Administracinė byla Nr. A-1707-492/2019

   Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01120-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas G. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4–10).

2.       Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. birželio 30 d. iki 2016 m. liepos 5 d. Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir Marijampolės PN) jis buvo patalpintas į karantino patalpą, kurioje trūko gyvenamojo ploto, neužtikrintas natūralus apšvietimas, netinkama vėdinimo sistema, tekdavo valgyti šaltą maistą, nes trūko vietos prie stalo. Pareiškėjas teigė, kad nuo 2016 m. liepos 28 d. iki 2017 m. birželio 1 d. jis buvo apgyvendintas 22 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurioje taip pat trūko gyvenamojo ploto, o jį dar labiau mažino baldai. Teigė, jog gyvenamojoje patalpoje buvo maži langai, nepakankamas vėdinimas, nebuvo stalo, neįrengtos rankšluosčių ir drabužių kabyklos, todėl tekdavo rankšluosčius džiauti ant lovos. Pareiškėjas minėjo, kad nebuvo įrengtas poilsio kambarys, nebuvo galimybės žiūrėti televizoriaus. Pažymėjo, jog buvo pažeistas privatumas sanitariniame mazge – klozetai atitverti apie 70 cm sienele iš šono, o iš priekio visai neatitverti, trūko kriauklių, unitazų, pisuarų. Bendroje virtuvėje įrengta tik viena skalbimo mašina, viena viryklė, viena kriauklė, o pati patalpa tik 15 kv. m, todėl tekdavo ilgai laukti, kol galės pasigaminti maisto ar išsiskalbti rūbus. Lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimo kiemeliai maži, trūko ploto. Dėl tokių bausmės atlikimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, garbės ir orumo pažeminimu, privatumo pažeidimu, emocinėmis, dvasinėmis kančiomis.

3.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti (b. l. 19–27).

4.       Marijampolės PN teigė, kad ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta teisės aktuose numatyta minimali gyvenamojo ploto norma tiek pareiškėjui būnant karantino patalpoje, tiek jį apgyvendinus bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, išskyrus labai trumpą laikotarpį. Be to, pareiškėjas didžiąją dalį bausmės laiko atliko pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. iki 22.30 val., o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka.

5.       Atsakovo atstovas nurodė, jog teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių, koridorių plotų, Marijampolės PN gyvenamosios patalpos įrengtos pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Taisyklės), o teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą. Pažymėjo, jog dėl vietos stokos ne visuose būriuose įrengti poilsio kambariai. Virtuvėlių įrengimas neprivalomas, maistu nuteistieji aprūpinami, jie neprivalo gamintis maisto. Drabužiams džiovinti lokaliniuose kiemuose įrengtos džiovyklos. Marijampolės PN teigė, kad nuteistieji aprūpinami skalbyklėmis ir skalbimo priemonėmis, pagal nustatytą grafiką gali atnešti skalbinius išskalbti. Pažymėjo, jog pareiškėjas visą Marijampolės PN buvimo laikotarpį nesiskundė ir neteikė prašymų atlikti gyvenamųjų patalpų atitiktį higienos normoms. Iš atliktų patikrinimų matyti, jog 22 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje higienos normų reikalavimus atitiko ir apšvieta, ir vėdinimas. Yra įrengti 3 unitazai, 2 pisuarai, 1 dušas, unitazai atskirti sienelėmis. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokių išgyvenimų jis asmeniškai patyrė, kokiais faktais pasireiškė žala ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys tarp atsakovo atstovo priimtų sprendimų ir atsiradusios žalos. Dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų pareiškėjas į Psichologinę tarnybą nesikreipė. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

II.

6.       Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. kovo 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui 800 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 32–37). 

7.       Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, sprendė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Atsižvelgęs į Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 (toliau – ir Patalpų aprūpinimo inventoriumi normos), teismas nustatė, kad klozetų, pisuarų ir praustuvių skaičius, atsižvelgiant į nuteistųjų miegamųjų vietų skaičių, nevisiškai atitiko Patalpų aprūpinimo inventoriumi normų reikalavimus. Nustatęs, jog atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad nėra įrengta drabužių ir rankšluosčių kabyklos, laisvalaikio kambario, šiuos pažeidimus pripažino nustatytais.

8.       Teismas sprendė, jog pareiškėjui visą ginčo laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, taip pat atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl netinkamų laikymo karantino patalpoje sąlygų (ploto, ventiliacijos, apšvietos, per mažai vietos prie stalo), dėl netinkamos apšvietos, ventiliacijos bendrabučio patalpoje, taip pat dėl virtuvėlės įrengimo, dėl stalo nebuvimo, dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelio ploto.

9.       Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis buvo kalinamas gana ilgą laiko tarpą (nepilnai metus), jo teisių pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, byloje nėra duomenų, kad Marijampolės PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, teismas nurodė, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį sąlygomis. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė patyrė neturtinę žalą, kurią teismas įvertino 800 Eur.

III.

10.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies ir jam priteistas 800 Eur neturtinės žalos atlyginimas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – neturtinės žalos atlyginimo nepriteisti (b. l. 106–111). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

10.1.                      Teisės aktai nereikalauja bendrabučio tipo patalpose esančiuose sanitariniuose mazguose įrengti sieneles ar bet kokį kitą atskyrimą tarp sanitarinių įrenginių, taigi teisės aktų reikalavimai dėl sanitarinių mazgų įrengimo pažeisti nebuvo.

10.2.                      2016 m. III ir IV ketvirčius sanitariniame mazge trūko 2–3 kietųjų įrenginių. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujas teisinis reglamentavimas, pagal kurį nebenumatytas sanitarinio mazgo įrenginių skaičius, todėl pareiškėjo skundas dėl per mažo sanitariniame mazge esančių įrenginių skaičiaus nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 1 d. yra nepagristas. Pareiškėjas bausmę atliko pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti, todėl sanitariniais įrenginiais galėjo naudotis ir kitose Marijampolės PN patalpose, pvz. bibliotekoje, duše ir kt., todėl minimalus sanitarinių įrenginių trūkumas 22 būryje, kuris truko 5 mėn., negalėjo sukelti tokių išgyvenimų ar neigiamų psichologinių pasekmių, orumo žeminimo, už kurį turėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas.

10.3.                      Taisyklių 6 punkte numatyta, kad nesant galimybių įrengti laisvalaikio kambarį, jis gali būti įrengiamas 2 būriams. Tai, kad nėra poilsio kambario, negali būti traktuojama kaip kankinančios ar žeminančios gyvenimo sąlygos, nes nuteistųjų judėjimas lokaliniuose sektoriuose neribojamas.

10.4.                      Pagal Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2016 m. rugsėjo 23 d. patikrinimo aktą Nr. PA.4-331(23.14.1.4.12) pakabos drabužiams pritvirtintos prie lovų galo. 

10.5.                      Teismas ir atsakovas neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo sąlygos, pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų ir su tuo susijusių problemų nesikreipė į Psichologinę tarnybą. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos), valstybei nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Be to, ne visais atvejais tam, jog būtu apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

11.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN nuo 2016 m. birželio 30 d. iki 2017 m. birželio 1 d., atlyginimo priteisimo.

12.       Pirmiausiai atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas su apeliaciniu skundu pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2016 m. rugsėjo 23 d. patikrinimo aktą Nr. PA.4-331(23.14.1.4.12). Pažymėtina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė teikti naujus dokumentus, ji užtikrina sąžiningo, operatyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme buvimą. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų apie objektyvias priežastis, sutrukdžiusias atsakovo atstovui bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pateikti visus su ginču susijusius duomenis, taip pat nėra duomenų apie aplinkybes, dėl kurių papildomų dokumentų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, taip pat į tai, kad būtent atsakovui ir jo atstovui tenka pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, ir kt.), apeliacinės instancijos teismas papildomai su apeliaciniu skundu pateikto dokumento nepriima ir nevertins.

13.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs privatumo naudojantis sanitariniais mazgais pažeidimą, taip pat nustatęs, kad įrengta per mažai klozetų, pisuarų ir praustuvių, nėra įrengta drabužių ir rankšluosčių kabyklos, laisvalaikio kambario, kitus pareiškėjo nusiskundimus atmetęs kaip nepagrįstus, priteisė pareiškėjui 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

14.       Marijampolės PN savo apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad teisės aktuose nėra įtvirtintas reikalavimas atskirti bendrabučio tipo patalpose esančius sanitarinius mazgus nuo likusio ploto, nuo 2017 m. sausio 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui nenumatytas sanitarinio mazgo įrenginių skaičius. Apelianto manymu, poilsio kambario neįrengimas negali būti traktuojamas kaip kankinančios ar žeminančios gyvenimo sąlygos. Pabrėžė, kad nuteistųjų judėjimas lokaliniuose sektoriuose neribojamas, pakabos drabužiams pritvirtintos prie lovų galo. Apelianto manymu, nėra duomenų apie pareiškėjo moralinius išgyvenimus bausmės atlikimo metu, galimas kančias ar pažeminimą, kurie sudarytų pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, neegzistuoja būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.

15.       Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

16.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

17.       Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl tam tikros valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017; 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016; 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015 ir kt.).

18.       Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl privatumo naudojantis tualetu užtikrinimo pažeidimo, pažymėtina, kad sprendžiant dėl tokio pobūdžio kalinamųjų ir suimtųjų nusiskundimų dėl privatumo turi būti atsižvelgiama, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktas, numatantis sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimus (tarp jų ir reikalavimą įrengti ne žemesnę kaip 1,5 m aukščio pertvarą), reglamentuoja būtent kamerų tipo patalpų įrengimą, o ne, kaip šiuo atveju, pataisos namų gyvenamųjų patalpų, kuriose nėra įrengiama sanitarinio mazgo zona, įrengimą. Įvertinus tai, jog net ir esant unitazams Marijampolės PN vienas nuo kito atskirtiems dalinėmis pertvaromis, tačiau jais naudojamasi ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismų praktikoje pripažįstama, jog asmeniui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1929-520/2018).

19.       Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo pateiktus įrodymus, konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjas galėjo pasinaudoti klozetu tuo metu, kai sanitariniame mazge nebuvo kitų asmenų. Iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių matyti, kad asmenys negalėjo naudotis ir pisuarais, ir unitazais dėl jų įrengimo, nes yra apsunkintas priėjimas prie tualeto; unitazai įrengti tiesiai prieš pisuarus be pertvaros. Akcentuotina, kad pareiškėjas skunde detaliai nurodė aplinkybes, kurios trukdė jam privačiai pasinaudoti klozetais, kad unitazai buvo įrengti be užuolaidų ir tiesiai prieš pisuarus. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimą, aplinkybių vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3359-520/2019), todėl su tuo susiję apelianto argumentai atmestini. 

20.       Pareiškėjas savo privatumo naudojantis tualetu pažeidimą siejo su jo laikymu Marijampolės PN 22 būryje, kuriame, pagal byloje pateiktus duomenis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas nuo 2016 m. liepos 28 d. (b. l. 35). Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės PN 22 būryje jis buvo laikomas iki 2017 m. birželio 1 d., taigi iš viso pareiškėjo privatumo pažeidimas truko 309 paras.

21.       Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.), prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų ir 1 pisuarą dvylikai asmenų. 

22.       Be to, nustatyta, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas pakankamas klozetų ir pisuarų skaičius. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad 22 būrio sanitarinio mazgo patalpoje įrengti 3 unitazai, 2 pisuarai, 5 praustuvės (b. l. 26, 38). Iš Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2017 m. liepos 4 d. pažymos matyti, jog 22 būryje 2016 m. III ketvirtį buvo 78 nuteistieji, 2016 m. IV ketvirtį – 63 nuteistieji, 2017 m. I ketvirtyje – 64 nuteistieji, 2017 m. II ketvirtyje – 62 nuteistieji (b. l. 36). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad klozetų, pisuarų ir praustuvių skaičius neatitiko Patalpų aprūpinimo inventoriumi normų. Tačiau nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje Teisingumo ministro įsakymo 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 redakcijoje nebereglamentuojamas unitazų, pisuarų, praustuvių kiekis, todėl sutiktina su apelianto pozicija, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus dėl kriauklių, unitazų, pisuarų trūkumo nuo 2017 m. sausio 1 d., todėl aptariamas pažeidimas konstatuotinas laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 28 d. iki 2016 m. gruodžio 12 d. (157 paras).

23.       Vertinant pirmosios instancijos teismo nustatytų pažeidimų, susijusių su laisvalaikio kambario bei drabužių ir rankšluosčių kabyklos neįrengimu, pagrįstumą, aktuali Taisyklių 5.8 punkto nuostata, pagal kurią kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, ir 5.9 punktas, pagal kurį turi būti įrengiama drabužių bei avalynės džiovykla. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo skunde detalizuodamas nusiskundimus dėl neįrengtų drabužių ir rankšluosčių džiovyklų nurodė, kad dėl to tekdavo rankšluosčius džiauti ant lovos, todėl šie jo nusiskundimai vertinti kaip pretenzijos dėl neįrengtų džiovyklų. Atsakovas nepateikė įrodymų, jog Marijampolės PN 22 būryje buvo įrengtas laisvalaikio kambarys, taip pat nepateikė įrodymų, kad dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti poilsio kambarius kiekvienam būriui, ir kad yra įrengtas bendras poilsio kambarys dviem būriams. Atsakovas pirmosios instancijos teismui taip pat nepateikė įrodymų apie drabužių džiovyklos įrengimą. Pagal nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo neteisėtus atsakovo veiksmus dėl laisvalaikio kambario bei drabužių džiovyklos neįrengimo.

24.       Remiantis Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

25.       Šiame kontekste pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

26.       Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05).

27.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 309 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys ir drabužių džiovykla, 157 paras truko pažeidimas dėl mažesnio nei teisės aktuose numatyto kriauklių, unitazų, pisuarų kiekio įrengimo.

28.       Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės, vertinant jų kumuliatyvų poveikį, nors ir buvo sudaromos galimybės judėti lokaliniame sektoriuje, pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).

29.       Pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

30.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuotų pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

31.       Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Romanas Klišauskas

        Dainius Raižys

        Virginija Volskienė