Civilinė byla Nr. 3K-3-557-313/2015
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00058-2014-6
Procesinio sprendimo kategorija 2.5.10.5.2.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. spalio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens A. O. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. V. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, trečiasis asmuo A. O. M., dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
- Ginčo esmė
Kasacinėje byloje keliami teisės klausimai dėl sąlygų taikyti valstybės civilinę atsakomybę, įrodymų vertinimo taisyklių taikymo.
Ieškovas J. V. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės 6 270 000 Lt (181 5917,52 Eur) turtinės ir 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) neturtinės žalos atlyginimą.
Ieškovas įstatymo nustatyta tvarka 1991 m. spalio 28 d. padavė prašymą grąžinti išlikusią tėvo žemę; prašymas, nepaisant daugybės skundų, buvo apsvarstytas tik po penkiolikos metų. Kauno apskrities viršininko administracija 2006 m. spalio 26 d. priėmė sprendimą Nr. 52/11965, jame nurodyta, kad ieškovui atkuriamos nuosavybės teisės į jo tėvo M. M. 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini). Tačiau nuspręsta žemės negrąžinti natūra, nustatant atlyginimą pinigais – 18 585 Lt (5382,59 Eur). Tačiau VĮ Registrų centras atsisakė šį sprendimą vykdyti ir įregistruoti ieškovo atkurtas nuosavybės teises į žemę, nurodydamas, kad sprendimas yra niekinis. Žemė ieškovui nebuvo grąžinta. Ieškovo teigimu, nustačius, kad jo tėvo M. M. išlikusi laisva ir neužstatyta 15 ha žemė (duomenys neskelbtini), jam negrąžinta ir už šią žemę jam neatlyginta, Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009 (vėliau ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi byloje Nr. A-261-1636/2010) padaryta išvada, jog į tėvo žemę jam yra atkurtos nuosavybės teisės visa apimtimi, yra neteisėta ir nesuderinama su įstatymu. Dėl tokių neteisėtų administracinių teismų veiksmų ieškovas, remdamasis CK 6.272 straipsniu, kreipiasi į teismą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Negrąžintos tėvo žemės vertė rinkos kaina yra 12 000 000 Lt (3 475 440,22 Eur), todėl už jam tenkančią žemės dalį – 7,5 ha – atlygintina 6 000 000 Lt (1 737 720,11 Eur), taip pat 270 000 Lt (78 197,41 Eur) už tai, kad negalėjo naudotis žeme ir joje ūkininkauti. Už išgyventą depresiją, fizines ir dvasines kančias, kurias patyrė per daugiau negu 20 metų negalėdamas pasiekti teisingumo, jam turi būti priteistas 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) neturtinės žalos atlyginimas.
I. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių dokumentų esmė
Kauno apygardos teismas 2014 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas sprendė, kad iš CK 6.272 straipsnio 2 dalies normos darytina išvada, jog joje nustatyta valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės tuo atveju, kai jie padaryti vykdant teisingumą, o ne už žalą, padarytą kitais teisėjo ar teismo pareigūnų veiksmais. Skirtingai nuo CK 6.272 straipsnio 1 dalies normos, pagal šio straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tada, kai vykdomas teisingumas pagal civilinio proceso normas. Nagrinėjamos bylos kontekste ši įstatymo nuostata apima ne tik bylos nagrinėjimą, bet ir atitinkamo teismo sprendimo priėmimą. Šiuo atveju ieškovas J. V. M. reikalavimą kildina iš administracinės bylos, kuri buvo nagrinėjama Vilniaus apygardos ir Lietuvos vyriausiajame administraciniuose teismuose. Nustatyta, kad J. V. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės 8 610 000 Lt (2 493 628,36 Eur) žalos atlyginimą už užgrobtą žemę, taip pat 540 000 Lt (156 394,81 Eur) turtinės žalos ir 500 000 Lt (144 810,01 Eur) neturtinės žalos atlyginimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu J. V. M. skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi J. V. M. apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą (administracinė byla Nr. I-2325-142/09). Teisėjų atsakomybę ieškovas argumentuoja tuo, kad teismas, nustatęs, jog jo tėvo M. M. išlikusi laisva ir neužstatyta 15 ha žemė (duomenys neskelbtini), negrąžinta ir už žemę neatlyginta, vis tiek tvirtina, kad į tėvo žemę jam yra atkurtos nuosavybės teisės visa apimtimi. Tokia teismo išvada yra neteisėta, nesuderinama su įstatymu, Konstitucinio Teismo nutarimais. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimas yra įsiteisėjęs ir galiojantis, todėl nepagrįstas ieškovo teiginys, jog teisėjai, nagrinėdami J. V. M. skundą, padarė jam žalos. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą, kurių kvalifikuotas teisėjas (teisėjai) neturėtų daryti, tačiau šiuo atveju teisėjų kalti veiksmai nenustatyti. Teismas nurodė, kad šiuo atveju nenagrinėja minėtų teismų procesinių sprendimų argumentų, nustatytų faktinių aplinkybių, kadangi tai nėra bendrosios kompetencijos teismo, nagrinėjančio bylą pirmąja instancija, paskirtis.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo J. V. M. ir trečiojo asmens A. O. M. apeliacinius skundus, 2015 m. kovo 10 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi argumentus, kuriais grindžiamas šią bylą administracine tvarka pirmąja bei apeliacine instancija tvarka nagrinėjusių teisėjų veiksmų neteisėtumas, konstatavo, kad jais iš esmės išreiškiamas nesutikimas su administracinėje byloje nustatytu faktinių aplinkybių, susijusių su ieškovo tėvui M. M. priklausiusios žemės (duomenys neskelbtini) grąžinimo procedūromis, juridiniu vertinimu, o teismo (teisėjo) neteisėtais veiksmais, kuriais ieškovui padaryta žalos, laikomas neteisingas tos administracinės bylos išnagrinėjimo rezultatas (nepatenkintas toje byloje pareikštas reikalavimas priteisti iš valstybės žalą). Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO užfiksuoti duomenys rodo, kad dėl nuosavybės teisės į M. M. žemę atkūrimo priimtų administracinių aktų teisėtumas yra patvirtintas res judicata galią turinčiu Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009 priimtu 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, patikrinęs šio sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, jį 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi paliko nepakeistą (administracinė byla Nr. A-261-1636/2010). Nagrinėjamoje byloje keliami tapatūs klausimai dėl pareigūnų veiksmų žemės nuosavybės atkūrimo procese teisėtumo negali būti vertinami iš naujo ar juo labiau kitaip, nei teismų jau buvo įvertinti nagrinėjant kitą dėl to iškeltą bylą. Nurodyta, kad teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo kvestionuoti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytų prejudicinių faktų, t. y. jog nuosavybės atkūrimo procesas buvo tinkamas, o jame dalyvavę pareigūnai įstatymo normų nepažeidė. Kadangi kitokių teismo neteisėtų veiksmų nenurodyta, tai apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovas, išnaudojęs visas procesines priemones instancine tvarka patikrinti administracinėje byloje priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, inicijuodamas naują bylą iš esmės siekė dar kartą dėl to paties bylinėtis iš naujo. Ta aplinkybė, kad teismas netenkino ieškovo ir jam atstovaujančios A. O. M., byloje turinčios ir trečiojo asmens statusą, prašymų priimti sprendimą už akių, pati savaime nereiškia, kad byla buvo išnagrinėta neteisingai. Sprendimo priėmimas atsakovui už akių yra teismo teisė, o ne pareiga, net ir susiklosčius tam CPK nurodytoms aplinkybėms, t. y. esant atsakovo procesiniam pasyvumui. Kita vertus, sprendimas atsakovui už akių negali būti tapatinamas su visišku ieškinio reikalavimų patenkinimu, tokiu sprendimu galima ginčą išspręsti ir nepalankia aktyviajai ginčo šaliai linkme. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje esančiais ir teismo ištirtais bei įvertintais duomenimis, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai ir pakankamai argumentavo savo išvadas dėl nurodomų teisėjų ir teismų veiksmų vertinimo CK 6.272 straipsnio 2 dalies aspektu, padarydamas pagrįstą išvadą, jog nenustačius teisėjų kaltų veiksmų nėra pagrindo tenkinti ieškovo ieškinio.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu trečiasis asmuo A. O. M. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 10 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
- Dėl CK 6.272 straipsnio 2 dalies ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo aiškinimo. Teismas, atsisakęs vertinti teisėjo veiksmus dėl to, kad jo procesinis sprendimas yra įsiteisėjęs, negali nustatyti teisėjo kaltės dėl jo veiksmų padarymo. Ieškovas nurodė konkrečius teisėjų neteisėtus veiksmus, atliktus nagrinėjant jo administracinę bylą, bei kaltę dėl tų veiksmų, tačiau teismas atmetė ieškinį, nevertinęs šių įrodymų. Teisėjų veiksmai, atlikti nagrinėjant bylą, yra užfiksuoti bylos medžiagoje, todėl administracinės bylos medžiaga yra įrodymų šaltinis. Nevertindami įrodymų dėl to, kad administracinėje byloje teismo sprendimas įsiteisėjęs, teisėjai rėmėsi prezumpcija, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas negali būti neteisėtas ir neteisingas, tačiau CK 6.272 straipsnio 2 dalis suteikia teisę ieškovui šią prezumpciją nuginčyti. Ieškovas įrodė, kad ne tik teisėja H. Z., priėmusi sprendimą jo administracinėje byloje, bet ir apeliacine tvarka bylą išnagrinėję teisėjai yra kalti padarę neteisėtus veiksmus, nes neatliko pareigos panaikinti neteisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teismai nepagrįstai tvirtina, kad ieškovo administracinėje byloje jau išspręstas toks pat reikalavimas, koks yra pareikštas šioje byloje, nes administracinėje byloje prašyta atlyginti žalą dėl valstybės pareigūnų neteisėtų veiksmų, t. y. užgrobus jo tėvo žemę, kuri turėjo būti grąžinta. Šioje byloje pareikštas ieškinys dėl neteisėtų teismo bei teisėjų veiksmų. Administracinėje byloje teisėjai nustatė, kad visi valstybės pareigūnų veiksmai žemės nuosavybės teisių atkūrimo procese yra teisėti, nors tokia išvada prieštaravo byloje nustatytiems faktams (prašymas dėl žemės grąžinimo buvo apsvarstytas po penkiolikos metų; jokių kliūčių grąžinti žemę nebuvo, ji nebuvo paskirta Lietuvos veterinarijos akademijai iki 2003 m.; 2006 m. spalio 26 d. priimtas Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimas Nr. 52/1965, kuriuo atkurta nuosavybės teisė į žemę, tačiau šis sprendimas nevykdomas, ieškovui neleidžiama nuosavybės teisių įregistruoti Registrų centre). Teisėjai, pripažindami, kad užtenka priimti administracinį sprendimą, jog atkurtos nuosavybės teisės į žemę, bet tokio sprendimo nereikia vykdyti ir žemės nereikia grąžinti, įteisino ieškovo žemės užgrobimą. Taigi ieškovas turi dokumentą, kad jam atkurtos nuosavybės teisės į žemę, teismai savo sprendimais tą patvirtino, tačiau žemės valstybės pareigūnai negrąžina ir tokius pareigūnų veiksmus teisėjai pripažįsta teisėtais. M. M. žemė iki šiol neturi savininko, nes Registrų centre nėra jokių duomenų apie ją.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Ji nurodo, kad teisėjo kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžiai ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą, kurią turi įrodyti ieškovas. Šioje civilinėje byloje ieškovas remiasi tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir įsiteisėjusioje administracinėje byloje, tik papildomai nurodydamas, kad teismai neteisėtais veiksmais padarė žalos. Teismai pagrįstai konstatavo, kad nėra nustatyta teisėjų kaltų veiksmų nagrinėjant administracinę bylą, todėl nėra visų civilinės atsakomybės sąlygų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų ar teismo veiksmus sąlygų
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnyje įtvirtinta teismų sistema. Teismų kompetencija nustatyta kituose įstatymuose, pvz., Teismų įstatyme, atitinkamame proceso kodekse. Civilinio proceso kodekse nustatyta sprendimų teisėtumo kontrolė, kuri reiškia, kad proceso dalyviai turi teisę reikalauti, kad žemesnės instancijos teismo sprendimas būtų peržiūrimas aukštesnės instancijos teisme. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad teismų instancijos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti visuomenės teises ir teisėtus interesus. Kasacinis teismas pažymėjo, kad teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo instancinės kontrolės, o atskirais atvejais taikant ir proceso atnaujinimo institutą, nustatymas taip pat reiškia, jog neįmanoma visiškai išvengti teisingumo vykdymo klaidų, nes jas gali lemti tiek pažinimo ribos, tiek įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektinės savybės ir daugelis kitų veiksnių. Tačiau klaidos galimybė nepateisina to, kad teisėjas turi teisę ją padaryti. Priešingu atveju būtų paneigta asmens teisė į teisingą teismą ir kad dėl jo būtų priimtas teisingas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto savivaldybės administracija v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-207/2011). Šioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat išaiškino, kad teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti, ir kitas aplinkybes.
CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Pagal kasacinio teismo praktiką ieškovui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą, tenka pareiga įrodyti pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. T. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Š. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Nordic investicija“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-634/2013; kt.). Be to, kasacinis teismas išaiškino, kad griežtoji valstybės civilinė atsakomybė už CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatytus neteisėtus veiksmus (be kaltės) neapima atsakomybės už asmenims padarytą žalą civiliniame procese (inicijuojant ar nagrinėjant civilinę bylą). Bendroji civilinės atsakomybės taisyklė reikalauja už žalą atsakingo asmens kaltės kaip civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.248 straipsnis), o normos, kuriose nustatyta šios taisyklės, kai atsakomybė taikoma be kaltės, išimtis, negali būti aiškinamos plečiamai. Tokia išvada patvirtinama ir sisteminiu teisės aiškinimu, nes CK 6.272 straipsnio 2 dalyje valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, tiesiogiai susieta su teisėjo ar kito teismo pareigūno kalte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Snieginos transportas“ v. Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-464/2014).
Nagrinėjamoje byloje ieškovas J. V. M. prašė taikyti valstybės civilinę teisinę atsakomybę už, jo nuomone, neteisėtus administracinių teismų sprendimus, kuriais buvo konstatuotas pareigūnų, dalyvavusių nuosavybės teisės atkūrime į jo tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę, veiksmų teisėtumas. Ieškovas ir kasatorė (trečiasis asmuo ieškovo sesuo A. O. M.) nesutinka su administracinių teismų padarytomis išvadomis, teigia, kad teismai privalėjo nustatyti, kad nuosavybės į tėvo žemę atkūrimo procesas buvo neteisėtas ir pažeidžiantis jų nuosavybės teises.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Taigi, šiuo atveju kasacinis teismas patikrina teismų procesinius sprendimus, siekdamas nustatyti, ar nagrinėjant administracinę bylą, iš kurios nagrinėjamo ginčo atveju kildinama valstybės civilinė atsakomybė, ir priimant sprendimą buvo padaryta akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, tačiau pažymėtina, kad pati byla dėl nuosavybės atkūrimo šio proceso metu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nėra nagrinėjama iš naujo. Dėl to teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje pasisako dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų teisėtumo, atsižvelgdama į kasacinio skundo ribas.
Kasatorė nurodė, kad ieškovas teismui buvo įvardijęs konkrečius teisėjų, nagrinėjusių administracinę bylą, neteisėtus veiksmus, tačiau nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismai jų neįvertino ir dėl jų procesiniuose sprendimuose nepasisakė. Atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo nurodyti pažeidimai, neva padaryti bylą nagrinėjusių administracinio teismo teisėjų, labiau susiję su nuosavybės atkūrimo procesu, o ne su teismo ar teisėjo konkrečiais veiksmais (ieškovas nurodė, kad nors žemė negrąžinta ir už ją neatlyginta, bet valstybės pareigūnų visi veiksmai teismo pripažinti teisėtais; pripažinta, kad atkurtos nuosavybės teisės į žemę, bet jis teisių į ją neįgijo; žemė negrąžinta iki 1992 m. sausio 28 d., nors iki to laiko ji dar nebuvo perduota Veterinarijos akademijai; neaišku, kada ir kokiu pagrindu valstybė tapo M. M. žemės savininke ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartyje, apibrėždamas bylos nagrinėjimo dalyką, išskyrė du pagrindinius aspektus, t. y. nuosavybės teisių atkūrimo į žemę tinkamumo ir nuosavybės atkūrimo proceso vilkinimo, ir dėl jų pateikė savo teisinį vertinimą. Ieškovo inicijuotas teisminis ginčas yra iš esmės orientuotas į žemės sklypo atgavimą natūra, tačiau valstybės institucijų buvo priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą atlyginant jos vertę pinigais. Teisėjų kolegija pažymi, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę ir negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą Susitariančiosioms Valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki Konvencijos ratifikavimo, arba kaip kokiu nors būdu ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (tarp daugelio kitų šaltinių žr. 2003 m. kovo 4 d. sprendimą byloje Jantner prieš Slovakiją, peticijos Nr. 39050/97, § 34; 2003 m. kovo 6 d. sprendimą byloje Jasiūnienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41510/98, § 40; 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Bergauer ir kiti prieš Čekiją, peticijos Nr. 17120/04, ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pagal byloje pateiktą medžiagą nenustatė valstybės institucijų neteisėtų aktų, todėl netenkino reikalavimo dėl žalos atlyginimo. Šį savo sprendimą teismas išsamiai argumentavo, taip pat pasisakė, kad įvertinti, ar žemės sklypo kompensavimas pinigais buvo tinkamas, negalėjo, nes to pareiškėjas neskundė, o dabar jau yra praleistas terminas skundui paduoti, o dėl žemės sklypo perdavimo Lietuvos veterinarijos akademijai teisėtumo jau pasisakęs Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 20 d. nutarime, todėl šis klausimas iš naujo byloje taip pat laikytas nenagrinėtinu. Šis administracinis teismas taip pat atkreipė dėmesį į nuosavybės atkūrimo proceso vilkinimo buvimo galimybę nagrinėjamu atveju ir, ją įvertinęs, pagrindų daryti tokią išvadą nenustatė, nes konstatavo, kad dėl vieno periodo, t. y. iki 2006 m. spalio 26 d., yra praleistas ieškinio senaties terminas reikalauti žalos atlyginimo, o už likusį laikotarpį iki skundo pateikimo teismui dienos pats pareiškėjas nenurodė konkrečių nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų vilkinimo ar pažeidimo pagrindų.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka, kad civilinę bylą nagrinėję teismai vertindami administracinių teismų teisėjų veiksmus nagrinėjant administracinę bylą pagrįstai nenustatė teisėjų kaltų veiksmų, kaip to reikalauja CK 6.272 straipsnio nuostatos. Šiuo atveju kasacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo konstatuoti administracinėje byloje buvus padarytų akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad ieškovas iš esmės siekia iš naujo išnagrinėti ginčą dėl nuosavybės atkūrimo proceso, kas šiuo atveju yra negalima. Tokį tikslą patvirtina ir ieškovo reikalaujamas turtinės žalos dydis, kuris yra lygus būtent ginčo žemės sklypo rinkos vertei.
Minėta, kad nuosavybės atkūrimo proceso teisingumas jau buvo įvertintas administracinių teismų ir dėl ieškovo teisių į nuosavybę pažeidimų nebuvimo pasisakyta įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra ne kartą pabrėžęs, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tada, kai jų būtinybę sąlygoja esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės; vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu egzistavimas nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., mutatis mutandis 2007 m. sausio 18 d. sprendimą, priimtą byloje Kot prieš Rusiją, peticijos Nr. 20887/03, § 24; 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją, peticijos Nr. 52854/99, § 51–52, ir kt.). Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos matyti, kad nukrypimą nuo teisinio tikrumo principo galėtų pateisinti primygtinis socialinis poreikis, susijęs su esminėmis teisės aiškinimo ir taikymo klaidomis, rimtais teisminio proceso pažeidimais, piktnaudžiavimu valdžia ir pan. (žr., pvz., 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Esertas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 50208/06, § 29).
Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 6,08 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš A. O. M. (duomenys neskelbtini) 6,08 Eur (šešis Eur 8 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Alė Bukavinienė
Sigita Rudėnaitė
Dalia Vasarienė