Civilinė byla Nr. e2A-252-516/2022

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01183-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.8.11.1; 2.6.7; 3.3.1.20

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Radzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės biudžetinės įstaigos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1137-603/2021 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Sauda“ ieškinį atsakovei biudžetinei įstaigai Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nuostolių ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,Sauda“ ieškiniu biudžetinei įstaigai Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (toliau – ir Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, VAVPK) prašė teismo: 1) pripažinti niekine ir negaliojančia Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir UAB ,,Sauda“ nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 5 d. vykdytą sutartį dėl transporto priemonių priverstinio transportavimo ir priverstinės pasaugos paslaugų; 2) priteisti ieškovei iš atsakovės 87 618,28 Eur nuostolių dėl atsakovės nepagrįsto praturtėjimo, 19 544,88 Eur palūkanų pagal įstatymą už laikotarpį iki ieškinio pareiškimo; 3) 8 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

2.       Nurodė, kad ieškovė, gavusi atsakovės įgaliotų asmenų (policijos pareigūnų) iškvietimus, nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. vasario 20 d. vyko į jų nurodytą vietą ir pagal Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktus perėmė 14 transporto priemonių (toliau – ginčo transporto priemonės), kurias atvežė į saugojimo aikštelę Minsko pl. 21, Vilniuje, saugojo jas iki tol, kol atsakovė 2017 m. sausio 5 d. atsiėmė pagal UAB „Sauda“, UAB „Laurimeta“ ir VAVPK tą pačią dieną surašytą trišalį Transporto priemonių pripažintų atliekomis priėmimo ir perdavimo aktą.

3.       Ginčo transporto priemonių priverstinio transportavimo ir priverstinės pasaugos paslaugos buvo teikiamos be viešojo pirkimo sutarties ar kitokios rašytinės sutarties tarp šalių. Faktinius šalių sutartinius santykius patvirtino VAVPK pareigūnų ir UAB „Sauda“ darbuotojų įprasta tvarka surašyti aktai dėl kiekvienos ginčo transporto priemonės priverstinio nuvežimo. Už suteiktas paslaugas atsakovė mokėti atsisakė, nors paslaugas gavo būtent VAVPK, o ne tretieji asmenys (savininkai ar kiti valdytojai).

4.       Ieškovės teigimu, VAVPK ir UAB „Sauda“ nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. vasario 20 d. vykdyta sutartis dėl paslaugų turi būti pripažinta niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento, nes neatitiko Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) nustatytos sudarymo tvarkos, kuri draudžia sudaryti viešojo pirkimo sutartis be atskiro tiekėjų varžymosi.

5.       Ieškovė pasirinko reikalavimą reikšti solidariai atsakingam už atlyginimo sumokėjimą ginčo transporto priemonių pasaugos davėjui (valdytojui) VAVPK, atsižvelgdama į VAVPK teiginius dėl jo kompetencijos savo sprendimu ginčo transporto priemones pripažinti atliekomis ir jas už atlyginimą parduoti atliekų supirkėjams apdoroti.

6.       Ieškovė, ieškiniu reikšdama reikalavimą priteisti nepagrįstą sutaupymą pagal įkainį 8,69 Eur už parą, rėmėsi suformuota kasacinio teismo praktika, t. y. kad pirmiausia spręstina pagal analogiško sandorio vertės kriterijų, dėl to paties ar panašaus pirkimo objekto (priverstinio nuvežimo ir priverstinės pasaugos pirkimo). Panašiu metu VAVPK teisėtai paskelbė 2015 m. rugpjūčio 5 d. pirkimą Nr. 166192 ir jo pagrindu sudarė bei vykdė VAVPK bei UAB ,,Tomadas“ 2015 m. lapkričio 4 d. sutartį Nr. 10-ST2-286. VAVPK ir UAB ,,Tomadas“ 2015 m. lapkričio 4 d. sutarties Nr. 10-ST2-286 galiojimo laikas iš dalies sutapo su 2015–2016 m. ieškovės ir atsakovės sutarties vykdymo laiku, nes ginčo transporto priemonės buvo nuvežtos nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. vasario 20 d. ir buvo saugomos nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 5 d. Ieškovė dėl ginčo transporto priemonių teikė tokias pat kompleksines nuvežimo ir pasaugos paslaugas, kokios nurodytos VAVPK ir UAB ,,Tomadas“ sutarties Nr. 10-ST2-286 5 punkte. Ieškinys reiškiamas dėl 14 transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo Vilniuje ir Vilniaus rajono savivaldybėje, t. y. toje pat teritorijoje, dėl kurios buvo sudaryta VAVPK ir UAB ,,Tomadas“ sutartis. UAB „Sauda“ ieškinį grindė įkainiais, kuriuos už paslaugas pagal VAVPK ir UAB „Tomadas“ sutartį turi mokėti savininkai ir valdytojai (28,96 Eur (be PVM) įkainį už 1 ginčo transporto priemonės nuvežimą ir 8,69 Eur (be PVM) įkainį už 1 ginčo transporto priemonės pasaugą 1 parą). UAB „Sauda“ vertinimu, jai negali būti taikomi atsakovės VAVPK nepagrįstai ir neteisėtai iš UAB „Tomadas“ išsireikalauti privilegijuoti atitinkami 9,80 Eur ir 0,80 Eur įkainiai, nustatyti VAVPK ir UAB ,,Tomadas“ sutartyje. Šie įkainiai lėmė nepagrįstą VAVPK praturtėjimą savininkų ir kitų valdytojų sąskaita, nes už tos pačios vertės priverstinio nuvežimo ir priverstinės pasaugos paslaugas tretieji asmenys (savininkai ir valdytojai) mokėjo daugiau (atitinkamai 295,5 proc. ir 1 086,25 proc.). Atsakovės nepagrįsto sutaupymo dydis – 87 595,2 Eur (382,36+87 212,84). Suma apskaičiuota sudėjus atlyginimą už paslaugas dėl kiekvienos iš ginčo transporto priemonių transportavimo ir pasaugos priteisimo, taikant VAVPK ir UAB ,,Tomadas“ sutarties 1 priede nurodytus įkainius be PVM.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gegužės 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino niekine ir negaliojančia ieškovės UAB ,,Sauda“ ir atsakovės biudžetinės įstaigos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 5 d. vykdytą sutartį dėl transporto priemonių priverstinio transportavimo ir priverstinės pasaugos paslaugų. Priteisė ieškovei iš atsakovės 48 052,9 Eur nuostolių atlyginimą dėl atsakovės nepagrįsto praturtėjimo, 10 718,41 Eur palūkanų pagal įstatymą už laikotarpį iki ieškinio pareiškimo, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

8.       Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostę faktiniai paslaugų santykiai sukėlė pasekmes, būtent – atsakovė be teisinio pagrindo iš ieškovės tiesiogiai gavo jos funkcijų vykdymui reikalingas nematerialias gėrybes (transportavimo ir pasaugos paslaugas), kurios negali būti grąžintos; ieškovės suteiktos paslaugos leido atsakovei įgyvendinti jai įstatymų priskirtas funkcijas (įvykdyti pareigą administruoti (valdyti) sulaikytas transporto priemones) ir taip tenkinti viešojo intereso poreikius. Paslaugos buvo teikiamos be viešojo pirkimo ar kitokios rašytinės sutarties tarp UAB ,,Sauda“ ir VAVPK. Kadangi šalių sudaryta 2001 m. gegužės 4 d. sutartis ,,Dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo“ buvo nutraukta 2014 m. gruodžio 31 d., todėl teismas sutiko su ieškovės teiginiais, jog pagal sutarties 11 punkto nuostatas sutartis negalėjo būti atnaujinta ar pratęsta (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.183 straipsnio 2 dalis). Be to, suteikus transporto priemonių transportavimo ir pasaugos paslaugas atsakovei, liko neįvykdyta piniginė atsiskaitymo už paslaugas prievolė (CK 2.81 straipsnis, 2.133 straipsnio 2, 5 ir 6 dalys, 2.136 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad konkliudentiniais veiksmais negali būti sudaryta sutartis, kurios sudarymo sąlygos ir pagrindai imperatyviai reglamentuoti įstatymo; galiausiai pagal CK 1.64, 1.71, 6.162 straipsnių, 6.192 straipsnio 3 dalies nuostatas vykdant užsakymus viešojo pirkimo sutartis negalėjo būti sudaroma.

9.       Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas šalių nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 5 d. vykdytą sutartį dėl 14 ginčo transporto priemonių pripažino niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento, nes ji neatitiko lex specialis (specialiojo) VPĮ nustatytos sudarymo tvarkos, draudžiančios sudaryti viešojo pirkimo sutartis be atskiro tiekėjų varžymosi.

10.       Teismas sprendė, kad atsakovei esant pasaugos gavėjai, ji buvo ir ginčo transporto priemonių titulinė valdytoja nuo jų priverstinio nuvežimo iki leidimo savininkui ar bet kuriam kitam trečiajam asmeniui (teisėtam valdytojui) atsiimti atitinkamą ginčo transporto priemonę išdavimo, nes faktiškai kontroliavo kiekvienos ginčo transporto priemonės priverstinį saugojimą.

11.        Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 straipsnio 6 dalimi (2015 m. sausio 1 d. redakcija), sprendė, kad ieškovės pareikštas reikalavimas solidariai atsakingam asmeniui – ginčo transporto priemonių pasaugos davėjai (valdytojai) – atsakovei už atlyginimo priteisimą yra pagrįstas ir teisėtas.

12.       Teismas sutiko su ieškove, kad minėtos atsakovės ir UAB ,,Tomadas“ 2015 m. lapkričio 4 d. sutarties galiojimo laikas iš dalies (2015–2016 m.) sutapo su sutarties vykdymo laiku, nes ginčo transporto priemonės buvo nuvežtos nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. vasario 20 d., o saugomos nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 5 d.; ginčo transporto priemonės buvo tokios pat transporto priemonės, t. y. nuvežamos ir saugomos siekiant užtikrinti viešąjį interesą ir policijos reikmes; ieškovė dėl ginčo transporto priemonių teikė tokias pat kompleksines nuvežimo ir pasaugos paslaugas, kokios nurodytos VAVPK ir UAB ,,Tomadas“ sutartyje; ieškinys reiškiamas dėl 14 transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo Vilniuje ir Vilniaus rajono savivaldybėje, t. y. toje pat teritorijoje, dėl kokios buvo sudaryta VAVPK ir UAB ,,Tomadas“ sutartis.

13.       Teismas pritarė ieškovės teiginiams, kad įkainis turi būti siejamas su pirkimo objektu – paslaugomis, o ne su paslaugų gavėjų grupėmis. Pažymėjo, kad byloje nekilo ginčas dėl aplinkybės, jog atsakovei viešajame pirkime taikomi įkainiai nustatyti ne pagal ekonominius kriterijus, ir, teismo vertinimu, šiuo atveju aktualus įkainis, kuris susijęs su viešojo pirkimo sutarties objektu – priverstinio nuvežimo ir pasaugos paslauga, o ne su potencialiu mokėtoju. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas nesivadovavo VAVPK nustatytais 9,80 Eur įkainiu už nuvežimą ir 0,80 Eur įkainiu už saugojimo parą. Teismas sprendė, kad atsakovė per visą saugojimo laiką iš esmės nesiėmė efektyvių priemonių spręsti klausimą dėl transporto priemonių saugojimo laiko sutrumpinimo, kas dar labiau lėmė finansinių sąnaudų didėjimą, tačiau, teismo vertinimu, tai nesuponavo pareigos besąlygiškai vadovautis ieškovės nurodomu 2015 m. lapkričio 4 d. sutarties Nr. 10-ST2-286 įkainio (8,69 Eur be PVM) dydžiu, tuo labiau, kai ši sutartis sudaryta ne tarp ginčo šalių. Tačiau siekiant išlaikyti abiejų šalių teisių ir interesų pusiausvyrą ginčo situacijoje derinant privatų ieškovės interesą vykdant veiklą gauti pelno ir viešąjį interesą – užtikrinti įstatyme nustatytų funkcijų vykdymą, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principais, teismas laikė, kad teisingo atlygio dydis nagrinėjamoje byloje yra skaičiuotinas pagal atsakovės pateiktus duomenis, būtent sutarties prieduose Nr. 1 ir Nr. 2 nurodytų įkainių vidurkį ((8,69 plius 0,80) / 2 = 4,75 Eur). Taigi, teismas pagrįstu laikė 4,75 Eur (be PVM) įkainį už 1 ginčo transporto priemonės pasaugą 1 parą.

14.       Įvertinęs transporto priemonių saugojimo laiką, sudėjęs atlyginimą už paslaugas dėl kiekvienos transporto priemonės transportavimo bei pasaugos, teismas pagrįsta laikė 48 052,9 Eur (382,36 + 47 670,54) dydžio sumą, kurią iš atsakovės priteisė ieškovei kaip šios nepagrįstą praturtėjimą.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15.       Apeliaciniame skunde atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 19 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, netenkinus šio prašymo – perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinio skundo netenkinus, išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą 6 mėnesių laikotarpiui. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

15.1.                      Teismas nepagrįstai 14 nuvežtų ir saugotų transporto priemonių pasaugos davėją atsakovę kvalifikavo ginčo transporto priemonių tituliniu valdytoju nuo jų priverstinio nuvežimo iki leidimo atsiimti išdavimo. SEAKĮ nustatė transporto priemonių savininkams (valdytojams) imperatyvaus pobūdžio piniginę solidariąją prievolę, kylančią iš įstatymo (lot. lex obligationis), kuri egzistuoja nepriklausomai nuo sutarties teisėtumo ir galiojimo, atsiskaityti su saugotoju už priverstinį transporto priemonių transportavimą bei saugojimą. Pasaugos gavėjai yra ginčo transporto priemonių savininkai ir / ar valdytojai, o ne atsakovė, todėl pareiga atlyginti saugojimo išlaidas atsiranda transporto priemonės savininkui SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies pagrindu.

15.2.                      Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kiekvienu atveju turi būti nustatytas transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kuriems kyla įstatymo nustatyta pareiga atlyginti priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidas, konfiskuotas turtas valstybės nuosavybe tampa nuo nuosprendžio ar nutarimo skirti administracinę nuobaudą įsiteisėjimo momento, valstybei perduoto turto saugojimo išlaidos apmokamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. ?3K-3-140-219/2016, 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362- 701/2017).

15.3.                      Pasaugos paslaugos yra suteiktos ne atsakovei, o priverstinai nuvežtų transporto priemonių savininkams / valdytojams. Pareiga atitinkamais atvejais už paslaugas atsiskaityti savininkams (valdytojams) solidariai, negali būti taikoma, kaip nustatanti pareigą už paslaugas atsiskaityti policijos įstaigai. Atsakovė nėra ginčo transporto priemonių valdytoja SEAKĮ 2 straipsnio 84 dalies pagrindu.

15.4.                       Teismas neteisingai nustatė procesinių palūkanų dydį, nes atsakovė yra biudžetinė įstaiga, o ne verslininkė ar privatus juridinis asmuo, todėl teismas neturėjo pagrindo priteisti 6 proc. dydžio palūkanų.

15.5.                      Kadangi apeliantė yra valstybės biudžetinė įstaiga, visiškai išlaikoma iš valstybės biudžeto asignavimų, neturinti kitų darbo užmokesčio sąnaudų finansavimo šaltinių, todėl, jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų ieškovės reikalavimus laikyti pagrįstais, prašo išdėstyti sprendimo įvykdymą 6 mėnesių laikotarpiui.   

16.       Ieškovė atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą,

16.1.                      Ginčo transporto priemones pasaugai perdavė VAVPK, jis jas ir atsiėmė iki sutarties pripažinimo negaliojančia, todėl nėra pagrindo išvadai, kad VAVPK išlygo, jog niekinė sutartis turėjo būti įvykdyta tretiesiems asmenims ir todėl nuostolius dėl neatsiskaitymo už suteiktą pasaugos paslaugą turi atlyginti tretieji asmenys. Atmestini apeliacinio skundo argumentai, kiek jie susiję su ginčo transporto priemonių savininkų (valdytojų) teisėmis ir pareigomis iš negaliojančių sutartinių pasaugos santykių. Šioje byloje VAVPK buvo valdytojas SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies prasme, nes yra asmuo atsiimantis pasaugai perduotas ginčo transporto priemones. Ieškovė irgi buvo ginčo transporto priemonių valdytoja, tačiau tik tiek, kiek valdymo teisių jai suteikė VAVPK tam, kad ji galėtų įvykdyti saugotojos prievoles.

16.2.                      Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad priverstinio transporto priemonių nuvežimo institutą reglamentuoja tik SEAKĮ 33 straipsnis. Priverstiniam transporto priemonių nuvežimui ir saugojimui taikomos nuostatos, reglamentuojančios pasaugą ir atlygintinų paslaugų teikimą, sutartyje numatant, kad veikiama saugotojo ir pasaugos davėjo interesais SEAKĮ nustatytomis sąlygomis (CK 6.830, 6.850 straipsniai).

16.3.                      Atsakovas, nesudaręs komercinės pasaugos sutarties (padaręs VPĮ pažeidimą), apeliaciniu skundu reikalauja mažesnių procesinių palūkanų, tarsi būtų veikęs viešojo administravimo srityje.

16.4.                      VAVPK nebuvo ginčo transporto priemonių savininkų (valdytojų) atstovas pagal įstatymą. VAVPK valdymo teisė į ginčo transporto priemones atsirado iš teisės aktų, įskaitant SEAKĮ 33 straipsnio 5 dalį, apibrėžiančių atsakovo kompetenciją spręsti ir veikti dėl ginčo transporto priemonių priverstinio nuvežimo (pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-166/2006; 2004 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2004), o prievolė atlyginti nuostolius atsirado dėl nepagrįsto praturtėjimo (CK 1.136 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 5 punktas, 6.2, 6.242 straipsniai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385/2011).

16.5.                      Nepagrįsto praturtėjimo atveju negalima taikyti SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies normos dėl solidarios savininko (valdytojo) prievolės, nes nesąžiningai nepagrįstai praturtėjo atsakovas VAVPK, o ne ginčo transporto priemonių savininkai ir kiti valdytojai. Skundžiamas sprendimas neriboja VAVPK, manančio, kad yra kitų solidariai atsakingų asmenų, teisių reikšti jiems regresinius reikalavimus (CK 6.9 straipsnis, 6.114 straipsnio 3 punktas).

16.6.                      VAVPK, išduodamas leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą ginčo transporto priemonę, jos valdymo teisę galėjo perduoti trečiajam asmeniui (savininkui, kitam valdytojui). Byloje nustatyta, kad VAVPK ginčo transporto priemones susigrąžino iš pasaugos pats, pripažino jas atliekomis ir perdavė sunaikinimui pagal UAB „Sauda“, UAB „Laurimeta“ ir VAVPK trišalį Transporto priemonių pripažintų atliekomis priėmimo ir perdavimo aktą. Šio akto pagrindu baigėsi ir VAVPK turėtas ginčo transporto priemonių valdymas. Šis aktas įrodo, kad už ginčo transporto priemonių neišsaugojimą ir negrąžinimą jų savininkams (valdytojams) yra atsakingas VAVPK.

16.7.                      Teisėtas VAVPK valdymas dėl kiekvienos atitinkamos ginčo transporto priemonės baigėsi, kai suėjo terminai jas grąžinti savininkams (valdytojams). VAVPK, laiku neišdavęs leidimų atsiimti transporto priemones, veikė savo rizika ir sąskaita. VAVPK privalėjo rūpintis transporto priemonėmis ir galėjo jas perduoti saugojimui komercinei pasaugai.

16.8.                      Atsakovas nepaaiškina, kokią prasmę turi įrodymais nepagrįstas teiginys apie darbo užmokesčio sąnaudų finansavimo šaltinius, kodėl reikia svarstyti dėl 6 mėnesių įvykdymo išdėstymo, todėl prašymas pripažintinas nepagrįstu ir atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

18.       Bylos medžiaga patvirtina, kad tarp ieškovės UAB ,,Sauda“ ir atsakovės Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato 2001 m. gegužės 4 d. buvo sudaryta sutartis ,,Dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo“, pagal kurios 2 punktą buvo susitarta dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo Vilniaus mieste (pagal Vidaus reikalų ministro 2000 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 383 patvirtintą Priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo instrukciją). Pagal šios sutarties 3 ir 4 punktus atsakovė įsipareigojo kviesti bendrovę priverstinai nuvežti transporto priemonę, o ieškovė įsipareigojo įgaliotam pareigūnui iškvietus, atvykti į nurodytą vietą ir priverstinai nuvežtas transporto priemones saugoti savo aikštelėse; taip pat pagal sutarties nuostatas ieškovė atsakovei paslaugas teikė neatlygintinai (4.4, 4.5 ir 6 punktai). Ši sutartis buvo nutraukta 2014 m. gruodžio 31 d. pagal atsakovės 2014 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. 10-S-16674 ,,Dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo sutarties nutraukimo“, tačiau ir po sutarties nutraukimo laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. vasario 27 d. atsakovė UAB ,,Sauda“ pagal VAVPK įgaliotų pareigūnų iškvietimus į savo saugojimo aikšteles nuvežė ir saugojo 195 transporto priemones.

19.       Tarp šalių kilo ginčas dėl 14 nuvežtų ir saugotų transporto priemonių, kurios buvo saugomos iki 2017 m. sausio 5 d. Ieškovės teigimu, šios transporto priemonės buvo nuvežtos ir saugomos neteisėtai, pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas sudarytos, todėl pripažintinos niekine ir negaliojančia, sutarties pagrindu. Šią savo poziciją ieškovė grindė tuo, kad nustojusi galioti (nutraukta) sutartis šalių negalėjo būti toliau vykdoma. Sutikdama su apeliantės argumentu, kad nutraukta sutartis negalėjo (neturėjo) būti vykdoma, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovės ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien dėl to turėtų būti laikoma, jog buvo sudaryta nauja, niekinė sutartis, kuri turi būti pripažįstama negaliojančia teismo sprendimu.  

20.       Pagal CK 1.63 straipsnio 1 dalį, sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Tam, kad sandoris būtų laikomas sudarytu, tam tikru būdu turi būti išreikšta jį sudarančio asmens (sudarančių asmenų) valia (CK 1.64 straipsnis). Viešojo paslaugų pirkimo sutartis, kurios sudarymo sąlygos ir pagrindai imperatyviai reglamentuoti įstatymo, negalėjo būti sudaryta konkliudentiniais veiksmais; pagal CK 1.64, 1.71, 6.162 straipsnių, 6.192 straipsnio 3 dalies nuostatas viešojo pirkimo sutartis negalėjo būti sudaroma ir pateikiant–vykdant užsakymus. Byloje nėra įrodymų, kad kokiu nors kitokiu būdu, negu policijos pareigūnams pateikiant konkrečius užsakymus dėl transporto priemonių nuvežimo ieškovei, būtų buvusi išreikšta atsakovės valia sudaryti su ieškove naują sutartį, buvo deramasi dėl jos vykdymo tvarkos, paslaugų kainos ar kitų sutarties sąlygų. Taigi, faktiškai susiklosčiusi situacija suponuoja išvadą, kad šiuo atveju paslaugos buvo teikiamos ne naujai sudarytos sutarties pagrindu, bet ir toliau pagal senąją nebegaliojančią sutartį, atsakovės darbuotojams – policijos pareigūnams – pateikiant užsakymus nuvežti transporto priemones ir jas saugoti, o ieškovei šias paslaugas teikiant. Tai, kad net ir nutraukus 2001 m. gegužės 4 d. tarp šalių sudarytą sutartį, šalys ir toliau ją faktiškai vykdė, savaime nereiškia, kad šalių suderinta valia buvo sudaryta nauja sutartis. Minėta (sprendimo 18 punktas), kad pagal 2001 m. gegužės 4 d. sutarties nuostatas pareigą atsiskaityti už priverstinai nuvežtą ir saugomą automobilį turėjo transporto priemonės savininkas. 

21.       Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad priverstinai nuvežama transporto priemonė praprastai yra saugoma pasaugos sutarties tarp policijos komisariato ir saugotojo pagrindu, kuri nustato sutarties šalių teises ir pareigas. Šios pasaugos sutarties ypatybė ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų). Pareiga atlyginti transporto priemonės saugojimo išlaidas atsiranda transporto priemonės savininkui specialios viešosios teisės normos pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kiekvienu atveju turi būti nustatytas transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kuriems kyla įstatymo nustatyta pareiga atlyginti priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016).

22.       Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalyje (2013 m. birželio 13 d. įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d.) (analogiška nuostata numatyta šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 33 straipsnio 8 dalyje) numatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia Kelių eismo taisykles (toliau – KET) ar kitų teisės aktų reikalavimus. Turinčio teisę vykdyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo ūkinę komercinę veiklą ūkio subjekto teisė imti už tai atlyginimą, o priverstinai nuvežtos ir saugomos transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo pareiga šį atlyginimą sumokėti, yra imperatyviai reglamentuota įstatyme, t. y. jau minėto SEAKĮ 33 straipsnio 6 (8) dalyje. Pagal šią įstatymo normą tik du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Remiantis SEAKĮ 2 straipsnio 78 dalimi,  transporto priemonės savininkas – tai asmuo, kuriam transporto priemonė priklauso nuosavybės teise; remiantis to paties straipsnio 84 dalimi, transporto priemonės valdytojas – tai asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir naudojantis transporto priemonę. Taigi, pasaugos davėjai yra ginčo transporto priemonių savininkai ir / ar valdytojai, o ne atsakovė, todėl pareiga atlyginti saugojimo išlaidas SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies pagrindu atsiranda transporto priemonės savininkui (valdytojui), o ne institucijai, kuri priėmė sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo saugojimui.

23.       Solidari transporto priemonės savininko ir valdytojo pareiga atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas kyla ir iš SEAKĮ 20 straipsnio 1 dalyje nustatytos transporto priemonės savininko ar valdytojo pareigos rūpintis transporto priemone ir atsakyti už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę. Transporto priemonės savininko ar valdytojo pareiga rūpintis transporto priemone, be kita ko, apima ir domėjimąsi transporto priemonės buvimo vieta, dėjimą maksimalių pastangų kuo greičiau pasirūpinti transporto priemonės atsiėmimu iš saugojimo vietos. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, transporto priemonės savininkas, ilgą laiką nesidomėdamas sau priklausančio automobilio buvimo vieta, prisiima riziką, be kita ko, dėl galimų šio automobilio saugojimo išlaidų, susidariusių jį priverstinai nuvežus dėl to, kad naudojantis automobiliu buvo padaryta visuomenei pavojinga veikla (KET 17 punkte nustatytų reikalavimų pažeidimas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021).

24.       Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovę kvalifikavo ginčo transporto priemonių tituline valdytoja nuo ginčo transporto priemonių priverstinio nuvežimo iki leidimo jas atsiimti išdavimo. Kaip jau minėta, SEAKĮ nustatė būtent transporto priemonių savininkams (valdytojams) imperatyvaus pobūdžio piniginę solidariąją prievolę, kylančią iš įstatymo, kuri egzistuoja nepriklausomai nuo sutarties teisėtumo ir galiojimo, atsiskaityti su saugotoju už priverstinį transporto priemonių transportavimą bei saugojimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovei nekyla pareiga sumokėti ieškovei už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą. Šiuo atveju atsakovė atliko savo pareigą ir uždraudė dalyvauti eisme ginčo transporto priemonėms, keliančioms pavojų eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdančioms saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui (SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia, kad ji, priimdama sprendimą priverstinai nuvežti ginčo transporto priemones, tapo jų valdytoja. Pažymėtina, kad ginčo transporto priemonių saugojimo paslaugas gavo ne apeliantė, o minėtų transporto priemonių savininkai ir valdytojai, priverstinis transporto priemonių nuvežimas ir saugojimas buvo atliekamas šių transporto priemonių savininkų ir valdytojų interesais – siekiant apsaugoti jų turtą. Taigi, atsakovė, vykdydama jai pavestas funkcijas, užtikrina, kad priverstinai nuvežtos transporto priemonės būtų saugomos, tačiau jos saugomos ne atsakovės, o, kaip minėta, tų transporto priemonių savininkų ir valdytojų interesais.

25.       Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuoja, kad VAVPK ginčo transporto priemones susigrąžino iš pasaugos, pripažino jas atliekomis ir perdavė sunaikinimui pagal UAB „Sauda“, UAB „Laurimeta“ ir VAVPK trišalį Transporto priemonių pripažintų atliekomis priėmimo ir perdavimo aktą. Pasak ieškovės, šis aktas įrodo, kad už ginčo transporto priemonių neišsaugojimą ir negrąžinimą jų savininkams (valdytojams) yra atsakingas VAVPK. Pažymėtina, ginčo turto pripažinimas atliekomis vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintomis Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklėmis ir VAVPK viršininko 2016 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 10-V-319 „Dėl komisijos pripažinti transporto priemones atliekomis sudarymo“ nesukuria atsakovei apmokėjimo už transporto priemonių saugojimą prievolės. Kaip jau buvo minėta, pareiga atsiskaityti už transporto priemonių saugojimą įstatymu nustatyta šių transporto priemonių savininkams ir valdytojams. Vien ta aplinkybė, kad transporto priemonės trišaliu aktu buvo pripažintos atliekomis, o iki minėto akto priėmimo transporto priemonių savininkai nesikreipė dėl leidimo transporto priemones atsiimti arba atsisakė atsiimti jiems priklausančias transporto priemones, neatleidžia jų nuo mokėjimo prievolės už transporto priemonės saugojimą, įtvirtintos SEAKĮ, taip pat tai nėra priežastis perkelti apeliantei, priėmusiai sprendimą dėl priverstinio nuvežimo, pareigą sumokėti už trečiųjų asmenų interesais atliktą transporto priemonių saugojimą. Konstatuotina, kad savininko atsisakymas pasiimti iš stovėjimo (saugojimo) aikštelės priverstinai nuvežtą automobilį, savaime nepanaikina SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies pagrindu jam (savininkui) atsiradusios prievolės atlyginti saugojimo išlaidas ir nėra tokios prievolės pasibaigimo pagrindas. Prievolė pasibaigia tinkamu įvykdymu arba esant kitiems įstatymuose įtvirtintiems jos pasibaigimo pagrindams, tuo tarpu galiojanti (nepasibaigusi) prievolė turi būti vykdoma ir kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą, nagrinėjamos bylos atveju – atlygintų saugojimo išlaidas. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo instituto atsakovės atžvilgiu, nes, VAVPK nėra subjektas, nesąžiningai ir(ar) nepagrįstai praturtėjęs ieškovės sąskaita.  

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

26.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, netinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, netinkamai taikė ir aiškino ginčui aktualias materialinės teisės normas, todėl, iš dalies patenkindamas ieškinį, priėmė nepagrįstą sprendimą. Dėl to yra pagrindas skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą (CPK 185 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 330 straipsnis) – ieškinį atmesti.

27.       Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

28.       Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 29 d. nutartimi atsakovei buvo atidėtas žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki galutinio teismo sprendimo priėmimo. Apeliantė skundu ginčijo pirmosios instancijos teismo priteistą 48 052,90 Eur sumą, taip pat nesutiko su priteistų procesinių palūkanų dydžiu (10 718,41 Eur), todėl mokėtinas žyminis mokestis sudaro 1 106 Eur. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas tenkinamas, atidėtas žyminis mokestis už apeliacinį skundą valstybei priteisiamas iš ieškovės (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Sauda“ ieškinį atsakovei biudžetinei įstaigai Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nuostolių ir palūkanų priteisimo atmesti.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sauda“ (juridinio asmens kodas 120507414) valstybei 1 106 Eur (vieną tūkstantį šimtą šešis eurus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Teisėjai                                                Marius Bajoras

                                                        Rasa Gudžiūnienė

                                                        Asta Radzevičienė