Civilinė byla Nr. e2-1656-1019/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-13672-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.17; 3.4.1.11.4.3.1

 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

GALUTINIS SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 25 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jurgita Rimeikienė,

sekretoriaujant Jolantai Žilienei,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juris LT“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Sovika LT“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo – UAB „Wurth Lietuva“.

Teismas

n u s t a t ė :

ieškovė UAB „Juris LT“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Sovika LT“ 763,71 Eur skolos, 8 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 9 Eur sumokėto žyminio mokesčio, 300 Eur teisinėms paslaugoms apmokėti, bylą nagrinėti dokumentinio proceso tvarka.

Nurodė, kad 2020 m. balandžio 4 d. ieškovė UAB „Juris LT“ ir UAB „Wurth Lietuva“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį, kurios pagrindu ieškovė perėmė, o UAB „Wurth Lietuva“ perleido reikalavimo teisę į atsakovę UAB „Sovika LT“. Nurodė, kad pradinė kreditorė UAB „Wurth Lietuva“ 2014 m. rugpjūčio 29 d. su atsakove sudarė Ilgalaikę pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią pristatė atsakovei prekes bei išrašė PVM sąskaitas-faktūras apmokėjimui. Atsakovė pretenzijų dėl prekių kokybės ir/ar kitokių pretenzijų nereiškė, PVM sąskaitų-faktūrų kaip išrašytų be pagrindo negrąžino, dalį sumos pagal PVM sąskaitas-faktūras sumokėjo, tačiau su pradine kreditore pilnai neatsiskaitė. Nurodė, kad atsakovė buvo skolinga ieškovei 997,50 Eur pagrindinės skolos bei 40,00 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų. Gavusi ieškovės pranešimą dėl kreditorės pasikeitimo, atsakovė dalį skolos padengė – 2020 m. gegužės 8 d. sumokėjo 500 Eur. Todėl likusią pagrindinę skolą sudaro 497,50 Eur. Be kita ko, pagal Ilgalaikės pirkimo-pardavimo sutarties 7 punktą, atsakovė įsipareigojo atsiskaityti už prekes per 14 kalendorinių dienų nuo PVM sąskaitos-faktūros išrašymo dienos, o pradelsus atsiskaityti, atsakovė įsipareigojo sumokėti 0,2 proc. dydžio delspinigius nuo pradelstos sumokėti sumos, už kiekvieną uždelstą dieną. Atsižvelgiant į tai, ieškovė prašo priteisti iš atsakovės delspinigius pagal pradelstas apmokėti PVM sąskaitas-faktūras, iš viso – 226,21 Eur. Ieškinio pateikimo teismui dieną, atsakovės skola ieškovei, įskaitant delspinigius ir ikiteisminio išieškojimo išlaidas, sudaro 763,71 Eur. Be kita ko, skatinant atsakovę greičiau įvykdyti teismo sprendimą, iš atsakovės priteistinos 8 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos.

Teismas 2020-05-26 preliminariu sprendimu ieškinį patenkino visiškai.

Atsakovė pateikė teismui prieštaravimą dėl ieškinio ir teismo preliminaraus sprendimo. Atsakovė prieštaravimuose nurodė, kad visiškai apmokėjo 2019-12-31 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2020-01-31 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovė dėl objektyvių ekonominio pobūdžio priežasčių negalėjo apmokėti sąskaitų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) per 14 dienų nuo prekių gavimo dienos. Atsakovė apmokėjo PVM sąskaitas faktūras (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) 2020-02-03, 2020-03-17, 2020-05-07 iš dalies ir visiškai jas apmokėjo 2020-05-08. Atsakovė apie aplinkybes, trukdančias laiku atsiskaityti su prekių tiekėju (užsakovų delsimą apmokėti už gaminius, darbo užmokesčių darbuotojams išmokėjimą), pranešė Pradiniam kreditoriui ir susitarė su Pradiniu kreditoriumi, kad neapmokėtas sąskaitas atsakovė apmokės vėliau, kompensacinės palūkanos nebus skaičiuojamos. Dėl šių priežasčių Pradinis kreditorius atsakovei niekada nereiškė pretenzijų dėl susidariusios skolos ir pradelsto mokėjimo. Atsakovė iki ieškinio gavimo nebuvo informuota apie tai, kad yra skolinga 497,50 Eur sumą ir 0,2 proc. delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną. Ieškovės nurodyti atsakovės skoliniai įsipareigojimai nebuvo užfiksuoti Pradinio kreditoriaus ir atsakovo pasirašytuose skolų suderinimo aktuose. Ieškovės reikalavimas priteisti 40 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas negali būti laikomas būtinos, pagrįstos bei sąžiningos, kadangi ieškovė neatliko jokių veiksmų, kuriais informuotų atsakovę apie nesumokėtą skolą. Pagrindinė prievolė buvo įvykdyta Pradiniam kreditoriui iki tol, kol atsakovė nebuvo informuota apie reikalavimo teisės perleidimą. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad jog kreditoriaus (nuketėjusiojo) patirtos išlaidos pripažįstamos nuostoliais tik tuo atveju, jeigu tokios išlaidos yra: 1) priverstinės, 2) būtinos, 3) protingos. Nors ieškovė nurodo, kad atsakovė yra gavusi pranešimą 2020-04-07, tačiau pranešimas apie pasikeitusį kreditorių atsakovei nebuvo įteiktas, todėl ieškovė neinformavo atsakovės apie kreditoriaus pasikeitimą ir ieškovės (naujojo kreditoriaus) sudaryta sutartis atsakovei negali pradėti veikti atsakovės atžvilgiu. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad siuntė pranešimus įprastiniais, Pradinio kreditoriaus ir atsakovo veikloje naudojamais adresais, tai yra elektroniniu paštu - (duomenys neskelbtini) bei adresu (duomenys neskelbtini). Pranešime nurodyti adresai: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), yra nenaudojami. Pradiniam ieškovui buvo žinoma, kad atsakovė veiklą vykdo adresu (duomenys neskelbtini), ir šis adresas buvo ir yra nurodytas oficialioje interneto svetainėje. Šiuo adresu Pradinis kreditorius tiekdavo prekes, įteikdavo sąskaitas, sutartis, pranešimus, bendravo su atsakove apie prekių kiekį ir kokybę. Pradinio kreditoriaus darbuotojai siųsdavo pranešimus, sąskaitas, skolų suderinimo aktus el. pašto adresu: (duomenys neskelbtini). Todėl ieškovės veiksmai – pranešimų siuntimas pranešime nurodytais adresais, negali būti laikytini sąžiningais.

Ieškovė pateikė atsiliepimą į prieštaravimus, kuriuo prašo palikti preliminarų sprendimą nepakeistą. Ieškovės teigimu, atsakovė klaidina teismą, teigdama, kad 2020-05-08 apmokėjo 2019-12-31 PVM sąskaitą-faktūrą (duomenys neskelbtini) (apmokėjimo terminas suėjo 2020-01-14, 975,72 Eur likutis) ir 2020-01-31 PVM sąskaitą-faktūrą (duomenys neskelbtini) (apmokėjimo terminas suėjo 2020-02-14, 21,78 Eur). Vien iš atsakovo pateiktų mokėjimo pavedimo kopijų matyti, kad paskutinis mokėjimas buvo padarytas 2020-05-29, t. y. jau bylai esant teisme ir priėmus ieškovo ieškinį (iškėlus teisme civilinę bylą). Atsakovės argumentus, jog nebuvo tinkamai informuota apie reikalavimo perleidimą, paneigia su ieškiniu pateikti įrodymai, kad ieškovė viešai skelbiamu atsakovo el.paštu (duomenys neskelbtini) (pvz.: interneto svetainė (duomenys neskelbtini)) ir kitais el.paštais, viešai paties atsakovo skelbiamais VMI svetainėje (informacija iš VMI apie PVM mokėtoją pateikta su ieškiniu), 2019-04-07 išsiuntė pranešimą apie kreditoriaus pasikeitimą ir reikalavimo perleidimo sutartį, kas reiškia, jog atsakovė buvo tinkamai informuota apie reikalavimo perleidimą ir kreditoriaus pasikeitimą, o konkrečiai tai, kad pradinis kreditorius UAB „Wurth Lietuva“ perleido reikalavimą naujajam kreditoriui UAB „Juris LT“. Ieškovė į bylą pateikė dokumentą (pavadinimas: „Savitarna (2)”), kuriame nurodyta, kad ieškovės siųstas laiškas atsakovės registracijos adresu, (duomenys neskelbtini), buvo įteiktas atsakovei UAB „Sovika LT“, o išraše iš svetainės post.lt matyti, kad ši siunta įteikta 2020-04-10. Informavimas apie reikalavimo perleidimą išsiunčiant atsakovei pranešimą elektroniniu paštu ir registruotu atsakovės (juridinio asmens) buveinės adresu atitiko CK 6.109 straipsnio nuostatas. Be to, pagal CK 2.49 straipsnio 3 dalį, visas susirašinėjimas su juridiniu asmeniu laikomas tinkamu, kai jis vyksta juridinio asmens buveinės adresu. Tai reiškia, kad bet kuri korespondencija, skirta juridiniam asmeniui, yra laikoma tinkamai adresuota, jeigu siunčiama juridinio asmens buveinės adresu, nurodytu Juridinių asmenų registre. Todėl ieškovė, siekdama įgyvendinti savo teises, pranešimą apie reikalavimo perleidimą išsiuntė tinkamai. Jei juridinis asmuo nesidomi ir nekontroliuoja gaunamos korespondencijos pagal įmonės buveinės registravimo vietą, tokiu atveju jis privalo prisiimti visas dėl to atsiradusias pasekmes. Ieškovės teigimu, atsakovė pranešimą apie reikalavimo perleidimą ir reikalavimo perleidimo sutartį gavo 2020-04-07 el.paštu ir 2020-04-10 registruotu laišku, todėl reikalavimo perleidimo faktas ir skolininkės tinkamas informavimas yra įrodytas. Tačiau pagal atsakovės pateiktus duomenis, t. y. mokėjimo pavedimus, matyti, kad pagrindinės skolos mokėjimai buvo įvykdyti pradinio kreditoriaus, t. y. UAB „Wurth Lietuva“, naudai jau po reikalavimo perleidimo ir skolininkės (atsakovės) tinkamo informavimo apie tokį faktą. Iš nurodytų aplinkybių ir CK nuostatų konstatuotina, kad atsakovė nuo 2020-04-07 (vėliausiai nuo 2020-04-10) žinojo apie reikalavimo perleidimo faktą, tokio fakto neginčijo, todėl, remiantis CK 6.109 straipsnio 7 dalimi, kaip imperatyvia norma, privalėjo prievolę ar jos dalį įvykdyti naujajam kreditoriui, t. y. ieškovei UAB „Juris LT“, nes tik toks prievolės įvykdymo būdas nagrinėjamu atveju yra laikomas tinkamu. Atsakovė, darydama mokėjimus pradiniam kreditoriui, veikė savo rizika, t. y. įvertino ar turėjo įvertinti, jog toks prievolės įvykdymas nėra tinkamas ir gali sukelti tam tikrų neigiamų padarinių – tokių kaip naujojo kreditoriaus kreipimąsis į teismą dėl skolos priteisimo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Atsakovė, žinodama apie kreditoriaus pasikeitimą, savo rizika atliko mokėjimus netinkamam asmeniui (pradiniam kreditoriui), o ieškovės kaip sąžiningo naujojo kreditoriaus padėtis dėl tokių atsakovės veiksmų niekaip negali būti bloginama. Be to, atsakovė, atlikdama mokėjimus pradiniam kreditoriui, apie tai jokia forma neinformavo naujojo kreditoriaus, iš esmės naujajį kreditorių (ieškovę) ignoruodama. Jokios ieškiniu reikalaujamos sumos iki šiol ieškovei nėra sumokėtos. Kadangi atsakovė neginčija fakto, kad pagrindinės skolos apmokėjimo terminą praleido, ji privalo mokėti sutartinius delspinigius pagal ieškinyje pateiktą paskaičiavimą.

2020-10-20 teismo posėdžio metu atsakovės atstovas su ieškiniu sutiko iš dalies – sutiko su reikalavimu priteisti delspinigius, tačiau nesutiko dėl skolos priteisimo ieškovei. Paaiškino, kad 2020 metų pradžioje įmonės rezultatai buvo labai prasti, įmonė turėjo skolininkų, todėl neturėjo lėšų atsiskaityti su kreditoriumi, susidarė įsiskolinimas. Nuolat bendravo su pradinio kreditoriaus atstovu (vadybininku). Kai tik gavo lėšų, iškart padengė visas skolas. Atsakovės atstovo teigimu, mokėjimus atliko nenurodydamas sąskaitų-faktūrų. Atsakovė su pradiniu kreditoriumi 2020-08-17 pasirašė skolų suderinimo aktą. Paaiškino, kad įmonės naudojamas el.pašto adresas yra (duomenys neskelbtini), tačiau pranešimo apie reikalavimo perleidimą negavo, nes galimai laiškas pateko į „spamą“. Elektroninio pašto adresas, nurodytas Juridinių asmenų registre ((duomenys neskelbtini)), nenaudojamas. Atsakovės atstovo teigimu, ieškovės atstovai nė karto neskambino telefonu. Nurodė, kad įmonės adresas yra (duomenys neskelbtini), registruotos buveinės adresas nurodytas (duomenys neskelbtini). Minėtas butas parduotas, tačiau duomenys Juridinių asmenų registre nepakeisti. Atstovo teigimu, atsakovė apie skolą sužinojo tik gavusi preliminarų sprendimą, apie reikalavimo perleidimą pradinis kreditorius neįspėjo.

Trečiasis asmuo UAB „Wurth Lietuva“ atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

2021-01-05 teismo posėdyje šalių, trečiojo asmens atstovai nedalyvavo. Kadangi proceso dalyviai apie posėdžio vietą, laiką informuoti tinkamai, teismas bylą išnagrinėjo iš esmės minėtiems asmenims nedalyvaujant. 

Teismo preliminarus sprendimas paliktinas nepakeistas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pradinė kreditorė UAB „Wurth Lietuva“ ir atsakovė UAB „Sovika LT“ 2014 m. rugpjūčio 29 d. sudarė Ilgalaikę pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis), pagal kurios 7 punktą atsakovė įsipareigojo per 14 kalendorinių dienų apmokėti už prekes, remiantis pradinės kreditorės pateiktomis PVM sąskaitomis-faktūromis arba išankstinio apmokėjimo sutartimis. Tuo atveju, jeigu atsakovė neapmoka už pateiktas prekes, už kiekvieną uždelstą dieną atsakovei skaičiuojami 0,2 proc. dydžio delspinigiai nuo neapmokėtos sumos. Bylos duomenimis, pradinė kreditorė atsakovei pateikė apmokėti šias PVM sąskaitas-faktūras: 2019 m. gruodžio 31 d. Nr. (duomenys neskelbtini) – 1049,68 Eur sumai, 2020 m. sausio 31 d. Nr. (duomenys neskelbtini) – 21,78 Eur sumai, kurias atsakovė turėjo apmokėti per 14 dienų. Iš byloje esančios 2020 m. balandžio 4 d. Reikalavimo perleidimo sutarties nustatyta, kad pradinė kreditorė UAB „Wurth Lietuva“ perleido ieškovei UAB „Juris LT“ reikalavimo teisę į 997,50 Eur atsakovės UAB „Sovika LT“ skolą. Apie kreditorės pasikeitimą atsakovė buvo informuota 2020 m. balandžio 7 d. elektroniniu paštu ir registruota pašto siunta, kuri atsakovei buvo įteikta 2020 m. balandžio 10 d. Bylos duomenimis, 2020 m. gegužės 8 d. atsakovė pradinei kreditorei sumokėjo 500 Eur.  

Ieškovė ieškiniu prašo priteisti 497,50 Eur skolą pagal Sutartį ir PVM sąskaitas faktūras Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovė su ieškiniu nesutinka, nes, atsakovės teigimu, skolą ji apmokėjo trečiajam asmeniui UAB „Wurth Lietuva“.

Byloje nėra ginčo dėl parduotų prekių kokybės ir vertės, tačiau kilo ginčas dėl apmokėjimo tinkamumo, t. y. subjekto, kuriam skola turėjo būti sumokėta.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) reiškia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2011; kt.).

Pagrindiniai klausimai, sprendžiant dėl ieškovės reikalavimo pagrįstumo, yra šie: 1) kada atsakovė buvo informuota apie reikalavimo perleidimą; 2) kokio dydžio (apimties) reikalavimą perėmė ieškovė iš trečiojo asmens, pasirašydama Reikalavimo perleidimo sutartį.

Reikalavimo perleidimas (cesija) (CK 6.101 straipsnis) yra vienas iš asmenų pasikeitimo būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius, o pati prievolė išlieka nepakitusi. Šis esminis cesijos požymis atskleidžiamas reikalavimo perleidimo instituto normose: CK 6.101 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės, CK 6.107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą.

CK 6.101 straipsnio 1 dalis numato, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Įvertinus atsakovės ir trečiojo asmens sudarytą Sutartį, darytina išvada, kad UAB „Wurth Lietuva“ turėjo teisę perleisti skolą ieškovei, neprašydama skolininkės sutikimo, tačiau apie reikalavimo perleidimą ji turėjo būti tinkamai informuota.

CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Taigi prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininko atžvilgiu ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką. Įstatyme išsamiai nenustatyti specialūs pranešimo skolininkui apie reikalavimo teisės perleidimą būdai, išskyrus CK 6.109 straipsnio 5 dalyje nurodytą būdą, kad tinkamu pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui. Dėl to šią spragą yra užpildęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.109 straipsnio 1 dalį ir formuodamas šiuo klausimu vienodą teismų praktiką. CK 6.109 straipsnio 1 dalies formuluotė, kad pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo fakto įrodymo pateikimas skolininkui, reiškia, kad bet kuris pranešimas, nesvarbu, kokios formos ir kurio kreditoriaus (pradinio ar naujojo) pateikiamas, tačiau informuojantis skolininką apie cesiją, CK 6.109 straipsnio 1 dalies prasme yra įrodymas apie reikalavimo perleidimo faktą. Dėl to skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010, 2015-03-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-684/2015). Taigi reikalavimo perleidimo sandoris teisinius padarinius skolininkui sukuria tik tinkamai jam apie sandorį pranešus.

 Bylos duomenys patvirtina, kad sudarydama sutartį su UAB „Wurth Lietuva“, atsakovė nurodė savo kontaktinį adresą (duomenys neskelbtini). Bylos duomenimis, ieškovė 2020 m. balandžio 7 d. pranešimu dėl kreditoriaus pasikeitimo informavo atsakovę, jog ji yra naujasis kreditorius, turintis reikalavimo teisę į atsakovę ir pareikalavo iki 2019 m. balandžio 14 d. įvykdyti prievolę. Šį raštą kartu su Reikalavimo perleidimo sutartimi ieškovė siuntė atsakovei registruotu paštu atsakovės buveinės adresu, (duomenys neskelbtini), taip pat ir elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Bylos duomenimis, adresas (duomenys neskelbtini), kurį atsakovė buvo nurodžiusi Sutartyje kaip kontaktinį adresą, Juridinių asmenų registre nurodomas kaip atsakovės buveinės adresas (el. bylos priedas, b. l. 2-4). Kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų, ieškovės atsakovei siųstas pranešimas įteiktas 2020 m. balandžio 10 d. Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad pranešimo minėtu adresu negavo, nes butas, adresu (duomenys neskelbtini), parduotas, tačiau duomenys Juridinių asmenų registre nepakeisti, įmonės veiklos adresas yra kitu adresu – (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad visas susirašinėjimas su juridiniu asmeniu yra laikomas tinkamu, kai jis vyksta juridinio asmens buveinės adresu, jeigu juridinis asmuo aiškiai nenurodė kitaip (CK 2.49 straipsnio 2 dalis, 3 dalis). Taigi bet kuri korespondencija, skirta juridiniam asmeniui, yra laikoma tinkamai adresuota, jeigu siunčiama juridinio asmens buveinės adresu, nurodytu Juridinių asmenų registre. Juridiniam asmeniui taikoma pareiga atskleisti duomenis, be kita ko, apie savo buveinę, Juridinių asmenų registrui; juridinis asmuo turėtų taip pat pasirūpinti, kad jo buveinėje būtų sudarytos sąlygos priimti procesinius dokumentus ir kitą korespondenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-14-1075/2018 24 punktas; 2019 m. kovo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-16-313/2019 28 punktas). Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovė atsakovei pranešimą dėl kreditoriaus pasikeitimo siuntė ne tik registruotos buveinės adresu, bet ir elektroniniu paštu. Teismas pažymi, kad atsakovės atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad elektroninio pašto adresas (duomenys neskelbtini), kuriuo ieškovė 2020-04-07 siuntė atsakovei pranešimą, yra naudojamas įmonės, tačiau, atsakovės atstovo teigimu, atsakovė jo negavo, nes laiškas galimai pateko į pašto „spamą“. Juridinių asmenų registro duomenimis, atsakovės kontaktinis elektroninis pašto adresas yra (duomenys neskelbtini). Teismas, įvertinęs visumą nustatytų faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų sprendžia, jog ieškovė tinkamai informavo atsakovę apie reikalavimo teisės perleidimą, išsiųsdamas ir įteikdamas pranešimą. Remiantis bylos duomenimis, apie kreditoriaus pasikeitimą atsakovė sužinojo ne vėliau nei 2020-04-10.

Konstatavus, kad atsakovė, gavusi pranešimą apie reikalavimo perleidimą, buvo tinkamai informuota apie šį faktą, pripažintina, jog nuo pranešimo gavimo momento atsakovei kyla teisinės pasekmės įvykdyti prievolę ieškovei (CK 6.109 straipsnio 1, 7 dalys).

Atsakovės teigimu, skolą pirminiam kreditoriui ji visiškai sumokėjo 2020-05-08. Bylos duomenimis, 2020-05-08 atsakovė sumokėjo 500 Eur, šia suma ieškovė perleisto reikalavimo sumą sumažino, t. y. nuo 997,50 Eur iki 497,50 Eur. Iš atsakovės teismui pateikto 2020-05-29 sąskaitos išrašo matyti, kad atsakovė trečiajam asmeniui sumokėjo 500 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodyta „pilnas atsiskaitymas”. Aplinkybę, kad, atlikdama mokėjimus trečiajam asmeniui, atsakovė nenurodydavo apmokamų PVM sąskaitų-faktūrų, patvirtino atsakovės atstovas teismo posėdžio metu. Iš UAB „Sovika Lt“ parengto Suderinimo akto, atsakovei trečiasis asmuo už parduotas prekes buvo išrašęs ne tik sąskaitas-faktūras Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kurių apmokėjimo terminus atsakovė buvo praleidusi. Iš atsakovės pateikto jos ir trečiojo asmens pasirašyto 2020-08-13 Skolų suderinimo akto matyti, kad 2020-05-31 atsakovė neturėjo įsiskolinimų trečiajam asmeniui. Kadangi atsakovė apie reikalavimo perleidimą buvo informuota 2020-04-10, skolos sumokėjimas pradiniam kreditoriui UAB „Wurth Lietuva“ nelaikytinas tinkamu. Aplinkybė, jog atsakovė įsiskolinimo sumą pervedė pirminiam kreditoriui, nors buvo informuota apie reikalavimo teisės perleidimą, neleidžia daryti išvados, jog ji tinkamai įvykdė prievolę. Byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų tinkamai įvykdžiusi prievolę ir padengusi esamą įsiskolinimą ieškovei, ar kad pirminis kreditorius skolos sumą būtų perdavęs ieškovei, todėl, teismo vertinimu, ieškovės reikalavimas dėl 497,50 Eur skolos priteisimo yra pagrįstas (CK 6.38, 6.200 straipsniai).

Pagal CK 6.71 straipsnio 1 dalies nuostatą netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Pagal CK 6.72 straipsnį susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. Nagrinėjamu atveju tarp pradinės kreditorės ir atsakovės 2014 m. rugpjūčio 29 d. sudarytos Ilgalaikės pirkimo-pardavimo sutarties 7 punkte buvo numatyta, kad atsakovei nesumokėjus už pateiktas prekes, už kiekvieną uždelstą dieną yra skaičiuojami 0,2 proc. dydžio delspinigiai nuo neapmokėtos sumos. Įvertinus šią aplinkybę, taip pat tai, kad atsakovė laiku neįvykdė savo prievolės laiku atsiskaityti pagal pateiktas PVM sąskaitas-faktūras, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 226,21 Eur dydžio delspinigius yra pagrįstas.

Ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovės 40 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas. Kadangi nagrinėjamu atveju abi šalys yra verslininkai, jų sudarytas sandoris yra komercinio pobūdžio, todėl jam yra taikomas Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymas. Pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40 Eur sumą. Esant nurodytam, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 40 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas yra pagrįstas.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Remiantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, jeigu palūkanos ar palūkanų dydis komercinėje sutartyje nenustatyti, kreditorius turi teisę į šiame įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuojamas palūkanas. Pagal įstatymo 2 straipsnio 5 dalį pavėluoto mokėjimo palūkanų norma yra 8 procentiniais punktais padidinta vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu, arba ribinė palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma kintamųjų palūkanų konkurso būdu. Vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji palūkanų norma yra 0 proc. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovės ieškovės naudai priteisiamos 8 proc. dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo priteistos sumos 763,71 Eur (497,50 Eur + 226,21 Eur + 40,00 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. gegužės 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, teismas konstatuoja, kad keisti ar naikinti priimto preliminaraus teismo sprendimo nėra pagrindo, t. y. atsakovė nenurodė jokių svarių aplinkybių bei nepateikė įrodymų, teismui leidžiančių konstatuoti, jog preliminariu sprendimu priteista skola, delspinigiai galėtų būti laikytini nepagrįsti. Įvertinus visumą byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų, teismas daro išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti priešingai nei buvo preliminariame sprendime, t. y. atsakovė neįvykdė prievolės atsiskaityti su ieškove, todėl iš atsakovės priteistina 497,50 Eur dydžio skola, 226,21 Eur delspinigių, 40 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismo 2020 m. gegužės 26 d. preliminarus sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 430 straipsnio 6 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovės ieškovei priteisia jos šioje byloje sumokėtą 9 Eur žyminį mokestį (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 8 punktas, 7 dalis) bei 300 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis), t. y. iš viso 309 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį, atsakovei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93, 98 straipsniai).

Teismo turėtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos – 3,67 Eur. Kadangi iš šalių priteistinos teismo turėtos pašto išlaidos neviršija 5 Eur, vadovaujantis CPK 96 straipsnio 6 dalimi ir Teisingumo ir Finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (pakeisto 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2), šios išlaidos nepriteistinos.

Teismas, vadovaudamasis CPK 259 straipsniu, 260 straipsniu, 264-265 straipsniais, 268 straipsniu, 270 straipsniu, 284 straipsniu, 430 straipsnio 6 dalies 1 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 26 d. preliminarų sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1656-1019/2021 (proceso Nr. 2-68-3-13672-2020-2), palikti nepakeistą:

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Juris LT“, juridinio asmens kodas 303262509, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sovika LT“, juridinio asmens kodas 302648696, 497,50 Eur (keturis šimtus devyniasdešimt septynis eurus 50 ct) skolos, 40 Eur (keturiasdešimt eurų) ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 226,21 Eur (du šimtus dvidešimt šešis eurus 21 ct) delspinigių, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 763,71 Eur (septynių šimtų šešiasdešimt trijų eurų 71 ct) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. gegužės 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, 309 Eur (tris šimtus devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja                                                                                                 Jurgita Rimeikienė