Civilinė byla Nr. e2A-1474-910/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-36596-2019-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.10.8; 1.3.7.2.4; 3.3.1.20; 3.4.1.7

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

                LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 6 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitė (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Mir Global“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo S. B. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Mir Global“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas, nesutikdamas su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – darbo ginčų komisija) 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. DGKS-7136, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei, prašydamas: 1) pripažinti 2019 m. rugpjūčio 20 d. atsakovės sprendimą nutraukti 2017 m. vasario 20 d. darbo sutartį Nr. 39 neteisėtu; 2) nustatyti, kad 2017 m. vasario 20 d. tarp ieškovo ir atsakovės darbo sutartis laikoma nutraukta nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos; 3) priteisti ieškovo naudai iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) nustatyti, kad ieškovas negali būti grąžintas į darbą dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti; 5) priteisti ieškovui iš atsakovės kompensaciją, kurios dydis yra lygus vienam vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus; 6) priteisti ieškovui iš atsakovės 15 000 Eur dydžio patirtą neturtinę žalą; 7) priteisti ieškovui iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovas nurodė, kad jis ir atsakovė 2009 m. gegužės 8 d. sudarė darbo sutartį Nr. 2, pagal kurią ieškovas ėjo odontologo-chirurgo pareigas atsakovės įmonėje iki 2017 m. vasario 13 d., kai buvo atleistas savo paties prašymu. 2016 m. spalio 28 d. ieškovas kartu su savo sutuoktine M. B. įsigijo 100 procentų atsakovės įmonės akcijų, dėl to ieškovą ir atsakovės pradėjo sieti dvejopo pobūdžio teisiniai santykiai: darbo teisiniai santykiai pagal darbo sutartį ir civiliniai (akcininko ir bendrovės) teisiniai santykiai pagal akcijų pirkimo–pardavimo sutartį. Nuo akcijų įsigijimo momento ieškovas kartu su savo sutuoktine vystė šį šeimos verslą, investavo į jo plėtrą, abu kartu valdė atsakovės įmonės akcijas, kartu priiminėjo visus atsakovės įmonės valdymo sprendimus.

3.       2017 m. vasario 20 d. tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta nauja neterminuota darbo sutartis Nr. 39, kurios pagrindu ieškovas vėl pradėjo eiti odontologo-burnos chirurgo pareigas atsakovės įmonėje. Situacija iš esmės pasikeitė, kai ieškovo sutuoktinė inicijavo santuokos su ieškovu nutraukimą. Ši naujai sudaryta darbo sutartis nuo 2019 m. rugpjūčio 20 d. buvo nutraukta atsakovės iniciatyva už ieškovo neva padarytą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, t. y. už nebuvimą darbe penkias darbo dienas – 2019 m. rugpjūčio 12, 13, 14, 16 ir 19 d. 

4.       Ieškovas su tokiu darbo sutarties nutraukimu nesutinka dėl šių priežasčių: atsakovė nesuteikė ieškovui protingo termino pasiaiškinti dėl galimai padaryto darbo pareigų pažeidimo; ieškovas jokių darbo pareigų nepažeidė, jis nebuvo supažindintas su darbo tvarkos taisyklėmis, darbo grafikais ir pareiginėmis instrukcijomis, kurių pagrindu jam būtų buvusios aiškios ir tikslios jo pareigos, o taip pat darbo tvarka, kai nebūna prisiregistravusių pacientų – ieškovui nebuvo aišku, kada tokiu atveju prasideda jo darbo diena, kada baigiasi; atsakovės įmonėje buvo nusistovėjusi darbo tokia organizavimo praktika, kad nesant prisiregistravusių pacientų gydytojai turi teisę dirbti nuotoliniu būdu, t. y. nevykti į darbovietės biurą ir savo pareigas vykdyti už klinikos ribų savo nuožiūra, naudojantis telekomunikacijų priemonėmis; atsakovės įmonėje įprasta darbo organizavimo tvarka buvo tokia, kad gydytojai, esant prisiregistravusių pacientų, SMS žinute būdavo iškviečiami atitinkamą darbo dieną dirbti į atsakovės kliniką; darbo sutartimi ieškovas ir atsakovė susitarė tik dėl darbo savaitės trukmės (38 valandų), tačiau nedetalizavo su darbo organizavimo tvarka susijusių sąlygų, tokios sąlygos nebuvo detalizuotos ir kituose lokaliniuose atsakovo teisės aktuose. Dėl to, sprendžiant dėl ieškovo pareigos atvykti į darbą 2019 m. rugpjūčio 12, 13, 14, 16 ar 19 d., turėtų būti remiamasi faktiškai tarp šalių susiklosčiusia darbo organizavimo praktika – galimybe nevykti į darbą, kai nėra prisiregistravusių pacientų.

5.       Ieškovo teigimu, darbo sutartimi ieškovas ir atsakovė susitarė dėl 38 valandų trukmės darbo savaitės pagal įmonės nustatytą darbo grafiką, tačiau visu ieškovo darbo atsakovės įmonėje laikotarpiu (iki pat 2019 m. rugpjūčio 20 d.) ieškovas niekada jokia forma nebuvo supažindintas su jokiu atsakovės įmonėje sudarytu ir galiojusiu bei ieškovui taikytinu darbo grafiku, kuriuo ieškovas būtų buvęs įpareigotas vadovautis ir kurį būtų reikėję vykdyti. Be to, tokie darbo grafikai atsakovės įmonėje apskritai nebuvo sudaromi iki pat 2019 m. rugpjūčio 20 d., kai ieškovas buvo atleistas iš darbo atsakovės iniciatyva už neva šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Darbo grafikus atsakovė pradėjo sudarinėti ir teikti darbuotojams pasirašyti atgaline data tik jau po ieškovo atleidimo iš darbo dienos.

6.       2019 m. rugpjūčio 19 d. atsakovė atsiuntė ieškovui SMS žinutę, informuodama, kad ieškovas turi atvykti į darbą 2019 m. rugpjūčio 20 d. 9.15 val. Nurodytu laiku ieškovui atvykus į darbą, atsakovės naujasis vadovas R. R. įteikė ieškovui rašytinį reikalavimą ne vėliau kaip iki tos pačios dienos, t. y. iki 2019 m. rugpjūčio 20 d., 15.30 val., pasiaiškinti, kodėl ieškovas penkias darbo dienas – 2019 m. rugpjūčio 12, 13, 14, 16 ir 19 d. – nebuvo atsakovės klinikoje. Tą pačią dieną ieškovui buvo įteiktas dar vienas dokumentas – 2019 m. rugpjūčio 20 d. atsakovės vadovo įsakymas „Dėl darbuotojo gydytojo odontologo-burnos chirurgo S. B. atleidimo“ Nr. 645, kuriuo ieškovas buvo atleistas iš užimamų pareigų nuo 2019 m. rugpjūčio 20 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą, t. y. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – neatvykimą į darbą visą darbo dieną be pateisinamos priežasties. Ieškovo nuomone, atsakovės vadovas žinojo, kad per terminą, kuris buvo duotas parašyti pasiaiškinimą, ieškovas neturės jokių fizinių galimybių jį parašyti, nes 2019 m. rugpjūčio 20 d. pas ieškovą buvo visiškai užimta darbo diena, nes buvo daug prisiregistravusių pacientų. Ieškovas per minėtą nebuvimo darbe laikotarpį negavo nė vienos atsakovės SMS žinutės, kuriomis būtų informuojama, jog ieškovas privalo atvykti į kliniką vykdyti darbo funkcijų. Nurodytomis dienomis ieškovas  faktiškai vykdė savo darbo funkcijas nuotoliniu būdu ne klinikos patalpose būdamas užsienyje (komunikavo su laboratorija, formavo medžiagų užsakymus, komunikavo su atsakovės administratore darbo atsakovės įmonėje reikalais, komunikavo su MegaGen atstovais dėl kursų gydytojams implantacijos tematika vedimo).

7.       Dėl neteisėto atleidimo ieškovas patyrė itin didžiulius dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, nes visiškai nesitikėjo tokio atsakovės nepagrįsto veiksmo, dėl kurio jis neteko pagrindinio pajamų šaltinio, patyrė didžiulį pažeminimą prieš visus kitus atsakovės darbuotojus, kurie matė, kaip atsakovė brutaliai pasielgė su ieškovu, parodė jam nepagarbą, pakenkė jo reputacijai. Ieškovo teigimu, daugiau nei 10 metų darbo atsakovės įmonėje atsakovė jam nė karto nebuvo pareiškusi jokių pretenzijų dėl darbo, ieškovui nebuvo paskirta nė viena drausminė nuobauda, nebuvo gautas nė vienas rašytinis reikalavimas pasiaiškinti. Priešingai, ieškovas buvo ne tik visų atsakovės darbuotojų gerbiamas kolega ir atsakovės įmonės savininkas, klinikos reklaminis veidas, bet ir pagrindinis bei vienintelis gydytojas odontologas-burnos chirurgas, kurio darbu generuojama apyvarta atsakovei visuomet buvo pati didžiausia iš visų atsakovės darbuotojų generuojamų apyvartų.

8.       Atsakovė atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovės 2017 m. vasario 20 d. sudarytos darbo sutarties pagrindu darbo funkcijos turėjo būti ir buvo vykdomos darbovietėje, darbo sutarties 5 punkte darbuotojui buvo nustatyta 38 val. darbo savaitė, t. y. po 7,6 val. kasdien, dirbant penkių darbo dienų savaitę, per kurias ieškovas privalėjo būti darbe. Jokio susitarimo dėl darbo nuotoliniu būdu nebuvo. Tiek ieškovui, tiek kitiems darbuotojams buvo sudaromi darbo grafikai, kurie buvo skelbiami viešai ir darbuotojai su jais, jei norėjo, galėjo susipažinti. Ieškovui toks grafikas sudarė jo darbo sutartyje numatytas nekintančias 38 val. per savaitę. Klinikoje niekada nebuvo problemų, kad darbuotojai nežinotų, kada jiems reikia ateiti į darbą. Net ir pasikeitus pacientų registracijoms, gydytojai patys privalėdavo tikrinti ir prisijungdavo prie atsakovės pacientų registracijos žurnalo, tikrindavosi savo pacientų registracijas ir visada būdavo darbe laiku. Tokias registracijas bet kada galėjo pateikti ir administratorė, jei į ją buvo kreipiamasi. Dėl to atsakovė nereikalaudavo, kad darbuotojai būtų privalomai pasirašytinai supažindinami su darbo grafikais, be to, toks reikalavimas nėra įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos darbo kodekse.

9.       2019 m. ieškovas pradėjo į darbą klinikoje nebeiti ar ateiti kada nori. Tą patvirtina 2019 m. rugpjūčio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštis. 2019 m. rugpjūčio 12 d. (pirmadienį), 13 d. (antradienį), 14 d. (trečiadienį), 16 d. (penktadienį) ieškovas darbe nebuvo. Apie tai, kad neatvyks į darbą, ieškovas atsakovės direktoriui nepranešė, nebuvimo priežasčių nenurodė. Atsakovė ieškovui šiomis dienomis darbo laiko apskaitos žiniaraštyje fiksavo pravaikštas. 2019 m. rugpjūčio 19 d. (pirmadienį) ieškovas darbe taip pat nepasirodė, apie tai, kad neatvyks, taip pat nepranešė. Atsakovė ieškovui už šią dieną darbo laiko apskaitos žiniaraštyje fiksavo pravaikštą. Ieškovas į darbą atėjo tik 2019 m. rugpjūčio 20 d. (antradienį) ir dirbo 6 val. Atsakovės teigimu, per 20 kalendorinių dienų ieškovas iš viso buvo išdirbęs vos 33 val., kai pagal darbo sutarties 5 punktą per vieną darbo savaitę privalėjo išdirbti 38 val. Kadangi ieškovas nebuvo nurodęs jokių neatvykimo priežasčių, nesusisiekė ir neinformavo atsakovės apie teisėtas neatvykimo į darbą priežastis, jam nebuvo suteiktos kasmetinės ar nemokamos atostogos, jis nebuvo siunčiamas į jokią komandiruotę vykdyti darbo funkcijų, atsakovė pagrįstai ir teisėtai žymėjo ieškovui pravaikštas.

10.       Atsakovas nurodė, kad 2019 m. rugpjūčio 9 d. reikalavimu pasiaiškinti atsakovė pareikalavo ieškovo pasiaiškinti iki 2019 m. rugpjūčio 19 d. dėl nebuvimo darbe 2019 m. rugpjūčio 9 d., bet iki nustatyto termino pasiaiškinimo negavo. Reikalavimas buvo paliktas ieškovui ant jo darbo stalo ir nesulaukus jo darbe, 2019 m. rugpjūčio 12 d. išsiųstas namų adresu. Negavus pasiaiškinimo iki numatyto termino, 2019 m. rugpjūčio 20 d., t. y. po 6 darbo dienų, per kurias ieškovas turėjo dirbti, atsakovė surašė aktą apie ieškovo atsisakymą pasiaiškinti. Ieškovui atėjus į darbą 2019 m. rugpjūčio 20 d., atsakovė mėgino kalbėtis su juo apie darbo laiką, tačiau pastarasis sukėlė konfliktą. Tuomet atsakovės direktorius įteikė ieškovui dar vieną reikalavimą pasiaiškinti dėl nebuvimo darbe 2019 m. rugpjūčio 12 d., 13 d., 14 d., 16 d. ir 19 d. Negavus pasiaiškinimo iki nurodyto termino, atsisakymas priimti reikalavimą pasiaiškinti ir pasiaiškinti buvo užfiksuotas atsakovės 2019 m. rugpjūčio 20 d. sudarytame akte. Atsakovės 2019 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu „Dėl gydytojo odontologo-burnos chirurgo S. B. atleidimo“ Nr. 645 ieškovas buvo atleistas iš pareigų nuo 2019 m. rugpjūčio 20 d. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – neatvykimą į darbą visą darbo dieną be pateisinamos priežasties. Atleidus ieškovą, su juo buvo visiškai atsiskaityta, ieškovui buvo sumokėta 8070,01 Eur darbo užmokesčio suma.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. kovo 16 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino: pripažino atsakovės įvykdytą darbo sutarties su ieškovu nutraukimą pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą neteisėtu; pripažino, kad tarp ieškovo ir atsakovės 2017 m. vasario 20 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 39 nutraukta šiuo teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; negrąžino ieškovo į darbą atsakovės įmonėje; priteisė ieškovui iš atsakovės 144 035,71 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 2571,32 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo kitos darbo dienos po teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė; priteisė ieškovui iš atsakovės 21 997,85 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją; priteisė ieškovui iš atsakovės 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti; priteisė ieškovui iš atsakovės 2904 Eur advokato pagalbos išlaidų; sprendimo dalį dėl ieškovui iš atsakovės priteistos 21 997,85 Eur (neatskaičius mokesčių) sumos nurodė vykdyti skubiai; priteisė valstybės naudai iš atsakovės 2227,50 Eur bylinėjimosi išlaidų; pripažino, kad šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimas Nr. DGKS-7136 darbo byloje Nr. APS-131-16219 netenka galios.

12.       Teismas byloje nustatė, kad ieškovas ir atsakovė 2009 m. gegužės 8 d. sudarė darbo sutartį Nr. 2, pagal kurią ieškovas ėjo odontologo-chirurgo pareigas atsakovės įmonėje iki 2017 m. vasario 13 d., kai buvo atleistas savo paties prašymu.

13.       Teismas taip pat nustatė, kad 2016 m. spalio 28 d. ieškovas kartu su savo sutuoktine M. B. įsigijo 100 procentų atsakovės įmonės akcijų, už kurias ieškovas sumokėjo visą akcijų kainą – 318 582 Eur. Juridinių asmenų registre atsakovo įmonės akcininke registruota M. B. (el. b. t. I, psl. 32-36). Pagrindinė UAB „Mir Global“ veikla yra odontologijos paslaugos. Byloje esantys rašytiniai duomenys – 2018 m. kovo 1 d. akcininkų sprendimas dėl UAB ,,Mir Global“ vadovo skyrimo ir atlyginimo jam nustatymo, 2018 m. balandžio 30 d. akcininkų sprendimas Nr. 2018-01 dėl metinės finansinės atskaitomybės tvirtinimo, patvirtina ieškovo nurodomą aplinkybę, kad nuo akcijų įsigijimo momento ieškovas kartu su savo sutuoktine abu kartu valdė atsakovo įmonės akcijas, kartu priiminėjo atsakovo įmonės valdymo sprendimus, valdydami kiekvienas po 50 proc. įmonės akcijų. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas yra ir kitų analogišką veiklą vykdančių įmonių vadovas.

14.       2017 m. vasario 20 d. tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta nauja neterminuota darbo sutartis Nr. 39, kurios pagrindu ieškovas vėl pradėjo eiti odontologo-burnos chirurgo pareigas atsakovės įmonėje. Nurodyta darbo sutartis 2019 m. rugpjūčio 20 d. darbdavio įsakymu nutraukta atsakovės iniciatyva pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, nurodytą DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkte (neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties), t. y. už pravaikštas 2019 m. rugpjūčio 12, 13, 14, 16 ir 19 dienomis.

15.       Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų teismas nustatė, kad ieškovas Vilniaus miesto apylinkės teisme pareikštu ieškiniu ginčija Juridinių asmenų registro duomenis apie vienintelį atsakovės akcininką, taip pat kad 2019 m. liepos 19 d. M. B. Vilniaus regiono apylinkės teisme iškėlė santuokos nutraukimo bylą dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

16.       Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl ieškovo atleidimo iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą – neatvykimą į darbą 2019 m. rugpjūčio 12, 13, 14, 16 ir 19 d. – teisėtumo ir pagrindo dėl to ieškovo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Ginčo dėl to, kad nurodytu laikotarpiu ieškovas nebuvo darbe, byloje nekilo. Taip pat byloje nekilo ginčo dėl to, kad laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 9 d. iki rugpjūčio 19 d. ieškovo nebuvo Lietuvoje. Atsakovė byloje taip pat neginčijo aplinkybės, kad ieškovui yra priskirtos tam tikros mokymo bazės funkcijos, bei to, kad jis skaito paskaitas.   

17.       Spręsdamas dėl atleidimo iš darbo teisėtumo teismas nurodė, kad, prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį, darbdavys turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų, išskyrus atvejus, kai darbuotojas per darbdavio nustatytą protingą laikotarpį šio paaiškinimo nepateikia (DK 58 straipsnio 4 dalis). Teismas laikė, kad atsakovės 2019 m. rugpjūčio 20 d. suformuotas reikalavimas ieškovui pasiaiškinti, įteiktas ieškovui tos pačios dienos 13 val. (tai patvirtino pats įmonės vadovas), reikalaujant pateikti paaiškinimą iki 2019 m. rugpjūčio 20 d. 15:30 val. (kaip jame nurodyta), yra neprotingai trumpas. Bylos medžiaga (duomenys apie užsiregistravusius pacientus) patvirtina, kad 2019 m. rugpjūčio 20 d. ieškovo darbo dienos užimtumas buvo labai didelis, todėl, bet ir norėdamas, jis neturėjo jokių galimybių surašyti pasiaiškinimą iki nurodyto termino. Dėl to teismas nesutiko su atsakovės pozicija, kad ji, atleisdama ieškovą iš darbo, nepadarė jokių procedūrinių pažeidimų. Teismas nurodė, kad šis procedūrinis pažeidimas yra esminis. Teismas nevertino atsakovės pateikto 2019 m. rugpjūčio 9 d. reikalavimo pasiaiškinti dėl nebuvimo darbe rugpjūčio 9 d. priėmimo ir įteikimo ieškovui aplinkybių, nes su ieškovo atleidimo iš darbo procedūra ir pagrindu jis nėra susijęs.

18.       Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog tos pačios darbo dienos pabaigoje ieškovui buvo bandyta įteikti atsakovės surašytą įsakymą dėl jo atleidimo, rodo, kad darbdavys net neketino sulaukti galimo darbuotojo pasiaiškinimo, ir netiesiogiai patvirtina darbdavio neigiamą nusistatymą darbuotojo atžvilgiu ir jo siekį atsikratyti ieškovu. Teismo vertinimu, šią išvadą patvirtina ir paties atsakovės vadovo paaiškinimas apie jo įsidarbinimo įmonės vadovu aplinkybes, kai M. B. pokalbio pradžioje įvardijo siekį naujam vadovui – ,,susitvarkyti su klinikoje dirbančiu sutuoktiniu“.

19.       Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių bei liudytojų paaiškinimus, teismas sprendė, kad ieškovas nepadarė darbo pareigų pažeidimo, už kurį galėjo ir turėjo būti taikoma pati griežčiausia drausminė nuobauda.

20.       Dėl atleidimo iš darbo pagrindų ir teisėtumo teismas pažymėjo, kad sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė (DK 58 straipsnio 4 dalis).

21.       Teismas nurodė, kad atsakovė į bylą nepateikė ieškovo pareiginių nuostatų ar darbo aprašo, ir neneigė, jog tokių nebuvo, o tuo nevykdė jam, kaip darbdaviui tenkančios pareigos tinkamai organizuoti darbą, suformuoti būtinus su darbuotojo įdarbinimu ir darbu susijusius aktus. Liudytoju apklaustas R. R. teismo posėdžio metu patvirtino, kad, atėjęs į įmonę, dokumentuose rado betvarkę, kėlė klausimą dėl darbo laiko apskaitos ir grafikų sudarymo, o tai nedviprasmiškai rodo, kad darbo laiko grafikai įmonėje nebuvo sudaromi ir jokia darbo laiko apskaita nebuvo vykdoma. Ant atsakovės į bylą pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių ir grafikų nėra ieškovo supažindinimo su jais parašų, o iš paties R. R. bei kitų liudytojų teismui pateiktų paaiškinimų nėra pagrindo manyti, kad jie buvo surašomi nurodytu laiku, o ne atgaline data. Atsakovės pateiktos 2009 m. birželio 15 d. Vidaus tvarkos taisyklės, su kuriomis ieškovas supažindintas pasirašytinai, atėjimo į darbą ir darbo įmonėje tvarkos faktiškai nereglamentuoja, yra tik nuoroda į darbo dienos laiko pradžią ir pabaigą. To nereglamentuoja ir naujoji taisyklių redakcija, be to, nėra duomenų, kad ieškovas buvo supažindintas su vėlesne – 2019 m. balandžio 17 d. šių taisyklių redakcija.

22.       Teismas nurodė, kad šalių pasirašyta darbo sutartis yra lakoniška ir formali. Joje neatspindėtas nei ieškovo, kaip odontologo-burnos chirurgo, darbo pobūdis, funkcijos, nėra konkretizuotas dienos darbo laikas, konkreti darbo vieta ir pan. Atsakovė nepateikė nė vieno įsakymo dėl ieškovo atostogų, komandiruočių per visą jo darbo laiką (tiek pagal pirmą darbo sutartį, tiek ir pagal antrą) ir pan., nors neneigė ieškovo nurodomos aplinkybės, kad ieškovas būdavo ilgesnį laiką išvykęs darbo ar kitais įmonės reikalais, neneigė, jog yra lektorius ir skaito paskaitas. Byloje esančios ieškovo pateiktos SMS žinutės patvirtina ieškovo nurodytus teiginius, jog gydytojai apie atėjimą į darbą klinikoje yra iš vakaro informuojami SMS žinutėmis priklausomai nuo turimos pacientų registracijos, apie kurią gydytojai iš anksto nežino. Kitu atveju nėra įmanoma paaiškinti jų siuntimo poreikio. Žinučių turinys, siuntimo laikas ir sistemiškumas patvirtina ieškovo išsakytą poziciją, kuria teismas, įvertinęs šalių ir liudytojų paaiškinimus, atsakovės įmonės veiklos specifiką, negali netikėti.

23.       Teismas, byloje esančius rašytinius įrodymus įvertinęs šalių ir liudytojų išsakytų paaiškinimų kontekste, priėjo prie išvados, kad labiau tikėtina, jog atsakovės įmonėje ilgą laiką buvo laikomasi praktikos, kad ieškovas galėjo nevykti į darbą, kai nebuvo užregistruotų pacientų. Dėl to nėra pakankamo pagrindo manyti, kad ieškovo neatvykimas į darbą jo atleidimo įsakyme nurodytu laikotarpiu gali būti vertinamas kaip pravaikšta. Teismas pažymėjo, kad jokių duomenų, jog ieškovui dėl to anksčiau būtų reiškiamos pretenzijos, nėra, taip pat nėra jokių duomenų, kad ieškovas per visą darbo laiką atsakovo įmonėje būtų baustas drausmine tvarka už panašius ar kitokius pažeidimus. Teismas, išnagrinėjęs bylą, nenustatė ieškovo kaltų veiksmų, taip pat nenustatė ir jokios žalos darbdaviui padarymo. Nagrinėjamo ginčo kontekste teismas kritiškai vertino ir tą aplinkybę, kad atsakovė reikalavimą pasiaiškinti ieškovui surašė ir įteikė po penkių jo nebuvimo darbe dienų, o ne anksčiau, pavyzdžiui, po dienos ar dviejų jam neatvykus į darbą.

24.       Įvertinęs nurodytas aplinkybes ir nustatytus faktus, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, pagal kurią darbuotojo nebuvimas darbo vietoje nebūtinai lemia jo veiksmų kvalifikavimą pravaikšta, jeigu, įvertinus darbo funkcijų pobūdį, darbo santykių ypatumus, faktiškai susiklosčiusią darbo tvarką ir sąlygas, kitas aplinkybes, yra nustatoma, kad darbuotojas, nors būdamas kitoje vietoje, vykdė savo darbo pareigas ir nepadarė žalos darbdavio interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-226/2011, 2014 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2014), teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pakankamo pagrindo atsakovei įsakyme dėl ieškovo atleidimo nurodytas dienas laikyti ieškovo pravaikštomis.

25.       Teismas vertino, kad ieškovui taikyta drausminė nuobauda nustatytų ginčo faktinių aplinkybių kontekste yra aiškiai per griežta ir neproporcinga kaip pirmą kartą padarytam pažeidimui (tuo atveju, jeigu ieškovo veiksmai būtų vertinami kaip darbo pareigų pažeidimas), be to, ieškovo atleidimą iš esmės lėmė ne darbiniai, o kiti ginčo šalių nesutarimai, susiję su šeimyniniais, taip pat akcininkų santykiais. Teismas sprendė, kad nėra pakankamo pagrindo manyti, jog darbuotojas būtų padarę darbo pareigų pažeidimus, už kuriuos pagrįstai būtų galima skirti griežčiausią nuobaudą. Atsižvelgdamas į tai, ieškovo atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu.

26.       Teismas, įvertinęs tai, kad darbuotojas neprašo grąžinti jį į darbą, taip pat atsižvelgęs į darbuotojo atleidimo iš darbo aplinkybes, laikė, kad grąžinti darbuotoją į darbą yra netikslinga, todėl sprendė dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir kompensacijos priteisimo (DK 218 straipsnio 4, 6 dalis), laikydamas, kad atsakovo darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.

27.       Spręsdamas dėl vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimo, teismas nustatė, kad po atleidimo iš darbo ieškovas toliau dirba kitose analogiška veikla užsiimančiose įmonėse, kuriose dirbo ir būdamas atsakovės darbuotoju. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų teismas nustatė, kad ieškovo pajamos po atleidimo iš darbo atsakovės įmonėje yra labai ženkliai sumažėjusios: ieškovo vidutinis darbo užmokestis atsakovo įmonėje sudarė 21 997,85 Eur (1 darbo dienos – 2 639 Eur); tuo metu jam dirbant UAB ,,Implamedica“ ir UAB ,,Tavo odontologijos centras“ jis gaudavo dar papildomai apie 1300 Eur pajamų. Po atleidimo atsakovės įmonėje ieškovas dirbo UAB ,,Implamedica“, UAB „Implamedika“ ir MB ,,Os Perfectum“ ir jo pajamos 2019 m. rugsėjo mėnesį sudarė 871,15 Eur, spalio mėnesį – 1097,95 Eur, lapkričio mėnesį – 1267,75 Eur, gruodžio mėnesį – 1144,35 Eur, sausio mėnesį – 1673,60 Eur, vasario mėnesį – 1446 Eur, t. y. pajamų vidurkis siekia vidutiniškai 1421,32 Eur (1446 + 1673,60 + 1144,35 / 3) per mėnesį arba 67,68 Eur per dieną.

28.       Teismas nurodė nenustatęs aplinkybių, patvirtinančių, kad viso vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas prieštarautų sąžiningumo ir teisingumo principams bei sukeltų atsakovės įmonei sunkias finansines pasekmes. Vadovaudamasis DK 218 straipsnio 4 dalimi, atsižvelgdamas į ieškovo po atleidimo gautas pajamas, kurios minusuotinos skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, teismas ieškovui iš atsakovo priteisė 144 035,71 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 2571,32 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo kitos darbo dienos po teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė.

29.       Atsižvelgiant į ieškovo darbo atsakovės įmonėje trukmę (2,5 metų), teismas ieškovui taip pat priteisė vieną jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją – t. y. 21 997,85 Eur (neatskaičius mokesčių), kurios dydžiui po atleidimo gautos pajamos įtakos neturi, todėl nėra minusuojamos.

30.       Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas pažymėjo, kad ieškovas buvo neteisėtai atleistas iš darbo kaip padaręs šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, kuris darbo teisiniuose santykiuose kvalifikuojamas kaip vienas sunkiausių darbo sutarties pažeidimų, todėl darbuotojas, kurio darbo sutartis pasibaigia tokiu pagrindu, darbo rinkoje vertinamas nepalankiai ir turi blogas sąlygas konkuruoti su kitais pretendentais į darbo vietas, todėl teismas sutiko su ieškovo teiginiu, kad jis iš darbo buvo atleistas blogiausiai darbo rinkoje vertinamu pagrindu. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad darbuotojo atleidimo iš darbo procedūra vyko nesilaikant įstatymo numatytų procedūrinių reikalavimų, darbdavys nesikooperavo ir nebendravo su darbuotoju, siekdamas išsiaiškinti tikrąsias jo neatvykimo priežastis, tuo pažeisdamas DK 24 straipsnio nuostatas, išreiškęs išankstinį nusistatymą darbuotoju ir nemandagiai kišdamasis į tos dienos ieškovo suplanuotus pacientų priėmimus, trikdydamas ieškovo, kuris reprezentavo savo įmonę, nešė jai didelį pelną, darbą. Teismas laikė, kad darbuotojo atžvilgiu buvo veikta nesąžiningai, nesilaikyta pagrindinių darbo santykių reglamentavimo principų, toks atleidimo mechanizmas neabejotinai sukėlė ieškovui tam tikrus nepatogumus ir emocinius trikdžius, galimai turėjo neigiamos pacientų nuomonei apie jį. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad yra nustatytos visos neturtinės atsakomybės sąlygos. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju pagal byloje nustatytas aplinkybes ieškovui padaryta skriauda bus teisingai atlyginta priteisiant jam iš atsakovės 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

31.       Teismas laikė, kad byloje faktiškai yra patenkinti visi ieškovo reikalavimai, nes neturtinės žalos atlyginimo sumos dydis yra vertinamojo pobūdžio. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškovas įgijo teisę į visų byloje patirtų advokato pagalbos išlaidų (2 904 Eur) atlyginimą (CPK 98 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

32.       Atsakovė apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti; priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

32.1.                      Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad terminas ieškovui pasiaiškinti buvo per trumpas ir tai yra esminis procedūrinis pažeidimas. Teismas nenurodė, kuo pasireiškė šio procedūrinio pažeidimo esmingumas ir kodėl tai daro ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtą.

32.1.1.                      Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas net neketino pateikti pasiaiškinimo. Atsakovė aiškiai suprato, kad jokio paaiškinimo iš ieškovo negaus (tą ieškovas aiškiai demonstravo savo elgesiu 2019 m. rugpjūčio 20 d. būdamas darbe ir kalbėdamas su atsakovės vadovu), todėl nepriklausomai nuo to, kiek laiko ieškovui būtų suteikta pasiaiškinimui pateikti, jis nebūtų buvęs gautas. Jei ieškovas iš tiesų būtų norėjęs pateikti pasiaiškinimą, jis būtų nurodęs, kad tam jam reikia daugiau laiko ir paprašęs terminą pratęsti, tačiau demonstratyviai nepagarbiu elgesiu parodė, kad pasiaiškinimo teikti neketina. Esant tokioms aplinkybėms, kai darbo pareigų pažeidimas yra akivaizdus, o darbuotojas nesiekia jo paneigti ar paaiškinti, jokie procedūriniai pasiaiškinimo tvarkos pažeidimai nesudaro pagrindo pripažinti atleidimo neteisėtu.

32.1.2.                      Atsakovas sudarė galimybę ieškovui pasiaiškinti ir jokio procedūrinio pažeidimo nepadarė. DK 58 straipsnio 4 dalis nenumato jokio imperatyvaus ir universalaus termino, kiek turi būti suteikiama pasiaiškinimui. Tokį terminą pagal faktines aplinkybes ir protingumo principą nustato darbdavys. Nagrinėjamu atveju atsakovas pareikalavo ieškovo pasiaiškinti net du kartus (2019 m. rugpjūčio 12 d. reikalavimu dėl pravaikštos 2019 m. rugpjūčio 9 d., kuris išsiųstas jam namų adresu, jam darbe nepasirodžius, ir 2019 m. rugpjūčio 20 d. reikalavimu dėl pravaikštų 2019 m. rugpjūčio 12–19 d., kuris įteiktas atėjus į darbą, darant garso įrašą, nes ieškovas nesutiko patvirtinti reikalavimo jam įteikimo.

32.2.                      Net jei ieškovo atleidimas dėl procedūrinių priežasčių būtų pripažintas neteisėtu, neteisinga dėl nesąžiningo ieškovo elgesio kilusios situacijos visas neigiamas atleidimo pasekmes perkelti tik atsakovei. Skundžiamas sprendimas yra socialiai neteisingas ir neproporcingas atsakovės atžvilgiu:

32.2.1.                      Jokios pateisinamos priežasties, kodėl ieškovas nebuvo darbe 6 darbo dienas iš eilės, nebuvo. Paaiškėjo, kad ieškovas per laikotarpį nuo 2019 m. rugpjūčio 9 iki 19 d. net nebuvo Lietuvoje ir buvo kirtęs Lietuvos Respublikos sieną.

32.2.2.                      Net ir pripažinus nustatytą pasiaiškinimo terminą per trumpu, dėl tokio formalaus procedūrinio pažeidimo nesąžininga, neteisinga ir neproporcinga ieškovui priteisti beveik 300 000 Eur, juolab kad ieškovas savo elgesiu parodė, kad dėl neatvykimo į darbą nesigaili, o pasiaiškinimo teikti net neketina.

32.2.3.                      Skundžiamu sprendimu teismas nustatė neproporcingas prievoles atsakovei palyginus su ieškovo prievolėmis. Darbo sutartyje ieškovui buvo numatyta pareiga dirbti klinikoje 38 val./sav., kas atitiktų 5 darbo dienas po 7,6 val. kasdien, tačiau skundžiamame sprendime teismas sprendė, kad 5 darbo dienas iš eilės ieškovui į darbą nereikia ir nieko baisaus, jei jis nedirba ir pacientų nepriima. Tuo tarpu priteisdamas vidutinį darbo užmokestį ieškovo naudai, teismas sprendė, kad ieškovo darbo savaite laikoma 5 darbo dienų savaitė ir atsakovė turi skaičiuoti vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną dieną, „laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė“

32.2.4.                      Skundžiamu sprendimu teismas priteisė ieškovui po 2571,32 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už 6,5 mėnesio, kol vyko bylos nagrinėjimas, daugiau nei maksimaliai leidžia DK 218 straipsnio 4 dalis. Pagal DK 218 straipsnio 4 dalį numatytas vienerių metų maksimalus terminas vidutiniam darbo užmokesčiui už pravaikštą priteisti galioja visam pravaikštos laikotarpiui nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo. Todėl teismas neturėjo teisės priteisti ir dar po 2571,32 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną už vienerius metus. Į šį pravaikštos laiką turėjo būti įskaičiuotas 6,5 mėnesio trukmės pravaikštos laikas iki skundžiamo sprendimo priėmimo. Rezoliucinė skundžiamo sprendimo dalis turi būti suformuluota taip, kad jos aiškinimas ir taikymas nekeltų jokių abejonių.

32.2.5.                      Ieškovo vidutinis darbo užmokestis buvo nesąžiningai padidintas, todėl jo priteisimas visa apimtimi neatitiktų nei darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyros, nei bendrųjų teisės principų. Prieš pat darbo santykių nutraukimą buvusi atsakovės direktorė, kuri šiuo metu dirba su ieškovu, padarė jam palankius darbo sutarties pakeitimus, dėl kurių ženkliai padidėjo ieškovo vidutinis darbo užmokestis. Pagal darbo sutarties 3 punktą ieškovui buvo numatytas fiksuotas darbo užmokestis, kuris sudarė 3740 Eur mėnesinės algos, bet 2019 m. vasario pabaigoje ar kovo mėnesį buvusi direktorė atbuline data nuo 2019 m. vasario 1 d. nesąžiningai padidino ieškovui darbo užmokestį, numatydama prie fiksuoto atlygio dar papildomai mokėti ir 30 proc. nuo mėnesinės apyvartos už ieškovo suteiktas chirurginio gydymo paslaugas ir 25 proc. nuo mėnesinės apyvartos už ieškovo suteiktas protezavimo gydymo paslaugas, atėmus laboratorijos ir sunaudotų medžiagų sąnaudas. Jokių pagrindų tokiam neadekvačiam padidinimui nebuvo. Nei ieškovo darbo laiko norma, nei darbo mastas nepadidėjo.

32.2.6.                      Klinikai skundžiamo sprendimo vykdymas finansiškai būtų itin sudėtingas ir lemtų jos nemokumą. Priteistos sumos, kurias sudaro 21 997,85 Eur vidutinis darbo užmokestis už 12 mėnesių, 21 997,85 Eur kompensacija, 1000 Eur neturinė žala, iš viso 286 972,05 Eur per vienerius metus yra neproporcingos ir neteisingos atsakovės atžvilgiu. Tokių sumų išmokėjimas ieškovui reikštų klinikos bankrotą ir dėl to nukentės 22 klinikos darbuotojai. Šiuo metu atsakovės finansinė padėtis yra itin sunki dėl Lietuvos Respublikoje paskelbto karantino. Nuo 2019 m. kovo 16 d. atsakovės klinika neveikia, darbuotojams nustatytos prastovos arba suteiktos atostogos. Klinika nedirba, negeneruoja jokių pajamų ir patiria didelį nuostolį, savo sąskaita išlaikydama esamus darbuotojus. Tuo tarpu ieškovo interesai ir pagrįsti lūkesčiai nebus pažeisti, jei tokios priteistos sumos bus iš esmės sumažintos.

32.2.7.                      Teismas skundžiamame sprendime netinkamai vertino ieškovo pajamų, kurias jis uždirbo po atleidimo, reikšmę. Nutraukus darbo santykius su atsakove, ieškovas nė vienoje įmonėje atskirai ir net ir kartu sudėjus nei kaip odontologas, chirurgas ar kaip direktorius neuždirbo 21 997,85 Eur vidutinio darbo užmokesčio dydžio mėnesinio atlyginimo sumos. Kadangi ieškovas, būdamas profesionalus odontologas chirurgas, šiuo metu negauna tokio darbo užmokesčio, tai dar kartą patvirtina, kad pas atsakovę ieškovui nesąžiningai padidintas vidutinis darbo užmokestis neatitiko rinkoje įprastai tokiems specialistams mokamo darbo užmokesčio, ir dabar jį priteisti ieškovui už metus laiko būtų nesąžininga. Be to, ieškovas gali sąmoningai nedeklaruoti visų tikrųjų gaunamų pajamų vien tam, kad šiame ginče jam būtų priteista kuo didesnė suma. Jei ieškovo atleidimas vis dėlto būtų pripažintas neteisėtu, ieškovui mokėtina kompensacija turi būti sumažinta bent iki 3740 Eur/mėn. (neatskaičius mokesčių) dydžio.

32.3.                      Teismas visiškai neįvertino to, kad ieškovas buvo atleistas iš darbo tik dėl jo nesąžiningų veiksmų ir savivalės neatvykstant į darbą. Ieškovo atleidimą nulėmė jo padarytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas ir savivalė organizuojant darbą:

32.3.1.                      Ieškovas darbe nebuvo 6 darbo dienas iš eilės 2019 m. rugpjūčio 9–19 d. be jokių pateisinamų priežasčių. Ieškovas ne šiaip pavėlavo į darbą ar suklydo dėl grafiko. Jis tyčia ir sąmoningai neatėjo į darbą 6 darbo dienas iš eilės, kai jo darbo sutartyje darbo laiko norma aiški ir apibrėžta konkrečiu valandų skaičiumi, ir yra 38 val./sav., kas sudaro po 7,6 val. kasdien per 5 darbo dienų savaitę. Visas darbo funkcijas ieškovas turėjo vykdyti klinikoje ir būti joje kasdien be atskiro kvietimo.

32.3.2.                      Pagal kasacinio teismo praktiką tam, kad būtų konstatuotas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, turi būti nustatytas šių teisiškai reikšmingų faktų visetas: 1) darbuotojo neatvykimo į darbą per visą darbo dieną (pamainą) faktas; 2) neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-405-1075/2018). Todėl vien ieškovo neatėjimas į darbą 6 darbo dienas be pateisinamų priežasčių yra esminis darbo pareigų pažeidimas.

32.3.3.                      Ieškovas 6 darbo dienas nevykdė savo darbo funkcijų. Ieškovas nepriėmė ir negydė pacientų, nesprendė pacientės G. T. pretenzijos dėl ieškovo nekokybiškai atlikto darbo ir šios pacientės nepriėmė. Ieškovas taip pat turėjo priimti pacientus, atėjusius dėl skausmo. Ieškovas buvo atsakingas už radiacinę saugą ir dėlto fiziškai turėjo būti klinikoje, kad joje būtų galima atlikti rentgeno nuotraukas (be ieškovo nuotraukos negalėjo būti daromos).

32.3.4.                      Ieškovas neteisėtai ir savavališkai organizavo darbą taip, kad norintys gydytis pacientai nebūtų registruojami jo nebuvimo darbe metu 2019 m. rugpjūčio 9–19 d. (ieškovas be darbdavio leidimo iš anksto nurodė, kad pacientai jam nebūtų registruojami). I. G. susirašinėjimai su pacientais rodo, kad ji žinojo apie ieškovo planuojamą nebuvimą ir jo neteisėtu nurodymu iš anksto neregistravo pacientų. Ieškovo veiksmai be darbdavio leidimo ir sutikimo nepriimti pacientų, ir net nepriimti jų registracijos ieškovo darbo metu, yra neteisėti ir nesąžiningi. Ieškovas, kaip darbuotojas, viršijo savo teises nepriimdamas pacientų, organizuodamas, kad jie nebūtų registruojami, ir savivaliavo darbe. Nurodytas ieškovo elgesys yra šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, kuris taip pat nulėmė darbdavio prarastą pasitikėjimą ieškovu.

32.4.                      Teismas bylą nagrinėjo su išankstiniu nusiteikimu dėl bylos baigties, nepriimdamas atsakovės teikiamų įrodymų, nekviesdamas atsakovės prašomos apklausti liudytojos ir visiškai netirdamas dalies atsakovės argumentų ir įrodymų. Teismas neišnagrinėjo bylos iš esmės ir be pagrindo sprendė, kad darbdavys buvo neigiamai nusistatęs prieš ieškovą ir siekė juo atsikratyti.

32.4.1.                      Teismas bylos metu neleido atsakovei atsikirsti į ieškovo liudytojų paaiškinimus ir neleido atsakovei gintis. Po ieškovo iškviestų ir 2020 m. vasario 3 d. posėdyje apklaustų liudytojų pateiktų paaiškinimų atsakovė pirmosios instancijos teismui 2020 m. vasario 10 d. pateikė pareiškimą prijungti papildomus rašytinius įrodymus:

32.4.1.1.                      I. G. el. susirašinėjimą su pacientais iš el. pašto (duomenys neskelbtini), kuris patvirtina, kad I. G. jau 2019 m. liepos 11 d. neregistravo pacientų 2019 m. rugpjūčio 9–9 d., dėl to pacientė turėjo atidėti gydymą. Šis susirašinėjimas taip pat patvirtina, kad ieškovas žinojo ir apie kitos pacientės G. T. pretenzijas dėl nekokybiško darbo, bet jų nesprendė, pacientės nepriėmė, su ja nesusisiekė. Įrodymai patvirtina, kad ieškovas savavališkai, be vadovo žinios, organizavo darbą taip, kad pacientai nebūtų registruojami, negydė pacientų.

32.4.1.2.                      Suvestinę dėl ieškovo darbo 2018 m. sausio–rugpjūčio mėnesiais ir 2019 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais bei pirminius dokumentus, iš kurių sudaryta suvestinė – išrašus iš Pacientų registravimo sistemos už 2019 m. liepos–rugpjūčio mėnesius ir 2018 m. sausio–rugpjūčio mėnesius. Šie duomenys paneigia liudytojų I. G. ir M. V. parodymus, kad gydytojas neidavo į darbą ir dirbdavo nuotoliniu būdu. Šie įrodymai patvirtina faktą, kad visą darbo pas atsakovę laiką nebuvo situacijos, kad ieškovas neitų į darbą 6 darbo dienas iš eilės, nepranešęs apie nebuvimo priežastis, negavęs kasmetinių ar nemokamų atostogų, nes pacientų priėmimas buvo nuolatinis ir į darbą reikėjo kasdien. Šie išrašai taip pat patvirtina, kad klinikoje buvo didelis pacientų srautas, todėl darbo ieškovui buvo ir, jeigu nebūtų buvę jo savavališko nurodymo neregistruoti pacientų, jis būtų privalėjęs juos priimti ir suteikti gydymo paslaugas.

32.4.1.3.                      Suvestinę dėl kitų pacientus aptarnaujančių klinikos specialistų darbo 2019 m. rugpjūčio mėnesį. Ši suvestinė paneigė I. G. parodymus, kad neva klinika atostogavo Žolinių laikotarpiu ir niekas nedirbo.

32.4.2.                      Patenkinus atsakovės prašymą, ji būtų turėjusi galimybę rašytiniais įrodymais pagrįsti ieškovo nesąžiningumą ir išankstinį pasiruošimą savavališkai neatvykti į darbą, tačiau teismas nepagrįstai atsisakė prijungti šiuos įrodymus.

32.4.3.                      Teismas bylos metu neleido atsakovei iškviesti ir apklausti atsivestos liudytojos M. B.. Atsakovė nurodė, kad liudytoją kviečia paneigti melagingus ieškovo iniciatyva kviestų liudytojų parodymus, pateikti paaiškinimus dėl darbo organizavimo klinikoje, kurioje M. B. dirba komercijos direktore.

32.5.                      Teismas visiškai be pagrindo priteisė ieškovui 1000 Eur neturtinės žalos, nes byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovas kokią nors neturtinę žalą patyrė dėl to, kad buvo atleistas dėl savo nesąžiningo elgesio.

32.5.1.                      Ieškovas buvo atleistas iš darbo, nes 6 darbo dienas darbe nepasirodė ir nebuvo jokių teisėtų priežasčių, kodėl jis darbe nebuvo, nepriėmė pacientų, savavališkai susiorganizavo, kad pacientai jam nebūtų registruojami. Savo neteisėtu ir nesąžiningu elgesiu ieškovas padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą ir tuo nulėmė savo atleidimą.

32.5.2.                      Net jei ieškovo atleidimas ir būtų pripažintas neteisėtu, nesąžininga atleidimo pasekmes perkelti tik darbdaviui. Ieškovas nebuvo darbe ir nepateikė jokio paaiškinimo dėl nebuvimo darbe teisėtumo net į gavęs du reikalavimus pasiaiškinti. Pats ieškovas nesudarė jokios galimybės darbdaviui vertinti ieškovo nebuvimo darbe niekaip kitaip nei kaip esminio darbo pareigų pažeidimo ir atsisakymo vykdyti darbines pareigas.

32.5.3.                      Ieškovas nepateikė jokių įrodymų ir teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą spręsti, kad dėl atleidimo ieškovas būtų patyręs neturtinės žalos, išgyvenęs ar kad ta žala sudarytų 1000 Eur. Ieškovas ir toliau yra dar dviejų įmonių direktorius, jis ir toliau verčiasi savo praktika.

32.5.4.                      Skundžiamas sprendimas priteisti konkrečią 1000 Eur neturinę žalą yra visiškai nemotyvuotas ir įrodymais nepagrįstas, nes žala priteista tik dėl to, kad, teismo įsitikinimu, tokia žala buvo, i atleidimas neabejotinai sukėlė ieškovui tam tikrus nepatogumus ir emocinius trikdžius, galimai turėjo neigiamos įtakos pacientų nuomonei apie jį. Skundžiamas sprendimas pagrįstas tik subjektyvia teismo nuomone, bet ne įrodymais.

32.5.5.                      Skundžiamame sprendime skirstydamas bylinėjimosi išlaidas, teismas ieškovui bylinėjimosi išlaidų neteisėtai priteisė daugiau nei numato CPK 93 straipsnio 2 dalis, nors ieškovo reikalavimas priteisti 15 000 Eur atmestas net 93,33 proc. Tuo tarpu atsakovei teismas bylinėjimosi išlaidų nepriteisė visiškai. Atmetęs 93,33 proc. ieškovo reikalavimo priteisti 15 000 Eur neturinės žalos, teismas turėjo sumažinti ieškovui priteisiamas bylinėjimosi išlaidas atmesta ieškinio reikalavimo dalimi ir priteisti atsakovui bylinėjimosi išlaidas nuo atmestos ieškinio reikalavimo dalies.

32.6.                      Skundžiamame sprendime išdėstyti motyvai dėl atsakovės akcijų nuosavybės turi būti pašalinti.

32.6.1.                      Skundžiamame sprendime teismas padarė neteisėtą ir nepagrįstą išvadą, kad „Ieškovas kartu su sutuoktine abu valdė atsakovo įmonės akcijas, kartu priiminėjo atsakovo įmonės valdymo sprendimus, valdydami kiekvienas po 50 proc. įmonės akcijų“. Pirma, teismo išvada dėl akcijų nuosavybės teisės prieštarauja teismo nustatytiems, viešajame registre išviešintiems, nenuginčytiems ir galiojantiems duomenims, kad Juridinių asmenų registre atsakovės įmonės akcininke registruota M. B.. Antra, nei atsakovė, nei ieškovas, nei viešame registre registruota bendrovės akcininkė M. B. nesilaiko tokios pozicijos, kokią konstatavo teismas, esą bendrovės akcijos sutuoktiniams priklauso lygiomis dalimis – po 50 proc. Padarydamas tokią išvadą teismas neteisėtai, neturėdamas pagrindo veikti ex officio, nustatė faktinę aplinkybę, kuri prieštarauja ne tik visų bylos šalių pozicijoms, tačiau ir viešo registro duomenims bei teisiniam reguliavimui. Trečia, byloje net nebuvo reiškiamas akcijų nuosavybės teisės nustatymo reikalavimas ir jis nebuvo darbo bylos dėl atleidimo pripažinimo neteisėtu dalyku). Nurodytas skundžiamo sprendimo motyvas turi būti šalinamas.

32.6.2.                      Kasacinis teismas yra suformulavęs teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, kad tais atvejais, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamoje dalyje padarytos išvados ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies konkrečioje byloje, daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje, byloje dalyvaujančiam asmeniui turėtų būti suteikta galimybė skundu kvestionuoti šias motyvuojamosios dalies išvadas (motyvus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-356-553/2019).

32.6.3.                      Teismas negalėjo darbo byloje, kurioje ginčijamas atleidimo teisėtumas, nustatyti dar ir akcijų nuosavybės teisės priklausymo, kai byloje nebuvo reiškiamas toks reikalavimas, o išviešinti viešojo registro duomenys patvirtino, kad akcijos yra registruotos M. B. vardu. Be to, teismo ex officio padarytos išvados prieštarauja ir akcininkės M. B., kuri net nedalyvavo šioje byloje, bet dėl kurios nuosavybės teisių apimties teismas pasisakė, teisių, interesams. 

32.6.4.                      Skundžiamame sprendime teismas pažymėjo, kad akcijų nuosavybės teisė yra ginčijama teisme kitoje byloje: „iš teismų informacinės sistemos duomenų nustatyta, kad ieškovas Vilniaus miesto apylinkės teisme 2020 m. kovo 3 d. registruotu ieškiniu yra užginčijęs juridinių asmenų paviešintus duomenis apie vienintelį atsakovo įmonės akcininką (teisminio proceso Nr. 2-68-3-06600-2020-5), taip pat nustatyta, kad 2019 m. liepos 19 d. M. B. Vilniaus regiono apylinkės teisme iškėlė santuokos nutraukimo bylą dėl abiejų sutuoktinių kaltės (teisminio proceso Nr. 2-52-3-02284-2019-0)“. Šių bylų dokumentų dėl akcijų nuosavybės teismas neanalizavo, atsakovei duomenų, kuriais rėmėsi iš teismų informacinės sistemos nepateikė, neišviešino ir pasisakyti dėl jų neleido. Remtis skundžiamame sprendime duomenimis iš teismų informacinės sistemos apie kitas bylas, kurių teismo posėdyje netyrė, ir iš jų nustatyti aplinkybes, teismas negalėjo (CPK 263 straipsnio 2 dalis), todėl šis skundžiamo sprendimo motyvas dėl aplinkybių, kurios nebuvo tirtos teismo posėdyje, taip pat šalintinas.

33.       Ieškovas atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

33.1.                      Atsakovė savo apeliaciniame skunde sąmoningai neteisėtai iškreipia, nutyli ir net nemini didžiosios dalies bylos teisingam išnagrinėjimui turėjusių itin reikšmingų faktinių aplinkybių, kurios buvo nustatytos pirmosios instancijos teismo nagrinėjant bylą, tiriant bei vertinant rašytinius įrodymus ir liudytojų parodymus bei priimant sprendimą.

33.2.                      Atsakovė pati painiojasi ir atitinkamai painioja apeliacinės instancijos teismą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo priežasčių, vienur apeliaciniame skunde nurodydamas, kad darbuotojas neva nepasirodė darbe 6 darbo dienas iš eilės (2019 m. rugpjūčio 9–19 d.), o kitur teigia, kad darbuotojas nepasirodė ne 6, ? 5 darbo dienas iš eilės (2019 m. rugpjūčio 12–19 d.).

33.3.                      Atsakovė bando grįsti savo apeliacinį skundą argumentais, kurie visiškai nesusiję su šia byla ir neturi jokios įtakos sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui (nurodo, kad ieškovas neva neatvyko į kliniką 2019 m. rugpjūčio 2 d., kad kažkokie pacientai reiškė pretenzijas, kad atsakovė vyko konsultacijų į Valstybinę darbo inspekciją).

33.4.                      Atsakovė melagingai nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu neva paaiškėjo, jog ieškovas dar iki pravaikštų atsakovės administratorei davė nurodymus jam neregistruoti pacientų 2019 m. rugpjūčio 9–19 d. Iš tiesų ieškovas niekada nėra davęs jokių atsakovės nurodyto turinio paliepimų jokiai atsakovės administratorei, įskaitant bylos nagrinėjimo metu apklaustą liudytoją I. G.. 2020 m. vasario 3 d. teismo posėdžio metu parodymus davusi liudytoja I. G. nė vienu savo liudijimo sakiniu nepasakė, nepatvirtino ir neteigė, kad ieškovas jai kada nors būtų davęs apeliaciniame skunde nurodyto turinio nurodymus.

33.5.                      Atsakovė, remdamasi 2019 m. liepos 11 d. administratorės I. G. susirašinėjimas elektroniniu paštu su pacientais, nepagrįstai teigia, kad administratorė I. G. dar 2019 m. liepos 11 d. ieškovo nurodymu pacientų 2019 m. rugpjūčio 9–19 d. neregistravo. Atsakovės pateiktas 2019 m. liepos 11 d. administratorės susirašinėjimas elektroniniu paštu su pacientais jokia forma ir būdu nepatvirtina atsakovės teiginio, kad ieškovas neva davė kažkokio atsakovės spėjamo turinio nurodymus I. G.. Perskaičius visą elektroninį susirašinėjimą nematyti nė vieno ieškovo administratorei duodamo nurodymo. Ieškovas niekada nedavė jokių nurodymų I. G. dėl pacientų registravimo ginčo dienomis. Be to, ieškovas neturi būti ir tikrai nėra atsakingas už atsakovės administratorių, įskaitant ir I. G., darbą atsakovės įmonėje, jų komunikaciją su pacientais ir tos komunikacijos turinį.

33.6.                      Atsakovė deklaratyviai teigia, kad darbo sutarties 5 punkte ieškovui buvo nustatyta 38 val. darbo savaitė ir tai fiksuotas darbo laikas per savaitę, kuris sudarytų po 7,6 val. kasdien, dirbant pilną penkių darbo dienų savaitę, per kurias ieškovas neva visada fiziškai privalėjo būti darbe, t. y. klinikos patalpose. Atsakovė sąmoningai netiksliai cituoja darbo sutarties 5 punktą, nenurodydama vienos esminių šio punkto dalių – darbo sutarties 5 punkte aiškiai nurodyta, kad „nustatoma darbo dienos (pamainos, darbo savaitės) trukmė: 38 val. darbo savaitė, pagal įmonės nustatytą darbo grafiką“. Ieškovas bylos nagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme metu liudytojų I. G., J. R. ir M. V. parodymais įrodė, kad ieškovas viso darbo sutarties galiojimo laikotarpiu šias darbo valandas ir netgi daug daugiau per vieną savaitę visada išdirbdavo pagal atsakovės įmonėje nusistovėjusią įprastą darbo organizavimo tvarką, šios tvarkos niekada nepažeidė. Darbo sutartyje nė viename punkte nėra nurodyta, kad ieškovas jam priklausančias išdirbti 38 valandas per savaitę privalo fiziškai būti klinikos patalpose, taip pat nenurodyta jo darbo pradžia bei pabaiga, konkrečios savaitės dienos, kada ieškovas privalo dirbti, jo darbo pareigų taip pat neapibrėžia (nedetalizuoja) jokie lokalūs atsakovės norminiai teisės aktai, įskaitant vidaus darbo tvarkos taisykles, pareigines instrukcijas ir pan., su kuriais ieškovas būtų buvęs pasirašytinai supažindintas.

33.7.                      Atsakovė apeliaciniame skunde sąmoningai nesąžiningai nutylėjo faktą, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu melagingai teigė, kad „tiek ieškovui, tiek kitiems darbuotojams buvo sudaromi ir darbo grafikai“, pabrėžė, jog „darbo grafikai buvo skelbiami viešai ir darbuotojai su jais susipažindavo“. Šiuos savo teiginius atsakovė grindžia vien tik savo pačios vienašališkai parengtais vidiniais dokumentais, t. y. registracijų žurnalo ataskaitomis, neaišku kieno, kada ir kur sudarytomis sunkiai įžiūrimomis nuotraukomis, darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, suvestinėmis ir išrašais iš pacientų registracijos sistemos. Šių vidinių atsakovės dokumentų nėra pasirašę jokie atsakovės darbuotojai, įskaitant ir ieškovą, be to, jų parengimo data kelia pagrįstų abejonių, nes liudytoja I. G. paliudijo, kad atsakovės vidiniai dokumentai buvo rengiam tik po ieškovo atleidimo iš darbo dienos, o darbuotojai buvo skatinami juos pasirašinėti atbuline data. Tiek liudytoja I. G., tiek liudytoja J. R., tiek ir liudytoja M. V. aiškiai ir nedviprasmiškai paliudijo, kad jokių darbo grafikų atsakovės klinikoje niekada nebuvo, su jokiais darbo grafikais atsakovės darbuotojai, įskaitant ieškovą, jokia forma nebūdavo supažindinami ir ši situacija su darbo grafikais nepasikeitė iki pat ieškovo atleidimo iš darbo dienos.

33.8.                      Apeliantė teigia, kad teismas neva neištyrė visų byloje esančių įrodymų ir dėl to priėmė neva neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, tačiau konkrečiai taip ir nenurodė, kokių įrodymų, turinčių reikšmės bylai, pirmosios instancijos teismas neva neištyrė. Vien tai, kad bylos įrodymų tyrimo rezultatas netenkina atsakovės, nėra pagrindas teigti, jog įrodymai neištirti ar ištirti netinkamai.

33.9.                      Ieškovas daugiau negu 10 metų darbo atsakovės įmonėje laikotarpiu dirbo pagal tokią darbo organizavimo tvarką: jeigu atitinkamą darbo dieną būdavo prisiregistravusių pacientų, atsakovės administratorė SMS žinute dieną ar kelias dienas prieš planuojamą darbo dieną informuodavo ieškovą, kad atitinkamą darbo dieną nurodytu laiku ieškovas turi atvykti į kliniką vykdyti odontologo-burnos chirurgo pareigų prisiregistravusių pacientų naudai; jeigu atitinkamą darbo dieną prisiregistravusių pacientų nebūdavo, tai tą darbo dieną ieškovas vykti į kliniką neprivalėdavo, o savo darbo funkcijas (pvz., komunikuoti su laboratorija dėl protezavimo darbų, formuoti implantų užsakymus, tobulinti profesinę kvalifikaciją, vesti mokymus ir kt.) visada turėdavo teisę vykdyti nuotoliniu būdu, t. y. dirbti kitoje vietoje nei yra atsakovės klinika, ką ieškovas itin dažnai ir darydavo ir dėl to niekuomet nėra sulaukęs jokių atsakovės pretenzijų, nepasitenkinimo, priekaištų ar pastabų, tuo labiau – jokių drausminių nuobaudų ar įspėjimų. Tokia darbo organizavimo praktika, įskaitant atsakovės darbuotojų (gydytojų) teisę fiziškai neiti į kliniką, kai nėra prisiregistravusių pacientų, buvo taikoma ne tik ieškovo, bet ir kitų atsakovės įmonėje dirbančių gydytojų bei jų padėjėjų atžvilgiu.

33.10.                      Bylos nagrinėjimo metu liudytojai patvirtino, kad tuo atveju, jeigu atitinkamą darbo dieną nebūdavo prisiregistravusių pacientų, tai gydytojai į kliniką vykti atlikti darbo funkcijų neprivalėdavo, tokiu atveju nebūdavo fiksuojamos jokios pravaikštos, o gydytojai galėdavo dirbti nuotoliniu būdu arba tiesiog pateikti prašymą dėl neatidirbtų valandų perkėlimo į kitą darbo dieną. Tokie prašymai gydytojų buvo teikiami ne prieš tą atitinkamą darbo dieną, kurią gydytojai nevykdavo dirbti į kliniką nesant prisiregistravusių pacientų, o po tos darbo dienos (dienų) einančią būtent tą dieną, kai fiziškai atvykdavo dirbti į kliniką esant prisiregistravusių pacientų arba vėliau. Taigi ieškovas turėjo teisę ginčo dienomis dirbti nuotoliniu būdu, o dėl neišdirbtų darbo valandų (jeigu tokios būtų buvusios fiksuotos ir nustatytos darbdavio) perkėlimo į kitą darbo dieną galėjo tiesiog parašyti prašymą 2019 m. rugpjūčio 20 d., kai atvyko teikti paslaugų prisiregistravusiems pacientams, gavęs SMS žinutę apie pareigą tą dieną atvykti dirbti arba vėliau.

33.11.                      Visu ieškovo darbo atsakovės įmonėje laikotarpiu ieškovas buvo mandagus, draugiškas bei taktiškai bendraujantis su kitais asmenimis, visų atsakovės darbuotojų gerbiamas kolega, atsakovės įmonės įkūrėjas ir savininkas bei klinikos reklaminis veidas. Ieškovas viso savo darbo klinikoje metu buvo pagrindinis bei vienintelis gydytojas odontologas-burnos chirurgas, kurio darbu generuojama apyvarta atsakovės įmonei visuomet buvo pati didžiausia iš visų atsakovės darbuotojų generuojamų apyvartų iki pat ieškovo atleidimo iš darbo dienos. Dėl to nesuprantamas atsakovės sprendimas atleisti patį naudingiausią įmonės darbuotoją iš darbo, kuris generavo pusę ir kartais net daugiau klinikos generuojamos apyvartos.

33.12.                      Atsakovės vadovas pasiaiškinimui pateikti ieškovui skyrė vos 2,5 val., nors puikiai žinojo, jog ieškovas tuo metu turi pacientų bei privalo juos aptarnauti, todėl neturės jokių fizinių galimybių parašyti jokio pasiaiškinimo. Ieškovui toks elgesys buvo nesuprantamas dėl šių priežasčių:

33.12.1.                      Ieškovas negavo nė vienos atsakovės SMS žinutės su informavimu, kad ginčo dienomis ieškovas privalo atvykti į atsakovės kliniką vykdyti darbo funkcijų, t. y. nebuvo informuotas apie tai, kad bent vieną iš šių ginčo dienų pas ieškovą yra prisiregistravęs bent vienas pacientas.

33.12.2.                      Ieškovas jokia forma nebuvo iš anksto supažindintas su jokiu atsakovės darbo grafiku, taikytinu ieškovo atžvilgiu ginčo dienomis, kurio ieškovas būtų privalėjęs laikytis ir kurį būtų privalėjęs vykdyti.

33.12.3.                      Atsakovės SMS žinutę ieškovas gavo 2019 m. rugpjūčio 19 d., kuria buvo informuotas, kad 2019 m. rugpjūčio 20 d. turi fiziškai atvykti į kliniką, nes yra prisiregistravusių pacientų. Šią pareigą Ieškovas vykdė tinkamai ir nedelsdamas atvyko į kliniką atsakovės nurodytu laiku bei tinkamai vykdė darbo sutartyje nurodytas pareigas.

33.12.4.                      Nė vieną iš ginčo dienų ieškovas negavo nė vienos atsakovės vadovo ar administracijos darbuotojų SMS žinutės, jų skambučių telefonu, elektroninio laiško pretenzijomis dėl to, kad ieškovas neva neatvyksta į darbą. Tai, kad ginčo dienomis atsakovė nepasigedo ieškovo darbe, neieškojo ir nekėlė jokio klausimo dėl jo pravaikštų, pirmosios instancijos teismo posėdžių metu patvirtino ne tik liudytoja I. G. ir liudytoja J. R., bet ir pats Apelianto klinikos vadovas R. R..

33.12.5.                      Nė vieną iš ginčo dienų ieškovas nebuvo niekur dingęs, buvo pasiekiamas telefonu, elektroniniu paštu, facebook ar viber programomis.

33.12.6.                      Ginčo dienomis ieškovas darbo atsakovės įmonėje reikalais netgi komunikavo su savo asistente, viena iš atsakovės darbuotojų, t. y. odontologo asistente R. R. (B.), tačiau ir iš jos nesulaukė jokios informacijos, kad bent vieną iš ginčo dienų yra prisiregistravusių pacientų ir ieškovas privalo atvykti į kliniką, kad ieškovas yra atsakovės ieškomas ar būtų pretenzijų dėl ieškovo neatvykimo į darbą ginčo dienomis.

33.12.7.                      Ginčo dienomis ieškovas gavo net keletą atsakovės administracijos elektroninių laiškų iš atsakovės oficialaus elektroninio pašto su pranešimais apie atsakovės iš trečiųjų asmenų gautus laiškus, kurie adresuoti ieškovui, tačiau net ir tuose atsakovės elektroniniuose laiškuose nebuvo jokio atsakovės raginimo ieškovui atvykti į darbą bent vieną iš ginčo dienų ar reikalavimo pasiaiškinti dėl ieškovo nebuvimo darbe.

33.12.8.                      Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas ginčo dienomis nuotoliniu būdu vykdė šias savo darbo funkcijas: 1) komunikavo su laboratorija (formavo užsakymus laboratorijai dėl protezavimo, teikė užsakymus, bendravo dėl protezų tinkamumo/netinkamumo); 2) formavo medžiagų užsakymus; 3) planavo medžiagas, kurių ieškovui reikės dirbant su pacientais; 4) komunikavo su atsakovės administratore R. R. (B.) darbo atsakovės įmonėje reikalais; 5) komunikavo su MegaGen atstovais dėl kursų gydytojams implantacijos tematika vedimo. Atsakovė byloje neginčijo aplinkybės, kad ieškovui darbo sutartimi yra priskirtos tam tikros mokymo bazės funkcijos, kad jis skaito paskaitas..

33.13.                      Ieškovo atleidimo iš darbo neteisėtumą patvirtina šios byloje nustatytos aplinkybės:

33.13.1.                      Atsakovė nesuteikė ieškovui protingo termino pasiaiškinti dėl galimai padaryto darbo pareigų pažeidimo.

33.13.2.                      Ieškovas jokių darbo pareigų nepažeidė, jis nebuvo supažindintas su darbo tvarkos taisyklėmis, darbo grafikais ir pareiginėmis instrukcijomis, kurių pagrindu jam būtų buvusios aiškios tikslios jo pareigos, kai nėra prisiregistravusių pacientų. Ieškovui nebuvo aišku, kada tokiu atveju (kai nėra prisiregistravusių pacientų) prasideda jo darbo diena, kada baigiasi, taip pat ar tai poilsio ar darbo diena, ar darbą reikia atlikti klinikoje ar nuotoliniu būdu, todėl ieškovas visus 10 metų darbo atsakovės klinikoje dirbo pagal įprastą nusistovėjusią darbo organizavimo tvarką, t. y. tais atvejais, kai nebūdavo prisiregistravusių pacientų, savo darbo funkcijas vykdė nuotoliniu būdu, vadovaudamasis jo veiklą reguliuojančiais norminių teisės aktų reikalavimais.

33.13.3.                      Atsakovės įmonėje buvo nusistovėjusi tokia darbo organizavimo praktika, kad nesant prisiregistravusių pacientų gydytojai turi teisę dirbti nuotoliniu būdu, t. y. nevykti į darbovietės biurą ir savo pareigas vykdyti už klinikos ribų (Lietuvos ar užsienio teritorijoje) savo nuožiūra, inter alia, naudojantis telekomunikacijų priemonėmis.

33.13.4.                      Atsakovės įmonėje įprasta darbo organizavimo tvarka buvo ta, kad gydytojai, esant prisiregistravusių pacientų, SMS žinute būdavo iškviečiami atitinkamą darbo dieną dirbti į atsakovės kliniką, t. y. į darbą atvykdavo pagal darbdavio kvietimą.

33.13.5.                      Darbo sutartimi ieškovas ir atsakovė susitarė tik dėl darbo savaitės trukmės (38 valandų), tačiau nedetalizavo su darbo organizavimo tvarka susijusių sąlygų, tokios sąlygos nebuvo detalizuotos taip pat ir kituose lokaliniuose atsakovės teisės aktuose.

33.14.                      Atsakovės apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, kad ieškovas pasiaiškinimo teikti net neketino, yra tik jokiais byloje esančiais įrodymais nepagrįstas spėjimas. Dėl garso įrašų, darytų ieškovo atleidimo dieną, ieškovas aiškiai pasisakė bylos nagrinėjimo iš esmės metu, nurodydamas, kad jo pasisakymai atleidimo iš darbo metu buvo itin emocionalūs dėl akivaizdžių priežasčių (dėl itin brutalaus atsakovės elgesio su ieškovu, kuris tuo pačiu metu būdamas ne tik didžiausią apyvartą generuojantis atsakovės įmonės darbuotojas, bet ir įmonės savininkas, buvo itin brutaliu būdu atleistas iš klinikos be jokios ieškovo kaltės, be jokios priežasties ir net be jokios galimybės pasiaiškinti). Be to, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo atsakovė, pirmosios instancijos teismas darbdavio įsakymą nutraukti darbo sutartį neteisėtu pripažino ne vien tik dėl minimo procedūrinio pažeidimo.

33.15.                      Atsakovė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra socialiai neteisingas ir neproporcingas, galintis sukelti atsakovės nemokumą.

33.15.1.                      Atsakovė nepateikė jokių įmonės finansinių dokumentų, finansinių rodiklių, kurie patvirtintų arba paneigtų šiuos atsakovės skunde dėstomus argumentus.

33.15.2.                      Atsakovė yra itin sėkminga ir pelninga tarptautiniu mastu pripažinta Lietuvos odontologijos klinika, generuojanti itin didelį pelną, kurios akcijos pagal 2020 m. kovo 31 d. atliktą teismo eksperto ekspertizę šiai dienai vertos net apie 1 500 000 Eur, o pardavimo pajamos vien 2019 metais sudarė beveik 1 000 000 ?ur.

33.15.3.                      Ieškovas ieškiniu niekada nereikalavo ir nereikalauja iš atsakovės jokių sumų, kurios ieškovui nepriklauso pagal galiojančias norminių teisės aktų nuostatas už neteisėtą ieškovo atleidimą iš darbo.

33.15.4.                      Naujojo DK 218 straipsnio 4 dalis ir įtvirtina atsakovės siekiamą ir apeliaciniame skunde pabrėžiamą socialinį teisingumą, sąžiningumą bei priteistinos sumos adekvatumą ir proporcingumą.

33.15.5.                      Atsakovė nesąžiningai bando pasinaudoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ Nr. 207 visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtu karantinu. Bylos nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo metu tokia situacija dėl karantino ir atsakovės akcentuojamų prastovų net neegzistavo, nebuvo pirmosios instancijos teismo vertinta, todėl negali ir neturi turėti jokios teisinės reikšmės sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes tokios aplinkybės atsirado jau po bylos išnagrinėjimo ir sprendimo priėmimo dienos. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.

33.16.                      Atsakovė tik deklaratyviai teigia, kad ieškovas buvo atleistas iš darbo tik dėl jo paties nesąžiningų veiksmų ir savivalės neatvykstant į darbą. DK 58 straipsnio 1 dalis nustato, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą. Nagrinėjamu atveju ieškovas neatvyko į kliniką ginčo dienomis ne dėl savo kaltės – ieškovas vykdė savo darbo pareigas pagal atsakovės įmonėje nusistovėjusią darbo organizavimo tvarką nuotoliniu būdu, t. y. dirbo kitoje vietoje nei yra atsakovės klinika, naudodamasis informacinėmis technologijomis. Be to, darbdavys privalo įrodyti ne tik nusižengimo padarymo faktą, bet ir tai, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus, tačiau atsakovė šios pareigos neįvykdė.

33.17.                      Atsakovė nepagrįstai teigia, kad teismas visiškai be pagrindo priteisė ieškovui 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą nes byloje neva nėra jokių įrodymų, kad ieškovas kokią nors neturtinę žalą patyrė. Tokie atsakovės teiginiai neatitinka plėtojamos kasacinio teismo praktikos, pagal kurią aplinkybėmis, patvirtinančiomis darbuotojo teisę į neturtinės žalos atlyginimą, teismų praktikoje pripažįstamas padaryto darbuotojo teisių pažeidimo šiurkštumas, neteisėtas atleidimas iš darbo itin kompromituojančiu pagrindu, pakenkimas darbuotojo dalykinei reputacijai, sunkūs pragyvenimo šaltinio praradimo turtiniai padariniai. Nagrinėjamu atveju dėl neteisėto atleidimo be jokio pagrįsto teisinio pagrindo ieškovas patyrė itin didžiulius dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, nes visiškai nesitikėjo tokio atsakovės nepagrįsto veiksmo, dėl kurio ieškovas neteko pagrindinio savo pajamų šaltinio. Ieškovas taip pat patyrė didžiulį pažeminimą prieš visus kitus atsakovės darbuotojus, kurie matė, kaip atsakovė brutaliai pasielgė su ieškovu – atsakovė demonstratyviai parodė nepagarbą tiek ieškovui, kaip darbuotojui ir kaip gerbiamam tarptautiniu mastu pripažintam gydytojui-burnos chirurgui, tiek ir kaip atsakovės vienintelį akcininką sudarančiam asmeniui / savininkui. Dėl neteisėto atleidimo taip pat buvo itin ženkliai pakenkta ieškovo reputacijai, nes atsakovės darbuotojų, itin gerbusių ieškovą, kaip gydytoją ir įmonės savininką, akyse ieškovo reputacija ženkliai smuko. Atsakovė nuo pat ieškovo atleidimo iki pat sprendimo priėmimo dienos ieškovo pacientams reguliariai skleidė neigiamą informaciją apie ieškovą (pacientams paklausus, kur yra ieškovas, juos melagingai informuodavo apie tai, kad ieškovas neva pabėgo iš Lietuvos, dingo be jokio pasiaiškinimo ir daugiau Lietuvoje nebeteikia paslaugų pagal specialybę). Be to, atsakovė administratorėms uždraudė informuoti pacientus apie tai, kad ieškovas nebedirba klinikoje tam, kad pacientai neatsisakytų atsakovės paslaugų. Atsakovė ieškovo pacientams jau po jo atleidimo atvykusiems tęsti ieškovo pradėto ir nepabaigto gydymo, melagingai teigė ir teigia, kad ieškovas šiems pacientams neva blogai suteikė odontologo-burnos chirurgo paslaugas, kad šiems pacientams būtina nedelsiant pakeisti gydymo planą, neva jie nedelsiat turi rašyti skundą prieš ieškovą. Atsakovė savo tokiais veiksmais itin grubiai žemina ieškovo reputaciją, gerą vardą bei sąmoningai tyčia kenkia ieškovo darbinei veiklai, ypač turint omenyje tai, kad ieškovas yra tarptautiniu mastu pripažintas burnos chirurgas, penkerius metus skaitęs paskaitas Lietuvos sveikatos mokslų universitete, šiuo metu skaitantis paskaitas odontologams bei burnos chirurgams įvairiose pasaulio šalyse vykstančiose tarptautinėse konferencijose bei simpoziumuose, įskaitant, bet neapsiribojant Šveicariją, Vokietiją, Italiją, JAV.

33.18.                      Atsakovė nepagrįstai prašo pašalinti skundžiamame sprendime išdėstytus motyvus dėl atsakovės akcijų nuosavybės. Ginčo dėl nuosavybės teisės į atsakovės akcijas nėra ir nebuvo nei šioje darbo byloje, nei ieškovo ir jo sutuoktinės M. B. skyrybų byloje, kurioje besiskiriantys sutuoktiniai nesutaria tik dėl šių akcijų padalinimo po skyrybų proporcijų, o ne dėl nuosavybės teisės į šias akcijas, nes abu vieningai pripažįsta ir neneigia bei niekada neneigė fakto, jog atsakovės akcijos abiem priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

33.18.1.                      Byloje yra pateikti neginčijami įrodymai, kad 2016 m. spalio 28 d. ieškovas kartu su savo sutuoktine M. B., sudarydami notariškai patvirtintą akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo 100 proc. balso teisę suteikiančių atsakovės įmonės akcijų, t. y. 100 vnt. nematerialių vardinių paprastųjų akcijų, kurių kiekvienos nominali vertė lygi 25 Eur. Akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, jog akcijų savininkai yra du asmenys (ieškovas ir jo sutuoktinė), o ne vienas asmuo.

33.18.2.                      Byloje taip pat yra aiškūs ir neginčijami įrodymai, kad 2017 m. balandžio 27 d. ieškovas sumokėjo visą akcijų įsigijimo kainą (318 582 Eur) akcijų pardavėjui, atlikdamas atitinkamą mokėjimo pavedimą iš savo banko sąskaitos.

33.18.3.                      Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys faktą, kad nuo 2016 m. spalio 28 d., kai buvo pasirašyta ir notariškai patvirtinta akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, ieškovas kartu su savo sutuoktine M. B. abu kartu, kaip vienintelį atsakovės įmonės akcininką sudarantys asmenys, valdė visas šios įmonės akcijas, kartu priiminėdami visus atsakovės vienintelio akcininko sprendimus, nes Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 40 straipsnio 5 dalies prasme jie abu buvo ir yra traktuojami kaip atsakovės vienintelis akcininkas. Nurodyta teisės norma nustato, kad jei viena akcija priklauso keliems savininkams, tai visi jos savininkai laikomi vienu akcininku. Taigi įstatymas leidžia kiekvienos atskiros atsakovės akcijos savininku būti dviem fiziniams asmenims – ieškovui S. B. ir jo sutuoktinei M. B.. Tokiu atveju šie du fiziniai asmenys yra traktuojami kaip vienas asmuo (akcininkas), t. y. vienintelis akcininkas. Akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu atsakovės akcijas sutuoktiniai įsigijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.

33.18.4.                      Byloje nėra ginčo, kad vieninteliu atsakovės akcininku Juridinių asmenų registre yra nurodytas tik vienas iš sutuoktinių (šiuo atveju – tik ieškovo sutuoktinė M. B.). Tačiau tokia registracija jokia forma ir apimtimi nekeičia nuosavybės teisės fakto ir apimties. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

33.18.5.                      Tarp šalių nėra ir byloje nebuvo sprendžiamas joks ginčas dėl nuosavybės teisės į atsakovės akcijas. Tokio ginčo nėra ir tarp šių akcijų savininkų (ieškovo ir jo sutuoktinės M. B.) jų skyrybų byloje. Ieškovo sutuoktinė skyrybų byloje neginčija ir net neneigia fakto, kad akcijos bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso tiek jai, tiek ir ieškovui. Ginčo šiuo klausimu nėra. Šią aplinkybę žino ir pati atsakovė, nes ji skyrybų byloje dalyvauja kaip proceso šalis (atsakovė). Svarbu yra tai, kad ieškovo ir jo sutuoktinės skyrybų byloje nagrinėjamas ginčas ne dėl nuosavybės į akcijas, o dėl šių akcijų ir kito sutuoktinių turto padalinimo po skyrybų. Dėl to šiuo klausimu apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai yra nepagrįsti, juolab kad atsakovės vadovas R. R. bylos nagrinėjimo metu netiesiogiai pripažino, kad ieškovas yra vienas iš atsakovės vienintelį akcininką sudarančių asmenų, o atsakovės advokatas tiesiogiai ir aiškiai patvirtino, kad ieškovas yra ne paprastas darbuotojas, o atsakovės akcininkas–savininkas.

33.18.6.                      Akcijų nuosavybės klausimas visiškai nesusijęs su šia darbo byla, todėl nėra suprantama, kodėl atsakovė jį kelia apeliaciniame skunde. Tai neturi jokios teisinės reikšmės sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo vertinimui. Apeliantas savo apeliaciniame skunde nenurodė, kokiu būdu ir forma skundžiamo sprendimo teiginys dėl nuosavybės teisės į akcijas pažeidžia atsakovės ar ieškovo sutuoktinės teises ar teisėtus interesus. Atsakovės skundžiamas sprendimo teiginys apie akcijas jokių atskirų teisinių padarinių nei sukėlė, nei gali sukelti, nei yra tokių padarinių atsiradimo reali grėsmė – atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad galėtų būti priešingai.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

34.       Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

35.       Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl atsakovės paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme

36.       Apeliantė (atsakovė) kartu su apeliaciniu skundu ir 2020 m. birželio 22 d. pareiškimu apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus, kuriuos atsisakyta priimti pirmosios instancijos teisme, taip pat įrodymus, kurių pateikimo būtinybė iškilo po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo: 1) I. G. el. susirašinėjimą su pacientais iš el. pašto (duomenys neskelbtini);  2) suvestinę dėl ieškovo darbo 2018 m. sausio–rugpjūčio mėnesiais ir 2019 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais; 3) išrašus iš Pacientų registravimo sistemos už 2019 m. liepos–rugpjūčio mėnesius ir 2018 m. sausio–rugpjūčio mėnesius; 4) suvestinę dėl kitų pacientus aptarnaujančių klinikos specialistų darbo 2019 m. rugpjūčio mėnesį; 5) išrašą iš internetinio tinklapio www.rekvizitai.lt apie atsakovės darbuotojų skaičių ir jai taikomas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos priemones dėl COVID-2019; 6) įsakymus dėl prastovų darbuotojams nustatymo; 7) pelno (nuostolio) ataskaitą už 2020 m. sausio–gegužės mėnesius.

37.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija 2020 m. birželio 23 d. nutartimi, susipažinusi su apeliantės (atsakovės) išdėstytais argumentais, dėl kurių nauji įrodymai teikiami apeliacinės instancijos teismui, įvertinusi nagrinėjamo darbo ginčo pobūdį, siekdama išsamiai, objektyviai išsiaiškinti šalių ginčo aplinkybes, priėmė apeliantės (atsakovės) pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).

38.       Papildžius bylą naujais įrodymais apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija nustatė ieškovui 14 kalendorinių dienų terminą, skaičiuotiną nuo šios nutarties gavimo dienos, rašytiniams paaiškinimams pateikti, išdėstant savo poziciją dėl naujų įrodymų vertinimo bei reikšmės darbo ginčui išspręsti.

39.       2020 m. liepos 3 d. teisme gauti ieškovo rašytiniai paaiškinimai dėl naujų įrodymų vertinimo bei reikšmės darbo ginčui išspręsti, kuriuos kartu su jais pateiktais įrodymais (2020 m. ekspertizės aktą Nr. 2003/67E; Juridinių asmenų registro išplėstinį išrašą su istorija apie UAB „Mir Global“; UAB „Mir Global“ finansinių ataskaitų rinkinį už 2019 metus; aiškinamąjį raštą prie UAB „Mir Global“ 2019 metų finansinių ataskaitų rinkinio) apeliacinės instancijos teismas priėmė ir išsiuntė susipažinti apeliantei (atsakovei).

40.       2020 m. liepos 9 d. teisme gauti ir teismo rezoliucija priimti apeliantės (atsakovės) rašytiniai paaiškinimai, kuriuose apeliantė išdėstė poziciją dėl ieškovo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytų argumentų ir pateiktų įrodymų.

41.       Nagrinėdama šią apeliacinę bylą, teisėjų kolegija analizuoja ir vertina byloje esančių duomenų, taip pat ir priimtų apeliacinės instancijos teisme, visumą (CPK 185 straipsnis, 302 straipsnis).

Byloje nustatytos aplinkybės

42.       Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2009 m. gegužės 8 d. sudaryta darbo sutartimi Nr. 2 ieškovas įsidarbino pas atsakovę odontologu-chirurgu antraeilėse pareigose. 2017 m. vasario 13 d. ieškovo prašymu ši darbo sutartis dėl antraeilių pareigų buvo nutraukta (t. 1, b. l. 64–67).

43.       2017 m. vasario 17 d. ieškovas pateikė atsakovės direktorei prašymą priimti jį dirbti odontologu-burnos chirurgu 38 val. darbo savaitei pagal įmonės nustatytą darbo grafiką (t. 2, l. b. l. 47). 2017 m. vasario 20 d. sudaryta nauja neterminuota darbo sutartis Nr. 39, kurios pagrindu ieškovas vėl pradėjo eiti odontologo-burnos chirurgo pareigas atsakovės įmonėje (t. 1, b. l. 51–53).

44.       2019 m. rugpjūčio 9 d. (penktadienį) ieškovas į darbovietę neatvyko. Atsakovė darbo laiko apskaitos žiniaraštyje fiksavo pravaikštą ir dėl šio nebuvimo darbe 2019 m. rugpjūčio 12 d. reikalavimu prašė ieškovo iki 2019 m. rugpjūčio 19 d. pasiaiškinti, reikalavimą išsiųsdama registruota pašto siunta ieškovo gyvenamosios vietos adresu, tačiau reikalavimo įteikti nepavyko (t. 2, l. b. l. 68–69).

45.       2019 m. rugpjūčio 12 d. (pirmadienį), 13 d. (antradienį), 14 d. (trečiadienį), 16 d. (penktadienį) ir 2019 m. rugpjūčio 19 d. (pirmadienį) ieškovas į darbovietę taip pat neatvyko, atsakovė darbo laiko apskaitos žiniaraštyje fiksavo pravaikštas.

46.       Ieškovui 2019 m. rugpjūčio 20 d. (antradienį) atvykus į darbą, po pokalbio žodžiu, atsakovės direktorius apie 13 val. įteikė ieškovui reikalavimą iki tos pačios dienos 15:30 val. pasiaiškinti dėl nebuvimo darbe 2019 m. rugpjūčio 12, 13, 14, 16, 19 d., t. y. penkias darbo dienas (t. 1, b. l. 39). Ieškovui nustatytu terminu pasiaiškinimo nepateikus, tą pačią dieną, t. y. 2019 m. rugpjūčio 20 d., atsakovės direktorius priėmė įsakymą Nr. 645, kuriuo ieškovas buvo atleistas iš darbo nuo 2019 m. rugpjūčio 20 d. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – neatvykimą į darbą visą darbo dieną be pateisinamos priežasties (DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

47.       Ieškovas, nesutikdamas su atsakovės 2019 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. 645, kuriuo jis atleistas iš užimamų pareigų, 2019 m. rugpjūčio 19 d. kreipėsi į darbo ginčų komisiją su prašymu dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir neturtinės žalos atlyginimo išieškojimo. Darbo ginčų komisija 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimu ieškovo prašymą atmetė.

48.       Ieškovas, nesutikdamas su nurodytu darbo ginčų komisijos sprendimu, kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, su darbo santykiais susijusių išmokų (vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir kompensacijos už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus) bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

49.       Išnagrinėjęs byloje kilusį individualų darbo ginčą dėl ieškovo atleidimo iš darbo (ne)teisėtumo, pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį patenkino: pripažino atsakovės įvykdytą darbo sutarties su ieškovu nutraukimą pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą neteisėtu; pripažino, kad tarp ieškovo ir atsakovės sudaryta darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; priteisė ieškovui iš atsakovės 144 035,71 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 2571,32 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo kitos darbo dienos po teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo, 21 997,85 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją, 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 2904 Eur advokato pagalbos išlaidų.

50.       Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą. Apeliantė (atsakovė) laikosi pozicijos, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas teisėtai ir pagrįstai, dėl jo paties nesąžiningų veiksmų ir savivalės neatvykstant į darbą, taip pat kvestionuoja teismo sprendimo dalį dėl priteistos kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydžio, teigdama, kad teismo sprendimas yra socialiai neteisingas ir neproporcingas, nes jo vykdymas finansiškai būtų itin sudėtingas ir lemtų atsakovės nemokumą. Apeliantė apeliaciniu skundu taip pat prašo iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinti motyvus, susijusius su atsakovės akcijų nuosavybe.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų dalies pašalinimo

51.       Apeliantė (atsakovė) apeliaciniame skunde prašo iš skundžiamos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinti teiginį, kad „ieškovas kartu su savo sutuoktine abu kartu valdė atsakovo įmonės akcijas, kartu priiminėjo atsakovo įmonės valdymo sprendimus, valdydami kiekvienas po 50 proc. įmonės akcijų“. Anot apeliantės, nei ieškovas, nei atsakovė nesilaiko pozicijos, kad atsakovės akcijos sutuoktiniams priklauso lygiomis dalimis – po 50 proc., todėl pirmosios instancijos teismas, padarydamas tokią išvadą, neteisėtai ir neturėdamas pagrindo veikti ex officio, nustatė faktinę aplinkybę, kuri prieštarauja ne tik bylos šalių pozicijoms, tačiau ir viešo registro duomenims (Juridinių asmenų registre atsakovės akcininke registruota ieškovo sutuoktinė M. B.).

52.       Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, pažymi, kad iš byloje esančių duomenų nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovės akcijos ieškovui ir jo sutuoktinei M. B. nuosavybės teise priklauso lygiomis dalimis – po 50 proc. (CPK 185 straipsnis). Iš byloje esančios 2016 m. spalio 28 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, patvirtintos Kauno m. 17-ojo notaro biure, notarinio registro Nr. RI-8951, matyti, kad jos pagrindu ieškovas ir jo sutuoktinė M. B. įsigijo 100 proc. atsakovės akcijų, tačiau pačioje akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje nėra nurodyta nei kokia nuosavybės forma (bendrosios jungtinės ar dalinės), nei kokiomis dalimis ieškovas ir jo sutuoktinė įsigijo atsakovės akcijas. Be to, ši aplinkybė nepateko ir į šios bylos nagrinėjimo dalyko apimtį, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovės akcijos ieškovui ir jo sutuoktinei priklauso lygiomis dalimis – kiekvienam po 50 proc.

53.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti apeliacinės instancijos teismo motyvai yra pakankamas procesinis pagrindas aptartą apeliantės kvestionuojamą pirmosios instancijos teismo teiginį dėl atsakovės akcijų nuosavybės teisių laikyti netekusiu teisinės reikšmės. Dėl šio argumento pašalinimo iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų apeliacinės instancijos procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje atskirai nenurodytina.

54.       Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatyta faktine bylos aplinkybe, kad nuo atsakovės akcijų įsigijimo ieškovas su savo sutuoktine kartu priiminėjo su atsakovės valdymu susijusius sprendimus. Nors Juridinių asmenų registro duomenimis nustatyta, kad atsakovės akcininke nuo 2016 m. lapkričio 4 d. registruota ieškovo sutuoktinė M. B., tačiau iš byloje pateiktų visuotinio akcininkų susirinkimo / vienintelio akcininko sprendimų matyti, kad juos kaip akcininkai (vienintelį akcininką sudarantys asmenys) pasirašinėjo ir ieškovas, ir jo sutuoktinė. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyta aplinkybė pirmosios instancijos teismo buvo vertinama bendrame kilusio ginčo kontekste, atsižvelgiant į tai, kad ieškovą, jos sutuoktinę ir atsakovę siejo ne tik darbo, bet ir akcininkų tarpusavio teisiniai santykiai (tai, kad ieškovas yra atsakovės akcininkas teismo posėdžio metu pripažino ir pats atsakovės atstovas). Be to, šios aplinkybės pagrindu nebuvo padaryta jokių konstatuojamojo pobūdžio išvadų, galinčių turėti įtakos bylos šalių ar kitų byloje nedalyvavusių asmenų teisėms ir pareigoms ar galinčių jiems sukurti teisinius padarinius ateityje. Nurodytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja nenustačiusi pagrindo pašalinti iš skundžiamos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies teiginį, kad ieškovas su savo sutuoktine kartu priiminėjo su atsakovės valdymu susijusius sprendimus.

55.       Apeliantė (atsakovė) iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies prašo taip pat pašalinti sakinį: „Iš teismų informacinės sistemos duomenų nustatyta, kad ieškovas Vilniaus miesto apylinkės teisme 2020 m. kovo 3 d. registruotu ieškiniu yra užginčijęs juridinių asmenų registre paviešintus duomenis apie vienintelį atsakovo įmonės akcininką (teisminio proceso Nr. 2-68-3-06600-2020-5), taip pat nustatyta, kad 2019 m. liepos 19 d. M. B. Vilniaus regiono apylinkės teisme iškėlė santuokos nutraukimo bylą dėl abiejų sutuoktinių kaltės (teisminio proceso Nr. 2-52-3-02284-2019-0)“. Anot apeliantės, pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad atsakovės akcijų nuosavybės teisė yra ginčijama teisme kitoje byloje, joje esančių dokumentų neanalizavo, jų atsakovei nepateikė ir pasisakyti dėl jų neleido.

56.       CPK 179 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis nurodytoje teisės normoje įtvirtinta teise, naudodamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatė, kad ieškovas yra inicijavęs teisminį ginčą dėl Juridinių asmenų registre paviešintų duomenų apie vienintelį atsakovės akcininką nuginčijimo, taip pat kad ieškovo sutuoktinė yra kreipusis į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Jokių nurodytose bylose esančių dokumentų pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino, apsiribodamas pačiu konstatavimu apie tokių teisminių ginčų inicijavimą. Dėl to apeliantės teiginiai, kad teismas nepagrįstai nepateikė ir neleido pasisakyti apeliantei dėl nurodytų bylų medžiagą sudarančių dokumentų, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. 

57.       Be to, iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad aplinkybės, susijusios su kitose bylose ieškovo ir jo sutuoktinės inicijuotais teisminiais procesais, pirmosios instancijos teismo buvo nurodytos ne formuluojant tam tikras išvadas, galinčias daryti poveikį byloje dalyvaujančių ar kitų asmenų teisėms arba pareigoms, bet siekiant geriau atskleisti šioje byloje kilusio ginčo kontekstą ir kompleksiškumą (byloje kilusio darbo ginčo galimą ryšį su kitais tarp ieškovo ir jo sutuoktinės vykstančiais konfliktais). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkina apeliantės prašymo pašalinti aptartą sakinį iš skundžiamos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies.

Dėl darbuotojo atleidimo iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą teisėtumo

58.       Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl darbuotojo (ieškovo) atleidimo iš darbo DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, darbuotojui neatvykus į darbą visą darbo dieną be pateisinamos priežasties.

59.       DK 58 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą. Priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas arba per paskutinius dvylika mėnesių darbuotojo padarytas antras toks pat darbo pareigų pažeidimas (DK 58 straipsnio 2 dalis). Pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties.

60.       Kasacinis teismas, aiškindamas iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 235 straipsnį, kurio 2 dalies 9 punktas iš esmės atitinka DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir dėl to ši jo praktika išlieka aktuali, yra konstatavęs, kad tuo atveju, kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą teismine tvarka (pagal galiojančio DK 220 straipsnį – ir darbo ginčų komisijoje), darbdavys turi įrodyti ne tik nusižengimo padarymo faktą, bet ir tai, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018, 29 punktas).

61.       Sprendžiant klausimą, ar konkretus darbo pareigų pažeidimas priskirtinas prie šiurkščių, būtina analizuoti jo objektyvius ir subjektyvius požymius – darbuotojo neteisėto elgesio pobūdį, dėl šio pažeidimo atsiradusius neigiamus padarinius, darbuotojo kaltės laipsnį ir formą, darbuotojo veiksmų motyvus bei tikslus, kitų asmenų veiksmų įtaką šiam pažeidimui bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat turi būti įvertinta, kokio pobūdžio gėriai buvo pažeisti, kiek aiškiai buvo įvardytos darbuotojo pareigos, kokia yra tokių ar panašių pažeidimų vertinimo praktika darbovietėje ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-562/2012; 2013 m. sausio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013; 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018 29, 30 punktus).

62.       Remiantis DK 58 straipsnio 5 dalimi, sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė.

63.       Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas atleistas iš pareigų dėl neatvykimo į darbą laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 9 d. iki 2019 m. rugpjūčio 19 d. (šešias darbo dienas). Ginčo tarp šalių dėl to, kad šiuo laikotarpiu ieškovo nebuvo darbe (apeliantės klinikoje), nėra.

64.       Ieškovo teigimu, kadangi nurodytu laikotarpiu nebuvo užsiregistravusių pacientų, jis pagal ilgametę atsakovės įmonėje nusistovėjusią darbo organizavimo praktiką į kliniką nevyko, dirbo nuotoliniu būdu, naudodamasis telekomunikacijų priemonėmis (formavo užsakymus laboratorijai dėl protezavimo, teikė užsakymus, bendravo dėl protezų (ne)tinkamumo; planavo medžiagas, kurių ieškovui reikės dirbant su pacientais;  komunikavo su atsakovės administratore darbo atsakovės įmonėje reikalais ir pan.). Tuo tarpu atsakovė laikosi pozicijos, kad ieškovui darbo sutartyje buvo nustatyta 38 val. darbo savaitė, dirbant penkias darbo dienas, per kurias ieškovas visas darbo funkcijas turėjo vykdyti klinikoje ir būti joje kasdien be atskiro kvietimo.

65.       Iš byloje esančios ieškovo ir atsakovės sudarytos darbo sutarties matyti, kad joje šalys, apibrėždamos darbo trukmę, susitarė dėl 38 val. darbo savaitės pagal įmonės nustatytą darbo grafiką (5 punktas). Nors apeliantė (atsakovė) teigė, kad klinikoje buvo sudarinėjami darbo grafikai, kurie buvo skelbiami viešai ir su kuriais darbuotojai susipažindavo, pirmosios instancijos teisme apklaustos kaip liudytojos buvusios atsakovės darbuotojos nurodė, kad darbo grafikai klinikoje buvo pradėti sudarinėti tik atleidus ieškovą iš darbo, o iki tol jie sudaromi nebuvo. 

66.       Kadangi darbo sutarties šalys susitarė tik dėl bendros 38 val. darbo savaitės, nedetalizuodamos nei darbo valandų per dieną, nei konkrečios darbo vietos, nei kitų su darbo organizavimo tvarka susijusių sąlygų, byloje taip pat nenustačius, kad darbo organizavimo sąlygos būtų reglamentuotos kituose lokaliniuose teisės aktuose, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo pareigos atvykti į darbovietę laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 9 d. iki 2019 m. rugpjūčio 19 d., pagrįstai vadovavosi faktiškai tarp šalių susiklosčiusia darbo organizavimo praktika (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

67.       Ieškovas savo procesiniuose dokumentuose nurodė, taip pat bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad visą jo darbo atsakovės įmonėje laiką (apie 10 metų) jis dirbo pagal įprastą nusistovėjusią darbo organizavimo tvarką, t. y. tais atvejais, kai nebūdavo užsiregistravusių pacientų, tiek ieškovas, tiek kiti gydytojai galėdavo nevykti į kliniką ir savo darbo funkcijas vykdyti nuotoliniu būdu arba pateikti prašymą dėl neatidirbtų valandų perkėlimo į kitą darbo dieną, ir tokiais atvejais pravaikštos gydytojams nebūdavo fiksuojamos. Tuo atveju, kai klinikoje būdavo užsiregistravusių pacientų, atsakovės administratorės likus vienai dienai iki numatyto paciento atsilankymo SMS žinute informuodavo ieškovą bei kitus klinikos gydytojus apie konkretų laiką,  kada jie turi atvykti į kliniką. Šias ieškovo nurodytas su darbo atsakovės klinikoje organizavimo tvarka susijusias aplinkybes patvirtina tiek byloje esančios SMS žinutės (t. 1, b. l. 55–61), tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liudytojų teikti paaiškinimai, todėl teisėjų kolegija šias bylos aplinkybes laiko nustatytomis (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

68.       Apeliantė (atsakovė) kartu su apeliaciniu skundu pateiktais rašytiniais įrodymais (suvestine dėl ieškovo darbo 2018 m. sausio–rugpjūčio mėn. ir 2019 m. liepos–rugpjūčio mėn. bei Pacientų registravimo sistemos už 2018 m. sausio–rugpjūčio mėn. ir 2019 m. liepos–rugpjūčio mėn. išrašais) įrodinėja, kad per visą ieškovo darbo pas atsakovę laiką nebuvo situacijos, kad ieškovas neitų į darbą 6 darbo dienas iš eilės, nepranešęs apie nebuvimo priežastis, negavęs kasmetinių ar nemokamų atostogų.

69.       Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo darbo laiko apskaitos duomenis, sutinka su apeliantės argumentu, kad 2018 m. sausio–rugpjūčio mėn. ir 2019 m. liepos–rugpjūčio mėn. nebuvo laikotarpio, jog ieškovas į darbą neatvyktų 6 darbo dienas iš eilės (neskaitant atostogų laikotarpių). Kita vertus, iš šių duomenų taip pat matyti, kad būdavo savaičių, per kurias ieškovas į darbą klinikoje neatvykdavo vieną, du ar tris kartus (neskaitant atostogų laikotarpių), tačiau byloje nėra pateikta jokių duomenų, jog ieškovui dėl to būtų fiksuotos pravaikštos, prašyta dėl jų pasiaiškinti. Dėl to darytina išvada, kad su apeliaciniu skundu pateikti ieškovo darbo laiko apskaitos dokumentai niekaip nepaneigia byloje nustatytos aplinkybės, jog pagal atsakovės klinikoje susiklosčiusią daugiametę praktiką, nesant užregistruotų pacientų, gydytojai galėdavo nevykti į kliniką, ir tomis dienomis jiems nebūdavo fiksuojamos pravaikštos (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

70.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, ir ginčo nekilo, kad dienomis, kuriomis ieškovas neatvyko į darbą (2019 m. rugpjūčio 9, 12, 13, 14, 16, 19 d.), pas ieškovą nebuvo užregistruoto nė vieno paciento. Apeliantės teigimu, nepaisant to, kad nurodytu laikotarpiu ieškovas neturėjo pacientų, jo buvimas klinikoje buvo būtinas ir jis turėjo atlikti kitas pareigas: nagrinėti pacientų pretenzijas, priimti pacientus atėjusius dėl skausmo, pildyti pacientų ambulatorines korteles, formuoti užsakymus laboratorijai dėl protezavimo, teikti užsakymus, bendrauti dėl protezų (ne)tinkamumo, bendrauti su kitais gydytojais klinikoje, vesti praktinius odontologų kvalifikacijos kėlimo mokymus, kurie gali būti vedami tik mokymų bazėje klinikoje, formuoti medžiagų užsakymą, planuoti medžiagas, kurių jam reiks teikiant paslaugas, daryti rentgenogramas.

71.       Nors apeliantė byloje įrodinėja, kad laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 9 d. iki 2019 m. rugpjūčio 19 d. ieškovas privalėjo būti klinikoje ir vykdyti pirmiau nurodytas su pacientų gydymu tiesiogiai nesusijusias darbo funkcijas, byloje nėra jokių duomenų, jog nurodytu laikotarpiu apeliantė kokiu nors būdu (SMS žinute, telefono skambučiu, elektroniniu laišku ar kt.) būtų bandžiusi susisiekti su ieškovu, norėdama išsiaiškinti jo neatvykimo į kliniką priežastis, reiškusi jam pretenzijas ar informavusi apie būtinybę atvykti į kliniką. Tai, kad apeliantė ginčo dienomis nepasigedo ieškovo darbe ir jo neieškojo, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patvirtino net tik liudytojomis apklaustos tuo metu kartu su ieškovu klinikoje dirbusios darbuotojos, bet ir pats apeliantės klinikos vadovas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia situacija gali būti paaiškinama būtent atsakovės klinikoje nusistovėjusia darbo organizavimo tvarka, pagal kurią, nesant užregistruotų pacientų, gydytojai galėdavo nevykti į kliniką ir savo pareigas vykdyti nuotoliniu būdu (ieškovas pateikė į bylą rašytinius įrodymus, kad ginčo laikotarpiu jis formavo bei teikė užsakymus laboratorijai dėl protezavimo darbų vykdymo, bendravo dėl protezų tinkamumo, darbo klausimais komunikavo su atsakovės klinikos administratore). 2019 m. rugpjūčio 19 d. gavęs atsakovės administratorės SMS žinutę, kad 2019 m. rugpjūčio 20 d. yra užsiregistravusių pacientų, ieškovas nurodytą darbo dieną atvyko į kliniką ir vykdė jam pavestas darbo pareigas.

72.       Apeliantės direktoriaus R. R. paaiškinimais, teiktais teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, nustatyta, kad jis apeliantės klinikoje direktoriaus pareigas pradėjo eiti nuo 2019 m. liepos 1 d. Apeliantės direktorius nurodė, kad jį dirbti į apeliantės kliniką pakvietė ir įdarbino ieškovo sutuoktinė, darbo pokalbio metu, be kita ko, nurodžiusi, kad „nepavyksta susitvarkyti su ieškovu“. Apeliantės direktorius taip pat patvirtino, kad nuo savo darbo atsakovės klinikoje pradžios (2019 m. liepos 1 d.) iki ieškovo atleidimo (2019 m. rugpjūčio 20 d.) vidinių įmonės dokumentų, nusistovėjusios darbo organizavimo tvarkos nekeitė.

73.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, byloje nenustačiusi, kad apeliantė būtų įvykdžiusi savo kaip darbdavio pareigą supažindinti ieškovą su jo darbo sąlygomis, lokaliniais teisės aktais, reglamentuojančiais darbuotojo darbo sąlygas, susijusias su pareigų vykdymu, nesant užsiregistravusių pacientų, taip pat įvertinusi ilgametę faktiškai tarp šalių susiklosčiusią darbo organizavimo praktiką, pagal kurią ieškovas, kaip klinikos gydytojas, nesant užregistruotų pacientų, galėdavo nevykti į kliniką ir savo darbo funkcijas vykdyti nuotoliniu būdu, ir pravaikštos tokiais atvejais niekada nebūdavo fiksuojamos, o apie poreikį atvykti į kliniką ir užsiregistravusius pacientus ieškovas būdavo administratorės informuojami atskira SMS žinute, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas, 2019 m. rugpjūčio 9, 12, 13, 14, 16, 19 d. nevykdamas į kliniką ir dirbdamas nuotoliniu būdu, turėjo pagrįstą lūkestį, jog ir šiuo konkrečiu atveju jam nebus fiksuojamos pravaikštos bei toks jo elgesys nebus vertinamas kaip darbo pareigų pažeidimas. 

74.       Aptariamu atveju svarbu ir tai, kad ieškovas, be kita ko, būdamas apeliantės steigėjas ir akcininkas (kartu su sutuoktine), šioje klinikoje odontologo-burnos chirurgo pareigas ėjęs daugiau nei 10 metų ir generavęs didžiąją klinikos pajamų dalį (ieškovo generuojamos pajamos sudarė apie 50 proc. visos apeliantės apyvartos), buvo atleistas iš darbo naujai priimto apeliantės direktoriaus, visiškai neatsižvelgus į pirmiau aptartą ilgametę apeliantės klinikoje susiklosčiusią darbo organizavimo tvarką.

75.       Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bei įvertino bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir, nenustatęs šiurkštaus darbuotojo darbo pareigų pažeidimo, pagrįstai ieškovo atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu.

76.       Apeliantė (atsakovė) apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybę, kad ieškovas be darbdavio leidimo iš anksto davė nurodymą neregistruoti pacientų laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 9 d. iki 2019 m. rugpjūčio 19 d., t. y. pats ieškovas neteisėtai ir savavališkai organizavo darbą taip, jog norintys gydytis pacientai nebūtų registruojami jo nebuvimo darbe metu. Apeliantės nuomone, tokiu savo elgesiu ieškovas viršijo savo teises ir padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Nurodytoms aplinkybėms pagrįsti, apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė klinikos administratorės I. G. elektroninį susirašinėjimą su pacientais.

77.       Nors iš pateikto elektroninio susirašinėjimo matyti, kad administratorė ginčo laikotarpiu neregistravo pacientų, be kita ko, vienai iš pacienčių nurodydama, jog ieškovas atostogaus nuo 2019 m. rugpjūčio 7 d. iki 2019 m. rugpjūčio 19 d., teisėjų kolegijos vertinimu, šie elektroniniai laiškai, nesant jokių kitų objektyvių apeliantės teiginius pagrindžiančių įrodymų, neteikia pakankamo pagrindo spręsti, kad ieškovas būtų davęs administratorei nurodymus neregistruoti pacientų. Šios aplinkybės teismo posėdžio metu nepatvirtino ir pati kaip liudytoja apklausta apeliantės klinikos administratorė I. G.. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ieškovas buvo atleistas iš pareigų ne dėl savo teisių viršijimo, bet dėl neatvykimo į darbą visą darbo dieną be pateisinamos priežasties. Nei 2019 m. rugpjūčio 20 d. reikalavime pasiaiškinti, nei tą pačią dieną priimtame įsakyme, kuriuo ieškovas buvo atleistas iš darbo, nebuvo nurodyta jokių aplinkybių, susijusių su galimu ieškovo neteisėtu bei savavališku darbo organizavimu.

78.       Apeliantė (atsakovė) apeliaciniame skunde taip pat kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovui buvo nustatytas per trumpas terminas pasiaiškinimui pateikti ir tuo padarytas procedūrinis pažeidimas.

79.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos atveju ieškovo atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu ne dėl procedūrinių atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimų, bet dėl to, jog nebuvo konstatuota šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo. Dėl šios priežasties procedūriniai ieškovo atleidimo iš darbo aspektai plačiau nenagrinėtini ir dėl jų nepasisakytina. Šiame kontekste pažymėtina tik tai, kad teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog apeliantės ieškovui nustatytas kelių valandų terminas pasiaiškinimui dėl neatvykimo į darbą pateikti, kai tuo metu ieškovas dirbo su pacientais, buvo neprotingai trumpas, juolab kad pasiaiškinimo įteikimo metu ieškovas žodžiu nurodė apeliantės direktoriui, jog pirmiausia nori susipažinti su reikalavimu bei parodyti jį savo advokatui (šią aplinkybę patvirtina apeliantės byloje pateikta garso įrašo stenograma).

Dėl ieškovui priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio

80.       Pagal DK nuostatas, pripažinus, kad darbuotojas iš darbo atleistas neteisėtai, jis gali būti arba grąžintas į darbą, arba, esant DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytiems pagrindams, jo atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu ir laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčą nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną (DK 218 straipsnio 1, 4, 6 dalys).

81.       Pirmuoju atveju darbuotojui priteisiama išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir patirtą turtinę bei neturtinę žalą. Antruoju atveju priteisiama išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę bei neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.

82.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovo vidutinis darbo užmokestis apeliantės įmonėje buvo 21 997,85 Eur, o vidutinis dieninis darbo užmokestis – 2639 Eur. Atsižvelgdamas į tai, kad po ieškovo atleidimo iš apeliantės klinikos, ieškovas dirbo kitose įmonėse, kur jo vidutinis darbo užmokestis sudarė 1421,32 Eur (atitinkamai vidutinis dieninis darbo užmokestis – 67,68 Eur), pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas ieškovui priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką, nurodytas sumas minusavo iš ieškovo apeliantės įmonėje gauto vidutinio darbo užmokesčio, priteisdamas ieškovui iš atsakovės 144 035,71 Eur ((21 997,85 Eur – 1421,32 Eur) x 7 mėn.) (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 2571,32 Eur (2639 Eur – 67,68 Eur) (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo kitos darbo dienos po teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė.

83.       Nors apeliantė (atsakovė) iš esmės nekvestionuoja ieškovui priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką apskaičiavimo tvarkos, tačiau apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovo vidutinis darbo užmokestis buvo nesąžiningai padidintas, buvusiai apeliantės direktorei padarius ieškovui palankius darbo sutarties pakeitimus, dėl kurių ženkliai padidėjo ieškovo vidutinis darbo užmokestis.

84.       Iš byloje esančios 2017 m. vasario 20 d. darbo sutarties matyti, kad ja ieškovui buvo nustatytas 4605,27 Eur darbo užmokestis; 2018 m. gruodžio 1 d. pakeitimu šalys susitarė padidinti darbo užmokestį iki 7894,73 Eur; 2019 m. vasario 1 d. pakeitimu ieškovo darbo užmokestis buvo sumažintinas iki 3740 Eur, tačiau apeliantė įsipareigojo papildomai mokėti 30 proc. nuo mėnesinės apyvartos už ieškovo suteiktas chirurginio gydymo paslaugas ir 25 proc. nuo mėnesinės apyvartos už ieškovo suteiktas protezavimo paslaugas, atėmus laboratorijos ir sunaudotų medžiagų sąnaudas. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nepateikta jokių įrodymų, jog ginčo šalių sudaryta darbo sutartis (jos pakeitimai) būtų ginčijami ar pripažinti negaliojančiais, taip pat nepateikta jokių objektyvių duomenų, kad ieškovas ir apeliantė, sudarydami atitinkamus darbo sutarties pakeitimus, nebūtų išreiškę savo tikrosios valios (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tokį ieškovo vidutinio darbo užmokesčio dydį lėmė ne formalus darbo sutarties pakeitimas, bet paties ieškovo pastangos ir atliekamo darbo (pacientams suteikiamų paslaugų) kiekis. Dėl nurodytų priežasčių apeliantės argumentas, kad ieškovo vidutinis darbo užmokestis buvo nesąžiningai padidintas, atmestinas kaip nepagrįstas.

85.       Apeliantė (atsakovė) apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad skundžiamu sprendimu teismas nepagrįstai priteisė ieškovui po 2571,32 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už 6,5 mėnesio, kol vyko bylos nagrinėjimas, o tai, apeliantės nuomone, yra daugiau nei maksimaliai leidžia DK 218 straipsnio 4 dalis.

86.       Jau nurodyta, kad nagrinėjamu atveju teismas skundžiamu sprendimu teismas priteisė ieškovui iš apeliantės 144 035,71 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 2571,32 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo kitos darbo dienos po teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodė, tačiau iš sprendimo motyvuojamosios dalies ir DK 218 straipsnio 4 dalies nuostatos akivaizdu, kad teismo įvardytas vienerių metų terminas skaičiuojamas ne nuo sprendimo priėmimo, bet nuo ieškovo atleidimo iš darbo dienos. Kadangi skundžiamu sprendimu ieškovui priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui didesnę, negu leidžia DK 218 straipsnio 4 dalis, kompensaciją priverstinės pravaikštos laiką, laikytinas teisiškai nepagrįstu.

87.       Apeliantė (atsakovė) apeliaciniame skunde taip pat kvestionuoja ieškovui priteistos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydį, teigdama, kad tokio teismo sprendimo vykdymas finansiškai būtų itin sudėtingas ir lemtų atsakovės nemokumą. Anot apeliantės, nuo 2019 m. kovo 16 d. šalyje paskelbus karantiną, klinika tris mėnesius nedirbo, dėl to negeneravo jokių pajamų ir patyrė didelį nuostolį, savo sąskaita išlaikydama esamus darbuotojus, todėl teismo priteistos sumos sumokėjimas ieškovui reikštų neigiamas pasekmes kitiems 22 apeliantės klinikos darbuotojams, o tai būtų socialiai neteisinga.

88.       Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas reglamentavimas, pagal kurį vidutinis darbo užmokestis priteisiamas už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, iš dalies atlieka atleisto darbuotojo ir darbdavio finansinių interesų subalansavimo funkciją, nes, viena vertus, užtikrinamas darbuotojo patirtų netekimų kompensavimas, kita vertus, švelninami darbdaviui galintys tekti padariniai. Toks priverstinės pravaikštos laikotarpio, už kurį priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, ribojimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad priverstinės pravaikštos trukmę, be kitų priežasčių, lemia ir darbo ginčo išnagrinėjimo trukmė, dažnai nepriklausanti nuo darbdavio, mažina atvejus, kai priteistina kompensacija tampa neadekvačia našta darbdaviui. Vis dėlto, ir apribojus laikotarpį, už kurį gali būti priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą, galimos situacijos, kai priteistinas kompensacijos dydis neatitinka tokios kompensacijos tikslo ir paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020).

89.       Kasacinio teismo išnagrinėtose bylose, kuriose ginčo santykiams taikytas galiojantis DK, pasisakoma, kad DK 218 straipsnio 4 dalies nuostata, įtvirtinanti maksimalų priteistiną vidutinio darbo užmokesčio terminą, negali būti aiškinama kaip panaikinanti teisę, sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio, įvertinti jo atitiktį šios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgiant į nustatytas reikšmingas aplinkybes. Dėl to darytina išvada, kad kasacinio teismo išaiškinimai, pateikti taikant 2002 m. DK 300 straipsnį, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) gali būti taikomi ir sprendžiant dėl kompensacijos priteisimo pagal 2016 m. DK 218 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-684/2019, 50 punktas; 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019, 62 punktas).

90.       Kasacinio teismo praktikoje dėl 2002 m. DK 300 straipsnio 4 dalies aiškinimo, kuria, minėta, mutatis mutandis reikia vadovautis ir taikant DK 218 straipsnio 4 dalį, pažymima, kad, nagrinėdamas ginčą dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, teismas kiekvienu atveju individualiai įvertina konkrečios bylos aplinkybes ir nustato 2002 m. DK 300 straipsnio tikslus atitinkančios kompensacijos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 55 punktas; kt.).

91.       Teismas, spręsdamas dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, jos adekvatumo, turi vadovautis teismų praktikoje nurodytais kriterijais, nustatyti, ar yra aplinkybių, sudarančių pagrindą mažinti priteistiną kompensaciją, taip pat nurodyti argumentus, dėl kurių yra mažinama ši kompensacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-36-701/2018, 50 punktas).

92.       Spręsdamas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, teismas turi įvertinti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus DK nustatytam kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis. Sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis. Šis teismų praktikoje suformuluotas aplinkybių, reikšmingų kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio vertinimui, sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/2016, 48 punktas; 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 50–51 punktai; 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018, 61 punktas; kt.).

93.       Nagrinėjamu atveju apeliantė (atsakovė) poreikį mažinti ieškovui priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydį motyvuoja savo sunkia finansine padėtimi, kuriai pagrįsti apeliacinės instancijos teismui pateikė įmonės pelno (nuostolio) ataskaitą už 2020 m. sausio–gegužės mėnesius. Anot apeliantės, pateikta įmonės pelno (nuostolio) ataskaita įrodo, kad dėl karantino apeliantė turėjo labai mažai pajamų ir siekdama išlaikyti visus savo darbuotojus ir jų neatleisti, patyrė didžiulį nuostolį, todėl nebūtų finansiškai pajėgi sumokėti ieškovui skundžiamu sprendimu priteistą sumą.

94.       Ieškovas, nesutikdamas su nurodytais apeliantės argumentais, rašytiniuose paaiškinimuose teigia, kad apeliantės pateikta pelno (nuostolio) ataskaita už 2020 m. sausio–gegužės mėnesius rodo išimtinai tik šių 5 kalendorinių mėnesių apeliantės pajamas, sąnaudas ir veiklos rezultatus, tačiau neatspindi realios apeliantės klinikos finansinės padėties. Anot ieškovo, kiti finansinės atskaitomybės dokumentai patvirtina, kad apeliantė turi pakankamai daug turto, o turto vertinimo ekspertė, atlikusi apeliantės verslo vertės nustatymą (be kita ko, įvertinus ir galimus šalies ekonominius scenarijus, tarp jų – ir COVID-19 įtaką), įmonės finansinę būklę įvertino, kaip stabilią, mokią ir pelningą.

95.       Sutiktina su ieškovo argumentais, kad apeliantės pateikta pelno (nuostolio) ataskaita už 2020 m. sausio–gegužės mėnesius, patvirtinanti, jog nurodytu laikotarpiu apeliantė patyrė 147 797 Eur nuostolių, savaime neįrodo sunkios apeliantės finansinės padėties, juolab kad didžiąją nurodyto laikotarpio dalį sudarė karantinas, kurio metu klinika net nedirbo, taigi ir negalėjo gauti pajamų. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl apeliantės turtinės padėties, įmonės pelno (nuostolio) ataskaita negali būti vertinama atsietai nuo kitų finansinės atskaitomybės dokumentų. Iš byloje pateikto balanso už 2019 metus matyti, kad apeliantės deklaravo turto iš viso už 422 629 Eur. Balanso duomenimis, įmonė turi ilgalaikio turto už 54 005 Eur, o trumpalaikis turtas sudaro 368 624 Eur, iš kurio 303 629 Eur sudaro pinigai ir pinigų ekvivalentai. Iš balanso taip pat matyti, kad apeliantė turi 354 658 Eur nepaskirstytojo pelno. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti apeliantės turtinę padėtį apibūdinantys duomenys teikia pakankamą pagrindą spręsti, jog apeliantės finansinė padėtis nėra tokia sunki, kad ji nepajėgtų sumokėti ieškovui teismo sprendimu priteistų su darbo santykiais susijusių išmokų, juolab kad pasibaigus karantinui anksčiau taikyti veiklos apribojimai nebėra taikomi ir apeliantė gali užsiimti įprastine veikla bei gauti iš jos pajamas. 

96.       Nurodytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteistas kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydis nėra neadekvatus įstatymo nustatytam kompensavimo tikslui, nelemia apeliantei pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų apeliantės darbuotojų teisėti interesai, todėl nėra pagrindo mažinti skundžiamu priteistą vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumą.

97.       Kartu apeliantei išaiškintina, kad tuo atveju, jeigu dėl turtinės (finansinės) padėties ar kitų aplinkybių apeliantei būtų sudėtinga iš karto įvykdyti visą sprendimą, ji turi teisę pateikti bylą išnagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui įrodymais pagrįstą prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo (CPK 284 straipsnis).

Dėl ieškovui priteistino neturtinės žalos atlyginimo

98.       Apeliantė (atsakovė) apeliaciniame skunde taip pat kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovui priteista 1000 Eur neturtinei žalai, patirtai dėl neteisėto atleidimo iš darbo atlyginti. Apeliantės teigimu, ieškovas nepateikė jokių įrodymų ir teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą spręsti, kad dėl atleidimo ieškovas būtų patyręs neturtinės žalos, išgyvenęs ar kad ta žala sudarytų 1000 Eur. Anot apeliantės, skundžiamas sprendimas priteisti neturinę žalą yra nemotyvuotas, pagrįstas tik subjektyvia teismo nuomone, bet ne įrodymais.

99.       Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybes, kuriomis remdamasis ieškovas reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neturtinės žalos atlyginimą ieškovui priteisė nesant tam pakankamo pagrindo. Nagrinėjamu atveju ieškovas, būdamas ne tik atsakovės darbuotojas (gydytojas-burnos chirurgas), bet ir jos steigėjas bei akcininkas (kartu su savo sutuoktine), išdirbęs šioje klinikoje daugiau kaip 10 metų ir generavęs joje didžiausią apyvartą (apie 50 proc. visos atsakovės įmonės apyvartos), buvo atleistas iš darbo dėl šiukštaus darbo pareigų pažeidimo (neatvykimo į darbą visą darbo dieną) ne tik nesuteikiant pakankamai laiko ir nesudarant tinkamų sąlygų pasiaiškinti (pasiaiškinimui buvo suteiktos kelios valandos, nors tą dieną ieškovas priiminėjo ir buvo užsiėmęs su pacientais), bet ir visiškai ignoruojant darbovietėje nusistovėjusią darbo organizavimo praktiką, pagal kurią gydytojai apie užregistruotus pacientus ir poreikį atvykti į kliniką administratorės būdavo iš anksto informuojami SMS žinute, o nesant užregistruotų pacientų – į kliniką galėdavo nevykti.

100.       Ieškovo teigimu, jis yra gerbiamas ir tarptautiniu mastu pripažintas burnos chirurgas, penkerius metus skaitęs paskaitas Lietuvos sveikatos mokslų universitete, šiuo metu skaitantis paskaitas odontologams bei burnos chirurgams įvairiose pasaulio šalyse vykstančiose tarptautinėse konferencijose, todėl dėl tokio visiškai netikėto ir nepagrįsto atleidimo jis patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, pažeminimą prieš kitus atsakovės darbuotojus, nukentėjo ieškovo geras vardas ir reputacija, ieškovas neteko pagrindinio savo pajamų šaltinio. Tai, kad ieškovas buvo itin vertinamas tiek kitų klinikos darbuotojų, tiek pacientų, kurie gydytis pas ieškovą atvykdavo ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš užsienio, patvirtino ir teismo posėdžio metu liudytojomis apklaustos buvusios atsakovės darbuotojos. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl tokio atleidimo iš darbo ieškovas neabejotinai galėjo patirti ir patyrė stiprių neigiamų išgyvenimų, nes neteko pagrindinių darbo pajamų, išgyveno dėl aplinkinių požiūrio į jo atleidimo iš darbo aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą priteisimo.

101.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, susijusias su ieškovo dėl neteisėto atleidimo patirtais dvasinius išgyvenimais ir nepatogumais, atsižvelgdama į tai, jog ieškovui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma neviršija ir atitinka teismų praktikoje darbo bylose priteisiamas neturtinės žalos kompensacijų sumas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-469/2015; 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018), pripažįsta, kad pirmosios instancijos priteista 1000 Eur dydžio neturtinės žalos kompensacija šiuo konkrečiu atveju yra teisinga ir proporcinga ieškovo neturtinio pobūdžio išgyvenimų satisfakcija (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

102.       Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties

103.       Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes bei pateiktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias atleidimą iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą ir neteisėto atleidimo iš darbo teisinius padarinius, taip pat proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais. Apeliacinio skundo motyvais panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o apskųstas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų perskirstymo

104.       Apeliantė (atsakovė) apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Apeliantės nuomone, nors ieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo buvo patenkintas tik iš dalies, teismas visas bylinėjimosi išlaidas priteisė tik iš apeliantės, o apeliantės patirtų bylinėjimosi išlaidų iš ieškovo nepriteisė. Teisėjų kolegija nurodytą apeliacinio skundo argumentą pripažįsta pagrįstu.

105.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

106.       Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas iš esmės reiškė tris savarankiškus reikalavimus: 1) pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu; 2) priteisti iš atsakovės kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką ir kompensaciją už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus; 3) priteisti iš atsakovės 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

107.       Pirmosios instancijos teismas pirmuosius du reikalavimus patenkino visa apimtimi, neturtinės žalos atlyginimo iš prašytos 15 000 Eur dydžio piniginės kompensacijos priteisė 1000 Eur dydžio neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinės instancijos teismui šią sprendimo dalį palikus nepakeistą, laikytina, kad ieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo patenkintas 7 proc. (1000 Eur x 100 proc. / 15 000 Eur). Apeliantės pagrįstai nurodyta, kad, atmetęs 93 proc. reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, pirmosios instancijos teismas atmesta ieškinio reikalavimo dalimi turėjo sumažinti ieškovui priteisiamas bylinėjimosi išlaidas ir priteisti atsakovei bylinėjimosi išlaidas už atmestą ieškinio reikalavimo dalį. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-425-219/2018; 2020 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-313/2020).

108.       Šioje byloje ieškovo pareikštus reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir dėl kompensacijų priteisimo patenkinus visiškai (100 proc.), o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo – iš dalies (7 proc.), konstatuotina, kad ieškinys buvo patenkintas 69 proc. dalimi (100 proc. + 100 proc. + 7 proc. / 3), o atmestas – 31 proc. dalimi, todėl bylinėjimosi išlaidos šalims paskirstytinos vadovaujantis šiomis proporcijomis.

109.       Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovas  patyrė 2904 Eur, o atsakovė – 2498,84 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Konstatavus, kad nagrinėjamos bylos atveju buvo patenkinta 69 proc. ieškinio reikalavimų, ieškovui iš atsakovės priteistina 2003,76 Eur bylinėjimosi išlaidų (2904 Eur x 69 proc.), o atsakovei iš ieškovės – 774,64 Eur (2498,84 Eur x 31 proc.). Atlikus ieškovo ir atsakovės vienas kitam mokėtinų bylinėjimosi išlaidų sumų įskaitymą, iš atsakovės ieškovui priteistina 1229,12 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (2003,76 Eur – 774,64 Eur).

110.       Atsižvelgiant į tai, kad valstybės naudai iš atsakovės priteistinų bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo ieškovas buvo atleistas) dydį pirmosios instancijos teismas apskaičiavo pagal ieškovui realiai priteistas turtinės ir neturtinės žalos sumas, šios bylinėjimosi išlaidos nekoreguotinos. Atsakovė į valstybės biudžetą turėtų sumokėti 2227,50 Eur dydžio žyminį mokestį, nuo kurio mokėjimo ieškovas, kaip darbuotojas, buvo atleistas (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų

111.       Ieškovas pateikė įrodymus, kad patyrė 2117,50 Eur advokatės pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

112.       Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

113.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, pasisakant dėl teisės normų, reglamentuojančių išlaidų už advokato teisinę pagalbą atlyginimą, yra išaiškinta, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2011).

114.       Nagrinėjamu atveju ieškovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos viršija pagal Rekomendacijas apskaičiuotų už tokio pobūdžio procesinius dokumentus atlygintinų bylinėjimosi išlaidų maksimalų dydį, kuris šiuo atveju būtų 1766,18 Eur (1358,60 Eur x 1,3; Rekomendacijų 7, 8.11 punktai). Įvertinus bylos sudėtingumą ir jos apimtį, atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, galimas advokatės laiko ir darbo sąnaudas šiam procesiniam dokumentui parengti, dėl ieškovui atlygintinų išlaidų dydžio spręstina pagal maksimalius rekomenduojamus atlyginti išlaidų dydžius, priteisiant ieškovui iš apeliantės (atsakovės) 1766,18 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

115.       Apeliantės (atsakovės) apeliacinį skundą atmetus (materialusis reikalavimas atmestas), jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo nepriteistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atmesti atsakovės apeliacinį skundą.

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 13 d. sprendimą iš esmės nepakeistą, patikslinant jo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir išdėstant ją taip:

„Priteisti ieškovui S. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mir Global“ (juridinio asmens kodas 301794709) 1229,12 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dvidešimt devynis eurus 12 ct) bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mir Global“ (juridinio asmens kodas 301794709) 2227,50 Eur (du tūkstančius du šimtus dvidešimt septynis eurus 50 ct) bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660“.

Priteisti ieškovui S. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mir Global“ (juridinio asmens kodas 301794709) 1766,18 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus šešiasdešimt šešis eurus 18 ct) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų

Teisėjos Ramunė Mikonienė 

Asta Pikelienė

           Laima Ribokaitė