LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens M. M. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. lapkričio 6 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Instrukta“ bankrotas pripažintas tyčiniu,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. balandžio 10 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei „Instrukta“ iškėlė bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė mažąją bendriją „Versluvis.lt“ (toliau – nemokumo administratorė).

2.       Nemokumo administratorė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti BUAB „Instrukta“ bankrotą tyčiniu. Nemokumo administratorė nurodė, kad patikrinus įmonės dokumentus bei banko sąskaitos išrašus, nustatyta, jog buvo pažeistas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.9301 straipsnis dėl atsiskaitymų eiliškumo. Be to, klaidingai tvarkyta įmonės buhalterinė apskaita, iššvaistytos (galbūt pasisavintos) piniginės įmonės lėšos, įmonės turtas.

3.       Suinteresuotas asmuo, buvęs bendrovės vadovas M. M. (toliau – suinteresuotas asmuo) atsiliepime į prašymą nurodė, kad su pateiktu prašymu nesutinka. Suinteresuoto asmens manymu, tiek nemokumo administratorė, tiek Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) yra neteisios dėl deklaruotų pardavimo pajamų. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad pirmosios eilės kreditorių reikalavimus turi dengti Garantinis fondas. Jis, kaip akcininkas ir įmonės vadovas, visomis išgalėmis stengėsi įmonės veiką stabilizuoti, į ją investavo 26 441,21 Eur savo asmeninių lėšų. Atsiliepime nesutinkama, kad suinteresuotas asmuo vėlavo mokėti mokesčius valstybei, nes iš nemokumo administratorės pateiktų dokumentų matyti, kad VMI yra 5 110 Eur permoka.

4.       Kreditorė VMI atsiliepime nurodė, kad pagal į VMI apskaitą įtraukiamas prievoles UAB „Instrukta“ įsiskolinimas Lietuvos Respublikos valstybės, savivaldybių fondų biudžetams sudaro 3 972,51 Eur. Gyventojų pajamų mokesčio mokestinė nepriemoka susidarė nuo 2019 m. gruodžio 31 d., pridėtinės vertės mokesčio mokestinė nepriemoka – nuo 2020 m. vasario 25 d.

5.       Kreditorius VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepime nurodė, kad UAB „Instrukta“ darbuotojų neturi nuo 2020 m. gegužės 26 d., Fondo biudžetui ši bendrovė skolinga 7 777,76 Eur iš jų: 7 422,97 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokos (VSD įmokos) už apdraustuosius, apskaičiuotos už 2019 m. liepos – 2020 m. vasario mėn. ir 2020 m. gegužės mėn., 354,79 Eur delspinigiai, apskaičiuoti už pavėluotą VSD įmokų už apdraustuosius pervedimą už laikotarpį nuo 2019 m. liepos 16 d. iki 2020 m. kovo 15 d.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6.       Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. lapkričio 6 d. nutartimi BUAB „Instrukta“ bankrotą pripažino tyčiniu bei pripažino, kad tyčinį BUAB „Instrukta“ bankrotą sukėlė buvusio įmonės vadovo M. M. neteisėti veiksmai (neveikimas).

7.       Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsiskaitymo eiliškumo pažeidimo, kaip tyčinio bankroto pagrindo, konstatavo, kad suinteresuoto asmens vykdomi atsiskaitymai buvo susiję su įmonės veiklos tęstinumą lemiančiais kreditoriais ir skirti bendrovei būtinoms paslaugoms apmokėti, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo BUAB „Instrukta“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

8.       Teismas byloje nustatė, kad suinteresuotas asmuo, bendrovei vadovavęs nuo 2019 m. sausio 30 d. iki 2020 m. balandžio 30 d., turėjo pareigą visus dokumentus ir įmonės turtą perduoti nemokumo administratorei. Iš 2020 m. gegužės 28 d. Mokestinių ginčų komisijos sprendimo pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nemokumo administratorė negalėjo įvykdyti VMI reikalavimo pateikti papildomus apskaitos dokumentus. Byloje taip pat nepaneigta aplinkybė, kad 2019 m. rugsėjo mėn. bendrovėje buvo išrašytos septynios sąskaitos faktūros (serija INS, Nr. nuo Nr. 00315 iki 00320 ir 00337), tačiau jos buhalterinėje apskaitoje nesuvestos, į apskaitą neįtrauktos, neperduotos nemokumo administratorei. Perduotuose įmonės dokumentuose neįmanoma nustatyti, kokius statybos darbus ir kokiuose objektuose įmonė atliko, kuriuose objektuose ir kokios pirktos statybinės medžiagos buvo panaudotos ir nurašytos. Nors įmonėje iki 2020 m. kovo mėnesio dirbo 4–5 darbuotojai (apdraustieji), tačiau įmonė neperdavė (neišrašė) nemokumo administratorei nei 2019 m. rugsėjo mėn., nei vėlesnių mėnesių sąskaitų faktūrų už atliktus darbus. 2020 metų sausio mėn. įmonė nupirko langus ir jų montavimo darbus už 23 198,02 Eur sumą, tačiau nemokumo administratorei taip pat neperduotos nei pirktos prekės, nei jų nurašymo aktai. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nurodytų dokumentų neperdavimas nemokumo administratorei reiškia netinkamą bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą ir tokie veiksmai laikytini sąmoningu siekimu neatskleisti bendrovės tikrosios finansinės padėties, buvusios iki bankroto bylos iškėlimo, taip pažeidžiant kreditorių interesus. Įvertinęs neperduotų dokumentų visumą, teismas pripažino, kad buhalterinės apskaitos dokumentų dalies neperdavimas nemokumo administratorei neleidžia nustatyti tikrųjų įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatų, turto sudėties, identifikuoti su tuo susijusių operacijų ar patikrinti (patvirtinti) įmonės atliktų ūkinių operacijų ir veiksmų teisėtumo. Nurodytos aplinkybės neabejotinai pagrindžia esant byloje nustatytą Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį dėl įmonės buhalterinės apskaitos netinkamo tvarkymo, dėl kurio negalima nustatyti įmonės veiklos rezultatų ar jos nemokumą lėmusių priežasčių. Teismas konstatavo, kad tokia situacija susidarė dėl buvusio įmonės vadovo, suinteresuoto asmens sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9.       Suinteresuotas asmuo atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. lapkričio 6 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės arba grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo žodinio proceso tvarka. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1.                      Pirmosios instancijos teismas BUAB „Instrukta“ bankroto pripažinimo klausimą išnagrinėjo neobjektyviai, pažeidžiant suinteresuoto asmens teisę būti išklausytam, nesuteikiant teisės teikti parodymus ir paaiškinimus.

9.2.                      Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad VMI pripažino bendrovei esant permokėjusiai mokesčius, tačiau skundžiamoje nutartyje vis tiek fiksuojama BUAB „Instrukta“ skola šiai institucijai.

9.3.                      Suinteresuotas asmuo teikė nemokumo administratorei dokumentus bei paaiškinimus, todėl skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodyta, kad suinteresuotas asmuo nebuvo pateikęs finansinės atskaitomybės dokumentų.

10.       Nemokumo administratorė atsiliepime į atskirąjį skundą prašė jį atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. lapkričio 6 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti jos naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo aplinkybę dėl netinkamos bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo ir kad tokie veiksmai laikytini sąmoningu siekimu neatskleisti bendrovės finansinės padėties.

10.2.                      Nemokumo administratorei dokumentų, turto neperdavimo priežastys nėra žinomos, todėl toks suinteresuoto asmens elgesys laikytinas sąmoningu siekiu nuslėpti nuo nemokumo administratorės duomenis apie bendrovės finansinę padėtį.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11.       Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

Dėl tyčinio bankroto nustatymo sąlygų ir netinkamai bei apgaulingai tvarkomos buhalterinės apskaitos

12.       Nagrinėjamos bylos apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria, taikant JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį, BUAB „Instrukta“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

13.       JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

14.       Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šiuos požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

15.       Sistemiškai aiškinant JANĮ 70 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad tyčiniu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tik nustačius, jog juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus. JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teisės ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1438-553/2020).

16.       JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytas požymis atitinka Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ), galiojusio iki 2019 m. gruodžio 31 d., 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą juridinio asmens tyčinio bankroto pagrindą, todėl šiuo atveju tikslinga vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuluota aiškinant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymą. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto normų, įtvirtintų ĮBĮ, taikymo, suformulavo taisyklę, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Kitaip tariant, juridinio asmens bankrotas tyčiniu bus pripažintas tik tuomet, jei byloje bus nustatyta, kad įmonės nemokumas kilo dėl sąmoningo, tyčinio blogo jos valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teisės ir (ar) teisėtus interesus.

17.       Nemokumo administratorė, argumentuodama JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio taikymo būtinumą, nurodė, kad suinteresuotas asmuo nėra perdavęs visų su bendrovės veikla susijusių buhalterinės apskaitos dokumentų, iš perduotų įmonės dokumentų negalima nustatyti bendrovės vykdytų darbų, pirktų, panaudotų statybinių medžiagų. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 2019 m. rugsėjo mėn. ir vėlesnių mėnesių sąskaitų – faktūrų už atliktus darbus neperdavimas įrodo netinkamos buhalterinės apskaitos tvarkymą ir tokie veiksmai laikytini sąmoningu siekiu nuslėpti įmonės tikrąją finansinę padėtį. Be to, buhalterinės apskaitos dokumentų dalies neperdavimas nemokumo administratorei, teismo vertinimu, neleido nustatyti tikrųjų įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatų, turto sudėties, identifikuoti su tuo susijusių operacijų ar patikrinti (patvirtinti) įmonės atliktų ūkinių operacijų ir veiksmų teisėtumo. Esant tokioms aplinkybėms, teismas pripažino esant pagrindui taikyti JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Apeliacinės instancijos teismas su šia teismo išvada nesutinka.

18.       Aiškinant apgaulingos ir (ar) netinkamos įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojantį požymį, įtvirtintą anksčiau galiojusio ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte, teismų praktikoje pasisakyta, kad pagal šią įstatymo nuostatą netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016).

19.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).

20.       Apibendrinant cituotą kasacinio teismo išaiškinimą matyti, kad dėl apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo ar dėl nurodytų dokumentų neišsaugojimo įrodyti šių aplinkybių priežastinį ryšį su juridinio asmens privedimu prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo būtų neįmanoma, todėl priežastinis ryšys tarp apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos vedinimo, siekiant blogai valdyti juridinį asmenį ar sudaryti kreditorių teises pažeidžiančius sandorius, ir juridinio asmens nemokumo ar nemokios padėties esminio pabloginimo, neprivalo būti nustatinėjamas siekiant JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą taikyti kaip tyčinį juridinio asmens bankrotą kvalifikuojantį požymį. Tokios pat išvados prieita ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-1438-553/2020.

21.       Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad apibendrinant visus anksčiau minėtus argumentus, konstatuojama, jog sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu taikant JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį, privalu nustatyti ne tik šiame punkte nurodytos aplinkybės egzistavimą (buhalterinės apskaitos apgaulingas ar aplaidus vedimas, finansinių ataskaitų rinkinių Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikimas ar neteisingų tokių dokumentų pateikimas, mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas), bet ir tai, ar minėtoje normoje numatyti veiksmai ir (ar) neveikimas buvo sąmoningi, siekiant blogo juridinio asmens valdymo, be kita ko, siekiant nuslėpti blogą bendrovės valdymą, kadangi JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti tyčinio bankroto požymiai gali būti taikomi tik neatsiejamai nuo JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytų tyčinio bankroto sąlygų. 

22.       Nagrinėjamu atveju nemokumo administratorė neginčija dalies dokumentų, pagrindžiančių BUAB „Instrukta“ vykdytą veiklą, perdavimo. Iš nemokumo administratorės teismui pateikto pareiškimo dėl BUAB „Instrukta“ bankroto pripažinimo tyčiniu matyti, kad nemokumo administratorė šį prašymą grindžia aplinkybėmis dėl visų buhalterinės apskaitos dokumentų jai neperdavimo, kai kurių PVM sąskaitų – faktūrų, darbų atlikimo aktų, sutarčių neapskaitymu, dėl ko nuo 2019 m. rugpjūčio mėn. iki 2020 m. vasario mėn. negalima nustatyti turto likučio, jo panaudojimo pagrindo.

23.       Vertinant šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su nemokumo administratore dėl suinteresuoto asmens veiksmuose buvus netinkamo, aplaidaus buhalterinės apskaitos organizavimo požymių, tačiau byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad tokie suinteresuoto asmens veiksmai ir (ar) neveikimas buvo sąmoningi, siekiant blogo juridinio asmens valdymo ar norint nuslėpti blogą bendrovės valdymą. Nemokumo administratorė neįrodė, kad suinteresuotas asmuo turi, tačiau vengia perduoti trūkstamus buhalterinės apskaitos dokumentus, ar sąmoningai netinkamai organizuoja bendrovės veiklą taip siekdamas nuslėpti tikrąją bendrovės turtinę padėtį (CPK 185 straipsnis). Papildomai pažymėtina ir tai, kad nemokumo administratorei pateikus pareiškimą dėl BUAB „Instrukta“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuotas asmuo kartu su atsiliepimu pateikė PVM mokesčių deklaracijas, kasos knygos kopiją ir kitus dokumentus, kas paneigia suinteresuoto asmens siekį nuslėpti buhalterinius duomenis bei patvirtina jo siekį bendradarbiauti su nemokumo administratore.   

24.       Pagrindo kitokiam apeliacinės instancijos teismo vertinimui dėl BUAB „Instrukta“ bankroto pripažinimo tyčiniu neegzistavimo nesudaro ir nemokumo administratorės argumentas, kad suinteresuoto asmens veiksmai (neveikimas) jam nepateikus VMI nurodytų dokumentų užkirto kelią nemokumo administratorei susigrąžinti PVM permoką. Apeliacinės instancijos teismo manymu, šis faktas gali būti įvertintas naudojant kitas teisės priemones, bet negali sąlygoti išvados, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia.

25.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą (ĮBĮ 20 straipsnio 6 – 8 dalys), todėl įrodinėjimo standartas šios kategorijos bylose yra aukštesnis ir lemia didesnę teismo aktyvumo pareigą siekiant nustatyti visas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Įmonės bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad įmonės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis. Atsižvelgiant į nemokumo teisėje vyraujantį reabilitacinį tikslą bei neigiamas įmonės bankroto sukeliamas pasekmes, tyčinį bankrotą reglamentuojančios nuostatos taip pat neturi būti aiškinamos ir taikomos tokiu būdu, kuris atgrasytų įmonės valdymo organus nuo protingumo kriterijų neviršijančios rizikos, siekiant atkurti mokumo problemų turinčios įmonės veiklą ir išvengti bankroto (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-984-823/2018, 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1636-553/2018). 

26.       Papildomai pažymėtina, kad siekiant įgyvendinti pagrindinį bankroto proceso tikslą – patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus, tyčinio bankroto instituto taikymas įmonės vadovą pripažinus atsakingu už tyčinį bankrotą, yra ultima ratio (paskutinė priemonė), taikoma išnaudojus kitus kreditorių teisių bei interesų būdus (pvz. žalos priteisimas iš vadovo).

27.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad nepaisant to, jog buvo nustatyti BUAB „Instrukta“ buhalterinės apskaitos vedimo trūkumai, tai nesudaro pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu taikant JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį. 

Dėl procesinės bylos baigties

28.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad suinteresuoto asmens atskirasis skundas turi būti tenkinamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – atsisakyti BUAB „Instrukta“ bankrotą pripažinti tyčiniu (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu).

Dėl žyminio mokesčio grąžinimo

29.       CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis suinteresuoto asmens pareiškimu grąžinami įsiteisėjus teismo nutarčiai tenkinti atskirąjį skundą bankroto ar restruktūrizavimo bylose.

30.       Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo už atskirąjį skundą sumokėjo 50 Eur žyminio mokesčio. Kadangi suinteresuoto asmens skundas tenkinamas, jam grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 5 dalis), išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi šia nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. lapkričio 6 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti pripažinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Instrukta“ bankrotą tyčiniu.

Grąžinti suinteresuotam asmeniui M. M. 50 Eur (penkiasdešimt eurų) už atskirąjį skundą sumokėtą žyminį mokestį.

.

Teisėja                                                        Jūratė Varanauskaitė