Civilinė byla Nr. 3K-3-197/2011

Procesinio sprendimo kategorijos:

35.3.1; 40.1; 106.1

(S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. balandžio 26 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno, Antano Simniškio (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. D. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. D. ieškinį atsakovams Z. A., T. A. A., P. L. A., tretieji asmenys: A. D., J. D., V. M. D., E. D., K. U. D., Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė L. Š., dėl prievolės pripažinimo įvykdyta ir hipotekos pripažinimo baigta.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovė prašė pripažinti įvykdyta jos prievolę grąžinti paskolintus 225 768 Lt pagal 2002 m. rugpjūčio 7 d. paskolos sutartį, taip pat pripažinti pasibaigusia hipoteką pagal 2002 m. rugpjūčio 21 d. patvirtintą hipotekos lakštą. 2002 m. rugpjūčio 7 d. A. V. A. (kuris mirė 2006 m. vasario 25 d.) ir Z. A., kaip solidarieji kreditoriai, bei ieškovė sudarė paskolos sutartį, kurioje nurodyta, kad ieškovė skolinga solidariesiems kreditoriams 225 768 Lt, gautus apibendrinus pagal 1998 m. vasario 20 d. ir 2001 m. birželio 20 d. paskolų sutartis negrąžintas sumas. Šios paskolos užtikrinimui 2002 m. rugpjūčio 21 d. buvo patvirtintas hipotekos lakštas, kuriuo paskolos įvykdymas garantuotas gyvenamuoju namu ir žemės sklypo dalimi. Anot ieškovės, vykdydama paskolos sutartį, ji grąžino kreditoriams: 2003 m. kovo 19 d. – 10 000 Lt, 2003 m. gegužės 23 d.  – 70 000 Lt, 2004 m. sausio 6 d.  – 20 000 Lt, 2004 m. vasario 9 d.  – 25 000 Lt ir 2005 m. birželio 6 d. likusius 100 768 Lt bei delspinigius. Šias aplinkybes patvirtina mokėjimo pavedimai ir atsakovų T. A. A. ir P. L. A. 2005 m. birželio 6 d. patvirtinimas, kuriuo konstatuota, jog ieškovė pinigus visiškai sumokėjo. Šį patvirtinimą pasirašė A. V. A. sūnūs, nes 2005 m. kovo 7 d. A. V. A. buvo paskirta globa ir jo turto administravimas perduotas globėjams, t. y. jo sūnums. Viena iš solidariųjų kreditorių, atsakovė Z. A., nepripažįsta tokio patvirtinimo.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 16 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas nustatė, kad 1998 m. vasario 20 d. ieškovė ir A. V. A. sudarė paskolos sutartį, kuria A. V. A. paskolino ieškovei 240 000 Lt. 2001 m. birželio 20 d. A. V. A. ir Z. A., kaip solidarieji kreditoriai, bei ieškovė pasirašė 225 768 Lt paskolos sutartį; joje nurodė, kad paskolos gavėjas visą paskolos sumą yra gavęs pagal 1998 m. vasario 20 d. paskolos sutartį, taip pat kad įsigaliojus šiai sutarčiai, 1998 m. vasario 20 d. sutartis netenka galios. 2002 m. rugpjūčio 7 d. tos pačios šalys pasirašė dar vieną 225 768 Lt paskolos sutartį; nustatė skolos grąžinimo terminą iki 2005 m. kovo 1 d.; nurodė, kad paskolos pinigai yra gauti pagal 1998 m. vasario 20 d. sutartį. Joje nurodyta, kad, įsigaliojus šiai sutarčiai, netenka galios 1998 m. vasario 20 d. ir 2001 m. birželio 20 d. paskolos sutartys. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė kreditoriui A. V. A. sumokėjo 2003 m. kovo 19 d. 10 000 Lt, 2003 m. gegužės 22 d.  – 70 000 Lt; kreditorei Z. A. – 2004 m. sausio 16 d. 20 000 Lt, 2004 m. vasario 9 d.  – 25 000 Lt; A. A. – 2005 m. gegužės 27 d. 13 000 Lt, 2005 m. birželio 17 d.  – 7000 Lt, P. L. A. ir T. A. A. – 2006 m. kovo 15 d. 10 000 Lt; iš viso – 155 000 Lt. 2005 m. birželio 6 d. patvirtinimu atsakovai T. A. A. ir P. L. A., kaip A. V. A. globėjai ir turto administratoriai, patvirtino, kad ieškovė savo įsipareigojimus pagal 2002 m. rugpjūčio 7 d. paskolos sutartį visiškai įvykdė (CK 6.65 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatavo, kad vieno kreditoriaus pateiktas pakvitavimas, kuris nėra nuginčytas, apie visos solidariosios prievolės įvykdymą sukelia padarinius abiem solidariesiems kreditoriams (CK 6.18 straipsnio 3 dalis); nurodė, kad sūnūs buvo vieno iš solidariųjų kreditorių globėjai, be to, pagal pradinę 1998 metų paskolos sutartį ieškovė pinigus gavo būtent tik iš A. V. A., taigi skolininkė pagrįstai ir sąžiningai laikė būtent A. V. A. tikruoju kreditoriumi. Teismas pažymėjo, kad esminės reikšmės neturi, kam buvo įvykdyta prievolė ar kokiu būdu (CK 6.45 straipsnis). Atsižvelgdamas į tai, kad solidariųjų kreditorių reikalavimo teisės dalys nebuvo nustatytos ir kad atsakovė Z. A. nebuvo paskolintų pinigų savininkė, teismas, vadovaudamasis CK 6.129 straipsnio 6 dalimi, sprendė, kad atsakovai T. A. A. ir P. L. A., kaip solidarieji kreditoriai, galėjo atleisti ieškovę nuo visos likusios prievolės dalies įvykdymo. Teismas konstatavo, kad pagal CK 6.19 straipsnį ribojimą skolininkui pasirinkti kreditorių gali sukelti tik teisėtas vieno iš kreditorių kreipimasis į teismą, o nagrinėjamu atveju atsakovės Z. A. kreipimasis į Hipotekos teismą (neturint tinkamų įgalinimų veikti kito solidariojo kreditoriaus vardu) negali sukelti teisėtų padarinių, ir iš neteisėtų veiksmų negali atsirasti teisė. Dėl atsakovės Z. A. argumentų, kurie grindžiami Vilniaus apygardos teismo patvirtinta 2006 m. spalio 4 d. taikos sutartimi, kaip įrodančia aplinkybę, kad atsakovai T. A. A. ir P. L. A. sutinka, jog reikalavimo teisė pagal 2002 m. rugpjūčio 7 d. sutartį atitektų atsakovei Z. A., teismas nurodė, kad, patvirtinimu kreditoriui konstatavus visišką prievolės įvykdymą, bet koks vėlesnis kreditoriaus pareiškimas negali būti teisiškai reikšmingas, kol patvirtinimas nenuginčytas. Be to, atsakovų T. A. A. ir P. L. A. atstovė nurodė, kad jie iš esmės nekreipė į turto apyrašo įrašus ypatingo dėmesio, juolab kad antstolio sudarytas turto apyrašas jiems buvo pateiktas taikos sutarties pasirašymo dieną, ir jie neturėjo galimybės su juo susipažinti. Teismas pažymėjo, kad už apyraše nurodyto paveldimo turto sudėtį atsakinga atsakovė Z. A., be to, apyrašas buvo sudarytas pagal jos nurodymus. Pasibaigus pagrindinei prievolei, hipoteka pripažintina baigta ir išregistruotina.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės Z. A. apeliacinį skundą, 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 16 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Kolegija sprendė, kad atsakovė Z. A. pagal 2002 m. rugpjūčio 7 d. paskolos sutartį yra solidarioji kreditorė su A. V. A. ir turi tokias pat teises bei pareigas, kylančias iš šios sutarties, kaip ir A. V. A. (CK 6.18 straipsnio 1 dalis). T. A. A. ir P. L. A. 2005 m. birželio 6 d. patvirtinime įrašyti teiginiai, kad ieškovė visiškai įvykdė 2002 m. rugpjūčio 7 d. paskolos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, kolegijos vertinimu, reiškia atleidimą nuo prievolės, nes paskola (pinigai) nebuvo grąžinama. Pagal CK 6.21 straipsnio 1 dalį vienam iš solidariųjų kreditorių atsisakius savo reikalavimo teisės, skolininkas nuo prievolės dalies kitam solidariajam kreditoriui neatleidžiamas. Kadangi solidarieji kreditoriai Z. A. ir A. V. A. ar jo globėjai ir turto administratoriai T. A. A. ir P. L. A. reikalavimo teisės nebuvo pasidalinę, tai pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad T. A. A. ir P. L. A. atleido ieškovę nuo visos paskolos grąžinimo. Tai, kad prievolė pagal paskolos sutartį nėra įvykdyta, rodo ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 5 d. nutartimi patvirtinta atsakovų taikos sutartis, kur, remiantis 2006 m. gegužės 25 d. antstolio sudarytu turto apyrašu, sutartyje tarp išvardyto turto nurodytas ir 100 000 Lt dydžio reikalavimas pagal 2002 m. rugpjūčio 7 d. paskolos sutartį; ši taikos sutartis yra galiojanti ir šalims turi teismo sprendimui prilygstančią galią. Nurodytoje taikos sutartyje atsispindi ir atsakovų T. A. A. bei P. L. A. valia dėl reikalavimo pagal paskolos sutartį. Konstatavusi, kad byloje neįrodyta, jog visa ieškovės prievolė įvykdyta, kolegija sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimų.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 16 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atkreipusi dėmesį į CK 6.65 straipsnio nuostatas ir kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje RUAB „Erama“ v. D. E. , bylos Nr. 3K-3-257/2010; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. M. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-594/2009), kasatorė teigia, kad įstatymas nenustato privalomų reikalavimų pakvitavimui, kaip prievolės įvykdymą patvirtinančiam dokumentui, tačiau iš kasacinio teismo praktikos matyti, jog tam, kad dokumentą būtų galima laikyti pakvitavimu, jame turi būti nurodoma informacija apie prievolės įvykdymą visiškai ar iš dalies, pakvitavimui yra privaloma rašytinė forma. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl 2005 m. birželio 6 d. patvirtinimo yra klaidingos, prieštaraujančios CK 6.65 straipsnio nuostatoms ir nurodytai teisės aiškinimo ir taikymo praktikai. Kasatorės nuomone, vien tik 2005 m. birželio 6 d. pakvitavimo (patvirtinimo) buvimas pas skolininką rodo, kad, kol jis nenuginčytas teismine tvarka, prievolė kreditoriams laikytina pasibaigusia ir turėtų būti sprendžiami kreditorių tarpusavio atsiskaitymo klausimai.

1.1. Jei būtų laikomais apeliacinės instancijos teismo logikos, tai būtų paneigiama pakvitavimo kaip prievolės pabaigą patvirtinančio dokumento esmė – skolininkui turint tik pakvitavimą, bet neišsaugojus realų prievolės įvykdymą patvirtinančių įrodymų, skolininkas negalėtų būti tikras, kad jam nebus pareikšta reikalavimų dėl pakartotinio prievolės įvykdymo. Skolininkui turint vieno iš kreditoriaus išduotą pakvitavimą (patvirtinimą) apie visišką prievolės įvykdymą, baigiasi skolininko prievolė kreditoriams ir prasideda šių teisiniai santykiai dėl atsiskaitymo jiems priklausančių dalių, jei kuris nors kreditorius gavo didesnę nei lygią prievolės įvykdymo dalį (CK 6.18 straipsnio 3, 4 dalys, 6.17 straipsnis).

1.2. Atsakovės Z. A. prašymas Hipotekos teisėjo 2005 m. lapkričio 8 d. nutartimi paliktas nenagrinėtas, nurodant, kad atsakovė neteisėtai veikė A. V. A. vardu, t. y. pripažinta, kad Z. A. į teismą kreipėsi nepagrįstai, pažeidžiant įstatymų reikalavimus. Dėl šios priežasties pripažintina, kad atsakovės Z. A. kreipimasis dėl skolos išieškojimo 2005 m. gegužės 10 d. prašymu negalėjo riboti solidariesiems kreditoriams teisės nei priimti prievolės įvykdymą, nei išduoti patvirtinimą apie prievolės visišką įvykdymą, nei atlikti kitus veiksmus – skolininkės atleidimą nuo dalies prievolės vykdymo.

1.3. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl prievolės egzistavimo įrodymų (Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 5 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties) prieštarauja CK 6.65 straipsniui, 1.63 straipsnio 1 daliai, nes: pirma, bet kokie vėlesni po pakvitavimo išdavimo kreditoriaus pareiškimai apie tai, kad prievolė neįvykdyta, yra teisiškai nereikšmingi ir nešalina tų padarinių, kuriuos sukelia pakvitavimo išdavimas. Aiškinant priešingai, būtų paneigiama pakvitavimo esmė, sudaromos sąlygos kreditoriaus piktnaudžiavimui bei neužtikrinamas teisinių santykių stabilumas. Antra, šiuo klausimu pirmosios instancijos teismas nuodugniai ištyrė skolos įtraukimo į paveldimo turto apyrašą ir taikos sutartį aplinkybes ir nurodė (CPK 353 straipsnis), kad atsakovai T. A. A. ir P. L. A., pasirašydami taikos sutartį, nesuprato, koks reikalavimas buvo įtrauktas į apyrašą ir taikos sutartį, juolab kad atsakovės Z. A. iniciatyva sudarytame apyraše net nebuvo nurodytas skolininkas, nesutapo skolos likutis, o apyrašas buvo sudarytas iš Z. A. žodžių, sudarant apyrašą skolos egzistavimas nebuvo tikrinamas. Trečia, nurodyta taikos sutartis prejudicinės galios šioje byloje neturi (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-77/2007).

2. Atsakovų T. A. A. ir R. L. A. išduotas pakvitavimas (įvertinus šių asmenų paaiškinimus procesiniuose dokumentuose) atitiko CK 6.129 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus reikalavimus. Laikant, kad dalis prievolės buvo įvykdyta sumokant pinigais, tai kreditoriaus pareiškimas apie visos prievolės nebeegzistavimą, negavus likusios dalies įvykdymo, pripažintinas skolininko atleidimu nuo tolesnio likusios prievolės dalies vykdymo (CK 6.129 straipsnis, 6.39 straipsnio 2 dalis), juolab kad atsakovai T. A. A. ir P. L. A. patvirtino, jog išduodami pakvitavimą tokių padarinių ir siekė. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovai galėjo atleisti kasatorę tik nuo jiems priklausančios prievolės dalies tolesnio vykdymo, tačiau teismas nesiaiškino ir netyrė, ar atleisdami kasatorę nuo tolesnio prievolės vykdymo, atsakovai T. A. A. ir P. L. A. viršijo A. V. A. reikalavimo dalį. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo santykiuose buvo kreditorių daugetas ir prievolė nebuvo pasidalyta, tai abu kreditoriai (A. V. A. ir Z. A.) turėjo teisę reikalauti iš skolininkės lygios dalies paskolos atidavimo (CK 6.17 straipsnis), t. y. po 112 884 Lt (225 768 Lt / 2). 2005 m. birželio 6 d. patvirtinimo (pakvitavimo) išdavimo dieną iš 225 768 Lt sumos kreditoriams bendrai buvo sumokėta 138 000 Lt, tai reiškia, kad atsakovai P. L. A. ir T. A. A., atleisdami kasatorę nuo likusios (87 768 Lt) prievolės įvykdymo, neviršijo savo reikalavimo teisės dalies (112 884 Lt), t. y. nepažeidė CK 6.21 straipsnio 1 dalies ir 6.129 straipsnio 6 dalies. Tvirtindamas, kad atsakovai T. A. A. ir P. L. A. negalėjo atleisti kasatorės nuo visos prievolės vykdymo, apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad iki atleidimo nuo prievolės vykdymo ji didžiąja dalimi (138 000 Lt) jau buvo įvykdyta ir byloje buvo aptariamas atleidimas tik nuo dalies prievolės vykdymo. Darydamas išvadą, kad kasatorės atleidimas nuo prievolės vykdymo buvo negalimas, teismas netinkamai išaiškino ir taikė CK 6.21 straipsnio 1 dalį, 6.129 straipsnio 6 dalį, netinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus apie šalių atsiskaitymus.

Atsakovai T. A. A. ir P. L. A. pareiškimu prisidėjo prie ieškovės kasacinio skundo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė Z. A. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Teismas bylos negali nagrinėti formaliai, taip pat negali formaliai vertinti įrodymų; nagrinėdamas bylą teismas privalo joje nustatyti tiesą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1, 2 dalys, CPK 176 straipsnio 1 dalis, 177 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 2 dalis, 3 straipsnio 7 dalis, CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Kadangi prievolėje buvo solidariųjų kreditorių daugetas ir vienas iš tokių kreditorių nesutinka, kad prievolė faktiškai buvo įvykdyta, kad ji buvo vykdoma tinkamai, tai ginčo pakvitavimas negali būti vertinamas kaip abejonių nekeliantis skolos grąžinimo įrodymas, kuris savo teisinę galią praranda tik jį nuginčijus kaip sandorį. Ginčo pakvitavimas, vadovaujantis CPK 197 straipsnio 1, 2 dalimis, laikytinas vienu iš privačių rašytinių skolos grąžinimo įrodymų, kuriam nesuteikiama didesnės oficialiesiems įrodymams suteikiamos įrodomosios galios.

2. Anot atsakovės, nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, paneigiančios pakvitavime nurodytų duomenų teisingumą, įrodančios šio pakvitavimo neatitiktį tikrovei:

1) kasatorė pagal prievolę yra grąžinusi ne 225 768 Lt, kaip nurodyta pakvitavime, bet tik 155 000 Lt skolos; delspinigių nebuvo sumokėta; bylos nagrinėjimo metu kasatorė ėmė įrodinėti jau ne tai, kad skolą ji yra visiškai grąžinusi, bet tai, kad nuo skolos dalies, viršijančios 155 000 Lt, bei delspinigių atsakovai T. A. A. ir P. L. A. ją atleido;

2) Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 5 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartis, kuria atsakovai T. A. A. ir P. L. A. pripažino, kad ginčo prievolė jiems neįvykdyta (CK 6.985 straipsnio 1, 2 dalys, CPK 18 straipsnis);

3) nuo 2005 m. gegužės 10 d. kasatorė nebeturėjo teisės pasirinkti kreditoriaus, kuriam įvykdys prievolę, todėl dalis prievolės buvo įvykdyta netinkamam asmeniui, o pakvitavimas taip pat išduotas netinkamų asmenų (CK 6.19 straipsnis, 6.44 straipsnio 2, 3 dalys). Pakvitavimas parašytas formaliai, jo parašymo nesiejant su realiu pinigų grąžinimu. Remiantis CK 1.2 straipsnio 1 dalimi, 1.136 straipsnio 2, 3 dalimis ir bendraisiais teisės principais, teisė iš neteisės atsirasti negali. Atsiliepime pabrėžiama, kad CK 6.19 straipsnis skolininko teisę pasirinkti vieną iš solidariųjų kreditorių riboja ne ieškinio (prašymo) pagrįstumu ar jo patenkinimu, bet ieškinio (prašymo) pareiškimo momentu. Vadovaujantis CK 2.148 straipsnio 2 dalimi, įgaliotinio veiksmai yra laikomi teisėtais ir sukelia teisinius padarinius tol, kol įgaliotinis sužinojo ar turėjo sužinoti apie įgaliojimo pasibaigimą. Atsakovės teigimu, ji tik 2005 m. liepos mėnesį sužinojo apie tai, jog A. V. A. pripažintas neveiksniu ir jam įsteigta globa;

4) 2006 m. kovo 15 d. grąžinant 10 000 Lt buvo pažeistas prievolės vykdymo būdas (CK 6.39 straipsnio 1 dalis), nes pagal 2002 m. rugpjūčio 7 d. paskolos sutarties 3.2 punktą paskola turėjo būti grąžinama banko pavedimu;

5) dalį skolos kasatorė grąžino T. A. A. ir P. L. A., kurie po A. V. A. mirties jau negalėjo veikti kaip A. V. A. globėjai. A. V. A. palikimo klausimas buvo išspręstas tik 2006 m. spalio 5 d. nutartimi, kuria visas turtas, išvardytas testamente bei antstolio sudarytame turto apyraše, įskaitant reikalavimo teisę pagal paskolos sutartį, lieka atsakovei;

6) pakvitavime nenurodyta, kokio dydžio delspinigiai sumokėti, taip pat nenurodyta šio dokumento sudarymo ir pinigų grąžinimo vieta.

Nustatęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad pakvitavimas negali būti vertinamas kaip įrodymas, patvirtinantis visišką ir tinkamą prievolės įvykdymą. Teismas nepažeidė CPK 6.65 straipsnio, 6.18 straipsnio 3 dalies, nes pakvitavime nurodytos aplinkybės buvo paneigtos kitais įrodymais. 2008 m. rugpjūčio 15 d. elektroniniame laiške T. A. A. ir P. L. A. nurodė, kad jie niekada nežinojo, kokia paskolos suma buvo likusi negrąžinta. Atsakovė pažymi, kad atsakovai T. A. A. ir P. L. A. priešiškai nusistatę jos, kaip daug jaunesnės jų mirusio tėvo A. V. A. sutuoktinės, atžvilgiu; pakvitavimas surašytas atsakovams žinant, kad atsakovė kreipėsi dėl priverstinio skolos išieškojimo.

3. Nustatydama skolos dalį, nuo kurios atsakovai, kaip A. V. A. įstatyminiai atstovai, turėjo teisę ją atleisti, kasatorė neteisingai aiškina ir taiko CK 6.21 straipsnio 1 dalį, 6.129 straipsnio 6 dalį, 3.87 straipsnio 2 dalį, 3.117 straipsnio 1 dalį, 1.5 straipsnio 4 dalį. Net jei atsakovai ir būtų atleidę kasatorę nuo A. V. A. tenkančios solidariosios reikalavimo teisės, kasatorė negalėjo būti atleista nuo 1/2 dalies visos prievolės.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl pareikštų ieškinio reikalavimų ir jais apibrėžto įrodinėjimo dalyko nagrinėjamoje byloje

 

Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 straipsnis), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. antstolis V. M., bylos Nr. 3K-3-217/2010; 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. P. v. J. P., bylos Nr. 3K-3-62/2010; kt.).

Prievolės vykdymas yra veiksmų, kurie yra prievolės dalykas, atlikimas. Piniginės prievolės dalykas – skolininko pareiga perduoti kreditoriui nustatytą pinigų sumą. Tinkamai įvykdžius iš paskolos sutarties kilusią piniginę prievolę – grąžinus kreditoriui paskolos sumą bei sumokėjus palūkanas, jeigu ko kita nenustato sutartis, prievolė pasibaigia įvykdymu, o netinkamai įvykdyta (ne visiškai įvykdyta) prievolė įvykdymu nepasibaigia (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). CK 6.65 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus pareiga priimant prievolės įvykdymą išduoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, jei sutartyje nenustatyta kitaip. Pakvitavimas reiškia bet kokį kreditoriaus išduotą rašytinį dokumentą, kuriame išreikšta jo valia bei pateikta reikšminga informacija, kad jis priėmė visišką arba dalinį prievolės įvykdymą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad pagrindinė pakvitavimo funkcija yra įrodomoji, jis svarbus ir naudingas skolininkui visų pirma dėl savo įrodomosios reikšmės: leidžia sumažinti dvigubo prievolės įvykdymo riziką ir riboja nesąžiningo kreditoriaus galimybes nepagrįstai praturtėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. M. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-594/2009); taip pat išaiškinta, kad įstatymo leidėjas, nustatydamas kreditoriui pareigą išduoti prievolės įvykdymo patvirtinimą, siekė užtikrinti, kad kreditorius priims prievolės įvykdymą, nes pakvitavimo neišdavęs kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę ir jam atsiranda CK 6.64 straipsnyje nustatyti padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje RUAB „Erama“ v. D. E., bylos Nr. 3K-3-257/2010). Prievolės pasibaigimas įvykdymu (CK 6.123 straipsnis) ir prievolės pasibaigimas, kai kreditorius atleidžia skolininką nuo jos įvykdymo (CK 6.129 straipsnis), yra skirtingi, tarpusavyje konkuruojantys prievolių pabaigos pagrindai. Kai kreditorius skolininką atleidžia nuo visos neįvykdytos prievolės arba prievolės neįvykdytos dalies įvykdymo, tai prievolė baigiasi ne įvykdymu (CK 6.123 straipsnis), o skolininko atleidimu nuo prievolės įvykdymo (CK 6.129 straipsnis). Prievolei pasibaigti šiuo pagrindu, jeigu atleidimas nuo prievolės įvykdymo nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių į kreditoriaus turtą, pakanka vien kreditoriaus valios, išskyrus atleidimo nuo prievolės vykdymo už atlyginimą atvejį. CK 6.129 straipsnis nenustato atleidimo nuo prievolės įvykdymo formos, todėl kreditoriaus valia gali būti išreikšta bet kokia forma, išskyrus atvejus, kai jos išraiškos formą nustato įstatymas arba sutartis. Bet kuriuo atveju atleidimas nuo prievolės įvykdymo turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai. Kai yra keli solidariąją reikalavimo teisę turintys kreditoriai, tai vieno iš jų pareikštas skolininko atleidimas nuo prievolės įvykdymo atleidžia skolininką tik nuo to kreditoriaus reikalavimo dalies vykdymo, tuo tarpu nuo kito (kitų) kreditoriaus reikalavimo dalies vykdymo skolininkas neatleidžiamas (CK 6.21 straipsnio 1 dalis, 6.129 straipsnio 6 dalis).

Šioje byloje kasatorės (ieškovės) pozicija prievolės grąžinti paskolą pabaigos prasme nėra nuosekli – viena vertus, nurodoma, kad ji realiai grąžino visą skolą, kita vertus, teigiama, kad atsakovai T. A. A. bei P. L. A. ją atleido nuo visos likusios dalies skolos grąžinimo. Netgi ir pateiktame kasaciniame skunde 2005 m. birželio 6 d. patvirtinimas iš pradžių vertinamas kaip pakvitavimas, vėliau – kaip atleidimas nuo prievolės. Į šį kasatorės argumentų nenuoseklumą pagrįstai atkreipiamas dėmesys ir atsakovės Z. A. atsiliepime į kasacinį skundą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad prievolės pabaiga įvykdymu (CK 6.123 straipsnis) ir skolininko atleidimas nuo prievolės įvykdymo (CK 6.129 straipsnis) kaip prievolių pabaigos pagrindai, atsižvelgiant į kreditorių solidariojo reikalavimo teisę, skiriasi tiek šių pagrindų juridinių faktų sudėties, tiek įrodinėjimo dalyko aspektais.

Vadovaujantis įrodinėjimo naštos (lot. – onus probandi) paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. – ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat). Taigi būtent kasatorei (ieškovei), teigiančiai, kad prievolė baigėsi įvykdymu (CK 6.123 straipsnis), nagrinėjamoje byloje teko pareiga įrodyti šį ieškinio pagrindą, t. y. kad ji tinkamai įvykdė prievolę – grąžino visą skolą. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad kasatorė realiai grąžino tik dalį paskolos. Vertindami atsakovų T. A. A. bei P. L. A. 2005 m. birželio 6 d. patvirtinimą, pirmosios instancijos teismas šį dokumentą vertino prieštaringai, t. y. viena vertus, kaip dokumentą, patvirtinantį visišką prievolės įvykdymą, kita vertus, kaip dokumentą, patvirtinantį kasatorės atleidimą nuo visos likusios neįvykdytos prievolės dalies įvykdymo, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nurodytą dokumentą vertino kaip reiškiantį atleidimą nuo prievolės įvykdymo. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į faktinius bylos duomenis bei byloje nustatytas aplinkybes, sutinka su reikiamai motyvuota apeliacinės instancijos teismo išvada dėl nurodyto dokumento vertinimo, kuri (išvada) atitinka materialiosios ir proceso teisės normose įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Teismų nustatyta aplinkybė, kad kasatorė realiai grąžino tik dalį paskolos, kasaciniame skunde neginčijama (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais apeliacinės instancijos teismo išvados dėl 2005 m. birželio 6 d. patvirtinimo ginčijamos kaip prieštaraujančios CK 6.65 straipsnio nuostatoms ir atitinkamai kasaciniame skunde nurodytai kasacinio teismo praktikai. Byloje nustačius, jog kasatorės prievolė pagal paskolos sutartį realiai nebuvo įvykdyta, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad prievolė nėra pasibaigusi įvykdymu (CK 6.123 straipsnis).

Atsižvelgdamas į tai, kad solidariųjų kreditorių reikalavimo teisės dalys nebuvo nustatytos ir kad atsakovė Z. A. nebuvo paskolintų pinigų savininkė, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.129 straipsnio 6 dalimi, sprendė, kad atsakovai T. A. A. ir P. L. A., kaip solidarieji kreditoriai, galėjo atleisti kasatorę (skolininkę) nuo visos (likusios) dalies, tenkančios solidariesiems kreditoriams, prievolės įvykdymo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, vienam iš solidariųjų kreditorių atsisakius savo reikalavimo teisės, skolininkas nuo prievolės dalies kitam solidariajam kreditoriui neatleidžiamas (CK 6.21 straipsnio 1 dalis), ir darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog atsakovai T. A. A. ir P. L. A. atleido kasatorę (ieškovę) nuo visos paskolos grąžinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, darydamas šią išvadą, apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus. Šioje nutartyje jau nurodyta, kad teismai byloje nustatė, jog kasatorė (ieškovė) visos prievolės solidariesiems kreditoriams neįvykdė, jog atsakovų T. A. ir P. L. A. išduotas patvirtinimas nereiškia pakvitavimo CK 6.65 straipsnio prasme apie visišką prievolės įvykdymą. Be to, pažymėtina, kad, kaip matyti iš bylos duomenų, vėlesni (po 2005 m. birželio 6 d. patvirtinimo išdavimo) solidariųjų kreditorių tarpusavio santykiai ir veiksmai taip pat patvirtina, jog nė vienas iš jų kasatorės prievolės nevertino kaip pasibaigusios, taip prievolės nevertino ir pati kasatorė, nes, kaip nustatyta byloje, ji 2005 m. birželio 17 d. bei 2006 m. kovo 15 d. atliko mokėjimus vykdydama iš paskolos sutarties kylančią neįvykdytą prievolę. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais ginčijami apeliacinės instancijos teismo motyvai ir išvados dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 5 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties įvertinimo, nes apskųstame sprendime pirmiau nurodyta teismo nutartis ir (arba) ja patvirtinta taikos sutartis nevertinta kaip nagrinėjamoje byloje neva turinti prejudicinę galią (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Nurodyta taikos sutartis apskųstame apeliacinės instancijos teismo sprendime kvalifikuota kaip sutarties šalims turinti teismo sprendimui prilygstančią galią. Nors tiek ieškovės kasaciniame skunde, tiek atsakovų T. A. A. ir P. L. A. prisidėjime prie kasacinio skundo nurodoma, kad, pasirašydami taikos sutartį, jie esą nesuprato, koks reikalavimas įtrauktas į antstolio sudarytą apyrašą ir taikos sutartį, tačiau byloje nėra jokių duomenų, teikiančių pagrindą manyti, kad, sudarydamos nurodytą taikos sutartį, jos šalys šitaip būtų sutarusios dėl kokio nors kito „kreditorinio reikalavimo pagal 2002-08-07 paskolos sutartį 100 000 Lt“. Įrodymų pakankamumo prasme bylos duomenų visuma teikia pakankamą pagrindą išvadai, kad nurodytoje taikos sutartyje jos šalys susitarė būtent dėl reikalavimų, kylančių iš A. V. A. ir Z. A., kaip solidariųjų kreditorių, bei kasatorės, kaip skolininkės, 2002 m. rugpjūčio 7 d. sudarytos paskolos sutarties. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad nurodyta taikos sutartis ir (arba) jos sąlygos nėra nuginčytos. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nurodytoje taikos sutartyje atsispindi, be kita ko, atsakovų T. A. A. ir P. L. A. valia dėl reikalavimo pagal paskolos sutartį, t. y. kad kasatorės (skolininkės) prievolė pagal paskolos sutartį vis dar egzistuoja.

Nustatęs šias teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju neįrodyta, jog visa kasatorės prievolė pagal 2002 m. rugpjūčio 7 d. paskolos sutartį yra įvykdyta, dėl to pareikšti ieškinio reikalavimai skundžiamu teismo sprendimu atmesti teisėtai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog aplinkybės dėl likusios neįvykdytos prievolės dalies dydžio nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Atsižvelgiant į pareikštais ieškinio reikalavimais apibrėžtas bylos nagrinėjimo (ir įrodinėjimo dalyko) ribas, sprendžiant dėl prievolės pripažinimo įvykdyta, šios bylos nagrinėjimo dalykas yra tai, ar prievolė buvo visiškai įvykdyta, ar ne. Nustačius, kad prievolė nebuvo visiškai įvykdyta, aplinkybės dėl likusios neįvykdytos prievolės dalies dydžio, konkretaus prievolės dalies dydžio, nuo kurio įvykdymo kasatorė atleista 2005 m. birželio 6 d. išduotu patvirtinimu, solidariųjų kreditorių tarpusavio atsiskaitymo ir pan. nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Tai konstatavusi, teisėjų kolegija dėl atitinkamų kasacinio skundo ir atsakovės Z. A. atsiliepime į kasacinį skundą išdėstytų argumentų, grindžiamų CK 6.21 straipsniu, 6.129 straipsnio 6 dalimi, nepasisako kaip dėl teisiškai nereikšmingų.

 

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė teisėtą sprendimą, kurio naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

 

Kasaciniame teisme patirta 204 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Atmetus kasacinį skundą, iš kasatorės atsakovės Z. A. naudai priteistinos išlaidos, turėtos advokato pagalbai apmokėti kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnis). Atsakovės Z. A. atsiliepimu į kasacinį skundą prašoma jai priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme, kartu su atsiliepimu pateikta 2500 Lt sąskaita už teisines paslaugas bei du pinigų priėmimo kvitai, iš kurių matyti, kad Z. A. sumokėjo advokatei 1500 Lt už dokumento surašymą (T. 3, b. l. 44, 45). Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nurodyti rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai, kurie apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtino minimaliosios mėnesinės algos dydį – 800 Lt. Nurodytų Rekomendacijų 8.14 papunktyje nustatytas rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis už atsiliepimą į kasacinį skundą apskaičiuotinas nustatytą koeficientą (nagrinėjamu atveju – 2) dauginant iš minimaliosios mėnesinės algos. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir nurodytomis rekomendacijomis, sprendžia, kad atsakovei Z. A. iš kasatorės priteistina 1600 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatorės R. D. (duomenys neskelbtini) 204 (du šimtus keturis) Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai ir 1600 (tūkstantį šešis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti atsakovės Z. A. (duomenys neskelbtini) naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                 Algis Norkūnas

 

 

 

 

Antanas Simniškis

 

 

 

 

Janina Stripeikienė