Administracinė byla Nr. A-1805-858/2015
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02367-2014-1
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. sausio 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas L. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 2-6) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 100 600 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Paaiškino, jog pareiškėjo laisvė buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Šiaulių TI kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, vienam asmeniui tekdavo mažiau gyvenamojo ploto nei nustatyta teisės aktuose, gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas ir tai labai kenkė pareiškėjo regėjimui; gyvenamosiose patalpose rūkantieji laikomi su nerūkančiaisiais; atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių TI, darant asmens ir jo daiktų apžiūras, tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir t. t.). Asmuo, esant žemai oro temperatūrai, yra verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią įvertina 100 600 Lt.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 81-88) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, jog Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m. (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios, ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje, norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) (toliau – ir Įsakymas). Įsakymo 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl preziumuojama, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2013 m. birželio 14 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2014 m. balandžio 30 d. Pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 1,9 kv. m. iki 4,77 kv. m., o tai leidžia daryti išvadą, jog tik tam tikromis dienomis pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama. Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Atitinkamai, net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą.
Nurodė, jog pareiškėjas Šiaulių TI per minėtą laikotarpį iš viso buvo laikomas 432 dienas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.
Atsakovas dėl kamerų įrengimo atitikimo higienos reikalavimams nurodė, kad pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI metu kamera Nr. 92, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013 m. birželio 14 d. iki 2013 m. liepos 11 d., buvo patikrinta 2013 m. liepos 10 d. (išvados surašytos 2013 m. liepos 12 d. patikrinimo akte Nr. EP-229). Operatyviosios kontrolės metu nustatyta, kad kameroje reikalingas remontas. Lentynėlė asmens higienos priemonėms laikyti, kabykla rūbams, šiukšlių kibiras yra, nėra veidrodžio. Lango stiklas vasaros sezono metu išimtas, nes ventiliacija Šiaulių TI vykdoma natūraliu būdu. Dirbtinė apšvieta atitinka nustatytas higienos normas. Kamera Nr. 15, kurioje pareiškėjas buvo laikomas periodais nuo 2013 m. liepos 18 d. iki 2013 m. rugpjūčio 19 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 21 d. iki 2013 m. rugsėjo 2 d. ir nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 11 d., buvo patikrinta 2013 m. spalio 22 d. (išvados surašytos 2013 m. spalio 23 d. patikrinimo akte Nr. EP-388). Nustatyta, kad kamera blogos būklės – būtinas remontas, taip pat nustatytas santykinės drėgmės ir dirbtinės apšvietos pažeidimas. 2014 m. vasario 27 d. buvo patikrinta kamera Nr. 26 (išvados surašytos 2014 m. kovo 19 d. patikrinimo akte Nr. EP-58). Kameroje tualetas atskirtas pertvara (užuolaida), oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinė bei naktinė apšvieta atitiko nustatytus higienos normos reikalavimus.
Pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atitinkamai, atsakovas pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl ventiliacijos nebuvimo sanitariniame mazge, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Lietuvos higienos normos 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Atitinkamai, atsakovas pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl ventiliacijos nebuvimo sanitariniame mazge, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Atsakovas pabrėžė, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate, yra nuolat perpildyta. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto, bet tokia situacija nėra pastovi ir priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Atitinkamai, Šiaulių TI administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.
Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (t. y. kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį). Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl vėdinimo. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m. aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą pasisakė, kad apšvietimo užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių TI nėra taikomas.
Pažymėjo, kad Lietuvos higienos norma HN 76:2010 nustato pareigas ne tik laisvės atėmimo vietų administracijai, bet ir laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Šio teisės akto 58 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Taigi pareiškėjo nusiskundimai dėl iš sanitarinio mazgo sklindančio blogo kvapo negali būti vertinami kitaip nei susiję su tuo metu tose gyvenamosiose patalpose gyvenusių asmenų noru ir suinteresuotumu pasirūpinti švara ir tvarka. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas ginčui aktualiais laikotarpiais nesikreipė į įstaigos administraciją dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nesudaromos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka gyvenamojoje patalpoje ar sanitariniame mazge. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.
Atsakovas dėl sąlygų priėmimo-paskirstymo skyriaus kratų atlikimo patalpoje nurodė, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 76:2010. Apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje 2013 m. vasario 7 d. buvo atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas, kurio išvados išdėstytos 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo akte Nr. EP-6. Iš patikrinimo akto matyti, kad ankstyvą žiemos rytą oro temperatūra tebuvo kiek mažesnė nei nustatyta higienos normoje, o bylos medžiaga (Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2014 m. spalio 10 d. pažyma Nr. 69/06-4568 „Dėl L. K. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“) rodo, kad temperatūros duomenų užfiksavimo dieną pareiškėjas tikrintoje patalpoje apskritai nebuvo. Be to, mikroklimato parametrams yra būdingas momentiškumas, todėl konkrečių rodiklių nustatymas patikrinimo metu nesudaro prielaidų teigti, jog tokie patys rodikliai patalpoje vyrauja nuolat. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad administracinio pastato patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langus bei duris, todėl išmatuota oro temperatūra neparodo tikslios jutiminės temperatūros patalpoje. 18–22? C temperatūra laikoma optimalia protiniam darbui, todėl 2,4? žemesnė temperatūra operatyviai vykdomos visos asmens kratos metu (išsirengęs iki apatinių rūbų asmuo būna 1–2 minutes, t. y., kol nusirengia, rūbai patikrinami rentgeno aparatu ir asmuo apsirengia) neturėtų būti pripažįstama galinčia sukelti neigiamus išgyvenimus. Patikrinimo akto turinys taip pat paneigia pareiškėjo dėstomas aplinkybes, esą sąlygos apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje antisanitarinės. Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti.
Atsakovas dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, remdamasis Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nurodė, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (14 p.). Iki šios higienos normos įsigaliojimo draudimai, susiję su rūkymu laisvės atėmimo vietose, teisės aktuose, reglamentuojančiuose sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, įtvirtinti nebuvo. Pažymėjo, kad nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Įstaigoje nėra priimta teisės aktų, susijusių su Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto įgyvendinimu. Nuo 2010 metų Šiaulių TI, įgyvendinant Tabako kontrolės įstatymo ir Lietuvos higienos normos HN76-2010 nuostatas, taikoma praktika, kai pirmą kartą į įstaigą atvykę asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras ? rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius (asmuo raštu nurodo, jei pageidauja būti paskirtas į rūkančiųjų kamerą) ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Pažymėjo, jog 2013 m. birželio 14 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas Nr. 72/04-3249, kad jis būtų paskirtas į kameras, kuriose yra laikomi rūkantys asmenys, kadangi jis pats yra rūkantis. Pakitus suimtojo (nuteistojo) įpročiams, jis rašytiniu prašymu administracijai perkeliamas į rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamąją patalpą. Byloje pateikta ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus- kalėjimo apklausos anketos Nr. 93-968 kopija, iš kurios taip pat matyti, kad pareiškėjas nori būti kalinamas kameroje su rūkančiais asmenimis, prašymų ar skundų dėl laikymo tarp rūkančių asmenų pareiškėjas, vėlesniais laikotarpiais periodiškai atvykdavęs į Šiaulių TI, įstaigai nėra pateikęs, o skundą teismui pateikė tik 2014 m. rugsėjo mėnesį, be to, pats nenurodo galimai esąs nerūkantis ir šios aplinkybės niekaip nepagrindžia, o skundžiasi abstrakčiai – dėl tariamo rūkančiųjų ir nerūkančiųjų asmenų laikymo toje pačioje kameroje fakto. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodo, jog būtų buvusios pažeistos jo teisės nebūti verčiamam kvėpuoti tabako dūmais. Įstaiga teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė, nes pareiškėjas buvo laikomas įstaigoje nesant jokių pareiškėjo pretenzijų dėl galiojančių Tabako kontrolės įstatymo nuostatų įgyvendinimo. Įstaiga negali būti laikoma atsakinga, jei laikomi asmenys sąmoningai nuslepia, manipuliuoja ar teikia melagingą informaciją apie savo žalingus įpročius ir dėl to yra laikomi rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamosiose patalpose. Be to, teisės aktuose yra įtvirtintas nerūkančiųjų teisių į sveiką aplinką užtikrinimas, o ne rūkančiųjų interesai, pareiškėjo abstraktūs ir neįrodyti argumentai dėl rūkančiųjų laikymo su nerūkančiaisiais nelaikytini neturtinę žalą galėjusiomis sukelti aplinkybėmis.
Atsakovas nurodė, jog pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Iš L. K. Asmens sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas nesiskundžia praktiškai niekuo kitu, kaip tik galvos skausmais, tačiau galvos traumas neigia. Tik 2014 m. liepos 21 d. įraše matyti, kad vėl pasiskundęs galvos skausmu pareiškėjas pamini, kad vaikystėje turėjo galvos traumą, dėl to gydytojas konstatuoja, jog galvos skausmai – tai vaikystėje patirtos galvos traumos pasekmės. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nesiskundžia nei depresija, nei nemiga, nei psichologiniais sutrikimais, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas patyrė skunde minimus nepatogumus, negalavimus ar kitus sutrikimus, galėjusius kilti dėl jo laikymo Šiaulių TI. Atsakovo nuomone, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia įrodymais. Taigi pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.
Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. Pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atitinkamai, atsakovas prašo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kas aukščiau išdėstyta, bei, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 12 d. sprendimu (b. l. 103-113) pareiškėjo L. K. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atitinkamai, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Pažymėjo, jog Įsakymo 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Byloje buvo pateikta 2014 m. spalio 10 d. pažyma Nr. 69/06-4568 „Dėl L. K. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, iš kurios buvo matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 14 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. buvo laikomas įvairius periodus. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 92, 15, 28, 26, 97, 16, 93, kurių plotai nuo 16,96 kv. m. iki 19,01 kv. m., jose buvo laikoma nuo 1 iki 10 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,90 kv. m. iki 16,96 kv. m. gyvenamojo ploto. Pareiškėjas Šiaulių TI per skundžiamą laikotarpį buvo laikomas iš viso 432 dienas. Iš šio laikotarpio 113 dienų pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 15, 28, pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui kameros ploto normą (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 1,96 kv. m. iki 3,14 kv. m.). Atitinkamai, teismas sprendė, jog šiuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Tai, teismo nuomone, yra akivaizdus minėtų teisės aktų pažeidimas. Iš pateiktos pažymos bei kitų byloje esančių įrodymų tiksliai nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas 319 dienų atskirais periodais kamerose Nr. 92, 26, 97, 16, 93, pažeidžiant nustatytas vienam asmeniui kameros ploto normas (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 1,90 kv. m. iki 16,96 kv. m.), nebuvo galimybių, tačiau tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad kamerose šalta, drėgna, tamsu, prastas apšvietimas, pažymėjo, jog byloje yra pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo aktas Nr. EP-6 patvirtino, jog 2013 m. vasario 7 d. Šiaulių TI apgyvendinimo kamerose atliktų patikrinimų metu buvo nustatyti tam tikri higienos normos reikalavimų pažeidimai. Iš 2014 m. spalio 10 d. pažymos Nr. 69/06-4568 buvo matyti, kad pareiškėjas aukščiau nurodytu laikotarpiu Šiaulių TI dar nebuvo laikomas. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-229 dėl 2013 m. liepos 10 d. atlikto patikrinimo nurodoma, jog Šiaulių TI kameroje Nr. 92, kurioje patikrinimo metu buvo laikomas pareiškėjas, kontrolės metu nustatyta, kad ant sienų ir lubų yra pelėsis, ant lubų matosi vandens nubėgimo žymės, kameroje reikalingas remontas (HN 76:2010 VI sk. 21 p. pažeidimas). Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. spalio 23 d. patikrinimo akte Nr. EP-388 dėl 2013 m. spalio 22 d. atlikto patikrinimo buvo nurodoma, jog režiminio korpuso kamera Nr. 15 labai blogos būklės, sienos ir lubos pasidengusios pelėsiu, nuo lubų byranti dažų danga bei tinkas, prie sanitarinio mazgo plytelės ištrupėjusios, kameroje būtinas remontas (HN 76:2010 X sk. 56 p., 62 p. pažeidimas). Santykinė oro drėgmė viršija reglamentuojamas normas. Nustatyta santykinė oro drėgmė 76,7 %, neapibrėžtis 0,98 % (HN 76:2010 VI sk. 26 p. pažeidimas). Reglamentuojama santykinė drėgmė šaltuoju metų laikotarpiu 35-60 %. Dirbtinė apšvieta nustatyta 159 lx, matavimų neapibrėžtis 25,95 lx (HN 76:2010 VI sk. 22 p. pažeidimas) (HN 76:2010 reglamentuojama dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx). Pažymėjo, kad pareiškėjas 15 kameroje buvo laikomas nuo 2013 m. liepos 18 d. iki 2013 m. rugpjūčio 19 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 21 d. iki 2013 m. rugsėjo 2 d., nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 11 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. kovo 19 d. patikrinimo akte Nr. EP-58 buvo nurodoma, jog 2014 m. vasario 27 d. Šiaulių TI apgyvendinimo kameroje Nr. 26 atlikto patikrinimo metu buvo nustatyta temperatūra 18,5 laipsnio C, matavimų neapibrėžtis 0,18 laipsnio C, reglamentuojama oro temperatūra šaltuoju metų laikotarpiu 18–22 laipsnio C. Santykinė oro drėgmė kameroje Nr. 26 nustatyta 55,4%, neapibrėžtis 0,96 %. Reglamentuojama santykinė drėgmė šaltuoju metų laikotarpiu 35–60 %. Dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 26 nustatyta 283 lx, matavimų neapibrėžtis 45,7 lx, naktinė apšvieta 12 lx, matavimų neapibrėžtis 6,7 lx. Reglamentuojama dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Kontrolės metu nustatyta, kad kameroje Nr. 26 nėra veidrodžių (HN 76:2010 VI sk. 21 p. pažeidimas). Pareiškėjas kameroje Nr. 26 buvo laikomas nuo 2013 m. lapkričio 14 d. iki 2013 m. gruodžio 5 d., nuo 2013 m. gruodžio 11 d. iki 2013 m. sausio 20 d., nuo 2014 m. sausio 22 d. iki 2014 m. kovo 14 d., nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2014 m. liepos 31 d. Atitinkamai, teismas sprendė, jog Šiaulių TI, pažeisdamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 X sk. 56, 62 punktų, HN 76:2010 VI sk. 21, 22, 26 punktų reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.
Pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad kameroje laikomi kartu rūkantys ir nerūkantys asmenys, pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog ginčui aktualiu metu kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Priešingai, byloje buvo pateiktas pareiškėjo prašymas, kuriame jis sutinka būti kalinamas kameroje, kurioje laikomi rūkantys suimtieji arba nuteistieji. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus. Atitinkamai, teismas Šiaulių TI neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo kamerose drauge su rūkančiais asmenimis nenustatė.
Pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad yra netinkamos etapo (atvykimo-išvykimo) kameros, kratos daromos antisanitarinėmis sąlygomis, pabrėžė, jog, atsižvelgiant į tai, jog įstatymo leidėjas neįpareigoja tardymo izoliatoriaus registruoti duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kuriose trumpalaikio sulaikymo kamerose 2 val. laikomi asmenys, jis neturi galimybių vertindamas turimus rašytinius įrodymus nustatyti, kuriose trumpalaikio laikymo kamerose pareiškėjas buvo laikomas. Nesant pakankamai šių duomenų nėra galimybės nagrinėti ir konkrečių laikymo sąlygų, tokių kaip santykinė drėgmė, oro temperatūros atitiktis higienos normos reikalavimams.
Teismas, atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.
Pažymėjo, jog pareiškėjas savo skunde konkrečiai dėl savo sveikatos problemų nepasisako, nurodo, kad dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, sumažėjo pasitikėjimas savimi, galimybių sumenkinimą. Teismas, įvertinęs turimus rašytinius duomenis ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. birželio 14 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d.), pareiškėjo gydymo stacionaro istorijoje Nr. 742 padarytus įrašus bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nenurodo konkrečių faktų, susijusių su galimu sveikatos sužalojimu, sprendė, jog negalima konstatuoti, kad būtent dėl aukščiau nustatytų pažeidimų, Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sužalota pareiškėjo sveikata.
Teismas, atsižvelgęs į tai, kad byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas dėl pareiškėjo apgyvendinimo perpildytose kamerose, taip pat Lietuvos higienos normos HN 76:2010 X sk. 56, 62 punktų, VI sk. 21, 22, 26 punktų pažeidimas kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų, sprendė, jog yra neabejotina, kad dėl apgyvendinimo perpildytose kalinimo kamerose bei Lietuvos higienos normos pažeidimo pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, įvertinęs turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę (galimai apie 273 dienas, t. y. nuo 113 dienų iki 432 dienų), vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, sprendė, kad už apgyvendinimą perpildytose kalinimo kamerose pareiškėjui priteistina 1 500 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.
III.
Pareiškėjas L. K. apeliaciniu skundu (b. l. 115) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis ir šis laikotarpis buvo ilgesnis. Pareiškėjas skunde prašė skaičiuojant šį laikotarpį taikyti gyvenamojo ploto normą, atskaičiavus baldus, europietišką standartą (4 kv. m. minimalią gyvenamojo ploto normą vienam asmeniui), tačiau pirmosios instancijos teismas vis tiek taikė 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto, įskaitant baldus, normą. Pareiškėjas neprašė remtis Lietuvos teise, nes ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai. Pareiškėjas prašo pripažinti jo skunde nurodytą laikotarpį pagrįstu.
Pareiškėjas nesutinka su visais argumentais, kuriuos atmetė pirmosios instancijos teismas, kadangi toks atmetimas yra nemotyvuotas.
Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio ir jis remiasi EŽTT sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją.
Pareiškėjas negalėjo ankščiau kreiptis į teismą, nes EŽTT nutarimai, kuriuose yra aiškinami europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl jis ilgai negalėjo su jais susipažinti.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 119-121) prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas išsamiai ir visapusiškai įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pareiškėjo nusiskundimai dėl nepatogumų, suvaržymų nesusieti su konkrečiai laike apibrėžtais galimai neteisėtais atsakovo veiksmais. Vien tik statistiniai duomenys apie kameroje kalintų asmenų skaičių nėra pakankamas pagrindas konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme. Pareiškėjas šiuo atveju pateikė šabloninį skundą ir jame nurodo faktus, aplinkybes, kurie nebuvo minimi jo skunde pirmosios instancijos teismui, atsiliepime į skundą, pirmosios instancijos teismo sprendime (pvz., dėl ieškinio senaties terminų). Pareiškėjas pateikė šabloninį skundą, nepasidomėjo bylos medžiaga ir tai liudija, kad jo skundas yra neargumentuotas.
Atsakovas remiasi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 33 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, kad pareiškėjo pretenzijos, kad jis neprašė taikyti Lietuvos teisės, yra nevertintinos. Be to, nors pareiškėjas nurodo, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau šių savo teiginių nedetalizuoja.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo L. K. prašomos priteisti 100 600 Lt (29 135,77 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu teismo sprendimu, pažymėdamas, kad teismas netinkamai taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą, priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą.
Teisėjų kolegija tokiai pareiškėjo pozicijai pritaria iš dalies.
Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčas tarp proceso šalių kilo dėl deliktinės atsakomybės buvimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, todėl pirmiausiai yra tikslinga aptarti deliktinės atsakomybės sąlygas, kurioms esant konstatuotoms yra sprendžiama dėl pareiškėjo patirtos žalos atlyginimo formos ir (ar) būdo.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (žr. Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimus). Valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Pastebėtina, jog saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Juk ir Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus). Šiame kontekste svarbu tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tokiu atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.
Nurodytas reguliavimas, tai, kad tokiu atveju taikytinos civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė – lemia, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Įvardinto atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas lemia griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)), 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pateiktus nesutinkant su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, teisėjų kolegija visų pirma pastebi, jog pareiškėjas nesutinka su minimalaus kalinimo ploto pažeidimo nustatymu, neatsižvelgus į tai, kad gyvenamoji patalpa buvo užimta baldais ir netaikius minimalaus kalinimo ploto vienam asmeniui 4 kv. m. standarto, su priteista neturtinės žalos atlyginimo suma, tačiau pareiškėjas nenurodo jokių argumentų, susijusių su kitomis skunde nurodytomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis (dėl kalinimo kartu su rūkančiais asmenimis, dėl kalinimo sąlygų, laikantis Lietuvos higienos normų numatytų reikalavimų, netinkamos etapo (atvykimo-išvykimo) kameros, aplinkybių, kad kratos buvo daromos antisanitarinėmis sąlygomis), kurias detaliai įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, todėl atsižvelgiant į tai pasisakoma dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, pateiktų ginčijant pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas (b. l. 115).
Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad jis buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog jis pateiktame skunde prašė vertinant, ar nebuvo pažeista jo teisė į minimalų kalinimo ploto imperatyvą, taikyti 4 kv. m. vienam asmeniui reikalavimą, atskaičiavus baldus, t. y. europietišką standartą, jis neprašė remtis Lietuvos teise, nes ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai (b. l. 115).
Visų pirma teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto vadovavimosi Lietuvos teise, pažymi, kad Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai.
Šiame kontekste reikia atsižvelgti ir į tai, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra įstatymų leidėjas, kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Pirmiau nurodyta sąveika lemia, kad sprendžiant šios kategorijos ginčus turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į reikšmingus EŽTT išaiškinimus.
Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytais pažeidimais, susijusiais su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.
Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir EŽTT pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).
Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pabrėžtina, jog nors ir pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė vienam asmeniui tenkančiu minimaliu gyvenamojo ploto norma kalinimo įstaigoje – 4 kv. m., t. y. europietišku standartu, tačiau jis nepažymi, iš kur jis kildina šį nurodytą europietišką standartą (b. l. 115). Atitinkamai, dėl pirmiau nurodytų argumentų vadovaujamasi būtent Įsakyme numatytu teisiniu reguliavimu.
Kiek tai susiję su reikalavimu pagrįsti, kad buvo laikomasi Įsakyme numatyto reglamentavimo, pastebėtina, jog, remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atitinkamai, šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.
Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas atsakovo atstovui buvo nurodęs pateikti duomenis, be kita ko, susijusius su sąlygomis kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, medžiagą. Vykdydamas šiuos teismo įpareigojimus atsakovo atstovas teikė turimus dokumentus ir su tuo susijusius paaiškinimus. Atitinkamai, nurodytų faktinių aplinkybių kontekste vertintina, kad atsakovas buvo įpareigotas pateikti visą ginčui aktualią medžiagą, vis dėlto pripažintina, kad administracinėje byloje nebuvo pateikta detali, išsami medžiaga, siekiant įvertinti jo įvardintus galimus neteisėtus veiksmus ir jų buvimą ir tai, kad nurodyta medžiaga nėra visiškai informatyvi, iš esmės yra atsižvelgiama įrodinėjimo kontekste vertinant galimai pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus, tačiau savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus rinkdamas ginčui spręsti aktualius įrodymus ar (ir) kitu aspektu buvo pažeistos procesinės nuostatos (b. l. 16). Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje laikosi analogiškos pozicijos, pažymėdamas, kad nėra būtina nustatyti kiekvieno teiginio tikrumą, nes Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas gali būti nustatytas, remiantis teismui pareiškėjo pateiktais faktais, kurių atsakovas nesugeba paneigti (žr. EŽTT sprendimą Grigoryevskikh prieš Rusiją, 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą Nedayborshch prieš Rusiją) (b. l. 115).
Teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 14 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. buvo laikomas įvairius periodus. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 92, 15, 28, 26, 97, 16, 93, kurių plotai nuo 16,96 kv. m. iki 19,01 kv. m., jose buvo laikoma nuo 1 iki 10 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,90 kv. m. iki 16,96 kv. m. gyvenamojo ploto. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje per skundžiamą laikotarpį buvo laikomas iš viso 432 dienas. Iš šio laikotarpio 113 dienų pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 15, 28, pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui kameros ploto normą (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 1,96 kv. m. iki 3,14 kv. m.). Iš pateiktos pažymos bei kitų byloje esančių įrodymų tiksliai nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas 319 dienų atskirais periodais kamerose Nr. 92, 26, 97, 16, 93, pažeidžiant nustatytas vienam asmeniui kameros ploto normas (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 1,90 kv. m. iki 16,96 kv. m.), nėra galimybių (b. l. 20), tačiau tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjo kameros plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo itin mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (b. l. 14) (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją). Taigi atsižvelgus į nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog Šiaulių tardymo izoliatorius pirmiau įvardintą laikotarpį neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str.).
Vis dėlto teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad kiti kalinamieji buvo etapuojami į teismus, policijos komisariatus, taigi toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nebuvo stabilus ir ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendro ploto, be to, pareiškėjui buvo suteikiama teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore (b. l. 81-88). Nors šios nurodytos aplinkybės visgi negali visiškai kompensuoti ar paneigti pareiškėjui tekusį mažą asmeninės erdvės plotą ir šios aplinkybės savaime nepaneigia konstatuotų atsakovo neteisėtų veiksmų, bet jos yra svarbios inter alia sprendžiant dėl pareiškėjui sukeltos žalos masto, pobūdžio, daryto pažeidimo intensyvumo (žr. EŽTT 2011 m. spalio 18 d. sprendimą Lautaru prieš Rumuniją, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją) (b. l. 13-17).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo skundą, administracinės bylos medžiagą, dar kartą pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo išvadų dėl kitų jo nurodytų neteisėtų veiksmų iš esmės neginčija. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nors pabrėžia, jog jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis jo argumentai buvo atmesti kaip nepagrįsti, nes ši teismo sprendimo dalis yra nemotyvuota, tačiau iš priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nesutikdamas su pareiškėjo nurodytais neteisėtais Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmais, tokį nesutikimą detaliai pagrindė ir šio pagrindimo pareiškėjas atskirai neginčija, neteikia argumentų, leidžiančių atlikti byloje kitokį vertinimą. Šioje dalyje pareiškėjas iš esmės remiasi abstrakčiu teiginiu, jo visiškai nedetalizuodamas, nenurodydamas, kokie aspektai, kokios teismo išvados, kuriais aspektais laikytinos nepagrįstomis, nemotyvuotomis (b. l. 115).
Atsižvelgus į šioje administracinėje byloje konstatuotus neteisėtus veiksmus galima teigti, kad pareiškėjas kalėdamas nurodytomis sąlygomis, t. y. neužtikrinus jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tai, kad byloje buvo nustatytas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21, 22, 26, 56, 62 punktų pažeidimas, patyrė nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamos suvaržymus. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A-143-1966/2008, Nr. A-438-121/2009), tiek EŽTT praktikoje (šio teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Be to, neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tada, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra intensyvūs, nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-17-749/2007). Taigi šiuo atveju atsižvelgus į administracinės bylos aplinkybes yra pagrindas teigti, kad dėl tokio kalinimo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, kad tokia išvada daroma atsižvelgus į tai, jog šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į EŽTT praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi. Atitinkamai, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes vertintina, kad šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, pažeidus Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21, 22, 26, 56, 62 punktus, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog nagrinėjant šios kategorijos bylas yra aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis ir su jame garantuojamos subjektams teisės. Plačiau pasisakant pažymėtina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina fundamentalias demokratinės visuomenės vertybes. Ši nuostata absoliučiai draudžia kankinimą ir nežmonišką ar žeminantį elgesį bei bausmes, neatsižvelgiant į aplinkybes ir nukentėjusio asmens elgesį (žr. EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimą Labita prieš Italiją).
Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Aktualu yra ir tai, kad EŽTT atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Vis dėlto, EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pažymėjo, jog trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą. Tai yra susiję su tuo, kad, vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (žr. EŽTT sprendimą Dougoz prieš Graikiją, 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (žr. 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Alver prieš Estiją). Jeigu kamerų perpildymas nėra tokio rimtumo, kad savaime sukeltų problemų dėl Konvencijos 3 straipsnio taikymo, EŽTT nagrinėja kitus kalinimo fizinių sąlygų aspektus, reikšmingus minėtos nuostatos tinkamam taikymui. Kamerų, kuriose yra kalinamas pareiškėjas, perpildymas negali būti vertinamas izoliuotai ir turi būti nagrinėjamas visų fizinių kalinimo sąlygų kontekste (žr. 2009 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją), tokie elementai apima ypač galimybę naudotis tualetu už uždarų durų, vėdinimą, dienos šviesą ir gryną orą, šildymo tinkamumą ir pagrindinių higienos reikalavimų laikymąsi (žr. EŽTT 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).
Taigi nurodyti išaiškinimai lemia, kad kiekvienu individualiu atveju yra vertinama konkretaus asmens situacija ir sprendžiama dėl jo atžvilgiu galimai įvykdytų neteisėtų veiksmų buvimo, jų apimties ir sprendžiama dėl jų komuliatyvaus poveikio ir galimo Konvencijos 3 straipsnyje numatytų teisių neužtikrinimo.
Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo situacija ir nustatytos aplinkybės, jų komuliatyvus veikimas suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tai yra susiję su tuo, kad pareiškėjo atžvilgiu vykęs pažeidimas buvo tęstinis, buvo konstatuoti neteisėti veiksmai, susiję su minimalaus kalinimo ploto neužtikrinimu, Lietuvos higienos normų nesilaikymu (byloje buvo nustatytas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21, 22, 26, 56, 62 punktų pažeidimas), nors ir kalinčių asmenų skaičius kameroje kito dėl pirmiau minėtų aplinkybių, byloje nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, be to, byloje nebuvo nustatyta, kad dėl neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo sveikatai ir sukelti ilgalaikiai padariniai. Be to, šiame kontekste pastebėtina ir tai, jog dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su kalinimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas gyvenamojoje patalpoje buvo objektyviai neįmanomas, tačiau pripažintina, kad pirmiau minėtas kamerų perpildymas įvardintu laikotarpiu pareiškėjui privatumą dar labiau ribojo.
Atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad administracinėje byloje nustatytos aplinkybės pagrįstai sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui spręsti dėl pareiškėjui neturtinės žalos priteisimo ir iš pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas nesutinka su jam priteista neturtinės žalos atlyginimo suma, motyvuodamas tuo, kad šiuo atveju neturtinės žalos dydžio apskaičiavimas turėtų atitikti EŽTT priteistinas sumas panašiose bylose (b. l. 115).
Pirmiau nurodytu aspektu teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad, kaip jau buvo minėta, pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).
EŽTT 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime dėl priimtinumo Giedrikas prieš Lietuvą yra nurodęs, jog „aukos” statusas pagal Konvencijos 34 straipsnį priklauso nuo to, ar vidaus institucijos pripažino tariamą Konvencijos pažeidimą tiesiogiai arba iš esmės, ir, jei būtina, užtikrino tinkamą su tuo susijusios žalos atlyginimą. Tik jei šios sąlygos įvykdytos, pareiškimas nebus nagrinėjamas dėl subsidiaraus Konvencijos apsauginio mechanizmo pobūdžio (žr. EŽTT 2004 m. birželio 3 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tokiu atveju pareiškėjo aukos statusas priklauso nuo to, ar priteistas žalos atlyginimas buvo adekvatus ir pakankamas, atsižvelgiant į pagal Konvencijos 41 straipsnį priteisiamą teisingą atlyginimą (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov?v prieš Slovakiją). EŽTT šioje byloje pastebėjo, kad suma, kurią pareiškėjui priteisė Lietuvos teismai, yra mažesnė, lyginant su sumomis, kurias už panašius delsimus priteisia EŽTT. Kita vertus, akcentavo pagrįstos teisingo atlyginimo sumos priteisimo vidaus sistemoje svarbą tam, kad svarstoma priemonė būtų laikoma „veiksminga“ pagal Konvenciją. Ar priteista suma laikytina pagrįsta vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje ir į tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai priteisiama ir išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov? prieš Slovakiją).
Taigi pagal nurodytus EŽTT išaiškinimus, šioje teismo nutartyje įvardintą subsidiarumo doktriną darytina išvada, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.
Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.
Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.
Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo pateikto skundo reikalavimus, nustatytus neteisėtus veiksmus, pareiškėjo patirtą žalą, jai atlyginti priteisė 1 500 Eur (b. l. 103-113). Vis dėlto nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis nelaikytinas pakankama satisfakcija, kompensuojant jo patirtus išgyvenimus ir atitinkamai šis dydis keistinas.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojo 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-699/2015, 2014 m. balandžio 8 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2014 ir kt.), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra tokių duomenų nustatyta, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 3 500 Eur. Be kita ko, svarbiausias faktorius, į kurį šiuo atveju yra atsižvelgiama, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, yra kalinimo nepriimtinomis sąlygomis trukmė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, 93 p., 155 p.).
Nurodyta neturtinė žala priteisiama atsižvelgus į tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma. Šiame kontekste svarbu yra ir tai, kad EŽTT yra nurodęs, jog sergančio asmens laikymas nepriimtinomis sąlygomis iš esmės gali prilygti elgesiui, kurį draudžia Konvencijos 3 straipsnis (žr. EŽTT sprendimą Price prieš Jungtinę Karalystę, sprendimą Ilhan prieš Turkiją, Naumenko prieš Ukrainą). EŽTT praktikoje taip pat ne kartą yra konstatuota, kad nuo įvairių sveikatos sutrikimų kenčiantys nuteistieji stipriau išgyvena sunkumus, kuriuos sukelia nepriimtinos kalinimo sąlygos, į šią aplinkybę svarbu atsižvelgti, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą (žr. toliau nurodytas bylas). EŽTT yra pažymėjęs, kad nuteistieji, kurie kenčia nuo psichikos sutrikimų, linkę stipriau išgyventi menkinimo ir bejėgiškumo jausmus, tokiu būdu nagrinėjant šiuos Konvencijos pažeidimo atvejus, reikalingas padidintas atidumas. Kartais tokiais atveju pati pareiškėjo psichologinė būklė gali lemti, kad jis jaučiasi pažeidžiamesnis nei kiti nuteistieji, o jo kančia, skausmas ir baimė galėjo būti pasunkinti nepriimtinų kalinimo sąlygų (žr. EŽTT 2009 m. sausio 20 d. sprendimą Slawomir Musial prieš Lenkiją). Nagrinėjamu atveju nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 100 600 Lt (29 135,77 Eur) neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Priteisiant žalą vis dėlto atsižvelgtina į pareiškėjo sveikatos būklę ginčui aktualiu metu, jo argumentus dėl (duomenys neskelbtini) ir kad nėra duomenų, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta dar labiau pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, pats pareiškėjas tik nurodė, kad patyrė neturtinę žalą, bet rimtesnių sveikatos sutrikimų dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų nebuvo nurodyta (iš sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas skundėsi (duomenys neskelbtini) skausmais, tačiau buvo nurodyta, kad jis yra patyręs galvos traumą (b. l. 23-50) (b. l. 1-6). Taigi nėra pagrindo, be kita ko, teigti, kad dėl pareiškėjo psichologinės būklės jis galėjo jautriau reaguoti į konstatuotus neteisėtus veiksmus. Tokių aplinkybių pareiškėjas nenurodė ir pateiktame apeliaciniame skunde, neakcentavo savo psichologinės būsenos, sveikatos sutrikimų, leidžiančių vertinti, kad jis galėjo jautriau reaguoti į byloje konstatuotus atliktus neteisėtus veiksmus, nes būtent pareiškėjas yra tas subjektas, kurias nurodomą žalą išgyvena (b. l. 115).
Papildomai padidinti pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo sumą nesudaro ir pagrindo pareiškėjo rėmimasis EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją (b. l. 115). Šiuo aspektu pažymėtina, jog nors ir pareiškėjas remiasi EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją ir joje priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu (10 000 Eur), tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamos bylos bei bylos Canali prieš Prancūziją faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, kadangi pastarojoje EŽTT iš esmės pripažino, kad pareiškėjas buvo kalinimas 6 mėnesius kalėjime 9 kv. m. kameroje, atstatytoje baldais, kartu su kitu kaliniu, tačiau pažymėjo, jog tai savaime nesudarė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Teismas, priteisdamas pareiškėjui nurodytą žalos atlyginimo dydį, akcentavo, kad šiuo atveju buvo nustatyti dideli higienos reikalavimų pažeidimai bei itin didelis pareiškėjo judėjimo laisvės ribojimas, neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas buvo vis dėlto pripažintas atsižvelgus į nustatytų pažeidimų kumuliatyvų poveikį. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pareiškėjo atžvilgiu buvo nustatytas minimalaus kalinimo ploto neužtikrinimas, atitinkamų Lietuvos higienos normų pažeidimas ir yra vertinama būtent konkreti pareiškėjo situacija, jo patirti nurodomi išgyvenimai. Be to, kaip jau buvo minėta, priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama į konkrečių individualią situaciją, neteisėtų veiksmų buvimą, konkrečius asmens patirtus išgyvenimus ir EŽTT neformuoja, nepateikia jokių bendrų ir fiksuotų sumų kriterijų, kuriais turėtų privalomai vadovautis Konvencijos valstybių nacionaliniai teismai. Atsižvelgiant į nurodytus išaiškinimus darytina išvada, kad šis pareiškėjo įvardinamas EŽTT sprendimas savaime nagrinėjamu atveju nėra aktualus ir nėra pagrindo juo besąlygiškai remtis sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio.
Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 3 500 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjo L. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip: „Priteisti pareiškėjui L. K. 3 500 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus“.
Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Irmantas Jarukaitis
Romanas Klišauskas
Skirgailė Žalimienė