Civilinė byla Nr. e2S-1435-855/2021
Teisminio proceso Nr. 2-48-3-00749-2021-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.2.2.1.; 3.1.2.5.; 3.1.7.6.; 3.3.2.3. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. gegužės 20 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) G. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo G. A. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys A. A., T. S..
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas G. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba), 1 936 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė šiais pagrindiniais argumentais:
1.1. Administracinio nusižengimo byloje (ROIK: (duomenys neskelbtini)) Nacionalinės žemės tarnybos Trakų skyriaus 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutarimu Nr. ANR_N-1031-2020 (toliau – Nutarimas) ieškovas G. A. buvo pripažintas kaltu padarius nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ANK) 333 straipsnio 1 dalyje ir už tai jam skirta 105 Eur bauda.
1.2. ANK nustatyta tvarka ieškovas dėl Nutarimo pateikė skundą Vilniaus regiono apylinkės teismui, kuris 2020 m. lapkričio 24 d. nutartimi ieškovo skundą patenkino – Nutarimą panaikino ir administracinio nusižengimo teiseną ieškovo atžvilgiu nutraukė nesant pažeidimo įvykio ir ieškovo veiksmuose jam inkriminuoto administracinio nusižengimo sudėties (administracinio nusižengimo byla Nr. II-227-424/2020).
1.3. Nacionalinės žemės tarnybos Trakų skyrius dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 24 d. nutarties pateikė apeliacinį skundą, kurį apeliacine tvarka išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 2021 m. sausio 18 d. nutartimi netenkino ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 24 d. nutartį paliko nepakeistą.
1.4. Vilniaus apygardos teismas savo 2021 m. sausio 18 d. nutartyje nurodė, kad pagal ANK 666 straipsnį administracinių nusižengimo bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatos, o BPK 106 straipsnio 2 dalis numato galimybę tik pripažinus kaltinamąjį kaltu iš jo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, tačiau nenumato galimybės išteisintajam (šiuo atveju asmeniui, kuriuo atžvilgiu administracinio nusižengimo teisena nutraukta) išieškoti jo gynybos išlaidas iš valstybės ar jos institucijų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad asmuo, kuriuo atžvilgiu administracinio nusižengimo teisena nutraukta, turi teisę pateikti reikalavimą, kad institucijos, kurios iniciatyva buvo pradėta administracinio nusižengimo byla ir kurios neteisėtais veiksmais galimai padaryta žala, kurią sudaro patirtos bylinėjimosi išlaidos, būtų atlyginta, tačiau šis klausimas negali būti sprendžiamas administracinių nusižengimų teisenos tvarka, bet gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, 2021 m. balandžio 20 d. nutartimi ieškovo G. A. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos, dėl nuostolių atlyginimo atsisakė priimti.
3. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors ieškinys ir yra grindžiamas bendromis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 - 6.249 straipsnių nuostatomis, reglamentuojančiomis bendras deliktinės atsakomybės sąlygas, tačiau iš ieškinio turinio galima spręsti, kad ieškovas savo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo iš esmės grindžia valstybės institucijos (jos darbuotojų) galimai neteisėtais veiksmais, dėl kurių ieškovas patyrė turtinę žalą (šiuo atveju patyrė bylinėjimosi išlaidų), todėl teismas vertino, kad tokio pobūdžio ginčas patenka į CK 6.271 straipsnio reguliavimo sritį, ir todėl ši byla priskirtina administracinių teismų kompetencijai, atitinkamai turi būti nagrinėjama ne bendrosios kompetencijos teisme, tačiau administraciniame teisme (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teismas pažymėjo, kad tokios praktikos laikosi tiek Specialioji teisėjų kolegija – 2017 m. sausio 27 d. nutartis, priimta teismingumo byloje Nr. T-26/2017; 2014 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta teismingumo byloje Nr. T-68-2014; 2014 m. vasario 18 d. nutartis, priimta teismingumo byloje Nr. T-2-2014; 2019 m. sausio 10 d. nutartis, priimta teismingumo byloje Nr. T-2/2019; tiek aukštesnės instancijos teismai - Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-5753-781/2017.
4. Teismas vertino, kad šios bylos teismingumo nekeičia ir ieškovo nurodomas Lietuvos Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarimas ir/ar Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 18 d. nutartyje nurodytas išaiškinimas, jog tokio pobūdžio klausimas gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Atskiruoju skundu apeliantas (ieškovas) G. A. nesutiko su pirmosios instancijos teismo nutartimi ir prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 20 d. nutartį, kuria ieškinį atsisakyta priimti, ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Atskirąjį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
5.1. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, ydingai ir nepagrįstai ignoravo aukštesnės instancijos teismų suformuotą praktiką, tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kas neabejotinai turėjo įtakos nepagrįstos nutarties priėmimui.
5.1.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad kiekvienam asmeniui privalo būti atlyginta patirta žala, kilusi dėl jo teisių ir laisvių pažeidimo, kurias gina įstatymai, Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Tačiau tais atvejais, kada asmuo patiria išlaidas teisinėms paslaugoms, siekdamas įstatymo nustatyta tvarka apginti savo pažeistas teises ar laisves, jo kompensavimo privalo būti siekiama vadovaujantis teismo procesą reglamentuojančiomis specialiomis normomis, kurios įtvirtina teismo išlaidų atlyginimo taisykles, bet ne CK 6.271 straipsniu. Šis principas yra vyraujantis Lietuvos teisės sistemoje, juo vadovaujamasi ir nagrinėjant bylas administraciniuose teismuose dėl žmogaus teisių pažeidimų, kuriose asmeniui apgynus savo pažeistas teises teismo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas pagal specialias ABTĮ normas, bet ne pagal CK 6.271 straipsnį; civiliniame ir baudžiamajame procesuose. Dėl to prašymai atlyginti administracinio nusižengimo byloje patirtas išlaidas gali būti teikiami bendrosios kompetencijos teismams, Konstitucija bei įstatymai nesuponuoja pagrindo tokius prašymus tenkinti pagal CK 6.271 straipsnį.
5.1.2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. KT45-A-N3/2021 pripažinta, kad BPK 106 straipsnis (su 2020 m. birželio 26 d. pakeitimu) tiek, kiek pagal jį asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nėra atlyginamos būtinos ir pagrįstos išlaidos advokatui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
5.2. Minėtų teismų išaiškinimai reiškia, kad iki tol, kol įstatymo leidėjas nepašalins BPK 106 straipsnyje esančios teisės spragos dėl galimybės išteisintam asmeniui (šiuo atveju asmeniui, kuriuo atžvilgiu administracinio nusižengimo teisena nutraukta) priteisti (išieškoti) jo gynybos išlaidas iš valstybės ar jos institucijų, t. y. ANK 666 straipsnyje ir BPK 106 straipsnyje toliau nesant tokio reguliavimo, kurį Konstitucinis Teismas 2021 m. kovo 19 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, toks išteisinto asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų klausimas pagal įstatymo analogiją spręstinas bendraisiais civilinės deliktinės atsakomybės pagrindais, t. y. tokios išlaidos priteistinos esant visoms CK 6.246 – 6.249 straipsniuose numatytoms sąlygoms. Šioje byloje ieškovas būtent ir siekia nuostolių (patirtų bylinėjimosi išlaidų) atlyginimo priteisimo ne CK 6.271 straipsnio pagrindu, o bendraisiais CK 6.246 – 6.249 straipsniuose numatytais civilinės deliktinės atsakomybės pagrindais.
Teismas
konstatuoja:
IV. Apeliacininės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde (atsiliepime į jį) nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
7. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas.
8. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo ieškinį, teismui nustačius, kad byla neteisminga bendrosios kompetencijos teismui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
9. Byloje kilo ginčas dėl 1 936 Eur nuostolių (patirtų bylinėjimosi išlaidų), kuriuos ieškovas kildina iš neteisėtų Nacionalinės žemės tarnybos struktūrinio padalinio Trakų skyriaus valstybės tarnautojų (darbuotojų) veiksmų, priimant 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutarimą Nr. ANR_N-1031-2020, kuriuo G. A. buvo pripažintas kaltu, padarius nusižengimą, nurodytą ANK 333 straipsnio 1 dalyje ir už tai jam buvo paskirta 105 Eur bauda, ir kuris vėliau galutiniais teismų procesiniais sprendimais buvo panaikintas, o administracinio nusižengimo byla ieškovo atžvilgiu nutraukta, nesant jo veiksmuose administracinio nusižengimo, numatyto ANK 333 straipsnio 1 dalyje, sudėties.
10. Vilniaus miesto apylinkės teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamam ginčui aktualus teisinis reguliavimas yra įtvirtintas CK 6.271 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, ir nutarė, kad CK 6.271 straipsnio prasme byla nėra teisminga bendrosios kompetencijos teismui, o teisminga administraciniam teismui, todėl ieškinį atsisakė priimti.
11. Ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priimtu procesiniu sprendimu, atskirajame skunde nurodo, jog ieškovas, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, siekia nuostolių (patirtų bylinėjimosi išlaidų) atlyginimo priteisimo ne CK 6.271 straipsnio pagrindu, kuris pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus administraciniuose teismuose nėra galimas, o bendraisiais CK 6.246 – 6.249 straipsniuose numatytais civilinės deliktinės atsakomybės pagrindais, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, ignoruodamas aukštesnės instancijos teismų suformuotą praktiką ir išaiškinimus, kurie yra privalomi žemesnės instancijos teismams, pažeidė CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apelianto pozicija sutinka.
12. Kaip nurodo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo 2020 m. gegužės 27 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-3145-575/2020, anksčiau administraciniuose teismuose nagrinėjant skundus, kuriais buvo prašoma priteisti žalos atlyginimą, kildinamą iš išlaidų teisinėms paslaugoms teisminiuose ginčuose dėl pritaikytos administracinės atsakomybės, lemiamą reikšmę turėjo procesinės normos, reglamentavusios ginčų dėl administracinės atsakomybės taikymo nagrinėjimą teismuose. Prieš ginčo santykius iki 2016 m. gruodžio 31 d., tokio pobūdžio bylų nagrinėjimą reguliavo Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas (toliau – ATPK), kuriame nebuvo įtvirtinta nuostatų, kuriomis vadovaujantis galėjo būti atlyginamos administracinio teisės pažeidimo bylos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos. Sprendžiant tokio pobūdžio bylas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo pažymėta, kad nebuvo specialaus įstatymo, reglamentuojančio turėtų išlaidų advokatui administracinių teisės pažeidimų bylose atlyginimą. Nei administracinių teisės pažeidimų kodekse, nei ABTĮ tokia galimybė nebuvo numatyta. Tačiau, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymo nebuvimas negali atimti teisės reikalauti žalos, atsiradusios dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Konstatavus teisės spragą, dėl kurios asmenys neturėjo teisės pateikti prašymo atlyginti teismo nagrinėjimui patirtas išlaidas, administraciniai teismai, be kita ko, atsižvelgdami į Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostatas, į tai, kad būtinumas atlyginti žalą yra konstitucinis principas, į tai, kad iš Konstitucijos neišplaukia, jog įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama, ne kartą pripažino, kad administracinio teisės pažeidimo byloje patirtos teisinio atstovavimo išlaidos gali būti priteisiamos administraciniuose teismuose kaip turtinė žala CK 6.271 straipsnio pagrindu. Taigi, Administracinių teismų praktika, pagal kurią tokios išlaidos gali būti priteisiamos administraciniuose teismuose, kaip žalos atlyginimas CK 6.271 straipsnio pagrindu, buvo grindžiama ir pateisinama tuo, kad teisėje buvo spraga, kadangi įstatymų leidėjas nebuvo išleidęs specialaus įstatymo, reglamentuojančio administracinio nusižengimo byloje patirtų išlaidų advokatui atlyginimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3145-575/2020).
13. Nagrinėjamu atveju patirtus nuostolius (patirtas bylinėjimosi išlaidas) ieškovas kildina iš atsakovę atstovaujamos institucijos – Nacionalinės žemės tarnybos Trakų skyriaus pareigūnų (valstybės tarnautojų) neteisėtų veiksmų/neveikimo – neteisėto atsisakymo tinkamai išaiškinti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir tinkamai kvalifikuoti ieškovo veiksmus, nepagrįstai pradėtos administracinio nusižengimo bylos ir joje nepagrįstai 2020 m. rugpjūčio 4 d. priimto nutarimo. Pažymėtina, kad tuo metu ATPK jau buvo netekęs galios ir administracinės atsakomybės klausimas buvo sprendžiamas vadovaujantis ANK.
14. ANK 666 straipsnyje yra numatyta, kad administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos. Baudžiamojo proceso kodekso 103–106 straipsniuose yra reglamentuotas proceso išlaidų paskirstymo klausimas, be kita ko, ir išlaidų advokato darbui kompensavimas. Taigi, nagrinėjamu atveju yra specialus įstatymas, reglamentuojantis administracinio nusižengimo byloje patirtų išlaidų teisinėms paslaugoms atlyginimą – įstatymų leidėjui priėmus ANK, teisės gauti išlaidų atlyginimą įgyvendinimo tvarka yra eksplicitiškai reglamentuota.
15. BPK 106 straipsnis nenumatė galimybės atlyginti asmeniui, kuris išteisintas (o šios bylos atveju ieškovui, kuriuo atžvilgiu administracinio nusižengimo teisena buvo nutraukta nesant ieškovo veiksmuose jam inkriminuoto teisės pažeidimo sudėties) galimybės jam atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. KT45-A-N3/2021 pripažinta, kad BPK 106 straipsnis tiek, kiek pagal jį asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nėra atlyginamos jo būtinos ir pagrįstos išlaidos advokatui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai ir 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
16. Teisinio reguliavimo pakeitimai šiuo atveju yra reikšmingi. Dėl jų tie patys argumentai, kuriais buvo grindžiama teismų pozicija ankstesnėse bylose (šiuo atveju – argumentas, kad įstatymuose buvo teisės spraga), negali būti naudojami nagrinėjamoje byloje. Todėl ankstesnėse bylose suformuoti teismų precedentai, kuriais pripažinta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje patirtos teisinio atstovavimo išlaidos gali būti priteisiamos administraciniuose teismuose kaip turtinė žala CK 6.271 straipsnio pagrindu, nagrinėjamoje byloje neturi privalomos galios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3145-575/2020).
17. Iš aptarto teisinio reguliavimo galima daryti išvada, kad kiekvienam asmeniui privalo būti atlyginama patirta žala, kilusi dėl jo teisių ir laisvių pažeidimo, kurias gina įstatymai, Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Tačiau tais atvejais, kada asmuo patiria išlaidas teisinėms paslaugoms, siekdamas įstatymų nustatyta tvarka apginti savo pažeistas teises ar laisves, jų kompensavimo privalo būti siekiama vadovaujantis teismo procesą reglamentuojančiomis specialiomis normomis, kurios įtvirtina teismo išlaidų atlyginimo taisykles, bet ne CK 6.271 straipsniu. Šis principas yra vyraujantis Lietuvos teisės sistemoje, juo vadovaujamasi ir nagrinėjant bylas administraciniuose teismuose dėl žmogaus teisių pažeidimų, kuriose asmeniui apgynus savo pažeistas teises teismo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas pagal specialias Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, bet ne pagal CK 6.271 straipsnį. Šiuo principu vadovaujamasi ir civiliniame procese (iš CPK 93 straipsnio galima matyti, kad dėl teismo išlaidų paskirstymo sprendžia bylą, kurioje buvo patirtos tos išlaidos, nagrinėjęs teismas), baudžiamajame procese (tokia pati išvada darytina ir pagal BPK 105 straipsnį), todėl šiuo atveju nėra pagrindo taikyti išimties dėl administracinių nusižengimų bylų. Dėl to prašymai atlyginti administracinio nusižengimo byloje patirtas išlaidas gali būti teikiami bendrosios kompetencijos teismuose ir Konstitucija bei įstatymai nesuponuoja pagrindo tokius prašymus tenkinti pagal CK 6.271 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3145-575/2020; 2021 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1574-662/2021).
18. Nutartyje minėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniai sprendimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3145-575/2020; 2021 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1574-662/2021), kuriuose buvo nagrinėjamos ir vertinamos identiškos situacijos, kuomet kaip žalos atlyginimą prašoma priteisti neteisėtai inicijuotuose administraciniuose procesuose administracinių nusižengimų bylose to asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas, laikytini aktualia formuojama teismų praktika ir yra privalomi ieškinio priėmimo klausimą sprendusiam teismui, kadangi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis nustato, kad žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausios Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-248/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-99-943/2018).
19. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ydinga yra vadovautis skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytomis Specialiosios teisėjų kolegijos nutartimis dėl teismingumo, kadangi jos buvo priimtos ženkliai anksčiau (2014-2017 m.) ir būtent tuo metu egzistavusio teisinio reglamentavimo bei ankstesnės teismų praktikos kontekste.
20. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas šioje byloje savo ieškinį sieja išimtinai tik su administracinio nusižengimo byloje patirtomis išlaidomis teisinėms paslaugoms, į nurodytą teisinį reglamentavimą bei aktualią šiame kontekste formuojamą teismų praktiką, aukštesnių instancijų teismų bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarime Nr. KT45-A-N3/2021 pateiktus išaiškinimus aktualiu šioje byloje nagrinėjamu klausimu, darytina išvada, kad nagrinėjama byla yra teisminga bendrosios kompetencijos teismui (nagrinėjamu atveju – Vilniaus miesto apylinkės teismui), todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, pažeidė CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir nepagrįstai atsisakė priimti ieškovo ieškinį, kaip neteismingą bendrosios kompetencijos teismui. Esant nurodytoms aplinkybėms ieškovo atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir ieškinio priėmimo klausimas perduotinas iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas
n u t a r i a :
Apelianto (ieškovo) G. A. atskirąjį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 20 d. nutartį ir ieškovo G. A. ieškinio atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl nuostolių atlyginimo priėmimo klausimą perduoti iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėja Renata Volodko