Civilinė byla Nr. e2-134-516/2018

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01024-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1.; 3.2.4.4.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kultūros sandėlis“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. e2-2651-264/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kultūros sandėlis“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Mudu abudu“ ir R. M. (trečiasis asmuo – akcinė bendrovė „Volfas Engelman“) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nuomos sutarties nutraukimo dėl nuomotojo kaltės, nuostolių atlyginimo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ginčas byloje kilo dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo ir teisėtumo.
2. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kultūros sandėlis“ kreipėsi į teismą, prašydama: pripažinti negaliojančia 2016 m. rugsėjo 1 d. R. M. ir UAB „Kultūros sandėlis“ atnaujintą Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 20160407-01; pripažinti negaliojančia 2017 m. sausio 2 d. R. M. ir UAB „Kultūros sandėlis“ sudarytą Įrangos nuomos sutartį Nr. 20170102-01; nutraukti R. M. ir UAB „Kultūros sandėlis“ 2016 m. balandžio 7 d. sudarytą Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 20160407-01; nutraukti R. M. ir UAB „Kultūros sandėlis“  2016 m. lapkričio 24 d. sudarytą Darbų atlikimo sutartį Nr. 20161124-01; priteisti ieškovei iš R. M. 122 895,84 Eur turtinės žalos atlyginimą; priteisti ieškovei solidariai iš R. M. ir UAB „Mudu abudu“ 107 618,59 Eur turtinės žalos (nuostolių) atlyginimą dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų; priteisti ieškovei solidariai iš R. M. ir UAB „Mudu abudu“ 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas; bylinėjimosi išlaidas.
3. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) iki galutinio teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo dienos areštuoti R. M. priklausantį nekilnojamąjį ir (ar) kilnojamąjį turtą bei turtines teises už 230 514,43 Eur dydžio sumą, o jo nesant ar esant nepakankamai – atsakovams priklausančias pinigines lėšas, esančias atsakovams priklausančiose sąskaitose bei pas trečiuosius asmenis; 2) iki galutinio teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo dienos areštuoti UAB „Mudu abudu“ priklausantį nekilnojamąjį ir (ar) kilnojamąjį turtą bei turtines teises už 107 618,59 Eur dydžio sumą, o jo nesant ar esant nepakankamai – atsakovams priklausančias pinigines lėšas už 107 618,59 Eur sumą, esančias atsakovams priklausančiose sąskaitose bei pas trečiuosius asmenis.
4. Ieškovė nurodė, kad jos ieškinys yra prima facie pagrįstas, be to, ieškinio suma yra didelė. Atsakovu įtrauktas ir fizinis asmuo, todėl gali kilti reali grėsmė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Kauno apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 15 d. nutartimi ieškovės prašymo netenkino.
6. Teismas nurodė, kad preliminariai įvertinęs pareikšto reikalavimo pagrįstumo klausimą, sprendžia, jog nėra pagrindo daryti vienareikšmiškos išvados, kad ieškovės reikalavimai priteisti jai iš atsakovų nurodyto dydžio sumas yra akivaizdžiai nepagrįsti ir todėl galėtų būti savarankiškas pagrindas atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
7. Tačiau teismas akcentavo, kad ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė teismui jokių įrodymų apie atsakovų turtinę padėtį, iš kurių būtų galima pagrįstai spręsti, jog ieškinio suma atsakovams yra didelė, taip pat įrodymų apie atsakovų ketinimą perleisti savo turtą tretiesiems asmenims, jį paslėpti, sunaikinti, sąmoningai sumažinti jo vertę ar atlikti kitokius nesąžiningus ar neteisėtus veiksmus. Vien ieškovės nurodomos aplinkybės, kad vienas iš atsakovų yra fizinis asmuo, o ieškinio suma yra didelė, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo spręsti, jog atsakovams ieškinio suma iš tikrųjų yra didelė ar, kad ieškovei palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju atsakovai nebus pajėgūs įvykdyti teismo sprendimo. Teismas pažymėjo, kad ieškovės kreipimasis į teismą pats savaime nesuponuoja grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo, o deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į skundą argumentai

8. Ieškovė UAB „Kultūros sandėlis“ atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti ieškovės prašymą. Atskirajame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
1. Teismas, spręsdamas dėl grėsmės turto išsaugojimui, nesilaikė teismų praktikoje suformuotų įrodinėjimo paskirstymo naštos ir įrodymų vertinimo taisyklių. Teismas neatsižvelgė į tai, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones jis neturi turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, teismui pakanka įsitikinti tuo, jog konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Tarp šalių turėjo būti paskirstoma įrodinėjimo našta, atsižvelgiant į tai, kuriai iš šalių lengviau minimaliomis sąnaudomis įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, todėl ieškovei nepagrįstai primetama pareiga pateikti duomenis, kurie įrodytų, jog atsakovai ketintų perleisti, apsunkinti turimą turtą ar pan.
2. Teismas nutartyje nurodė, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog ieškovės reikalavimai priteisti jai iš atsakovų nurodyto dydžio sumas yra akivaizdžiai nepagrįsti. Taigi, darytina išvada, kad šiuo atveju yra pagrindas ieškovei prašyti teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovams, o teismui tokį prašymą tenkinti.
3. Vienas iš atsakovų yra fizinis asmuo, o ieškinio suma – 230 514,43 Eur. Teismo teiginiai, kad nėra pagrindo spręsti, kad atsakovams ieškinio suma yra didelė, ar kad atsakovai nebus pajėgūs įvykdyti teismo sprendimo, laikytini abejotinais, nes tai, jog vienas iš atsakovų yra fizinis asmuo, o ieškinio suma yra gana didelė, sudaro pagrindą abejoti galimai ieškovei palankaus sprendimo įvykdymu. Taigi, nutartis priimta, išsamiai neišanalizavus ir objektyviai neįvertinus visų bylos aplinkybių.
9. Atsakovai UAB „Mudu abudu“ ir R. M. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra visų būtinų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ar jų netaikyti, nes vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina perleisti, įkeisti turimą turtą ar pan. Ieškovė nei su prašymu, nei su atskiruoju skundu nepateikė jokių duomenų, kad atsakovai ketintų turtą slėpti, perleisti tretiesiems asmenims. Jokių aplinkybių, patvirtinančių galimą atsakovų nesąžiningumą, nenustatė ir teismas.
2. Po skundžiamos nutarties priėmimo teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. patikrino Nekilnojamojo turto registro duomenis ir įsitikino, kad atsakovas R. M. turi pakankamai vertingo nekilnojamojo turto ieškovės reikalavimams patenkinti, o atsakovė UAB „Mudu abudu“ dirba pelningai, neturi įsiskolinimų valstybės biudžetui, taip pat neturi kitų pradelstų skolų, per vienerius metus mokėtinos sumos kreditoriams mažinamos, o veikla vykdoma jau 10 metų. Šie duomenys teigiamai apibūdina atsakovus ir nesudaro pagrindo manyti, kad jie galėtų neteisėtais ir nesąžiningais veiksmais vengti būsimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo.
3. Šalys civiliniame procese yra lygios, todėl vien ieškinio pateikimas, nepateikus įrodymų, jog atsakovai elgiasi nesąžiningai, nesudaro pagrindo varžyti atsakovų teisių, taikant laikinąsias apsaugos priemones.
10. Trečiasis asmuo AB „Volfas Engelman“ atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą prašo skundą tenkinti – panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. nutartį ir ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
1. Pritartina argumentams, kad teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą. Teismų praktika leidžia daryti išvadą, kad pagrindas pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones egzistuoja, kai ieškovas pagrindžia galimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, o tuo atveju, jeigu atsakovas iš tiesų turi visas finansines galimybes sprendimą įvykdyti, būtent jam tenka pareiga įrodyti, jog jo finansinė padėtis yra gera ir pašalinanti teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Teismų praktika rodo, kad didelė ieškinio suma savaime preziumuoja būtinumą taikyti apsaugos priemones, nes tai gali padidinti riziką, jog teismo sprendimas nebus įvykdytas, o būtent atsakovui tenka pareiga įrodyti, kad jo finansinė padėtis yra gera ir suma jam nėra didelė.
2. Kadangi nutartyje teismas nurodė, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas, o grėsmę teismo sprendimo įvykdymui pagrindžia didelė ieškinio suma, darytina išvada, kad egzistuoja visos sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
3. Sutiktina su ieškovės argumentu, kad aplinkybė, jog vienas iš atsakovų yra fizinis asmuo, dar labiau padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, todėl šiuo atveju yra būtina taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
12. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovės reikalavimams užtikrinti, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
13. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, pagrindą laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti sudaro dviejų būtinųjų sąlygų sutaptis: 1) tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas; 2) grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimas.
14. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė pirmosios sąlygos buvimą ir šalys šios sąlygos egzistavimo neginčija. Nesutikimą su skundžiama teismo nutartimi apeliantė UAB „Kultūros sandėlis“ grindžia argumentais, susijusiais su antrąja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmės, kad ieškovei palankaus sprendimo vykdymas gali būti apsunkintas ar taps neįmanomas, buvimu. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl antrosios sąlygos, nesilaikė teismų praktikoje suformuotų įrodinėjimo paskirstymo naštos ir įrodymų vertinimo taisyklių.
15. Nesutikdamas su apeliantės pateiktu teismų praktikos, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, interpretavimu, apeliacinės instancijos teismas, visų pirma, pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Taigi, būtent ieškovui, siekiančiam laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tenka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės, t. y. abiejų jų taikymo sąlygų, pagrindimo pareiga. Prašydamas laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrinti ieškinį (jo dalį) dėl tam tikrų sumų priteisimo, ieškovas turi pateikti tiek įrodymų, kad teismui pakaktų įvertinti, ar egzistuoja grėsmė, jog teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, neapribojus atsakovo galimybių disponuoti jo turimu turtu. Būtent tokios pozicijos laikomasi Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, kurioje ne kartą pasisakyta, kad faktą, jog konkrečiu atveju iškyla reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, privalo įrodyti tas dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, kuris prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1106-464/2017).
16. Antra, ieškovės pareiga įrodinėti antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimą (o ne tik deklaratyviai nurodyti, kad, jos nuomone, egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo rizika) nepaneigiama ir atskirajame skunde minimu teismų išaiškinimu, jog teismas neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, o teismui pakanka įsitikinti tuo, jog konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Atkreiptinas dėmesys, kad ir grėsmės teismo sprendimo įvykdymui atsiradimo tikimybė turi būti šalies pagrįsta. Kaip išaiškinta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus šių priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Ieškinio (priešieškinio) pateikimas pats savaime nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-152-178/2016).
17. Įvertinus pirmiau nurodytą teismų praktiką, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nutartyje padaryta išvada, kad vien tik ieškovės pasisakymas, jog ieškinio suma, jos nuomone, yra didelė atsakovams, nepateikiant jokių šios sumos santykį su atsakovų turtine padėtimi apibūdinančių duomenų, o taip pat argumentų ir įrodymų apie atsakovų galimą nesąžiningumą (sprendimo vykdymo vengimą, siekį vengti), savaime nėra pakankamas antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimui konstatuoti, todėl ieškovės argumentai dėl neva pirmosios instancijos teismo netinkamai paskirstytos įrodinėjimo naštos ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo atmestini.
18. Nesutiktina ir su apeliantės argumentu, kad skundžiamoje nutartyje esanti teismo išvada, jog nėra pagrindo laikyti, kad ieškovės reikalavimai priteisti jai iš atsakovų nurodyto dydžio sumas yra akivaizdžiai nepagrįsti, savaime suponuoja teismo pareigą tenkinti ieškovės prašymą taikyti atsakovų turto areštą. Pirmiau nurodyta teismo išvada yra susijusi su pirmosios CPK 144 straipsnyje įtvirtintos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – ieškinio prima facie pagrįstumo įvertinimu, tačiau, kaip jau minėta, net ir ieškinio preliminarus pagrįstumas neatleidžia ieškovės nuo pareigos įrodyti antrąją sąlygą, – grėsmę, kad nesiėmus prašomų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas bus (gali būti) apsunkintas ar taps neįmanomas.
19. Atkreiptinas apeliantės dėmesys ir į tai, kad naujausioje ir aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, jog nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017 ir kt.)
20. Nagrinėjamu atveju ieškovė ne tik nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškinio suma atsakovams iš tikrųjų yra didelė (priešingai, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. patikrintų viešų registrų duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), atsakovas R. M. turi pakankami daug vertingo nekilnojamojo turto, savo ruožtu UAB „Mudu abudu“ veikla tiek 2015, tiek 2016 metais buvo pelninga, per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė tik 9,25 proc. įmonės turimo turto vertės, o skolų VSDF biudžetui, 2017 m. rugsėjo 26 d. duomenimis, įmonė neturėjo), bet ir duomenų, leidžiančių bent tikėtinai manyti, jog atsakovai gali siekti išvengti ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymo. Taigi, apeliacinės instancijos teismui nėra teisinio ir (ar) faktinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra aplinkybių, leidžiančių konstatuoti, jog atsakovai nebus pajėgūs arba vengs įvykdyti teismo sprendimą.
21. Remdamasis pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisingą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                                 Rasa Gudžiūnienė