Administracinė byla Nr. A-744-1062/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02626-2015-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3; 53.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. birželio 28 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas V. K. su 2015 m. gegužės 7 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 22 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–4).
Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2014 m. kovo 31 d. iki 2015 m. balandžio 8 d. jis Lukiškių TI-K kameroje Nr. 226A buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. V. K. negalėjo išsimiegoti, kadangi lova buvo pastatyta šalia šilumos vamzdžio, kuris vasarą buvo labai šaltas, o žiemą karštas. Kameroje nebuvo pakankamai vietos judėti, kadangi ją užėmė gultai, stalas, kėdės, spintelė daiktams susidėti bei sanitarinis mazgas, kuris tik iš vienos pusės buvo atitvertas sienele. Pareiškėjas taip pat negalėjo tinkamai pavalgyti, nusiprausti. V. K. pažymėjo, kad 2014 m. rugsėjo mėnesį į kamerą, kurioje jis gyveno, buvo uždarytas dar vienas asmuo, todėl trūko judėjimo laisvės ir nebuvo laikomasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto reikalavimų.
Pareiškėjas akcentavo, kad dėl patirtų nepatogumų ir trikdomos psichinės sveikatos jam ne kartą teko kreiptis į psichiatrą ir vartoti stiprius psichiką veikiančius medikamentus. Pažymėjo, kad kaip savo praktikoje yra nurodęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamu pagrindu pripažinti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.
Atkreipė dėmesį, kad atsakovo atstovo padaryti pažeidimai sudarė prielaidas V. K. patirti neigiamus išgyvenimus, dvasinę skriaudą, sukėlė jam dvasines kančias bei psichinių sutrikimų paūmėjimą, nepilnavertiškumo jausmą ir kankinimus. Pažymėjo, kad žmogaus garbę bei orumą užtikrinančių bausmės atlikimo sąlygų nesudarymas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsniu. Pažymėjo, kad tai nėra pirmas kartas, kai Lukiškių TI-K nėra užtikrinamos tinkamos kalinimo sąlygos. Teigė, kad dėl nurodytų aplinkybių patyrė 20 000 Eur neturtinę žalą.
V. K. pažymėjo, kad atlikdamas bausmę, jis dažnai pasivaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelius buvo vedamas ne eilės tvarka. Be to, pareiškėjas buvo vedamas į pasivaikščiojimo kiemelius, kurių asfaltas buvo duobėtas, sienos padengtos kalkėmis ir dėl to plyšto avalynė bei tepėsi drabužiai. Pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo šiukšlių dėžių ir peleninių, o jų durys buvo spygliuotos. Taip pat nebuvo mygtukų prižiūrėtojams pakviesti, o belsti ranka ar koja nebuvo įmanoma dėl spygliuotų durų. Esant tokios sąlygoms, pasivaikščiojimai nebuvo saugūs. Suoliukai buvo įrengti nepatogioje vietoje ir nebuvo uždengti nuo sniego ir lietaus, be to, jie buvo suirę, o kai kuriuose pasivaikščiojimo kiemeliuose suoliukų iš viso nebuvo. Pasivaikščiojimo kiemelių stogeliai buvo padaryti iš asbesto, kurį Europos Sąjungos šalyse draudžiama naudoti, kaip sukeliantį vėžį. Pažymėjo, kad ant žemės patekusios asbesto dulkių dalelės pareiškėjui sportuojant, bėgiojant ar šluojant kiemelį pateko į kvėpavimo takus ir kėlė didelę riziką jo sveikatai. V. K. neaišku, kodėl jis nebuvo vedamas į tinkamesnius pasivaikščiojimo kiemelius. Pažymėjo, kad užsinorėjus atlikti gamtinius reikalus, dėl pablogėjusios sveikatos ar oro sąlygų jam nebuvo sudaroma galimybė anksčiau išeiti iš pasivaikščiojimo kiemelio. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas skundėsi Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tačiau padėtis nepasikeitė. V. K. atkreipė dėmesį, kad dažnai pasivaikščioti buvo vedamas dienotvarkėje nenustatytu laiku apie 13.00–13.15 val., kai dar vyko pietūs, todėl nebuvo įmanoma normaliai pavalgyti, o grįžus maistas jau būdavo atvėsęs. Į prašymus vesti pasivaikščioti vėliau pareigūnai nereagavo. Dėl garbę bei orumą užtikrinančių bausmės atlikimo sąlygų nesudarymo pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų, dvasinių išgyvenimų, emocinę depresiją, pažeminimą ir dvasinę skriaudą. Šiuos neigiamus išgyvenimus V. K. vertino 2 000 Eur suma.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Papildomai pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 226A nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 11–17).
Atsakovas paaiškino, kad nuo 2014 m. kovo 31 d. iki 2014 m. liepos 9 d., nuo 2014 m. liepos 11 d. iki 2014 m. rugsėjo 24 d., 2014 m. gruodžio 9 d., 2015 m. vasario 9 d. ir 2015 m. balandžio 8 d. asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o nuo 2014 m. liepos 10 d. iki 2014 m. liepos 11 d. V. K. nebuvo įstaigoje. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą kalinimo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K nedaro įtakos suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Akcentavo, kad nuteistieji ir suimtieji Lukiškių TI-K į kameras skirstomi laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis plotas neatitikti teisės aktuose nustatytų ribų. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpiau – atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nurodytas inventorius. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus lėšų iš valstybės biudžeto.
Pažymėjo, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – Higienos norma HN 76:2010), 21 punktą, sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto turi būti atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio mūrine sienele ir šių reikalavimų Lukiškių TI-K yra laikomasi. Langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 86 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei to paties straipsnio 3 dalimi ir 89 straipsniu, nuteistieji, atsižvelgiant į grupę, kuriai yra priskirti, turi teisę ne trumpiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimas gryname ore yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Pasivaikščiojimo kiemeliai Lukiškių TI-K išdėstyti I, II bei III korpusuose. I korpuse yra 29 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotai yra nuo 17,34 kv. m iki 23,14 kv. m; II korpuse – 14 atskirų pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotai yra nuo 34,16 kv. m iki 37,40 kv. m, o III korpuse yra 5 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotai yra nuo 15,55 kv. m iki 31,05 kv. m. Pasivaikščiojimo kiemeliai nuolat valomi ir tvarkomi. Juos tvarko kiemsargis, į šiuos darbus taip pat gali būti įtraukti nuteistieji. Šiferio lakštais yra padengti I ir III korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai, tačiau šie lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose tvirtai surišti su užpildu, todėl į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nėra pavojingi. Atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo įrengti iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“.
Atsakovas atkreipė dėmesį, kad V. K. skundą grindžia abstrakčiais argumentais ir reiškia bendro pobūdžio bei nekonkrečius nusiskundimus. Lukiškių TI-K teigimu, tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai bei patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovas V. K. reikalavimą atlyginti neturtinę žalą traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti iš valstybės (sąžiningų mokesčių mokėtojų).
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, deliktinė atsakomybė kyla, kai nustatytos visos būtinos sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, padariniai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei kilusių padarinių. Taigi, šiuo atveju būtina nustatyti ne tik tai, ar Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai, bet ir, ar toks veikimas ar neveikimas lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Lukiškių TI-K nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą tenkino iš dalies – jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, skundo reikalavimą priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš to, kad nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. lapkričio 3 d. pareiškėjas buvo vedamas pasivaikščioti pietų metu, todėl negalėdavo pavalgyti, teismas paliko nenagrinėtą, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 119–124).
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį, civilinė atsakomybė kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 straipsnis) bei teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 straipsnis). Visas būtinas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas.
Teismas nustatė, kad V. K. Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu (2014 m. kovo 31 d.–2015 m. balandžio 8 d.) praleido 373 dienas. Pareiškėjas buvo kalinamas kameroje Nr. 226A, nuo 2014 m. balandžio 16 d. iki 2014 m. balandžio 24 d. – kameroje Nr. 215, o 2015 m. balandžio 8 d. – kameroje Nr. 242.
Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ yra nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Remdamasis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad kameros Nr. 226A plotas yra 5,49 kv. m, todėl laikotarpiais, kai nurodytoje kameroje pareiškėjas buvo laikomas vienas, jam buvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas. Lukiškių TI-K pateikti duomenys patvirtina, kad 193 dienas, t. y. nuo 2014 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. gruodžio 8 d., nuo 2014 m. gruodžio 10 d. iki 2015 m. vasario 8 d. ir nuo 2015 m. vasario 10 d. iki 2015 m. balandžio 7 d. kartu su pareiškėju kameroje Nr. 226A buvo laikomas dar vienas nuteistasis, taigi nurodytais laikotarpiais V. K. nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje pareiškėjui tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui buvo sudarytos papildomos sąlygos ilgiau nei vieną valandą būti gryname ore, pasivaikščioti, sportuoti, todėl jis negalėjo pripažinti, kad įstaiga nepakankamą kameros plotą V. K. kompensavo suteikdama pakankamą judėjimo laisvę, galimybę dalyvauti užimtumo programose ar panašiai.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.5 punkte įtvirtinta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Nurodyta nuostata patvirtina, kad imperatyvaus reikalavimo visiškai atitverti sanitarinį mazgą nėra. Higienos normos HN 76:2010 21 punkte yra nustatytas reikalavimas, kad sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskiroje patalpoje, taip pat taikomas tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad sanitarinio mazgo atskyrimas sienele nuo bendro kameros ploto atitinka minėtą reguliavimą, todėl negali būti vertinamas kaip pareiškėjo teisių pažeidimas.
Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, kad jis negalėjo tinkamai išsimiegoti, trūko privatumo, buvo apsunkintas judėjimas, teismas nurodė, kad šios aplinkybės yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Higienos normos HN 76:2010 18.4 punkte yra nustatyta, jog laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kurie turi būti periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Pasivaikščiojimo kiemų įrengimui taikytini reikalavimai yra nustatyti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skyriuje (18–21 punktai). Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, kad atlikus patikrinimą, pažeidimų Lukiškių TI-K įrengtuose pasivaikščiojimo kiemuose nebuvo išaiškinta. Priešingai, patikrinimo metu buvo nustatyta, kad šie kiemai yra švarūs ir tvarkingi. Pareiškėjas teigė, kad pasivaikščiojimo kiemuose yra įrengtas stogelis pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenustato, kad pasivaikščiojimo kiemuose turi būti įrengtos peleninės ar šiukšlių dėžės.
Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktu nuo 2001 m. sausio 1 d. buvo uždrausta naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomuose gyvenamuosiuose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose). Lukiškių TI-K pateikti duomenys patvirtina, kad I ir III korpuse įrengtų pasivaikščiojimo kiemų konstrukcijose buvo panaudota asbesto turinti šiferio danga, tačiau pasivaikščiojimo kiemai buvo įrengti iki 2001 m. sausio 1 d. Lukiškių TI-K patvirtino, kad šiferio lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose tvirtai surišti su užpildu, todėl į aplinką neišsiskiria ir nekelia pavojaus sveikatai. Įvertinęs tai, teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog pasivaikščiojimo kiemai neatitinka teisės aktų reikalavimų bei kelią pavojų žmonių sveikatai.
V. K. taip pat teigė, jog per laikotarpį nuo 2014 m. kovo 31 d. iki 2015 m. balandžio 8 d. jis buvo vedamas pasivaikščioti pietų metu, todėl negalėjo pavalgyti. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-5455-815/2015, kurioje V. K. prašė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti neturtinę žalą. Pareiškėjo reikalavimas, be kita ko, buvo kildinamas iš to, kad nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. lapkričio 3 d. jis buvo vedamas pasivaikščioti dienotvarkėje nustatytu pietų metu, todėl atvėsdavo V. K. skirtas maistas. Šioje administracinėje byloje priimtas 2015 m. spalio 19 d. sprendimas buvo apskųstas apeliacine tvarka. Įvertinęs nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 4 punktu, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo dalį, kurioje buvo prašoma priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš to, kad nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. lapkričio 3 d. jis pasivaikščioti buvo vedamas pietų metu, todėl negalėdavo pavalgyti, paliko nenagrinėtą.
Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K 2016 m. sausio 7 d. pažymoje Nr. 24-174 nurodė, jog negali pateikti duomenų, kada V. K. buvo vedamas pasivaikščioti gryname ore, kadangi tokia apskaita nėra vedama. Atsakovo atstovas pagal pareiškėjo V. K. skundą Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-5455-815/2015 pateikė duomenis, kokiu paros metu pareiškėjas buvo vedamas pasivaikščioti. Įvertinęs šias aplinkybes bei atsižvelgęs į administracinių teismų praktiką bylose dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, teismas sprendė, kad nesant objektyvių duomenų, paneigiančių V. K. skunde išdėstytus argumentus, visos abejonės dėl to, kad 185 dienas (nuo 2014 m. kovo 31 d. iki 2014 m. balandžio 29 d. ir nuo 2014 m. lapkričio 4 d. iki 2014 m. balandžio 8 d.) pasivaikščioti jis buvo vedamas pietų metu, taip apribojant pareiškėjui galimybę pavaldyti, turi būti vertinamos jo naudai.
Išanalizavęs Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalies, Higienos normos HN 76:2010 6 punkto bei Konvencijos 3 straipsnio nuostatas ir atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus bei Lietuvos administracinio teismo praktiką, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ar kitų teisės aktus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama į kitas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, jo fizinį ir psichologinį poveikį, nukentėjusiojo lytį, amžių bei jo sveikatos būklę. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, t. y. neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui, būtų pasirūpinta kalinio sveikata.
Išanalizavęs V. K. sveikatos istorijos duomenis, teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo konsultuotas gydytojų specialistų (psichologų, psichiatrų), skundėsi jaučiantis nerimą, nostalgiją, įtampą, paniką, nemigą, dirglumą ir kitus sutrikimus. V. K. buvo skirtas medikamentinis gydymas. Įvertinęs pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, jo paaiškinimus, pateiktus teismo posėdyje, bei sveikatos istorijos duomenis, teismas sprendė, jog V. K. neįrodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo padarytas negrįžtamas poveikis jo fizinės ar psichinės sveikatos būklei. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo nurodyti nusiskundimai priežastiniu ryšiu nebuvo susiję su nustatytais Lukiškių TI-K neteisėtais veiksmais.
Atsižvelgęs į V. K. kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, t. y. 193 dienas jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, 185 dienas nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos pasivaikščioti gryname ore, į tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu V. K. atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui turi būti priteista 2 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Nenustatęs, kad V. K. patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, o jų mastas būtų itin didelis, pirmosios instancijos teismas priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti laikė tinkama priemone netinkamų kalinimo sąlygų sukeltoms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
III.
Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą, kurį vėliau patikslino, prašydamas pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai – iš atsakovo priteisti 22 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 131–133, 139–143).
Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia šiais argumentais:
- Teismas neobjektyviai tyrė įrodymus, neteisingai ir neskaidriai vertino aplinkybes bei netinkamai vadovavosi teismų praktika, įstatymais ir kitais teisės aktais, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.
- Teismo priteistas 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra neadekvatus jo patirtoms neigiamoms pasekmėms bei neatitinka kitose administracinėse bylose pareiškėjo gautų kompensacijų dydžio.
- Lukiškių TI-K pažeidimas, pasireiškęs minimalaus kameros ploto neužtikrinimu, buvo nepertraukiamas, sąmoningas ir pakartotinis.
- Kameros Nr. 226A plotas, įskaitant baldus ir sanitarinį mazgą, yra 5,49 kv. m. Pareiškėjo lova (gultas) stovėjo šalia šiluminio vamzdžio, kuris, priklausomai nuo sezono, buvo šiltas arba buvo šaltas. Šioje kameroje pareiškėjas iš viso praleido 373 paras ir jo galimybės laisvai judėti buvo stipriai suvaržytos.
- Teismas iš esmės nevertino aplinkybių, susijusių su privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimu (V. K. esant tualete, jį galėjo stebėti kitas nuteistasis ir pareigūnai). Reikalavimų, nustatytų sanitarinio mazgo įrengimui, nesilaikymas sudaro prielaidas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
- Lukiškių TI-K kameroje Nr. 226A nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas ir tai patvirtina Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 20 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)PA-70.
- Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė psichinės sveikatos sutrikimų, dvasinių kančių, todėl ne kartą kreipėsi į gydytojus, jam buvo paskirti psichiką stipriai veikiantys vaistai. Ši aplinkybė vienareikšmiškai turėtų būti aiškinama pareiškėjo naudai.
- Atsakovo atstovas į bylą nepateikė nuotraukų, kuriose būtų užfiksuota reali padėtis kameroje ir pasivaikščiojimo kiemeliuose bei kitų prašytų pateikti duomenų ir nepaaiškino, kodėl pareiškėjas pasivaikščioti buvo vedamas ne eilės tvarka.
- Teismas pripažino, kad 185 paras buvo suvaržyta pareiškėjo galimybė pavalgyti (tuo metu jis buvo vedamas pasivaikščioti), tačiau už šį pažeidimą konkretaus neturtinės žalos atlyginimo nepriteisė. Pareiškėjas papildomai nurodė, kad jam turėjo būti suteikti 1,5 valandos pasivaikščiojimai, o buvo suteikti tik vienos valandos pasivaikščiojimai, tačiau šis pažeidimas nebuvo konstatuotas.
- Pasivaikščiojimo kiemeliai nebuvo tinkamai įrengti, netvarkingi, nebuvo galimybės išsikviesti pagalbos bei anksčiau baigti pasivaikščiojimo.
- Vilniaus visuomenės sveikatos centras pasivaikščiojimų kiemelius tikrina tik Higienos normos HN 76:2010 18.4 punkto laikymosi aspektu (ar jie valomi, laistomi), tačiau sveikos aplinkos užtikrinimo požiūriu Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai neturi įrodomosios reikšmės.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl V. K. prašymo priteisti 22 000 Eur neturtinės žalos, kurią jis kildina iš netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų, atlyginimą, pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismas V. K. skundo reikalavimą priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš to, kad nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. lapkričio 3 d. pareiškėjas buvo vedamas pasivaikščioti pietų metu, todėl negalėdavo pavalgyti, paliko nenagrinėtą, o likusią skundo dalį atmetė. V. K. su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir prašo jo skundą tenkinti visiškai.
Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje (šiuo atveju Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose) negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas, vertindamas, ar pareiškėjo teisė į minimalią ploto normą Lukiškių TI-K ginčo kameroje Nr. 226A nebuvo pažeista, pagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, kuriuose nurodyta, kada minėtoje kameroje ir su kiek asmenų V. K. buvo laikomas (b. l. 11, 73). Pateikti duomenys yra pakankamai išsamūs, kad būtų galima įvertinti, ar Lukiškių TI-K pareiškėjo atžvilgiu pažeidė minimalaus ploto reikalavimus. Lukiškių TI-K pateikti duomenys patvirtina, kad V. K. nuo 2014 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. gruodžio 8 d. įskaitytinai, nuo 2014 m. gruodžio 10 d. iki 2015 m. vasario 8 d. įskaitytinai ir nuo 2015 m. vasario 10 d. iki 2015 m. balandžio 7 d. įskaitytinai Lukiškių TI-K kameroje Nr. 226A, kurios plotas yra 5,49 kv. m (b. l. 11), buvo laikomas su dar vienu asmeniu, taigi 193 dienas buvo pažeista jo subjektinę teisė būti kalinam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Taigi, šį laikotarpį Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Visą kitą ginčo laikotarpį V. K. kalint tiek nurodytoje, tiek kitose Lukiškių TI-K kamerose (kameros Nr. 215 ir Nr. 242) minimalūs vienam asmeniui privalomo ploto reikalavimai nebuvo pažeisti.
Atsakydama į pareiškėjo prašymą atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Akcentuotina tai, kad nacionaliniai teisės aktai (minėtas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m), atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo atstovo padarytus teisės pažeidimus.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad kiti V. K. skunde nurodyti nepatogumai (negalėjimas judėti, pavalgyti ir tinkamai išsimiegoti bei šilumos vamzdžio įrengimas prie lovos) buvo neatsiejamai susiję su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir turi būti vertinami kaip šio pažeidimo dalis.
V. K. taip pat nurodė, kad sanitarinis mazgas buvo tik iš vienos pusės atitvertas sienele. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, tačiau tokia tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas ginčo metu galiojusios Higienos normos HN 76:2010 21 punkto, kuriame nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, reikalavimų įvykdymas. Tokių teisės aiškinimo taisyklių nuosekliai laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, formuojamoje iš esmės analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016 ir kt.), pagal kurią aptartas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą ir jį pažeidžia. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šiuo aspektu nekonstatavo V. K. teisės į kalinimą tinkamomis sąlygomis pažeidimo.
Pirmosios instancijos teisme 2016 m. sausio 26 d. vykusiame teismo posėdyje pareiškėjas akcentavo, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 226A nėra užtikrinamas tinkamas natūralus apšvietimas, tačiau šios aplinkybės teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai nevertino. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 20 d. patikrinimo akto Nr. 13(13.3)PA-70, kuriuo V. K. grindė nurodytą pažeidimą, matyti, kad natūralaus apšvietimo koeficientas neatitiko Higienos normoje HN 76:2010 reglamentuojamos vertės (b. l. 44–46), taigi pareiškėjo argumentas dėl netinkamo Lukiškių TI-K kameros Nr. 226A apšvietimo yra pagrįstas.
Savo teisių pažeidimą V. K. grindė ir tuo, kad Lukiškių TI-K administracija nesudarė jam tinkamų sąlygų pasivaikščioti gryname ore, kadangi pasivaikščioti jis buvo vedamas pietų metu ir ne eilės tvarka, pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko teisės aktų reikalavimų, jų įrengimui naudotos statybinės medžiagos kenkė sveikatai.
Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-5455-815/2015, kurioje V. K. prašė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti neturtinę žalą, 2015 m. spalio 19 d. priėmė sprendimą. Minėtoje administracinėje byloje pareiškėjas savo reikalavimą kildino ir iš, nuo nuomone, netinkamų pasivaikščiojimo sąlygų. Pareiškėjas nurodė, kad apie pusmetį naudojantis galimybe pasivaikščioti gryname ore, jam teko patirti didelių nepatogumų, emocinę depresiją, kankinimą, kitokį nežmonišką elgesį, kadangi nebuvo sudarytos tinkamos bausmės atlikimo sąlygos ir neužtikrintas asmenų lygiateisiškumas, pareiškėjas pasivaikščioti išvedamas ne eilės tvarka. Be to, pasivaikščiojimo kiemeliuose Nr. 10, Nr. 11, Nr. 21 ir Nr. 24 įrengtos vidinės grotos, kurių neturi būti. Kiemeliuose nėra įrengti iškvietimo mygtukai, dėl to sunku, esant reikalui, prisikviesti prižiūrėtoją (prižiūrėtojų kieme nebūna). Esant nepalankioms oro sąlygoms, nėra sudarytos sąlygos grįžti į gyvenamąją kamerą. Pasivaikščiojimo kiemeliai duobėti, taigi, plyšta ir susidėvi avalynė. Be to, pasivaikščiojimo kiemeliuose stogeliai būna nekokybiški, iš šiferio, kurio negalima naudoti dėl kenksmingumo sveikatai. Be to, prižiūrėtojai neleidžia naudotis kitais kiemeliais, nors dalis jų būna tušti. Kiemeliuose nėra šiukšlių dėžių ar peleninių. Kiemelių durys yra su aštriais spygliais, todėl norint pasikviesti prižiūrėtoją pasibeldžiant ar netyčia atsitrenkus į šiuos spyglius, galima susižaloti. Šios aplinkybės patvirtina, kad savo skundo dalį dėl pasivaikščiojimo tvarkos bei pasivaikščiojimo kiemelių netinkamumo V. K. iš esmės grindė tokios pačiomis aplinkybėmis, dėl kurių jau buvo pateikęs skundą teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas minėtą administracinę bylą dėl pareiškėjų nurodytų galimų pažeidimų, vertino laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. lapkričio 3 d. Atsižvelgęs į tai, bei įvertinęs aplinkybę, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-5455-815/2015 nebuvo įsiteisėjęs (įsiteisėjo tik 2016 m. spalio 31 d.), pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 4 punktu, turėjo palikti nenagrinėtą ne tik skundo dalį, kurioje buvo prašoma priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš to, kad nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. lapkričio 3 d. V. K. buvo vedamas pasivaikščioti pietų metu, bet visą jo skundo reikalavimų dalį, susijusią su neturtine žala, minėtu laikotarpiu patirta dėl galbūt netinkamo pasivaikščiojimų organizavimo bei pasivaikščiojimo kiemelių netinkamumo. Kadangi šiuo metu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-5455-815/2015 yra įsiteisėjęs, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 2 punktu, ši aptarta administracinės bylos dalis, kuri nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėta iš esmės, įsiteisėjus teismo sprendimui turi būti nutraukta.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje, laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 2 dalis). Higienos normos HN 76:2010 18.4 punkte yra nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kurie turi būti periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Pasivaikščiojimo kiemų įrengimui taikytini reikalavimai yra nustatyti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse. Šių taisyklių 18 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų uždarojoje teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu grotuotu rėmu. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal šių taisyklių 14 punkte nustatytus reikalavimus. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylą, kuria jis vaikšto, stebėdamas nuteistuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių (Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19 punktas). Duryse tvirtinami mechaniniai arba elektromechaniniai ar kitos konstrukcijos užraktai, kad nebūtų galimybės užraktų ir jų tvirtinimo elementų pasiekti iš gyvenamojo kambario pusės (Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal šių taisyklių 14.4 punktą). Pagal tų pačių taisyklių 21 punktą, pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios.
Byloje esantys Vilniaus visuomenės sveikatos centro ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. kovo 31 d. iki 2014 m. balandžio 29 d. įskaitytinai ir nuo 2014 m. lapkričio 4 d. iki 2015 m. balandžio 8 d. įskaitytinai) atliktų patikrinimų aktai patvirtina, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai buvo švarūs ir sutvarkyti, Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nebuvo nustatyta ir jokių pastabų nebuvo pateikta (b. l. 44–46, 75). Pažymėtina, kad šiukšlių dėžių, peleninių bei pagalbos mygtukų pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengimo teisės aktai nenustato, o spygliais padengtomis durimis siekiama sulaikyti asmenis nuo neteisėtų veiksmų atlikimo.
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Teismo turimais duomenimis, Lukiškių TI-K I ir III korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai yra padengti šiferio lakštais, tačiau pasivaikščiojimo kiemai įrengti iki 2001 m. sausio 1 d. Šiferio lakštai Lukiškių TI-K nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose tvirtai surišti su užpildu, todėl į aplinką neišsiskiria ir nekelia pavojaus sveikatai. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad pasivaikščiojimo kiemai kelią pavojų pareiškėjo sveikatai.
Lukiškių TI-K 2015 m. balandžio 13 d. rašte Nr. 96-855 nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra kasmet remontuojami bei tvarkomi, planuojama keisti jų dangą, sienas, tinklą ir pašalinti šiferinį stogelį (b. l. 5).
Apibendrinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. K. argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemelių netinkamumo negali būti laikomi pagrįstais. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pasivaikščiojimo kiemeliai atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo teiginiai dėl pasivaikščiojimo kiemelių nesaugumo atmetami kaip nepagrįsti.
Atsakovui nepateikus nei dienotvarkės, kurioje būtų nurodytas pasivaikščiojimų laikas, nei duomenų, kada V. K. buvo vedamas pasivaikščioti, pirmosios instancijos teismas aplinkybes dėl pasivaikščiojimo tvarkos organizavimo vertino pareiškėjo naudai ir pripažino Lukiškių TI-K pažeidimą. Analogiškai turi būti vertinami ir pareiškėjo argumentai dėl galimybės jam anksčiau nustatyto laiko išeiti iš pasivaikščiojimo kiemelio nesudarymo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K pateikė institucijos turimus įrodymus, todėl nėra pagrindo jai skirti baudą vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu.
Kadangi V. K. aplinkybes, kad buvo pažeista pasivaikščiojimo trukmė, nurodė tik apeliacinės instancijos teismui, o nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme šių aplinkybių neginčijo, teisėjų kolegija šių aplinkybių neanalizuoja.
V. K. teigimu, neužtikrinant tinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų, jis buvo kankinamas. Pažymėtina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau net ir nesant tokio tikslo, neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad atsakovo atstovas sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ar išskyrė jį iš kitų subjektų. Atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nustatyti Lukiškių TI-K pažeidimai nesudaro prielaidų V. K. patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo jam priteistinos neturtinės žalos dydį, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.
Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma.
Taigi, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo trukmę, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, pažeidimų intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus bei sveikatos pablogėjimą, ginamų vertybių pobūdį bei teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius bei kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 2 000 Eur suma, priešingai nei teigia V. K., yra pakankama pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Nors pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokios konkrečios sumos pareiškėjui buvo priteistos už konkrečius atsakovo atstovo Lukiškių TI-K padarytus teisės aktų pažeidimus, tačiau iš teismo sprendimo turinio yra akivaizdu, kad neturtinės žalos dydį jis vertino atsižvelgdamas į visus nustatytus pažeidimus. V. K. teiginys, kad teismas pripažino, jog 185 paras buvo suvaržyta pareiškėjo galimybė laiku pavalgyti (tuo metu jis buvo vedamas pasivaikščioti), tačiau už šį pažeidimą konkretaus neturtinės žalos atlyginimo nepriteisė, nėra niekuo pagrįstas.
Apibendrindama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir konstatavo ne visus Lukiškių TI-K padarytus pažeidimus, tačiau iš esmės tinkamai nustatė pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį. Pažymėtina, kad teismas nepagrįstai paliko nenagrinėtą tik skundo reikalavimą priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš to, kad nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. lapkričio 3 d. V. K. buvo vedamas pasivaikščioti pietų metu, todėl negalėdavo laiku pavalgyti, nors turėjo palikti nenagrinėtą visą jo skundo reikalavimų dalį, susijusią su neturtine žala, minėtu laikotarpiu patirta dėl galbūt netinkamo pasivaikščiojimų organizavimo bei pasivaikščiojimo kiemelių netinkamumo. Atsižvelgus į tai bei įvertinus aplinkybę, kad šiuo metu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-5455-815/2015 yra įsiteisėjęs, pirmosios instancijos teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimas turi būti pakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 101 straipsnio 2 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą pakeisti.
Administracinės bylos dalį, kurioje buvo nagrinėjamas pareiškėjo V. K. (V. K.) skundo reikalavimai, susiję su pasivaikščiojimo kiemelių tinkamumu nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. lapkričio 3 d., nutraukti.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Ričardas Piličiauskas
Ramutė Ruškytė