Administracinė byla Nr. eA-332-629/2023
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00053-2021-0
Procesinio sprendimo kategorija 18.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. vasario 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. K. ir R. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. sausio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. K. ir R. D. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (šiuo metu – prie Aplinkos ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjai V. K. ir R. D. (toliau kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (šiuo metu – prie Aplinkos ministerijos) (toliau – ir NŽT) 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1T-25-(7.5.) (toliau – ir NŽT sprendimas); 2) panaikinti NŽT Rokiškio skyriaus (toliau – ir Rokiškio skyrius, Skyrius) 2020 m. rugpjūčio 20 d. raštą Nr. 25SD-3561-(14.25.104) (toliau – ir Skyriaus raštas); 3) panaikinti NŽT Rokiškio skyriaus 2020 m. rugpjūčio 14 d. protokolą Nr. 25PRT-43-(14.25.6) (toliau – ir Protokolas) ir jo priedą; 4) panaikinti NŽT Rokiškio skyriaus komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 2020 m. rugpjūčio 14 d. pasiūlymą Nr. 25LS-1-(14.25.51) (toliau – ir Pasiūlymas);
5) įpareigoti Skyrių iš naujo išspręsti klausimą dėl pareiškėjų nuosavybės teisių į neatkurtą žemės sklypo dalį – įgyvendinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4243-492/2020 ir tinkamai įvertinti visus dokumentus;
6) atnaujinti mirusios G. K. įpėdiniams – pareiškėjams praleistą terminą nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimui buvusio savininko N. S. nuosavybės teisių atkūrimo byloje.
2. Pareiškėjų skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Pareiškėjai paaiškino, kad G. K. (toliau – ir Pretendentė) (jos įpėdiniai – pareiškėjai nagrinėjamoje byloje) (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1992 m. rugpjūčio 25 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į savo tėvo, N. S., nuosavybės teise turėtą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) apskrityje, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime. Pretendentė prašė suteikti 36,43 ha žemės sklypą atstatomame žemės plote pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo (toliau – ir LCVA) informaciją, kad jos tėvas nuosavybės teise turėjo 36,43 ha žemės. (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybos 1996 m. vasario 22 d. posėdžio protokolu nutarta prašymą tenkinti. Minėta įstaiga 1993 m. gruodžio 21 d. parengė pažymą Nr. 1488 (toliau – ir Pažyma Nr. 1488), kurioje konstatuota, kad žemės savininkas N. S., pagal dabartinį administracinį – teritorinį suskirstymą (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) apylinkėje, (duomenys neskelbtini) kaime turėjo 36,43 ha žemės. Tačiau Pretendentei iki jos mirties nuosavybės teisė pilnai nebuvo atkurta.
2.2. Pretendentės įgaliotam atstovui V. K. nuvykus supažinti su nuosavybės atkūrimo byloje esančiais dokumentais Skyriaus darbuotoja (kuri anksčiau dirbo (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnyboje) pateikė tik 1934 m. gruodžio 18 d. (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo vykdomąjį raštą (kopiją). Šiame rašte buvo nurodyta, kad N. S. paveldi savo tėvo turėtą žemę –
31 dešimtinę ir 1633 kvadratinius sieksnius (34,61 ha), Skyrius šias aplinkybes patvirtino Pretendentei 2016 m. spalio 28 d. pateiktame rašte Nr. 25SD-4808-(14.25.104.). Pareiškėjas pastebėjo, kad Pažymoje Nr. 1488 ranka įrašyta „Neteisingas plotas“, tačiau prie šio įrašo nebuvo nei datos nei pareigūno parašo. Nei NŽT Rokiškio skyrius, nei NŽT nepaaiškino, vadovaujantis kokiu dokumentu (iš kokio šaltinio) buvo pateiktas 1934 m. gruodžio 18 d. (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo vykdomasis raštas, kuriame nurodyta, kad N. S. paveldi savo tėvo turėtą žemę bei kaip šis dokumentas pateko į Pretendentės nuosavybės teisių atkūrimo bylą. Pagal šį nepatvirtintą dokumentą institucija nepagrįstai sprendė nuosavybės teisių atkūrimo klausimą.
2.3. LCVA 2017 m. vasario 8 d. rašte Nr. R4-297 ir 2018 m. gegužės 11 d. rašte Nr. R4-1197 nurodė, kad minėto dokumento archyve saugomuose fonduose nerasta. NŽT 2017 m. vasario 9 d. raštu Nr.1SS-346-(7.5.) informavo, kad Skyriuje komplektuojamas 1940 m. spalio
10 d. Valstybinei žemės ūkio komisijai pateiktas (duomenys neskelbtini) apskrities žemės reformos paliestų ūkių sąrašas. NŽT taip pat pažymėjo, kad nustatyti tikslios datos, kuriais metais LVCA šį sąrašą perdavė grąžinimo procedūras vykdančioms institucijoms nepavyko, nors, tikėtina, kad šis sąrašas minėtoms institucijoms buvo pateiktas, nes Pažymoje Nr. 1488 buvusio savininko turėtos žemės plotas (36,43) ha atitinka šiame sąraše nurodytą žemės plotą. NŽT konstatavo, kad minimas dokumentas yra tik nustatyta tvarka nepatvirtinta (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 1934 m. gruodžio 18 d. vykdomojo rašto kopija, kadangi joje nebuvo LVCA žymų. Tačiau pareiškėjai pabrėžė, kad NŽT nenurodė, kodėl pagal nepatvirtintus archyvo dokumentus buvo atstatomos nuosavybės teisės į žemę. 2016 m. spalio 28 d. Skyrius rašte Nr.25SD-4808-(14.25.104.) nurodė, kad Skyriuje komplektuojamas Valstybinės žemės ūkio komisijos (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus žemės valdymo pertvarkymo paliestų ūkių sąrašas, kuriame nurodyta, kad S. N. nuosavybės teisėmis valdė 36,43 ha žemės plotą. Todėl pareiškėjai vertino, kad Pretendentė prašymą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus pateikė laiku ir turi teisę atkurti nuosavybės teises į 36,43 ha žemės plotą. Pareiškėjai teigė, kad 1940 m. spalio 6 d. žemės reformos paliestų ūkių sąrašą dėl žemės paėmimo į valstybinį žemės fondą Skyrius pagrįstai įvertino kaip nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą. Šiame rašte nurodyta, kad Pretendentė Rokiškio skyriui pateiktų prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į likusį neatkurtą 1,82 ha žemės plotą. Tuo pagrindu 2016 m. lapkričio 3 d. Skyriuje užregistruotas prašymas Nr.25FP-2174 atkurti priklausantį 1,82 ha žemės plotą.
2.4. Tačiau 2017 m. kovo 31 d. rašte Nr.25SD-1466-(14.25.104.) Skyrius pakeitė savo poziciją bei nurodė, kad dėl 1,82 ha Pretendentė turi kreiptis į teismą, kad nuosavybės teisės būtų patvirtintos nustatant teisinę reikšmę turintį faktą. Skyrius, pripažinęs (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 1934 m. gruodžio 18 d. vykdomąjį raštą teisiškai negaliojančiu ir siekdamas išspręsti susiklosčiusią situaciją, rašte nurodė, kad jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą, tai yra pagal 1945 metų (duomenys neskelbtini) valsčiaus Viršijančių nustatytas normas ūkių santrauką, iš kurių paimama žemė, gyvuliai, žemės ūkio inventorius ir trobesiai. Šiame dokumente nurodyta, kad Pretendentės tėvas buvo 34,61 ha bendro ploto žemės valdytojas ir šis dokumentas įvertintas kaip turto nacionalizavimo aktas.
2.5. Pareiškėjai pažymėjo, kad vertindamas minėtą 1945 m. dokumentą Skyrius pažeidė teisės aktus, o NŽT nepagrįstai pritarė Skyriaus išvadoms. Institucijos ignoravo faktą, kad Pretendentės teisė į jos tėvo valdytos žemės atkūrimą buvo patvirtinta LCVA duomenimis. Tiek Skyrius, tiek NŽT, disponuodami nuosavybės teises įrodančiais dokumentais, juos pripažino, tačiau vėliau priimtuose sprendimuose jais nesivadovavo.
2.6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-4243-492/2020 panaikino NŽT Rokiškio skyriaus 2017 m. kovo
31 d. raštą Nr. 25SD-1466-(14.25.104.) ir NŽT Rokiškio skyriaus komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo 2017 m. kovo 28 / 30 d. protokolą Nr. 25PRT-20-(14.25.6) ir šio protokolo priedą Nr. 1, taip pat NŽT Rokiškio skyriaus Komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 2017 m. kovo 28 d. / 2017 m. kovo 30 d. pasiūlymą Nr. (14.25.51)-1 tiek, kiek juose konstatuota, jog N. S. valdė nuosavybės teise 34,61 ha žemės. Teismas taip pat įpareigojo NŽT iš naujo spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo Pretendentei (teisių perėmėjai – pareiškėjai) į neatkurtą žemės sklypo dalį.
2.7. Skundžiamame Skyriaus 2020 m. rugpjūčio 20 d. rašte nurodyta, kad Rokiškio skyrius, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendimą, siūlo pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į buvusio žemės savininko nuosavybės teise valdytos žemės dalį – 0,89 ha ir pažymi, kad Pretendentė 1991 m. gruodžio 17 d. buvo pateikusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio žemės savininko turėtą žemę, nurodytas plotas – 36,0 ha. 2020 m. liepos 17 d. Skyriui pareiškėjas nurodė, kad posėdžio metu gali pateikti papildomus įrodymus apie turėtą žemės plotą. Mirus Pretendentei buvo rastas (duomenys neskelbtini) Apylinkės teisėjo 1933 m. spalio mėn. 31 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame patvirtintas atsisakymas nuo palikimo, atidalijant turėtą 36 ha žemės plotą. Minėtas žemės plotas atitiko 1991 m. gruodžio 17 d. prašyme nurodytą žemės plotą. Pretendentės nuosavybės teisės buvo atkurtos tik į 34,61 ha – pagal 1996 m. spalio 24 d. Panevėžio apskrities valdytojo administracijos sprendimą Nr. 27-8387 nuosavybės teisės atkurtos į 6,90 ha ir pagal 1997 m. gruodžio 10 d. Panevėžio apskrities viršininko sprendimą Nr. 27- 42437-9458 nuosavybės teisės atkurtos į 27,71 ha žemės plotą, tačiau ne į faktiškai priklausiusį nuosavybės teisėmis atkurti turėtą žemės sklypą.
2.8. Pretendentei neatkurtos žemės nuosavybės dalis sudaro 1,82 ha. Pareiškėjai, nesutikdami su Skyriaus raštu, Protokolu ir Pasiūlymu, su skundu kreipėsi į NŽT, kuri skundžiamu 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjai su NŽT sprendimu nesutiko.
2.9. Teismo posėdžio metu pareiškėjas V. K. nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendimo 60 punkte pateiktas (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus 1940 spalio 16 d. paliestų ūkių sąrašo vertinimas. Šiame sąraše nurodytas žemės plotas, valdytas iki nacionalizacijos, t. y. 36,43 ha yra objektyvus, pagrįstas ir juo turi būti remiamasi užbaigiant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paaiškino, kad vien tik šio dokumento turinys laikytinas pakankamu įrodinėjant nuosavybės teise valdytą turtą. Pareiškėjas teigė, kad ši teismo išvada negali būti imperatyvi, nes po teismo sprendimo pasikeitė esminės faktinės aplinkybės. Pareiškėjai po Pretendentės mirties jos gyvenamajame name rado istorinį dokumentą, t. y. 1933 m. spalio 31 d. teismo nutarimą, kuriuo nutarta tenkinti N. S. brolio prašymą dėl atsisakymo nuo palikimo po jų tėvo mirties. Nutartimi patvirtinta, kad atsisakoma 36 ha žemės su pastatais. Šis įrodymas patvirtino, kad iki nacionalizacijos N. S. nuosavybės teise valdė 36,43 ha. Pareiškėjas pažymėjo, kad nuosavybės atkūrimo byloje nėra dokumentų, patvirtinančių, kad N. S. galėjo valdyti žemę kitais, nei nuosavybės teisė, pagrindais. Teismui taip pat buvo pateiktas dokumentas, kurio pagrindu buvo priimtas 1993 m. spalio 31 d. nutarimas. Pateiktas dokumentas įvardintas „Pakvitavimu“, o jo turinys patvirtino, kad tarp brolių buvo susitarimas atlygintinai atsisakyti palikimo. Šie dokumentai įrodo, kad Paliestų ūkių sąrašas tokiu būdu, kokiu nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, negali būti vertinamas. Atsakovas neturėjo teisinio pagrindo nevertinti ankščiau nurodytų dokumentų, atsižvelgiant į naujai paaiškėjusias faktines aplinkybes. Taip pat buvo pažeistas gero viešojo administravimo principas bei buvo formaliai remiamasi argumentu, kad yra praleistas terminas dokumentų pateikimui. LVCA išduoti dokumentai, pažymos yra rašytiniai įrodymai, kurie patvirtino nuosavybės teise valdytą turtą ir kitokių papildomų dokumentų pateikti nereikia. Be to, nebuvo pagrindo kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, nors atsakovas ir kvestionavo oficialius rašytinius įrodymus.
3. NŽT, atstovaujamas NŽT Rokiškio skyriaus, atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutiko, pakartojo ginčui aktualias aplinkybes ir rėmėsi šiais argumentais:
3.1. Pretendentė (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. gruodžio 17 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. N. turėtą žemę, šiame prašyme nurodydama prašomą sugrąžinti žemės plotą – 36 ha, iš jų – 10 ha miško. Šio prašymo antrojo lapo ketvirtojoje skiltyje „susigrąžinti žemę buvusioje vietoje“ nurodytas skaičius „36“, devintosios skilties „Pretendentas į žemę pageidauja / individualiai ūkininkauti / plote (ha)“ pirmoje eilutėje nurodytas skaičius „35,5“, o antrojoje šios skilties eilutėje nurodytas skaičius „0,5“. Pažymoje Nr. 1488 nurodyta, kad Pretendentė turi teisę atkurti nuosavybės teises į 36,43 ha žemės, taip pat kad pažyma parengta remiantis (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 1934 m. gruodžio 18 d. vykdomuoju raštu, giminystės ryšį įrodančiais dokumentais. Šioje pažymoje yra įrašas „neteisingas plotas“, tačiau šį įrašą atlikusio asmens pavardės, parašo ir datos prie šio įrašo nėra. Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 27-8387 Pretendentei atkurtos nuosavybės teisės į 6,90 ha žemės, grąžinant natūra 6,90 ha miško bei Panevėžio apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 27-42437- atkurtos nuosavybės teisės į 27,71 ha žemės plotą, grąžinant šį plotą natūra.
3.2. Vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendimą 2020 m. rugpjūčio 14 d. įvyko Rokiškio skyriaus komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti posėdis. Posėdyje buvo išnagrinėtas (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus Žemės ūkio komisijos 1940 m. rugpjūčio 7 d. nutarimas, kuriuo nutarta paimti (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) valsčiaus ūkius (daugiau kaip 30 ha) į valstybinės žemės fondą ir kurio sąrašo (duomenys neskelbtini) eilutėje įrašytas (duomenys neskelbtini) vienkiemio buvęs žemės savininkas S. N., turėjęs 35,50 ha žemės. 2020 m. birželio 17 d. teismo sprendime konstatuota, kad (duomenys neskelbtini) valsčiaus Žemės ūkio komisijos 1940 m. rugpjūčio 7 d. nutarimas, tai dokumentas, atitinkantis vieną iš dokumentų, patvirtinančių, kad N. S. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) kaime valdė 35,50 ha žemės. Rokiškio skyriaus komisija 2020 m. rugpjūčio 14 d. posėdyje nustatė, kad šio dokumento pakanka patvirtinti, kad minėtas asmuo nuosavybės teise valdė 35,50 ha žemės (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) vienkiemyje, ir parengė Pasiūlymą.
3.3. Atsakovas pabrėžė, kad po 2020 m. birželio 17 d. sprendimo pareiškėjams buvo žinomos aplinkybės, jog N. S. valdė 35,50 ha žemės nuosavybės teise, todėl pareiškėjai turėjo teisę ieškoti papildomų dokumentų, jei manė, kad jis valdė didesnį žemės plotą. Naujai gautus ir (ar) turimus dokumentus, kurie nustatytais terminais nebuvo pateikti, kaip įrodymus pareiškėjai galėjo pateikti Rokiškio skyriui, teismine tvarka atnaujinus terminą šiems dokumentams pateikti.
3.4. Atsakovas nesutiko su argumentais, kad pareiškėjams nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo argumentus dėl nuosavybės teisių įgyvendinimo, kartu pateikiant posėdžio metu naujai rastus dokumentus, kadangi posėdžio metu vertinti minėtų dokumentų nebuvo galimybės, nes (duomenys neskelbtini) Apylinkės teisėjo 1933 m. spalio 31 d. nutarimas civilinėje byloje teisės aktų nustatytais terminais Rokiškio skyriui nebuvo pateiktas. Pareiškėjų turimi ar rasti dokumentai, kurie galėjo papildomai pagrįsti 36 ha žemės plotą, nustatytais terminais nebuvo pateikti nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai. Taip pat pareiškėjai nepateikė įsiteisėjusios teismo nutarties dėl termino atnaujinimo nuosavybės teises su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti. Skyrius, vertindamas turimus dokumentus, nenustatė jų trūkumų, todėl nebuvo teisinio pagrindo prašyti papildomų dokumentų. Nors Skyrius Protokolu sprendė, kad vėliausiai išduotas nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas yra 1945 metų (duomenys neskelbtini) valsčiaus Viršijančių nustatytas normas ūkių santrauka, iš kurių paimama žemė, gyvuliai, žemė ūkio inventorius ir trobesiai, kuriame nurodyta, kad S. N. buvo 34,61 ha bendro ploto žemės valdytojas, tačiau 2020 m. birželio 17 d. teismo sprendime konstatuota, kad šis dokumentas nelaikytinas N. S. nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu, kaip ir 1940 m. spalio 6 d. Paliestų ūkių sąrašas, kuris nelaikytinas dokumentu, įrodančiu buvusio savininko N. S. iki nacionalizacijos turėtą 36,43 ha žemės sklypo plotą nuosavybės teise. Be to, Pretendentė, vadovaujantis 1996 m. spalio 24 d. Panevėžio apskrities valdytojo administracijos sprendimu Nr. 27-8387 ir 1997 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 27-42437-9458 tapo atkurtos nuosavybės į 34,61 ha ploto savininke ir šių sprendimų dėl galbūt trūkstamo ploto ir (ar) nuosavybės teises patvirtinančio dokumento, kurio pagrindu atkurtos nuosavybės teisės, neginčijo. Pretendentė taip pat neginčijo ir procedūrinių dokumentų iki anksčiau nurodytų sprendimų atkurti nuosavybės teises priėmimo. Tik po 19 metų po nurodytų sprendimų priėmimo Pretendentė pradėjo ieškoti galbūt trūkstamo ploto. Pareiškėjų nurodytos priežastys –garbus amžius, sveikatos būklė ar teisinio išsilavinimo neturėjimas nelaikytinos svarbiomis termino praleidimo priežastimis.
3.5. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė papildomai pažymėjo, kad 2016 m. rugsėjo 23 d. gautas pareiškėjo prašymas nurodyti, kokiu pagrindu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 34,61 ha žemės plotą. NŽT Rokiškio skyrius 2016 m. spalio 28 d. pateikė atsakymą, kad viename iš dokumentų, t. y. Paliestų ūkių sąraše, yra įrašytas 36,43 ha žemės plotas, todėl dėl neatkurto ploto pasiūlyta pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į neatkurtą dalį. 2017 m. spalio 23 d. NŽT nusprendė panaikinti 2016 m. spalio 28 d. rašto dalį, kurioje buvo nurodyta, kad N. S. turėtas žemės plotas sudaro 36,43 ha. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendime konstatuota, kad NŽT pagrįstai panaikino NŽT Rokiškio skyriaus rašto dalį, kurioje pripažintos nuosavybės teisės į buvusio savininko turėtą 36,43 ha žemės plotą. Nurodytas teismo sprendimas turi prejudicinę galią, todėl Skyrius, priimdamas skundžiamus sprendimus, juo vadovavosi. Minėtame teismo sprendime nurodyta, kad 1940 m. spalio 6 d. Paliestų ūkių sąrašas laikytinas dokumentu, patvirtinančiu žemės naudojimo faktą, tačiau nelaikytinas dokumentu, įrodančiu buvusio savininko N. S. iki nacionalizacijos turėtą 36,43 ha žemės plotą. Po teismo sprendimo pareiškėjams buvo žinomos aplinkybės, kad minėtas asmuo valdė 35,5 ha žemės plotą, nes minėtame teismo sprendime konstatuota, jog dokumentas, patvirtinantis N. S. nuosavybės teise valdytą 35,5 ha žemės plotą, yra 1940 m. rugpjūčio 7 d. nutarimas. Atsakovas po skundžiamų sprendimų priėmimo negalėjo vertinti naujai rastų dokumentų, nes šie dokumentai nebuvo pateikti iki nustatytų terminų pabaigos. Visi gauti dokumentai iš archyvų buvo įvertinti iki 2020 m. birželio 17 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo. Pareiškėjai prašymą dėl praleisto termino dokumentams pateikti galėjo teikti ne ginčo tvarka ir iš karto, kai rado dokumentus. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą svarbu įvertinti, ar kliūtys pateikti rastus dokumentus yra objektyvios ir nepriklausiusios nuo Pretendentės veiksmų, kadangi nuosavybės teisės buvo atkurtos dar 1996 – 1997 metais.
II.
4. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. sausio 13 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.
5. Teismas iš byloje pateiktos medžiagos, be kita ko, nustatė, kad:
5.1. Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. spalio 24 d. sprendimu
Nr. 27-8387 Pretendentei buvo atkurtos nuosavybės teisės į 6,90 ha žemės grąžinant natūra,
6,90 ha miško. Panevėžio apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 27-42437-9458 Pretendentei atkurtos nuosavybės teisės į 27,71 ha žemės plotą, grąžinant šį plotą natūra. Iš viso Pretendentei atkurtos nuosavybės teisės į 34,61 ha plotą.
5.2. 2016 m. liepos 26 d. Pretendentė pateikė prašymą dėl žemės, į kurią atkurtos nuosavybės teisės, plotų neatitikimo. 2016 m. rugpjūčio 23 d. Rokiškio skyrius raštu Nr. 25SD-3907-(14.25.104.) nurodė, jog nuosavybės teisės Pretendentei atkurtos į visą plotą. Po pakartotinio kreipimosi 2016 m. spalio 28 d. Rokiškio skyrius rašte Nr. 25SD-4808-(14.25.104.) nurodė, kad laikytina, jog Pretendentė prašymą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus yra pateikusi laiku ir turi teisę atkurti nuosavybės teises į 36,43 ha žemės plotą.
5.3. Pretendentei pateikus prašymą atkurti nuosavybės teises į likusį 1,82 ha žemės plotą, Skyrius 2017 m. kovo 31 d. raštu Nr. 25SD-1466-(14.25.104) nurodė, kad Pretendentei nuosavybės teisės atkurtos į visą buvusio savininko S. N. turėtą žemės plotą. Nurodyta, kad Pretendentė dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo (dėl 1,82 ha žemės ploto) gali kreiptis į teismą arba ieškoti papildomų dokumentų. Nesutikdama su šiais NŽT Rokiškio skyriaus sprendimais Pretendentė su skundu kreipėsi į NŽT.
5.4. NŽT 2017 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 1T-28-(7.5.) nusprendė: 1) pareiškėjos atstovų skundo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus; 2) panaikinti Rokiškio skyriaus 2016 m. spalio 28 d. rašto Nr. 25SD-4808-(14.25.104.) dalį dėl šiame rašte nurodyto buvusio savininko N. S. turėto žemės ploto – 36,43 ha; 3) įpareigoti Skyrių patikslinti Pažymą Nr. 1488, nurodant, kad Pretendentė turi teisę atkurti nuosavybės teises į 34,61 ha buvusio savininko N. S. turėto žemės ploto.
5.5. Pretendentė kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti anksčiau nurodytus sprendimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-4243-492/2020 (pakeitus pareiškėją – Pretendentę jos teisių perėmėjais V. K. ir R. D.) apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino NŽT 2017 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 1T-28-(7.5) 3 punktą ir įpareigojo NŽT iš naujo spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo Pretendentei (jos teisių perėmėjams) į neatkurtą žemės sklypo dalį.
5.6. NŽT Rokiškio skyrius, vykdydamas minėtą teismo sprendimą, priėmė nagrinėjamoje byloje skundžiamą 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą, kuriame nurodė, kad N. S. (duomenys neskelbtini) kaime turėjo 35,50 ha žemės, todėl pasiūlė pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į buvusio žemės savininko nuosavybės teise valdytos žemės dalį – 0,89 ha. 2020 m. rugpjūčio 14 d. NŽT Rokiškio skyriaus komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti sprendė, kad archyvinio dokumento – 1940 m. rugpjūčio 7 d. (duomenys neskelbtini) valsčiaus žemės ūkio komisijos nutarimo pakanka nuosavybės teisėms atkurti. Pasiūlymu ir Protokolu nuspręsta, kad žemės plotas, į kurį gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, sudaro 35,50 ha. NŽT, išnagrinėjusi pareiškėjų skundą, byloje skundžiamu 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjų skundo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus, nurodė, kad Skyriaus komisija, remdamasi 2020 m. birželio 19 d. teismo sprendimu, pagrįstai nustatė, kad N. S. iki nacionalizacijos valdė 35,50 ha žemės ir Pretendentei turi būti atkurtos nuosavybės teisės į likusius 0,89 ha žemės.
6. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo tvarkos ir sąlygų pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą detalizavusios Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka) nuostatas, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus turėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
7. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai nei teismui, nei atsakovui (institucijai, priimančiai sprendimą) nepateikė teismo sprendimo, kuriuo būtų atnaujintas terminas pateikti 1933 m. spalio 31 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).
8. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio
17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-4243-492/2020 nustatė, jog (duomenys neskelbtini) valsčiaus žemės ūkio komisijos 1940 m. rugpjūčio 7 d. priimtas nutarimas, kuris buvo perduotas Valstybinei žemės ūkio komisijai pateiktame ūkių, kurių žemė imama į valstybinį žemės fondą, patvirtino, kad N. S. valdė 35,5 ha žemės nuosavybės teise. (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus, žemės valdymo pertvarkymo paliestų ūkių 1940 m. spalio 6 d. sąrašas nėra siejamas su žemės ūkio komisijos priimtu konkrečiu nutarimu, be to, jame nurodytas žemės valdymo pertvarkymo paliestų ūkių sąrašas. Šis sąrašas galėjo „aprėpti“ ne tik nuosavybės teise turėtų žemės sklypų paėmimą į žemės fondą, bet ir kita teise valdymų žemės sklypų paėmimą į valstybinį žemės fondą, todėl buvo laikomas dokumentu, patvirtinančiu žemės naudojimo faktą, tačiau ne įrodančiu buvusio savininko iki nacionalizacijos turėtą 36,43 ha žemės sklypo plotą nuosavybės teise. Teismas taip pat konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) apskrities 1944 – 1948 byloje esančio (duomenys neskelbtini) valsčiaus viršijančių nustatytą normą ūkių, iš kurių paimama žemė, gyvuliai, žemės ūkio inventorius ir trobesiai (formos data 1945 m.) eilės Nr. (duomenys neskelbtini) įrašytas S. N. santrauka: bendras žemės plotas – 34,61 ha, paimta į valstybės žemės fondą – 15 ha., įvardinta kaip leistinas dokumentas, įrodantis nuosavybės teises. Be to, teismas išaiškino, kad aplinkybė, kad yra panaikinami aktai, kuriais nuspręsta, jog Pretendentė įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į 34,61 ha, nereiškia, jog yra sukuriamas teisėtas lūkestis, kad bus atkurtos nuosavybės teises į visą 36,43 ha plotą.
9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, sprendė, kad 1993 m. gruodžio 21 d. Pažyma Nr. 1488 nelaikytina dokumentu, įrodančiu iki nacionalizacijos buvusio savininko N. S. nuosavybės teise valdytą 36,43 ha žemės plotą.
10. Teismas laikė, kad Skyrius 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendime įvertinęs dokumentus, kurie patvirtina, jog N. S. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) kaime turėjo 35,5 ha žemės plotą, pagrįstai pasiūlė pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į buvusio žemės savininko nuosavybės teise valdytą žemės dalį – 0,89 ha.
11. Teismas, įvertinęs Skyriaus argumentus, sprendė, kad Pasiūlymas, Protokolas Skyriaus sprendimas yra pagrįsti ir teisėti, todėl jų naikinti pareiškėjų nurodytais motyvais nėra pagrindo. Nenustatęs minėtų teisės aktų neteisėtumo pagrindų teismas vertino, kad NŽT 2020 m. gruodžio
10 d. sprendimas taip pat yra teisėtas ir pagrįstas.
12. Pareiškėjų reikalavimą įpareigoti Rokiškio skyrių iš naujo spręsti dėl nuosavybės teisių, atkūrimo teisių perėmėjams V. K. ir R. D. į neatkurtą žemės sklypo dalį, vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4243-492/2020, įvertinti visus dokumentus, pirmosios instancijos teismas laikė išvestiniu reikalavimu, todėl, netenkinus ankščiau nurodytų reikalavimų panaikinti ginčijamus sprendimus, teismas atmetė ir prašymą įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus.
13. Vertindamas pareiškėjų prašymą atnaujinti mirusios Pretendentės įpėdiniams – pareiškėjams nagrinėjamoje byloje praleistą terminą nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimui buvusio savininko N. S. nuosavybės teisių atkūrimo byloje, teismas nurodė, kad Pretendentė, įgyvendindama teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo aktyvi ne tik teikiant prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau ir dokumentus, patvirtinančius šios teisės įgyvendinimą. Teismui nepateikta įrodymų, kad egzistavo objektyvios kliūtys pateikti 1933 m. spalio 31 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Pretendentė, veikdama aktyviai ir tinkamai rūpindamasi savo interesais nuosavybės teisių atkūrimo procese, turėjo galimybę pateikti minėtą nutarimą, todėl vien aplinkybė, kad dokumentas rastas po Pretendentės mirties, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog terminas dokumentų pateikimui praleistas dėl objektyvių priežasčių. Teismas konstatavo, kad Pretendentė turėjo galimybę pateikti turimą dokumentą. Teismas taip pat vertino, kad terminas pateikti dokumentus buvo praleistas dėl subjektyvių aplinkybių – Pretendentės pasirinkto elgesio modelio ir tai negali būti laikoma aplinkybe, sudarančia pagrindą praleisto termino atnaujinimui. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad tiek 1933 m. spalio 31 d. teismo nutarimas, tiek pareiškėjų į bylą pateiktas 1933 m. rugpjūčio 23 d. pakvitavimas gali patvirtinti tik aplinkybę, jog 36 ha žemės nuosavybės teise V. S. valdė 1933 metais, bet ne N. S. 1940 m. liepos 22 d., vykdant žemės nacionalizavimą.
14. Likusius ginčo šalių argumentus pirmosios instancijos teismas laikė pertekliniais, neturinčiais teisinės reikšmės ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų nevertino.
III.
15. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą bei pareiškėjų skundą patenkinti.
16. Pareiškėjai pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei apeliaciniame skunde remiasi šiais argumentais:
16.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 17 d. sprendimu nurodė, kad visos žemės atkūrimo procedūros turi būti atliktos iš naujo, vadovaujantis nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiais teisės aktais. Teismas neįpareigojo institucijos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų žemės plotą, nes tai priklauso institucijos kompetencijai. Tačiau atsakovas neįgyvendino šio teismo nurodymo.
16.2. Skundžiami sprendimai priimti neinformavus pareiškėjų, nesuteikus jiems galimybės pateikti savo argumentų ir turimų dokumentų.
16.3. Pareiškėjai nesutinka su NŽT argumentu, kad posėdžio metu Skyriaus komisija negalėjo vertinti (duomenys neskelbtini) Apylinkės teisėjo 1933 m. spalio 33 d. nutarimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi šis dokumentas iki 2003 m. gruodžio 31 d. Skyriui nebuvo pateiktas. Pretendentės vardu 2016 m. spalio 4 d. išduotoje LCVA pažymoje Nr.R4-1367 nurodyta, kad Lietuvos TSR žemės ūkio ministerijos archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) apskrities žemės reformos paliestų ūkių sąrašų byloje, (duomenys neskelbtini) valsčiaus ūkių 1940 m. spalio 6 d. sąraše nurodytas (duomenys neskelbtini) vienkiemyje buvęs 36,43 ha žemės savininkas – S. N.. Į valstybinį žemės fondą paimta 6,43 ha žemės <...>. Atitinkamai Skyriaus nurodytas grąžintinas 0,89 ha žemės plotas nėra teisingas, jo nustatyme nebuvo pakviesti dalyvauti suinteresuoti asmenys, Skyrius nesiūlė pateikti papildomų dokumentų (įrodymų) dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Skyriaus darbuotojai nebuvo pakankamai aktyvūs ir rūpestingi, nepakankamai bendradarbiavo su pareiškėjais ir vilkino atlikti institucijos kompetencijai priskirtus veiksmus. Be to, ikiteismine tvarka išnagrinėjus pareiškėjų skundžiamus sprendimus buvo tik formaliai siekiama įvykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendimą, tačiau atlikta procedūra tik patvirtina institucijos šališkumą ir pareiškėjų teisėtų lūkesčių pažeidimą. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino.
16.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjai nepateikė teismo sprendimo, kuriuo būtų atnaujintas terminas pateikti 1933 m. spalio 31 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas privalėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-188-822/2021, kuria buvo pripažintas nepagrįstu pirmosios instancijos teismo atsisakymas nagrinėti pareiškėjų reikalavimą atnaujinti mirusios Pretendentės įpėdiniams (pareiškėjams) praleistą terminą nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimui buvusio savininko N. S. nuosavybės teisių atkūrimo byloje.
16.5. Priimant sprendimą atkurti nuosavybės teises buvo pažeistas Tvarkos 5 punktas – tuo atveju, kai prašymas neatitinka įstatymo reikalavimų, jį nagrinėjanti institucija turi teisę prašyti pateikti papildomą informaciją ar patikslinti prašymą. Pareiškėjai negavo oficialaus siūlymo patikslinti prašymą ar pateikti papildomus dokumentus, todėl Skyriaus siūlymas atkurti nuosavybės teises į 2,2522 ha žemės plotą, dėl kurio įstatymo nustatytais terminais nepateiktas prašymas bei siūlymas kreiptis į teismą dėl terminų atnaujinimo prašymui bei nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, yra nepagrįstas. Atsakovas nepagrįstai suvaržė Pretendentės įpėdinių teises, kadangi pirminė Pretendentės valia atkurti nuosavybės teises į visą šeimos turėtą ir N. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) kaime valdytą žemę pareikšta paduodant prašymą per įstatymu nustatytą terminą. Jeigu atsakovui trūko dokumentų ar dokumentuose esant netikslumų, NŽT darbuotojai turėjo apie tai pranešti ir pareikalauti pateikti papildomų įrodymų. Todėl pareiškėjai vertina, kad Pretendentės teisių atkūrimui pakako pateiktų dokumentų.
16.6. Skundžiami sprendimai pažeidžia teisingumo, protingumo, teisinės valstybės, gero administravimo ir kitus teisės principus, taip pat Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas. Šių argumentų pirmosios instancijos teismas nevertino.
16.7. Pareiškėjai, nesutikdami su skundžiamais sprendimais, rėmėsi objektyviais duomenimis – rašytiniais įrodymais, be kita ko, LCVA 2016 m. spalio 4 d. pažyma Nr. R41367 ir LCVA Skyriui 2017 m. vasario 28 d. adresuotu laišku Nr. R4-297. LCVA 1940 m. spalio 6 d. ūkių sąrašas apie žemės paėmimą į valstybinį žemės fondą buvo patvirtintas ir galiojantis, tačiau juo nepagrįstai nebuvo vadovaujamasi. Šio dokumento (duomenys neskelbtini) eilutėje nurodyta, kad N. S. nuosavybės teise turėtas bendras ūkio plotas sudarė 36,43 ha, paliekamas valdyti plotas – 30 ha, paimtas į valstybinį žemės fondą – 6,43 ha. Ši faktinė aplinkybė taip pat buvo patvirtinta LCVA 2016 m. spalio 4 d. Pretendentei išduotoje pažymoje Nr. R4-1367. Be to, Skyrius ir NŽT nevertino ir nepasisakė dėl
1993 m. gruodžio 21 d. (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybos parengtos pažymos Nr. 1488.
16.8. Pareiškėjai, remdamiesi byloje pateikta archyvine medžiaga, pažymi, kad jokia žemės dalis nebuvo paimta į valstybinį žemės fondą, buvo nutarta paimti tik 5,50 ha žemės iš aprašyto bendro 35,50 ha ūkio ploto. 1940 m. rugpjūčio 7 d. dokumentas LVCA 1992 metais nebuvo teikiamas tuometinei (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai, o Rokiškio skyrius juo nesivadovavo. 1940 m. spalio 6 d. dokumente nurodyta, kad bendras nuosavybės teise valdyto N. S. ūkio plotas sudaro 36,43 ha žemės, į valstybinį žemės fondą paimta 6,43 ha žemės, kuris LVCA
1992 metais ir buvo pateiktas tuometinei (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybai. Šios aplinkybės atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų Nr. 470 ir Nr.1057 nuostatoms, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra ir valstybinių archyvų pažymėjimams prilyginami iš valstybinių archyvų gauti bei agrarinės reformos tarnyboms pateikti dokumentai. Šis dokumentas pagrindžia turto nusavinimo datą ir kiek šios konkrečios žemės valdos buvo palikta bei kiek „suvalstybinta“ pagal 1940 m. rugpjūčio 5 d. Ministerių Tarybos nutarimą apie valstybinio žemės fondo sudarymą. Jeigu žemė būtų paimta į valstybinį žemės fondą pagal 1940 m. rugpjūčio 7 d. dokumentą, nebūtų tikslo rengti 1940 m. spalio 6 d. dokumentą.
16.9. Nuostata, kad jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą, taikoma tik pagrindiniams dokumentams, t. y. nustatant, kuris iš pagrindinių dokumentų patvirtina piliečio nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą žemę. Nagrinėjamu atveju vėliausias dokumentas yra 1940 m. spalio 6 d. ūkių sąrašas apie žemės paėmimą į valstybinį žemės fondą.
16.10. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir nevertino pareiškėjų argumentų, kad šiuo atveju yra itin svarbus teisingas Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr.1057 12 punkto nuostatų aiškinimas ir taikymas, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio
17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-4243-492/2020 yra padaryta teisės aiškinimo ir taikymo klaida, vertinant LVCA pateiktą 1940 m. spalio 6 d. (duomenys neskelbtini) apskrities žemės reformos pertvarkos Paliestų ūkių sąrašą.
16.11. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendime cituojamas Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 12 punktas, tačiau teismo sprendimo 60 punkte pateikiamas netinkamas teisės taikymas ir aiškinimas. Pareiškėjai pabrėžia, kad įstatymų leidėjas nei Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 12 punkte, nei kituose teisės aktuose nenumatė sąlygos, kad dokumentu, kuris gali būti laikomas nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu, yra tik paliestų ūkių sąrašai, suvestinės apie žemės paėmimą 1940 metais į valstybinį žemės fondą, valsčių savivaldybių pateiktų apskričių žemės ūkio komisijoms ūkių sąrašai, kurie yra susieti su žemės ūkio komisijos priimtu konkrečiu nutarimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendimo 60 punkte nurodytas vertinimas dėl imperatyvo, kad (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus, žemės valdymo pertvarkymo paliestų ūkių sąrašas 1940 m. spalio 6 dienai turėjo būti susietas su žemės ūkio komisijos priimtu konkrečiu nutarimu ir todėl negali būti laikomas dokumentu, įrodančiu buvusio savininko iki nacionalizacijos turėtą 36,43 ha žemės sklypo plotą nuosavybės teise yra nepagrįstas ir neleistinas plečiamasis norminio teisės akto interpretavimas. Be to, nurodytas teismo išvadas paneigia ir byloje esantys oficialūs rašytiniai įrodymai. Todėl pareiškėjai teigia, kad atsakovas, pažeisdamas Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 12 ir 13 punkto nuostatas, nepagrįstai nesivadovavo LVCA pateiktu 1940 m. spalio 6 d. (duomenys neskelbtini) apskrities žemės reformos pertvarkos Paliestų ūkių sąrašu, t. y. vėliausiu nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu, kuriame nurodytas S. N. turėtas 36,43 ha žemės plotas.
16.12. Pareiškėjai pabrėžia, kad dėl atsakovo kaltės nėra užbaigta Pretendentės nuosavybės teisių atkūrimo procedūra. Buvusi Pretendentė bei tremtinė mirė nesulaukusi valstybės įsipareigojimo atkurti neteisėtai nusavintą turtą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjų prašymą dėl termino nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pateikimui atnaujinimo, nevertino pareiškėjų pateiktų dokumentų, be kita ko, 1933 m. rugpjūčio 23 d. J. S. pasirašyto dokumento, pavadinto „Pakvitavimu“ ir voko, kuriame buvo minėtas dokumentas. Šis įrodymas patvirtina, kad N. S. naudai jo brolis atsisakė paveldėjimo teisių į turtą, kuris ir yra šios bylos pareiškėjų siekiamas nuosavybės teisių atkūrimo objektas. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nurodyto dokumento, pažymi, kad teismas netinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis ir padarė išvadas, kurios prieštarauja įrodymų turiniui.
16.13. (duomenys neskelbtini) Apylinkės teisėjo 1933 m. spalio mėn. 31 d. nutarimo turinys patvirtina, kad teismas sprendė dėl įpėdinio (t. y. J. S. (V. S. sūnus) teisės į palikimą atsisakymo. Įpėdinis neturi teisės į palikimą bei disponavimo ja, kol jis nėra jos de jure įgijęs. Įpėdinio teisė įgyjama atsiradus palikimui, t. y. mirus palikėjui. Pirmosios instancijos teismo motyvai prieštarauja teisinei logikai, kad V. S. įpėdiniai įgyvendina savo teisę į palikimą iki V. S. mirties. V. S. negalėjo valdyti 36 ha žemės nuosavybės teise po savo mirties, nes jis mirė (duomenys neskelbtini). Bylą nagrinėjęs teismas šios aplinkybės nevertino, dėl to pareiškėjo neklausė, todėl sprendimą grindė byloje nevertintomis faktinėmis aplinkybėmis. (duomenys neskelbtini) Apylinkės teisėjo 1933 m. spalio mėn. 31 d. nutarimas turi būti vertinamas kartu su teismui pateiktu 1933 m. rugpjūčio 23 d. J. S. pasirašytu dokumentu. Būtent šie dokumentai paneigia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. 60 punkte išdėstytą prielaidą, kad N. S. 1940 m. spalio 6 d. (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus žemės valdymo pertvarkymo paliestų ūkių sąrašo sudarymo metu galėjo valdyti 36,43 ha žemės plotą ne nuosavybės teise. Pareiškėjai pabrėžia, kad N. S. 36,43 ha žemės plotą valdė būtent nuosavybės teise, kurią jis teisėtai įgijo paveldėjimo būdu po savo tėvo mirties.
16.14. Pretendentė 1991 m. gruodžio 17 d. prašyme nurodė 36 ha priklausantį grąžinti žemės plotą. Pretendentė (duomenys neskelbtini) agrarinei žemės reformos tarnybai pateikė (duomenys neskelbtini) Apylinkės teisėjo 1933 m. spalio 31 d. nutarimą civilinėje byloje Nr.(duomenys neskelbtini), kadangi šiame dokumente fiksuotas 36 ha žemės plotas sutampa su prašyme nurodytu plotu. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą dėl (duomenys neskelbtini) Apylinkės teisėjo 1933 m. spalio mėn. 31 d. nutarimo civilinėje byloje Nr.(duomenys neskelbtini). pateikimo / nepateikimo (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybai, nevertino, kokiu dokumentu remiantis Pretendentės 1991 m. gruodžio 17 d. prašyme įrašytas 36 ha žemės plotas.
16.15. Pirmosios instancijos teismo motyvai dėl atsisakymo atnaujinti anksčiau nurodytą terminą yra grindžiami formaliais teiginiais apie Pretendentės pasirinktą elgesio modelį, pažeidžiant pareigą objektyviai ir vertinti visas reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjai tinkamai pagrindė savo reikalavimą dėl termino atnaujinimo bei įrodė, kad termino praleidimas buvo praleistas dėl objektyvių priežasčių.
17. Atsakovas NŽT Rokiškio skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka, pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
17.1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendimo 60 punkte, be kita ko, konstatuota, kad 1940 m. spalio 6 d. Paliestų ūkių sąrašas nelaikytinas dokumentu, įrodančiu buvusio savininko iki nacionalizacijos turėtą 36,43 ha žemės sklypo plotą. Teismas
59 punkte nurodė, kad pirmas leistinas įrodymas, pagal Tvarkos 12 punktą, yra apskričių žemės ūkio komisijų nutarimų išrašas – (duomenys neskelbtini) valsčiaus žemės ūkio komisijos 1940 m. rugpjūčio 7 d. priimtas nutarimas, kuris buvo perduotas Valstybinei žemės ūkio komisijai pateiktame ūkių, kurių žemė imama į valstybinį žemės fondą. Jame įrašytas buvęs savininkas – N. S., (duomenys neskelbtini) vienkemyje turėjęs 35,50 ha žemės. Šiame dokumente detaliai apibūdintas žemės skirstymas pagal rūšis ir plotus. Šis dokumentas patvirtina, kad minėtas asmuo turėjo 35,50 ha žemės.
17.2. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjai savo iniciatyva galėjo ieškoti papildomų dokumentu, jei manė, kad N. S. valdė didesnį, nei 35,50 ha žemės plotą. Naujai gautus ir (ar) turimus dokumentus, kurie nustatytais terminais nebuvo pateikti, galėjo pateikti Skyriui, jeigu teismine tvarka būtų atnaujinę terminą dokumentams pateikti.
17.3. Posėdžio metu Skyriaus komisija nebūtų galėjusi vertinti (duomenys neskelbtini) apylinkės teisėjo 1933 m. spalio 31 d. nutarimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nes šis nutarimas iki 2003 m. gruodžio 31 d. Skyriui nebuvo pateiktas. Taip pat pareiškėjai nepateikė įsiteisėjusios teismo nutarties dėl termino atnaujinimo nuosavybės teises su savininku patvirtintiems dokumentais pateikti.
17.4. Skyrius, vertindamas turimus dokumentus, kurie buvo vertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendime, nenustatė jų trūkumų, taip pat nebuvo pagrindo prašyti papildomų dokumentų. Skyrius, vadovaudamasis ankščiau nurodytu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu, pagrįstai darė išvadą, kad likęs neatkurtas žemės plotas nagrinėjamu atveju sudaro 0,89 ha.
17.5. Pretendentė Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. 27-8387 ir 1997 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 27-42437-9458 pagrindu tapo atkurtos nuosavybės į 34,61 ha ploto savininke ir šių sprendimų dėl galbūt trūkstamo ir (ar) nuosavybės teises patvirtinančio dokumento, kurio pagrindu atkurtos nuosavybės teisės, neginčijo. Tik praėjus 19 m. nuo minėtų sprendimų priėmimo, Pretendentė nusprendė ieškoti galbūt trūkstamo ploto. Tačiau sprendimuose, kurių pagrindu Pretendentei atkurtos nuosavybės teisės, nebuvo nurodyta, kad yra likę negrąžinto ploto ir į šį plotą nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau. Iki 2016 m. Skyriuje Pretendentė nepateikė pretenzijų dėl atkurtos nuosavybės teisės galbūt į ne visą žemės plotą.
17.6. Skyrius, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendimu, pareiškėjams pasiūlė pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą į 0,86 ha žemės plotą. Šie Skyriaus dokumentai nepanaikino galimybės įrodyti pareiškėjų teisės į didesnį atkuriamą plotą. Be to, sprendimas atkurti pareiškėjams nuosavybės teises į neatkurtą žemės sklypo dalį nėra priimtas.
17.7. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pažymi, kad pareiškėjai nei teismui, nei atsakovui nepateikė teismo sprendimo, kuriuo būtų atnaujintas terminas pateikti
1933 m. spalio 31 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).
17.8. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad 1993 m. gruodžio 21 d. Pažyma Nr. 1488 nelaikytinas dokumentu, įrodančiu iki nacionalizacijos buvusio savininko nuosavybės teise valdytą 36,43 ha žemės plotą.
17.9. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjai pirmosios instancijos teismo prašė atnaujinti terminą (duomenys neskelbtini) apylinkės teisėjo 1933 m. spalio 31 d. nutarimui civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pateikti, tačiau Pretendentė jau buvo pateikusi minėtą nutarimą (duomenys neskelbtini) agrarinei žemės reformos tarnybai. Šie argumentai būtų aktualūs bylą nagrinėjant pirmosios instancijos, o ne apeliacinės instancijos teisme ir jie negali būti pagrindu panaikinti iš esmės teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
17.10. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti pagrįsti argumentai, kodėl pareiškėjų skundas buvo atmestas. Teismas įvertino esminius pareiškėjų teiginius ir byloje nustatytas aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NŽT sprendimo, Skyriaus rašto, Protokolo ir Pasiūlymo, taip pat reikalavimo įpareigoti Skyrių iš naujo išspręsti klausimą dėl pareiškėjų nuosavybės teisių į neatkurtą žemės sklypo dalį, įgyvendinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4243-492/2020, tinkamai įvertinti visus dokumentus ir atnaujinti pareiškėjams (mirusios Pretendentės įpėdiniams) praleistą terminą nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus pateikti buvusio savininko N. S. nuosavybės teisių atkūrimo byloje, teisėtumo ir pagrįstumo.
19. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
20. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjų skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikė ginčui aktualias teisės normas, todėl teisėjų kolegija iš naujo pirmosios instancijos teismo motyvų nebekartoja, pasisako tik tais aspektais, kuriais, atsakant į apeliacinio skundo argumentus, papildomos sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus nurodyti savo sprendimų motyvus, tačiau šis straipsnis nėra aiškinamas, kaip įpareigojantis teismą pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91); 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34/1996/753/952); 2003 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Suominen prieš Suomiją (pareiškimo
Nr. 37801/97)).
21. Susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, jog vadovaujantis ABTĮ 16 straipsnio 1 dalimi, įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas ABTĮ 16 straipsnyje. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims; įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia įtvirtinta ABTĮ 98 straipsnio 4 dalyje: sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Tačiau tai netrukdo šiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1002-502/2022).
22. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus skundo, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, kuria nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-422-822/2022, 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-341-415/2022).
23. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-4243-492/2020 teisės taikymas ir aiškinimas bei tam tikrų įrodymų įvertinimas pareiškėjų nuosavybės teisių atkūrimo procese turi res judicata galią šioje nagrinėjamoje byloje.
24. Vadovaudamasi šio procesinio sprendimo 21–22 punktuose nurodytu teisiniu reglamentavimu bei jo aiškinimu administracinių teismų praktikoje, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-4243-492/2020 turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad iš naujo šioje administracinėje byloje nebeįrodinėtinos aplinkybės, kad: (i) dokumentas – (duomenys neskelbtini) valsčiaus žemės ūkio komisijos 1940 m. rugpjūčio 7 d. priimtas nutarimas, kuris buvo perduotas Valstybinei žemės ūkio komisijai pateiktame ūkių, kurių žemė imama į valstybinį žemės fondą, kuriame įrašyta, kad buvęs savininkas N. S., (duomenys neskelbtini) vienkiemyje turėjęs 35,5 ha žemės (1,2522 ha sodybinės, 25 ha ariamos, 5 ha miškų ir durpynų, 3 ha pievų ir ganyklų, 4 ha nenaudojamos) – patvirtina, kad N. S. valdė 35,5 ha žemės nuosavybės teise; (ii) (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus, žemės valdymo pertvarkymo paliestų ūkių sąrašas 1940 m. spalio 6 d., kuriame (duomenys neskelbtini) seniūnijos, (duomenys neskelbtini) vienkiemio eilės Nr. (duomenys neskelbtini) rašytas buvęs savininkas N. S., skiltyje „Bendr. ūkio plotas“ įrašytas – 36,43 ha, skiltyje „Paliek.valdyt plotas – 30 ha“, skiltyje „Paimtas žem. fond.plotas“ įrašyta – 6,43 ha – laikytinas dokumentu, patvirtinančiu žemės naudojimo faktą, tačiau nelaikytinas įrodančiu buvusio savininko N. S. iki nacionalizacijos turėtą 36,43 ha žemės sklypo plotą nuosavybės teise; (iii) (duomenys neskelbtini) apskrities 1944–1948 m. byloje esančio (duomenys neskelbtini) valsčiaus viršijančių nustatytą normą ūkių, iš kurių paimama žemė gyvuliai, žemės ūkio inventorius ir trobesiai santrauka (formos data 1945 m.) eilės Nr. (duomenys neskelbtini) įrašytas S. N. santrauka: bendras žemės plotas – 34,61 ha, paimta į valstybės žemės fondą – 15 ha – taip pat nelaikytinas N. S. nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu nei Tvarkos 12 punkte, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime
Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“.
25. Pažymėtina, jog būtent anksčiau nustatytų aplinkybių pagrindu (žr. nutarties 24 p.) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime administracinėje byloje
Nr. eA-4243-492/2020 padarė išvadą, kad NŽT ginčijamame 2017 m. spalio 23 d. sprendime
Nr. 1T-28-(7.5.) neteisingai sprendė, įpareigojant Rokiškio skyrių patikslinti 1993 m. gruodžio 21 d. Pažymą Nr. 1488, nurodant, kad G. K. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 34,61 ha buvusio N. S. savininko turėtą žemės plotą.
26. Aktualaus nagrinėjamam ginčui teisinio reguliavimo, kurio taikymas ir aiškinimas pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime administracinėje byloje
Nr. eA-4243-492/2020 – Atkūrimo įstatymo, Tvarkos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ – pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad Pažyma Nr. 1488 nelaikytinas dokumentu įrodančiu iki nacionalizacijos buvusio savininko N. S. nuosavybės teise valdytą 36,43 ha žemės plotą.
27. Byloje nustatyta, kad NŽT Rokiškio skyrius, vykdydamas minėtą teismo sprendimą, priėmė nagrinėjamoje byloje skundžiamą 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą, kuriame nurodė, kad N. S. (duomenys neskelbtini) kaime turėjo 35,50 ha žemės, todėl pasiūlė pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į buvusio žemės savininko nuosavybės teise valdytos žemės dalį – 0,89 ha. 2020 m. rugpjūčio 14 d. NŽT Rokiškio skyriaus komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti sprendė, kad archyvinio dokumento – 1940 m. rugpjūčio 7 d. (duomenys neskelbtini) valsčiaus žemės ūkio komisijos nutarimo pakanka nuosavybės teisėms atkurti. Pasiūlymu ir Protokolu nuspręsta, kad žemės plotas, į kurį gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, sudaro 35,50 ha. NŽT, išnagrinėjusi pareiškėjų skundą, byloje skundžiamu 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjų skundo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus, nurodė, kad Skyriaus komisija, remdamasi 2020 m. birželio 19 d. teismo sprendimu, pagrįstai nustatė, kad N. S. iki nacionalizacijos valdė 35,50 ha žemės ir Pretendentei turi būti atkurtos nuosavybės teisės į likusius 0,89 ha žemės.
28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai akcentuojama, kad pagal Atkūrimo įstatymą reikalaujama nustatyti asmenį, nuosavybės teise valdžiusį nekilnojamąjį turtą nacionalizacijos momentu (žr., pvz., 2003 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A3-232/2003, 2004 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-178/2004, 2009 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-532/2009, 2010 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-364/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 21 d. administracinėje byloje Nr. A502-1310/2008 yra išaiškinęs, kad tam, jog kompetentingas administravimo subjektas turėtų pagrindą priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, turi būti įrodyta, kad asmuo, į kurio nuosavybės teisių atkūrimą pretenduojama, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, kuris iš jo buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Pirminis elementas nuosavybės teisių atkūrimo procese yra turto savininko jo nacionalizavimo (kitokio nusavinimo) metu nustatymas, nuosavybės teisės atkuriamos tik į to asmens nekilnojamąjį turtą, kuris jam priklausė šio turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo metu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2093/2010).
29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, Rokiškio skyriaus komisija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje
Nr. eA-4243-492/2020, Protokole ir Pasiūlyme pagrįstai nustatė, kad N. S. iki nacionalizacijos valdė 35,50 ha žemės ir G. K. turi būti atkurtos nuosavybės teisės į likusius 0,89 ha (35,50 ha - 6,9 ha -27,71 ha) žemės iš buvusio savininko iki nacionalizacijos turėtos žemės, taip pat pagrįstai Rokiškio skyrius Raštu informavo pareiškėjus apie Rokiškio skyriaus priimtus sprendimus dėl G. K. neatkurtos buvusio žemės savininko turėto žemės ploto dalies nustatymo ir kaip G. K. teisių paveldėtojams pasiūlė pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių į 0,89 ha žemės plotą atkūrimo būdo.
30. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų turėjęs faktinį ar teisinį pagrindą prašyti pareiškėjų pateikti naujus dokumentus, apribojęs pareiškėjų teises ieškoti papildomų dokumentų, jeigu jie manė, kad N. S. valdė didesnį, nei 35,50 ha žemės plotą, o naujai gautus ir (ar) turimus dokumentus pateikti juos Skyriui (kurie nustatytais terminais nebuvo pateikti, tačiau teismo tvarka jų pateikimo terminas buvo atnaujintas). Todėl teisėjų kolegija kritiškai vertina ir kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, kad atsakovas nepagrįstai suvaržė Pretendentės įpėdinių teises, nes nesivadovavo pirmine Pretendentės valia atkurti nuosavybės teises į visą šeimos turėtą ir N. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) kaime valdytą žemę, kuri buvo pareikšta paduodant prašymą per įstatymu nustatytą terminą, o jeigu atsakovui trūko dokumentų ar dokumentuose buvo netikslumų, NŽT darbuotojai turėjo apie tai pranešti pareiškėjams ir pareikalauti pateikti papildomų įrodymų.
31. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai dėl (duomenys neskelbtini) apylinkės teisėjo 1933 m. spalio 31 d. nutarimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pateikimo / nepateikimo yra prieštaringi, nurodoma, kad šį dokumentą buvo pateikusi pati Pretendentė, tuo pačiu vėliau yra teigiama, kad jis buvo rastas tik po Pretendentės mirties, todėl ir buvo prašoma atnaujinti terminą šio dokumento pateikimui nuosavybės teisių atkūrimo byloje. Todėl kritiškai vertinami ir atmetami kaip nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neatliko pareigos visapusiškai ištirti byloje surinktus įrodymus (duomenys neskelbtini) apylinkės teisėjo 1933 m. spalio 31 d. nutarimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pateikimo / nepateikimo aspektu.
32. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad terminas pateikti Skyriui (duomenys neskelbtini) apylinkės teisėjo 1933 m. spalio 31 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo praleistas, sutinka su atsakovo atsikirtimu, kad 2020 m. rugpjūčio 14 d. Skyriaus komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti posėdžio metu nebūtų galėjusi vertinti aptariamo dokumento, jeigu jis ir būtų buvęs pateiktas pareiškėjų, nes pareiškėjai nepateikė įsiteisėjusios teismo nutarties dėl termino atnaujinimo nuosavybės teises su savininku patvirtinantiems dokumentais pateikti.
33. Įstatymų leidėjas nustatė galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d.
(Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytus prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas.
34. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-912/2008,
2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo
10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (žr., pvz., 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A261-1249/2010), o pareiškėjo pasyvus elgesys ir nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jo paties subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą (pvz., 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011,
2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-210/2013, 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-552/2016). Sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje numatytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vadovaujamasi bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir šio įstatymo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 7 d.).
35. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr.,
pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A-1939-629/2018). Tai sietina su tuo, jog kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).
36. Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).
37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjų skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad teismas šių taisyklių laikėsi. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, laikydamas jas formaliomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Pareiškėjai savo prašymą atnaujinti terminą (duomenys neskelbtini) apylinkės teisėjo 1933 m. spalio 31 d. nutarimui civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pateikti nurodė, kad šį dokumentą rado tik po Pretendentės mirties, tarp jos daiktų, t. y. įdėtą į maldaknygę. Byloje surinktų įrodymų pagrindu nustatyta, kad prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo G. K. pateikė 1991 m. gruodžio 17 d. Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 27-8387 „Dėl nuosavybės teisių atstatymo piliečiui (-ei) G. K.“ G. K. atkurtos nuosavybės teisės į 6,90 ha žemės, grąžinant natūra miško bei Panevėžio apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. Nr. 27-42437-9458 „Dėl nuosavybės teisių atstatymo piliečiui (-ei) G. K.“ atkurtos nuosavybės teisės į 27,71 ha žemės plotą, grąžinant jį natūra. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad G. K., įgyvendindama teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo aktyvi ne tik teikiant prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau ir dokumentus, patvirtinančius tokios teisės įgyvendinimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių objektyvių kliūčių buvimą pateikti ankščiau nurodytą nutarimą. G. K., veikdama aktyviai ir tinkamai rūpindamasi savo interesais nuosavybės teisių atkūrimo procese, turėjo galimybę pateikti 1933 m. spalio 31 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), todėl vien ta aplinkybė, kad dokumentas rastas įpėdinių po G. K. mirties, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog terminas dokumentams pateikti praleistas dėl objektyvių priežasčių. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi nei faktinio nei teisinio pagrindo prieiti prie išvados, kad terminas dokumentams, pagrindžiantiems nuosavybės teises, pateikti buvo praleistas dėl objektyvių priežasčių, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.
38. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami.
39. Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
40. Atmetus pareiškėjų apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (ABTĮ 40 str.
1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų V. K. ir R. D. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. sausio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Milda Vainienė