Administracinė byla Nr. A-1240-756/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03165-2021-3
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. kovo 16 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. 21S21635 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, jog Lietuvos Respublikoje be pertraukos pragyveno pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nusprendė neišduoti leidimo nuolat gyventi, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai. Atsisakymas išduoti leidimą grindžiamas tuo, kad Migracijos departamentas 2021 m. gegužės 28 d. gavo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) išvadą Nr. 5-S-9107, kurioje teigiama, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Skundžiamame Sprendime nurodoma, kad pareiškėjas yra tris kartus teistas už įvairias nusikalstamas veikas, 2013–2018 metais yra baustas už 11 administracinių nusižengimų, buvo nuteistas už du nesunkius, vieną apysunkį ir vieną sunkų nusikaltimą, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 27 straipsnio 1 dalimi, yra laikomas recidyvistu.
3. Pareiškėjas teigė, kad 2015 m. rugsėjo 18 d. už nesunkių nusikaltimų padarymą paskirta bausmė – bauda, buvo nedelsiant sumokėta, 2017 m. kovo 14 d. baudžiamuoju įsakymu už apysunkį nusikaltimą paskirta bausmė – 3 mėnesių laisvės apribojimas, yra atlikta. Nors 2020 m. vasario 13 d. teismo nuosprendžiu pareiškėjas nuteistas už sunkų nusikaltimą, už kurį buvo paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant 2 metams 6 mėnesiams. Teismas, neskirdamas realios laisvės atėmimo bausmės už sunkų nusikaltimą, įvertino tai, kad pareiškėjas nekelia jokios grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei. Atkreipė dėmesį, kad nuo sunkios nusikalstamos veikos padarymo jau praėjo 3,5 metų, o nuo apkaltinamojo nuosprendžio – daugiau kaip 1 metai 7 mėnesiai, ir per tokį ilgą laiko tarpą pareiškėjas nepadarė jokio nusikaltimo, griežtai laikosi įstatymų, kas neabejotinai rodo, kad jo elgesys pasikeitė, kad, priešingai nei teigia atsakovas, bausmės tikslai – paveikti pareiškėją, jog jis laikytųsi įstatymų ir susilaikytų nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo, jau pasiekti. Didžioji dalis administracinių teisės pažeidimų buvo padaryti iki 2016 m. gruodžio 31 d.
4. Pareiškėjas paaiškino, kad nors 2014, 2015, 2016, 2017, 2018, 2019 metais Migracijos departamentui buvo žinoma apie jo padarytus nesunkius nusikaltimus bei administracinius nusižengimus, taip pat 2018 ir 2019 metais buvo žinoma apie jo atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl sunkaus nusikaltimo padarymo, tačiau 2013, 2014, 2016, 2017, 2019 metais buvo nuspręsta pareiškėjui pakeisti leidimus laikinai gyventi, o tai reiškia, jog keičiant leidimus, atsakovas pareiškėjo padarytų pažeidimų nevertino kaip pagrindo pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą konstatuoti pareiškėjo galimą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Todėl visiškai neaišku, kodėl iš esmės tie patys ar panašūs Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) pažeidimai vėliau pasidarė tokie grėsmingi viešajai tvarkai ir visuomenei, kad pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi. Atsakovo išvados, kad pareiškėjas pakartotinai pažeidinėja tvarką, negali būti paremtos ankstesniais administraciniais pažeidimais ir nusikaltimais, kurie atsakovui buvo žinomi keičiant jam leidimus laikinai gyventi, ir nebuvo įvertinti kaip keliantys grėsmę viešajai tvarkai bei visuomenei. Padaryti administraciniai nusižengimai yra formalūs, realiai nesukėlę jokios žalos kitiems asmenims, tai iš esmės KET pažeidimai, o taikytos nuobaudos yra prevencinio pobūdžio. Dėl administracinio nusižengimo, nustatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 150 straipsnio 1 dalyje, tiek su Valstybine mokesčių inspekcija (toliau – ir VMI), tiek su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriumi yra sudarytos sutartys bei mokėjimo grafikai, pagal kuriuos VMI jau yra sumokėta visa mokestinė nepriemoka. Po 2018 metų jokių administracinių nusižengimų pareiškėjas nėra padaręs, tai patvirtina, kad jis padarė atitinkamas išvadas dėl savo elgesio ir laikosi visuomenėje nusistovėjusių elgesio normų bei teisės aktų reikalavimų.
5. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, pažeisdamas Ilgalaikių gyventojų direktyvos nuostatas, visiškai neatsižvelgė ir nevertino jo buvimo Lietuvos Respublikoje trukmės bei šeiminių, socialinių, ekonominių, darbinių ryšių su Lietuvos Respublika, taigi nevertino individualios pareiškėjo situacijos. Pareiškėjas Lietuvoje gyvena nuo 2011 metų, yra sukūręs šeimą, augina du nepilnamečius vaikus. Gyvena sutuoktinei nuosavybės teise priklausančiame bute. Jo ryšiai su šeima glaudūs, pareiškėjas teikia fizinę pagalbą buityje sutuoktinės motinai. Atsakovas taip pat nevertino, kad pareiškėjas nuo 2013 metų dirba (vykdė individualią veiklą, dirbo pagal darbo sutartis), iš gaunamų pajamų išlaikė ir išlaiko šeimą.
6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.
7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2021 m. balandžio 24 d., vadovaudamasis Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, nes pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Siekdamas nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dėl kurių pareiškėjui galėtų būti atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi, Migracijos departamentas išsiuntė Policijos departamentui paklausimą, ar pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai ar visuomenei. Migracijos departamentas 2021 m. gegužės 28 d. gavo Policijos departamento išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos, už kurias atsakomybė numatyta BK 145 straipsnio 1 dalyje ir 286 straipsnyje, pagal BK 11 straipsnio „Nusikaltimas“ 3 dalies nuostatas kvalifikuojamos kaip nesunkūs nusikaltimai. Veika, už kurią atsakomybė numatyta BK 300 straipsnio 2 dalyje, pagal BK 11 straipsnio 4 dalies nuostatas kvalifikuojama kaip apysunkis nusikaltimas, o veika, numatyta BK 180 straipsnio 3 dalyje, už kurios padarymą pareiškėjas nuteistas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 13 d. nuosprendžiu, pagal BK 11 straipsnio 5 dalies nuostatas kvalifikuojama kaip sunkus nusikaltimas. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2013–2018 metais buvo nubaustas už vienuolika administracinių nusižengimų. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimą pagal kompetenciją atlieka Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Taigi Įstatyme tiesiogiai įtvirtinta, kad išvadą dėl užsieniečio grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei teikia būtent Policijos departamentas, kurio pateiktomis išvadomis dėl pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei Migracijos departamentas šiuo atveju vadovavosi ir neturėjo pagrindo abejoti.
8. Pareiškėjas neginčija, kad per kelerius metus įvykdė net 3 vienas už kitą sunkesnius pavojingus nusikaltimus, nusikaltimai įvykdyti tyčiniais pareiškėjo veiksmais, pareiškėjas yra laikomas recidyvistu ir jo teistumas nėra išnykęs. Migracijos departamentas neturėjo jokio pagrindo nesutikti su Policijos departamento vertinimu, kad pareiškėjo įvykdytos nusikalstamos veikos bei administraciniai nusižengimai, jų pobūdis bei sistemingumas sudaro pakankamą pagrindą spręsti, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai bei visuomenei. Nagrinėjamu atveju Sprendime konstatuota aplinkybė, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, grįsta ne vien spėjimais, tačiau konkrečiais faktais apie pareiškėjo įvykdytus nusikaltimus bei administracinius nusižengimus, kurie akivaizdžiai parodo pareiškėjo polinkį nusikalsti ir leidžia daryti pakankamai tikėtiną prielaidą, jog ir ateityje pareiškėjas gali būti linkęs vykdyti teisės pažeidimus. Pareiškėjo minima aplinkybė, jog nusikalstamą veiką, už kurią jis nuteistas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 13 d. nuosprendžiu, pareiškėjas įvykdė prieš trejus metus, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai, kadangi pareiškėjo teistumas nėra išnykęs ir iki šiol nėra praėjęs laikotarpis, kuriam atidėtas nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas. Pažymėjo, kad bausmės vykdymo atidėjimas – tai baudžiamosios srities teisės aktų paremtas sprendimas, o užsieniečio grėsmė viešajai tvarkai vertinama pagal Įstatymo nuostatas. Priimant ginčijamą Sprendimą buvo atsižvelgta ne į atskirus pažeidimus, o į visumą pareiškėjo įvykdytų teisės pažeidimų (administracinių nusižengimų ir nusikalstamų veikų) ir aplinkybių, buvusių Migracijos departamentui sprendžiant dėl leidimų laikinai gyventi pareiškėjui pakeitimo, šiuo metu yra pasikeitusios – pareiškėjas po 2019 m. rugpjūčio 1 d. Migracijos departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjui pakeistas leidimas laikinai gyventi, priėmimo buvo nuteistas dar už vieną sunkią nusikalstamą veiką ir jam paskirta bausmė nėra įvykdyta. Policijos departamento 2021 m. gegužės 28 d. išvadoje Nr. 5-S-9107 dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei, pareiškėjo kaltė, padarius sunkų nusikaltimą pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, pagal BK 11 straipsnio 5 dalies nuostatas, yra įrodyta. Atsižvelgiant į tai, galima pagrįstai vertinti, kad šiuo atveju egzistuoja kur kas svaresnis ir akivaizdesnis pagrindas spręsti, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Be to, svarbu ir tai, kad šiuo atveju ginčijamas Sprendimas priimtas dėl pareiškėjo prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi, o ne prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi.
9. Pareiškėjo skunde minima direktyva nėra tiesioginio taikymo teisės aktas, jos nuostatos yra inkorporuotos (įgyvendintos) Įstatyme, kuriuo pareiškėjas ir turėtų vadovautis, grįsdamas savo skundo argumentus. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, jokių Įstatymo nuostatų nepažeidė, t. y. spręsdamas dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei įvertino, kad pareiškėjas įvykdė administracinius nusižengimus bei tyčinius nusikaltimus, iš kurių vienas yra sunkus, pareiškėjas laikytinas recidyvistu ir jo teistumas nėra išnykęs.
10. Ginčijamame sprendime konstatuota, kad pareiškėjas turi sutuoktinę ir mažamečius vaikus, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuo 2012 m. leidimai laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduodami šeimos susijungimo pagrindu, tačiau nei šios, nei kitos pareiškėjo skunde įvardintos aplinkybės nepaneigia išvados, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei (nusikaltimus pareiškėjas padarė būdamas santuokoje ir turėdamas vaikų, dėl to akivaizdu, jog turimi šeiminiai ryšiai neatgrasė pareiškėjo nuo neteisėtų veiksmų vykdymo).
11. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas ginčijamu sprendimu nėra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos ir jam neuždrausta atvykti, todėl teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais jis gali kreiptis dėl nacionalinės vizos ar leidimo laikinai gyventi išdavimo. Taip pat atsisakymas išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi neužkerta jam kelio, išnykus priežastims, dėl kurių buvo priimtas šis Sprendimas, bei esant kitoms atitinkamoms Įstatyme nustatytoms sąlygoms, pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.
II.
12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas, vadovaudamasis Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 2021 m. balandžio 24 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti jam leidimą nuolat gyventi, nurodydamas, kad pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi.
14. Migracijos departamentas, svarstydamas pareiškėjo prašymą, kreipėsi į Policijos departamentą dėl informacijos apie pareiškėją pateikimo. Policijos departamentas 2021 m. gegužės 28 d. pateikė išvadą Nr. 5-S-9107, kurioje nurodyta, kad patikrinus Įtariamųjų ir nuteistųjų registrą nustatyta, jog pareiškėjas Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio („Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas“) 1 dalį („<...> grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas <...>“) ir BK 286 straipsnį „Pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui“, nes būdamas apsvaigęs nuo alkoholio grasino stiklo šuke papjauti savo svainį ir atvykus pareigūnams, sulaikomas, aktyviais veiksmais priešinosi. Pareiškėjui skirta galutinė subendrinta bausmė – 2 MGL bauda; Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio „Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu“ 2 dalį „<...> pagamino netikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą arba suklastojo tikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą, arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo <...>“, nes tyrimo metu nenustatytam asmeniui perdavė Nigerijos Respublikos piliečio fotografiją ir asmens duomenis, kad būtų pagaminti žinomai suklastoti dokumentai – Bulgarijos Respublikos piliečio pasas, asmens tapatybės kortelė ir vairuotojo pažymėjimas. Pareiškėjui skirta 20 parų arešto bausmė, kuri pakeista į 3 mėnesių laisvės apribojimo bausmę; Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 13 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio „Bendrininkavimas ir bendrininkų rūšys“ 5 dalį „Kurstytojas yra asmuo palenkęs kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką“, to paties straipsnio 6 dalį „Padėjėjas yra asmuo padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus“ ir 180 straipsnio „Plėšimas“ 3 dalį „<...> apiplėšė panaudojęs šaunamąjį ginklą ar sprogmenį arba apiplėšęs pagrobė didelės vertės turtą arba didelės mokslinės, istorinės arba kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, arba apiplėšė dalyvaudamas organizuotojo grupėje <...>“, t. y. už tai, kad jis veikdamas su bendrininke pagrobė kitam asmeniui priklausančius daiktus, bendra pagrobto turto vertė – 9 790 Eur. S. K. skirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, bausmės vykdymą atidedant 2 metams 6 mėnesiams. Pareiškėjas padarė du nesunkius, vieną apysunkį ir vieną sunkų nusikaltimą, jis laikomas teistu, teistumas nėra išnykęs. Patikrinus Administracinių nusižengimų registrą nustatyta, kad S. K. 2013–2018 metais baustas už vienuolika administracinių nusižengimų. S. K. elgesys, pasireiškiantis nusikaltimų ir administracinių nusižengimų (administracinių teisės pažeidimų), tarp kurių yra ir tokie pavojingi nusižengimai, kaip transporto priemonės vairavimas apsvaigus nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų, darymu, neigiamai apibūdina jo asmenybę, yra socialiai žalingas, rodo, kad asmuo akivaizdžiai ignoruoja visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas ir nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Taip pat S. K. laikomas recidyvistu. Policijos departamentas pateikė išvadą, kad Turkijos pilietis S. K. kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
15. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė neišduoti S. K. leidimo nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai. Migracijos departamentas Sprendime vadovavosi minėta Policijos departamento 2021 m. gegužės 28 d. išvada. Migracijos departamentas, įvertinęs gautą informaciją, padarė išvadą, kad S. K. kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei (ši grėsmė yra akivaizdi, ji grindžiama nustatytais faktais). Pareiškėjas padarė nesunkius, apysunkį ir sunkų nusikaltimus, jis laikomas recidyvistu. Recidyvinis nusikalstamumas yra vienas iš 3 neigiamiausių ir pavojingiausių socialinių reiškinių, o recidyvisto asmenybė yra viena iš pavojingiausių socialinės asmenybės tipų. Pareiškėjas taip pat 2013–2018 metais buvo nubaustas už 11 administracinių nusižengimų padarymą, tarp kurių yra ir tokie pavojingi nusižengimai, kaip transporto priemonės vairavimas apsvaigus nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų ir pan. Pažymėjo, kad atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi neužkerta S. K. kelio gyventi Lietuvos Respublikoje su leidimu laikinai gyventi. Nuo 2012 m. leidimai laikinai gyventi S. K. buvo išduodami šeimos susijungimo pagrindu. Taip pat atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi neužkerta S. K. kelio, išnykus pažeidimams, dėl kurių buvo priimtas Sprendimas, bei esant kitoms atitinkamoms Įstatyme nustatytoms sąlygoms, pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.
16. Teismas rėmėsi ginčui aktualių Įstatymo 2, 4, 35, 53 straipsnių nuostatomis.
17. Nurodė, kad leidimas laikinai gyventi ir leidimas nuolat gyventi pagal savo teisines pasekmes nėra tapatūs. Išduodant leidimą nuolat gyventi gali būti reikalaujama, kad užsienietis tenkintų griežtesnes sąlygas, jam gali būti keliami aukštesni reikalavimai. Tai reiškia, kad vien ta aplinkybė, jog pareiškėjui anksčiau buvo išduodami leidimai laikinai gyventi savaime nepatvirtina aplinkybės, kad pareiškėjas nekelia grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinant, ar yra pagrindas pareiškėjui išduoti leidimą nuolat gyventi.
18. Teismas pažymėjo, kad faktas, jog pareiškėjas turi Lietuvoje sukūręs šeimą, niekaip nepaneigia aplinkybių, kad pareiškėjas yra padaręs nusikaltimus ir administracinius nusižengimus. Pareiškėjas yra padaręs du nesunkius nusikaltimus, vieną apysunkį ir vieną sunkų nusikaltimą, bei vienuolika administracinių nusižengimų (administracinių teisės pažeidimų), tarp kurių yra ir tokie pavojingi nusižengimai, kaip transporto priemonės vairavimas apsvaigus nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų ir pan. Teistumas dėl padarytų nusikalstamų veikų nėra išnykęs, be to, pareiškėjas atitinka ir BK įtvirtintą recidyvisto sąvoką. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad recidyvinis nusikaltimas yra vienas iš trijų neigiamiausių ir pavojingiausių socialinių reiškinių, o recidyvisto asmenybė yra viena iš pavojingiausių socialinės asmenybės tipų. Teisės pažeidimų darymas, jų sunkėjimas ir sistemingumas neigiamai apibūdina pareiškėjo asmenybę, toks pareiškėjo žalingas elgesys rodo, kad jis akivaizdžiai ignoruoja visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas ir nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Tuo pačiu tai neabejotinai kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
19. Teismo vertinimu, pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimą Įstatymo taikymo prasme pagal kompetenciją atlieka Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Nagrinėjamu atveju Policijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Migracijos departamentas, atsižvelgęs į Policijos departamento pateiktus duomenis, padarė išvadą, kad pareiškėjui negali būti išduodamas leidimas nuolat gyventi, nes jis dėl savo netinkamo elgesio (t. y. daromų nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų) kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Tai, kad Kauno apylinkės teismas 2020 m. vasario 13 d. nuosprendžiu nepaskyrė pareiškėjui realios laisvės atėmimo bausmės, niekaip nepaneigia šioje byloje padarytų išvadų, jog pareiškėjas realiai kelią grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei Įstatymo taikymo prasme.
20. Teismas pažymėjo, kad skundžiamu atsakovo Sprendimu pareiškėjui nebuvo apribota galimybė būti Lietuvos Respublikoje, būti su šeima, dirbti ir pan. Leidimo nuolat gyventi neišdavimas niekaip nepaneigia ir neturi įtakos pareiškėjo teisei gauti leidimą laikinai gyventi. Sprendimu, priešingai nei teigia pareiškėjas, nebuvo pažeistas jo šeimos santykių stabilumas, šeimos susijungimo principas ir pan. Pareiškėjui neišduotas leidimas nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai. Jokių kitokių apribojimų Sprendimu pareiškėjui nebuvo nustatyta. Pareiškėjas nėra išsiunčiamas iš šalies ir jam neuždrausta atvykti, todėl pareiškėjas gali kreiptis dėl nacionalinės vizos ar leidimo laikinai gyventi išdavimo.
21. Skundžiamame sprendime nuodyta, kad nuo 2012 m. leidimai laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduodami šeimos susijungimo pagrindu, Lietuvos Respublikoje taip pat gyvena pareiškėjo mažamečiai vaikai, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Taip pat pažymėta, kad atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi neužkerta pareiškėjui kelio, išnykus priežastims, dėl kurių buvo priimtas ginčijamas sprendimas, bei esant kitoms atitinkamoms Įstatyme nustatytoms sąlygoms, pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo. Sprendimas niekaip neapriboja pareiškėjo galimybės bendrauti su Lietuvos Respublikoje gyvenančia šeima.
22. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde cituoja įvairią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tačiau nė vienoje iš pareiškėjo skunde nurodytų nutarčių nebuvo sprendžiamas klausimas dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo. Buvo sprendžiamas klausimas dėl daugkartinės vizos išdavimo ir leidimo laikinai gyventi. Daugkartinės vizos išdavimas, leidimo laikinai gyventi ir leidimo nuolat gyventi išdavimas pagal savo teisines pasekmes nėra tapačios sąvokos, todėl ir cituojama teismų praktika šiai bylai nėra aktuali.
23. Tiek iš teisinio reguliavimo, tiek iš teismų formuojamos praktikos matyti, kad leidimas nuolat gyventi asmeniui suteikia išskirtinį statusą, kuris priartina užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio statuso. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas yra ne kartą teistas, taip pat baustas administracine tvarka, teistumas nėra išnykęs. Pareiškėjo padarytų veikų visuma, jų pobūdis ir pakartotinumas rodo, kad pareiškėjas nėra padaręs atitinkamų išvadų, supratęs savo gyvenimo būdo neigiamas pasekmes. Nors pareiškėjas nurodo, kad nuo 2018 metų nėra padaręs jokių teisės pažeidimų, tačiau vien ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjas nekelia grėsmės viešajai tvarkai. Pareiškėjo padaryti nusikaltimai palaipsniui sunkėjo, pareiškėjas yra padaręs net sunkų nusikaltimą.
24. Teismas sprendė, kad pareiškėjui Sprendimu yra pagrįstai atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi. Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, kurie susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, juose aiškiai išreikšta viešojo administravimo subjekto valia. Sprendime aiškiai ir pakankamai nurodyta, kodėl pareiškėjui nuspręsta neišduoti leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taigi jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
III.
25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
26. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neištyrė bylos faktinių aplinkybių visapusiškai, išsamiai ir objektyviai, tai lėmė nepagrįsto objektyviais duomenimis ir neteisėto sprendimo priėmimą. Skundžiamame sprendime teismas iš esmės nepateikė jokio faktinių bylos aplinkybių vertinimo, vadovavosi išimtinai tik atsakovo 2021 m. rugsėjo 8 d. sprendime pateiktais argumentais.
27. Pažymi, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „kelia grėsmę“. Taigi jos turinio atskleidimas ir taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas. Siekiant tinkamai taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją – jo šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika, kitas reikšmingas aplinkybes.
28. Spręsdamas dėl Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas dėl savo padarytų nusikalstamų veikų, administracinių teisės pažeidimų ir nusižengimų kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
29. Teismas visiškai nevertino ir skundžiamame sprendime tik formaliai paminėjo aplinkybes, susijusias su pareiškėjo teistumu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas, nepaskirdamas realios laisvės atėmimo bausmės už sunkų nusikaltimą, įvertino, jog jis nekelia jokios grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei. Vilniaus apygardos administracinio teismo nuomone, šie argumentai neturi realaus pagrindo, nepaneigia šioje administracinėje byloje padarytų išvadų, kad jis realiai kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei Įstatymo taikymo prasme, nes pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimą Įstatymo taikymo prasme pagal kompetenciją atlieka Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Iš tiesų, Įstatymo prasme grėsmės vertinimą atlieka minėti subjektai, tačiau, pareiškėjo nuomone, Policijos departamento atliktas vertinimas yra neteisingas. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino tokių reikšmingų šiai bylai teisingai išspręsti aplinkybių, kad nuo sunkios nusikalstamos veikos padarymo jau praėjo daugiau kaip trys metai ir dešimt mėnesių, o nuo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo – beveik du metai, ir per tokį ilgą laikotarpį pareiškėjas nepadarė jokio nusikaltimo, griežtai laikėsi įstatymų, kas neabejotinai rodo, kad jo elgesys pasikeitė, nėra žalingas, kad, priešingai nei teigia teismas, jis laikosi visuomenėje nusistovėjusių elgesio normų ir Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Nors pagal BK 27 straipsnio 1 dalį jis laikomas recidyvistu dėl nusikaltimų padarymo, ką akcentuoja teismas skundžiamame sprendime, tačiau atsižvelgiant į teismų skirtų bausmių rūšį, ir į tai, kad dvi iš jų jau yra atliktos, dėl paskutinės skirtos bausmės vykdoma probacija, ši bausmė taip pat ne užilgo jau bus atlikta, pareiškėjas abejoja, ar galėtų būti vienu iš pavojingiausių socialinės asmenybės tipų.
30. Išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, teismas grindė ir 2013–2018 metais šiais padarytais administraciniais teisės pažeidimais ir nusižengimais (iš viso 11), tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino padarytų administracinių teisės pažeidimų ir nusižengimų pobūdžio, jų sunkumo, taip pat ir aplinkybės, kad visi padaryti administraciniai teisės pažeidimai ar administraciniai nusižengimai, kurių daugelis nežymūs, yra formalūs, realiai nesukėlę jokių neigiamų pasekmių, jokios žalos kitiems asmenims (nebuvo sužaloti jokie asmenys, apgadintos transporto priemonės ir pan.), o taikytos nuobaudos yra prevencinio pobūdžio. Šie pažeidimai negali būti pagrindas įvertinti asmens grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei ateityje. Skundžiamame sprendime pažymimas kaip pavojingas nusižengimas - transporto priemonės vairavimas apsvaigus nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų buvo padarytas prieš daugiau nei šešis metus. Dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 150 straipsnio 1 dalyje („komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimas“), tiek su Valstybine mokesčių inspekcija, tiek ir su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriumi buvo sudaryti Mokestinės paskolos sutartis bei Įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutartis bei mokėjimo grafikai, pagal kuriuos Valstybinei mokesčių inspekcijai jau yra sumokėta visa mokestinė nepriemoka, o tai reiškia, kad pareiškėjas tinkamai įvykdė savo įsipareigojimus pagal sutartis. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus direktoriaus pavaduotojo sprendimu valstybinio socialinio draudimo įmokų įsiskolinimas, atsižvelgiant į karantino paskelbimą, buvo atidėtas iki 2023 m. liepos 9 d., ir sudarytas kiekvieno mėnesio įmokų grafikas, pagal kurį ir moka nustatytas įmokas. Taigi nurodyti pažeidimai negali būti pagrindas įvertinti asmens grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei ateityje. Juolab, kad po 2018 metų jokių administracinių nusižengimų pareiškėjas nepadarė, tai patvirtina, kad jis padarė atitinkamas išvadas dėl savo elgesio ir laikosi visuomenėje nusistovėjusių elgesio normų ir Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Be to, dėl šių pažeidimų, gerbdamas Lietuvos Respublikos įstatymus, nuoširdžiai prisipažino klydęs, gailėjosi padaręs pažeidimus, sumokėjo visas paskirtas baudas, sąžiningai moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui pagal sudarytas sutartis, o tai rodo, kad, priešingai nei teigiama skundžiamame sprendime, suprato savo elgesio neleistinumą, laikosi ir ateityje laikysis teisės aktų reikalavimų. Akivaizdu, kad padaryti administraciniai teisės pažeidimai bei nusikalstamos veikos, bausmės už dvi iš jų jau yra atliktos, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, taigi jo grėsmė visuomenei ir viešajai tvarkai yra neįrodyta ir nepagrįsta. Teismo išvados, kad jis ir toliau pažeidinės įstatymus, yra paremtos tik prielaidomis ir spėjimais, o tai prieštarauja teisingumo, objektyvumo ir proporcingumo principams.
31. Pažymi, kad teismas netinkamai įvertino tokią svarbią aplinkybę, kad nors 2014, 2015, 2016, 2017, 2018, 2019 metais Migracijos departamentui buvo žinoma apie padarytus nesunkius nusikaltimus, už kuriuos buvo nubaustas 2015 m. rugsėjo 18 d. Kauno apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu, bei buvo žinoma apie jo padarytus konkrečius administracinius teisės pažeidimus (jų tarpe ir apie tą, kurį teismas skundžiamame sprendime įvardija pavojingu), kurie, išskyrus vieną, yra KET, taip pat 2018 ir 2019 metais buvo žinoma apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, įtariant sunkaus nusikaltimo padarymu, tačiau 2013, 2014, 2016, 2017, 2019 metais buvo nuspręsta pakeisti leidimus laikinai gyventi, o tai reiškia, kad keičiant minėtus leidimus pats atsakovas jo padarytų pažeidimų nevertino kaip pagrindo pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą konstatuoti jo galimą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Tuo tarpu po paskutinio, išduoto 2019 m. rugpjūčio 1 d., pakeisto leidimo laikinai gyventi padaryti pažeidimai ir nusikaltimai atsakovo vertinami visiškai priešingai - kaip keliantys grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Todėl visiškai neaišku, kodėl iš esmės tie patys ar panašūs KET pažeidimai bei nusikaltimai vėliau pasidarė tokie grėsmingi viešajai tvarkai ir visuomenei, kad jam buvo atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi. Tokios atsakovo prieštaringos išvados, vertinant padarytus panašius administracinius teisės pažeidimus (nusižengimus), taip pat nusikaltimus, iš esmės nepagrįstos jokiais argumentais, todėl atsakovo Sprendimas laikytinas visiškai neproporcinga ir neadekvačia priemone. Atsakovo išvados, kad pareiškėjas pakartotinai pažeidinėja tvarką, negali būti paremtos ankstesniais administraciniais pažeidimais ir nusikaltimais, kurie atsakovui buvo žinomi keičiant jam leidimus laikinai gyventi, ir nebuvo įvertinti kaip keliantys grėsmę viešajai tvarkai bei visuomenei. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ginčytame atsakovo sprendime padarytų išvadų prieštaringumo ir skundžiamame sprendime iš esmės visiškai nepasisakė, kodėl tie patys administraciniai pažeidimai ir nusikaltimai vėliau pasidarė tokie grėsmingi visuomenei, kad jam buvo atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi. Įstatymo 4 straipsnis nustato, kad leidimas gyventi (tiek laikinai, tiek nuolat) užsieniečiui išduodamas tik gavus šiame straipsnyje nurodytų institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Tad tie patys administraciniai teisės pažeidimai ir nusižengimai bei nusikaltimai vienu atveju - išduodant leidimą laikinai gyventi, negali būti traktuojami skirtingai, sprendžiant, kaip kad šiuo atveju, dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.
32. Pažymi, kad atitinka visus Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 6 dalies reikalavimus (pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus, turėjo leidimą laikinai gyventi, išlaikė valstybinės kalbos egzaminą ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą) leidimo nuolat gyventi išdavimui. Aplinkybė, kad nuo 2018 metų, t. y. daugiau kaip tris metus, nėra padaręs administracinių nusižengimų ir nusikaltimų, priešingai nei teigiama skundžiamame sprendime, kaip tik ir rodo, jog nekelia ir visiškai jokios grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei.
33. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas skundžiamame sprendime spręsdamas dėl atsakovo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, visiškai neatsižvelgė ir nevertino jo buvimo Lietuvos Respublikoje trukmės bei šeiminių, socialinių, ekonominių, darbinių ryšių su Lietuvos Respublika, taigi neįvertino individualios jo situacijos, nors siekiant tinkamai taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, tai padaryti yra būtina. Vien tik Registro duomenų nurodymas, nevertinant padarytų pažeidimų esmės ir visumos pateiktų duomenų, neabejotinai įrodančių, kad deda dideles pastangas savo gyvenimo sukūrimui ir plėtojimui Lietuvos Respublikoje, kad su Lietuva jį sieja tvirti šeiminiai, ekonominiai, socialiniai, darbiniai ryšiai, nelaikytinas išsamiu jo individualios situacijos ištyrimu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad atsakovo Sprendimu nebuvo apribota galimybė būti Lietuvos Respublikoje, su šeima, dirbti ir pan., o leidimo nuolat gyventi neišdavimas niekaip nepaneigia ir neturi įtakos jo teisei gauti leidimą laikinai gyventi, todėl padarė išvadą, kad Sprendimu nebuvo pažeistas jo šeimos stabilumas, šeimos susijungimo principas. Pastebi, kad jeigu kreiptųsi su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, atsakovas, tikėtina, atsisakytų tą padaryti, remdamasis Policijos departamento išvada dėl keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei. Analogiška padėtis būtų ir su nacionalinės vizos išdavimu. Negavęs nacionalinės vizos ar leidimo laikinai gyventi, neturėtų ir teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tad priešingai nei teigiama skundžiamame sprendime, bus pažeistas jo šeimos santykių stabilumas, šeimos susijungimo principas. Taigi skundžiamas teismo sprendimas pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio, garantuojančio teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, nuostatas.
34. Skundžiamame sprendime jo šeiminės aplinkybės individualiai nevertintos, skundžiamu sprendimu yra pažeista teisinga valstybės interesų ir pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra, taip pat pažeistos Konvencijos 8 straipsnio nuostatos. Skundžiamame sprendime sprendžiant pareiškėjo teisės į šeimos susijungimą ir pavojaus visuomenės saugumui santykio klausimą, teismas tinkamai neištyrė individualių jo prašymo aplinkybių, pateiktų dokumentų ir nevertino jų visumos. Atsakovo atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi ir teismo sprendimas, kuriuo buvo atmestas skundas, nėra proporcinga priemonė siekiamam tikslui - užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, lyginant su jo teisės į šeimos gerbimą ribojimu, ir varžo pareiškėjo teises akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.
35. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
36. Atsakovas nurodo, kad pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimą pagal kompetenciją atlieka Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Taigi Įstatyme tiesiogiai įtvirtinta, kad išvadą dėl užsieniečio grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei teikia būtent Policijos departamentas, kurio pateiktomis išvadomis dėl pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei Migracijos departamentas šiuo atveju vadovavosi ir neturėjo pagrindo abejoti. Akivaizdu, to ir pats pareiškėjas neginčija, jog per kelerių metų laikotarpį įvykdė netgi 3 vienas už kitą sunkesnius pavojingus nusikaltimus, nusikaltimai įvykdyti tyčiniais pareiškėjo veiksmais, pareiškėjas yra laikomas recidyvistu ir jo teistumas nėra išnykęs. Migracijos departamentas neturėjo jokio pagrindo nesutikti su Policijos departamento vertinimu, kad pareiškėjo įvykdytos nusikalstamos veikos bei administraciniai nusižengimai, jų pobūdis bei sistemingumas sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai bei visuomenei.
37. Nagrinėjamu atveju ginčijamame sprendime konstatuota aplinkybė, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, grįsta ne vien spėjimais, tačiau konkrečiais faktais apie pareiškėjo įvykdytus nusikaltimus bei administracinius nusižengimus, kurie akivaizdžiai parodo pareiškėjo polinkį nusikalsti ir leidžia daryti pakankamai tikėtiną prielaidą, jog ir ateityje pareiškėjas gali būti linkęs vykdyti teisės pažeidimus. Pareiškėjo minima aplinkybė, jog nusikalstamą veiką, už kurią jis nuteistas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 13 d. nuosprendžiu, įvykdė prieš trejus metus, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai, kadangi teistumas nėra išnykęs ir iki šiol nėra praėjęs laikotarpis, kuriam atidėtas nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas. Pažymi, jog bausmės vykdymo atidėjimas – tai baudžiamosios srities teisės aktų paremtas sprendimas, o užsieniečio grėsmė viešajai tvarkai vertinama pagal Įstatymo nuostatas.
38. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, atsižvelgė ne į atskirus, o į visumą pareiškėjo įvykdytų teisės pažeidimų (administracinių nusižengimų ir nusikaltimų) ir aplinkybės, buvusios Migracijos departamentui sprendžiant dėl leidimų laikinai gyventi pareiškėjui pakeitimo, šiuo metu yra pasikeitusios – pareiškėjas po Migracijos departamento 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui pakeistas leidimas laikinai gyventi, priėmimo buvo nuteistas dar už vieną sunkią nusikalstamą veiką ir jam paskirta bausmė nėra įvykdyta. Kaip pagrįstai akcentuojama ginčijamame Sprendime, Policijos departamentas 2016 m. spalio 24 d. išvadoje Nr. 5-S-8364 „Dėl S. K. grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei“ pripažino pareiškėją keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, bet ir po to jis padarė dar vieną – apysunkį nusikaltimą. Policijos departamentas 2018 m. lapkričio 29 d. teikė pakartotiną išvadą Nr. 5-S-11073, pripažindamas pareiškėją keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. Remdamasis šia išvada, Migracijos departamentas 2019 m. sausio 8 d. priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Šį Migracijos departamento sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau pareiškėjo skundas buvo atmestas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. birželio 26 d. nutartimi pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Migracijos departamento 2019 m. sausio 8 d. sprendimą dėl atsisakymo pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi bei įpareigojo Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo išnagrinėti iš naujo. Migracijos departamentas 2019 m. rugpjūčio 1 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. Migracijos departamento 2019 m. sausio 8 d. sprendimas atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi buvo grindžiamas Policijos departamento 2018 m. lapkričio 29 d. pateikta išvada Nr. 5-S-11073, kurioje pareiškėjo padarytos nusikaldamos veikos buvo klasifikuojamos kaip nesunkūs ir apysunkis nusikaltimai, taip pat pareiškėjas buvo įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu. Policijos departamento 2021 m. gegužės 28 d. išvadoje Nr. 5-S-9107 dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei, pareiškėjo kaltė, padarius sunkų nusikaltimą pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, pagal BK 11 straipsnio 5 dalies nuostatas, yra įrodyta. Atsižvelgiant į tai, galima pagrįstai vertinti, kad šiuo atveju egzistuoja kur kas svaresnis ir akivaizdesnis pagrindas spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
39. Be to, svarbu ir tai, kad šiuo atveju ginčijamas sprendimas priimtas dėl pareiškėjo prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi, o ne prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi. Išduodant leidimą nuolat gyventi, užsieniečiams gali būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant kitus dokumentus.
40. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad Migracijos departamentas neįvertino pareiškėjo ryšių Lietuvos Respublikoje. Ginčijamame Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas turi sutuoktinę ir mažamečius vaikus, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuo 2012 m. leidimai laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduodami šeimos susijungimo pagrindu, tačiau nei šios, nei kitos pareiškėjo skunde įvardintos aplinkybės nepaneigia išvados, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei (nusikaltimus pareiškėjas padarė būdamas santuokoje ir turėdamas vaikų, dėl to akivaizdu, kad turimi šeiminiai ryšiai neatgrasė pareiškėjo nuo neteisėtų veiksmų vykdymo). Pareiškėjas Migracijos departamento priimtu sprendimu nėra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos ir jam neuždrausta atvykti, todėl teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais jis gali kreiptis dėl nacionalinės vizos ar leidimo laikinai gyventi išdavimo. Atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi savaime neužkerta kelio pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje su leidimu laikinai gyventi. Taip pat atsisakymas išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi neužkerta jam kelio, išnykus priežastims, dėl kurių buvo priimtas šis sprendimas, bei esant kitoms atitinkamoms Įstatyme nustatytoms sąlygoms, pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
41. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi dėl to, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai, teisėtumo ir pagrįstumo.
42. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje dėl to, kad jis kelia grėsmę viešajai tvarkai, pareiškėjo skundą atmetė.
43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai neištyrė bylos faktinių aplinkybių, neįvertino pareiškėjo individualios situacijos (buvimo Lietuvoje trukmės, šeiminių, socialinių, ekonominių ir darbinių ryšių su Lietuvos Respublika), skundžiamu sprendimu pažeista teisinga valstybės interesų ir pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra, pažeistos Konvencijos 8 straipsnio nuostatos.
44. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
45. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
46. Kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).
47. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi pateikė tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje be pertraukos pragyveno pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi.
48. Pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuriam išduodamas leidimas nuolat gyventi, turi atitikti šio Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas. Leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 ir 81 punktuose nustatytais pagrindais, pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka. Įstatymo 53 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi, išduodamas šio straipsnio 1 dalies 8 ir 81 punktuose nustatytais pagrindais, gali būti išduotas, jeigu užsienietis išlaikė valstybinės kalbos egzaminą ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą.
49. Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 3 ir 6 dalių nuostatas, prieina prie išvados, kad užsienietis, siekiantis gauti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, turi atitikti šiuos kriterijus: būti pragyvenęs Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus, turėdamas leidimą laikinai gyventi; atitikti šio Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas (t. y. turi atitikti Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; turėti galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; turi turėti pakankamai lėšų ir (ar) gauti reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje); turi būti išlaikęs valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus.
50. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimo metu atitiko visus formaliuosius Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 3 ir 6 dalių reikalavimus.
51. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. <...>. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi), spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. <...>.
52. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui gyventi atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
53. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi dėl to, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai.
54. Šiame kontekste pažymėtina, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2020 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4162-1062/2020; kt.)
55. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).
56. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs pareiškėjo prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kreipėsi į Policijos departamentą, ar S. K. gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai ar visuomenei. Policijos departamentas, atsakydamas į Migracijos departamento paklausimą, informavo, kad S. K. kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Rašte nurodyti pareiškėjo 2015–2020 m. teistumai, tai kad S. K. padarytos nusikalstamos veikos, už kurias atsakomybė numatyta BK 145 straipsnio 1 dalyje ir 286 straipsnyje, kvalifikuojamos kaip nesunkūs nusikaltimai. Veika, už kurią atsakomybė numatyta BK 300 straipsnio 2 dalyje, kvalifikuojama kaip apysunkis nusikaltimas, o veika, numatyta BK 180 straipsnio 3 dalyje, kvalifikuojama kaip sunkus nusikaltimas. Pareiškėjas laikomas kaip turintis teistumą. Taip pat rašte nurodyti laikotarpiu nuo 2013–2018 m. pareiškėjo padaryti administraciniai nusižengimai (iš viso 11), už kuriuos jam buvo paskirtos administracinės nuobaudos. Policijos departamentas rašte konstatavo, kad S. K. elgesys, pasireiškiantis nusikaltimų ir administracinių nusižengimų (administracinių teisės pažeidimų), tarp kurių yra ir tokie pavojingi nusižengimai, kaip transporto priemonės vairavimas apsvaigus nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų, darymu, neigiamai apibūdina jo asmenybę, yra socialiai žalingas, rodo, jog asmuo akivaizdžiai ignoruoja visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas ir nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. S. K. buvo nuteistas už du nesunkius, vieną apysunkį ir vieną sunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai ir gyvybei, valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklai ir valdymo tvarkai bei nuosavybei. Recidyvinis nusikalstamumas yra vienas iš neigiamiausių ir pavojingiausių socialinių reiškinių, o recidyvisto asmenybė yra viena iš pavojingiausių socialinės asmenybės tipų. S. K. laikomas recidyvistu. Policijos departamentas atkreipė dėmesį, kad 2016 m. spalio 24 d. išvadoje Nr. 5-S-8364 pripažino S. K. keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, tačiau po to jis padarė dar vieną – apysunkį nusikaltimą. Policijos departamentas 2018 m. lapkričio 29 d. teikė pakartotiną išvadą Nr. 5-S-11073 pripažindamas S. K. keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, tačiau nepaisant to, jam leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas. S. K. padarytų veikų visuma ir pakartotinumas rodo, kad jo veiksmai nėra atsitiktiniai, paskirtos bausmės tikslo – paveikti jį, kad laikytųsi įstatymų ir sulaikytų jį nuo naujų nusikaltimų darymo – nepasiekė, todėl pagrįstai galima manyti, jog jo elgesys ir ateityje nesikeis ir jis gali daryti naujus nusikaltimus ir kitus teisės pažeidimus.
57. Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, atsižvelgė bei įvertino Policijos departamento rašte nurodytas aplinkybes, ir priėjo prie išvadų, kad S. K. nėra integravęsis į Lietuvos Respubliką tiek, jog galėtų naudotis ilgalaikio gyventojo statusu, todėl atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi laikytinas proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką – pasiekti.
58. Teisėjų kolegija sutinka, kad aplinkybės, jog pareiškėjas padarė nurodytas nusikalstamas veikas ir administracinius nusižengimus (administracinius teisės pažeidimus), pagrįstai buvo vertinamos jo nenaudai, vertinant pareiškėjo galimai keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, tačiau šiuo atveju taip pat yra svarbu pasverti ginamas vertybes – viešąją tvarką bei visuomenės saugumą ir teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.
59. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju užsieniečio apsigyvenimo Lietuvoje santykių teisiniam kvalifikavimui reikšmingos ne tik Įstatymo normos, bet ir Konvencijos nuostatos bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, nors pareiškėjas prašymą išduoti leidimą gyventi nuolat Lietuvos Respublikoje grindė kitais pagrindais.
60. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra vedęs Lietuvos Respublikos pilietę ir turi du nepilnamečius vaikus. Šios aplinkybės buvo nurodytos pareiškėjo prašyme išduoti leidimą gyventi nuolat, taigi Migracijos departamentui priimant skundžiamą Sprendimą buvo žinomos.
61. Pagal EŽTT praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).
62. Taigi kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui.
63. Migracijos departamentas Sprendime vadovavosi Policijos departamento 2021 m. gegužės 28 d. rašte Nr. 5-S-9107 pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui, tačiau iš esmės visiškai nevertinęs ir nepasisakęs dėl pareiškėjo šeiminių ryšių Lietuvoje, atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą gyventi nuolat, nes nustatyta Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta aplinkybė.
64. Teisėjų kolegijos nuomone, toks atsakovo vertinimas nagrinėjamu atveju yra nepakankamas konstatuoti, kad pareiškėjo galbūt keliama grėsmė viešajai tvarkai yra susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, ir nagrinėjamu atveju leidimo nuolat gyventi neišdavimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, lyginant su teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje nesuteikimu, nors išduoti leidimą nuolat gyventi jis prašo kitu pagrindu.
65. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pagrindu turėjo teisę remtis minėta Policijos departamento išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turėjo priimti vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, kurio 1 dalyje (šiuo metu galiojančios redakcijos VAĮ 10 str. 5 d.) nustatyta, jog individualus administracinis aktas, be kita ko, turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2528-575/2019).
66. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo vertinimas nagrinėjamu atveju nebuvo pakankamas konstatuoti, kad pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reikšmingesnė negu jo šeiminiai santykiai Lietuvoje, ir nagrinėjamu atveju leidimo laikinai gyventi neišdavimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, lyginant su užsieniečio teisės į šeimos gerbimą ribojimu.
67. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kurie paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą, tačiau atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, iš esmės jokių su pareiškėjo šeimine padėtimi susijusių aplinkybių ir nevertino. Sprendime jos apskritai netirtos, tik nurodyta, kad atsisakymas išduoti leidimą gyventi nuolat neriboja pareiškėjo teisės gyventi Lietuvos Respublikoje su leidimu laikinai gyventi.
68. Iš Sprendimo turinio nematyti, kad atsakovas būtų vertinęs faktinę santuokos būklę, tėvo ir nepilnamečių vaikų ryšį bei kitas šeimines aplinkybes, spręsdamas dėl leidimo nuolat gyventi pareiškėjui išdavimo aspektu. Šiuo konkrečiu atveju sutiktina su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad Migracijos departamentas bei pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo individualios situacijos (šeiminių, socialinių, ekonominių aplinkybių ir darbinių ryšių su Lietuvos Respublika), todėl nėra aišku, kuo remdamasis atsakovas suteikė prioritetą visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai, nevertindamas pareiškėjo šeiminių santykių esmės ir mažamečių vaikų teisės turėti realius santykius su biologiniu tėvu, todėl yra pagrindas spręsti, kad Sprendimu pažeista teisinga valstybės interesų ir pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra.
69. Nagrinėjamu atveju nurodytų byloje nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, Migracijos departamento atliktas pareiškėjo prašymo vertinimas nebuvo išsamus, atsakovas nepagrįstai, t. y. nesurinkęs pakankamai duomenų, nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu.
70. Nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, yra pagrindas konstatuoti, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl skundžiamas Migracijos departamento 2021 m. rugsėjo 8 d. sprendimas Nr. 21S21635 naikintinas (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.). Panaikinus Migracijos departamento sprendimą, yra pagrindas įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą dėl leidimo gyventi nuolat išdavimo nagrinėti iš naujo (ABTĮ 88 str. 2 p.), nes administraciniams teismams nesuteikta teisė atlikti viešojo administravimo subjektų kompetencijai priskirtų veiksmų, tai lemia „valdžių padalijimo“ principas (žr. administracinę bylą Nr. A858-1810/2010).
71. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo priteisti jam visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
72. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
73. Nustatyta, kad pareiškėjas, paduodamas apeliacinį skundą, sumokėjo 15 Eur žyminį mokestį. Kitų apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų pareiškėjas nenurodo ir nedetalizuoja, todėl pareiškėjui priteistina 15 Eur bylinėjimosi išlaidų, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.
74. Pagal ABTĮ 41 straipsnio 3 dalį, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
75. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme prašė priteisti jam iš atsakovo 500 Eur už skundo teismui parengimą bei 30 Eur sumokėtą žyminį mokestį, iš viso 530 Eur bylinėjimosi išlaidų.
76. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šiuo sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas ir pareiškėjo skundas tenkintas, pažymi, kad pareiškėjas turi teisę į išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimą. Nustatyta, kad pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, sumokėjo 30 Eur žyminį mokestį, taip pat advokatei už konsultaciją bei skundo parengimą, kaip matyti iš pateiktos 2021 m. rugsėjo 23 d. sąskaitos už teisines paslaugas ir pinigų priėmimo kvito, sumokėjo 500 Eur.
77. Pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, toliau – ir Rekomendacijos)) 7 punktą, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
78. Rekomendacijų 8.2 punkte nustatyta, kad už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis yra 2,5 koeficiento. Skundas pirmosios instancijos teismui pateiktas 2021 m. rugsėjo 24 d., už skundo parengimą pareiškėjas advokatui sumokėjo 2021 m. rugsėjo 23 d. Atsižvelgiant į Lietuvos statistikos departamento skelbiamą užpraėjusio ketvirčio vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris 2021 m. I ketvirtį buvo 1 517,40 Eur, maksimali priteistina suma už skundo parengimą yra 3 793,50 Eur. Pareiškėjo už konsultaciją ir skundo parengimą (laikoma viena teisine paslauga) prašoma priteisti suma (500 Eur) neviršija maksimalų galimą priteisti užmokesčio dydį, todėl priteistina pareiškėjui iš atsakovo. Taip pat pareiškėjui priteisiamas už skundo padavimą sumokėtas 30 Eur žyminis mokestis. Iš viso pareiškėjui iš atsakovo priteisiama 545 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo S. K. skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. 21S21635 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.
Priteisti pareiškėjui S. K. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 545 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė