinamos ir analizuojamos ieškovo su atsakovu sudaryto ir šioje byloje ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybės, ieškovas neteigia ir akivaizdu, kad ieškovo nurodoma liudytoja nedalyvavo ginčijamo šioje byloje sandorio sudaryme, ši liudytoja nagrinėjamoje byloje apklausta nebuvo, todėl remtis kitoje byloje buvusios banko darbuotojos duotais parodymais kaip įrodymu nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo. Be to, nagrinėjamoje byloje buvęs banko darbuotojas M. G. paliudijo priešingai, t.y., kad per mokymus buvo pabrėžiama, kad obligacijos nėra draustos, kad klientams paklausus, kodėl mokami didesni procentai, jis atsakydavo, jog bankas nemoka draudimo, todėl gali siūlyti didesnes palūkanas.

Įvertinęs bylos įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir/ar įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė neteisėtą ir nepagrįstą išvadą. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 str.). Nagrinėjamu atveju apeliantas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog jis buvo atsakovo suklaidintas, kad jam nebuvo tinkamai atskleistos esminės sudaromų sandorių sąlygos, kad jo valia buvo kitokia ginčijamų Obligacijų sutarčių pasirašymo metu. Todėl teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, jų pakankamumą, leistinumą ir sąsajumą pagal įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, suformuluotas CPK 176 –220 straipsniuose, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad ginčijami sandoriai negalioja CK 1. 90 straipsnio pagrindu. Ta aplinkybė, kad pats apeliantas galimai neišsiaiškino visų sutarčių sąlygų, neįsigilino į galimas rizikas, nepasidomėjo, ar įsigyjamos obligacijos yra draudžiamos, negali būti pagrindu pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais, nes byloje nustatyta, kad atsakovas savo, kaip finansų įstaigos prievolę tinkamai informuoti ieškovą apie galimas rizikas, įvykdė tinkamai.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis pagrįsta ir teisėta, todėl ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 338 str.).

Atsiliepimu į atskirąjį skundą trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas, tačiau Lietuvos apeliaciniam teismui nepateikė šių išlaidų faktą ir dydį patvirtinančių dokumentų, todėl šis trečiojo asmens prašymas atmetamas (CPK 93, 98 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjos                                                                            Virginija Čekanauskaitė

                                                                                     Rasa Gudžiūnienė

                                                                              Egidija Tamošiūnienė