Civilinė byla Nr. 3K-3-483/2009
Procesinio sprendimo kategorija 30.9.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. lapkričio 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos
pirmininkė), Birutės Janavičiūtės ir Juozo Šerkšno (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą
pagal ieškovės S. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 1 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. K. ieškinį
atsakovui UAB „Mototecha“ dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos
nustatymo ir pagal atsakovo UAB „Mototecha“ priešieškinį ieškovei S. K. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Teisėjų kolegija
n u s t
a t ė :
I. Ginčo esmė
Šalys yra gyvenamojo namo su pagalbiniais
pastatais (duomenys neskelbtini) bendraturtės ir nesutaria dėl bendrosios
dalinės nuosavybės teisės objekto valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarkos.
Ieškovė paveldėjimu įgijo nuosavybės teisę į gyvenamojo namo (1A1p) 17/150
dalis, 1/3 dalį viralinės (3I1p), 1/3 ūkinio pastato (4I1p), 1/6 dalį kitų
inžinerinių statinių, atsakovui priklauso 89 proc. gyvenamojo namo ir dvigubai
didesnė nei ieškovei dalis pagalbinių pastatų, kuriuos jis įgijo
pirkimo–pardavimo ir mainų sutarčių pagrindu. Ieškovė prašė nustatyti
naudojimosi gyvenamuoju namu ir ūkiniu pastatu tvarką, jai paskiriant naudotis
gyvenamojo namo 11,38 kv. m patalpa (1–8) ir šalia esančia veranda, taip pat
ūkiniu pastatu (3I1p), atsakovui – visais likusiais pastatais. Tuo tarpu
atsakovas priešieškiniu prašė atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės
nuosavybės su ieškove; priteisti atsakovui natūra gyvenamąjį namą ir kiemo
statinius, o ieškovei už jos turimą dalį bendrojoje nuosavybėje 12 292,44 Lt
kompensacijos.
II. Pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. vasario 25 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino; atidalijo bendraturčių dalis iš
bendrosios dalinės nuosavybės pagal atsakovo prašymą, priteisė iš atsakovo
ieškovei už jos turėtą dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje
21 285,27 Lt kompensacijos. Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į
bendraturčių pareikštus reikalavimus, nagrinėjamoje byloje prioritetas
skiriamas atidalijimui iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant
atidalijamai ieškovei kompensaciją už jos dalį bendrojoje nuosavybėje. Ieškovei
bendrojoje dalinėje nuosavybėje tenkanti gyvenamojo namo 17/150 dalis yra 16,37
kv. m; atsakovui priklauso 89 proc. gyvenamojo namo; ieškovė prašė skirti jai
naudotis 11,38 kv. m patalpa (1–8) ir šalia esančia veranda, kuri namo eksplikacijoje
neįvardyta; teismas negalėjo spręsti dėl naudojimosi šia patalpa galimybių ir
jos ūkinės–funkcinės paskirties; tuo tarpu veranda nėra gyvenamoji patalpa,
nors ieškovė ir nurodė, kad joje įrengs atskirą šildymą, vandentiekį, tualetą
ir elektrą, tačiau teismas tokį teiginį atmetė kaip nepagrįstą, argumentavo,
jog pertvarkymai saistomi didelių išlaidų ir dėl mažos patalpos jie yra
neracionalūs ir techniškai neįmanomi. Atsakovui priklauso visas žemės sklypas,
kuriame stovi ginčo pastatai, todėl, ieškovei naudojantis bendrąja daline
nuosavybe, kiltų servituto nustatymo klausimų; servituto apimtis būtų plati,
atsižvelgiant į poreikį naudotis ne tik gyvenamojo namo dalimi, bet ir ūkiniu
pastatu; dėl to būtų suvaržyta atsakovo teisė naudotis visu žemės sklypu.
Teismas laikė, kad ieškovės interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nėra
svarbus, nes Panevėžio mieste ji turi butą, jame nuolat gyvena; tuo tarpu kaimo
sodyba be žemės neužtikrintų ieškovei poilsio, juolab kad atsakovas rengiasi
plėtoti ūkinę–gamybinę veiklą, teritorijoje sandėliuoti materialines vertybes.
Teismo ieškovei priteista kompensacija apskaičiuota pagal turto vertinimo
pažymą.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės
apeliacinį skundą, 2009 m. liepos 1 d. nutartimi paliko nepakeistą Panevėžio
miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 25 d. sprendimą. Kolegija pažymėjo, kad
pirmosios instancijos teismas parinko tinkamą atidalijimo iš bendrosios
nuosavybės būdą; teismo teisingai nustatytos aplinkybės suponavo išvadą, kad
dėl ieškovei tenkančios bendrojoje dalinėje nuosavybėje labai mažos daikto
dalies paneigiama galimybė atidalyti ją natūra; be to, visas žemės sklypas,
kuriame stovi pastatai, nuosavybės teise priklauso atsakovui; dėl neišvengiamo
servituto nustatymo būtų ribojami atsakovo interesai ir todėl tęstųsi
bendraturčių konfliktai. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo
vertinimu, kad ieškovės interesas naudotis dalimi bendrojoje nuosavybėje nėra
svarbus, emocinio pobūdžio; ieškovė per visą bylos nagrinėjimo laiką nepateikė
teismui projektinio pasiūlymo, kaip atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės
jai priklausančią turto dalį ir tai rodo jos argumentų deklaratyvų pobūdį, bet
ne realius veiksmus, sprendžiant, ar jai priklausančios daikto dalies
atskyrimas natūra galimas ir nepadarys žalos turto paskirčiai. Visi pirmosios
instancijos teismo sprendime išdėstyti motyvai, kolegijos vertinimu, atitinka
CK 4.75 straipsnyje įtvirtintus bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo
principus ir teismų praktikos nuostatas, todėl ieškovė nepagrįstai teigia, kad
teismas gynė tik atsakovo interesus, atėmė iš ieškovės nuosavybę, todėl pažeidė
Konstitucijos 23 straipsnį. Ieškovei priteista 21 285,27 Lt kompensacija už jos
turėtą dalį bendrojoje nuosavybėje apskaičiuota, atsižvelgiant į ieškovės
pateiktos turto vertės nustatymo pažymos duomenis, kurių ieškovė neginčijo.
Gyvenamojo namo ir pagalbinių pastatų rinkos vertė nustatyta 2008 m. gruodžio mėn., kitų įrodymų dėl turto vertės nepateikta.
III. Kasacinio skundo ir
atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu kasatorė (ieškovė) prašo
panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą ir nutartį ir
perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis
skundas grindžiamas šiais argumentais.
1. Dėl CPK 2, 17 straipsnių pažeidimo. Bylą nagrinėję teismai neapgynė kasatorės intereso turėti
nuosavybę ir ją išsaugoti, bet teikė prioritetą atsakovo teisėms ir jas gynė,
nes akcentavo, kad atsakovas ginčo patalpose rengiasi plėtoti ūkinę–gamybinę
veiklą, teritorijoje – sandėliuoti vertybes. Iš tikrųjų ginčo patalpos yra
gyvenamajame name, tuo tarpu atsakovas gamybinę veiklą plėtos kituose
statiniuose; gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai nepritaikyti ūkinei veiklai.
Teismai apskritai nepagrįstai ignoravo kasatorei ypač svarbų interesą išsaugoti
gyvenamąjį namą vien dėl to, kad tai yra jos tėvonija; sodybą įkūrė seneliai,
čia gyveno jos tėvai, gimė ir užaugo kasatorė; ji nuolat gyvena bendrosios
dalinės nuosavybės teise priklausančiuose statiniuose ir jais naudojasi, nes
šalia, tame pačiame (duomenys neskelbtini) kaime, yra kasatorės
sutuoktiniui priklausanti dirbama žemė, bet joje nėra statinių; taigi
nuosavybės išsaugojimas yra labai svarbus, jis negali būti paneigtas vien dėl
tos aplinkybės, kad kasatorė turi butą; kasatorės interesas turėti kitą
nuosavybę natūra, ja teisėtai bei realiai naudotis yra taip pat svarbus.
Kasatorei neišaiškinta dėl jos teisės siūlyti atidalijimo variantą, taip
pažeistas šalių procesinių teisių lygiateisiškumo principas.
2. Dėl CK 4.75 straipsnio, 4.80
straipsnio 2 dalies. Kadangi
bendraturčiams tenkančios dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra izoliuotos,
tai bylą nagrinėję teismai nepagrįstai laikė, kad šiuo atveju neįmanoma
padalyti daiktų taip, kaip nustatyta CK 4.80 straipsnio 2 dalyje, t. y .
natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai. CK 4.75 straipsnyje
įtvirtinti bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo principai suponavo
išvadą, kad dėl kompensacijos už turėtą dalį bendrojoje nuosavybėje galėjo būti
sprendžiama, esant kasatorės sutikimui; piniginės kompensacijos priteisimas
bendraturčiui be jo sutikimo neatitinka CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytų
bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo sąlygų, tuo tarpu bylos duomenimis
nepatvirtinama, jog, nesant bendraturčio sutikimo, kompensacija buvo galima dėl
išimtinio atvejo; priešingai nei sprendė bylą nagrinėję teismai, šiuo atveju:
1) neišnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra, nors tokia galimybė
yra (įėjimas į patalpą (1–8) yra atskiras, be žalos namo paskirčiai jame galima
atidalyti patalpas 1–8, 1–7, ūkiniame pastate – patalpą 3J1p), tačiau kasatorei
neišaiškinta teisė pateikti atidalijimo variantą; 2) kasatorė sutiktų sumokėti
atsakovui kompensaciją pinigais, kuri paprastai priteisiama atidalijimo
siekiančiam bendraturčiui; 3) nors kasatorės dalis bendrojoje nuosavybėje,
palyginus su atsakovo, yra gerokai mažesnė, tačiau šiuo atveju yra galimybė atidalyti
dalį natūra, o kasatorės interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe yra labai
svarbus. Dėl netinkamai parinkto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės
būdo, sumokant kasatorei už jos dalį bendrojoje nuosavybėje pinigais, pažeista
kasatorės absoliuti teisė turėti nuosavybę (Lietuvos Respublikos Konstitucijos
23 straipsnis, CK 4.20 straipsnis). Kasatorei priteista 21 285,27 Lt
kompensacija yra ypač maža, šiomis lėšomis nekompensuojama jos nuosavybė, kuri
apskritai neįkainojama dėl pirmiau išdėstytų argumentų.
3. Dėl CPK 265 straipsnio 2 dalies, 320
straipsnio pažeidimo. Apeliacinės
instancijos teismo nutartis nemotyvuota, kolegija apsiribojo pirmosios
instancijos teismo sprendime išdėstytų teiginių perrašymu, bet nevertino
apeliacinio skundo argumentų ir į juos neatsakė.
Atsiliepime į kasatorės kasacinį skundą
atsakovas prašo jį atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti
nepakeistą ir nurodo, kad bylą nagrinėję teismai teisingai sprendė, jog šiuo
atveju byloje ištirtų faktinių aplinkybių visetas (kasatorei tenkanti ypač maža
daikto dalis bendrojoje nuosavybėje, jos prašomos skirti naudotis gyvenamajame
name patalpos atidalijimo natūra negalimumas, įrodymų dėl techninių galimybių
atlikti pertvarkymus nebuvimas) turėjo reikšmės, sprendžiant bendraturčių ginčą
dėl nuosavybės teisių įgyvendinimo būdo. Kadangi kasatorė pareiškė ieškinį dėl
naudojimosi gyvenamuoju namu ir ūkiniu pastatu tvarkos nustatymo, tai ji
privalėjo pateikti tinkamai parengtą atidalijimo projektą. Kasatorei atstovavo advokatai,
todėl jai turėjo būti žinoma procesinė pareiga pateikti tinkamus įrodymus.
Byloje teismų teisingai nustatytos aplinkybės suponavo išvadą, kad nėra
galimybių skirti kasatorei naudotis jos dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje
atitinkančią patalpą gyvenamajame name ar ją įrengti be neproporcingos žalos
namo paskirčiai; dėl to teismai turėjo pagrindą spręsti dėl atidalijimo iš
bendrosios dalinės nuosavybės, išmokant bendraturčiui kompensaciją pinigais.
Vertindami kasatorės interesą naudotis bendrąja daline nuosavybe (CK 4.80
straipsnio 2 dalis), bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino reikšmingu
faktą, kad atidalijamas bendraturtis nuosavybės teise turi kitą gyvenamąją
patalpą, kurioje nuolat gyvena, o ginčo gyvenamosios patalpos jai reikalingos
poilsiui. Kita vertus, ginčo pastatai stovi atsakovui nuosavybės teise
priklausančiame žemės sklype; dėl to galimybė kasatorei didinti savo valdos
dalį būtų apribota, kiltų servituto nustatymo klausimas; vadinasi, įrengus
16,37 kv. m kambarį be virtuvės ir kitų pagalbinių patalpų bei inžinerinių
tinklų, nebūtų išspręstos būsto problemos. Šalys nuolat konfliktuoja dėl
atsakovo žemėje kasatorės vykdomų ūkininkavimo darbų.
Teisėjų kolegija
k o n s
t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas patikrina
apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1
dalis).
Dėl
bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą reglamentuojančių teisės
normų aiškinimo ir taikymo
CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata, kad bendrosios
dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama
bendraturčių sutarimu, reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio
pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis
interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais. Kai yra
nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo daiktu tvarka nustatoma teismo
pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad naudojimosi bendru daiktu
tvarkos nustatymas ir atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra
savarankiški bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje P. K. v. N. K., bylos Nr. 3K-3-536/2006; 2008 m. lapkričio 11 d.
nutartis civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008). Ginčas dėl naudojimosi
bendrais nekilnojamaisiais daiktais sprendžiamas, vadovaujantis CK 4.81
straipsnio 1 dalies nuostata, kad, nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką,
atsižvelgiama į bendraturčių dalis, turimas bendrosios dalinės nuosavybės
teise; šiuo atveju tik nustatoma tvarka, pagal kurią bus naudojamasi
konkrečiomis nekilnojamojo daikto dalimis, tam tikros nekilnojamojo daikto
dalys gali būti bendraturčių naudojamos bendrai, nesuformuojami atskiri
nuosavybės teisės objektai ir nenutraukiama bendroji dalinė nuosavybės teisė.
Ar yra galimybių nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką, priklauso nuo
konkrečioje byloje turinčių reikšmės aplinkybių (daikto paskirties, savybių,
statybos techninių reglamentų ir kt.); teismai taip pat privalo vertinti, ar
bendraturčio pasirinktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar
nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų
konfliktinei situacijai šalinti; kai prašoma nustatyti naudojimosi daiktu
tvarka nustato tam tikrus daikto, pavyzdžiui, statinio pakeitimus, teismas
patikrina tokių pakeitimų atitiktį teisės aktų nustatytiems reikalavimams.
Taigi bylą nagrinėjantys teismai privalo tirti tokio pobūdžio aplinkybes.
Atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atveju
pasikeičia bendro daikto teisinis statusas – suformuojami atskiri nuosavybės
teisės objektai, bendroji dalinė nuosavybė pasibaigia. Atidalijimas iš
bendrosios dalinės nuosavybės galimas šalių susitarimu; bendraturčiai gali
sulygti dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo įvairiais
būdais: išskiriant bendraturčiams tenkančias dalis natūra, parduodant bendrą
daiktą ir pasidalijant už daiktą gautus pinigus, sumokant bendraturčiui
kompensaciją už jam tenkančią dalį ir kt. Pagal CK 4.80 straipsnio 1 dalį
kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios
dalinės nuosavybės, o nurodyto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu
nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį
daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai;
kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.
Aiškinant CK 4.80 straipsnio 2 dalies normą, teismų praktikoje laikomasi
nuostatos, kad kompensacija už dalį bendrojoje nuosavybėje, nesant bendraturčio
sutikimo, galima išimtiniais atvejais, kai išnaudotos visos galimybės padalyti
daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, nepadarius daiktui
neproporcingos žalos. Taigi, vadovaujantis CK 4.75 straipsnyje įtvirtintais
bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo principais, darytina išvada, kad tais
atvejais, kai daikto atskyrimas natūra negalimas be neproporcingos žalos jo
paskirčiai, priteisti kompensaciją atidalijamam bendraturčiui be šio sutikimo
galima, jeigu jo dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su kitais
bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, negalima ja realiai naudotis, o atidalijamo
savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertinamas kaip labai
svarbus.
Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų
pozicija dėl pirmiau nurodytų aplinkybių viseto reikšmės, sprendžiant šios
bylos bendraturčių ginčą dėl nuosavybės teisės įgyvendinimo būdo, tačiau
nelaiko, jog teismų padarytos išvados dėl šiuo atveju taikytino konkretaus
atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo atitinka CK 4.80 straipsnio 2
dalyje nustatytas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo sąlygas, taip pat CK
1.5 straipsnyje įtvirtintus principus. Kasatorės pareikšto ieškinio dalykas –
naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymas; bylą nagrinėję teismai teisingai
pastebėję, kad kasatorė nepateikė projektinio pasiūlymo, kaip atidalyti
iš bendrosios dalinės nuosavybės jai priklausančią turto dalį, ir kad tai esą
rodo jos argumentų deklaratyvų pobūdį, bet ne realius veiksmus, sprendžiant, ar
jai priklausančios daikto dalies atskyrimas natūra galimas ir nepadarys žalos
turto paskirčiai, privalėjo vertinti, ar pagal reikalavimo turinį kasatorė iš
esmės nesiekė atidalijimo natūra, juolab kad ir kasaciniame skunde nurodoma dėl
CK 4.80 straipsnio 2 dalies pažeidimo, nulėmusio teismų nepagrįstą išvadą, jog
šiuo atveju negalimas daikto atskyrimas be neproporcingos žalos jo paskirčiai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata ir daug šios
kategorijos bylose spręstinų fakto bei teisės klausimų įpareigoja bendraturčius
išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, nesiekti savo
interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita, bet aktyviai
siekti priimtinausio abiem šalims sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui
teisme. Svarbu, kad šalių teisinė pozicija būtų tinkamai išdėstyta ieškinyje ir
priešieškinyje; tokiose bylose akivaizdus ieškinio ir priešieškinio tarpusavio
ryšys, juos kartu nagrinėjant galimas išsamus byloje turinčių reikšmės
aplinkybių išnagrinėjimas. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti
aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus; minėta tai,
kad bylą nagrinėję teismai pripažino, jog kasatorė neįvykdė šios pareigos ir
nepateikė tinkamai parengto atidalijimo projekto, nors prašė nustatyti
naudojimosi namu tvarką, pagal kurią, atitinkamai įrengus dvi atskirą įėjimą
turinčias patalpas, skirti jomis naudotis. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš CK
4.75 straipsnio išplaukianti atidalijimo siekiančio bedraturčio pareiga įrodyti
teisme, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra
priimtinausias, reiškia, jog ir kiti bendraturčiai gali įstatymo nustatyta
tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės
variantus. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta esminė sąlyga, kad daiktas
padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai, saugo
daiktą nuo tokių pertvarkymų, dėl kurių jis netektų savo paskirties, kartu
saugomi ir bendraturčių interesai. Vadinasi, kasatorės pasirinktas atidalijimo
projektas, jo atitikties teisės aktų nustatytiems reikalavimams vertinimas patenka
į aplinkybių, kurios yra reikšmingos, taikant CK 4.80 straipsnio 2 dalį,
sąrašą. Bylą nagrinėję teismai laikė, kad, nesant kasatorės sutikimo, dėl
išimtinio atvejo šioje byloje galimas atidalijimo iš bendrosios dalinės
nuosavybės, sumokant jai kompensaciją už turėtą dalį bendrojoje nuosavybėje,
būdas. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad
bylos duomenimis nepatvirtinama, jog, nesant bendraturčio sutikimo,
kompensacija buvo galima dėl išimtinio atvejo ir kad atsakovo reikalavimas ir
pasiūlytas bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas savaime yra
pagrindas atidalyti bendraturčius, visapusiškai neištyrus ir neįvertinus, ar
jis atitinka CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas. Bendroji CK 4.80
straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė yra ta, kad atidalijimo siekiantis
bendraturtis gali reikalauti atskirti jo dalį natūra. Nagrinėjamos bylos
aplinkybių kontekste pažymėtina tai, kad gyvenamasis namas nėra nedalus
daiktas, todėl atidalijimo atveju esminę reikšmę turi CK 4.80 straipsnio 2
dalyje nurodytas kriterijus – daikto padalijimas be neproporcingos žalos jo
paskirčiai. Kasatorei teigiant, kad yra tokia galimybė, šiuo aspektu ypač
pažymėtinos savininko teisių garantijos ir nuosavybės neliečiamumas; apie tai
taip pat pagrįstai nurodoma kasaciniame skunde, argumentuojama, kad interesas
naudotis bendrąja daline nuosavybe yra ypač svarbus, nes čia yra kasatorės
tėviškė, greta turi dirbamos žemės, kurioje nėra statinių. Teisėjų kolegija
kartu pažymi, kad teismas turi tam tikrą diskrecijos teisę, vertindamas
aplinkybes dėl bendraturčio esminio intereso naudotis bendro daikto dalimi; šią
teisę teismas įgyvendina, vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais
teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Teismų praktikoje taip pat
laikomasi nuostatos, kad negali būti pateisinama situacija, kai dėl netinkamo
CK 4.80 straipsnio 2 dalies taikymo pažeidžiama asmens nuosavybės teisė
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003
m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje V. J. ir
kt. v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m.
lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje B. M. M. ir
kt. v. L. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-485/2005; ir kt.).
Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, kad bylą nagrinėję pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismai nesiaiškino CK 4.80 straipsnio 2 dalyje
nustatytos teisės normos tikrojo turinio, nesvarstė šios normos taikymo sąlygų,
kurias teisėjų kolegija prieš tai aptarė.
Teisėjų kolegija,
apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad apeliacinės instancijos
teismas, patikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir
pagrįstumą, netyrė, ar išvada dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės
įgyvendinimo būdo padaryta ištyrus ir įvertinus visas byloje turinčias reikšmės
aplinkybes, kurios yra neatskiriama kasatorės ieškinio ir atsakovo
priešieškinio faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių dalis. Nevisapusiškas
byloje turinčių reikšmės aplinkybių ištyrimas yra esminis procesinės teisės
normų pažeidimas, kuris yra pagrindas teismų sprendimą ir nutartį panaikinti ir
perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360
straipsnis).
Dėl
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinės instancijos teismas patyrė 43,60 Lt išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Patenkinus ieškovės S.
K. kasacinį skundą ir panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų
sprendimą ir nutartį, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš
atsakovo UAB „Mototecha“ (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas,
92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 79, 96 straipsniais, 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Panevėžio
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 1 d.
nutartį ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 25 d. sprendimą panaikinti ir
perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Priteisti iš atsakovo
UAB „Mototecha“, įm. k. (duomenys neskelbtini), atsisk. sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Hansabankas“, buveinės
adresas: (duomenys neskelbtini), į valstybės biudžetą 43,60
(keturiasdešimt tris litus 60 ct) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu kasacinės instancijos teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Janina
Stripeikienė
Birutė
Janavičiūtė
Juozas
Šerkšnas