Administracinė byla Nr. eA-3636-556/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01800-2018-3
Procesinio sprendimo kategorija 21.3.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. kovo 13 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. (V. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. (V. J.) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinės mokesčių inspekcijos profesinė sąjunga), dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) viršininko 2018 m. balandžio 26 d. įsakymą Nr. P-354, kuriuo jis 2018 m. balandžio 27 d. buvo atleistas iš Bendrųjų reikalų departamento Sistemos aptarnavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 12 kategorijos) pareigų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu (toliau – ir Įsakymas) ir grąžinti į buvusias pareigas, priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei priteisti neturtinę žalą, t. y. 3 vidutinio darbo užmokesčio, gaunamo VMI, dydžius.
2. Pareiškėjo manymu, Įsakymas neteisėtas, jis atleistas iš tarnybos pažeidžiant atleidimo iš valstybės tarnybos procedūras, t. y. nebuvo gautas privalomas VMI profesinės sąjungos (toliau – ir Profesinė sąjunga) išankstinis sutikimas ir nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. balandžio 27 d. nebuvo siūlomos jokios pareigybės. Pareiškėjas daugiau nei 10 metų yra aktyvus Profesinės sąjungos valdymo organo narys, pirmininko pirmasis pavaduotojas. Pasak pareiškėjo, pareigybė buvo panaikinta ne 2018 m. balandžio 3 d., kaip buvo nurodyta 2017 m. lapkričio 23 d. informaciniame pranešime Nr. (6.17-01)7-268, o 2018 m. balandžio 27 d. Nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. balandžio 27 d. atsakovas turėjo siūlyti užimti laisvas pareigybes, tačiau jų nesiūlė. Be to, kartu su Įsakymu nebuvo pateikta informacija apie apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas (atsiskaitymo lapelis), todėl jam neaišku, ar teisingai buvo paskaičiuotas atlygis, atostoginiai iki 2018 m. balandžio 27 d. Pareiškėjas pažymėjo, kad neteisėti atsakovo veiksmai sukėlė emocinius išgyvenimus, stresą, padaryta ir toliau daroma neturtinė žala, kurią jis prašė atlyginti.
3. Atsakovas VMI atsiliepime manė, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėją informavo apie vykdomus struktūrinius pertvarkymus. 2018 m. vasario 15 d., 2018 m. kovo 21 d., 2018 m. kovo 28 d. raštais pareiškėjui siūlė kelias dešimtis pareigybių, kurių dalis buvo to paties lygio (A) ir tos pačios kategorijos (12), iš esmės su tokiomis pačiomis funkcijomis, kaip ir pareiškėjo naikinamos pareigybės. Jis turėjo apsispręsti dėl siūlomų pareigų iki 2018 m. kovo 29 d. VMI, nesulaukusi pranešimo apie ketinimus, 2018 m. kovo 29 d. raštu Nr. (6.15-01)-161 kreipėsi į Profesinę sąjungą bei 2018 m. kovo 29 d. raštu Nr. (6.15-01) R-1812 – į Lietuvos Respublikos valstybinę darbo inspekciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) dėl sutikimo atleisti V. J. iš pareigų. 2018 m. kovo 29 d. pareiškėjui buvo išsiųstas pranešimas Nr. (6.17-01)7-160, kuriuo jis informuotas, kad visi jam pateikti pareigybių siūlymai yra galiojantys, tačiau, pareiškėjui nepateikus sprendimo užimti siūlomas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, inicijuojama jo atleidimo iš užimamų pareigų procedūra. Tuo pačiu pareiškėjas buvo informuotas, kad VMI kreipėsi į VDI su prašymu suteikti sutikimą dėl pareiškėjo atleidimo. Atsižvelgiant į VDI sprendimo priėmimo procedūras ir terminus, pareiškėjui buvo pranešta, kad jam įteikto įspėjimo dėl atleidimo termino pabaiga yra nukeliama iki VDI sprendimo priėmimo datos. VMI 2018 m. kovo 30 d. 14.30 val. buvo gautas pareiškėjo tos dienos pareiškimas Nr. (6.6-01)-476-1303 „Dėl apsisprendimo nelikti tarnyboje“, kuriuo jis atsisakė visų jam siūlytų pareigybių. VMI viršininko 2018 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. P-258 „Dėl prastovos paskelbimo V. J.“ pareiškėjui nuo 2018 m. balandžio 3 d. paskelbta prastova be pareigos atvykti į darbovietę iki bus gautas VDI teritorinio skyriaus vadovo sutikimas dėl pareiškėjo atleidimo. Atsakovas gavo VDI teritorinio skyriaus vadovo 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą, kuriuo sutikta atleisti iš pareigų pareiškėją. Profesinė sąjunga atsakymo apie jos poziciją dėl V. J. atleidimo nepateikė. Pareiškėjas Įsakymu buvo atleistas iš užimamų pareigų, panaikinus valstybės tarnautojo pareigybę.
5. Atsakovas nurodė, jog šiuo atveju Profesinės sąjungos nereagavimą į 2018 m. kovo 29 d. kreipimąsi vertino kaip pastarosios piktnaudžiavimą jai suteiktomis teisėmis bei kliūčių atsakovui sudarymą, siekiant įgyvendinti tinkamą institucijos funkcionavimą. VMI rėmėsi VDI išvada, kurioje nenustatyta, kad pareiškėjo atleidimas yra kaip nors susijęs su jo naryste ar veikla Profesinėje sąjungoje ar darbo taryboje. VDI, spręsdama dėl sutikimo suteikimo atleisti V. J. iš pareigų, kreipėsi į Profesinę sąjungą, prašydama pateikti nuomonę dėl VMI prašymo dėl sutikimo. Profesinė sąjunga, atsakydama į VDI paklausimą, nurodė, kad V. J. 2018 m. balandžio 3 d., panaikinus jo pareigybę, turėjo būti atleistas iš pareigų. Profesinė sąjunga atsisakė pateikti savo nuomonę dėl atsakovo prašymo, siūlydama VDI šio prašymo nenagrinėti. Atsakovas pabrėžė, kad Profesinė sąjunga apie pareiškėjo atleidimą buvo informuota ne tik atsakovo, bet ir VDI. Tiek Profesinė sąjunga, tiek pats pareiškėjas, atsakydami VDI, taip pat nurodė, kad VTĮ nenumato kitokio darbdavio elgesio modelio po to, kai pareigybė naikinama, kaip tik atleisti šios pareigybės naikinimo momentu atitinkamas pareigas užėmusį valstybės tarnautoją. Atsakovo manymu, pats pareiškėjas ir Profesinė sąjunga pripažino, jog pasielgti kitaip, nei atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų, VMI neturėjo galimybės.
6. Atsakovas, nesulaukęs atsakymo iš trečiojo suinteresuotojo asmens, atsižvelgdamas į 2018 m. balandžio 25 d. VDI sprendimą, į tai, kad pareiškėjas atsisakė siūlomų pareigybių, 2018 m. balandžio 27 d. atleido jį iš užimamų pareigų. Nuo 2018 m. balandžio 3 d., įgyvendinant VMI struktūros pokyčius, buvo panaikintas visas šios institucijos Bendrųjų reikalų departamentas (virš 30 pareigybių) ir įsteigtas VMI Administravimo skyrius. Todėl pareiškėjo argumentai dėl susidorojimo su juo, kaip su Profesinės sąjungos nariu, pasak pareiškėjo, yra visiškai nepagrįsti. Atsakovas akcentavo, kad anksčiau į VDI bei Profesinę sąjungą dėl sutikimo atleisti iš pareigų pareiškėją nesikreipė, nes nebuvo žinoma, kad pastarasis nesutiks užimti jam siūlomų pareigų. Tik kilus rizikai, kad atsisakys siūlomų pareigų, 2018 m. kovo 29 d. kreipėsi tiek į VDI, tiek į Profesinę sąjungą dėl sutikimo atleisti pareiškėją. 2018 m. kovo 30 d., gavus V. J. pareiškimą, tą pačią dieną VMI viršininkas priėmė įsakymą Nr. P-258 „Dėl prastovos paskelbimo V. J.“ iki bus gautas VDI teritorinio skyriaus vadovo sprendimas dėl sutikimo atleisti iš užimamų pareigų. Kadangi tą dieną sutikimai atleisti iš pareigų pareiškėją dar nebuvo gauti, tuo metu nebuvo galimybės jį atleisti. Pasak atsakovo, pareiškėjas, anksčiau nepateikdamas savo pozicijos dėl sutikimo užimti siūlomas pareigas, vilkino savo apsisprendimą, neatsižvelgiant į daugkartinius raginimus. Informacija apie išmokamą išeitinę išmoką bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas yra nurodyta Įsakyme.
7. Atsakovo nuomone, atleisdamas pareiškėją iš pareigų, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo tenkinti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė pakankamai argumentų apie patirtus neigiamus išgyvenimus, nepateikė objektyvių įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos padarymo faktą, t. y neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų.
8. Atsakovo atstovė E. B. teismo posėdyje pažymėjo, kad prašymas Profesinei sąjungai buvo išsiųstas per vidinę dokumentų valdymo sistemą. Akcentavo, jog nežinojo, kad Profesinės sąjungos pirmininkas serga. Duomenys buvo įkelti tik 2018 m. kovo 29 d. Teigė, kad atleidimas nesusijęs su pareiškėjo naryste Profesinėje sąjungoje, todėl manė, kad šiuo atveju pakako VDI sutikimo. VMI atstovė J. K. akcentavo, kad ne vienas žmogus buvo atleistas, nes buvo siekiama optimizuoti VMI veiklą. Pareiškėjas elektroniniu paštu gavo duomenis apie sumokėtas išmokas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 47 straipsniu, pareiškėjui buvo paskelbta prastova.
9. Trečiasis suinteresuotasis asmuo Profesinė sąjunga sutiko su pareiškėjo skundu ir palaikė visus jo reikalavimus.
10. Atsiliepime nurodė, kad nėra gavęs atsakovo paklausimo dėl išankstinio sutikimo atleisti Profesinės sąjungos tarybos narį V. J. Atsakovas atsiliepime nurodė 2018 m. kovo 29 d. kreipimąsi į Profesinę sąjungą, bet nedetalizavo, kam konkrečiai, kada ir kokiu būdu tas kreipimasis buvo pateiktas. Trečiasis suinteresuotasis asmuo aiškino, kad 2018 m. kovo 29 d. atsakovo kreipimasis Nr. (6.17-01)-161 buvo pateiktas VMI vyriausiajam specialistui J. A. susipažinti per tarnybinį paštą. Tuo metu pastarasis sirgo, nuo 2018 m. kovo 27 d. turėjo nedarbingumo lapelį. VMI administracija, žinodama, kad J. A. serga, siekdama išvengti kaltinimo dėl ne laiku pateikto prašymo sutikti atleisti pareiškėją, pateikė savo raštą netinkamam subjektui ir netinkamu adresu. Raštas turėjo būti siunčiamas oficialiai nurodytu Profesinės sąjungos registracijos adresu ir užregistruotas VMI Darbo organizavimo ir dokumentų valdymo sistemoje.
11. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje akcentavo, kad prašymą VMI privalėjo siųsti registruotu laišku oficialiu adresu.
II.
12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
13. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje ginčas kilo dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėjas atleistas iš užimamų pareigų, teisėtumo ir pagrįstumo.
14. Nustatyta, kad pareiškėjas dirbo VMI Bendrųjų reikalų departamento Sistemos aptarnavimo skyriaus vyriausiuoju specialistu (A lygis, 12 kategorija; b. l. 20–22). VMI viršininkas 2017 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. V-539 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. V-305 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos struktūros patvirtinimo“ pakeitimo“ nuo 2018 m. balandžio 3 d. panaikino VMI Bendrųjų reikalų departamentą ir vietoje jo įsteigė Administravimo skyrių (b. l. 43). VMI viršininkas 2017 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. VP-160 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2015 m. sausio 12 d. įsakymo Nr. VP-1 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ nuo 2018 m. balandžio 3 d. panaikino Bendrųjų reikalų departamento pareigybių sąrašą (b. l. 44–45).
15. VMI 2017 m. lapkričio 23 d. informaciniu pranešimu Nr. (6.17-01)7-268 pareiškėją informavo apie minėto įsakymo priėmimą, nurodydama, kad pareiškėjui sutikus, jis gali būti perkeltas į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Taip pat išaiškino, kad atsisakius siūlomų pareigų, 2018 m. kovo 30 d. bus atleistas iš užimamų pareigų (b. l. 26). VMI 2018 m. vasario 15 d., 2018 m. kovo 21 d., 2018 m. kovo 28 d. (b. l. 27, 28, 29) raštais pareiškėjui siūlė kelias dešimtis pareigybių, kurių dalis buvo to paties lygio (A) ir tos pačios kategorijos (12), iš esmės su tokiomis pačiomis funkcijomis, kaip ir pareiškėjo naikinamos pareigybės. Pareiškėjui nurodyta apsispręsti dėl siūlomų pareigų iki 2018 m. kovo 29 d. VMI 2018 m. kovo 29 d. raštu Nr. (6.15-01)-161 kreipėsi į Profesinę sąjungą (b. l. 49–50), raštas, kaip vidaus dokumentas, buvo išsiųstas per vidinę dokumentų sistemą (b. l. 74–77) ir 2018 m. kovo 29 d. raštu Nr. (6.15-01) R-1812 – į VDI dėl sutikimo atleisti V. J. iš pareigų (b. l. 32–33). VMI 2018 m. kovo 29 d. pareiškėjui išsiuntė pranešimą Nr. (6.17-01)7-160, kuriuo informavo, kad visi pareigybių siūlymai yra galiojantys, tačiau, pareiškėjui nepateikus sprendimo užimti siūlomas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, inicijuojama jo atleidimo iš užimamų pareigų procedūra. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas yra Profesinės sąjungos renkamojo organo narys bei darbo tarybos narys, todėl kreipėsi į VDI suteikti sutikimą jį atleisti. Pranešė, kad, įvertinus VDI sprendimo priėmimo procedūras ir terminus, jam įteikto įspėjimo dėl atleidimo termino pabaiga yra nukeliama iki VDI sprendimo priėmimo datos (b. l. 31). VMI 2018 m. kovo 30 d. gavo pareiškėjo pareiškimą Nr. (6.6-01)-476-1303 „Dėl apsisprendimo nelikti tarnyboje“, kuriuo jis atsisakė visų jam siūlytų pareigybių (b. l. 34). VMI viršininko 2018 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. P-258 „Dėl prastovos paskelbimo V. J.“ pareiškėjui nuo 2018 m. balandžio 3 d. paskelbta prastova be pareigos atvykti į darbovietę, kol bus gautas VDI teritorinio skyriaus vadovo sutikimas dėl pareiškėjo atleidimo. VDI Vilniaus skyriaus vadovas 2018 m. balandžio 25 d. sprendimu dėl VMI prašymo sutiko atleisti iš pareigų V. J., kuris išrinktas VMI darbo tarybos nariu ir yra Profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas (b. l. 35). Pateiktoje išvadoje VDI Vilniaus skyrius pateikė argumentus, kuriuose, be kita ko, nurodė, kad Profesinė sąjunga, išreiškusi nuomonę dėl pareiškėjo atleidimo, nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, jog siekis atleisti pareiškėją yra susijęs su jo įgyvendinamu darbuotojų atstovavimu Profesinės sąjungos veikloje (b. l. 36–41). VMI viršininkas 2018 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. P-354 „Dėl V. J. atleidimo iš pareigų“ pareiškėją 2018 m. balandžio 27 d. atleido iš užimamų pareigų.
16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nesutiko su Įsakymu iš esmės dėl dviejų aspektų, t. y. kad jis buvo atleistas, negavus išankstinio Profesinės sąjungos sutikimo, bei pažeidus atleidimo procedūrą, nepasiūlius jam užimti kitų laisvų pareigų nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. balandžio 27 d.
17. Dėl profesinės sąjungos sutikimo teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsniu ir pažymėjo, kad pareiškėjas buvo išrinktas Profesinės sąjungos valdymo organo nariu – pirmininko pirmuoju pavaduotoju. Jis taip pat išrinktas darbo tarybos nariu. Taigi pareiškėjo skundo argumentus, kad darbdavys turėjo gauti Profesinės sąjungos išankstinį sutikimą atleisti iš darbo, teismas vertino kaip pagrįstus.
18. Vertindamas visumą VMI veiksmų dėl minėtos garantijos įgyvendinimo, teismas pažymėjo, kad VMI 2018 m. kovo 29 d. raštą Nr. (6.17-01)-161 per vidinę dokumentų valdymo sistemą išsiuntė VMI vyriausiajam specialistui J. A. Nustatyta, kad minėtas asmuo nuo 2018 m. kovo 27 d. sirgo. J. A. yra Profesinės sąjungos pirmininkas, jis taip pat dirba VMI. Teismo vertinimu, atsakovo pozicija pranešimą Profesinės sąjungos pirmininkui siųsti per vidinę dokumentų valdymo sistemą nepažeidė Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnyje įtvirtintos pareigos įgyvendinimo. Teismas akcentavo, kad pareiškėjui atsakovas pranešė, jog dėl sutikimo jį atleisti kreipėsi į Profesinę sąjungą. Taigi pareiškėjas, būdamas aktyvus Profesinės sąjungos narys, iš minėto rašto turėjo suprasti ir realiai pasidomėti dėl atsakymo pateikimo. Pareiškėjas turėjo realią galimybę žinoti apie tokio pranešimo išsiuntimą.
19. Byloje nenustatyta, kad atsakovas, kaip pareiškėjas teigia, žinodamas, jog Profesinės sąjungos pirmininkas serga, tyčia tokį pranešimą siuntė per dokumentų valdymo sistemą. Minėta, kad pareiškėjo atleidimo procedūra buvo nukelta iki to momento, kol VDI pateiks sprendimą. VDI, teikdama nuomonę dėl pareiškėjo atleidimo, jokių argumentų dėl galimo jo atleidimo dėl narystės Profesinėje sąjungoje nenurodė.
20. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju atsakovas pareiškėjo teisių nepažeidė, jo socialinės garantijos buvo užtikrintos ir mokamas darbo užmokestis. Teismas vadovavosi DK 168 straipsnio 3 dalimi ir akcentavo, kad atsakovas, įgyvendindamas minėtą DK nuostatą, kreipėsi į VDI ir 2018 m. balandžio 25 d. gavęs VDI Vilniaus teritorinio skyriaus sutikimą atleisti pareiškėją iš pareigų, jį atleido. Teismas pažymėjo ir tai, kad pats pareiškėjas, vadovaujantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, siekė, kad būtų įformintas jo atleidimas (administracinė byla Nr. eI-2632-968/2018). Taigi nustatytos aplinkybės patvirtino, kad nors Profesinės sąjungos pirmininkas sirgo, tačiau atsakovo atlikti veiksmai rodo, jog pareiškėjo atleidimas buvo atliktas nepažeidus jo, kaip Profesinės sąjungos renkamojo organo nario, teisių. Teismas akcentavo, kad atsakovas, vykdydamas struktūrinius pertvarkymus, panaikino ne tik pareiškėjo pareigybę, bet visą Bendrųjų reikalų departamentą, kuriame jis dirbo. Pats pareiškėjas 2018 m. kovo 30 d. rašte išreiškė apsisprendimą nelikti tarnyboje. Teismas nenustatė, kad atsakovas pareiškėją būtų atleidęs būtent dėl jo aktyvios narystės Profesinėje sąjungoje. Šiuo atveju tai tik pareiškėjo vertinimas, kuris teismo pripažintas nepagrįstu. Teismas taip pat pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas neskundė atsakovo sprendimo dėl paskelbtos prastovos bei VDI pateikto sutikimo atleisti jį.
21. Dėl siūlytinų pareigų teismas akcentavo, kad pareiškėjas Įsakymu atleistas panaikinus jo pareigybę (VTĮ 44 str. 1 d. 9 p.). Vadovaudamasis VTĮ 43 straipsnio 1 dalimi, teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde neginčijo, tačiau teismas vertino, kad atsakovas vykdė realią struktūrinę pertvarką, siekdamas optimizuoti VMI veiklą, t. y. VMI viršininkas 2017 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. V-539 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. V-305 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos struktūros patvirtinimo“ pakeitimo“ nuo 2018 m. balandžio 3 d. panaikino VMI Bendrųjų reikalų departamentą ir vietoje jo įsteigė Administravimo skyrių ir 2017 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. VP-160 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2015 m. sausio 12 d. įsakymo Nr. VP-1 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ nuo 2018 m. balandžio 3 d. panaikino Bendrųjų reikalų departamento pareigybių sąrašą. Taip pat 2017 m. lapkričio 23 d. informaciniu pranešimu Nr. (6.17-01)7-268 informavo pareiškėją, kad jam sutikus, gali būti perkeltas į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, bei išaiškino, jog atsisakęs siūlomų pareigų, 2018 m. kovo 30 d. bus atleistas iš užimamų pareigų. Taigi, teismo vertinimu, VMI atlikti realūs struktūriniai pertvarkymai pagal atsakovui suteiktą diskreciją. Teismas neįgaliotas vertinti ekonominio ar politinio tokių pertvarkų pagrįstumo.
22. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui buvo siūlytos užimti laisvos pareigybės iki pareigybės panaikinimo, t. y. VMI 2018 m. vasario 15 d., 2018 m. kovo 21 d. ir 2018 m. kovo 28 d. nurodytos raštuose. Pats pareiškėjas 2018 m. kovo 30 d. pareiškime atsisakė užimti siūlomas laisvas pareigas ir išreiškė poziciją nelikti tarnyboje. Taigi toks jo atsisakymas teisiškai turėjo būti kvalifikuojamas pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą.
23. Teismas nurodė, kad pats pareiškėjas iš esmės dviprasmiškai gina savo poziciją, t. y. administracinėje byloje Nr. eI-2632-968/2018 siekė, jog būtų įformintas jo atleidimas, o šioje administracinėje byloje ginčija Įsakymą, kuriuo atleistas iš pareigų, bei siekia būti grąžintas į užimtas pareigas, kurios, kaip minėta, yra panaikintos. Šiuo atveju tai tik pareiškėjo apsisprendimas atsisakyti užimti siūlytas laisvas pareigas. Teismas akcentavo, kad atsakovas nuosekliai nuo pranešimo apie pareigybių panaikinimą pareiškėjui siūlė užimti laisvas pareigas ir prašė iki 2018 m. kovo 29 d. pateikti savo nuomonę. Pareiškėjas savo poziciją išdėstė paskutinę įspėjimo dieną. Pareiškėjas pats pasirinko tokį ilgą apsisprendimo laikotarpį. Taigi atsakovas, negavęs pareiškėjo pozicijos, negalėjo numatyti, jog jis atsisakys pareigų ir atsakovas privalės kreiptis į Profesinę sąjungą.
24. Teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai įgyvendino VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas garantijas pareiškėjui visą įspėjimo laikotarpį siūlyti užimti laisvas pareigas. Akcentavo, kad pareiškėjo atleidimas 2018 m. balandžio 27 d. buvo nulemtas objektyvių aplinkybių, t. y. atsakovo kreipimosi į VDI. Taigi atsakovas pareiškėjo teisių nepažeidė. Atsakovas nukėlė atleidimo termino pabaigą iki tada, kai VDI pateiks atsakymą. Ta aplinkybė, kad nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. balandžio 27 d. pareiškėjui buvo paskelbta prastova, kurios teisėtumo pareiškėjas neginčijo, nekeičia anksčiau nustatytų aplinkybių, t. y. kad pareigybė buvo panaikinta 2018 m. balandžio 3 d., o pats pareiškėjas 2018 m. kovo 30 d. atsisakė užimti laisvas pareigas. Šiuo laikotarpiu atsakovas neturėjo pareigos siūlyti jokių kitų laisvų pareigų ir, teismo vertinimu, nepadarė procedūrinių pažeidimų.
25. VDI 2018 m. balandžio 24 d. išvadoje nurodė, jog nenustatė, kad pareiškėjo atleidimas yra kaip nors susijęs su jo naryste ar veikla Profesinėje sąjungoje ar darbo taryboje. Taigi teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad jokių kitų galimybių, išskyrus atleidimą pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, šioje situacijoje nebuvo. Teismo vertinimu, atsakovas, nesulaukęs atsakymo iš Profesinės sąjungos, atsižvelgdamas į VDI 2018 m. balandžio 25 d. priimtą sprendimą bei įvertinęs tai, kad pareiškėjas atsisakė jam siūlomų pareigybių, teisėtai ir pagrįstai Įsakymu 2018 m. balandžio 27 d. atleido jį iš užimamų pareigų. Teismas pareiškėjo skundo argumentus, kad su juo buvo susidorota dėl jo narystės Profesinėje sąjungoje, pripažino nepagrįstais.
26. Teismas pažymėjo, kad nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų, negali būti tenkintas ir pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, kadangi pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį neturtinė žala gali būti atlyginta tik nustačius visumą būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti.
27. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl duomenų apie išmokėjimą yra neesminiai, Įsakyme yra nurodytos mokėtinos sumos, pareiškėjas šių argumentų nedetalizavo, o tik abstrakčiai teigė, kad galimai jam neteisingai apskaičiuoti atostoginiai.
III.
28. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:
28.1. Pareiškėjo atleidimui nebuvo gautas privalomas Profesinės sąjungos išankstinis sutikimas, nors pareiškėjas buvo Profesinės sąjungos valdymo organo narys (pirmininko pirmasis pavaduotojas). Pareiškėjo vertinimu, pranešimo išsiuntimas Profesinės sąjungos pirmininkui per vidinę dokumentų valdymo sistemą pažeidė Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnyje įtvirtintos pareigos įgyvendinimą. Profesinė sąjunga niekada nekeitė ir nenurodė kitų savo rekvizitų, nei nurodyta Juridinių asmenų registre. Taigi pranešimas turėjo būti siunčiamas juridinio asmens buveinės adresu. Profesinė sąjunga yra savarankiškas juridinis vienetas, o ne VMI padalinys, todėl pranešimas turėjo būti siųstas oficialiai nurodytu Profesinės sąjungos adresu ir užregistruotas VMI darbo organizavimo ir dokumentų valdymo sistemoje. VMI administracija, žiodama, jog Profesinės sąjungos pirmininkas serga jau ne vieną dieną ir jo nėra darbe, vis tiek pateikė jam raštą netinkamu būdu ir netinkamu adresu. Atsakovas pareiškėjui nepranešė apie ketinimą kreiptis į Profesinę sąjungą dėl pareiškėjo atleidimo, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas turėjo prieigą prie Profesinės sąjungos pirmininko tarnybinio el. pašto ar galimybę naudotis tuo paštu.
28.2. Teisės aktai nenumato galimybės pratęsti ar nukelti atleidimo iš valstybės tarnybos ar įspėjimo termino, kai pareigybė panaikinama, todėl atsakovas nepagrįstai pareiškėjo atleidimo procedūrą nukėlė iki tol, kol bus gautas VDI sprendimas. Pareiškėjo socialinės garantijos nebuvo užtikrintos, nes nebuvo laikomasi imperatyvių teisės normų reikalavimų dėl įspėjimo terminų. Neatleidus darbuotojo per įspėjime nurodytą terminą, įspėjimas neteko galios. Nuo 2018 m. kovo 30 d. iki atleidimo (2018 m. balandžio 27 d.) pareiškėjui nebuvo mokamas darbo užmokestis, jokie dokumentai, liudijantys, kad buvo mokėtas darbo užmokestis (atsiskaitymo lapelis), nebuvo pateikti.
28.3. Pareiškėjo vertinimu, prastova valstybės tarnyboje negalima (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2611-146/2016). Be to, prastovos paskelbimas asmeniui, kuris neužima jokių pareigų valstybės tarnyboje, yra negalimas. Todėl skųsti ar reikšti savarankišką reikalavimą dėl VMI 2018 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. P-258, kuriuo paskelbta prastova, nebuvo prasmės. Apie VDI sutikimą pareiškėjas sužinojo tik priėmus Įsakymą dėl jo atleidimo, todėl jo apskųsti negalėjo. Pažymi, kad VMI, atleisdama pareiškėją iš pareigų, vadovavosi neįsigaliojusiu, t. y. kurio apskundimo terminas nėra pasibaigęs, VDI sprendimu.
28.4. Pareiškėjo pareigybė buvo panaikinti ne 2018 m. balandžio 3 d., o 2018 m. balandžio 27 d., todėl nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. balandžio 27 d. VMI turėjo siūlyti pareiškėjui užimti laisvas pareigybes, kas nebuvo padaryta. Atsisakymas užimti pirmiau siūlytas pareigas neatleido atsakovo nuo atsakomybės siūlyti ir kitas laisvas pareigas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. eA-5042-556/2017).
28.5. Pirmosios instancijos teismui buvo žinoma, kad 2018 m. balandžio 10 d. kilo darbo ginčas tarp pareiškėjo ir VMI, buvo iškelta administracinė byla Nr. eI-2632-968/2018, todėl darbo sutartis pagal DK 168 straipsnio 3 dalį negalėjo būti nutraukta.
29. Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
30. Atsakovas pažymi, kad raštas, kuriuo buvo prašoma išankstinio sutikimo atleisti pareiškėją iš darbo, buvo siųstas per vidinę dokumentų valdymo sistemą Profesinės sąjungos pirmininkui, siekiant užtikrinti kuo operatyvesnį šio dokumento įteikimą. VMI Personalo skyrius tuo metu neturėjo duomenų apie Profesinės sąjungos pirmininko nedarbingumą, nes Personalo skyrius apie asmens nedarbingumą informuojamas tik atostogų metu. VDI 2018 m. balandžio 24 d. išvadoje Nr. 1VD-104 nurodyta, kad VDI darbo grupė nenustatė, kad pareiškėjo atleidimas yra kaip nors susijęs su jo naryste ar veikla Profesinėje sąjungoje ar darbo taryboje. VDI kreipėsi į Profesinę sąjungą, kuri atsakė, jog panaikinus pareiškėjo pareigybę, jis turėjo būti atleistas iš pareigų. Profesinė sąjunga atsisakė pateikti savo nuomonę dėl VMI prašymo, siūlydama šio VMI prašymo VDI nenagrinėti. Taigi Profesinė sąjunga apie ketinimą atleisti pareiškėją buvo informuota VDI. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie VMI norą susidoroti su juo, kaip Profesinės sąjungos nariu.
31. Atsakovas akcentuoja, kad VMI į VDI bei Profesinę sąjungą anksčiau nesikreipė, nes VMI nebuvo žinoma, kad pareiškėjas nesutiks užimti jam siūlomų pareigų. Būtent todėl tik 2018 m. kovo 29 d. kreiptasi tiek į VDI, tiek į Profesinę sąjungą dėl sutikimo atleisti pareiškėją, o pačiam pareiškėjui pranešta, kad jam įteikto įspėjimo termino pabaiga nukeliama iki VDI sprendimo priėmimo datos. 2018 m. kovo 30 d. VMI buvo gautas pareiškėjo pareiškimas, kuriame jis atsisako visų jam siūlomų pareigybių. Aplinkybė, kad pareiškėjas neskundė VDI sprendimo, tik patvirtina faktą, kad tiek pareiškėjas, tiek Profesinė sąjunga neprieštarauja pareiškėjo atleidimui. Atsakovas akcentuoja, kad sprendimas dėl prastovos paskelbimo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymi, kad laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 3 d. iki bus gautas VDI sprendimas pareiškėjui buvo mokamas darbo užmokestis, ką pagrindžia prie atsiliepimo pridėtas atsiskaitymo lapelis. Pareiškėjas savarankiško reikalavimo dėl informacijos apie jam apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas pateikimo nereiškė.
32. Pareiškėjo nurodytu laikotarpiu VMI neturėjo pareigos siūlyti jokių kitų laisvų pareigų ir nepadarė procedūrinių pažeidimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad garantija, numatyta VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje, turi būti įgyvendinama tik iki valstybės tarnautojo užimamos pareigybės panaikinimo (administracinė byla Nr. A662-1966/2012). Pareiškėjui buvo pasiūlytos visos laisvos pareigybės, kurių reikalavimus atitiko pareiškėjas. Pareiškėjas nurodė, jog atsisako visų jam siūlomų pareigybių, be to, pateikė teismui skundą dėl jo neatleidimo iš darbo. Pareiškėjas atsisakymą likti tarnyboje išreiškė likus tik dienai iki jo pareigybės panaikinimo. Bet kokiu atveju kitų laisvų pareigybių, kurių reikalavimus atitiko pareiškėjas, VMI nebuvo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
33. Pareiškėjas (apeliantas), nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, visų pirma, tvirtina, kad nebuvo gautas privalomas Profesinės sąjungos išankstinis sutikimas, dėl ko jis negalėjo būti atleistas iš pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą (kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė).
34. Vilniaus apygardos administracinis teismas šio baigiamojo teisės akto 17–20 punktuose išdėstė, kodėl 33 punkte minimas skundo, o dabar ir apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija iš principo sutinka su teismo motyvacija aptariamu aspektu.
35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog tarnybinės nuobaudos paskyrimas iš anksto negavus profesinės sąjungos sutikimo yra esminis procedūrinis pažeidimas, esantis pakankamu pagrindu paskirtai nuobaudai panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-92-261/2015). Sprendžiant pagal turimus faktinius duomenis, galima daryti išvadą, kad tiesioginio Profesinės sąjungos sutikimo atleisti pareiškėją VMI pateikta nebuvo. Vis dėlto šioje konkrečioje situacijoje, aptariama aplinkybė negali būti pagrindu atleidimą pripažinti neteisėtu.
36. Akcentuotina, jog pareiškėjas (apeliantas) iš pareigų buvo atleistas tik gavus VDI sutikimą. Prieš VDI sutinkant dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų, pastaroji institucija kreipėsi ir į Profesinę sąjungą, kuri 2018 m. balandžio 20 d. VDI pateikė poziciją dėl V. J. atleidimo iš pareigų. Profesinė sąjunga atsakyme VDI pažymėjo, kad VTĮ nenumato kitokio darbdavio elgesio modelio po to, kai pareigybė panaikinama, kaip tik atleisti šios pareigybės panaikinimo momentu atitinkamas pareigas užėmusį valstybės tarnautoją. Tuo pačiu VDI pasiūlyta VMI 2018 m. kovo 29 d. raštą (dėl išankstinio sutikimo atleisti) palikti nenagrinėtą. Be kita ko, pastebėtina, jog Profesinės sąjungos atsakyme VDI neužsimenama, kad atleidimas sietinas su asmens veikla profesinėje sąjungoje.
37. 36 punkte nurodytos faktinės aplinkybės suponuoja tvirtinimą, kad nors ir netiesiogiai, nevisiškai taip, kaip reikalauja teisinis reguliavimas, Profesinės sąjungos sutikimas atleisti V. J. buvo išreikštas bei, šiuo konkrečiu atveju, buvo pakankamas priimti Įsakymą.
38. Būtina pastebėti ir tai, kad Profesinei sąjungai buvo žinoma apie VMI prašymą ir, vadovaujantis tarpusavio bendradarbiavimo principu, nebuvo jokių kliūčių išdėstyti savo poziciją tiesiogiai ir VMI, bet tai, dėl nežinomų priežasčių, nepadaryta.
39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad pareigūno narystė profesinėje sąjungoje nesukuria ir negali sukurti jam jokių privilegijų, o Profesinių sąjungų įstatymo nuostatos dėl profesinės sąjungos renkamojo organo išankstinio sutikimo skiriant tarnybinę nuobaudą, yra tik papildoma garantija siekiant apsaugoti pareigūnus – profesinių sąjungų renkamojo organo narius – nuo galimo neteisėto administracijos poveikio dėl pareigūnų narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo muitinės tarnybos profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose (pagal analogiją žiūrėti, pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2483-520/2015).
40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nėra absoliučiai jokių įrodymų dėl to, kad pareiškėjas buvo atleistas dėl jo veiklos Profesinėje sąjungoje, kad Profesinės sąjungos pozicija vis dėlto buvo išreikšta, kad nėra duomenų dėl VDI sprendimo apskundimo, 33 punkte nurodytą apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.
41. Kitas apeliacinio skundo argumentas – VMI nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. balandžio 27 d. pareiškėjui (apeliantui) nesiūlė užimti kitų laisvų pareigų, o tai irgi, pareiškėjo nuomone, lemia apeliacinio skundo tenkinimą, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis argumentas nėra pagrįstas.
42. Iš tikro, kaip ir pažymi apeliantas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017 yra nurodęs, kad įstatymų leidėjas imperatyviai įpareigoja darbdavį (valstybės tarnautoją į pareigas priimantį asmenį) atleidžiamam valstybės tarnautojui siūlyti kitas (laisvas) pareigas, o šiam tarnautojui sutikus – paskirti į to paties lygio ir kategorijos pareigas, o jei tokių nėra – žemesnės kategorijos pareigas, kurias jis yra tinkamas užimti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012, 2017 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4442-261/2017). Institucija (įstaiga) turi pareigą būti aktyvi teikiant tarnautojui siūlymus užimti tokias laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurias šis tarnautojas, atsižvelgiant į pareigybės aprašyme nustatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus, galėtų užimti. Darbdavys turi pareigą valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, teikti informaciją apie visas laisvas ir naujai steigiamas pareigybes, kurias, paisant nustatytų bendrųjų ir specialiųjų reikalavimų, šis karjeros valstybės tarnautojas galėtų užimti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-272/2013).
43. Toje pačioje 42 punkte minimoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtoje administracinėje byloje taip pat pabrėžta, jog Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės tarnautojo garantijos tęsti tarnybą užtikrinimas siejamas su šių aplinkybių visuma: iki valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo valstybės institucijoje (įstaigoje) yra laisvos (atsiranda laisvos) pareigos; valstybės tarnautojas yra tinkamas šias pareigas užimti (atitinka pareigybės aprašyme nustatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus); šios pareigos tinkamai pasiūlomos valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama; valstybės tarnautojui sutikus, jis paskiriamas eiti šias pareigas.
44. Iš turimų bylos faktinių aplinkybių matyti, kad pareiškėjui (apeliantui) buvo siūlytos (2018 m. vasario 15 d., 2018 m. kovo 21 d. ir 2018 m. kovo 28 d.) užimti laisvos pareigybės, tačiau siūlytų pareigybių 2018 m. kovo 30 d. paties pareiškėjo pareiškimu buvo atsisakyta. Nuo 2018 m. kovo 29 d. iki Įsakymo priėmimo kitų laisvų pareigybių, kurių reikalavimus atitiko pareiškėjas, VMI nebuvo. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos realizavimas buvo realus, pareiškėjas išreiškė valią, atsisakydamas tęsti valstybės tarnybą ir jos (valios) iki pat Įsakymo priėmimo nepakeitė, kad nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. balandžio 27 d., kada buvo priimtas Įsakymas, laisvų pareigybių, kurių reikalavimus atitiktų pareiškėjas, VMI nebuvo, kad pareigybė buvo panaikinta 2018 m. balandžio 3 d., nėra galimybės argumentaciją dėl paneigtos galimybės pareiškėjui užimti kitas pareigas pripažinti pagrįsta. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija teigia, kad nagrinėjamu atveju Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija tęsti tarnybą (valstybės tarnautojo sutikimu užimti kitas pareigas) buvo užtikrinta realiai.
45. Pažymėtina, jog įgyvendinant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies garantijas, abi šalys: darbdavys ir darbuotojas turi bendradarbiauti ir sąžiningai naudotis savo teisėmis bei vykdyti nustatytas pareigas. Tik nustačius aplinkybes, kurias būtų pagrindas anksčiau paminėtais kriterijais pripažinti iš esmės pažeidžiančiomis atleidžiamo iš tarnybos teises pasinaudoti Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies garantija pasirinkti pareigas ir būti paskirtam į tas pareigas, būtų pagrindas pripažinti atleidimą iš tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą neteisėtu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3075-261/2018).
46. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis karjeros valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, numato garantiją tik paskyrimą į kitas to paties lygio ir kategorijos ar žemesnės kategorijos (valstybės tarnautojo sutikimu) karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Siūlyti pareigybių, užimamų pagal darbo sutartį, nėra teisinio pagrindo. Tokią teisės aiškinimo praktiką nuosekliai formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2643/2011, 2016 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3631-520/2015, 2017 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5287-520/2017, 2018 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2736-415/2018).
47. Apeliacinio skundo argumentai, įvardyti šio baigiamojo teisės akto 28.2 ir 28.3 punktuose, yra tarpusavyje susiję, todėl dėl jų pasisakytina kartu bei iš karto atmetama apeliacija, kad pareiškėjui nebuvo mokamas atlyginimas nuo 2018 m. kovo 30 d. iki atleidimo dienos, kadangi VMI 2018 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. P-258 2 punkte aiškiai nurodyta, kad V. J. už prastovą bus mokama ir tai buvo padaryta (atsiskaitymo lapelis, pridėtas prie atsiliepimo į apeliacinį skundą).
48. Tiriamų apeliacinio skundo argumentų kontekste (žr. nutarties 28.2 ir 28.3 p.) yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012 (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenį Administracinė jurisprudencija, 2012, Nr. 24).
49. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 19 d. nutartyje pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos nenumatė (ir nenumato) galimybės perkelti atleidimo datą, kai valstybės tarnautojas iš pareigų šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu yra atleidžiamas pažeidžiant šio įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje aptarto pranešimo apie naikinamą valstybės tarnautojo pareigybę įteikimo terminą. Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, „<...> darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas“. Net ir tais atvejais, kai atitinkamų tarnybos santykių Valstybės tarnybos įstatymas nereguliuoja, gali būti taikomos tik tokios kitų teisės aktų nuostatos ir tik tokia apimtimi, kad, be kita ko, nebūtų paneigta pačio valstybės tarnautojo statuso (teisinės padėties) ir (ar) jo socialinių garantijų paskirtis bei esmė. Atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką aiškinant Darbo kodekso normas, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad Darbo kodekso 130 straipsnio 5 dalies nuostata reglamentuoja situaciją, kai darbuotojas yra atleidžiamas pažeidžiant darbo teisės normas dėl įspėjimo apie atleidimą iš darbo terminų, atitinkamai tokį pažeidimą pripažįstant tik procedūros pažeidimu, kuris savaime nelemia pačio atleidimo neteisėtumo. Kitaip tariant, Darbo kodekso 130 straipsnio 5 dalimi (2008 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. X‑1534 redakcija) nėra nustatoma darbdavio teisė pažeisti darbo įstatymuose nustatyto įspėjimo apie atleidimą terminą, bet apibrėžiamos tokio pažeidimo teisinės pasekmės. Taigi situacija, kai atsakovas, neturėdamas įstatyminio pagrindo, pažeidė Valstybės tarnybos įstatyme nustatytus pranešimo apie panaikinamą pareigybę įteikimo terminus, sudaro pagrindą pripažinti atsakovą pažeidusiu atleidimo procedūrą reglamentuojančias taisykles. Vis dėlto, nors atsakovo veiksmų ir ginčijamų bei kitų priimtų sprendimų pagrindu susiklosčiusi faktinė situacija teisėtumo aspektu yra kritikuotina ir iš esmės netoleruotina, atsižvelgdama į prieš tai apibrėžtas šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas, išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pastebėjo kad teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš tarnybos (pareigų) teisėtumo ir pagrįstumo, kiekvienu atveju vertindamas nustatytus atleidimo procedūros pažeidimus, turėtų atskirai įvertinti tokio pažeidimo reikšmę bei jo sukeltus teisinius padarinius konkrečiam valstybės tarnautojui, ir tik po to, vadovaudamasis, be kita ko, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, spręsti, ar toks pažeidimas konkrečiu atveju sudaro savarankišką pagrindą pripažinti atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu, ar tokiu pažeidimu atsiradusios neigiamos pasekmės gali būti šalinamos kitu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2611-146/2016).
50. Gautoje patikrinti administracinėje byloje VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatytas pranešimo apie pareigybės panaikinimą terminas pažeistas nebuvo. Buvo nukeltas tik pats atleidimo terminas, priimant įsakymą dėl prastovos (VTĮ 5 str.), nes nebuvo gauti Profesinės sąjungos ir VDI išankstiniai sutikimai dėl atleidimo iš pareigų (teisėjų kolegija mano, jog VMI turėjo elgtis atsakingiau ir rūpestingiau, bet esami trūkumai, t. y. stoka atsakingumo bei rūpestingumo, turint omenyje visas kitas bylos aplinkybes (tris kartus siūlyta užimti kitas pareigas, nesitikėjimas atsisakymo tęsti tarnybos santykius), negali būti savarankišku pagrindu iš esmės tenkinti pareiškėjo reikalavimus), ir viso šio nukelto atleidimo termino metu pareiškėjui išlaikytos VTĮ numatytos garantijos, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad susiklosčiusi faktinė bei teisinė situacija suponuoja pagrindą pripažinti atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu ir šio baigiamojo teisės akto 28.2 – 28.3 punktuose išvardytų argumentų pagrindu.
51. Dėl išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. J. (V. J.) apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius