Administracinė byla Nr. eA-1559-624/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04158-2021-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. balandžio 13 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. N. A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. N. A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėja B. N. A. S. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 21S31496 (toliau – ir Sprendimas), Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – Komisija) 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 6K-1326 (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti jos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškėja paaiškino, kad kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini) – jai gresia garbės nužudymas, nes ji norėjo būti savarankiška, sukurti savo verslą, nepakluso tėvo valiai ir atsisakė ištekėti už pusbrolio. Pareiškėja nori pasilikti Lietuvoje, turi slaugės išsilavinimą, gali dirbti vertėja. Pareiškėja teigė, kad kilmės valstybės informacija patvirtina, jog jos pasakojimas ir jai kylanti grėsmė yra realūs. Atsakovo argumentai, jog ji turi savo šeimos vyriškos linijos palaikymą ir gali saugiai gyventi kilmės valstybėje, nelogiški, nes pareiškėjai mirtimi grasina jos tėvas. Pareiškėja negali tikėtis pagalbos iš (duomenys neskelbtini) policijos ir valdžios institucijų, nes šios paprastai toleruoja garbės nužudymus. Pareiškėja yra netekėjusi moteris, todėl priskirtina padidintos rizikos asmenų grupei. Be to, pareiškėjos nuomone, Komisija, nagrinėdama skundą rašytinio proceso tvarka, pažeidė jos teisę būti išklausytai. Komisija neišnagrinėjo kai kurių pareiškėjos argumentų, pavyzdžiui, dėl išsiuntimo iš Lietuvos ir draudimo atvykti.
3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjos skundą.
4. Atsakovas apžvelgė Sprendime nustatytas aplinkybes. Teigė, kad pareiškėjos istorija apie jai neva paskelbtą garbės nužudymą savaime nelemia pabėgėlio statuso suteikimo. Pareiškėjos nurodytas persekiotojas – jos tėvas – nėra valstybinis subjektas. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Pareiškėja nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti jai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis. Pareiškėjos pasakojimui trūksta konkrečių detalių, o kai kurios nurodytos detalės keitėsi pasakojimo eigoje. Pastebėta, kad pareiškėja gyveno (duomenys neskelbtini), o garbės nusikaltimai labiau paplitę (duomenys neskelbtini), kaimo vietovėse. Pareiškėjos šeima išsilavinusi ir turi tam tikrą socialinę padėtį, ji pati yra baigusi profesinę mokyklą bei turi specialybę, o jos tėvas turi savo verslą. Šioje situacijoje netgi nėra ginčo tarp šeimų, o tik nepaklusnumas tėvo valiai. Mažai tikėtina, kad jos tėvas įvykdytų garbės nusikaltimą, nes tuo jis nieko nebūtų pasiekęs. Atsižvelgiant į pareiškėjos pasakojimą ir surinktą kilmės šalies informaciją, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos ar papildomos apsaugos pareiškėjai poreikį. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Sprendime yra netikslumų (pvz., dėl pareiškėjos vardo, sutuoktinio turėjimo), tačiau šie techniniai trūkumai nesukėlė pareiškėjai teisinių pasekmių. Be to, atsakovas pabrėžė, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų, todėl darytina prielaida, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas. Dėl šių priežasčių pagrįstai nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos ir uždrausti jai atvykti.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 4 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjos B. N. A. S. skundą, t. y. pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 10 d. sprendimo Nr. 21S31496 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejiems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 6K-1326 dalį; priteisė pareiškėjai iš atsakovo 150 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėja į Lietuvos Respublikos teritoriją atvyko neteisėtai kirtusi sieną iš (duomenys neskelbtini) ir pateikė prašymą suteikti prieglobstį.
7. Pareiškėja 2021 m. rugsėjo 24 d. apklausoje nurodė, jog pirmą kartą išvyko iš (duomenys neskelbtini) (2018 m. pabaigoje) į (duomenys neskelbtini) dėl problemų su tėvu, nes norėjo kurti savo verslą, o tėvas buvo prieš. Kadangi tėvas norėjo ją ištekinti už pusbrolio ir ji atsisakė, 2019 m. sausio mėn. pareiškėja pabėgo į (duomenys neskelbtini). Šeima jos ieškojo, todėl reikėjo keisti gyvenamąją vietą pačioje (duomenys neskelbtini). Gyvendama (duomenys neskelbtini) pareiškėja mokėsi (kalbų, odos priežiūros bei slaugos), keliavo ir dirbo, lydėdavo žmones iš oro uosto į viešbutį ar ligoninę. Kadangi atsirado šansas atvykti į Europą, ji išmoko anglų kalbą. Pasitaikius galimybei, atvyko į Lietuvą. Pareiškėja apie tokią galimybę sužinojo iš draugės, kuri galvojo apie kelionę į (duomenys neskelbtini) ir Lietuvą. (duomenys neskelbtini) lankė mokyklą, taip pat turi profesinės mokyklos baigimo pažymėjimą. Ji 4 mėn. dirbo medicininiame centre, bet centras užsidarė. Nors kelionė iki darbovietės trukdavo tik 10 min., tėvo nurodymu į darbą ji važinėjo nuomojamu automobiliu su pagyvenusiu vairuotoju, kad šis su ja nebendrautų. (duomenys neskelbtini) nebereikėjo nešioti (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėja bijojo, kad ją gali pažinti (duomenys neskelbtini). Jei sugrįžtų į (duomenys neskelbtini), jos laukia arba mirtis, arba turėtų ištekėti už pusbrolio. Pareiškėja norėtų likti Lietuvoje, galėtų dirbti vertėja, nes moka (duomenys neskelbtini), anglų ir (duomenys neskelbtini) kalbas.
8. Departamentas ginčijamu 2021 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. 21S31496 nusprendė:
1) nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos): 2) išsiųsti asmenį į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi
3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Komisija ginčijamu 2021 m. lapkričio
10 d. sprendimu Nr. 6K-1326 atmetė pareiškėjos skundą dėl Sprendimo panaikinimo.
9. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjos vardas prieglobsčio nagrinėjimo dokumentuose ir Sprendime nurodytas skirtingai nei pase: Sprendime – B. N. A. A., o pase – B. N. A. S.. Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjos vardas buvo užrašytas taip, kaip buvo girdimas, o šis netikslumas Sprendime bus ištaisytas. Netikslumai vertinami kaip neesminiai, neturėję įtakos sprendimų dėl pareiškėjos prašymo nagrinėjimo teisėtumui ir pagrįstumui. Sprendime nurodyta, jog pareiškėja pateikė asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą (pasą), taigi jos prašymo nagrinėjimas vyko žinant tikslius jos duomenis. Vadinasi, pareiškėjos teisė į skaidrią ir veiksmingą prieglobsčio procedūrą nebuvo pažeista.
10. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą. Pažymėjo, jog atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjos pasakojimas nebuvo paremtas objektyviais duomenimis, pagrįstai vertino pasakojimo patikimumą, o atsižvelgus į tai, kad pasakojimas buvo abstraktus, jam trūko konkrečių detalių, kai kurios detalės keitėsi pasakojimo eigoje, prieštaravo kilmės valstybės informacijai, pagrįstai pareiškėjos pasakojimo nelaikė patikimu įrodymu. Apklausoje pareiškėjos pasakojimas apie tėvo grasinimus ją nužudyti buvo abstraktus ir neišsamus. Pareiškėja nepasakojo, kaip pasireiškė grasinimas nužudyti, tik nurodė, kad „negalima atsisakyti tėvo sprendimo“, „jeigu ji atsisakė ir pabėgo iš šeimos, tai yra labai blogai“, „ji užtraukė savo šeimai gėdą“. Pasakodama apie tėvą, pareiškėja nurodė vienintelę aplinkybę, jog tėvas nuomojo automobilį, kad nuvežtų ją į darbovietę, kuri buvo už 10 min. kelio.
11. Teismo posėdyje pareiškėja, pasakodama apie grėsmę dėl „garbės nužudymo“, nurodė naujas aplinkybes, pasakojo apie tėvo jai parodytas duris, ant kurių buvo kraujo, ir pokalbį apie „krauju nuplautą gėdą“, taip pat įvykį, tai tėvas su benzino talpa išsakė grasinimus „viską padegti“. Šias pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kurių ji nenurodė apklausos metu, teismas laikė mėginimu atitikti kilmės valstybės informaciją dėl pasitaikančius „garbės nužudymus“. Apie socialiniuose tinkluose esančias istorijas pareiškėja pasakojo ir teismo posėdyje. Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais, jog šių aplinkybių ji negalėjo nurodyti apklausoje dėl procedūros trūkumų.
Iš apklausos transkripcijos matyti, kad pareiškėjos apklausa buvo vykdoma nepažeidžiant jokių procedūrinių reikalavimų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja nesutiko su vykdoma apklausa, nesuprato kažkokių klausimų ar jai teikiamos informacijos. Apklausa vyko sklandžiai, pareiškėjai buvo užduodami patikslinantys klausimai, tačiau pareiškėja apsiribojo tik glaustais atsakymais ir bendromis frazėmis apie dukters pareigą paklusti tėvo valiai. Teismo vidiniu įsitikinimu, mažai tikėtina, kad apklausoje vertėjas nesuprato ar neatkreipė dėmesio į pareiškėjos pasakojimą apie jos „krauju nuplautą gėdą“ ar tėvo išsakytus grasinimus „viską padegti“. Byloje nėra duomenų, kad apklausoje pareiškėja dėl kažkokių priežasčių negalėjo pateikti visos informacijos, reikšmingos jos prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimui, ar reiškė pastabas dėl netinkamo vertimo. Pabrėžta, kad teismo posėdyje pareiškėja tvirtino, jog šie įvykiai jai yra labai įsimintini ir sukrečiantys, ji daug metų negalėjo jų užmiršti.
12. Teismas akcentavo, kad pareiškėjos pasakojimo detalės apklausoje ir teismo posėdyje keletą kartų keitėsi. Apklausoje pareiškėja nurodė, jog šeima jos ieškojo (duomenys neskelbtini), todėl jai reikėjo keisti gyvenamąją vietą, o teismo posėdyje pareiškėja teigė, jog (duomenys neskelbtini) jai niekas negrasino ir niekas nebandė su ja susiekti, bet ji bijojo, nes (duomenys neskelbtini) atvira (duomenys neskelbtini) ir ją kas nors gali pažinti. Taip pat nėra suderinamas pareiškėjos pasakojimas apie jos tėvo draudimą jai dirbti. Kaip pareiškėja nurodė, kilmės šalyje ji yra ne tik baigusi mokyklą, bet ir įgijusi vadybos profesiją, tas leidžia spręsti, jog jos šeima sudarė sąlygas jai mokytis ir nebuvo nusiteikusi prieš profesijos įgijimą. Atsižvelgus į nurodytus pasakojimo trūkumus ir prieštaravimus, pareiškėjos pasakojimas Departamento pagrįstai buvo įvertintas kaip turintis rimtų trūkumų, jam pagrįstai nebuvo taikytas abejonės privilegijos principas ir jis nebuvo laikomas pagrįstu įrodymu. Pasakojimo trūkumai nepašalinti ir teismo posėdyje. Departamentas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjos atveju „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso sąlyga nėra įvykdyta, todėl nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta „persekiojimui“ ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.
13. Teismas nesutiko su skundo argumentu, jog pareiškėjos pasakojimas yra suderinamas su kilmės valstybės informacija. Atsakovas Sprendime detaliai įvertino pareiškėjos pasakojimą ir, nustatęs prieštaravimų ir neatitikimų, nepripažino jo patikimu įrodymu. Atsakovas pareiškėjos pasakojimą įvertino kilmės valstybės informacijos kontekste ir nustatė, kad jis nėra įtikinamas ir šiuo aspektu, kadangi pareiškėja gyveno (duomenys neskelbtini), kuri yra (duomenys neskelbtini), o garbės nusikaltimai labiau paplitę (duomenys neskelbtini), kaimo vietovėse. Atsakovas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjos šeima yra išsilavinusi ir turi tam tikrą socialinę padėtį (pareiškėja yra įgijusi profesiją, šeima turi verslą), todėl mažai tikėtina, kad pareiškėjos tėvas galėtų įvykdyti „garbės nusikaltimą“. Pareiškėjos pateikta vaizdo medžiaga nėra susijusi su jos pasakojimu ir negali būti laikoma įrodymu nagrinėjamoje byloje.
14. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikrosios priežastys nėra sąlygotos baimės patirti persekiojimą. Pareiškėja 2,5 metų studijavo ir dirbo (duomenys neskelbtini), kur jai niekas negrasino ir šeima su ja nebuvo susisiekusi. Pareiškėja nurodė, jog gyveno (duomenys neskelbtini), todėl jos baimė, kad kelis milijonus gyventojų turinčiuose miestuose jai galėtų kilti grėsmė būti surastai, nėra įtikinama. Kaip galima spręsti iš pareiškėjos pasakojimo, ji į Lietuvos Respubliką atvyko pasinaudojusi atsiradusia galimybe neteisėtai kirsti Lietuvos ir (duomenys neskelbtini) valstybių sieną. Konstatuota, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso bei Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, todėl jos prašymas suteikti prieglobstį pagrįstai netenkintas.
15. Teismas atmetė pareiškėjos pretenzijas, jog jos teisė į gynybą buvo suvaržyta Komisijai nesurengus žodinio posėdžio. Pažymėjo, kad teisės aktai (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 p.) numato skundo nagrinėjimą nekviečiant šalių. Pareiškėja skunde neįvardijo aplinkybių, dėl kurių žodinis skundo nagrinėjimas būtų buvęs būtinas. Pareiškėja žodžiu buvo išklausyta apklausos Departamente metu ir teismo posėdyje. Visų žodinių paaiškinimų metu pareiškėjos pozicija buvo atskleista ir įvertinta, jai sudarytos visos sąlygos teikti paaiškinimus. Taigi pareiškėjos teisė būti išklausytai (įskaitant teisme) visiškai užtikrinta.
16. Teismas akcentavo, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. liepos mėn. (kartu su asmenų grupe) ir buvo sulaikyta pareigūnų. Prieglobsčio pasiprašė ne sulaikymo metu, o tik tada, kai buvo pristatyta į užkardą. Manytina, kad, atsisakius suteikti pareiškėjai prieglobstį, vengdama grąžinimo, ji gali pasislėpti. Taigi Sprendimas dalyje, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos, yra pagrįstas ir atitinkantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.
17. Teismas pažymėjo, kad Departamentas, įvertinęs anksčiau aptartų aplinkybių visumą, ypač pareiškėjos keliamą nelegalios migracijos grėsmę, bei vadovaudamasis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 5 punktu, Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, paskyrė pareiškėjai maksimalų draudimo atvykti terminą – 5 metai. Teismo vertinimu, nors nustatytų aplinkybių visumoje prieita prie išvados, jog pareiškėja kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau, atsižvelgiant į minėtus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjos situaciją, būtų proporcinga uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos. Byloje nėra Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir / ar Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento išvadų, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali sukelti grėsmę visuomenės saugumui. Tačiau pareiškėja buvo išsiųsta ir jos pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka. Be to, kadangi Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki 2 metų, yra pagrindas keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, sutrumpinant šį laikotarpį iki 2 metų.
18. Teismas konstatavo, kad motyvuotai (tiek faktinėmis aplinkybės, tiek teisės normomis) buvo priimtas Sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau nepagrįstai parinkti laikotarpiai dėl uždraudimo atvykti ir duomenų įvedimo į C.SIS II sistemą. Pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies, sumažinant aptartus laikotarpius iki 2 metų,
t. y. pakeičiant Sprendimo rezoliucinės 3 ir 4 punktus bei atitinkamą Komisijos sprendimo dalį. Likusi pareiškėjos skundo dalis atmestina. Atsižvelgiant į tai, kad skundas tenkintinas iš dalies, teismas taip pat iš dalies tenkino pareiškėjos prašymą priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą,
t. y. priteisė jai 150 Eur.
III.
19. Pareiškėja B. N. A. S. patikslintame apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
20. Pareiškėja mano, kad teismo sprendimas neužtikrino jos teisės būti išklausytai, teisės į teisingą teismą, teismo sprendimas nemotyvuotas ir nepagrįstas. Ginčijamuose Sprendime ir Komisijos sprendime pareiškėjos vardas buvo nurodytas klaidingai, šie sprendimai nebuvo pakeisti ar patikslinti, todėl teismo sprendimas naikintinas. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjos argumentus apie Sprendime minimus tikrovės neatitinkančius duomenis, pavyzdžiui, kad pareiškėja nurodė vykstanti pas sutuoktinį į Vokietiją. Išgalvota kelionės į Vokietiją aplinkybe atsakovas grindė tiek pareiškėjos „istorijos vidinius nesuderinamumus“, tiek neva jos keliamą nelegalios migracijos grėsmę. Atsakovo atsiliepime į skundą nurodytas argumentas, kad pastaroji aplinkybė neturėjo įtakos priimamam Sprendimui, prasilenkia su logika. Komisijos sprendime nepasisakyta dėl Sprendime esančių klaidų. Teismas taip pat nepagrįstai nepaisė pareiškėjos pateiktų argumentų ir įrodymų apie jos veiklą Lietuvoje – savanoriavimą Lietuvos Raudonajame Kryžiuje, vedamas anglų kalbos pamokas, ir nepakeitė ginčijamų sprendimų išvadų, jog pareiškėja neturi socialinių ryšių ir veiklos Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja tvirtina, kad nėra surinkti dokumentai ir duomenys sprendimui dėl grąžinimo priimti, nes pareiškėjos asmenybė nebuvo nustatyta, jos pirštų antspaudai nebuvo paimti ir sutikrinti registruose, nepaisant daugkartinių jos prašymų. Priėmus pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį, nebuvo atlikti Tvarkos aprašo 25–33 punktuose nurodyti veiksmai (pareiškėjos tapatybė nenustatyta, neužtikrintos jos, kaip prieglobsčio prašytojos, teisės į objektyvų, teisės normomis pagrįstą prašymo nagrinėjimą). Skundžiame teismo sprendime nenurodyta, kodėl buvo atmesti įrodymai dėl prieglobsčio ir išsiuntimo procedūrų pažeidimo, nenagrinėti argumentai dėl ginčijamuose sprendimuose nurodytų tikrovės neatitinkančių aplinkybių, šios klaidos neištaisytos. Pareiškėja taip pat pažymi, kad jai nebuvo suteikta galimybė teikti papildomą informaciją, pastabas.
21. Pareiškėjos įsitikinimu, ji pateikė nuoseklų pasakojimą, jokių konkrečių neatitikimų jame nenustatyta. Atsakovo nurodytas trūkumas – neatitikimas teiginiuose dėl kelionės į (duomenys neskelbtini) – yra išgalvotas ir prieštarauja apklausoje nurodytai informacijai. Pareiškėja nuosekliai teigė, kad be šeimos leidimo išvyko trumpai kelionei į (duomenys neskelbtini) 2018 metais, būtent ši kelionė sukėlė jos tėvo pyktį ir siekį ją ištekinti per prievartą. Gelbėdama savo gyvybę, ji pabėgo iš šalies ir tuomet (duomenys neskelbtini) mokėsi anglų kalbos, dirbo. Teismas paviršutiniškai atliko pareigą sugretinti pareiškėjos nurodytas individualias faktines aplinkybes su turima informacija apie kilmės šalį bei socialinės grupės, kuriai teigia priklausanti pareiškėja, realią padėtį joje. Pareiškėjos pasakojimui turėtų būti taikoma abejonės privilegija. Nenustatyta nė viena aplinkybė, dėl kurios surinkti duomenys negali būti vertinami pareiškėjos naudai. Pareiškėja tvirtina, jog jos baimė yra objektyvaus pobūdžio, ją patvirtina atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija apie padidėjusį smurtą prieš moteris. Atliekant individualų vertinimą, turėjo būti atsižvelgta į rizikos aplinkybes, tokias kaip konservatyvi aplinka, pareiškėjos matomumas, tradicinių lyčių vaidmenų suvokimas šeimoje ir kt. Teismas neaptarė informacijos apie tai, kad moterys, kurių atsisakė šeima ir kurios neturi socialinės paramos tinklo, gali patirti prievartą ir gėdą vien dėl šio statuso. Pareiškėja atkreipia dėmesį ir į Jungtinių Tautų Generalinio Sekretoriaus (duomenys neskelbtini) ataskaitoje aptartas aplinkybes apie požiūrį į moteris, garbės nusikaltimus. Pačiame Sprendime surinkta informacija paneigia jame padarytas išvadas, kad mažai tikėtina, jog pareiškėjos tėvas įvykdytų garbės nusikaltimą. Pareiškėja cituoja Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau ir – EPPB) 2019 metų dokumente ir kituose dokumentuose pateiktą vertinimą apie garbės nužudymų tyrimo trūkumus, teigdama, jog ši informacija patvirtina, kad kilmės valstybė nevykdo pareigos apsaugoti savo piliečius. Tvirtina, kad kilmės valstybės informacija atitinka jos paaiškinimus. Pareiškėja nuosekliai mini konservatyvią aplinką, ypatingą tėvo dėmesį jos tyrumui, grasinimus mirtimi, grasinimus dėl atsisakymo tekėti. Santuoka buvo suplanuota dėl to, kad pareiškėja norėjo toliau užsiimti veikla – teikti grožio paslaugas klientų namuose. Pareiškėja pateikė detalų ir individualų pasakojimą apie savo situaciją. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas atliko išsamų pareiškėjos situacijos tyrimą, ir perkėlė įrodinėjimo naštą vien pareiškėjai.
22. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į patikslintą apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą.
23. Atsakovas apžvelgia ginčo aplinkybes, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Pažymi, kad netikslumai Sprendime buvo paaiškinti teismo posėdyje. Padarytos techninės klaidos (pvz., neteisingas vienos pavardės raidės nurodymas) nesukėlė pareiškėjai jokių teisinių pasekmių, o pareiškėja nepateikė argumentų, kokią įtaką šios klaidos galėjo turėti Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Iš Sprendimo visumos matyti, kad aplinkybės dėl sutuoktinio Vokietijoje nurodytos per klaidą (jos neminimos jokioje kitoje Sprendimo vietoje), jos nesudarė Sprendimo priėmimo pagrindo. Teismas tinkamai įvertino šias faktines aplinkybes ir Departamento paaiškinimus. Atsakovas teigia, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės apie savanorišką veiklą nepaneigia sprendimo išsiųsti ją teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat išvadų apie jos keliamą nelegalios migracijos grėsmę (ji į Lietuvą atvyko neteisėtai, asmenų grupėje pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtusi valstybės sieną, o prieglobsčio pasiprašė tik po sulaikymo, nesikreipė dėl prieglobsčio suteikimo būdama (duomenys neskelbtini)). Pastebėta, jog teismo posėdyje pareiškėja tvirtino, kad nevyko į Lietuvos Respubliką teisėtai, nes „būtų nepriimta“, todėl darytina išvada, kad neteisėtas sienos kirtimas buvo valingas pareiškėjos veiksmas. Pareiškėja neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos valstybės sieną, nes nenustatyta realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos jai poreikį. Be to, pareiškėja nepateikė prašymo leisti jai savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.
24. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjos pasakojimui netaikytina abejonės privilegija, nes jis nenuoseklus ir prieštaringas, nepasižymi detalumu, tam tikri nurodyti faktai keitėsi pasakojimo eigoje. Pareiškėjos pateikta informacija yra abstrakti ir neleidžia tiksliai identifikuoti nei įvykio aplinkybių, nei pokalbio turinio, nei dalyvavusių asmenų motyvų ir tikslų, nei esamų ar numanomų pasekmių įvykio dalyviams ir kitiems asmenims, įskaitant ir pareiškėją; tokia informacija turi ypač žemą įrodomąją galią. Pareiškėjai buvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus tiek skunde teismui, tiek teismo posėdyje, tačiau skunde nėra informacijos apie jos prašymo suteikti prieglobstį pateikimo priežastis, remiamasi tariamais procedūriniais pažeidimais, o teismo posėdyje pateikti paaiškinimai buvo nenuoseklūs. Be to, atsakovas tvirtina, kad jis surinko visą aktualią, su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją bei įvertino ją kilmės valstybės informacijos kontekste. Pareiškėjos istorija apie tariamą tėvo persekiojimą savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jai suteikimo, nes, pirma, kaip minėta, jos pasakojimas turi trūkumų, dėl kurių laikytinas turinčiu žemą įrodomąją galią; antra, tariamas persekiotojas (tėvas) nėra valstybinis subjektas; trečia, pareiškėja neužsiminė, ar kreipėsi į teisėsaugos ar kitokias institucijas kilmės valstybėje, bei, jei nesikreipė, nepaaiškino kodėl. Atsakovas pabrėžia, jog EPPB 2021 metų gairės apie padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje yra aktualus ir patikimas šaltinis, kuriuo turėjo pagrindą vadovautis tiek Departamentas, tiek teismas. Priimdamas Sprendimą, atsakovas rėmėsi duomenimis ir iš kitų patikimų šaltinių, kurie tarpusavyje suderinami. Pareiškėja nepateikė jokios naujesnės, patikimos kilmės valstybės informacijos, keliančios abejonių dėl Sprendime padarytų išvadų.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
25. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jos prašymą suteikti prieglobstį pagrįstumo.
26. Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėtoje byloje patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo apreiškėjos skundas atmestas, teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.), nesutinka skundžiamo teismo sprendimo išvadomis dėl Departamento sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
27. Teisėjų kolegija, visų pirma, pritaria tiek su atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytiems ir jo atstovės pirmosios instancijos teismo posėdyje išsakytiems argumentams, tiek skundžiamo teismo sprendimo motyvacijai, kad ginčijamame Sprendime padarytas rašymo apsirikimas, nurodant pareiškėjos pavardę, taip pat nurodyta, tačiau su nagrinėjamu ginču nesusijusi aplinkybė dėl pareiškėjos sutuoktinio Vokietijoje ir jos atvykimo į šalį tikslo, savaime nėra pagrindas jį (ginčijamą Sprendimą) pripažinti neteisėtu: iš Sprendimo dalies dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo motyvacijos matyti, kad jokios išvados nėra grindžiamos aplinkybėmis, nustatytomis vertinant su ginču nesusijusius duomenis.
28. Tačiau kita vertus, šios klaidos, vertinant jas visos prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjamo procedūros kontekste, patvirtina apeliacinio skundo teiginius dėl pareiškėjos prašymo dėl prieglobsčio suteikimo procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir ginčijamo Sprendimo pagrįstumą, netinkamumą: 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso, ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85, 1 straipsnio
A dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Šios konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nė viena Susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.
29. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsniuose (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija), kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
30. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2374-629/2021).
31. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
32. 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva), su kuria yra suderintos Įstatymo nuostatos (Įstatymo 1 str. 2 d. ir priedo 19 p.), 2 straipsnio d) dalyje nurodyta, kad pabėgėlis, tai trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio f) straipsnis nurodo, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga.
33. Kiek tai susiję su persekiojimo veiksmų apibrėžimu kilmės valstybėje, Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai kaip nurodyta a punkte.
34. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali, inter alia, pasireikšti tokiomis formomis: a) fizinio ar psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant;
c) neproporcingas ir diskriminuojantis persekiojimas ar baudimas; d) atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ar diskriminuojantis baudimas; e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai; f) veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagal 2 straipsnio d) punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo. Kvalifikavimo direktyvos
10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.
35. Kiek tai susiję su sprendimo, ar pareiškėjas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų, priėmimu, Kvalifikavimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.
36. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Kvalifikavimo direktyvos
4 straipsnio 5 dalis nurodo, jog kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo, atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė; e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas.
37. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pažymėta, kad dėl ypatingos prieglobsčio prašytojų situacijos dažnai būtina suteikti jiems abejonės privilegiją (angl. benefit of the doubt), kiek tai susiję su jų teiginių ir pateiktų dokumentų patikimumo vertinimu. Kita vertus, kai pateikta informacija suteikia tvirtą pagrindą abejoti prieglobsčio prašytojo teiginių tikrumu, asmuo privalo pateikti pakankamą paaiškinimą dėl nustatytų neatitikimų (žr., pvz., 2005 m. birželio 21 d. sprendimą Matsiukhina ir Matsiukhin prieš Švediją (pareiškimo Nr. 31260/04), 2007 m. kovo 8 d. sprendimą Collins ir Akasiebie prieš Švediją (pareiškimo Nr. 23944/05)). Pagal bendrą taisyklę, prieglobsčio prašytojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog yra pakankamas pagrindas manyti, jei pasirinkta priemonė (nagrinėtu atveju – grąžinimas į kilmės valstybę) būtų įvykdyta, jam kiltų reali grėsmė patirti elgesį, prieštaraujantį Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniui (žr., pvz., 2005 m. liepos 26 d. sprendimą N. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 38885/02), 2008 m. liepos 17 d. sprendimą NA. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). Kai tokie įrodymai yra pateikiami, valstybei tenka pareiga išsklaidyti bet kokias abejones dėl jų.
38. Pareiškėja kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini) – jai kylančią grėsmę gyvybei sieja su tėvo, kuris pareiškėjai, nepaklususiai jo valiai atsisakyti ambicijų savarankiškai spręsti dėl užsiėmimo, asmeninio gyvenimo ir ištekėti už pusbrolio, grasinimais fiziniu susidorojimu, dėl kurių pareiškėja 2019 m. sausio mėnesį išvyko į (duomenys neskelbtini), iš kurios, nesijausdama čia saugi, per (duomenys neskelbtini) atvyko į Lietuvos Respubliką. Vertinant tokius pareiškėjos paaiškinimus tik per Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalyje nurodytų sąlygų prizmę byloje pateiktų duomenų kontekste, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo metu nėra galima teigti, kad pareiškėjai neturėtų būti taikoma abejonės privilegija: pareiškėja, kaip matyti tiek iš jos apklausos tyrimo metu, tiek paaiškinimų pirmos instancijos teismo posėdžio metu, stengėsi pagrįsti savo prašymą, duomenų, kad ji kažkokios informacijos nepateikė, nėra; pareiškėjos paaiškinimai yra pakankamai nenuoseklūs ir iš esmės neprieštarauja Departamento turimai specifinei ir bendrai informacijai apie (duomenys neskelbtini), reikšmingai pareiškėjos prašymo nagrinėjimui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjos pirminė apklausa, kaip nustatyta atsakovo atstovės paaiškinimu pirmos instancijos teismo posėdyje, nebuvo vykdoma, o 2021 m. rugsėjo 24 d. apklausos metu duoti paaiškinimai, apart išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežasčių, iš esmės nesiskiria nuo jos paaiškinimų pirmosios instancijos teismo posėdyje. Be to, ir 2021 m. rugsėjo 24 d. apklausa, kaip galima spręsti iš byloje pateikto jos garso įrašo, kadangi pateikta jo (įrašo) transkripcija nėra tiksli, nepasižymėjo detalumu ginčui reikšmingais aspektais, o vertimas iš (duomenys neskelbtini) į lietuvių kalbą – pakankamu tikslumu, todėl, nesat tikslaus pareiškėjos paaiškinimų vertimo į lietuvių kalbą, apeliacinio skundo argumentai dėl apklausos nekokybiškumo yra pagrįsti; pareiškėjos paaiškinimai iš esmės neprieštarauja Sprendime nurodytai bendrai informacijai apie garbės nužudymus (duomenys neskelbtini), jų priežastis (iš jų – moteriškos lyties asmens siekis savarankiškumo, noras mokytis, pasirinkti sutuoktinį ir t.t), galimas aukas (dažniausiai moterys ir merginos), persekiotojus (šeimos, klano ar genties nariai), šalies regionus, kuriuose tokie nusikaltimai dažniausiai pasitaiko, tuo tarpu Departamento Sprendimo išvados padarytos nesiaiškinus reikšmingų aplinkybių ir nepagrįstai interpretuojant bendrą informaciją: aplinkybė, kad nurodytas persekiotojas – jos tėvas – yra nevalstybinis subjektas, savaime nepaneigia tarptautinės apsaugos pareiškėjai poreikio, tačiau ji turėjo pagrįsti, jog kilmės valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Nors 2021 m. rugsėjo 24 d. apklausos metu pareiškėja nebuvo klausiama, kodėl dėl deklaruojamos grėsmės ji nesikreipė į (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijas ir kodėl pastarosios negalėtų ar nenorėtų užtikrinti jos saugumo, Sprendime nurodoma, kad nėra duomenų, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti jai apsaugos nuo galimo persekiojimo. Tuo tarpu teismo posėdyje pareiškėja paaiškino, kad jos šeima priklauso vienam iš didžiausių klanų, kuris yra „virš įstatymo“, todėl kreipimosi į policiją atveju jai grėstų mirtis; nors yra akcentuojama, jog pareiškėjos šeima yra išsilavinusi, turi verslą ir kt., pagal kilmės valstybės informaciją, tai, kad šeima yra išsilavinusi ir pan., nėra lemiamas faktorius sprendžiant, ar joje gali būti įvykdytas garbės nusikaltimas; duomenų apie garbės nusikaltimus (duomenys neskelbtini) gyvena pareiškėjos šeima, atsakovas nesurinko; kitos Sprendime išvadas pagrindžiančios aplinkybės – galimos paskatos tėvui pareiškėją nužudyti dėl jos nepaklusnumo, santykiai su pusbroliu ir pan. – arba prieštarauja atsakovo surinktai informacijai, arba nesusijusios su pareiškėjos nurodytomis persekiojimo priežastimis; dėl aptartų atlikto tyrimo trūkumų, šiuo metu nėra galima teigti, kad pareiškėja nėra bendrai patikima. Pažymėtina, kad Sprendimu pareiškėjai prieglobstis nesuteiktas dėl to, kad ji neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnio reikalavimų, o ne dėl to, kad ji į Lietuvos Respubliką iš saugios trečiosios valstybės, todėl argumentai, kad ji nepagrindė poreikio išvykti iš (duomenys neskelbtini), kurioje nuo 2019 m. sausio mėnesio gyveno iki atvykimo į Lietuvos Respubliką, viena vertus, nėra susiję su ginčijamo Sprendimo motyvacija, o kita vertus, išsamesnis tyrimas šiuo aspektu, kuris galėtų būti reikšmingas vertinant bendrą pareiškėjos patikimumą, nėra atliktas.
39. Jei individualus administracinis teisės aktas yra priimtas pažeidžiant esmines jo priėmimo procedūras ir dėl to galėjo būti priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas dėl konkretaus asmens, tai kartu gali reikšti ir netinkamą teisės normos taikymą šiuo administraciniu aktu. Procedūriniai individualaus administracinio akto priėmimo pažeidimai taip pat gali turėti įtakos asmens teisės į gynybą tinkamam įgyvendinimui, todėl individualūs administraciniai aktai, turintys minėtų procedūrinio pobūdžio trūkumų, yra naikintini kaip neteisėti ir (ar) nepagrįsti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2327/2012; 2012 m. liepos 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012).
40. Nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjos prašymas dėl prieglobsčio suteikimo išnagrinėtas pažeidžiant taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir ginčijamo Sprendimo pagrįstumą, dėl ko jis yra naikintinas (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).
41. Kadangi Sprendimo dalis, kuria išspręstas klausimas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nėra teisėta, todėl yra naikinamas ir visas Sprendimas, dėl ko kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra svarbūs ir dėl jų nepasisakoma.
42. Duomenų apie pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikta.
43. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kuris išspręstas 2022 m. kovo 4 d. nutartimi dėl bylos skyrimo nagrinėti teismo posėdyje. Pažymėtina, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Kadangi nėra būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjos prašymas netenkintas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos B. N. A. S. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 4 d. sprendimą panaikinti.
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. 21S31496 ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 6K-1326 panaikinti ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo nagrinėti pareiškėjos B. N. A. S. prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Gintaras Kryževičius
Milda Vainienė