Administracinė byla Nr. A-1184-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07747-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 38.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. S. individualios įmonės „Alio, Raseiniai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. S. individualios įmonės „Alio, Raseiniai“ skundą atsakovams Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, Visuomenės informavimo etikos komisijai, Visuomenės informavimo etikos asociacijai, viešajai įstaigai Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. K. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas R. S. IĮ „Alio, Raseiniai“ (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. gruodžio 9 d. pateikė skundą (b. l. 1–5), kuriame prašo panaikinti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. spalio 21 d. sprendimą (toliau – ir 2013 m. spalio 21 d. sprendimas, ginčijamas sprendimas) (protokolo Nr. 16 (skunde nurodytas neteisingas protokolo numeris laikytinas rašymo apsirikimu)), kuriuo atsakovas pripažino, kad 2013 m. liepos 4 d. laikraščio „Alio, Raseiniai“ publikacijoje „Po antklode – R. A. su J. K.“ (toliau – ir 2013 m. liepos 4 d. publikacija) buvo pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (toliau – ir Kodeksas) 3 straipsnis.

Pareiškėja paaiškino, kad skundžiamas Komisijos 2013 m. spalio 21 d. sprendimas yra nemotyvuotas, abstraktus ir nepagrįstas, jį priimant nebuvo objektyviai įvertintos visos aplinkybės. Buvo remtasi išimtinai J. K. skundu ir visiškai nebuvo vertinami korespondento A. D. pateikti paaiškinimai. Sprendime nebuvo argumentuota, kodėl ir kokia publikacijos kritika buvo „nepamatuota“, „neobjektyvi“ ar „nekorektiška“. Nepagrįsta, kokie publikacijos teiginiai kelia abejones dėl „tos įmonės“ skaidrumo ir reputacijos, ir net neįvardyta, apie kokią įmonę kalbama. Neįvardyta, kokiose publikacijos dalyse „nėra nuorodų į faktines detales“ ir kokios publikacijoje minimos aplinkybės neatitinka objektyvių faktų. Formali ir šališka skundo nagrinėjimo procedūra pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Pabrėžė, kad atsakovas iš esmės pažeidė pagrindines procedūras ir taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Nebuvo atsižvelgta į tai, jog publikacija „Po antklode – R. A. su J. K.“ yra humoristinio pamfleto žanro. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas pamfletą apibūdina kaip kūrinį, kuriame pajuokiamas kuris nors politinio visuomenės gyvenimo reiškinys ar veikėjas. Tokio žanro vertinimas kaip įžeidaus, žeminančio garbę ir orumą ar dalykinę reputaciją yra nepagrįstas ir nelogiškas, kadangi skaitytojui yra akivaizdžios naudojamos perteklinės retorikos priemonės, aiškiai leidžiančios suprasti, kad publikacijos negalima vertinti pažodžiui ar kitaip hiperbolizuoti naudojamus skambius išsireiškimus kaip piktavalius ir neetiškus. Pareiškėja mano, kad ginčijama publikacija yra paremta faktinėmis aplinkybėmis, joje pasijuokiama iš kilusio viešųjų ir privačiųjų interesų konflikto Europos Sąjungos (toliau – ir ES) paramos skirstymo procese. Rašyti publikaciją paskatino 2013 m. vasario mėnesį laikraščio redakcijoje gautas anoniminis laiškas Seimo narei A. S.. Šį laišką galėjo parengti tuometinės Raseinių rajono savivaldybės tarybos opozicijos nariai. Laiške buvo nurodytos aplinkybės dėl galimų neskaidrių ryšių tarp J. K. ir jo koalicijos partnerio R. A. sutuoktinės V. A., kuri dirba Nacionalinėje mokėjimo agentūroje (toliau – ir NMA), skirstančioje ES paramą, taip pat ir J. K. bei jo artimų giminaičių bendrovėms. Rengiant publikaciją, buvo tiriama, ar minėtame laiške nurodyti ryšiai tarp V. A. ir savivaldybės tarybos nario J. K. išties galėjo sukelti viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktą. Šią aplinkybę patvirtina iš NMA gauti duomenys, kad V. A., eidama NMA Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento (toliau – ir KPŽPD) direktoriaus pavaduotojos pareigas, 2012  m.  lapkričio 26 d. dėl galimo interesų konflikto nusišalino nuo paramos gavėjų uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „NS Trading“, UAB „Norvelita“, UAB „Raseinių žuvininkystė“ pateiktų paraiškų administravimo visuose administravimo etapuose. Pažymėjo, kad V. A. buvo išsiųsti klausimai, į kuriuos ji atsakymų nepateikė. Negavus išsamios informacijos apie nusišalinimo priežastis, buvo nuspręsta ruoštą publikaciją supaprastinti, parengiant humoristinį pamfletą, pajuokiantį šią politinę ir visuomenei aktualią istoriją. Publikacijoje išreiškiama nuomonė, kad interesų konfliktas kilo prieš 2012 m. spalio 14 d. vykusius Seimo rinkimus. 2012 metų rudenį J. K. vadovaujamas judėjimas „Rasai“ Seimo rinkimuose iškėlė ir rėmė J. K. koalicijos partnerio R. A. sutuoktinę V. A., jai tuo metu užimant vadovaujančio lygmens (direktoriaus pavaduotojos) pareigas Nacionalinės mokėjimo agentūros (toliau – ir NMA) Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamente (toliau – ir KPŽPD), kuris K. bendrovei (UAB „NS Trading“) yra skyręs 18,5 milijonų litų paramą. Publikacijoje sarkastiškai išreikšta nuomonė, kad tokie ryšiai tarp V. A. ir J. K. yra pastarajam palankūs, vaizdingai įvardijant J. K. interesus „politinės ūkinės aistros“ alegorija, kuri yra šaržiškai perteikta ir prie publikacijos pridėtoje karikatūroje. Publikacijoje netiesiogiai išreikšta nuomonė, kad tokio pobūdžio ryšių pridera vengti, kadangi tokie ryšiai neleidžia vienareikšmiškai nubrėžti ribos tarp viešųjų ir privačiųjų interesų ir menkina visuomenės pasitikėjimą priimamų sprendimų skaidrumu. Interesų konfliktas perkeltine prasme publikacijoje įvardijamas kaip V. A. šmurkštelėjimas po J. K. ir R. A. politinės koalicijos „kaldra“. Be to, publikacijoje įvardijant sprendimus, priimamus „po stalu“, „po antklode“ ar „po kaldra“, buvo turimi omenyje valdančiosios daugumos priimami sprendimai iki viešųjų klausimų svarstymų ir balsavimų savivaldybės taryboje. V. K., savivaldybės tarybos posėdyje sakydamas, kad „svarbūs dalykai Raseinių rajone daromi po stalu“, omenyje turėjo tai, kad, jeigu yra sutarimas koalicijos viduje, tuomet viešasis klausimų svarstymas ir balsavimas tampa tik formalumu. NMA skirstoma ES parama yra viešai reikšminga ir aktuali tema kiekvienam ES gyventojui. Su stambiais paramos gavėjais susijusio viešojo asmens J. K. vadovaujamo judėjimo „Rasai“ politinė parama NMA direktoriaus pavaduotojai V. A. yra leistinas ir būtinas viešosios kritikos objektas. Komisija nepagrįstai vadovavosi klaidinančiomis J. K. interpretacijomis, kad publikacijoje įvardijant „K. įmonę“ buvo turima omenyje būtent UAB „Norvelita“, ir kad skaitytojai suprato, jog buvo kalbama būtent apie šią įmonę. Pažymėjo, kad publikacijoje apskritai nebuvo rašomą apie UAB „Norvelita“ ir jos veiklą, todėl remtis gautais atsakymais į užduotus klausimus nebuvo nei poreikio, nei pagrindo. Komisija neįvertino, kad UAB „Norvelita“ užduoti klausimai nebuvo įtraukti į parengtą pamfletą, o redakcija savo ruožtu neturėjo jokios pareigos apie UAB „Norvelita“ rengti publikaciją. Pareiškėja paaiškino, kad apie jokius galimus atsidėkojimus už paramą Seimo rinkimuose publikacijoje nėra rašoma – tokie J. K. skunde nurodomi išvedžiojimai neatitinka pamfleto turinio. Tačiau, atsižvelgiant į J. K. išreikštus nuogąstavimus, 2013 m. lapkričio 14 d. „Alio, Raseiniai“ 46 numerio 9 puslapyje buvo paskelbtas papildomas pranešimas, kuriame pateikti 2013 m. liepos 4 d. publikacijoje naudoti tinklapio duomenys apie projektus, pagal kuriuos NMA pervedė K. bendrovei apie 18,5 milijonų litų., todėl Kodekso 3 straipsnio pažeidimas buvo konstatuotas nepagrįstai.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas skundą palaikė remdamasis jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į ginčijamo sprendimo nepakankamą motyvavimą, Žurnalistų etikos inspektoriaus priimtą sprendimą dėl tos pačios publikacijos ir tai, kad UAB „Norvelita“ pavadinimas publikacijoje nėra minimas.

Atsakovė Komisija 2014 m. sausio 29 d. pateikė atsiliepimą (b. l. 43–45) į skundą ir nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė paaiškino, kad skundžiamas Komisijos sprendimas yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl teismui jo naikinti nėra jokio pagrindo. Atkreipė dėmesį į tai, kad trečiojo suinteresuoto asmens skundas, pateiktas Komisijai, buvo išnagrinėtas visapusiškai, atsižvelgiant į visus Komisijai pateiktus paaiškinimus. Pabrėžė, kad Komisijos nagrinėta publikacija, dėl kurios skundėsi trečiasis suinteresuotas asmuo, nebuvo ilga, iš esmės trečiasis suinteresuotas asmuo skundėsi dėl vienos publikacijos pastraipos, kurioje buvo paskleistos žinios, jog tuo metu, kai V. A. dirbo NMA KPŽPD direktoriaus pavaduotoja, J. K. įmonės gavo paramą, kurią sudarė 18,5 milijonų litų už keturis projektus. Publikacijoje buvo paskleista žinia, kad V. A. remiamas J. K. gavo paramą iš NMA. Tai nėra nuomonė, o aiški žinia, paskleista visuomenei, todėl argumentas, kad publikacija yra pamfletas, neturi įtakos.

Atsakovė teigė, kad pareiškėja aiškiai galėjo suprasti ir suvokti, ką konkrečiai nagrinės Komisija posėdžio metu, nes jai buvo persiųstas ir žinomas trečiojo suinteresuoto asmens skundas. Pagal šalių pateiktus paaiškinimus ir kitą medžiagą Komisija nustatė, kad tuo metu, kai J. K. įmonės gavo paramą, V. A. negalėjo turėti ir neturėjo jokios įtakos šiam įvykusiam faktui. Tai lėmė Komisijos išvadą, jog publikacijos turinys nagrinėtos apimties kontekste nebuvo tikslus, teisingas, ir buvo konstatuotas Kodekso 3 straipsnio pažeidimas. Atkreipė dėmesį į tai, kad būtent pareiškėjos pateikti rašytiniai paaiškinimai Komisijai ir patvirtina šią aplinkybę, kuri nulėmė Komisijos priimtą sprendimą. Todėl nepagrįsti pareiškėjos teiginiai, kad jam nėra aišku, kas nulėmė Komisijos priimtą sprendimą, ir kad Komisija visiškai neatsižvelgė į jo pateiktus rašytinius paaiškinimus. UAB „Norvelita“ dalykinės reputacijos, garbės ir orumo pažeidimų nenagrinėjo, todėl pareiškėjos skunde nurodomi teiginiai, susiję su tuo, jog Komisija priėmė sprendimą dėl UAB „Norvelitos“, dėl kurios nėra paskleista jokios informacijos publikacijoje, yra nereikšmingi. Taip pat nėra svarbu, kas pateikia skundą Komisijai, ir šiuo nagrinėjamu atveju neturėjo reikšmės, ar skundą Komisijai pateikė UAB „Norvelita“ atstovas, ar asmeniškai pats J. K.. Komisijos priimamam sprendimui turi reikšmę tik konkrečios publikacijos turinys, jos paskelbimo aplinkybės ir vertinimas, ar publikacijos turinys atitinka Kodekso reikalavimus.

Atsakovė mano, kad pareiškėjos argumentas, jog Komisija trečiojo suinteresuoto asmens skundą išnagrinėjo neobjektyviai, neišsamiai, nesąžiningai vertindama nustatytus faktus, yra paviršutiniškas ir nepagrįstas. Pabrėžė, kad skunde teismui ir publikacijoje nurodomos aplinkybės ir paaiškinimai dėl paskleistos informacijos yra skirtingi, t. y. pareiškėjos paskelbtoje pamfleto žanro publikacijoje yra tiesiogiai paskleidžiama informacija, jog J. K. gavo paramą dėl to, kad NMA dirbo V. A., o skunde teismui aiškinama, jog publikacijoje buvo keliami galimi neskaidrūs ryšiai tarp J. K. ir jo koalicijos partnerio R. A. sutuoktinės V. A.. Komisijos nuomone, publikacijoje nėra keliamos abejonės ar spėjimai, bet yra pateikiamas konstatuojamojo pobūdžio teiginys, todėl skunde teismui plačiai dėstomi motyvai apie paskleistos informacijos tikslumą ir teisingumą negali paneigti Komisijos priimto sprendimo teisingumo ir teisėtumo. Be to, pareiškėja skunde teismui pateikia visą eilę faktinių aplinkybių, kurios nebuvo paskelbtos publikacijoje, ir publikacijoje paskelbtos informacijos tikslumo ir teisingumo jokiu būdu nepatvirtina. Komisija nėra viešo administravimo subjektas, protokolas yra tik Komisijos narių išsakytų motyvų santrauka, tai nėra stenograma ar citatos. Komisijos priimamo spendimo motyvai išdėstyti lakoniškai, tačiau pareiškėjos teiginiai, jog nėra galimybės suprasti, kodėl Komisija priėmė tokį sprendimą, yra nepagrįsti, kadangi tiek pareiškėjos paaiškinimuose Komisijai, tiek trečiojo suinteresuoto asmens skunde Komisijai iš esmės buvo keliamas vienintelis klausimas, kurį svarstydama Komisija ir pripažino, jog trečiojo suinteresuoto asmens skunde cituojama pateikta informacija buvo netiksli ir neteisinga, dėl to žurnalistas, norėdamas pateikti kritiką, ją perteikė neobjektyviai ir nekorektiškai. Komisijos nuomone, jos priimtas sprendimas atitinka bendrus motyvų pateikimo principus ir neturėtų būti naikinamas dėl formalių priežasčių, kuriomis remiasi pareiškėja.

Atsakovai Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas 2015 m. gegužės 18 d. pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 110) ir nurodė, kad jis nepagrįstai buvo įtrauktas atsakovu, nes neprivalo užtikrinti Komisijos padarytų nuostolių atlyginimo.

Atsakovės Visuomenės informavimo etikos asociacija, Visuomenės informavimo etikos komisija ir trečiasis suinteresuotas asmuo J. K. atsiliepimų nepateikė.

Atsakovių Visuomenės informavimo etikos komisijos ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos atstovas teismo posėdyje nurodė, kad nepritaria skundui.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Raseiniuose UAB „Norvelita“ pavadinimas yra tapatinamas su jos savininku J. K..

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 16 d. priėmė sprendimą (b. l. 127–133) administracinėje byloje, kuriuo pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Komisijos 2013 m. spalio 21 d. sprendimo, priimto protokolu Nr. 16, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas nustatė, kad 2013 m. liepos 4 d. laikraštyje „Alio, Raseiniai“ buvo paskelbta publikacija „Po antklode – R. A. su J. K.“. Komisijoje gautas trečiojo suinteresuoto asmens J. K. 2013 m. liepos 17 d. prašymas dėl pareiškėjo profesinės etikos pažeidimų ginčijamoje publikacijoje. Trečiasis suinteresuotas asmuo prašė įspėti savaitraščio leidėjus dėl padarytų Kodekso 1, 3 straipsnių pažeidimų ir pareikalauti juos pašalinti. 2013 m. spalio 21 d. Komisija išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens skundą ir konstatavo, kad 2013 m. liepos 4 d. publikacijoje buvo pažeistas Kodekso 3 straipsnis, minėtą sprendimą 2013 m. spalio 31 d. išsiuntė pareiškėjui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui. Žurnalistų etikos inspektorius 2014 m. vasario 3 d. priėmė sprendimą Nr. SPR-13 „Dėl publikacijoje „Po antklode – R. A. su J. K.“ („Alio, Raseiniai“, 2013 m. liepos 4 d., Nr. 27) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimą Nr. SPR-13), kuriuo pripažino J. K. skundą (dėl 2013 m. liepos 4 d. publikacijoje paskelbtos UAB „Norvelita“ dalykinei reputacijai kenkiančios informacijos) nepagrįstu. 2014 m. vasario 3 d. priimtą sprendimą išsiuntė pareiškėjui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 7 d.) (toliau – ir VIĮ), kurio 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Komisija – kolegiali viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija. Viena iš Komisijos atliekamų funkcijų yra nagrinėti profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ar jų dalyvių paskirti atsakingi asmenys informuodami visuomenę. Teismas rėmėsi VIĮ 2, 3 straipsniais, ir Kodekso 1, 3, 4, 8, 38, 69 straipsniais.

Teismas sprendė, kad Komisijos sprendimai negali būti vertinami vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsniu. Komisija dirba pagal pačios patvirtintą reglamentą (VIĮ 46 str. 7 d.). Pažymėjo, kad Komisijos sprendime yra glaustai nurodyta svarstyto klausimo esmė, išdėstyti sprendimo priėmimo motyvai, nurodyta jo apskundimo tvarka. Sprendimas iš esmės atitinka sprendimo formai ir turiniui keliamus reikalavimus. Pareiškėjo argumentas, kad ginčijamas Komisijos sprendimas yra nemotyvuotas, atmestas kaip nepagrįstas.

Teismas vertino, kad maždaug pusę publikacijai skirto ploto užima D. M. piešinys, kuriame pavaizduoti trys asmenys po antklode. Iš publikacijos pavadinimo ir jos turinio galima spręsti, kad piešinio viduryje pavaizduota V. A., o šalia jos pavaizduoti po antklode gulintys jos sutuoktinis R. A. ir J. K.. Komisija skundžiamame sprendime pripažino, kad ginčijamoje publikacijoje „Po antklode – R. A. su J. K.“ buvo pažeistas Kodekso 3 straipsnis, nustatantis, kad gerbdami žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai turi skelbti tikslias, teisingas žinias ir įvairias nuomones; perteikdami įvairias nuomones, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai neturi skleisti teisę ir etiką pažeidžiančių nuomonių..

Teismas sutiko su Žurnalistų etikos inspektoriaus 2014 m. vasario 3 d. sprendime Nr. SPR-13 padaryta išvada, kad J. K. yra viešasis asmuo, kuris turi būti pakantesnis kritiškos ir ne visada tikslios informacijos skelbimui, nes yra ne tik UAB „Norvelita“ valdybos pirmininkas, bet taip pat buvo Raseinių rajono savivaldybės tarybos narys. Tačiau tai nereiškia, jog apie tokį asmenį gali būti skelbiama nepagrįsta, nepatikrinta, faktais neparemta informacija. Be to, nepriklausomai nuo pasirinkto publikacijos žanro (pareiškėjas nurodo, kad ginčijama publikacija yra humoristinio pamfleto žanro), pareiškėjas turi skelbti tikslias, teisingas žinias ir neturi skleisti teisę ir etiką pažeidžiančių nuomonių.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ginčijamoje publikacijoje apie J. K. buvo paskelbta konstatuojamojo pobūdžio informacija, kad J. K. ir R. A. yra koalicijos partneriai, J. K. vadovauja judėjimui „Rasai“, kad judėjimas „Rasai“ 2012 m. rėmė V. A. rinkimuose į Seimą. NMA, kurioje dirba V. A., skyrė lėšų K. bendrovės projektams finansuoti. Iš ginčijamos publikacijos pavadinimo, turinio ir prie jos esančio piešinio matyti, kad pagrindinis publikacijos motyvas yra antklodė („kaldra“) ir po ja daromi darbai/priimami sprendimai, kurie slepiami nuo viešumos. Publikacijoje teigiama, kad J. K. į V. A. žvelgia su neslepiama politine ūkine aistra, raško šios aistros vaisius. Teismo nuomone, publikacijos pavadinimu, maždaug pusę publikacijai skirto ploto užimančiu D. M. piešiniu ir dažnu žodžio „kaldra“ naudojimu formuojama pozicija, kad galimai J. K. ir V. A. santykiai yra ne tik politinio, be to, ir seksualinio pobūdžio.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsižvelgiant į ginčijamos publikacijos turinį, teiginių kontekstą, minčių dėstymą, sakinių konstrukciją ir vartojamas raiškos priemones (piešinį), skaitytojui akivaizdžiai siekiama įteigti (reiškiama nuomonė), jog tuo metu, kai V. A. dirbo NMA KPŽPD direktoriaus pavaduotoja, K. bendrovė gavo 18,5 milijonų litų paramą už keturis projektus neskaidriai, t. y. tam turėjo įtakos J. K. ir V. A. santykiai. Pareiškėjui buvo žinoma aplinkybė, kad V. A., eidama NMA KPŽPD direktoriaus pavaduotojos pareigas, 2012 m. lapkričio 26 d. dėl galimo interesų konflikto nusišalino nuo paramos gavėjų UAB „NS Trading“, UAB „Norvelita“, UAB „Raseinių žuvininkystė“ pateiktų paraiškų administravimo visuose administravimo etapuose, t. y. kai J. K. įmonės gavo paramą, V. A. negalėjo turėti ir neturėjo jokios įtakos šiam įvykusiam faktui. Tačiau publikacijoje šios aplinkybės nutylimos, akivaizdžiai reiškiami kaltinimai neskaidriai gavus didelės vertės paramą, kurie nepagrįsti faktiniais duomenimis, t. y. publikacijoje pateiktai nuomonei trūksta faktinio pagrindimo. Ginčijamoje publikacijose pareikšta nuomonė yra supinta su faktų išdėstymu, t. y. nuomonė nėra atskirta nuo faktų ir žinių, skaitytojas neturėjo galimybės atskirti, kur yra pareikšta žurnalisto nuomonė, o kur yra faktai, o kur yra žinios, kurių atitikimą tikrovei galima patikrinti.

Teismas sprendė, kad nuomonė ginčijamoje publikacijoje buvo išreikšta neetiškai ir nagrinėjamu atveju buvo peržengtos saviraiškos laisvės ribos. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, skelbdamas ginčijamą publikaciją, nesilaikė Kodekso reikalavimų, taip peržengė saviraiškos laisvės ribas, o saviraiškos laisvės ribojimas siekiant apsaugoti asmens teises ir reputaciją yra pagrįstas tiek nacionalinės, tiek tarptautinės teisės normomis. Pažymėjo, kad išdėstytos teismo pozicijos dėl padaryto Kodekso 3 straipsnio pažeidimo nepaneigia Žurnalistų etikos inspektoriaus 2014 m. vasario 3 d. sprendime Nr. SPR-13 padarytos išvados, nes Komisijos ir Žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencija bei vertinami klausimai yra skirtingi.

Teismas, atmetęs pareiškėjos skundą, netenkintino ir prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

Pareiškėja 2015 m. birželio 30 d. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 139–144), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas) ir priimti naują sprendimą: panaikinti atsakovės 2013 m. spalio 21 d. sprendimą, kuriuo pripažino, jog 2013 m. liepos 4 d. publikacijoje buvo pažeistas Kodekso 3 straipsnis. Pareiškėjas pilnai palaiko savo skundą ir nurodo papildomus argumentus:

1) Pirmosios instancijos teismas šiurkščiai pažeidė procesines teisės normas, garantuojančias šalių lygiateisiškumą nagrinėjant bylą. Vilniaus apygardos administracinis teismas pasibaigus 2015 m. gegužės 27 d. teismo posėdžiui savo iniciatyva pasiūlė trečiojo suinteresuoto asmens J. K. atstovui jo iki tol nepateiktą atsiliepimą teismui pateikti į bylą kaip rašytinius paaiškinimus ir šiuos rašytinius paaiškinimus į bylą priėmė jau po pasibaigusių teisminių ginčų. Pareiškėja neturėjo galimybių su „rašytiniais paaiškinimais“ susipažinti ir dėl jų pasisakyti, o klausimas dėl jų prijungimo viešame teismo posėdyje svarstomas net nebuvo. Teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad trečiojo suinteresuoto asmens atstovas byloje neprašė prijungti jokių „rašytinių paaiškinimų". Teismas nenurodė „rašytinių paaiškinimų" skelbiant byloje esančią rašytinę medžiagą, nes prieš pradedant teisminius ginčus šio dokumento byloje nebuvo. ABTĮ 82 straipsnio 10 dalis nustato, kad po teisminių ginčų teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti sprendimo (nutarimo, nutarties). Apie tai posėdžio pirmininkas paskelbia esantiesiems posėdžių salėje. Teismas, spręsdamas, kad trečiojo asmens atstovo „rašytinių paaiškinimų" prijungimas yra būtinas, privalėjo vadovautis ABTĮ 82 straipsnio 9 dalis nustatyta teismo posėdžio tvarka ir prijungęs prie bylos naują dokumentą. Turėjo būti sudarytos sąlygos šalims su naujais dokumentais susipažinti ir iš naujo skelbiami teisminiai ginčai. Naujo dokumento prijungimas po paskelbimo apie tai, jog teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti sprendimo, kelia pagrįstų abejonių teismo šališkumu byloje.

2) Teismas nepagrįstai sprendė, kad Komisijos priimtam sprendimui nėra taikytini VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimai ir pateikto skundo šioje dalyje neišnagrinėjo. Komisijos veikla, nagrinėjant profesinės etikos pažeidimus, yra viešojo administravimo pobūdžio veikla, nes pagal VIĮ 46 straipsnio 4 dalies 2 punktą Komisija nagrinėjo profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ar jų dalyvių paskirti atsakingi asmenys informuodami visuomenę. VIĮ 46 straipsnio 5 dalis nustatė, kad į Komisiją gali kreiptis visi suinteresuoti asmenys. VIĮ 46 straipsnio 7 dalyje taip pat buvo nustatyta, jog Komisijos sprendimai dėl profesinės etikos ar kitų pažeidimų turi būti skelbiami nedelsiant tose pačiose visuomenės informavimo priemonėse, kuriose Komisija nustatė šiuos pažeidimus. Dėl Komisijos veiklos kaip viešojo administravimo subjekto veiklos anksčiau buvo pasisakęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau– ir LVAT) administracinėje byloje Nr.A2–224/2005. VIĮ redakcijos, galiojusios LVAT priimant sprendimą aukščiau nurodytoje byloje, 47 straipsnio 1 dalis numatė, kad Komisija viešosios informacijos rengėjų ir platintojų savitvarkos institucija. Komisija buvo valstybės įgaliota atlikti viešojo administravimo paskirtį – įgyvendinti VIĮ atitinkamas nuostatas bei šių nuostatų pagrindu priimtus kitus teisės aktus, reglamentuojančius žurnalistinės etikos klausimus, atliko profesinės etikos normų priežiūros funkciją ir turėjo įgaliojimus konstatuoti padarytą etikos pažeidimą, kurie ne tik savaime yra poveikio priemonė, bet inter alia gali sukurti teisines pasekmes, numatytas ir kituose įstatymuose. Komisijos veikla pagal savo esmę, paskirtį ir šiam organui įstatymų leidėjo suteiktus įgaliojimus buvo viešojo administravimo pobūdžio, o Komisijos sprendimas, konstatuojantis etikos pažeidimą, yra ir teisinė poveikio priemonė pažeidėjui, todėl Komisijos sprendimas yra laikytinas individualiu administraciniu aktu, kuriam keliami VAĮ 8 straipsnio reikalavimai. Pagal VIĮ 46 straipsnio 8 dalį Viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai, nesutinkantys su Komisijos sprendimais, gali kreiptis dėl jų į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Nepripažįstant, kad Komisijos priimtas sprendimas turi būti pagrįstas faktiniais ir teisiniais argumentais, kaip to reikalauja VŠĮ 8 str. 1 d., asmens teisė apskųsti Komisijos sprendimą administraciniam teismui būtų nekonstituciškai suvaržyta ar net visiškai paneigta. Tačiau toks pažeistų teisių gynimo būdas, kai teismas, nustatęs, jog skundžiamo sprendimo motyvai yra nepagrįsti, palieka sprendimą galioti, nurodydamas visiškai kitas sprendimo pagrįstumo priežastis, yra nesuderinamas su teisinės valstybės principais. Teismas, motyvuodamas Sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, priimto Komisijos sprendimo motyvus pakeitė iš esmės, o dėl abstrakčių Komisijos nurodytų priimto sprendimo motyvų turinio visai nepasisakė. Bylą nagrinėjo ne tikrindamas Komisijos priimto individualaus akto teisėtumą ir pagrįstumą, o savarankiškai darydamas naujas išvadas, kurios teisminio nagrinėjimo metu šalių nebuvo svarstomos ir dėl kurių šalys pasisakyti negalėjo. Pakeisdamas Komisijos priimto sprendimo motyvus kitais, teismas iš esmės pripažino, kad Komisijos priimto sprendimo motyvai buvo nepagrįsti, t. y. faktiškai konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą, todėl vien šiuo pagrindu Komisijos sprendimas turėjo būti panaikintas.

3) Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados ir vertinimai yra nelogiški ir nepagrįsti, varžo pareiškėjo teisę į saviraiškos laisvę. Pripažindama Kodekso 3 straipsnio pažeidimą, Komisija pažeidė pareiškėjo teisę į saviraiškos laisvę. Europos Žmogaus Teisių Teismas sprendimuose, kuriuose buvo sprendžiama dėl Konvencijos 10 straipsnio pažeidimo, daug kartų yra nurodęs, kad saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų. Žurnalistų saviraiškos laisvė gali apimti tam tikrą perdėjimą ar provokaciją bei hiperbolizavimą. Šių nuostatų laikomasi ir nacionalinėje teisėje bei teismų praktikoje. Ginčijama publikacija yra pamfletas. Pamfleto publicistinio žanro pasirinkimas yra saviraiškos laisvės dalis, tačiau pamfleto turinio vertinimui negali būti taikomi tokie patys kriterijai, kaip ir informaciniam straipsniui. Pamfletui būdingas humoristinis stilius, ironizavimas, hiperbolizavimas, satyra, kitos vaizdingos išraiškos priemonės būdingos ir grožinei literatūrai. Be to, J. K. yra viešas asmuo. Politikų, viešų asmenų leistinos kritikos ribos yra platesnės negu privačių asmenų. Priešingai nei privatus asmuo, politikas neišvengiamai ir sąmoningai atsiveria nuodugniai kiekvieno savo žodžio bei darbo kontrolei, dėl ko viešas asmuo turi pakęsti ir toleruoti jo atžvilgiu skelbiamą informaciją ar nuomonę. Teismas nurodė, kad publikacijos pavadinimu, maždaug pusę publikacijai skirto ploto užimančiu D. M. piešiniu ir dažnu žodžio „antklodė“ naudojimu formuojama pozicija, kad galimai J. K. ir V. A. santykiai yra ne tik politinio, bet ir seksualinio pobūdžio. Tokia teismo nuomonė yra paviršutiniška, akivaizdžiai nelogiška ir nepagrįsta. Teismas nepagrįstai vertina D. M. pieštą karikatūrą kaip tiesioginę objektyvių faktų skleidimo priemonę. Meninės karikatūros ir pamfleto idėjos yra labai artimos. Nei vieno, nei kito vertinti tiesiogiai ir pažodžiui negalima. Nagrinėjamu atveju karikatūra akivaizdžiai iliustruoja pamfleto ištrauką. Ištraukoje tiesiogiai įvardijama ir paaiškinama, kad vaizdinga „kaldra“ alegorija publikacijoje yra naudojama jokiu būdu ne seksualine, o politine prasme. Be to, publikacijoje naudojamas žodis „kaldra“ visais atvejais yra rašomas kabutėse, tokiu būdu dar kartą leidžiant suprasti, kad šis žodis yra naudojamas perkeltine, o ne tiesiogine prasme. Jokio seksualinio pobūdžio idėjų publikuotoje karikatūroje neįžvelgė ir J. K.. Teismas savo iniciatyva išreiškė nuomonę dėl neva esamų seksualinio pobūdžio publikacijos idėjų, nors toks vertinimas net nebuvo teisminio bylos nagrinėjimo dalimi. Be to, tokia teismo nuomonė aiškiai prieštarauja pamfleto turiniui ir akivaizdžioms publikacijos autoriaus pastangoms (naudojant kabutes ir tiesiogiai įvardinant, kad įvardijama „kaldra“ yra būtent „politinė“) paneigti bet kokias galimas seksualines asociacijas.

Teisėjų kolegijos išvada, neva straipsnyje buvo paskelbta nuomonė, kad „K. įmonė“ paramą iš Nacionalinės mokėjimų agentūros gavo dėl suteiktos paramos V. A. yra nepagrįsta. Nei tokios žinios, nei tokios nuomonės pamflete paskelbta nebuvo ir pamfleto autorius skelbti tokią nuomonę nebūtų turėjęs jokio tikslo. Teismo teiginiai, neva publikacijoje buvo mesti kaltinimai neskaidriu paramos gavimu, taip pat neatitinka publikacijos turinio. Pirmosios instancijos teismas, sprendime nurodydamas „padarytas išvadas“, nė vienos jų nepagrindė jokiu konkrečiu publikacijos tekstu, tokiu būdu pažeisdamas ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimus. Pamflete paskelbta autoriaus nuomonė apie J. K. turėtą motyvaciją remti V. A. kandidatūrą 2012 metais Seimo rinkimuose, šią motyvaciją hiperbolizuotai įvardijant „aistros“ alegorija. Įvardijama kaip „politinė“ aistra V. A. – tai tikslas sutvirtinti politinius ryšius su koalicijos partneriu R. A.. Įvardijama kaip „ūkinė“ aistra – tai tikslas užmegzti ryšius su NMA KPŽPD direktoriaus pavaduotoja, nes NMA „K. įmonei“ yra skyrusi 18,5 milijonų litų paramą. Pamfleto autorius išreiškė nuomonę dėl J. K. turėtų politinių ir ūkinių priežasčių remti V. A. 2012 m. Seimo rinkimuose. J. K. buvo ironizuojamas, palankus požiūris į V. A. buvo pašiepiamas, tačiau pats J. K. žeminamas nebuvo. Visuomenė turėjo teisę gauti informaciją apie J. K. ryšius su kitais viešaisiais asmenimis, o autoriaus nuomonė dėl tokių ryšių egzistavimo priežasčių buvo išreikšta satyrine, ironizuojančia, bet jokiu būdu ne žeminančia ar kaltinančia prasme. Politiko ir verslininko J. K. užmegzti ryšiai NMA yra aktuali ir svarbi visuomenei tema, leistinas ir būtinas kritikos objektas.

Teismo teiginiai, neva ginčijamoje publikacijoje pareikšta nuomonė yra supinta su faktų išdėstymu, t. y. nuomonė nėra atskirta nuo faktų ir žinių, skaitytojas neturėjo galimybės atskirti, kur yra pareikšta žurnalisto nuomonė, o kur yra faktai, leidžia daryti išvadą, kad teismas tinkamai nesusipažino su ginčijama publikacija, išsamiai neįvertino visos bylos medžiagos, neatsižvelgė į humoristinį publikacijos žanrą ir turinį, o Kodekso 3 straipsnio pažeidimą konstatavo netinkamai interpretuodamas straipsnyje naudojamas literatūrines raiškos priemones.

Trečias suinteresuotas asmuo J. K. 2015 m. rugpjūčio 5 d. pateikė atsiliepimą (b. l. 154–155) į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmos instancijos teismo sprendimą palikti galioti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad publikacijoje buvo paskleista žinia, jog dėl V. A. turimos įtakos J. K. gavo paramą iš NMA. Tokio pobūdžio faktinė informacija negali būti laikoma nuomone, o yra konkreti žinia, turinti aiškų nedviprasmišką tikslą – diskredituoti J. K. vardą, pakenkti reputacijai, o tokio pobūdžio tikslai yra aiškiai nesuderinami su Kodekso 3 straipsnio įtvirtintomis vertybėmis ir žurnalistams bei viešosios informacijos rengėjams suformuota pareiga skleisti tikslias, teisingas žinias. Nesant jokio konkretaus faktinio pagrindo skleisti tokio pobūdžio informaciją tai reiškia grubų asmens teises ir žurnalistų etikos standartų pažeidimą. Kokią informacijos formą žurnalistas ar viešosios informacijos skleidėjas bepasirinktų, pareiga skleisti tikslias ir teisingas žinias yra įsakmi, imperatyvaus pobūdžio ir šią pareigą viešieji informacijos skleidėjai turi išlaikyti tiek žinių reportažuose, tiek ir satyriniuose pamfletuose, tokia informacija negali būti skleidžiama be konkretaus ir nekvestionuotino faktinio pagrindo. Todėl pareiškėjos pasiteisinimai, kad tai buvo satyrinis žanras ir subjektyvi nuomonė, atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Publikacijoje buvo pateiktas konstatuojamojo pobūdžio teiginys, kuriam nebuvo jokio faktinio pagrindo, todėl pareiškėjos skunde teismui plačiai dėstomi motyvai, kad paskleista informacija yra neva tiksli ir teisinga, nepaneigia Komisijos priimto sprendimo teisėtumo ir teisingumo, taip pat Sprendimo pagrįstumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovės Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (dabar – Visuomenės informavimo etikos asociacija) 2013 m. spalio 21 d. sprendimo, kuriuo atsakovas pripažino, kad 2013 m. liepos 4 d. laikraščio „Alio, Raseiniai“ publikacijoje „Po antklode – R. A. su J. K.“ buvo pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3 straipsnis.

Ginčijamu sprendimu Komisija, išnagrinėjusi J. K. skundą dėl minėtos publikacijos, nusprendė, kad buvo pažeistas Kodekso 3 straipsnis. Komisija nurodė, kad negalima kritikuoti vien tam, kad kritikuoti. Kritika turi būti pamatuota ir objektyvi. Komisija pažymėjo, kad AB „Norvelita“, kuriai vadovauja J. K., atsakė į redakcijos klausimus, tačiau rengiant publikaciją šiais atsakymais nebuvo vadovautasi. Komisija akcentavo, kad bet kokios abejonės įmonės veiklos skaidrumu kenkia jos reputacijai, todėl kritika turi būti itin korektiška. Net humoristiniame straipsnyje turi būti pateikta nuoroda į faktines detales, o publikacijoje to nebuvo padaryta.

Pirmosios instancijos vertino, kad publikacijos pavadinimu, maždaug pusę publikacijai skirto ploto užimančiu D. M. piešiniu ir dažnu žodžio „kaldra“ naudojimu formuojama pozicija, kad galimai J. K. ir V. A. santykiai yra ne tik politinio, be to, ir seksualinio pobūdžio. Teismo nuomone, atsižvelgiant į ginčijamos publikacijos turinį, teiginių kontekstą, minčių dėstymą, sakinių konstrukciją ir vartojamas raiškos priemones (piešinį), skaitytojui akivaizdžiai siekiama įteigti (reiškiama nuomonė), jog tuo metu, kai V. A. dirbo NMA KPŽPD direktoriaus pavaduotoja, K. bendrovė gavo 18,5 milijonų litų paramą už keturis projektus neskaidriai, t. y. tam turėjo įtakos J. K. ir V. A. santykiai. Pareiškėjui buvo žinoma aplinkybė, kad V. A., eidama NMA KPŽPD direktoriaus pavaduotojos pareigas, 2012 m. lapkričio 26 d. dėl galimo interesų konflikto nusišalino nuo paramos gavėjų UAB „NS Trading“, UAB „Norvelita“, UAB „Raseinių žuvininkystė“ pateiktų paraiškų administravimo visuose administravimo etapuose, t. y. kai J. K. įmonės gavo paramą, V. A. negalėjo turėti ir neturėjo jokios įtakos šiam įvykusiam faktui. Tačiau publikacijoje šios aplinkybės nutylimos, akivaizdžiai reiškiami kaltinimai neskaidriai gavus didelės vertės paramą, kurie nepagrįsti faktiniais duomenimis, t. y. publikacijoje pateiktai nuomonei trūksta faktinio pagrindimo. Ginčijamoje publikacijoje pareikšta nuomonė yra supinta su faktų išdėstymu, t. y. nuomonė nėra atskirta nuo faktų ir žinių, skaitytojas neturėjo galimybės atskirti, kur yra pareikšta žurnalisto nuomonė, o kur yra faktai, o kur yra žinios, kurių atitikimą tikrovei galima patikrinti. Teismas sprendė, kad nuomonė ginčijamoje publikacijoje buvo išreikšta neetiškai ir nagrinėjamu atveju buvo peržengtos saviraiškos laisvės ribos.

Nesutikdama su teismo sprendimu apeliantė nurodo, kad teismas iš esmės pakeitė ginčijamo sprendimo motyvus. Tvirtina, kad žodis „kaldra“ publikacijoje naudojamas ne seksualine, o politine prasme. Pažymi, kad jokio seksualinio pobūdžio idėjų karikatūroje neįžvelgė ir J. K.. Laiko nepagrįsta teismo išvadą, jog straipsnyje buvo paskelbta nuomonė, kad „K. įmonė“ paramą iš Nacionalinės mokėjimų agentūros gavo dėl suteiktos paramos V. A.. Nei tokios žinios, nei tokios nuomonės pamflete paskelbta nebuvo ir pamfleto autorius skelbti tokią nuomonę nebūtų turėjęs jokio tikslo. Teismo teiginiai, neva publikacijoje buvo mesti kaltinimai neskaidriu paramos gavimu, taip pat neatitinka publikacijos turinio. Tvirtina, kad teismas neatsižvelgė į humoristinį publikacijos žanrą. Apeliantė taip pat nesutinka, kad Komisijos priimtam sprendimui nėra taikytini VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Pareiškėjos manymu, teismas pažeidė proceso šalių lygiateisiškumo principą, kadangi po teisminių ginčų prijungė prie bylos rašytinius trečiojo suinteresuoto asmens J. K. paaiškinimus, su kuriais apeliantė neturėjo galimybės susipažinti ir į juos atsikirsti.

Dėl Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo

Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje (2008 m. liepos 14 d. redakcija) nustatyta, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija – kolegiali viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija. Specialioji teisėjų kolegija 2007 m. spalio 24 d. nutartyje pažymėjo, kad savitvarkos, savikontrolės institucijų veikla paprastai neturėtų būti laikoma viešuoju administravimu, nes per jas valstybės valdžia, valstybės valdžios subjektų priimti teisės aktai nėra įgyvendinami; šių institucijų pirminė paskirtis ne vykdyti (įgyvendinti) valstybės valdžią ir valstybės valdžios subjektų priimtus teisės aktus, o tam tikra apimtimi užtikrinti savarankišką tvarkymąsi ir kontrolę tokioje visuomenės gyvenimo srityje, kurioje valstybė pripažįsta tam tikrą autonomiją, savireguliaciją, laisvę veikti pagal visuotinai toje srityje pripažįstamus principus. Nors minėtoje nutartyje buvo sprendžiamas rūšinio teismingumo klausimas, tačiau Specialiosios teisėjų kolegijos išaiškinimas, susijęs su Komisijos teisiniu statusu bei jos priimamais sprendimais, aktualus ir šioje byloje. Taigi Komisija nėra viešojo administravimo subjektas, o jos priimamiems sprendimams netaikytinas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-777/2011, 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2219/2012, 2014 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1078/2014). Į šį išaiškinimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, ABTĮ 13 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgtina ir nagrinėjamu atveju. Taigi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Komisijos sprendimai negali būti vertinami vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu.

Komisijos sprendimų priėmimo specifika atskleista Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos reglamente, Komisijos darbą nustatančiame teisės akte (Visuomenės informavimo įstatymo 46 str. 7 d.).

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Komisijos sprendime yra glaustai nurodyta svarstyto klausimo esmė, išdėstyti sprendimo priėmimo motyvai, nurodyta jo apskundimo tvarka, skundžiamas sprendimas iš esmės atitinka sprendimo formai ir turiniui keliamus reikalavimus, taigi pareiškėjo argumentas, kad ginčijamas Komisijos sprendimas yra nemotyvuotas, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl Kodekso 3 straipsnio pažeidimo

Kaip jau minėta, Komisija ginčijamu sprendimu konstatavo, kad 2013 m. liepos 4 d. laikraščio „Alio reklama“ publikacijoje „Po antklode – R. A. su J. K.“ buvo pažeistas Kodekso 3 straipsnis.

Kodekso 3 straipsnyje numatyta, kad gerbdami žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai turi skelbti tikslias, teisingas žinias ir įvairias nuomones. Perteikdami įvairias nuomones, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai neturi skleisti teisę ir etiką pažeidžiančių nuomonių.

Pareiškėjas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju publikacija yra humoristinio pamfleto žanro, tokio žanro publikacijos vertinimas kaip neetiškos yra nelogiškas. Publikacija yra paremta faktinėmis aplinkybėmis, jame pasijuokiama iš kilusio viešųjų ir privačių interesų konflikto Europos Sąjungos paramos skirstymo procese. Sarkastiškai išreiškiama nuomonė, kad aprašyti ryšiai tarp V. A. ir J. K. yra pastarajam palankūs, vaizdingai įvardijant J. K. interesus politinės ūkinės aistros „alegorija“. Mano, kad publikacijoje nebuvo paskelbta neteisingų žinių, o išreikšta humoristinė kritika yra proporcinga viešajam interesui dėl skaidraus Europos Sąjungos lėšų skirstymo.

Pagal Visuomenės informacijos įstatymo 2 straipsnio 36 dalį, nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria Komisijos padarytai išvadai, jog publikacijoje išreikšta kritika yra nekorektiška, neparemta faktais.

Publikacijoje skaitytojui siekiama įteigti, kad K. bendrovei 18.5 mln. Lt parama buvo skirta galimai neskaidriai, t. y. dėl V. A., kuri dirbo NMA Kaimo plėtros ir žuvininkystės programos departamento direktoriaus pavaduotoja, ir J. K., kurio vadovaujamas judėjimas „Rasai“ 2012 metų rudenį rėmė V. A. rinkimuose į Seimą, tarpusavio ryšių. Tačiau publikacijoje nutylima pareiškėjo turima informacija apie tai, kad V. A. 2012 m. lapkričio 26 d. nusišalino nuo paramos gavėjų UAB „NS Trading“, UAB „Norvelita“ ir UAB „Raseinių žuvininkystė“ pateiktų paraiškų administravimo visuose etapuose, taip pat NMA pareiškėjai pateikta informacija, kad iki 2013 m. NMA struktūroje buvo paramos žuvininkystei administravimo skyrius, administravęs žuvininkystės sektoriui skirtą paramą. Nors šis skyrius veikė Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento sudėtyje, V. A., kaip departamento direktoriaus pavaduotoja, šio skyriaus veiklos niekada nekuravo. Teisėjų kolegijos manymu, publikacijoje pateiktų faktų apie V. A. einamas pareigas NMA ir J. K. vadovaujamo judėjimo „Rasai“ paramą V. A. S. rinkimuose vertinimas atliktas neetiškai, iš šių faktų negalima daryti išvados, kad V. A. paveikė sprendimų skirti paramą K. šeimos valdomoms bendrovėms priėmimą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tokiai nuomonei trūksta faktinio pagrindimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nuomonės išreiškimui laikraštyje pasirinktas žanras negali pateisinti jos neetiško skelbimo ar duomenų ir faktų iškreipimo.

Kita vertus, teisėjų kolegija laiko pagrįstu apelianto teiginį, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog publikacijos pavadinimu, publikacijai skirto ploto užimančiu D. M. piešiniu ir dažnu žodžio „kaldra“ naudojimu formuojama pozicija, kad galimai J. K. ir V. A. santykiai yra ne tik politinio, be to, ir seksualinio pobūdžio nėra pagrįsta. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pritaria apelianto argumentui, kad publikacijoje „antklodės“ ir „kaldros“ alegorijos yra vartojamos apibūdinant nuo visuomenės slepiamus sprendimus. Tą patvirtina publikacijos tekstas „visi žino, kad po stalu daromi „darbai“ –  tai nuo viešumos slepiami sprendimai ir panašiai. Lygiai tą patį reiškia ir kiti paplitę posakiai – po kilimu, po antklode, kuri, kaip žinoma, dažnai tampoma į visas puses. Sėkmingiausiai po antklode darbai vyksta tuomet, kai yra sutarimas. Ir kai ji netampoma, Ir juolab neplėšoma, kaip tai neseniai atsitiko Raseinių rajono taryboje, kai V. J., V. K., O. A. R., G. Š. sudraskė vienos politinės koalicijos „kaldrą“. Po „kaldra“ gulėjo J. K. ir R. A. – koalicijos partneriai. Buvo atsigulusi R. A. sutuoktinė. Ši protinga, veikli, išsilavinusi dama su žinomais vyrais po ta pačia politine „kaldra“ šmurkštelėjo gana žvarbų praėjusių metų rudenį: kai J. K. vadovaujamas judėjimas „Rasai“ V. A. rėmė rinkimuose į Seimą“. Teisėjų kolegija vertina, kad žodis „kaldra“, vienoje teksto vietoje – politinė „kaldra“ publikacijoje siejamas būtent su politiniu kontekstu, o ne formuoja poziciją apie seksualinius J. K. ir V. A. santykius, todėl šie pirmosios instancijos teismo motyvai laikytini nepagrįstais ir šalintinais iš sprendimo.

Apeliantė pastebi, kad trečiasis suinteresuotas asmuo J. K. yra UAB „Norvelita“ valdybos pirmininkas, taip pat buvo Raseinių rajono savivaldybės tarybos narys, kuris laikytinas viešu asmeniu (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 73 d.), todėl palyginus su privačiu asmeniu, jam taikytinas didesnės tolerancijos kritikai reikalavimas. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo pastebėjimu, tačiau ši aplinkybė nereiškia, jog apie tokį asmenį gali būti skelbiama nepagrįsta, nepatikrinta, faktais neparemta informacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2219/2012). Įvertinus publikacijose neetiškai ir nesąžiningai išreikštą nuomonę, apelianto argumentai, jog J. K., kaip viešo asmens, kritikos ribos yra platesnės ir šiuo atveju reikšta kritika yra pateisinama, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl saviraiškos laisvės pažeidimo

Apeliantė taip pat teigia, kad pripažinus, jog jis pažeidė Kodekso 3 straipsnį, buvo pažeista jo teisę į saviraiškos laisvę.

Šie argumentai taip pat vertintini kaip nepagrįsti.

Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta saviraiškos laisvė ir laisvė reikšti įsitikinimus, skelbti informaciją, o Konstitucijos 28 straipsnyje nurodyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis gina asmens teisę į saviraiškos laisvę, kuri apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Tačiau ši teisė nėra absoliuti. Ji gali būti ribojama įstatymu svarbiausiems visuomenės gėriams ginti, taip pat apsaugoti žmonių moralę, kitų asmenų garbę ar teises. Pagal Visuomenės informavimo įstatymą, nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, žurnalistai privalo laikytis žurnalistų profesinės etikos normų. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad pagal Konvencijos 10 straipsnį laisvės garantija spaudai suteikiama su sąlyga, kad ji veikia siekdama pateikti informaciją, kuri yra verta pasitikėjimo, ir gerbdama žurnalistų profesinės etikos reikalavimus (2007 m. birželio 14 d. sprendimas byloje Hachette Filipacchi Associés prieš Prancūziją) ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pabrėžęs, kad spauda negali peržengti jai nustatytų ribojimų, kurių reikia kitų asmenų garbei ir orumui garantuoti (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 1976; sprendimas byloje Obsertver & Guardian prieš Jungtinę Karalystę ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 10 straipsnio, įtvirtinančio teisę į saviraiškos laisvę, apimančią tiek asmens teisę skleisti informaciją, tiek visuomenės teisę ją gauti, turinį, yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Toks šios teisės normos turinio aiškinimas yra pliuralizmo, tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų, be kurių neįmanoma demokratinė visuomenė, formavimosi prielaida. Kaip ir dauguma konvencijose įtvirtintų garantijų, saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai ,,informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų (1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas byloje Hertel prieš Šveicariją, Nr. 25181/94, 2005 m. vasario 15 d. sprendimas byloje Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 68416/01, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2013).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėja, skelbdama ginčo publikacijas, nesilaikė Kodekso reikalavimų, taip peržengė saviraiškos laisvės ribas, o saviraiškos laisvės ribojimas siekiant apsaugoti asmens teises ir reputaciją, kaip nurodyta anksčiau, yra pagrįstas tiek nacionalinės, tiek tarptautinės teisės normomis, todėl pareiškėjos saviraiškos laisvė nebuvo pažeista.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliantė taip pat remiasi proceso šalių lygiateisiškumo principo pažeidimu, kadangi teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, prijungė prie bylos rašytinius trečiojo suinteresuoto asmens J. K. paaiškinimus. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prijungė prie bylos minėtus rašytinius paaiškinimus jau pasibaigus teisminiams ginčams, tačiau, įvertinusi šių paaiškinimų apimtį, jų turinį, atsižvelgdama į tai, kad jokių naujų argumentų, išskyrus pritarimą Komisijos sprendimui ir argumentus, išdėstytus J. K. prašyme Komisijai (b. l. 19-22), J. K. nepateikė, vertina, jog šis procesinių teisės normų pažeidimas neturėjo įtakos teismo sprendimo teisėtumui, ši aplinkybė pati savaime taip pat nesuteikia pagrindo abejoti bylą nagrinėjusio teismo nešališkumu.   

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris, atsižvelgiant į šioje nutartyje nurodomus motyvus, paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. S. individualios įmonės „Alio, Raseiniai“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą paikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.