Administracinė byla Nr. A-1563-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02939-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 15 d. iki 2014 m. spalio 16 d. jis buvo laikomas Skuodo rajono policijos komisariato ilgalaikio sulaikymo patalpoje (toliau – ir ilgalaikio sulaikymo patalpa), kurioje netinkamai įrengtas tualetas, patalpa nevėdinama, neatsidaro langas, nepatenka dienos šviesa, neišduodama patalynė, rankšluosčiai, tualetinis popierius, nešvari antklodė, pagalvė, nebuvo vedamas pasivaikščioti. Dėl netinkamų laikymo ilgalaikio sulaikymo patalpoje sąlygų jis patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, dvasinį ir emocinį sukrėtimą, depresiją, dėl nešvarios patalynės niežėjo visą kūną. Nurodyti pažeidimai prilyginami kankinimui. Prašė nesivadovauti atsakovo atstovo atsiliepime išdėstytomis aplinkybėmis.
3. Teismo posėdžio metu pareiškėjas, be kita ko, nurodė, jog Klaipėdos AVPK administracijos apie netinkamas laikymo sąlygas neinformavo; ilgalaikio sulaikymo patalpoje nebuvo lango, kėdės, tualetas neatskirtas nuo gyvenamosios patalpos.
4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka, todėl prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
5. Nurodė, kad Klaipėdos AVPK viršininko 2010 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 30-V-678 sudaryta Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Skuodo rajono policijos komisariato ilgalaikio sulaikymo patalpų įrengimo galimybių vertinimo komisija nustatė, jog ilgalaikio sulaikymo patalpos atitinka Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V‑553 patvirtintą Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukciją ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. V-492 patvirtintus Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro Kretingos skyriaus atstovas dėl higienos normų laikymosi pastabų neturėjo. Ilgalaikio sulaikymo patalpas leista pradėti eksploatuoti Klaipėdos AVPK viršininko 2010 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 30-V-806 ir jos buvo eksploatuotos iki 2016 m. rugsėjo 6 d. Ilgalaikio sulaikymo patalpoje Nr. 7 (13,06 kv. m) pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014 m. spalio 15 d., 10.35 val., iki 2014 m. spalio 17 d., 9.00 val. Ilgalaikio sulaikymo patalpoje pareiškėjas buvo laikomas vienas. Patalpos sanitarinio mazgo zona nuo likusio patalpos ploto buvo atskirta atskiriamąja pertvara, grindyse įmontuotas unitazas, įrengtas langas, patalpa buvo vėdinama per orlaidę. Asmenims, laikomiems ilgalaikio sulaikymo patalpose, galiojantys teisės aktai nenumatė pasivaikščiojimo teisės. Pareiškėjas buvo aprūpintas cheminėje valykloje valomu (švariu) minkštuoju inventoriumi bei lovos skalbiniais (paklodė, užvalkalai pagalvei ir antklodei ir du rankšluosčiai), asmenų aprūpinti tualetiniu popieriumi nėra privaloma. Uždarytų asmenų elgesiui stebėti ilgalaikio sulaikymo patalpoje įrengta vaizdo stebėjimo kamera, tačiau sanitarinio mazgo zona nepatenka į vaizdo stebėjimo kameros lauką, sanitarinio mazgo zona gali būti stebima vaizdo stebėjimo kamera ne žemiau kaip 150 cm nuo grindų. Duomenų, kad pareiškėjo buvimo ilgalaikio sulaikymo patalpoje metu jis būtų skundęsis Operatyvaus valdymo padalinio pareigūnams, kitiems atsakovo atstovo pareigūnams ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl pažeidžiamų ar pažeistų teisių, atsakovo atstovas neturi.

II.

6. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir pripažino, kad jo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista.
7. Teismas nustatė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtinta Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcija (toliau – ir Instrukcija) ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. V-492 patvirtinti Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. 5-V-263 redakcija, toliau – ir Reikalavimai). Reikalavimų 33 punkte nurodyta, kad ilgalaikio sulaikymo patalpoje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas su 120–130 cm aukščio atskiriamąja pertvara. Sanitariniame mazge įrengiama metalinė praustuvė ir grindyse montuojamas unitazas (33.6 p.); virš durų įrengiama niša apšvietimui (niša neturi būti didesnė nei 15 x 15 cm) ir vaizdo stebėjimo kamerai (vaizdo stebėjimo kameros vieta gali būti pasirinkta ir kita) (33.9 p.); uždarytų asmenų elgesiui stebėti įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros, kurios neturi fiksuoti sanitarinio mazgo teritorijos žemiau kaip 150 cm nuo grindų (33.15 p.). Reikalavimų 33.12 punkte nurodyta, jog ilgalaikio sulaikymo patalpoje įrengti langus neprivaloma, taip pat nėra numatyta reikalavimų dėl ventiliacijos sistemos įrengimo. Instrukcijos 40 punkte nurodyta, kad ilgalaikio sulaikymo patalpose laikomiems asmenims, kai numatoma juos laikyti 24 ar daugiau valandų, turi būti išduodamas minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės), taip pat paklodės, užvalkalai, rankšluosčiai.             
8. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas skundėsi, jog ilgalaikio sulaikymo patalpos įrengtos netinkamai, Klaipėdos AVPK 2010 m. lapkričio 23 d. patalpų įvertinimo akte nurodyta, jog įvertinus ilgalaikio sulaikymo patalpų įrengimo galimybes, Klaipėdos AVPK viršininko 2010 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 30-V-678 sudaryta komisija nutarė, kad jos iš esmės atitinka Reikalavimų ir Instrukcijos nustatytus reikalavimus, Klaipėdos visuomenės sveikatos centro Kretingos skyriaus atstovas dėl higienos normų laikymosi pastabų neturėjo. Ilgalaikio sulaikymo patalpos pradėtos eksploatuoti Klaipėdos AVPK viršininko 2010 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 30-V-806. Klaipėdos AVPK Skuodo rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus viršininko 2017 m. sausio 12 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 15 d. iki 2014 m. spalio 17 d. pareiškėjas buvo laikomas ilgalaikio sulaikymo patalpose, kuriose sanitariniai mazgai atitverti 95‑100 cm sienelėmis nuo likusios patalpos, sanitariniame mazge yra metalinė praustuvė ir grindyse montuojamas unitazas, patalpos stebimos vaizdo kameromis, tačiau į jų matymo zoną sanitarinis mazgas neįeina, duomenų apie patalynės išdavimą nėra.
9. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis nebuvo išvedamas pasivaikščioti, teismas nurodė, jog Instrukcijoje nereglamentuotas pasivaikščiojimo kiemelio įrengimas. Teismas, atsižvelgęs į tokių patalpų paskirtį ir asmenų laikymo jose trukmę, vertino, jog asmenų neišvedimas pasivaikščioti negali būti laikomas jų teisės būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimu.
10. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl neišduotos patalynės, rankšluosčių, išduotos nešvarios antklodės ir pagalvės, nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog byloje nėra duomenų, paneigiančių šiuos pareiškėjo teiginius, laikytina, jog pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeistos. Tačiau nenustačius tiesioginių ir pakankamų duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, nėra pagrindo teigti, kad dėl to pareiškėjas patyrė tokius didelius fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo. Teismas, įvertinęs pareiškėjo buvimo ilgalaikio sulaikymo patalpoje trukmę, apsiribojo pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III.

11. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimo, prašydamas jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, jo skundą tenkinti, priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat 100 Eur bylinėjimosi, pašto ir kanceliarinių išlaidų atlyginimui.
12. Pareiškėjas pažymi, kad Skuodo rajono policijos komisariato ilgalaikio sulaikymo patalpoje nėra ventiliacijos (yra tik skylė sienoje), langas užmūrytas, sanitarinio mazgo zona nuo likusios patalpos dalies neatskirta 1,5 m aukščio sienele, minkštasis inventorius nešvarus, neišduodama patalynė, rankšluosčiai, tualetinis popierius, nėra dušo bei pasivaikščiojimo kiemelio.
13. Mano, kad ilgalaikio sulaikymo patalpa turi atitikti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir ventiliacijos, taip pat Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ reikalavimus dėl dušo, patalynės, skaidraus stiklo langų, ventiliacijos bei pasivaikščiojimo teisės suteikimo.
14. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes vadovavosi netinkamai pasirašytu atsakovo atstovo atsiliepimu į jo skundą. Atsiliepime nurodytos melagingos aplinkybės apie ilgalaikio sulaikymo patalpos įrengimą ir eksploatavimą.
15. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, todėl, sutikdamas su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimo motyvais, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Skuodo rajono policijos komisariato ilgalaikio sulaikymo patalpoje laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 15 d. iki 2014 m. spalio 17 d. neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.
17. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
18. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).
19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl Nutarties 12–14 punktuose išdėstytų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, nes kitų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių bei jų vertinimo pareiškėjas neginčija. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde neginčytų aplinkybių, todėl dėl jų atskirai nepasisako.
20. Teisėjų kolegija, vertindama Nutarties 12–13 punkte nurodytus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 15 d. iki 2014 m. spalio 17 d. buvo laikomas vienas Skuodo rajono policijos komisariato ilgalaikio sulaikymo patalpoje Nr. 7 (13,06 kv. m). Šiame komisariate nėra įrengtos areštinės. Dėl šių aplinkybių ginčas tarp šalių nekyla.
21. Apelianto paminėta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nagrinėjamu atveju netaikoma, nes ji nustato laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą (1 p.). Laisvės atėmimo vietos šioje higienos normoje apibrėžiamos kaip areštinės, pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai, atviros kolonijos, gydymo ir pataisos namai, laisvės atėmimo vietų ligoninės, kardomojo kalinimo vietos (tardymo izoliatoriai), kuriose laikomi nuteistieji arešto, laisvės atėmimo bausmėms atlikti ir asmenys, kuriems kardomąja priemone parinktas suėmimas (5 p.). Taigi minėto teisės akto reikalavimai ilgalaikio sulaikymo patalpoms nėra taikomi.
22. Apelianto nurodyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ nagrinėjamų teisinių santykių nereglamentuoja, nes ji taikoma visoms naujai statomoms, rekonstruojamoms, remontuojamoms bei eksploatuojamoms policijos komisariatų areštinėms (1 p.). Kaip jau buvo minėta prieš tai, Skuodo rajono policijos komisariate nėra įrengtos areštinės, todėl pareiškėjas minėtu teisės aktu vadovaujasi nepagrįstai. Be to, minėta higienos norma neteko galios 2009 m. spalio 9 d.
23. Iš to, kas buvo išdėstyta prieš tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar pareiškėjo laikymo Skuodo rajono policijos komisariato ilgalaikio sulaikymo patalpoje sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, pagrįstai vadovavosi šios Nutarties 7 punkte išvardintais teisės aktais.
24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu dėl lango, minkštojo inventoriaus, patalynės, rankšluosčių ir pasivaikščiojimo kiemelio (žr. šios Nutarties 7–10 p.), todėl, vengdama motyvų kartojimosi, šiais aspektais atskirai nepasisako.
25. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė, kad jo teisė į tinkamas laikymo sąlygas buvo pažeista, nes komisariate nebuvo įrengto dušo. Šią aplinkybę pareiškėjas nurodo tik apeliaciniame skunde. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A‑4266‑442/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad šis apeliacinio skundo argumentas ir pagrindas nebuvo nurodytas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas, todėl minėtas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas ir pagrindas nenagrinėjamas ir apeliacinės instancijos teisme.
26. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su tualetinio popieriaus neišdavimu, pažymi, kad nors Instrukcijoje ir nėra įtvirtina, jog atsakovo atstovas ar jo pareigūnai privalo aprūpinti asmenį pirmo būtinumo higienos priemonėmis, tačiau negalima sutikti su atsakovo atstovo atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstyta pozicija, jog šiomis priemonėmis privalo asmenį aprūpinti jo artimieji ar kiti asmenys (b. l. 10). Instrukcijos 47 punkte, be kita ko, nurodyta, kad ilgalaikio sulaikymo patalpose laikomiems asmenims gali būti perduodami drabužiai, spauda ir pirmo būtinumo higienos priemonės (muilas, dantų pasta, tualetinis popierius, higienos įklotai ir pan.). Tačiau Instrukcijoje nėra nurodyta, kas tokiomis priemonės aprūpina asmenį, kuriam minėtų priemonių niekas neperdavė. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas ilgalaikio sulaikymo patalpoje buvo laikomas beveik dvi paras, darytina išvada, jog jis turėjo būti aprūpintas pirmo būtinumo higienos priemonėmis, todėl laikytina, kad atitinkama jo teisė buvo pažeista.
27. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su netinkama ventiliacija, pažymi, kad ilgalaikio sulaikymo patalpa buvo ventiliuojama per orlaidę (b. l. 10), tai iš esmės pripažįsta ir pats pareiškėjas, nurodydamas, jog patalpoje buvo „skylė sienoje“ (b. l. 65). Taigi nagrinėjamu aspektu nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas šiuo aspektu buvo pažeista.
28. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentais, kad sanitarinio mazgo zona nuo likusios patalpos dalies buvo netinkamai atskirta. Pagal Reikalavimų 33.6 punktą (b. l. 52), ilgalaikio sulaikymo patalpoje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas su 120–130 aukščio atskiriamąja pertvara. Nagrinėjamu atveju ši sienelė buvo 95–100 cm aukščio (b. l. 12), todėl konstatuojama, kad pareiškėjo teisė būti laikomam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista.
29. Teisėjų kolegija, vertindama Nutarties 14 punkte nurodytus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, nustatė, kad atsiliepimą į pareiškėjo skundą pateikė atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato įgaliotas atstovas S. S. (b. l. 10–11, 20), todėl pirmosios instancijos teismas minėtą atsiliepimą pagrįstai priėmė ir juo rėmėsi.
30. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl Nutarties 10, 26 ir 28 punktuose nurodytų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, t. y. neturtinę žalą.
31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).
32. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.
33. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), ir kt.).
34. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmių, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo teisė į tinkamas laikymo sąlygas buvo pažeista labai trumpą laikotarpį (dvi paras), patalpoje jis buvo laikomas vienas, visos kitos pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus, todėl nurodytų pareiškėjo teisių pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Juo labiau, kad ir pats pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose nedetalizuoja, kaip pasireiškė jo patirta neturtinė žala būtent dėl konstatuotų pažeidimų. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, konstatuotina, kad šiuo atveju pats pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.
35. Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
36. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas buvo atmestas, todėl jo prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

A. D. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.