Administracinė byla Nr. A-3627-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02396-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo B. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas B. A. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), (toliau – ir atsakovas) 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ryšium su laisvės apribojimu buvo laikomas Šiaulių TI nuo 2012 m. birželio 7 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d., pažeidžiant galiojančius teisės aktus, teko naudotis tualetu, kuris nebuvo pilnai atitvertas nuo likusios kameros erdvės, nebuvo užtikrintas privatumas, nebuvo unitazų ir ventiliacijos, nuolat sklido nemalonus kvapas, savo viršutinius drabužius teko skalbti tam nepritaikytose kriauklėse šaltu vandeniu, išskalbtus drabužius teko džiovinti ant lovų, lauku naudotis galėjo tik vieną valandą per dieną, kamerose nebuvo iškvietimo mygtukų. Kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą.
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Pažymėjo, kad pareiškėjas įstaigoje periodiškai buvo laikomas nuo 2012 m. birželio 7 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d. Pareiškėjo skundo reikalavimams prašė taikyti ieškinio senatį.
5. Rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punktu, nustatančiu, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, buvo laikomas skirtingose kamerose vienas arba su dar 1–9 asmenimis ir jam teko nuo 1,85 iki 20 kv. m ploto. Pažymėjo, kad Šiaulių TI kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi, todėl pateikti tikslius kamerose laikomų kartu su pareiškėju asmenų sąrašus nėra galimybės. Atsakovas pabrėžė, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate, yra nuolat perpildyta, Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet tokia situacija nėra pastovi, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Atsakovo atstovas pareiškėjo pretenzijas atsakovui už šį laikotarpį laikė nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.
6. Atkreipė dėmesį į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punktą, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 2 punktą, ir pažymėjo, kad Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas dar iki Taisyklių ir HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
7. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius, kuris yra numatytas teisės aktuose. Dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau.
8. Tvirtino, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.
9. Atsakovas nurodė, kad reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems TI, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso. Manė, kad pareiškėjo pretenzijos dėl pagalbos mygtuko neįrengimo nepagrįstos.
10. Pažymėjo, kad jokie teisės aktai nenumato, jog laisvės atėmimo vietose nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovinti rūbus jų gyvenamosiose kamerose. Šiaulių TI 2012 metais priimti direktoriaus įsakymai dėl suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių ir apatinių asmeninių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo bei cheminio valymo, o 2015 m. lapkričio 2 d. įsakymu nustatyta, kad įstaiga skalbia viršutinius drabužius ne trumpiau kaip 3 mėnesius, jeigu suimtasis (nuteistasis) neturi lėšų asmeninėje sąskaitoje. Atsakovas neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją dėl galimybės nemokamai išsiskalbti ar socialinės paramos skyrimo.
11. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigoje nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė. Šiaulių TI ant rėžiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Nei Taisyklės, nei HN 76:2010 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų. Nurodė, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Todėl pareiškėjo argumentai, jog pasivaikščiojimo trukmė yra per trumpa, neturi jokio teisinio pagrindo.
12. Pažymėjo, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Todėl pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II.

13. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjo B. A. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 350 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
14. Pasisakydamas dėl faktinių bylos aplinkybių reikšmės pareiškėjo prašomos atlyginti žalos atsiradimui, teismas sprendė, kad turi būti atsižvelgta į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.
15. Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas dėl senaties termino taikymo ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2012 m. birželio 7 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d., o į teismą kreipėsi tik 2016 m. spalio 24 d. (pagal spaudą ant voko), nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pateisintų tokį ilgą delsimą, todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 7 d. iki 2013 m. spalio 23 d. teismas nusprendė taikyti ieškinio senatį. Pažymėjo, kad pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2013 m. spalio 24 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d.
16. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad pritaikius ieškinio senatį ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas 387 dienas skirtingose kamerose (Nr. 54, 62, 55, 43, 91, 57, 88 ir 29), vienas arba su dar 1–9 asmenimis.
17. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su netinkamu sanitarinių mazgų kamerose įrengimu, teismas atsižvelgė į HN 76:2010 21 punkto nuostatas, į Taisyklių 14.5 papunkčio reikalavimus, vertino Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. lapkričio 10 d. pažymoje Nr. 62/08-751 pateiktus duomenis. Pažymėjo, kad pats atsakovas pripažįsta, jog Šiaulių TI kamerų sanitariniuose mazguose pareiškėjo laikymo laikotarpiais galėjo būti neįrengti unitazai, nebuvo tinkamos ventiliacijos, nepateikia duomenų, kad sanitariniai mazgai visose pareiškėjo laikymo kamerose jo buvimo laikotarpiais buvo tinkamai izoliuoti nuo likusio kameros ploto, užtikrinant kamerose laikomų asmenų privatumą, todėl pareiškėjas galėjo patirti papildomus nepatogumus, naudodamasis sanitariniu mazgu be unitazo, taip pat dėl iš jo sklindančio nemalonaus kvapo, atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad 17,98 – 18,73 kv. m. kamerose buvo laikoma ir po 7–10 asmenų, o lovos paprastai būna pastatytos praktiškai šalia sanitarinio mazgo.
18. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad pasivaikščioti galėjo tik vieną valandą per dieną, teismas atsižvelgė į Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies ir į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau ir Vidaus tvarkos taisyklės) 92 punkto, taip pat į Taisyklių 21 punkto nuostatas. Iš byloje esančių dokumentų nustatė, kad Šiaulių TI direktorius įsakymu yra nustatęs vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore kasdien trukmę, Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, bendras jų plotas 422,35 kv. m, pasivaikščiojimo kiemelių dydis skirtingas (nuo 17,31 iki 23,43 kv. m), pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2013 m. birželio 26 d. patikrinimo metu nustatė, kad pasivaikščiojimo kiemai Šiaulių TI įrengti ant pastato stogo, ketvirtame aukšte, jų yra 21. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija, kad turėjo galimybę vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtus veiksmus ir laikyti, kad dėl pasivaikščiojimo trukmės pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.
19. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su iškvietimo mygtuko nebuvimo, teismas pažymėjo, kad Taisyklių 14.4. punktas numato, jog tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, tačiau taisyklių 2 punktas numato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovo pateiktoje pažymoje Nr. 60/09-40385 nurodyta, kad pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso, pareiškėjas skundžiasi abstrakčiai, tik dėl paties mygtuko neįrengimo fakto, tačiau nenurodo, kokius nepatogumus jis asmeniškai patyrė dėl tokio mygtuko nebuvimo, dėl kokio incidento kamerose jis negalėjo išsikviesti pareigūnų, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl pagalbos mygtuko nebuvimo, teismo vertinimu, nepagrįstos.
20. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog kamerose rūbus teko skalbti šaltu vandeniu, teismas atsižvelgė į HN 76:2010 21 ir 27 punktų reikalavimus ir pažymėjo, kad šilto vandens tiekimas į kameras nebuvo reglamentuotas, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl karšto vandens nebuvimo kamerose nepagrįstos.
21. Spręsdamas dėl skundo argumentų, kad Šiaulių TI nebuvo sudarytos sąlygos asmeninių rūbų skalbimui, pagrįstumo, teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalimi, HN 76:2010 64 punktu, Vidaus tvarkos taisyklių 107 punktu, atsižvelgė į Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1/10-210 patvirtinto Šiaulių TI skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašo bei 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1/01-236 patvirtinto Šiaulių TI suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašo nuostatas ir pažymėjo, kad aukščiau paminėtose teisės normose nėra įsakmiai nurodyta, kad asmenų drabužiai turi būti skalbiami nemokamai, laisvės atėmimo vietos turi tik pareigą sudaryti galimybę kalintiems asmenims išsiskalbti savo drabužius. Nesant imperatyvaus nurodymo tai daryti nemokamai, spręstina, kad administracija, nustatydama atitinkamą viršutinių drabužių skalbimo tvarką, teisės normų nepažeidė. Byloje nėra duomenų, kad dėl asmeninių drabužių ar asmeninės patalynės skalbimo pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją, kad Šiaulių TI buvo atsisakyta skalbti jo asmeninius drabužius ar patalynę, todėl pareiškėjo skundą dalyje dėl to, jog jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti drabužius, atmetė.
22. Vadovaudamasis CK nuostatomis dėl žalos atlyginimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika bylose dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, atsižvelgęs į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjas 387 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose buvo netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, ir šie nustatyti pažeidimai galėjo sukelti pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus. Kita vertus, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą – 50 000 Eur. Šiuo aspektu pabrėžė, jog pareiškėjas dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų Šiaulių TI laikotarpiu nesiskundė nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms institucijoms, nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nenurodė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendė, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus (išskyrus reikalavimus kamerų plotui, kas konstatuota įsiteisėjusiu teismo sprendimu). Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
23. Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią LVAT praktiką sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 350 Eur.

III.

24. Pareiškėjas B. A. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti pilna apimtimi.
25. Pareiškėjas nesutinka su jo skundo reikalavimams taikyta ieškinio senatimi ir prašo ją atnaujinti. Pažymi, kad teisės aktai nereglamentuoja, kokios termino atnaujinimo priežastys yra svarbios, ir teigia, kad jis ankščiau apie savo teisių pažeidimus nežinojo, nes yra romų tautybės, baigęs tik kelias klases, teisės aktų neišmano, apie priteisimas kompensacijas išgirdo iš televizijos, o apie EŽTT nutarimus nieko nežinojo, be to ilgą laiką buvo neveiksnus.
26. Apeliaciniame skunde, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui dėsto tas pačias aplinkybes dėl pasivaikščiojimo laiko trukmės, nurodydamas, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą yra išaiškinęs, kad suimtasis ar nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas būti lauke.
27. Nurodo, kad spręsdamas dėl pareiškėjo atžvilgiu padarytų pažeidimų, teismas turėjo vadovautis ir tarptautiniais teisės aktais.
28. Pažymi, kad nors dėl pastato būklės tinkamos ventiliacijos neįrengimas, netinkamas natūralus apšvietimas, iškvietimo mygtuko neįrengimas, karšto vandens nebuvimas kamerose ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams, tačiau tokie neatitikimai prieštarauja Konvencijos, Visuotinės Žmogaus teisių deklaracijos, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos ir Europos kalinimo taisyklių nuostatoms.
29. Mano, kad neteisėta veika gali pasireikšti nesilaikant ir tarptautinių teisės aktų reikalavimų.
30. Pabrėžia, kad vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas neapskundė pareigūnų veiksmų, nedaro jų teisėtais.
31. Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
32. Nurodo, kad pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu.
33. Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.
34. Nurodo, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, be to, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Atsakovas tinkamai įgyvendina minėtus teisės aktų reikalavimus, nes toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, o teismas abejoti valstybinės institucijos paaiškinimais neturėjo pagrindo.
35. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nurodo, kad tiek pareiškėjo skunde, tiek apeliaciniame skunde lakoniškai dėstomi įrodymais nepagrindžiami pareiškėjo argumentai, reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai, nebūtinai kilę dėl laikymo sąlygų. Teismas ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus apie apelianto laikymo Šiaulių TI aplinkybes ir sąlygas, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir vadovavosi teismų praktika analogiško pobūdžio bylose.
36. Be to, nors apeliantas tvirtina, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizuoja. Pažymi, kad apeliantas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui. Paminėtų aplinkybių (dėl minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir t. t.) administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, todėl nukrypti nuo jau suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį precedentą nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

37. Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.
38. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Šiaulių TI veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, laikotarpiu 2012 m. birželio 7 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d., atlyginimo.
39. Teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą buvo pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtiną spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
40. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, sprendime konstatavo, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, be to, jis nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pateisintų tokį ilgą delsimą, ir pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo ginčijamu laikotarpiu atsakovo atstovo prašymu taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir pažymėjo, kad pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2013 m. spalio 24 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d.
41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su ieškinio senaties taikymu ir prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nurodydamas, kad jis ankščiau apie savo teisių pažeidimus nežinojo, nes yra romų tautybės, baigęs tik kelias klases, teisės aktų neišmano, apie priteisimas kompensacijas išgirdo iš televizijos, o apie EŽTT nutarimus nieko nežinojo, be to ilgą laiką buvo neveiksnus.
42. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino taikymu, pažymi, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to, tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261- 98/2013).
43. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
44. Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).
45. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
46. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad teisės aktai, reglamentuojantys higienos reikalavimus, įskaitant teisės aktus, numatančius neturtinės žalos atlyginimo tvarką bei ieškinio senaties terminus, yra tinkamai paskelbti. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
47. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, tačiau skundą teismui jis pateikė tik 2016 m. spalio 24 d., t. y. pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą ginti galbūt pažeistas savo teises. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis ankščiau apie savo teisių pažeidimus nežinojo, nes yra romų tautybės, baigęs tik kelias klases, teisės aktų neišmano, apie priteisimas kompensacijas išgirdo iš televizijos, o apie EŽTT nutarimus nieko nežinojo, ilgą laiką buvo neveiksnus, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą.
48. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo skundo padavimo teismui datą, nenustatęs aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, tinkamai aiškindamas ir taikydamas ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai vertino, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 7 d. iki 2013 m. spalio 23 d.
49. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad spręsdamas dėl pareiškėjo atžvilgiu padarytų pažeidimų, teismas turėjo vadovautis ir tarptautiniais teisės aktais, nes neteisėta veika gali pasireikšti nesilaikant ir tarptautinių teisės aktų, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad įvertinus Europos teisės įtaką, administraciniuose teismuose sprendžiant ginčus dėl kalinimo sąlygų ypač svarbios Konvencijos 3 straipsnio nuostatos ir jų turinį pildanti EŽTT jurisprudencija, kuri analizuojamu klausimu pakankamai nuosekli ir išplėtota. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai yra konstatavęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Kita vertus, Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1162-525/2017).
50. Taigi, atsižvelgus į nurodytus argumentus, pabrėžtina, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei kitų su tuo susijusių klausimų (pvz., ieškinio senaties, konkrečių ploto normų kamerų tipo (ar palatos) patalpoms ar kitų konkrečių reikalavimų kamerų įrengimui, ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos ir pan.), o pats EŽTT suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1899-575/2017, 2017 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-858/2017, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-261/2017 ir kt.).
51. Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su argumentu, kad šiuo atveju būtina vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie, anot pareiškėjo, prieštarauja tarptautiniams, o tik Konvencija ir kitais tarptautiniais teisės aktais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1888-520/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1235-858/2017 ir kt.).
52. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjo argumentą dėl suteikiamo nepakankamo laiko pasivaikščioti gryname ore. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip valandą pasivaikščioti gryname ore, o byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo suteikiama mažiau negu valanda pasivaikščioti gryname ore ar buvo kliudoma pasinaudoti šia teise, šių aplinkybių neneigia ir pats pareiškėjas. Atsižvelgiant į galiojantį teisinį reglamentavimą, nagrinėjamu atveju dėl pasivaikščiojimų trukmės pagrįstai nebuvo nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas), nes Šiaulių TI neturėjo pareigos suteikti pareiškėjui pasivaikščioti gryname ore ilgiau kaip valandą.
53. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į 50 ir 51 punktuose išdėstytus argumentus, sutinka ir  su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl karšto vandens nebuvimo kamerose ir dėl pagalbos mygtuko neįrengimo ir jų nekartoja.
54. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su netinkamu natūraliu apšvietimu, teisėjų kolegija nepasisako, nes pareiškėjas tokių reikalavimų savo skunde pirmosios instancijos teismui nekėlė, o pirmosios instancijos teismas jų nenagrinėjo. Pastebi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstais pripažino pareiškėjos skundo reikalavimus dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ir tinkamos ventiliacijos nebuvimo kamerose.
55. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).
56. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).
57. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys patvirtina, jog įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimu administracinėje byloje pareiškėjui B. A. priteistas 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas dėl netinkamų kalinimo sąlygų (kameros ploto) Šiaulių TI, už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 4 d. iki 2014 m. spalio 16 d. Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, pritaikęs ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas sprendė dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 24 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d. Nors pareiškėjas 2015 m. skunde teismui ir nenurodė argumentų dėl netinkamų higienos sąlygų Šiaulių TI kamerose, o teismas tik nagrinėjamoje byloje konstatavo higienos normų pažeidimus dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negalima teigti, kad iš esmės tuo pačiu kalinimo laikotarpiu pareiškėjas patyrė nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą ir kt., tik dėl ploto trūkumo arba tik dėl kitų higienos sąlygų pažeidimo Šiaulių TI. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes ir į tai, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjui jau buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, įvertinus pareiškėjo patirtus išgyvenimus dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, kuriuos iš dalies sąlygojo ir nagrinėjamoje byloje konstatuoti pažeidimai, be to, atsižvelgdama į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje taikė tinkamą nustatytiems pažeidimams neturtinės žalos atlyginimo dydį – 350 Eur.
58. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju

apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo B. A. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė