Civilinė byla Nr. 3K-3-421/2008
Procesinio sprendimo kategorija 128.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. rugsėjo 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Sigito Gurevičiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos I. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. K. ir suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais J. M. pareiškimus dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo; suinteresuoti asmenys be savarankiškų reikalavimų: I. B., A. K., D. L., M. Z., Kauno apskrities viršininko administracija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Pareiškimų esmė
Pareiškėja prašė nuosavybės teisėms į žemę atkurti nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji 2002 m. lapkričio 19 d. padavė Kauno rajono žemėtvarkos skyriui Raudondvario seniūnijoje pareiškimą, kuriuo pakeitė valią dėl nuosavybės teisių į A. L. iki nacionalizacijos valdytą žemę Kauno rajone (duomenys neskelbtini) atkūrimo būdo, ir kuris yra prarastas.
Pareiškėja nurodė, kad jos senelė J. T. 1991 m. padavė pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo tėvo (pareiškėjos prosenelio) A. L. turėtą žemę. Po senelės mirties 1993 m. liepos 31 d. pareiškėja priėmė jos palikimą, pradėjusi faktiškai valdyti paveldimą turtą; palikimo priėmimo faktas nustatytas įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. sausio 31 d. sprendimu. 1991 m. ir 1992 m. pareiškėjos senelė buvo pareiškusi valią atkurti nuosavybės teisę, išmokant už turėtą žemę kompensaciją. Pareiškėjos teigimu, 2002 m. lapkričio 19 d. ji pateikė Kauno rajono žemėtvarkos skyriui Raudondvario seniūnijoje prašymą pakeisti nuosavybės teisės į nurodytą žemę atkūrimo būdą ir sugrąžinti žemę natūra, tačiau 2006 m. paaiškėjo, kad žemėtvarkos skyriuje 2002 m. lapkričio 19 d. prašymo sugrąžinti žemę natūra neišliko. Pareiškėja nurodė, kad turi antrąjį 2002 m. lapkričio 19 d. prašymo egzempliorių su žemėtvarkos darbuotojos parašu, tačiau šis nevertinamas kaip dokumentas, įrodantis, jog ji pakeitė valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo, nepažeisdama Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatyto termino, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d. Pareiškėjos teigimu, ji išnaudojo visus galimus ikiteisminius savo teisių gynimo būdus, tačiau nepavyko išsiaiškinti 2002 m. lapkričio 19 d. pareiškimo dingimo aplinkybių, todėl šis faktas nustatytinas teisme.
Suinteresuotas asmuo su savarankiškais reikalavimais J. M. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad įstatymo nustatytu terminu 2002 m. lapkričio 19 d. buvo pakeista J. T., mirusios 1993 m. liepos 31 d., valia ir paprašyta vietoje piniginės kompensacijos atkurti nuosavybės teisę į visą 2,80 ha žemės sklypą Kauno rajone (duomenys neskelbtini) natūra. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad yra pareiškėjos sesuo, taip pat pretenduoja į nurodytą žemę, ir jai buvo žinoma, jog 2002 m. lapkričio 19 d. sesuo kreipėsi į žemėtvarkos skyrių su prašymu pakeisti nuosavybės teisės į žemę atkūrimo būdą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimu patenkino pareiškėjos ir suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais pareiškimus: nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja 2002 m. lapkričio 19 d. padavė Kauno rajono žemėtvarkos skyriui Raudondvario seniūnijoje pareiškimą dėl nuosavybės teisės į A. L. turėtą iki nacionalizacijos žemę Kauno rajone (duomenys neskelbtini) atkūrimo natūra, kuris yra prarastas, ir atkūrė šį dokumentą; nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad įstatymų nustatytu terminu 2002 m. lapkričio 19 d. buvo pakeista J. T., mirusios 1993 m. liepos 31 d., valia, prašant vietoje piniginės kompensacijos atkurti nuosavybės teisę į visą 2,80 ha žemės sklypą natūra. Teismas nustatė, kad pareiškėja priėmė palikimą po senelės mirties, pradėdama faktiškai valdyti paveldimą turtą; sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. L. turėtą žemę 2002 m. nebuvo ir nėra priimtas. Teismas, remdamasis pareiškėjos paaiškinimais, liudytojos – žemėtvarkos skyriaus darbuotojos – parodymais, padarė išvadą, kad pareiškėja 2002 m. lapkričio 19 d. pateikė prašymą Kauno rajono Raudondvario agrarinei tarnybai; šio prašymo pateikimo faktą patvirtina ir Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2006 m. rugsėjo 20 d. bei 2006 m. gruodžio 27 d. raštai. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjos prašymas nebuvo užregistruotas dokumentų registravimo žurnale, todėl buvo pažeista Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr.1491 „Dėl piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo viešojo administravimo ir kitose institucijose pavyzdinės tvarkos“ nustatyta prašymų nagrinėjimo tvarka. Be to, prašymas turėjo būti išnagrinėtas per 30 dienų ir pareiškėjai pateiktas atsakymas, dėl kurio ji galėjo paduoti skundą Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Teismo nuomone, netinkami valdžios institucijų veiksmai negali sukelti neigiamų pasekmių teisėtai įgytoms asmenų teisėms. Teismas taip pat nurodė, kad, nustačius juridinį faktą, jog pareiškėja 2002 m. lapkričio 19 d. padavė pareiškimą dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo natūra, tenkintinas ir suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais pareiškimas.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu patenkino suinteresuotų asmenų I. B. ir D. L. apeliacinį skundą: Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą ir pareiškėjos bei suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais pareiškimus atmetė. Kolegija nurodė, kad pagal byloje surinktus įrodymus teismas neturėjo pagrindo nustatyti prašomų juridinę reikšmę turinčių faktų. Pareiškėja teigia, kad ji 2002 m. lapkričio 19 d. padavė pareiškimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo pakeitimo, tačiau nenurodė konkrečių tokio pareiškimo pateikimo aplinkybių. Byloje apklausta kaip liudytoja Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus Raudondvario seniūnijoje darbuotoja paaiškino, kad nurodytą pareiškimą atnešė ne pati pareiškėja, o kitas asmuo; pareiškimo ji neužregistravo ir nepriėmė, nes nebuvo pateikta įrodymų, kad pareiškėja yra J. T. įpėdinė; dėl to, kad pareiškėja buvo žemės savininko A. L. provaikaitė, kuri pagal įstatymą neturi teisės pretenduoti atkurti nuosavybės teisę, ji atsisakė priimti pareiškimą ir grąžino šį jį pateikusiam asmeniui. Kolegija nurodė, kad nėra kitokių įrodymų apie pareiškimo padavimo ir atsisakymo jį priimti aplinkybes, o netikėti ar abejoti liudytojos parodymais nėra pagrindo. Kolegija konstatavo, kad pareiškėjos 2002 m. lapkričio 19 d. pareiškimas Kauno rajono žemėtvarkos skyriui nebuvo paduotas; žemėtvarkos pareigūno veiksmai, atsisakius priimti šį pareiškimą, nebuvo apskųsti, todėl laikytina, kad pareiškimą padavęs asmuo sutiko su pareigūno nuomone, kodėl pareiškimas negali būti priimtas. Be to, kai buvo atsisakyta priimti 2002 m. lapkričio 19 d. pareiškimą, pareiškėja iki įstatyme nustatyto termino, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., nesistengė paduoti kito pareiškimo dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo pakeitimo. Kolegijos nuomone, pareiškėja 2002 m. lapkričio 19 d. neturėjo teisės paduoti žemėtvarkos skyriui nurodyto pareiškimo, nes ji tuo metu neturėjo paveldėjimo teisės liudijimo, t. y. negalėjo pateikti dokumento, patvirtinančio, kad ji yra pretendentės įpėdinė. Net ir priėmusi palikimą, pradėdama faktiškai valdyti paveldimą turtą, pareiškėja iki paveldėjimo teisės liudijimo gavimo neturėjo teisės paduoti prašymą dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo būdo pakeitimo. Kolegija konstatavo, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, jog per įstatymo nustatytą terminą buvo pakeista pretendentės valia dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo, todėl nėra pagrindo nustatyti pareiškėjos prašomą juridinę reikšmę turintį faktą. Kolegija taip pat nurodė, kad suinteresuotas asmuo su savarankiškais reikalavimais nepateikė kitų įrodymų apie J. T. valios dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo pakeitimą, remiasi tik ta aplinkybe, kad valia buvo pakeista pareiškėjos pareiškimu, tačiau minėta, kad ši aplinkybė neįrodyta. Dėl to kolegija nusprendė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir pareiškėjos bei suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais pareiškimus atmesti.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas, atmetęs pareiškimus dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 185 straipsniai) bei nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, yra arba jų nėra. Buvo tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku ar ne, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu: jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai buvo, negu jų nebuvo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2005 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Z. K. v. K. K., bylos Nr.3K-3-147/2005, kt.). Nagrinėjamu atveju byloje esančių įrodymų visuma neleidžia daryti išvados, kad pareiškėja nepateikė 2002 m. lapkričio 19 d. pareiškimo pakeisti senelės valią dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo būdo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik liudytojos parodymais, jog pareiškimo ji nepriėmė, tačiau šie liudytojos parodymai prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams: pareiškėjos pateiktoje 2002 m. lapkričio 19 d. pareiškimo kopijoje yra žyma „Gauta: Raudondvaris 2002 m. lapkričio 19 d.“ ir nurodytos liudytojos parašas, kurio tikrumą ji patvirtino teismo posėdyje. Šis rašytinis įrodymas patvirtina aplinkybę, kad pareiškėja 2002 m. lapkričio 19 d. pateikė prašymą pakeisti nuosavybės teisės atkūrimo būdą ir šio prašymo nebuvo atsisakyta priimti.
2. Teismo išvada, kad pareiškėja, neapskundusi žemėtvarkos pareigūnės veiksmų, sutiko su šios nuomone, kodėl pareiškimas negali būti priimtas, prieštarauja Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1491 patvirtintai Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo viešojo administravimo ir kitose institucijose pavyzdinei tvarkai. Pagal šios Tvarkos 22, 23 punktus žemėtvarkos skyriaus pareigūnė privalėjo užregistruoti pareiškėjos prašymą atitinkame žurnale, uždėti registracijos spaudą, įrašyti jame registracijos datą ir numerį, o pareiškėjai įteikti spaudu pažymėtą prašymo kopiją. Priėmus prašymą, jis turėjo būti išnagrinėtas per trisdešimt dienų ir pareiškėjai pateiktas atsakymas, dėl kurio ji, laikydamasi Viešojo administravimo įstatyme nustatytos administracinės procedūros, galėjo paduoti skundą. Byloje nustatyta, kad nurodytos privalomos prašymų pateikimo ir nagrinėjimo tvarkos nesilaikyta, pareiškėja negavo į 2002 m. lapkričio 19 d. prašymą jokio atsakymo, kurį ji būtų galėjusi skųsti įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. sausio 13 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A2-27-05, nurodė, kad dėl to, jog žemės reformą vykdžiusios institucijos neišsaugojo prašymo, teismas neturi pagrindo pripažinti, kad tokio prašymo nebuvo.
3. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį ir Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 10 punktą piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2003 m. balandžio 1 d. galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Šis terminas buvo naikinamasis. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nurodyta galimybė nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus pateikti arba kartu su prašymu, arba iki 2003 m. gruodžio 31 d. Šis terminas – atnaujinamasis. Taigi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatyti du savarankiški terminai skirtingiems dokumentams pateikti. Pagal šias teisės normas pareiškėja kartu su prašymu pakeisti senelės valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo neprivalėjo pateikti ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su pretendente patvirtinančių dokumentų; tai ji turėjo padaryti iki 2003 m. gruodžio 31 d., o praleidusi šį terminą turėjo teisę kreiptis į teismą dėl nurodyto termino atnaujinimo. Tai reiškia, kad pareiškėja, net ir neturėdama paveldėjimo teisės liudijimo, turėjo teisę pateikti prašymą pakeisti senelės valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo, o žemėtvarkos skyriaus atsakingas pareigūnas – priimti tokį prašymą.
4. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos teisės paduoti 2002 m. lapkričio 19 d. pareiškimą, neteisingai aiškino ir taikė palikimo priėmimą reglamentuojančias teisės normas. Nuosavybės teisės į palikimą atsiradimo pagrindas yra ne paveldėjimo teisės liudijimas, o vienašalis įpėdinio sandoris – palikimo priėmimas. Įpėdiniams iš karto pereina visas palikimas, t. y. palikimo negalima priimti dalimis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje E. K. v. J. E. V., bylos Nr. 3K-3-152/2006). Paveldėjimo teisės liudijimas – notaro išduotas oficialus dokumentas, patvirtinantis įpėdinio teises į palikimą. Tačiau įpėdinis, priėmęs palikimą, tampa paveldėto turto savininku nepaisant to, turi jis paveldėjimo teisės liudijimą ar ne. Įpėdinio nuosavybės teisė į palikimą atsiranda nuo palikimo priėmimo dienos. Teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra turtinė teisė, todėl, mirus šios teisės turėtojui, ji tampa palikimo dalimi ir paveldima. Ta aplinkybė, kad pareiškėja po senelės mirties 1993 m. liepos 31 d. priėmė palikimą, pradėdama faktiškai valdyti paveldimą turtą, ir nesikreipė į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, savaime nereiškia, jog ji neturėjo teisės paduoti prašymą pakeisti valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo.
Suinteresuotas asmuo su savarankiškais reikalavimais J. M. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo, kuriame nurodo, kad sutinka su kasaciniame skunde išdėstytais argumentais prašo jį tenkinti.
Atsiliepime į kasacinį skundą suinteresuoti asmenys I. B. ir D. L. prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad net ir priėmusi senelės palikimą, pradėdama faktiškai valdyti paveldimą turtą, pareiškėja, neturėdama paveldėjimo teisės liudijimo, neturėjo teisės paduoti pareiškimo dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo pakeitimo. Kai žemėtvarkos pareigūnai atsisakė priimti pareiškimą, pareiškėja savo teisę paduoti tokį pareiškimą galėjo įrodinėti teisme, tačiau to nedarė. Pareiškėja turėjo pakankamai daug laiko tam, kad įgyvendintų savo teises, tačiau nuo senelės mirties 1993 m. liepos 31 d. to nepadarė. Teismas pagrįstai atmetė reikalavimą nustatyti 2002 m. lapkričio 19 d. pareiškimo padavimo faktą. Be to, net jeigu šis pareiškimas būtų paduotas, jis nebūtų sukėlęs teisinių pasekmių, nes pareiškėja neturėjo dokumentų, patvirtinančių, kad ji yra mirusios pretendentės įpėdinė.
2. Pareiškėja nebuvo tinkamas subjektas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 10 punkto prasme.
3. Kasaciniame skunde nurodyta daug kasacinio teismo nutarčių, tačiau jos priimtos bylose, kurios skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, todėl nėra pagrindo remtis tokiomis nutartimis.
Atsiliepime į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Pareiškėja neturi teisinio pagrindo remtis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Prašymą atkurti nuosavybės teisę į buvusio savininko (pareiškėjos prosenelio) žemę ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus pateikė jo duktė (pareiškėjos senelė), kuri 1993 m. liepos 31 d. mirė. Pareiškėja nebuvo pretendentė atkurti nuosavybės teisę į prosenelio žemę, todėl, pateikdama pareiškimą dėl nuosavybės teisės į nurodytą žemę atkūrimo būdo pakeitimo, ji turėjo pateikti paveldėjimo teisės liudijimą ir asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus.
2. Apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje E. K. v. J. E. V., bylos Nr. 3K-3-152/2006, pasisakyta dėl bendrųjų palikimo priėmimą reglamentuojančių nuostatų, tačiau nespręsta dėl to, ar asmuo, priėmęs palikimą, faktiškai pradėdamas valdyti paveldimą turtą, gali būti laikomas tinkamu paveldėtoju prieš trečiuosius asmenis.
3. Teismas padarė teisėtą išvadą, kad pareiškėja neturėjo teisės 2002 m. lapkričio 19 d. paduoti žemėtvarkos skyriui pareiškimo, nes tuo metu ji neturėjo paveldėjimo teisės liudijimo, t. y. dokumento, patvirtinančio, kad ji yra senelės įpėdinė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Šios kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas – teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę nuosavybės teisėms į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkurti turinčių faktų nustatymą, taip pat įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, aiškinimas bei taikymas byloje nustatytoms aplinkybėms (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad, vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – kasacinis teismas remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai nustatė tokias pačias faktines bylos aplinkybes, tačiau nevienodai jas kvalifikavo dėl skirtingo taikytinų teisės normų turinio aiškinimo ir tai lėmė nevienodų sprendimų priėmimą, kasacinis teismas pasisako, kaip turėjo būti aiškinamos ir taikomos teisės normos byloje nustatytoms aplinkybėms.
Dėl teisinių sąlygų turinčiam juridinę reikšmę faktui nustatyti
Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą.
Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas konkrečiu atveju turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Teismas ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 straipsnio 8 dalis).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti, kad ji, paveldėjusi 1993 m. liepos 31 d. mirusios savo senelės turtą, tarp jo ir teisę atkurti nuosavybės teisę į 2,80 ha žemės Kauno rajone (duomenys neskelbtini), 2002 m. lapkričio 19 d. padavė Kauno rajono žemėtvarkos skyriui Raudondvario seniūnijoje prašymą, kuriame išreiškė valią pakeisti nuosavybės teisės į žemę atkūrimo būdą.
Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, iki 2003 m. balandžio 1 d. Šis įstatymo nustatytas terminas yra naikinamasis. Jeigu iki nurodytos datos nepakeičiama valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos paskutiniame prašyme nurodytuoju būdu. Jeigu prašyme nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, šios teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjos senelė 1991 m. lapkričio 28 d. prašyme dėl nuosavybės teisės į tėvo turėtą žemę atkūrimo prašė išmokėti kompensaciją už jai tenkančią žemės dalį; tokią valią ji išreiškė ir 1992 m. liepos 20 d. notariškai patvirtintame pretendentų susitarime. Pareiškėja nurodė, kad ji žemėtvarkos skyriui 2002 m. lapkričio 19 d. padavė prašymą pakeisti nuosavybės teisės atkūrimo būdą ir sugrąžinti žemę natūra, tačiau nurodyto prašymo nėra nuosavybės teisių atkūrimo byloje, o jos turimos šio prašymo, kuriame yra žemėtvarkos skyriaus darbuotojos įrašas „Gauta: Raudondvaris 2002 m. lapkričio 19 d.“ bei šios darbuotojos parašas, kopijos nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija nepripažįsta tinkamu įrodymu, kad buvo išreikšta valia pakeisti nuosavybės teisės atkūrimo būdą.
Pareiškėjos nurodyto 2002 m. lapkričio 19 d. prašymo padavimo fakto nustatymas turi juridinę reikšmę jos paveldėtai teisei atkurti nuosavybės teisę į žemę įgyvendinti, nes sprendimas atkurti nuosavybės teisę į nurodytą žemę nepriimtas, taigi, nustačius, kad pareiškėja, nepažeisdama įstatymo nustatyto naikinamojo termino, išreiškė valią pakeisti nuosavybės teisės atkūrimo būdą, ji galėtų gauti šią žemę natūra.
Pareiškėja neturi 2002 m. lapkričio 19 d. prašymo originalo, turi tik nepatvirtintą kopiją, taigi pareiškėja neturi įstatymo reikalavimus atitinkančio dokumento, patvirtinančio, kad buvo išreikšta valia pakeisti nuosavybės teisės į žemę atkūrimo būdą.
Pareiškėja negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentą, patvirtinantį, kad buvo pakeista valia dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo būdo, nes institucijoje, kuriai pareiškėja nurodė padavusi 2002 m. lapkričio 19 d. prašymą, nėra šio dokumento originalo.
Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą atitinka įstatymo keliamus reikalavimus (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis).
Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, sprendžiant dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo
Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tas faktas buvo. Pagal kasacinio teismo praktikoje suformuluotą įrodymų pakankamumo civiliniame procese taisyklę faktas pripažįstamas įrodytu, jeigu byloje surinkti ir ištirti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikras faktas buvo, negu jo nebuvo. Spręsdamas dėl įrodymų pakankamumo tam tikram faktui nustatyti, teismas turi atsižvelgti į bylos kategoriją, jos pobūdį, kitas konkrečiu atveju svarbias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje V. D. v. T. E., bylos Nr. 3K-3-516/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Z. K. v. K. K., bylos Nr.3K-3-147/2005, kt.). Kasacinio teismo nurodyta ir tai, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumas yra tas, jog šiose bylose naudojami netiesioginiai įrodymai; kai įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, neišvengiamai daromos prielaidos; svarbu, kad vienokia ar kitokia prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, ir atitinkamai būtų pagrįsta, kad priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Z. K. v. K. K., bylos Nr.3K-3-147/2005, kt.).
Narinėjamu atveju prašomą nustatyti juridinį faktą pareiškėja įrodinėjo turima 2002 m. lapkričio 19 d. prašymo sugrąžinti nurodytą žemę natūra nepatvirtinta kopija, paaiškinimais dėl šio prašymo padavimo aplinkybių, taip pat liudytojos – žemėtvarkos skyriaus darbuotojos, kuriai buvo įteiktas šis prašymas, parodymais.
Bylą nagrinėję teismai, įvertinę nurodytus įrodymus, padarė skirtingas išvadas: pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėja 2002 m. lapkričio 19 d. padavė prašymą, kuriame išreiškė valią pakeisti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, o apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad pareiškėja neįrodė, jog 2002 m. lapkričio 19 d. padavė tokį prašymą.
Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą dėl prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 185 straipsniai).
Apeliacinės instancijos teismas sprendimą grindė iš esmės vien liudytojos – žemėtvarkos skyriaus darbuotojos, kuriai buvo įteiktas 2002 m. lapkričio 19 d. prašymas, parodymais, be to, vertino juos vienpusiškai. Teismas nevertino byloje esančio rašytinio įrodymo – 2002 m. lapkričio 19 d. prašymo, kuriame yra žemėtvarkos skyriaus darbuotojos padarytas įrašas „Gauta: Raudondvaris 2002 m. lapkričio 19 d.“ ir šios darbuotojos parašas, kopijos (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad viešojo administravimo ir kitose valstybės institucijose bei įstaigose gauti piliečių prašymai turi būti registruojami ir nagrinėjami įstatymų ir jų pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatyta tvarka, o dėl jų tenkinimo ar atsisakymo juos tenkinti piliečiams turi būti pranešta taip pat teisės aktų nustatyta tvarka (Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 25 d. nutarimas Nr.1491 patvirtintos „Dėl piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo viešojo administravimo ir kitose institucijose pavyzdinės tvarkos“). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apie gautą pareiškėjos 2002 m. lapkričio 19 d. prašymą nebuvo pažymėta dokumentų registravimo žurnale, taip pat nesilaikyta nustatytos prašymų nagrinėjimo tvarkos. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ta aplinkybė, jog tam tikrų valstybės institucijų pareigūnai netinkamai vykdo savo pareigas, negali sukelti neigiamų padarinių į šias institucijas besikreipiančių asmenų teisėms ir teisėtiems interesams. Priešingu atveju kiltų reali grėsmė, kad asmenys netektų pasitikėjimo valstybės institucijomis.
Teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįstais apeliacinės instancijos teismo argumentus dėl aplinkybės, kad pareiškėja neapskundė žemėtvarkos darbuotojos veiksmų, vertinimo. Pirma, byloje nėra neginčytinų įrodymų, kad 2002 m. lapkričio 19 d. prašymą buvo atsisakyta priimti. Priešingai, pareiškėjos pateikta nurodyto prašymo, kuriame yra žemėtvarkos skyriaus darbuotojos padarytas įrašas apie šio prašymo gavimą, kopija yra rašytinis įrodymas, leidžiantis daryti labiau tikėtiną išvadą apie tokio pareiškimo priėmimą. Antra, byloje nėra įrodymų, kad atsisakymas priimti prašymą įformintas teisės aktų nustatyta tvarka, nurodant pareiškėjai atsisakymo priežastis. Taigi byloje nėra įrodymų, kad pareiškėja būtų turėjusi pagrindą skųsti žemėtvarkos skyriaus darbuotojos veiksmus.
Dėl apeliacinės instancijos teismo argumentų, kad pareiškėja 2002 m. lapkričio 19 d. neturėjo teisės pateikti prašymo pakeisti nuosavybės teisės į žemę atkūrimo būdą, nes tuo metu ji neturėjo paveldėjimo teisės liudijimo, teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama priėmus palikimą ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento, nepriklausomai nuo to, priėmė įpėdinis palikimą faktiškai pradėdamas valdyti paveldimą turtą ar gaudamas paveldėjimo teisės liudijimą (1964 m. CK 587 straipsnio 1, 2, 5 dalys; 2000 m. CK 5.50 straipsnio 1, 2 dalys). Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje G. V. v. R. Z. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-240/2008, kt.). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl prašymo pakeisti nuosavybės teisių atkūrimo būdą padavimo fakto, neturėjo pakankamo teisinio pagrindo remtis kaip turinčia esminę reikšmę aplinkybe, kad pareiškėja, paduodama nurodytą prašymą, neturėjo paveldėjimo teisės liudijimo. Pažymėtina, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai galėjo būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Šis terminas atnaujinamasis, nes įstatyme nustatyta, kad piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Išnagrinėjusi kasacinę bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje nustatytas aplinkybes, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo juridinių faktų nustatymo bylose taisykles, nukrypo nuo kasacinio teismo tokios kategorijos bylose suformuotos praktikos, todėl šio teismo priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Kartu teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismo, įvertinusio pareiškėjos paaiškinimus, liudytojos parodymus, byloje esančius rašytinius įrodymus, taip pat šioje konkrečioje byloje nustatytas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, tarp jų ir dėl prašymo priėmimo tvarkos pažeidimo, padaryta išvada, jog pareiškėja 2002 m. lapkričio 19 d. padavė prašymą pakeisti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, atitinka įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, todėl laikytina teisėta ir pagrįsta (CPK 185 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis).
Dėl suinteresuoto asmens savarankiško reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad įstatymo nustatytu terminu 2002 m. lapkričio 19 d. buvo pakeista pareiškėjos ir suinteresuoto asmens senelės valia dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo, teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytas faktas yra įrodomasis faktas (lot. facta probantia), o ne juridinis. Nagrinėjamu atveju nebuvo teisinio pagrindo reikšti atskirą reikalavimą nustatyti tokį faktą juridinių faktų nustatymo tvarka – šis faktas įeina į pareiškėjos prašyto nustatyti juridinio fakto, kad buvo paduotas prašymas pakeisti nuosavybės teisės į žemę atkūrimo būdą, įrodinėjimo dalyką. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į tai, jog, patenkinus pareiškėjos reikalavimą, nustatytas 2002 m. lapkričio 19 d. prašymo, kuriuo išreikšta valia pakeisti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdą, padavimo faktas, ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nustatė suinteresuoto asmens prašytą faktą juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo tvarka, nėra esminis proceso teisės normų pažeidimas, neturi įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui. Dėl to nurodyto sprendimo dalis dėl suinteresuoto asmens savarankiško reikalavimo nekeičiama (CPK 328 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Dangutė Ambrasienė
Sigitas Gurevičius