Civilinė byla Nr. e2A-262-921/2022
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-01255-2021-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.6.1.3.6; 2.6.1.4; 3.3.1.18.1
Kauno apygardos teismas
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. kovo 1 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Romeikos, Jurgitos Sujetienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rasos Urbanavičiūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Allive Europe uždarosios akcinės bendrovės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Arkama“ ieškinį atsakovei Allive Europe uždarajai akcinei bendrovei dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 20 255,40 Eur skolą, 17,76 Eur palūkanas, 40 Eur išieškojimo išlaidas, 8 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir turėtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2019 m. lapkričio 20 d. tarp ieškovės ir tuometinės UAB „Agropro“ (dabar – atsakovė Allive Europe UAB) buvo sudaryta sandėliavimo paslaugų sutartis (toliau – ir sutartis). Šia sutartimi ieškovė įsipareigojo teikti atsakovei nuosavybės teise priklausančių prekių priėmimo, tvarkymo ir sandėliavimo paslaugas adresu (duomenys neskelbtini), nuo 2019 m. gruodžio 15 d. Sutartis galiojo iki 2020 m. gruodžio 31 d. Ieškovė 2020 m. gruodžio 31 d. atsakovei apmokėjimui pateikė 2020 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą bendrai 20 255,40 Eur sumai už rezervuotą 2 000 (FIN PLL 120*100) palečių saugojimo vietą sandėlyje už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. Ieškovės nuomone, atsakovė nepagrįstai atsisakė apmokėti jai pateiktą PVM sąskaitą faktūrą. Atsakovės 2020 m. lapkričio 27 d. pranešimas dėl sutarties nutraukimo negalėjo sukelti teisinių pasekmių, kadangi sutartis nenumato tokio vienašališko sutarties nutraukimo. 2020 m. gruodžio 1 d. ieškovė elektroniniu laišku informavo atsakovę, kad nesutinka su sutarties nutraukimu prieš terminą. Šalių rašytinės sutarties tekstas ir šalių atlikti veiksmai vykdant sutartį patvirtina, kad tarp šalių susiklostė iš esmės sandėliavimo teisiniai santykiai su papildomų atlygintinų paslaugų (prekių iškrovimo, pakrovimo, atrinkimo) bei terminuotos sandėlio ploto (2 000 paletinių vietų) nuomos elementais. Ieškovės įsipareigojimas nėra siejamas su faktiniu atsakovės prekių sandėliavimu. Atsakovė, neatsiskaitydama su ieškove už 2020 m. gruodžio mėn. jai rezervuotą sutartyje numatytą sandėliavimo plotą, pažeidė sutartį. Ieškovė sutartį vykdė – sutartyje nustatytą sandėliavimo plotą rezervavo atsakovei iki 2020 m. gruodžio 31 d., todėl atsakovė privalo apmokėti jai pateiktą PVM sąskaitą faktūrą, tačiau to nepadarė.
3. Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad atsakovė atsiskaitė su ieškove už visą faktinį prekių sandėliavimo laiką (nuo sutarties sudarymo iki prekių atsiėmimo ir sutarties nutraukimo 2020 m. lapkričio 27 d.). Ieškovė nepagrįstai reikalauja priteisti skolą už 2020 m. gruodžio mėn. sandėliavimo paslaugas. Ieškovė atsakovei paslaugų, atsiėmus saugotinas (sandėliuotinas) prekes ir nutraukus sutartį 2020 m. lapkričio 27 d., nesuteikė. Atsižvelgiant į tai, atsakovės nuomone, ieškovės reikalavimas priteisti skolą už paslaugas, kurių nesuteikė, yra visiškai nepagrįstas. Atsakovė prekes, kurios buvo sandėliuojamos, teisėtai atsiėmė 2020 m. lapkričio 27 d. (iki sutartyje numatyto termino). Atsakovės nuomone, tarp šalių sudaryta sutartis yra realinė, todėl jos galiojimas yra susietas su prekių perdavimu, o prekių atsiėmimas iš ieškovės kartu reiškia ir sutarties negaliojimą. Atsakovė turėjo teisę atsiimti prekes anksčiau sutartyje įtvirtinto termino, o, atsiėmusi prekes, turėjo teisę ir nutraukti tarp šalių sudarytą sutartį prieš terminą. Pagrindiniam ieškinio reikalavimui dėl skolos priteisimo esant nepagrįstam, nepagrįsti ir išvestiniai reikalavimai dėl palūkanų, skolos išieškojimo išlaidų priteisimo. Sutartis nenumato neigiamų padarinių (pavyzdžiui, netesybų taikymo) atsakovei už sutarties nutraukimą iki numatyto sandėliavimo termino. Pažymėjo ir tai, kad ieškovė, prašydama priteisti 40 Eur dydžio išieškojimo išlaidas, nepateikė jų dydį pagrindžiančių įrodymų (sąskaitų, mokėjimo kopijų ir kt.). Todėl ir šis ieškinio reikalavimas yra nepagrįstas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovės 20 255,40 Eur skolą, 17,76 Eur palūkanas, 40 Eur išieškojimo išlaidas, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. vasario 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
5. Teismas nustatė, kad tarp šalių susiklostė ne tik sandėliavimo, bet ir su papildomais atlygintinų paslaugų (prekių iškrovimo, pakrovimo, atrinkimo) bei terminuotos sandėlio ploto (2 000 paletinių vietų) nuomos sutarties elementais, sutartis. Teismas sprendė, kad susiklosčiusiame šalių teisiniame santykyje vienodai vyrauja visoms trims sutarčių rūšims būdingi elementai, neteikiant nei vienai iš sutarčių rūšių prioriteto. Teismas nesutiko su atsakovės pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, kad atsiskaityti turėtų tik už faktinį prekių sandėliavimą. Kadangi šalių tikrųjų ketinimų, sudarant sutartį, negalėjo tiksliai nustatyti, sutartį aiškino atsižvelgiant ir į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikė sisteminę-lingvistinę sutarties teksto analizę. Teismas vertino ikisutartinius šalių santykius, rėmėsi liudytojų, dalyvavusių sutarties sudaryme, paaiškinimais, šalių elgesį vykdant sutartį. Teismo vertinimu, sutarties šalių elgesys po sutarties sudarymo ir ją vykdant patvirtina, kad šalys susitarė ir tikrieji ketinimai buvo mokėti minimalų (2 000 paletinių vietų) rezervavimo arba nuomos mokestį laikotarpiu iki 2020 m. gruodžio 31 d. bei sutartinių pareigų įgyvendinimui atlikti tam tikras būtinas paslaugas.
6. Teismas sutiko su ieškove, jog šalių sudarytos sutarties terminas buvo nustatytas su tikslu, kad ir atsakovė būtų tikra, jog sutarties galiojimo laikotarpiu jai visą laiką bus suteikiamas nustatytas sandėliavimo plotas (ploto nuoma) ir už tai nustatyta kaina, kurią atsakovė įsipareigojo mokėti. Teismo vertinimu, priešingas aiškinimas neatitiktų tikrųjų šalių ketinimų sudarant sutartį bei teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų. Teismas sprendė, kad atsakovė prisiėmė pareigą už rezervuotą plotą bei suteiktas sandėliavimo paslaugas apmokėti sutartyje nustatyta tvarka ir terminais.
7. Teismas nustatė, kad šalių sudarytos sutarties pakeitimai ir papildymai įsigalioja tik juos pasirašius abiem sutarties šalims. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad šalys būtų raštu sutarusios dėl sutarties termino ar kitų sąlygų pakeitimo. Teismas sprendė, kad šalių susitarimas dėl sutarties sąlygų keitimo turėjo būti toks pat rašytinis bei tokia pačia tvarka pasirašytas, kaip ir pati sutartis. Nei viena iš šalių neinicijavo sutarties rašytinio pakeitimo, tokio elgesio ar veiksmų teismas nenustatė. Taigi sutarties nuostatos šalims privalomos.
8. Teismas nustatė, kad šalys detaliai neaptarė sutarties nutraukimo tvarkos ir terminų. Teismas sprendė, kad atsakovės 2020 m. lapkričio 27 d. pranešimas, adresuotas ieškovei, nėra laikomas sutarties nutraukimu. Atsakovės 2020 m. lapkričio 27 d. pranešimas dėl sutarties nutraukimo sukėlė tokias pasekmes, jog sutartis nebuvo pratęsta. Teismas nelaikė, kad nagrinėjamu atveju šalių sutarties atlygintinų paslaugų elementas arba sandėliavimo sutarties elementas buvo esminiai. Atsižvelgiant į tai, atsakovės argumentus, kad ji turi teisę nutraukti vienašališkai sutartį dėl paslaugų neteikimo nepaisant to, kad ji buvo pradėta vykdyti, atmetė kaip nepagrįstus.
9. Teismas, nustatęs, kad sutartis nutraukta nuo 2020 m gruodžio 31 d., sprendė, kad atsakovė netinkamai vykdė sutarties nuostatas, neatsiskaitydama su ieškove už 2020 m. gruodžio mėn. suteiktas paslaugas. Ieškovė sutartį vykdė – sutartyje nustatytą sandėliavimo plotą rezervavo atsakovei iki 2020 m. gruodžio 31 d., todėl teismas sprendė, kad atsakovė privalo atsiskaityti nepaisant to, kad savo prekių 2020 m. gruodžio mėn. ieškovės sandėlyje ir nesandėliavo.
10. Teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 20 255,40 Eur skolą, 17,76 Eur palūkanas, 40 Eur sumą kaip kompensaciją už skolos išieškojimą ir 8 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
11. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde nurodomi šie argumentai:
11.1. Teismas padarė esminius procesinės teisės normų pažeidimus, neįgyvendino pareigos visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti faktines bylos aplinkybes, neatsižvelgė į įrodymų visumą, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas.
11.2. Šalių sudaryta sutartis yra atlygintinų sandėliavimo paslaugų sutartis, kuri mutatis mutandis kvalifikuojama kaip pasauga. Skirtingai nei konstatavo teismas, sutartis nėra mišri. Įvertinus sutarties tekstą, jos struktūrą ir turinį, akivaizdu, kad šalys susitarė tik dėl sandėliavimo (pasaugos). Kelių puslapių sutartyje yra tik viena nuostata, kurioje aptariamas plotas sandėliavimui (jis „rezervuojamas“). Sutartyje išimtinai yra sandėliavimo (ir mutatis mutandis pasaugos) sutarties požymiai. Pati sutartis vadinasi sandėliavimo paslaugų sutartimi. Sutarties objektas yra sandėliavimo paslaugos. Sutartis detaliai aptaria būtent prekių priėmimo ir sandėliavimo ypatumus. Sutartį reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.851–6.862 straipsnių teisės normos, taip pat bendrosios pasaugą reglamentuojančios CK 6.830–6.850 straipsnių normos ir atlygintinas paslaugas reglamentuojančios CK 6.716–6.724 straipsnių normos.
11.3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad sutartyje vyrauja nuomos sutarčių rūšiai būdingi elementai ir šalys sudarė sutartį dėl sandėlio ploto nuomos ir rezervacijos paslaugų. Sutartyje nėra termino „nuoma“. Sutartyje nekalbama ir apie nekilnojamojo turto nuomą (kaip perimamas nuomojamas plotas, kokios būklės grąžinamas ir pan.). Sutarties 2.3. punkte, kur įtraukta vienintelė ginčo nuostata apie sandėliavimo apimtį (paletinių vietų „rezervavimą“), vadinasi „Prekių sandėliavimas“, jame kalbama apie sandėliavimo sąlygas ir tvarką. Ginčo nuostata atsakovė nesinuomoja ploto. Šalys susitarė, kokius kiekius palečių įsipareigoja sandėliuoti atsakovė, o ieškovė įsipareigojo turėti vietos tokio kiekio sandėliavimui. Taigi, sutartyje numatyta, kiek paletinių vietų turi būti prieinama atsakovei sandėliavimo paslaugų teikimo metu. Sutartimi atsakovė prisiėmė pareigą sandėliuoti ne mažiau kaip 2 000 palečių iki 2020 m. gruodžio 31 d., o ne nuomotis plotą.
11.4. Netgi tuo atveju, jeigu ir sutartis būtų kvalifikuojama kaip mišri, sutarčiai būtų taikoma bendras atlygintinų paslaugų sutarčių reguliavimas dėl vienašališko nutraukimo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, mišrios sutarties nutraukimui taikomos CK paslaugų sutarčių nutraukimo nuostatos. Atsakovės, kaip paslaugų gavėjos, teisė nutraukti sutartį negali būti ribojama. Tačiau teismas šią atsakovės teisę paneigė. Be to, teismas atsakovei perkėlė riziką dėl už paslaugas negautų pajamų, kas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje draudžiama. Atsakovė kaip paslaugų gavėja turi teisę bet kada atsiimti faktiškai sandėliuojamas prekes ir atsisakyti sandėliavimo paslaugų teikimo. Tokią teisę suteikia CK 6.848 straipsnis. Atsakovei teisę vienašališkai nutraukti sutartį suteikia ir CK 6.721 straipsnis. Ieškovė yra atidus ir rūpestingas juridinis asmuo, kuriai keliami didesni apdairumo, atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Taigi, ieškovė suprato, jog sudaroma sutartis yra dėl sandėliavimo santykių, kuriems mutatis mutandis taikomos pasaugos normos.
11.5. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl realinių sutarčių galiojimo pagrindų. Vadovaujantis teismų praktika, sutartis yra realinė ir įsigalioja nuo prekių perdavimo momento. Atitinkamai, atsiėmus prekes nebegalioja ir sutartis, nes prekių perdavimo sąlyga – kaip esminė sąlyga lemianti sutarties galiojimą – netenkinama. Vien tai, kad sutartyje neaptarta išankstinio sutarties nutraukimo tvarka, savaime nepaneigia CK 6.848 straipsnyje įtvirtintos teisės galiojimo.
11.6. Teismas nepagrįstai nurodė, kad sutartis nutraukta nuo 2020 m. gruodžio 31 d. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus ir taikytiną CK sutarties reguliavimą, sutartis nutraukta nuo prekių atsiėmimo momento. Atsakovė teisėtai nutraukė sutartį ir ieškovė negali reikalauti sumų už sandėliavimą po sutarties nutraukimo. Nėra ginčo, kad sandėliavimo paslaugos 2020 m. gruodžio mėn. nebuvo suteiktos. Ieškovė šias aplinkybes iš anksto žinojo ir neprivalėjo rezervuoti sandėlio ploto.
11.7. Teismas be pagrindo kvalifikavo, kad išrašyta PVM sąskaita faktūra yra už ploto nuomos ir rezervacinį mokestį. Ieškovė aiškiai nurodė, kad reikalauja priteisti skolą už krovinio sandėliavimą 2020 m. gruodžio mėn.
12. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
12.1. Teismas pagrįstai sutartį vertintino kaip mišrią sandėliavimo paslaugų bei ploto nuomos arba ploto rezervavimo sutartį. Teismas nustatė, kad tikrieji šalių ketinimai buvo susitarti dėl sandėlio ploto (2 000 paletinių vietų) rezervavimo (nuomos) laikotarpiu iki 2020 m. gruodžio 31 d. bei sutartinių pareigų įgyvendinimui atlikti tam tikras būtinas paslaugas. Tokią išvadą teismas padarė atlikęs išsamią įrodymų visumos analizę, pritaikęs kasacinio teismo suformuotas sutarčių aiškinimo taisykles bei teisingumo ir protingumo principus. Atsakovė nurodo, kad sutarties vyraujantis elementas prekių sandėliavimas. Tačiau atsakovė nepaneigė teismo išvados, kad atsakovė sutartį aiškina sau naudinga linkme.
12.2. Atsakovė nurodo, kad šalių susitarimas dėl sandėlio ploto rezervacijos nelaikytinas nuoma. Tačiau teismas aiškinosi žodžio „rezervuoti“ reikšmę ir padarė išvadą, kad pagal šalių sudarytą sutartį ji vertintina kaip mišri sandėliavimo paslaugų bei ploto nuomos arba ploto rezervavimo sutartis, kurios kiekvienos elementai, šalių teisės ir pareigos įgyvendintinos kompleksiškai, nesuteikiant prioriteto viena kitos atžvilgiu. Teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad atsakovė prisiėmė pareigą už rezervuotą plotą bei suteiktas sandėliavimo paslaugas apmokėti sutartyje nustatyta tvarka ir terminais.
12.3. Atsakovė nepamini tų įrodymų, kurie nėra jai palankūs, ir jų nepaneigia, nepasisako dėl daugelio teismo argumentų. Pavyzdžiui, kad sutartis, esant skirtingam jos aiškinimui, aiškinama ieškovės naudai, kadangi sutartį pasiūlė atsakovė. Atsakovė neužsiminė apie šalių ikisutartinių santykių vertinimą. Apeliantas nenurodo, kodėl teismas neturėtų remtis liudytojo D. Š. parodymais. Sutarties 2.3 punkto 6 papunktyje numatyta, kad ieškovė įsipareigoja rezervuoti atsakovei 2 000 paletinių vietų sandėlio plotą terminui iki 2020 m. gruodžio 31 d. Šis ieškovės įsipareigojimas nėra siejamas su faktiniu atsakovės prekių sandėliavimu. Atsakovė nepateikia paaiškinimo dėl teismo nustatytos aplinkybės, kad sutarties šalių elgesys po sutarties sudarymo ir vykdant sutartį rodė, kad šalys susitarė ir tikrieji ketinimai buvo mokėti minimalų (2 000 paletinių vietų) rezervavimo arba nuomos mokestį sutartyje aptartu laikotarpiu. Atsakovė nepateikia savo versijos, kokiu tikslu nustatytas sutarties terminas. Teismas nustatė, kad sutarties terminas buvo nustatytas su tikslu, jog atsakovė būtų tikra, kad sutarties galiojimo laikotarpiu jai visą laiką bus suteikiamas nustatytas sandėliavimo plotas (nuoma) ir už tai nustatyta kaina, kurią ji įsipareigojo sumokėti. Teismas teisingai vertino ir tai, kokią prasmę tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Teismas konstatavo, jog vertinti, kad ieškovė būtų sudariusi sutartį tokiomis sąlygomis, kaip jas aiškina atsakovė, būtų nei protinga, nei sąžininga. Teismas teisingai nustatė, kad atsakovė, neatsiskaitydama su ieškove už 2020 m. gruodžio mėn. jai rezervuotą sutartyje numatytą sandėliavimo plotą, pažeidė sutartį.
12.4. Teismas teisingai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra taikytina paslaugų sutarties CK 6.721 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta išlyga. Teismas nelaikė, kad šalių sudarytos sutarties atlygintinų paslaugų elementas arba sandėliavimo sutarties elementas dėl prekių atsiėmimo yra esminiai, kaip teigia atsakovė. Atsakovė tokios išvados nepaneigė. Atsakovei nekliudė atsiimti prekių iš sandėlio, už papildomai sutartas paslaugas (prekių pakrovimo, iškrovimo) sąskaitas išrašė tik faktiškai suteiktų paslaugų apimtyje. Sandėlio ploto rezervavimo santykiams taikytinos nuomos teisinius santykius reglamentuojančio teisės normos, nesuteikiančios teisės nuomininkui be jokių pasekmių atsisakyti terminuotos nuomos.
12.5. Teismas gana aiškiai teisiškai kvalifikavo atsakovės skolos ieškovei prigimtį. Atsakovė nurodo, kad pateiktoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta „sandėliavimas“. Ieškovė savo teikiamas paslaugas žymi vienu žodžiu – sandėliavimas, kadangi sandėliavimą ir rezervavimą laiko viena sąvoka.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama atsakovės apeliaciniame skunde apibrėžtose ribose.
14. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad 2019 m. lapkričio 20 d. tarp ieškovės ir tuometinės UAB „Agropro“ (dabar – atsakovė Allive Europe UAB) buvo sudaryta sandėliavimo paslaugų sutartis Nr. ARK-20/11/19. Pagal minėtą sutartį, ieškovė įsipareigojo teikti atsakovei nuosavybės teise priklausančių prekių priėmimo, tvarkymo ir sandėliavimo paslaugas adresu (duomenys neskelbtini), nuo 2019 m. gruodžio 15 d. (sutarties 2.1 punkto 1 papunktis). Sutarties 2.3 punkto 6 papunktyje šalys susitarė, kad atsakovė sandėliuos ieškovės patalpose ne mažiau nei 2 000 (FIN PLL 120*100) palečių iki 2020 m. gruodžio 31 d. Ieškovė, savo ruožtu, įsipareigojo rezervuoti atsakovei ne mažiau 2 000 (FIN PLL 120*100) paletinių vietų sandėlio minėtam laikotarpiui. Sutarties 2.10 punkto 1 papunktyje šalys numatė, jog sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja iki 2020 m. gruodžio 31 d. Atsakovė elektroniniu laišku išsiuntė ieškovei 2020 m. lapkričio 27 d. pranešimą dėl sutarties nutraukimo. Atsakovė minėtame pranešime nurodė, jog 2020 m. lapkričio 27 d. išsivežė iš sandėlio paskutines saugomas prekes, todėl nuo 2020 m. lapkričio 30 d. nutraukia tarp šalių sudarytą sutartį. Ieškovė su sutarties nutraukimu nesutiko. 2020 m. gruodžio 31 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą Serija ARK Nr. 10432 bendrai 20 255,40 Eur sumai ir išsiuntė atsakovei apmokėjimui. Ieškovė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą išrašė už rezervuotą 2 000 (FIN PLL 120*100) palečių saugojimo vietą sandėlyje už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. Atsakovė 2020 m. gruodžio 31 d. elektroniniu laišku informavo ieškovę apie atsisakymą priimti minėtą PVM sąskaitą faktūrą bei ją apmokėti. Ieškovė, suėjus PVM sąskaitos faktūros apmokėjimo terminui, kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos iš atsakovės priteisimo.
15. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino visiškai. Atsakovė su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko, pateikė apeliacinį skundą. Atsakovė prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės dėl šių priežasčių: 1) atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius sutartinius santykius. Atsakovė tvirtina, kad tarp šalių sudaryta sutartis yra atlygintinų sandėliavimo paslaugų sutartis, o ne mišri sutartis, kurioje vyrauja nuomos sutarčių rūšiai būdingi elementai; 2) atsakovė, priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, turėjo teisę, nepasibaigus sutartyje numatytam terminui, ją vienašališkai nutraukti. Atsakovė turėjo teisę, nepasibaigus sutartyje numatytam terminui, vienašališkai nutraukti sutartį, netgi tuo atveju, jeigu ir sudaryta sutartis būtų buvusi mišri; 3) atsakovė pareigą sumokėti turi tik už realiai suteiktas paslaugas. Kadangi atsakovė ieškovės paslaugomis 2020 m. gruodžio mėn. nesinaudojo, ieškovės sandėlyje prekių nelaikė, todėl pareigos apmokėti ieškovės išrašytos PVM sąskaitos neturi. Ieškovė su atsakovės apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
16. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
17. Apibendrinant tai, kas nurodyta nutarties 15 punkte, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl: 1) tarp šalių susiklosčiusių sutartinių teisinių santykių kvalifikavimo; 2) užsakovo (nagrinėjamu atveju – atsakovės) teisės vienašališkai nutraukti tarp šalių sudarytą sutartį nesuėjus sutartyje numatytam terminui; 3) atsakovės pareigos atsiskaityti pagal sudarytą šalių sutartį (ne)buvimo pagal ieškovės išrašytą PVM sąskaitą faktūrą.
Dėl tarp šalių susiklosčiusių sutartinių teisinių santykių (ne)tinkamo kvalifikavimo
18. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai tarp šalių sutarytą sutartį kvalifikavo kaip mišrią – sandėliavimo, atlygintinų paslaugų ir nuomos – sutartį. Atsakovė teigia, kad tarp šalių sudaryta sutartis savo esme yra sandėliavimo sutarties rūšis, kuri mutatis mutandis kvalifikuojama kaip pasauga. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tarp šalių sudaryta sutartis yra mišri, turinti tiek sandėliavimo, tiek atlygintinų paslaugų, tiek nuomos sutarties elementų.
19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama teismo pareiga tinkamai kvalifikuoti nagrinėjamus teisinius santykius. Teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymų nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamų teisės normų pritaikymui; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius, tam, kad ginčas būtų išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2014 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
20. Ieškovė nagrinėjamoje byloje reiškė reikalavimus, susijusius su jos ir atsakovės 2019 m. lapkričio 20 d. sudaryta sutartimi. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad tarp šalių sudaryta sutartis yra mišri, turinti tiek sandėliavimo, tiek atlygintinų paslaugų, tiek nuomos sutarties elementų. Atsakovės nuomone, kaip pažymėta nutarties 18 punkte, tarp šalių sudaryta sutartis yra atlygintinų sandėliavimo paslaugų sutartis, kuri mutatis mutandis kvalifikuojama kaip pasauga. Atsakovė teigia, kad, įvertinus visą sutarties tekstą, jos struktūrą ir turinį, akivaizdu, jog šalys yra susitarę būtent ir tik dėl sandėliavimo (pasaugos). Sutartis su nuomos santykiais nėra susijusi, nes sutartyje nėra naudojamas terminas nuoma, nėra apibrėžtas nuomos plotas, nėra numatyta dėl ploto perdavimo atsakovei ir kt. Sutartyje atsakovė prisiėmė pareigą sandėliuoti ne mažiau kaip 2 000 palečių iki 2020 m. gruodžio 31 d., o ne nuomoti plotą ir pan. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės argumentais, nurodytais apeliaciniame skunde, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius sutartinius santykius, juos atmeta kaip nepagrįstus dėl toliau nurodytų priežasčių.
21. CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš svarbiausių civiliniuose santykiuose galiojančių principų – sutarties laisvės principas. Šis principas, detalizuotas CK 6.156 straipsnyje, suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo tą sutartį sudaryti, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, teisės principai, gera moralė. Sutarties laisvės principas taip pat apima šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus. Be to, šalys gali sudaryti sutartį, nustatydamos joje sąlygas, būdingas skirtingų rūšių sutartims, t. y. šalys gali sudaryti mišrią sutartį. CK 6.156 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šalys gali sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų. Šioje teisės normoje taip pat nurodyta, kad tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenustato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja pačios sutarties esmei. Taigi mišrios sutarties šalys gali pačios susitarti, kokios normos bus taikomos jų sudaromai sutarčiai. Jeigu šalys neaptaria šio klausimo sutartyje, pagal CK 6.156 straipsnio 3 dalį mišriai sutarčiai kompleksiškai taikomos teisės normos, reglamentuojančios tų rūšių sutartis, kurių elementų yra tokioje sutartyje. Be to, taip pat turi būti atsižvelgiama į sutarties esmę, pobūdį, sutarties šalių ketinimus, pasirenkant būtent tokios sutarties sudarymą, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes.
22. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose. Sutarčių aiškinimo klausimais kasacinio teismo praktika yra gausi, nuosekli ir išplėtota. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo prioritetas: aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-1075/2020, 45 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
23. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad tai, jog įstatyme neteikiamas prioritetas pažodiniam sutarties aiškinimui, nereiškia, kad gali būti ignoruojamas sutarties tekstas ir jos sąlygose vartojamų žodžių ar žodžių junginių bendrinė, visuomenėje nusistovėjusi reikšmė. Tikrasis sutarties (jos sąlygos) turinys gali nesutapti su pažodine teksto reikšme, jeigu pažodinį tekstą paneigia įstatyme (CK 6.193 straipsnis) įvardytos sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės (sutarties sąlygų kontekstas, faktinis šalių elgesys, kt.). Įstatymu teismas įpareigotas patikrinti, ar pažodinis sutarties tekstas atitinka tikruosius sutarties šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2013; kt.). Sutarties šalių subjektyviais ketinimais nustatant sutarties turinį galima vadovautis tik jeigu abi šalys sutaria dėl sutarties teksto prasmės. Šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2017, 14 punktas; 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019, 28 punktas).
24. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju šalys ginčo sutartį įvardijo sandėliavimo sutartimi. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant sutarties turinį ir jais prisiimtų įsipareigojimų apimtis, sutarties pavadinimas lemiamos reikšmės neturi.
25. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ginčo šalių sudarytos sutarties turinį, nustatė, kad ginčo sutartis turi trijų sutarčių – prekių sandėliavimo, atlygintinų paslaugų (prekių iškrovimo, pakrovimo, atrinkimo) bei terminuotos sandėlio ploto (2 000 paletinių vietų) nuomos (rezervavimo) sutarties – elementų. Taigi, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys sudarė mišrią sutartį.
26. Nustatyta, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas tarp šalių susiklosčiusius sutartinius santykius, aiškinosi tiek šalių ikisutartinius santykius, tiek tikruosius šalių ketinimus, tiek santykius, vykdant sutartį. Be to, pirmosios instancijos teismas aiškinosi ir sutarties tekste vartojamo žodžio „rezervuoti“ reikšmę. Kadangi ieškovė ir atsakovė skirtingai aiškino sutarties nuostatas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamu atveju sutartį aiškino atsižvelgdamas ir į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalimis protingi asmenys, t. y. buvo taikoma ir sisteminė–lingvistinė sutarties teksto analizė. Pažymėtina, kad toks tarp šalių sudarytos sutarties aiškinimas visiškai atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką (žr. šios nutarties 22–23 punktus).
27. Kaip minėta nutarties 14 punkte, šalys sutartyje numatė, kad ieškovė tieks atsakovei ar atsakovės klientui nuosavybės teise priklausančių prekių priėmimo, tvarkymo ir sandėliavimo paslaugas (sutarties 2.1 punkto 1 papunktis). Be to, toje pačioje sutartyje atsakovė įsipareigojo ieškovės patalpose sandėliuoti ne mažiau 2 000 (FIN PLL 120*100) palečių iki 2020 m. gruodžio 31 d., o ieškovė įsipareigojo atsakovei rezervuoti ne mažiau 2 000 (FIN PLL 120*100) paletinių vietų sandėlio minėtam laikotarpiui (sutarties 2.3 punkto 6 papunktis). Atsakovė įsipareigojo už suteiktas paslaugas atsiskaityti pagal sutarties priedo Nr. 1 suderintus įkainius (sutarties 2.7 punkto 1 papunktis).
28. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamasis šalių ikisutartinius santykius, vertino asmenų, kurie dalyvavo sudarant sutartį ieškovės ir atsakovės pusėje, paaiškinimus ir parodymus (žr. ginčijamo sprendimo 20–23 punktus). 2021 m. birželio 30 d. teismo posėdžio metu buvo apklaustas ieškovės vadovas M. D., kuris dalyvavo sudarant sutartį ieškovės pusėje, o 2021 m. spalio 20 d. teismo posėdžio metu buvo apklaustas kaip liudytojas D. Š., kuris dalyvavo sudarant sutartį atsakovės pusėje. D. Š., sudarant sutartį, buvo Aurora Hamp (dabar – atsakovė) logistikos vadovas, šiuo metu pas atsakovę nedirba. Ieškovės vadovas M. D. 2021 m. birželio 30 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad jis suprato, jog ieškovė suteikia tam tikrą plotą atsakovei iki 2020 m. gruodžio 31 d. ir už to ploto rezervavimą bei prekių saugojimą atsakovė turėjo mokėti. Prekės nebūtinai turėjo būti sandėlyje. D. Š. 2021 m. spalio 20 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad buvo tartasi dėl sandėliuojamų prekių kiekio, kuris turėjo būti ne mažesnis nei 2 000 palečių ir dėl sandėliavimo laikotarpio iki 2020 m. gruodžio 31 d., t. y. buvo tartasi, kad Aurora Hamp sandėliuos tokį kiekį palečių, o ieškovė rezervuos tas vietas, kad galėtų sandėliuoti tokį kiekį palečių. Be to, D. Š. 2021 m. spalio 20 d. teismo posėdžio metu nurodė ir tai, kad jie suprato, jog sutartyje numatytas terminas yra įsipareigojimas sandėliuoti ir jie, nors ir nelaikė prekių, už tą laikotarpį vis tiek turės susimokėti, nes ta vieta sandėlyje yra rezervuota. Pažymėjo ir tai, kad sutarties terminas buvo pasiūlytas iš atsakovės pusės, bet ir ieškovė pageidavo, kad terminas nebūtų trumpas, nes norėjo užsitikrinti klientą ilgesniam laikui. Taigi, ieškovės vadovo M. D. paaiškinimai ir liudytojo D. Š. parodymai patvirtina, kad šalys siekė sudaryti sutartį pagal kurią ieškovė rezervuotų tam tikrą sandėlio plotą atsakovei tam tikram laikotarpiui tam, kad atsakovė turėtų kur laikyti (sandėliuoti) prekes. Be to, minėtų asmenų paaiškinimai ir parodymai patvirtina ir tai, kad atsakovė suprato, jog turės mokėti sutartyje numatytą mokestį už rezervuotą 2 000 paletinių vietų sandėlio plotą, nepaisant sandėliuojamų prekių kiekio. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, remiantis minėtų asmenų parodymais ir paaiškinimais, neginčijo.
29. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamasis šalių santykius vykdant sutartį, analizavo ir vertino į bylą pateiktus rašytinius įrodymus t. y. 2020 m. lapkričio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 10133 bei jos apmokėjimą patvirtančius dokumentus, taip pat 2020 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 09883 ir kt. (žr. ginčijamo sprendimo 24 punktas). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovė 2020 m. lapkričio mėn. faktiškai sandėliavo mažesnį kiekį, nei 2 000 palečių, nepaisant to mokėjo sutartyje sutartą minimalią kainą už rezervuotą plotą, o 2020 m. spalio mėn. atsakovė sandėliavo daugiau, nei 2 000 palečių, atitinkamai ir mokėjo daugiau, nei už 2 000 palečių sandėliavimą. Taigi, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad šalys buvo susitarę, jog iki sutartyje numatyto termino, t. y. 2020 m. gruodžio 31 d., atsakovė už rezervuotą 2 000 paletinių vietų sandėlio plotą moka ieškovei sutartyje numatytą minimalią kainą, nepriklausomai nuo to, kiek palečių atsakovė ieškovės rezervuotame sandėlio plote konkrečiu momentu sandėliavo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius rašytinius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog ginčo sutarties šalių elgesys po sutarties sudarymo, ją vykdant, taip pat patvirtina, jog šalys buvo susitarę ir tikrieji šalių ketinimai buvo mokėti minimalų (2 000 paletinių vietų) rezervavimo arba nuomos mokestį sutartyje numatytu laikotarpiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė šiame nutarties punkte nurodyto ir pirmosios instancijos teismo atlikto rašytinių įrodymų vertinimo bei atlikto rašytinių įrodymų vertinimo pagrindu padarytos išvados apeliaciniame skunde taip pat neginčijo.
30. Pirmosios instancijos teismas, kaip minėta nutarties 26 punkte, vertino ir tai, kokią sutarties prasmę tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiškai šalims protingi asmenys, t. y. taikė sisteminę-lingvistinę sutarties teksto analizę. Sutarties šalys, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, yra savo srities profesionalai, pelno siekiantys juridiniai asmenys. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tikrieji šalių ketinimai buvo susitarti dėl sandėlio ploto (2 000 paletinių vietų) rezervavimo (nuomos) laikotarpiu iki 2020 m. gruodžio 31 d. ir šiuo laikotarpiu suteikti tam tikras paslaugas. Pažymėjo ir tai, kad vertinti sutarties sąlygas taip, kaip jas aiškina atsakovė, būtų nei protinga, nei sąžininga (žr. ginčijamo sprendimo 25 punktą). Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad atsakovė, būdama verslo subjektu (pelno siekiančiu juridiniu asmeniu), turinčia ilgametę patirtį, turėjo atidžiau ir rūpestingiau visas sutarties sąlygas peržiūrėti ir jas įvertinti, o netinkamas sąlygas galėjo prašyti pakeisti. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jai buvo netinkamos sutartyje nustatytos sąlygos dėl termino, dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kad šias sąlygas atsakovė ieškovės būtų prašiusi pakeisti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad sutarties tekstas buvo pasiūlytas atsakovės. Atsižvelgiant į tai, sutarties tekstą pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino jos tekstą pasiūliusios šalies (nagrinėjamu atveju – atsakovės) nenaudai (žr. ginčijamo sprendimo 26 punktas).
31. Sutarties 2.3 punkto 6 papunktyje šalys numatė, kad: „vykdytojas įsipareigoja rezervuoti užsakovui ne mažiau 2 000 (FIN PLL 120*100) paletinių vietų sandėlio minėtam laikotarpiui“. Nagrinėjamu atveju vykdytojas yra ieškovė, o užsakovas – atsakovė. Teismas, vertindamas tai, kokia sutartis tarp šalių buvo sudaryta analizavo ir minėtame sutarties papunktyje pavartoto termino „rezervuoti“ reikšmę. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, žodžio „rezervuoti“ reikšme yra pateikta Lietuvių kalbos žodyne, Dabartinės lietuvių kalbos žodyne ir Tarptautinių žodžių žodyne. Žodžio „rezervuoti“ reikšmė, nurodyta visuose minėtuose žodynuose, yra iš esmės tapati – laikyti, palikti atsargai, rezervuoti (žr. ginčijamo sprendimo 28 punktą). Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė, sutartyje įsipareigojusi rezervuoti tam tikrą sandėlio plotą atsakovei, negalėjo jo perleisti kitiems asmens, negalėjo jame sandėliuoti kitų asmenų prekių ir gauti iš to pajamų. Šios aplinkybės patvirtina, kad sutarties teksto aiškinimas taip, kaip teigia atsakovė (t. y. kad šalys buvo susitarę tik dėl sandėliavimo paslaugų), pažeistų ieškovės teises, teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius.
32. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kad nurodyta nutarties 26–31 punktuose, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, jų visumą, padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju atsakovės tikslas, sudarant sutartį, buvo sutarties galiojimo laikotarpiu užsitikrinti, kad jai būtų rezervuotas tam tikras sandėlio plotas (konkrečiai – 2 000 paletinių vietų), už kurį ji įsipareigojo mokėti nustatytą kainą, nepaisant to, kad prekių visame sandėlio plote ir nesandėliuodavo. Priešingas aiškinimas, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, neatitiktų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų, pažeistų ieškovės teises, teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius.
33. Pažymėtina ir tai, jog sutartyje šalys buvo susitarę ne tik tai, kad ieškovė rezervuos sutartyje nurodytą sandėlio plotą, už kurį atsakovė įsipareigojo mokėti ir mokėjo kiekvieną mėnesį sutartyje sutartą mokestį, bet ir tai, kad atsakovė turi teisę sandėliuoti rezervuotame sandėlio plote prekes. Be to, šalys buvo susitarę, kad ieškovė sutarties sudarymo laikotarpiu teiks atsakovei tam tikras atlygintinas paslaugas, tokias kaip prekių priėmimas, iškrovimas, pakrovimas, atrinkimas už kurias atsakovė papildomai mokėdavo pagal sutarties priede Nr. 1 nustatytus įkainius (sutarties 2.1 punkto 1 papunktis, sutarties 2.3 punkto 6 papunktis, sutarties priedas Nr. 1).
34. CK 6.830 straipsnio 1 dalis numato, kad pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje. CK 6.851 straipsnio 1 dalis numato, kad pagal prekių sandėliavimo sutartį prekių sandėlis (saugotojas) įsipareigoja už atlyginimą saugoti prekių savininko (davėjo) jam perduotas prekes ir išsaugotas grąžinti nurodytam asmeniui. CK 6.477 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. CK 6.716 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atlygintinų paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti.
35. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta ir nustatyta nutarties 32–35 punktuose, tarp šalių sudaryta ginčo sutartis negali būti kvalifikuojama tik kaip pasaugos sutartis (CK 6.830 straipsnis) ar prekių sandėliavimo sutartis (CK 6.851 straipsnio 1 dalis), ar atlygintinų paslaugų sutartis (CK 6.716 straipsnio 1 dalis). Akivaizdu, kad tarp šalių sudarytoje sutartyje yra kelių sutarčių elementai. Teisėjų kolegija, apibendrindama byloje nurodytas ir nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sutartį kvalifikavo kaip mišrią sutartį, turinčią tiek sandėliavimo, tiek paslaugų, tiek ploto nuomos (ploto rezervavimo) sutarties, elementų. Tai, kad pirmosios instancijos teismo išvados, padarytos aiškinant sutartį, netenkina atsakovės, savaime nereiškia sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo ir (ar) tai, kad pirmosios instancijos teismas kvalifikavo sutartinius teisinius šalių santykius netinkamai. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentais, nurodytais apeliaciniame skunde, kad šalių sudaryta sutartis nevisiškai atitinka nuomos sutarties sampratą, kuri yra įtvirtinta CK 6.477 straipsnio 1 dalyje, kadangi sandėlio rezervuotas plotas nebuvo perduotas laikinam valdymui ir naudojimui atsakovei. Tuo pačiu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tokios sutarties, kurią sudarė šalys, kurioje, be kita ko, yra sandėlio ploto rezervavimo elementas, nei CK, nei kiti teisės aktai nereglamentuoja. CK 1.8 straipsnis numato, kad civilinės teisės normų nesureglamentuotiems civiliniams santykiams taikomi panašius santykius reglamentuojantys civiliniai įstatymai (įstatymo analogija) (1 dalis); jeigu nėra panašius santykius reglamentuojančių civilinių įstatymų, taikomi bendrieji teisės principai (teisės analogija) (2 dalis); neleidžiama pagal analogiją taikyti specialių teisės normų, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančių normų (3 dalis). Be to, CK 6.156 straipsnio 6 dalis numato, kad jeigu kai kurių sutarties sąlygų nereglamentuoja nei įstatymai, nei šalių susitarimai, tai jas ginčo atveju nustato teismas remdamasis papročiais, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, įstatymų ar teisės analogija. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, nagrinėdamas bylą, taikė įstatymo analogiją ir vadovavosi CK normomis, reglamentuojančiomis nuomos teisinius santykius, taip pat bendrosiomis CK teisės normomis, kadangi, kaip anksčiau minėta, tokios sutarties, kurią sudarė šalys ir dėl kurios kilo ginčas, teisės aktai nereglamentuoja.
Dėl atsakovės teisės (ne)turėjimo vienašališkai nutraukti mišrią sutartį, turinčią tiek sandėliavimo, tiek atlygintinų paslaugų, tiek nuomos sutarties elementų
36. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju netaikė CK normų, leidžiančių bet kada atsisakyti sutarties, o konkrečiai CK 6.721, 6.840 ir 6.848 straipsnių. Atsakovės nuomone, išdėstyta apeliaciniame skunde, ji turėjo teisę bet kada nutraukti sutartį ir sumokėti tik už faktiškai suteiktas paslaugas. Atsakovė neturi jokios pareigos sumokėti už paslaugas (tariamą sandėlio ploto rezervavimą) už laikotarpį, kada paslaugos nebuvo teikiamos, o sutartis buvo nutraukta. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos suformuotos šiuo klausimu, pagal kurią atsakovė taip pat turi teisę bet kada atsisakyti tarp šalių sudarytos sutarties. Teisėjų kolegija su šiais atsakovės argumentais nesutinka, juos atmeta kaip nepagrįstus.
37. Dėl atsakovės apeliaciniame skunde nurodytose kasacinio teismo praktikos pažymėtina, kad kasacinis teismas nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2005, 2007 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2007, 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2003, 2014 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2014) yra išaiškinęs, jog paslaugų sutarties atveju klientas gali bet kada atsisakyti paslaugų ir nutraukti sutartį.
38. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime (bylos Nr. 26/07) yra nurodęs, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Kasacinio teismo praktikoje ne sykį yra pažymėta, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip byloms, kuriose buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2016).
39. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės apeliaciniame skunde nurodytos kasacinio teismo praktikos (žr. šios nutarties 37 punktą) ir nagrinėjamos bylos teisiškai reikšmingos aplinkybės nėra tapačios ar esmingai panašios, jų ratio decidendi nesutampa. Apeliantės nurodytoje kasacinio teismo praktikoje buvo sprendžiamas klausimas dėl atlygintinų paslaugų teikimo sutarties nutraukimo ir CK 6.721 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios kliento teisę bet kada nutraukti sutartį, taikymo. Tuo tarpu, kaip ne kartą minėta, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas šalių ginčo sutartį kvalifikavo kaip mišrią sutartį. Šią pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįsta (žr. šios nutarties 35 punktą). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo atsakovės apeliaciniame skunde nurodytos kasacinio teismo praktikos laikyti teismo precedentais nagrinėjamoje byloje. Apibendrinant tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčo sprendimą, pagrįstai nesivadovavo apeliantės nurodyta kasacinio teismo praktika ir pagrįstai netaikė CK 6.721 straipsnio 1 dalies pagal kurią klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti.
40. Atsakovė apeliaciniame teisme nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai byloje nesirėmė ir kita kasacinio teismo praktika, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-446-695/2017 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-403/2020, kurioje yra pateikti išaiškinimai ir materialinės teisės normų taikymas nutraukiant mišrias sutartis. Atsakovė teigia, kad minėtose kasacinio teismo nutartyse yra išaiškinta, jog, atsižvelgiant į paslaugų sutarties šalies kliento teisės atsisakyti sutarties absoliutų pobūdį, sudarant mišrią sutartį ši kliento teisė neturi būti paneigiama. Tai reiškia, kad šalių susitarimo sąlygos dėl mišrios sutarties nutraukimo negali įtraukti nuostatų, kurios varžytų kliento teisę atsisakyti sutarties pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį.
41. Teisėjų kolegija, susipažinusi tiek su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-446-695/2017, tiek su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-403/2020, daro išvadą, kad kasacinis teismas minėtose nutartyse pateikė taisykles, kuriomis teismai, nagrinėdami panašaus pobūdžio bylas (dėl mišrių sutarčių nutraukimo), turi vadovautis. Kasacinis teismas minėtose nutartyse nurodė ir tai, kokios aplinkybės, nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, turi būti įvertintos, taip pat tai, kokiomis aplinkybėms esant teismas, priimdamas sprendimą, gali taikyti CK 6.721 straipsnio 1 dalį, suteikiančią teisę vienašališkai nutraukti tarp šalių sudarytą sutartį. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tiek 2017 m. gruodžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-446-695/2017, tiek 2020 m. spalio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-403/2020, padarė išvadą, jog ginčo šalių sudarytose sutartyse atlygintinų paslaugų elementas yra svarbus ir išlaikęs esminius atlygintinų paslaugų požymius. Atsižvelgiant į tai, kasacinis teismas ir konstatavo, kad, sprendžiant dėl šalių sudarytų sutarčių vykdymo ir nutraukimo, taikytinos atlygintinų paslaugų sutartį reglamentuojančios CK normos, tame tarpe ir CK 6.271 straipsnio 1 dalis. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovės teiginius, kad ginčo sutartyje sandėliavimo paslaugos elementas yra svarbus ir (ar) yra vyraujantis. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, jog pagal ginčo sutartį pagrindinis šalių tikslas (ketinimas) buvo rezervuoti atitinkamo ploto sandėlio patalpas iki 2020 m. gruodžio 31 d., bet ne teikti sandėliavimo ir (ar) kitas atlygintinas paslaugas, kaip teigia atsakovė. Apeliacinės instancijos teismas šias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas laiko pagrįstomis. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, jog atlygintinų paslaugų elementas yra svarbus ir (ar) yra išlaikęs esminius atlygintinų paslaugų požymius, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrindo taikyti minėtą kasacinio teismo praktiką taip pat neturėjo, kaip ir neturėjo pagrindo taikyti atlygintinų paslaugų sutartį reglamentuojančių CK normų, tame tarpe ir CK 6.721 straipsnio 1 dalies.
42. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo taikyti CK 6.848 straipsnio bei 6.840 straipsnio 3 dalies nuostatas. Atsakovės nurodyti CK straipsniai yra įtvirtinti CK XLII skyriuje Pasauga 1 skirsnyje Bendrosios nuostatos. CK 6.848 straipsnis numato, kad davėjas turi teisę bet kuriuo metu pareikalauti grąžinti daiktą, o saugotojas privalo jį grąžinti, nors pasaugos sutarties terminas ir nebūtų pasibaigęs. CK 6.840 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu pasibaigus pasaugos sutarties terminui davėjas neatsiima daikto, jis privalo mokėti atitinkamą atlyginimą už tolesnį daikto saugojimą. Ši taisyklė taikoma taip pat ir tais atvejais, kai davėjas privalo atsiimti daiktą iki pasaugos sutarties termino pabaigos.
43. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nutarties 42 punkte nurodytos materialinės teisės normos nėra taikytinos. Pažymėtina, kad sandėliavimas yra viena iš pasaugos sutarčių rūšių. CK 6.830 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad bendrosios pasaugos normos taikomos tiek, kiek specialių taisyklių nenumato normos, reguliuojančios atskiras pasaugos sutarčių rūšis. Taigi, bendrosios pasaugos normos, t. y. CK 6.840 ir 6.848 straipsniai, galėtų būti taikomi tuo atveju, jeigu šalys būtų sudariusios sandėliavimo sutartį. Tuo tarpu, kaip ne kartą šioje nutartyje ir minėta, iš sutarties turinio ir jos aiškinimo, šalių veiksmų, vykdant sutartį, akivaizdu, kad tarp šalių sudarytoje sutartyje yra ir kitų sutarčių elementai. Šalių sudaryta sutartis pirmosios instancijos teismo pagrįstai kvalifikuota kaip mišri sutartis. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą, pagrindo taikyti CK 6.840 ir 6.848 straipsnius neturėjo.
44. Be to, pažymėtina ir tai, kad tarp šalių nekilo ginčo, jog atsakovė laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. nesandėliavo pas ieškovę prekių, nes jas, kaip nustatyta, atsiėmė dar 2020 m. lapkričio 27 d. Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovė pagal sutartį ieškovei mokėjo minimalų mokestį ne už sandėliuojamas prekes ir (ar) jų kiekį, bet už rezervuotą sandėlio plotą. Darytina išvada, kad atsakovė privalo su ieškove atsiskaityti todėl, kad pagal sutartį buvo įsipareigojusi mokėti ir prieš tai, vykdant sutartį, visuomet ir mokėdavo už sandėlio ploto rezervaciją nustatytą minimalų mokestį, bet ne už prekių sandėliavimo ir (ar) pasaugos ir (ar) kitokias atlygintinas paslaugas.
45. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vertino ir tai, kokias pasekmes sukėlė 2020 m. lapkričio 27 d. atsakovės siųstas pranešimas dėl sutarties nutraukimo.
46. CK 6.189 straipsnio 1 dalis numato, jog teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. CK 6.183 straipsnio 1 dalis numato, kad rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu.
47. Sutarties 2.10 punkto 2 papunktyje numatyta, kad bet kokie sutarties pakeitimai ir papildymai įsigalioja tik juos pasirašius abiem sutarties šalims. Sutarties 2.10 punkto 1 papunktyje numatyta, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja iki 2020 m. gruodžio 31 d. Sutarties nutraukimo tvarka yra reglamentuota sutarties 2.10 punkto 3 papunktyje, kuriame numatyta, kad sutartis gali būti nutraukta: 1) vykdytojui ar užsakovui vieną kartą iš esmės pažeidus sutarties sąlygas arba sistemiškai pažeidžiant sutartį nepaisant įspėjimo; 2) šalių rašytiniu susitarimu; 3) kitais šioje sutartyje tiesiogiai nurodytais atvejais. Sutarties 2.10 punkto 6 papunktyje numatyta, kad užsakovas taip pat turi teisę vienašališkai nutraukti šią sutartį, įspėjęs vykdytoją ne vėliau kaip prieš 5 dienas, jei vykdytojas pažeidžia sutartį ir pažeidimo nepašalina per vykdytojo nurodytą terminą.
48. Bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad būtų egzistavęs bent vienas sutarties 2.10 punkte nurodytų sutarties nutraukimo pagrindų. Sutarties 2.10 punkto 1 papunktyje numatyta, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja iki 2020 m. gruodžio 31 d. Jeigu nė viena sutarties šalis prieš 30 (trisdešimt) dienų iki sutarties termino pabaigos nepareiškia apie sutarties nutraukimą ar pakeitimą, sutartis laikoma pratęsta dar vieneriems metams tomis pačiomis sąlygomis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į sutarties 2.10 punkto 1 papunktį, konstatuoja, kad atsakovės siųstas 2020 m. lapkričio 27 d. pranešimas gali būti vertinimas kaip informacinio pobūdžio pranešimas, jog ji nepageidauja, kad po 2020 m. gruodžio 31 d. sutartis būtų pratęsta. Iš esmės analogišką išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą (žr. ginčijamo sprendimo 36 punktas).
49. Taigi, apibendrinant tai, kas nurodyta nutarties 36–48 punktuose, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nelaikė, kad šalių sudarytos sutarties atlygintinų paslaugų elementas arba prekių sandėliavimo sutarties elementas yra esminiai, kaip teigia atsakovė. Atsižvelgiant į tai, nebuvo pagrindo taikyti CK 6.721 straipsnio 1 dalies, CK 6.480 straipsnio 3 dalies ir CK 6.488 straipsnio nuostatų, suteikiančių teisę bet kada nutraukti tarp šalių sudarytą sutartį, nepaisant to, kad ji buvo pradėta vykdyti, taip pat nebuvo pagrindo pirmosios instancijos teismui vadovautis kasacinio teismo praktika, nurodyta atsakovės apeliaciniame skunde.
Dėl atsakovės pareigos apmokėti ieškovės išrašytą PVM sąskaitą faktūrą
50. CK 6.38 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nėra – vadovaujantis protingumo kriterijais. CK 6.213 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu šalis nevykdo savo piniginės prievolės, kita šalis turi teisę reikalauti prievolės įvykdymo. CK 6.59 straipsnis draudžia vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos sąlygas. CK 6.200 straipsnis nustato, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, o, vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis.
51. Kaip minėta nutarties 14 punkte, ieškovė 2020 m. gruodžio 31 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą Serija ARK Nr. 10432 bendrai 20 255,40 Eur sumai ir išsiuntė atsakovei apmokėjimui. Šalys sutartyje numatė, kad PVM sąskaita faktūra turi būti apmokėta per 15 kalendorinių dienų nuo jos išrašymo dienos (sutarties 2.7 punkto 3 papunktis). Atsakovė duomenų, kad apmokėjo ieškovės išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, nepateikė. Kadangi atsakovė netinkamai įvykdė sutarties nuostatas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovei iš atsakovės 20 255,40 Eur skolą, 17,76 Eur palūkanas, 40 Eur išieškojimo išlaidas, 8 proc. dydžio metines palūkanas. Pažymėtina, kad atsakovė apeliaciniame skunde nenurodė jokių nesutikimo argumentų, susijusių su priteistos skolos dydžiu, palūkanomis, išieškojimo išlaidomis, todėl dėl to teisėjų kolegija plačiau nepasisako.
Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentų
52. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam civilinės bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011).
Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
53. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovės ieškinio reikalavimus, tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus, įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę, iš esmės tinkamai taikė ir aiškino tiek procesines, tiek materialines teisės normas, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
54. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies. Kadangi šioje byloje atsakovės apeliacinis skundas atmestas, tai jos turėtos bylinėjimosi išlaidos, sudarančios sumokėtą žyminį mokestį už apeliacinį skundo padavimą ir patirtas išlaidas advokatui rengiant apeliacinį skundą, neatlyginamos.
55. Ieškovė pateikė prašymą priteisti 1 580,10 Eur išlaidas už advokato suteiktą teisinę pagalbą (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, įskaitant teismo sprendimo analizę ir apeliacinio skundo analizę, ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą bei pateikimą teismui). Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius patirtų ir prašomų priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų dydį (PVM sąskaitą faktūrą ir mokėjimo nurodymą). Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos (jų dydis) neviršija maksimalių dydžių, numatytų Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (nauja redakcija nuo 2015 m. kovo 19 d.). Atsižvelgiant į tai, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovės.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Arkama“, juridinio asmens kodas 302524570, iš atsakovės Allive Europe uždarosios akcinės bendrovės, juridinio asmens kodas 303310060, 1 580,10 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus aštuoniasdešimt eurų ir 10 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese, atlyginimą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Tomas Romeika
Jurgita Sujetienė
Rasa Urbanavičiūtė