Civilinė byla Nr. 3K-3-334-687/2017

Teisminio proceso Nr. 2-49-3-01166-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.5.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ukmergės šiluma“ ieškinį atsakovui A. A. dėl skolos priteisimo ir atsakovo A. A. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Ukmergės šiluma“ dėl šilumos šildymui ir karštam vandeniui ruošti apskaitos, paskirstymo ir sąskaitų pripažinimo neteisėtomis, šilumos tiekėjo įpareigojimo atlikti veiksmus bei sutarties pripažinimo nutraukta nuo buto šildymo būdo pakeitimo, tretieji asmenys – biudžetinė įstaiga Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, biudžetinė įstaiga Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, išvadą teikianti institucija – biudžetinė įstaiga Valstybinė energetikos inspekcija prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių atsijungimą nuo centralizuoto šildymo sistemos, aiškinimo ir taikymo, šilumos energijos tiekimo sutarties nutraukimo momento, dėl pareigos mokėti karšo vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokestį ir bendraturčio pareigos mokėti už nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį.
2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo 459,93 Eur (1588,03 Lt) nesumokėtos skolos už šildymą ir 16,61 Eur (57,36 Lt) delspinigių. Ieškovė nurodė, kad jai pavesta tiekti šilumą ir karštą vandenį, atlikti šilumos, karšto vandens sistemos priežiūros paslaugas Ukmergės gyventojams bei rinkti iš asmenų mokesčius už teikiamas paslaugas. Ieškovė nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. pradėjo tiekti šilumos energiją, karšto vandens bei šilumos ir karšto vandens sistemos priežiūros paslaugas 25,60 kv. m butui (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui. Atsakovas nėra sumokėjęs ieškovei už šildymą, skola susidarė nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d.
3. Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti nutraukta su ieškove sudarytą jam nuosavybės teise priklausančio buto (buto Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) centralizuoto šildymo sutartį nuo šildymo būdo teisėto pakeitimo ir šilumos tiekimo nutraukimo, 2011 m. birželio užpildžius deklaraciją apie buto šildymo būdo pakeitimo statybos darbų užbaigimą; įpareigoti ieškovę perskaičiuoti mokėjimus už atsakovui priskirtos šilumos karšto vandens temperatūros palaikymą nuo 2011 m. birželio mėnesio iki 2014 m. gruodžio 31 d.; pripažinti ieškovės atliktą šilumos energijos, skirtos šildymui, karštam vandeniui paruošti ir jo temperatūrai palaikyti, paskirstymą, apskaitą ir sąskaitas neteisėtomis ir įpareigoti ieškovę ištaisyti klaidingas atsakovui teikiamas sąskaitas bei atlikti atsakovo namui patiektos centralizuotos šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą pagal tinkamiausią šilumos paskirstymo metodą Nr. 10 arba Nr. 5 nuo 2011 m. birželio iki 2014 m. gruodžio 31 d., įvertinant autonominiu būdu šildomą atsakovo butą ir nešildomas bendro naudojimo patalpas, į kurias nėra tiekiama centralizuota šiluma; iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą neapskaitytam ir (arba) neteisėtai apskaitytam karštam vandeniui paruošti.
4. Atsakovas nurodė, kad jo buto centralizuoto šildymo sutartis yra nutraukta nuo 2011 m. birželio mėnesio, užpildžius deklaraciją apie buto šildymo būdo pakeitimo statybos darbų užbaigimą, kaip nustato Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalis. Ieškovė toliau skaičiavo mokestį už buto centralizuotą šildymą, nes atsakovo buto atjungimą nepagrįstai vertino kaip neteisėtą, padarytą savavališkai, tariamai nesilaikant teisės aktais nustatytos tvarkos, nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1858-13/2014 buvo panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 redakcija) 104–112, 114, 115, 117–124 punktai kaip prieštaraujantys konstituciniam teisinės valstybės principui. 
5. Nuo 2010 m. spalio 1 d. pakeistas Lietuvos Respublikos statybos įstatymas ir jį reglamentuojantis statybos techninis reglamentas 1.01.08:2002 „Statinio statybos darbų rūšys“ nustato, kad pastato inžinerinių sistemų įrengimas priskiriamas paprastajam remontui, kuriam nėra reikalingas projektas, leidimas arba sutikimas, ypač kai darbai atliekami ne bendro naudojimo patalpose, o privačiame bute, todėl atsakovo bute teisėtai ir laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos buvo išmontuoti buto centralizuoto šildymo vartotojo įrenginiai. Vartotojas turi pareigą sumokėti tik už gautą prekę ar paslaugą. Kadangi vartojimas buvo nutrauktas, tai iš buvusio abonento negali būti išieškomas mokestis už nesuvartotą šilumos energiją. Tai prieštarauja Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymo 2 straipsnyje nustatytai vartotojo teisei pirkti prekes ar paslaugas savo nuožiūra. Atsakovo butas nuo centralizuoto šildymo atjungtas deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą (paskirties pakeitimą) pagrindu, ši deklaracija yra įregistruota viešame registre. Nei deklaracija, nei viešo registro įrašas nėra panaikinti.
6. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad daugiau nei pusė namo gyventojų išreiškė valią dėl 2-ojo karšto vandens ruošimo būdo pasirinkimo, todėl namo gyventojai nėra išreiškę valios ir priėmę sprendimo dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo. Ieškovė netinkamai vykdė šilumos apskaitą ir paskirstymą name, nes nebuvo tinkamai sutvarkiusi šilumos ir karšto vandens apskaitos. Metrologijos inspekcija nustatė, kad ginčo name apskaitai naudojami šilumos ir karšto vandens skaitikliai, neturintys galiojančios metrologinės patikros. Atsakovas neprivalo mokėti už „nepaskirstyto“ karšto vandens pašildymą, nes jo bute nėra tiekiamas centralizuotai ruošiamas karštas vanduo. Atsakovo butas yra šildomas vietiniu būdu, todėl ieškovė turėjo taikyti arba kitą metodiką, arba kitaip skirstyti šilumos energiją pagal 4-ą metodą, nepriskirdama atsakovo butui centralizuotos šilumos dalies. Ieškovė nepagrįstai apskaičiavo atsakovo buto ir namo bendro naudojimo patalpoms skirtą centralizuotos šilumos kiekį, nes nei atsakovo butas, nei bendro naudojimo patalpos nėra šildomi centralizuotai.
7. Namo rūsyje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai) kaip asmeninio naudojimo kitos paskirties patalpos, kurioms nėra priskiriama jokia dalis šilumos energijos, suvartotos bendro naudojimo patalpoms šildyti, nes šie sandėliukai oficialiai įregistruoti kaip asmeninio naudojimo patalpos. Visos asmeninio naudojimo rūsio patalpos, kuriose yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai), nėra centralizuotai šildomos, tačiau ieškovė nepagrįstai priskiria atsakovui dalį namo bendro naudojimo patalpoms šildyti suvartotos šilumos, nors ieškovo kaimynams tokia pati dalis už jų turimus sandėliukus nėra priskiriama, todėl pažeidžiamas proporcingumo principas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

8. Ukmergės rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo 463,55 Eur skolos, 15,26 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2012 m. rugpjūčio 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1156,12 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, valstybei iš atsakovo – 25,96 Eur su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimo; atsakovo priešieškinį atmetė.
9. Teismas nustatė, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso 35,60 kv. m butas Ukmergėje, (duomenys neskelbtini), šildomas iš centralizuotų sistemų (centrinis šildymas). Atsakovo gyvenamajam butui šilumos energiją ieškovė tiekia nuo 2010 m. rugsėjo 28 d. Rašytinė šilumos energijos tiekimo sutartis su atsakovu nebuvo sudaryta. 2010 m. rugsėjo 27 d. įvykusio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) susirinkimo metu 35 butai iš 55 neprieštaravo, kad atsakovas įsirengtų autonominį šildymą ir karšto vandens ruošimo sistemą. Atsakovas kreipėsi į Ukmergės rajono savivaldybę, prašydamas leisti derinti jo buto šilumos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą ir autonominio šildymo įsirengimą bei išduoti techninių sąlygų sąvadą, išvadą dėl buto atjungimo nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemos. 2010 m. spalio 5 d. tarpžinybinė komisija patvirtino, kad, atjungus atsakovui priklausantį butą nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemos, kiti namo butų savininkai nepatirs papildomų išlaidų. Atsakovas šildymą atsijungė  2011 m. birželio 27 d.
10. Atsižvelgdamas į tai, kad ginčo laikotarpiu (2011 m. birželio 27 d.) buto (patalpų) šildymo sistemos įrenginių daugiabučiame name atjungimo nuo bendros namo šildymo sistemos procedūra buvo reglamentuojama energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 104–124 punktais ir buto šilumos įrenginiai pripažįstami atjungtais nuo šilumos įrenginių pripažinimo atjungtais akto pasirašymo datos, tokio akto nesant, teismas konstatavo, kad nuo 2011 m. birželio 27 d. atsakovo buto įrenginių atjungimas nuo centralizuoto šilumos tiekimo yra neteisėtas, o ginčo šalių šilumos tiekimo santykiai nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. iki 2012 m. birželio 30 d. nebuvo nutrūkę, todėl atsakovui kyla pareiga atlyginti už tiektą šilumą.
11. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad atsakovas, faktiškai atjungęs jo buto įrenginius nuo bendros šildymo sistemos, neprivalo mokėti už tiektą šilumą, nes nėra šilumos vartotojas, ir kad ieškovės reikalavimas mokėti už šilumos energiją, patiektą prieš vartotojo valią, prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.368 straipsniui. Teismas pabrėžė, kad pagal kasacinio teismo praktiką vartotojai, neteisėtai atjungę buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją.
12. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad aplinkybė, jog atsakovas neteisėtai atjungė buto šilumos bei karšto vandens tiekimo įrenginius nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, neatleidžia jo nuo pareigos sumokėti už tiektą šilumą, kuri apskaičiuota visam pastatui šildyti, suvartotą energiją padalijus visiems to namo vartotojams.
13. Teismas nustatė, kad daugiabučiame gyvenamajame name šiluma skirstoma pagal rekomenduojamą  šilumos paskirstytą metodą Nr. 4, ir šį metodą pripažino tinkamu, kadangi ieškovė su atsakovu sutartį sudarė konkliudentiniais veiksmais, o byloje nėra duomenų apie šilumos vartotojų kitą įstatymų nustatyta tvarka pasirinktą šilumos paskirstymo metodą, todėl teismas atmetė atsakovo priešieškinį. 
14. Teismas pripažino, kad fizinis asmuo, naudojantis šilumos energiją buitinėms reikmėms, turi teisę nutraukti šilumos energijos tiekimo sutartį teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau nustatė, kad, baigęs buto įrenginių atjungimo darbus, atsakovas ir šilumos tiekėjas atjungimo akto nepasirašė. Kadangi šilumos įrenginiai pripažįstami atjungtais nuo šio akto pasirašymo datos, o toks aktas pasirašytas nebuvo, teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovas teisėtai atsijungė nuo centralizuoto šildymo. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog atjungdamas savo buto šildymo tiekimo įrenginius nuo bendros daugiabučio namo šildymo tiekimo sistemos laikėsi teisės aktų reikalavimų, todėl savavališkas buto atjungimas nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos nesukelia teisinių pasekmių šalių šilumos energijos tiekimo–vartojimo santykiams.
15. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog atsakovas atliko paprastojo remonto darbus, užpildė deklaraciją apie statybos užbaigimą, ją įregistravo VĮ Registrų centre, nesudaro pagrindo teigti, kad jis tokiu būdu įteisino savo buto šildymo būdo pakeitimą. Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė neprašo priteisti skolos už laikotarpį po įrašo VĮ Registrų centre padarymo apie atsakovo buto vietinį centrinį šildymą, prašoma priteisti suma yra susidariusi iki įrašo VĮ Registrų centre pakeitimo nuo 2012 m. spalio mėnesio.
16. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai neįvykdė prievolės pagal šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartį, kuri nėra nutraukta įstatymų nustatyta tvarka, pabrėžė, kad ieškovė šilumą tiekia ne kiekvienam daugiabučio namo butui atskirai pagal atskiras sistemas, o centralizuotai visam daugiabučiui namui per bendrą sistemą, šildomos namo bendrojo naudojimo patalpos, todėl, šildymo prietaisų neatjungus įstatymo nustatyta tvarka, nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas šilumos energijos nenaudojo. Teismas nustatė, kad skolos dydžiui pagrįsti ieškovė yra pateikusi priskaitymų ir mokėjimų sąrašą ir mokėjimų pranešimų kopijas, suvartota šiluma paskirstoma patalpų savininkams proporcingai jų turimai nuosavybei name, atsakovas savo prievolės atsiskaityti už patiektą šilumos energiją neįvykdė, todėl teismas tenkino ieškinį dėl skolos priteisimo.
17. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo A. A. apeliacinį skundą, 2016 m. lapkričio 29 d. nutartimi paliko nepakeistą Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą.
18. Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovas neįvykdė CK 6.390 straipsnio bei Šilumos tiekimo ir vaitojimo taisyklių reikalavimų, negavo Valstybinės energetikos inspekcijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo akto-pažymos, kuri patvirtintų, kad įrenginiai atjungti dalyvaujant pastato valdytojo (administratoriaus) ir šilumos tiekėjo įgaliotiems atstovams; baigus buto įrenginių atjungimo darbus šilumos tiekėjas atjungimo akto nepasirašė. Kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovas neteisėtai atsijungė nuo centralizuoto šildymo, kadangi šilumos įrenginių atjungimo aktas pasirašytas nebuvo, nebuvo įvykdyti kiti Taisyklėse nustatyti reikalavimai.
19. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad teismų praktika sprendžiant tokio pobūdžio ginčus yra aiški ir nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007; 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012, 2012 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385/2012.), vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, kad teisės aktai nedraudžia asmenims atsijungti savo butų šildymo sistemų nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos, tačiau turi būti laikomasi tam tikros tvarkos, kurią reglamentuoja Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės.
20. Teisėjų kolegija nurodė, kad, pirmosios instancijos teismui padarius pagrįstą išvadą, jog atsakovas neteisėtai atsijungė nuo centralizuoto šildymo sistemos, aplinkybė – kokį kiekį šilumos faktiškai gavo atsakovas – šiam ginčui teisingai išspręsti neturi reikšmės. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi kasacinio teismo praktika, pagal kurią vartotojai, kurie neteisėtai atsijungė buto šildymo sistemą nuo bendrųjų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007, 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2010, 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012, 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2015).
21. Kolegija vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo civilinėse bylose Nr. 2A-153-178/2016 ir Nr. 2A-280-789/2016 padarytomis išvadomis, kad vienašališkos deklaracijos apie statybos užbaigimą, joje nurodant, kad įrengtas vietinis šildymas, nepakanka teisėto atsijungimo nuo centrinio šildymo sistemos faktui konstatuoti. Įvertinusi ieškovės pateiktą VĮ Registrų centro duomenų banko 2012 m. spalio 23 d. išrašą, patvirtinantį, kad atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute yra centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų, kolegija konstatavo, kad ieškovė oficialiu rašytiniu įrodymu įrodė ieškinio aplinkybę, kad atsakovo butas yra prijungtas prie centralizuotos šildymo sistemos, todėl sprendė, kad šilumos tiekimo santykiai tarp ieškovės ir atsakovo nėra nutraukti.
22. Vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, kolegija pabrėžė, kad šilumos paskirstymo metodo pakeitimas reikštų vienos iš sutarties sąlygų pakeitimą, o tai įpareigoja sutarties šalis laikytis sutarties pakeitimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų. Kolegija nurodė, kad šilumos vartotojai pagal Šilumos ūkio įstatymo nuostatas savo teisę pasirinkti šilumos paskirstymo metodą turėtų įgyvendinti vadovaudamiesi CK 4.75 straipsnio 1 dalimi ir CK 4.85 straipsnio 1 dalimi, t. y. šilumos vartotojai sprendimą dėl šilumos paskirstymo metodo turėtų priimti balsų dauguma. Atsakovo daugiabučio namo šilumos vartotojams nepasirinkus kito šilumos paskirstymo metodo, teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovo priešieškinis atmestas pagrįstai.
23. Teisėjų kolegija nepripažino pagrįstais atsakovo argumentų, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatos prieštarauja CK 2.245 straipsnio 5 dalies, CK 6.246 straipsnio 1 dalies, CK 6.247 straipsnio 1 dalies, CK 6.248 straipsnio 1 dalies ir CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad šalis sieja sutartiniai šilumos energijos tiekimo santykiai. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 250, 255, 260, 261 ir 263 punktų nuostatos, reglamentuojančios specialią butų (patalpų) šildymo ir karšto vandens sistemų atsijungimo procedūrą, yra šalių sutarties dalis. Atsakovas pažeidė šalių sudarytos sutarties nuostatas, todėl jam taikytina civilinė atsakomybė.

III. Kasacinio skundo argumentai

24. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 29 d. nutartį ir Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui arba priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti; kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gruodžio 25 d. iki 2010 m. lapkričio 11 d.) 263 punktas neprieštarauja CK 6.245 straipsnio 5 daliai ir 6.263 straipsnio 3 daliai, CK 6.246 straipsnio 1 daliai, 6.248 straipsnio 1 daliai, 6.247 straipsnio 1 daliai, 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatai, CK 6.388 straipsnio 1 daliai, CK 6.317 straipsnio 1 daliai, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai nepagrįstai atmetė atsakovo priešieškinio reikalavimą atlikti šilumos energijos perskaičiavimą dėl į šildymą neteisėtai įtrauktos šilumos energijos, skirtos neapskaitytam karštam vandeniui ruošti, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017 suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės – kol daugiabučiame name nėra įrengti teisės aktų reikalavimus atitinkantys apskaitos prietaisai, leidžiantys apskaičiuoti faktiškai sunaudotą ir karšto vandens vartotojams nepaskirstytą šilumos kiekį, remiantis Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio l dalies nuostatomis, šilumos tiekėjas neturi teisinio pagrindo paskirstyti šilumos kiekio už nepaskirstytą karštą vandenį visiems daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams kaip karšto vandens tiekimo sistemos bendraturčiams. Į ieškiniu reikalaujamą priteisti sumą už atsakovui nepatiektą šilumos energiją yra įtraukta ir šilumos energija už neapskaitytą karštą vandenį. Ieškovė neįvykdė įstatyme jai nustatytos imperatyvios pareigos užtikrinti tinkamą duomenų apskaitą, todėl į patalpų šildymą neturi būti įtraukta šilumos energija nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti.
2. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas neįvykdė CK 6.390 straipsnio bei Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių reikalavimų, t. y. negavo Valstybinės energetikos inspekcijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo akto-pažymos, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas teisėtai atsijungė nuo centralizuoto šildymo. Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnis nustato, kad šildymo būdas yra keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka, o sutartis laikoma nutraukta nuo buto pripažinimo tinkamu naudoti pakeitus šildymo būdą – nuo deklaracijos apie šildymo būdo pakeitimą užpildymo, nes nuo 2010 m. šios deklaracijos pakeitė statinio pripažino tinkamu naudoti aktus paprastojo remonto atveju. Atsakovo šildymo būdo pakeitimo teisėtumas turėjo būti vertinamas pagal Statybos įstatymą, o ne Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatas, kurios administracinių teismų buvo pripažintos antikonstitucinėmis. Nuo deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą užpildymo momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Atsakovas įteisino savo buto šildymo būdą 2011 m. birželį, laikydamasis 2010 m. liepos 2 d. redakcijos Statybos įstatymo nuostatų. 2011 m. birželio 25 d. deklaracija Nr. 1 apie šildymo būdo pakeitimo darbų užbaigimą, 2012 m. rugpjūčio 6 d. buto kadastriniai matavimai ir 2012 m. spalio 26 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad atsakovo buto šildymo būdas yra vietinis centrinis. Atsakovas įrodė, kad ginčo laikotarpiu jis šilumos energijos nevartojo, o atjungdamas butą laikėsi statybos darbus reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, nepažeidė kitų butų savininkų teisių, atsiskaitė už šilumos energiją iki šildymo būdo pakeitimo.
3. Kasacinio teismo praktika dėl vienašališko šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo momento yra nevienoda. Civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017 kasacinis teismas nurodė remtis tik CK 6.390 straipsnio l dalimi dėl pranešimo apie sutarties nutraukimą, nevertinant Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos išimties. Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2006 yra išaiškinęs, kad detalesnių nuostatų CK nėra, todėl šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartims nutraukti taikytinos Šilumos ūkio įstatymo nuostatos, kurios neįtvirtina pareigos pranešti apie sutarties nutraukimą šilumos tiekėjui, nes sutarties nutraukimas siejamas išimtinai su šildymo būdo pakeitimo darbų užbaigimu pripažįstant statinio dalį tinkama naudoti.
4. Pirmosios instancijos teismas taikė Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 104–112, 114, 115, 117–124 punktus, tačiau neįvertino aplinkybės, kad priešieškinio pareiškimo metu šios taisyklės nebegaliojo, neįvertino, kad taisyklės buvo panaikintos bylos nagrinėjimo metu. Apeliacinės instancijos teismas taikė ginčo metu negaliojusių ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 250, 255, 260, 261 ir 263 punktų nuostatas, reglamentuojančias specialią butų (patalpų) šildymo ir karšto vandens sistemų atsijungimo procedūrą, nors turėjo taikyti nuo 2010 m. lapkričio 1 d. galiojančių Taisyklių 133.8 punktą. Teismai negalėjo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I858-13/2014 panaikintais Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 redakcija) 104–112, 114, 115, 117–124 punktais kaip prieštaraujančiais konstituciniam teisinės valstybės principui.
5. Teismai pažeidė rungimosi principą, įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo taisykles, netyrė įrodymų ir nesiaiškino, kokį šilumos energijos kiekį atsakovas faktiškai gavo ginčo laikotarpiu. Vadovaujantis CK 6.317 straipsnio 1 dalimi, CK 6.329 straipsnio 1 dalimi, CK 6.388 straipsnio 1 dalimi, darytina išvada, kad vartotojai privalo sumokėti tik už faktiškai gautą šilumos energijos kiekį. Atsakovas neprivalo įrodinėti, kad energijos negavo. Priešingai – ieškovė privalėjo įrodyti, kad atsakovas gavo šią energiją, tačiau neįrodė, kad faktiškai perdavė atsakovui centralizuotos energijos kiekį, už kurį reikalauja sumokėti. Atsakovas faktiškai suvartotos centralizuotos šilumos energijos dydį įrodinėjo nešildomomis bendro naudojimo patalpomis ir šilumos paskirstymo audito išvada, kuri nustatė, kad ieškovės atsakovui priskirtas šilumos energijos kiekis neatitinka atsakovo faktiškai suvartoto energijos kiekio. Ieškovė šių įrodymų nepaneigė, nepateikė savo atliktų skaičiavimų, kurie patvirtintų jos atlikto šilumos paskirstymo skaičiavimų pagrįstumą ir (arba) paneigtų atsakovo pateiktus įrodymus. Teismai nenurodė motyvų, kodėl nesutiko su atsakovo atlikto audito išvada. Teismas neskyrė ekspertizės, jei abejojo audito išvada, todėl laikytina, kad atsakovas įrodė, jog negavo centralizuotos šilumos energijos kiekio. Teismai nepasisakė dėl įrodymų, kuriais įrodytas ieškovės parinktų šilumos paskirstymo metodų Nr. 4 ir Nr. 5 netinkamumas atsakovo namui. Energetikos audito išvadoje teigiama, kad atsakovo namo šilumos įrenginius atitinka šilumos paskirstymo metodas Nr. 10, jis turėtų būti taikomas vietoj metodo Nr. 5. Ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių parinkto metodo Nr. 5 tinkamumą, todėl teismas, spręsdamas dėl šio metodo, vadovavosi tik prielaidomis.
6. Teismai neįvertino atsakovo argumentų dėl neįtrauktų į šilumos energijos paskirstymą dalies asmeninio naudojimo patalpų. VĮ Registrų centro duomenys įrodo, kad namo rūsyje yra butų savininkų asmeninio naudojimo patalpų (sandėliukų), kurioms nėra priskiriama jokia šilumos energijos dalis, suvartota bendro naudojimo patalpoms šildyti. Rūsyje esančios butų pagalbinės patalpos turėjo būti įtrauktos skirstant šilumą kaip kitos šildomos patalpos. Ieškovė netinkamai skirstė šilumos energiją, nes kaimynų asmeninio naudojimo pagalbinėms butų patalpoms nepriskyrė jokios dalies šilumos energijos, skirtos viso namo bendro naudojimo patalpoms šildyti, jei šios pagalbinės patalpos nešildomos, arba neįtraukė šių patalpų į šildomų butų naudingąjį plotą, jei šios patalpos laikytinos šiltomis patalpomis.
7. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, todėl atsakovas prašo kasacinio teismo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kad šis ištirtų, ar ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gruodžio 25 d. iki 2010 m. lapkričio 11 d.) 263 punktas, nustatantis, kad buto ar kitų patalpų savininkas, kuris savo šilumos įrenginius nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas Taisyklėse ir teisės akte (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis šilumos vartotojas tol, kol neatlieka Taisyklių 262 punkte nurodytų veiksmų, neprieštarauja CK 6.245 straipsnio 5 dalies ir 6.263 straipsnio 3 dalies nuostatoms, CK 6.246 straipsnio 1 dalies normai, CK 6.248 straipsnio 1 dalies normai, CK 6.247 straipsnio 1 dalies normai, CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatai, CK 6.388 straipsnio 1 dalies nuostatai, CK 6.317 straipsnio 1 dalies nuostatai, Vartotojų apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktui. Ieškovė savo reikalavimą grindė nurodyto įstatymo įgyvendinamojo akto nuostatų pažeidimu, todėl, jeigu minėtų taisyklių punktas būtų pripažintas prieštaraujančiu anksčiau nurodytoms įstatymo nuostatoms, tai sudarytų dar vieną pagrindą patenkinti atsakovo priešieškinį.
25. Atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės normų, reglamentuojančių atsijungimą nuo centralizuotos šildymo sistemos, aiškinimo ir taikymo, ir šilumos energijos tiekimo sutarties nutraukimo momento

26. CK 6.390 straipsnis reglamentuoja energijos pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimą ir nutraukimą. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad abonentas, kai pagal energijos pirkimo–pardavimo sutartį jis yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją buitinėms reikmėms, turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją. Daugiabučiame name gyvenantis vartotojas šią teisę gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams.
27. Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 12 d. įstatymu Nr. XI-133 keista straipsnio redakcija) nustatyta, kad šilumos vartotojas, pakeitęs buto (butų), kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, turi teisę nutraukti šilumos ir (ar) karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. Buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas). Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad kai rekonstravus pastatą (inžinerines sistemas) pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Šių butų ir kitų patalpų savininkai energetikos ministro patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nustatyta tvarka šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjams kiekvieną mėnesį sumoka už jiems tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos ir (ar) karšto vandens dalį.
28. Ginčo metu galiojusių Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. Nr. 1-297 įsakymu patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 122 punkte įtvirtinta, kad, baigus pastato ar jo sekcijos (bloko) šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo darbus, pastato, buto ar kitų patalpų savininkas (ar) valdytojas ir šilumos tiekėjas pasirašo jų atjungimo aktą. Taisyklių 123 punkte įtvirtinta, kad pastato ar jo sekcijos (bloko) šilumos vartojimo įrenginiai pripažįstami atjungtais nuo Taisyklių 122 punkte nurodyto atjungimo akto ir susitarimo dėl šilumos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo pasirašymo dienos, jeigu šilumos pirkimo–pardavimo sutartyje nenustatyta kitaip.
29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. sausio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017 nurodė, kad statybą reglamentuojančiais teisės aktais buto šilumos įrenginių atjungimo procedūra reguliuojama tiek, kiek tai susiję su statybos darbų atlikimu ir šiam procesui reikalingų dokumentų išdavimu, t. y. statybą reglamentuojančiuose teisės aktuose yra nustatyta, kaip parengti pastatą, butą atjungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų procesui; šilumos tiekimą ir vartojimą reglamentuojančiais teisės aktais įtvirtinamas pats atsijungimo procesas, t. y. kaip turi būti atsijungta nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, kad būtų užtikrinta šilumos vartotojo teisė pasirinkti jam palankiausią šildymo ir karšto vandens tiekimo būdą ir būtų nepažeisti kitų daugiabučio namo gyventojų, centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų vartotojų, interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 37 punktas).
30. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiamas atsijungimo nuo šildymo sistemos teisėtumo aspektas, t. y. kad atsijungta būtų teisės aktų nustatyta tvarka; nurodoma, kad savininkams įtvirtinta teisė atjungti savo buto, patalpų šildymo sistemos įrenginius nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012); vartotojai, kurie neteisėtai atjungė buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2012; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2012; 2007 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007).
31. Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad 2010 m. rugsėjo 27 d. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), 35 butų gyventojai (iš 50 butų) vykusiame susirinkime patvirtino, jog neprieštarauja, kad atsakovo bute būtų įsirengtas autonominis šildymas ir karšto vandens ruošimo sistemos; atsakovas kreipėsi į Ukmergės rajono savivaldybę, kad būtų leista derinti jo šilumos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą ir prašymą išduoti išvadą dėl buto atjungimo nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemos; 2010 m. spalio 5 d. tarpžinybinė komisija nurodė, kad atjungus atsakovui priklausantį butą nuo pastato šildymo kiti namo butų savininkai nepatirs papildomų išlaidų; atsakovui išduotas projektavimo sąlygų sąvadas ir techninės sąlygos; atsakovas 2011 m. birželio 25 d. užpildė deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą; antstolis konstatavo, kad atsakovo butas 2011 m. birželio 27 d. yra atjungtas nuo centrinio šildymo; Nekilnojamojo turto registre įrašas apie atsakovo buto šildymo būdo pakeitimą įregistruotas 2012 m. spalio 26 d.
32. Kasacinis teismas, spręsdamas dėl atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos momento, yra nurodęs, kad deklaracija apie statybos darbų užbaigimą yra vienašalis aktas, tuo tarpu šilumos ir karšto vandens tiekimo sutartys yra dvišalis sandoris, kuriam nutraukti yra būtina abiejų šalių valia. Taigi net ir tuo atveju, kai šilumos įrenginiams atjungti nuo centralizuoto šildymo sistemos galiojo supaprastinta procedūra ir deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą galėjo užpildyti vienvaldiškai statytojas, šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutartys galėjo būti nutraukiamos tik statytojui (šilumos energijos vartotojui) informavus energijos tiekimo įmonę apie pageidaujamą nutraukti sutartį, kaip tai įtvirtina minėtos Civilinio kodekso nuostatos. Atitinkamai nėra teisinio pagrindo teigti, kad vien deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą užpildymo faktas yra pakankamas pagrindas pripažinti sutartį nutraukta, nes jei apie tokį sutarties nuraukimo pagrindą nepranešama energijos tiekimo įmonei, ji apie tai nežino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 39 punktas). Kasacinis teismas nurodė, kad nors šildymo būdo pakeitimo fakto išviešinimas Nekilnojamojo turto registre nėra tapatus vienašaliam pranešimui apie energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą (CK 6.390 straipsnio 1 dalis), tuo atveju, kai nė viena iš ginčo sutarties šalių neįrodinėja, kad šilumos tiekėjai apie sutarties nutraukimą tapo ar turėjo tapti žinoma anksčiau, negu duomenys apie šilumos būdo pakeitimą buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, spręstina, kad teisėto atsijungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo momentu laikytinas šio fakto išviešinimas Nekilnojamojo turto registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 40, 43 punktai).
33. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. Nr. 1-297 įsakymu patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 122, 123 punktais, konstatavo, kad buto šilumos įrenginiai pripažįstami atjungtais nuo šilumos įrenginių pripažinimo atjungtais akto pasirašymo datos, o tokio akto nesant, padarė išvadą, kad buto įrenginių atjungimas nuo centralizuoto šilumos tiekimo yra neteisėtas, o ginčo šalių šilumos tiekimo santykiai iki 2012 m. birželio 30 d. nebuvo nutrūkę. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada.
34. Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, kad atsakovas su šilumos tiekėja nepasirašė šilumos vartojimo įrenginių atjungimo akto (kaip to reikalavo ginčo metu galiojusių Taisyklių 122 punktas). Teismai taip pat nenustatė, kad atsakovas kreipėsi į ieškovę, informuodamas apie sutarties nutraukimą, kaip yra įtvirtinta CK 6.390 straipsnio 1 dalyje.
35. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų nustatytas teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes, šios nutarties 30, 32 punktuose aptartą kasacinio teismo praktiką, pagal kurią šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutartys gali būti nutraukiamos tik statytojui (šilumos energijos vartotojui) informavus energijos tiekimo įmonę apie pageidaujamą nutraukti sutartį, į tai, kad, atsakovui nepranešus apie energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą šilumos tiekėjui, teisėto atsijungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo momentu laikytinas šio fakto išviešinimas Nekilnojamojo turto registre, kad ieškovė prašo priteisti iš atsakovo skolą už šildymą, susidariusią iki 2012 m. birželio 30 d., t. y. už laikotarpį, kai atsakovas įstatymų nustatyta tvarka dar nebuvo nutraukęs su ieškove sudarytos šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties, neturi teisinio pagrindo sutikti su atsakovo kasacinio skundo argumentu, kad nuo atsakovo užpildytos deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą ieškovės ir atsakovo šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis laikytina nutraukta.
36. Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismų išvada, kad atsakovo skola už šildymą susidarė nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d.; kad atsakovo priešieškinio reikalavimas dėl sutarties pripažinimo nutraukta nuo 2011 m. birželio 25 d. atmestas pagrįstai.
37. Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais atsakovo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas taikė Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 104–112, 114, 115, 117–124 punktus, neįvertinęs to, kad taisyklės buvo panaikintos bylos nagrinėjimo metu, o apeliacinės instancijos teismas taikė ginčo metu negaliojusius ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 250, 255, 260, 261 ir 263 punktus, reglamentuojančius specialią butų (patalpų) šildymo ir karšto vandens sistemų atsijungimo procedūrą.
38. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos teisėtumo, vadovavosi Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 121, 122 punktais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I438-35/2012 sprendė dėl šios redakcijos 210–218 punktų atitikties įstatymų reikalavimams. Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo taikytų Taisyklių punktai nebuvo pripažinti negaliojančiais, o Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2008 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 4-617 redakcija) pirmosios instancijos teismas netaikė. Šios redakcijos Taisyklių, priešingai nei teigia atsakovas, netaikė ir apeliacinės instancijos teismas, kadangi pastarasis pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai.
39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 31 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I858-13/2014 sprendė dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 redakcija) 104–112, 114, 115, 117–124 punktų nuostatų atitikties įstatymams. Šios redakcijos Taisyklių nuostatos nagrinėjamam ginčui nebuvo taikytos, todėl nepagrįstais pripažintini atsakovo argumentai, kad teismai taikė Taisyklių nuostatas, kurios administracinių teismų buvo pripažintos negaliojančiomis.

Dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą

40. Atsakovas prašė kasacinio teismo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas įvertinti, ar 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 263 punktas (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija), nustatantis, kad buto ar kitų patalpų savininkas, kuris savo šilumos įrenginius nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas Taisyklėse ir teisės akte (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis šilumos vartotojas tol, kol neatlieka Taisyklių 262 punkte nurodytų veiksmų, neprieštarauja CK 6.245 straipsnio 5 daliai, CK 6.263 straipsnio 3 daliai, CK 6.246 straipsnio 1 daliai, CK 6.248 straipsnio 1 daliai, CK 6.247 straipsnio 1 daliai, CK 6.249 straipsnio 1 daliai, CK 6.388 straipsnio 1 daliai, CK 6.317 straipsnio 1 daliai ir Vartotojų apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktui.
41. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Taisyklių teismai ginčo santykiams netaikė, nes jos ginčui aktualiu laikotarpiu nebegaliojo. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje citavo kasacinio teismo nutartis, priimtas galiojant nurodytai Taisyklių redakcijai, tačiau iš nutarties turinio nėra pagrindo spręsti, kad teismas, vertindamas pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovo atsijungimo nuo šildymo sistemos teisėtumą, visa apimtimi vadovavosi nutartyse suformuluotomis taisyklėmis.
42. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovas prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Taisyklių redakcijos, kurios nuostatos nebuvo taikomos nagrinėjamoje byloje, netenkina šio atsakovo prašymo. 

Dėl karšo vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokesčio

43. Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų nuosavybės teisę, butų ir kitų patalpų savininkų teises ir pareigas, naudojantis bendrąja daline nuosavybe, ir šios nuosavybės teisės įgyvendinimą reglamentuoja CK 4.82–4.85 straipsniai. Pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės atveju egzistuoja du nuosavybės teisės objektai: bendrosios nuosavybės teisės dalis, kuri yra individualus konkretaus bendraturčio nuosavybės teisės objektas, ir daiktas (turtas), kuris yra visų bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas. Daiktas, kuris yra visų bendraturčių nuosavybė, valdomas ir naudojamas jų sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis).
44. Daugiabučio namo šildymo sistema bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso butų ir kitų patalpų savininkams (CK 4.82 straipsnio 1 dalis). Butų ir kitų patalpų savininkai bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti (CK 4.83 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 4.76 straipsnio nuostatą kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas.
45. Pareiga išlaikyti name esančias bendro naudojimo patalpas ir proporcingai savo turto daliai apmokėti išlaidas bendro naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti taikytina ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendros šildymo sistemos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015).
46. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad daugiabučio namo butų savininkai turi dvejopą padėtį šilumos energijos vartojimo atžvilgiu. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių, yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Kaip vartotojas, abonentas turi sumokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama bendrosioms patalpoms šildyti. Visa energija, tiekiama į namą, turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų, kita (bendrų patalpų šildymas, karšto vandens temperatūros palaikymas) dalis turi būti apmokėta kaip namo savininkų. Ši dalis tarp bendraturčių paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), proporcingai savo daliai, taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004; 2009 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2009; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012; 2016 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-313/2016, 14 punktas).
47. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį tuo atveju, jei pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisydamas to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos.
48. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. Nr. 1-297 įsakymu patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 227.2 punkte (2011 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. 1-191 redakcija) įtvirtinta daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininko – buitinio karšto vandens vartotojo pareiga laiku atsiskaityti už patiektą karštą vandenį, šilumos energiją karšto vandens temperatūrai ir cirkuliacijai palaikyti bei kitas karšto vandens tiekėjo suteiktas paslaugas.
49. Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. sausio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, aiškindama šios nuostatos taikymą, yra nurodžiusi, kad pareiga mokėti už karšto vandens temperatūros palaikymą (cirkuliaciją) nustatyta tiems asmenims, kurių naudojami šildymo prietaisai yra prijungti prie karšto vandens sistemos ir kurie naudojasi karšto vandens tiekėjo suteikta paslauga, nes karšto vandens temperatūros palaikymo mokestį šilumos vartotojai moka todėl, kad, karštam vandeniui cirkuliuojant daugiabučio namo karšto vandens vamzdynais, bet kada atsukus karšto vandens čiaupą, iš karto bėgtų karštas, o ne šaltas vanduo. Kadangi cirkuliuodamas karštas vanduo atiduoda dalį šilumos, todėl jis nuolat turi būti pašildomas iki reikiamos temperatūros, t. y. turi būti palaikoma karšto vandens temperatūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 49 punktas). Šioje nutartyje teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad daugeliu atvejų pagal senos statybos inžinerinių sistemų tipinę konstrukciją nėra techninių galimybių visiškai eliminuoti į atsijungusių nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkų patalpas bei bendrojo naudojimo patalpas patenkantį pastato karšto vandens temperatūros palaikymo sistemos energijos kiekį, todėl nėra teisinio pagrindo ir visiškai atleisti daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkus nuo pareigos mokėti už karšto vandens temperatūros palaikymą, kaip daugiabučio namo inžinerinės konstrukcijos padarinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 56 punktas). Kasaciniame skunde atsakovas neteigia, kad teismai netinkamai vertino pastato inžinerines konstrukcijas.
50. Priešieškiniu atsakovas prašė įpareigoti ieškovę perskaičiuoti mokėjimus už atsakovui priskirtos šilumos karšto vandens temperatūrai palaikyti nuo 2011 m. birželio iki 2014 m. gruodžio 31 d. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje teismų padarytą išvadą, kad šalių šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo nutraukta nuo 2011 m. birželio 25 d., kad mokesčius už šildymą ieškovė skaičiavo iki 2012 m. birželio, kad pagal aptartą teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo formuojamą praktiką nėra teisinio pagrindo visiškai atleisti daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkus nuo pareigos mokėti už karšto vandens temperatūros palaikymą, kaip daugiabučio namo inžinerinės konstrukcijos padarinį, daro išvadą, kad teismai pagrįstai atmetė atsakovo priešieškinio reikalavimą įpareigoti ieškovę perskaičiuoti mokėjimus už atsakovui priskirtą šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti nuo 2011 m. birželio iki 2014 m. gruodžio 31 d., kadangi iki 2012 m. spalio 26 d. mokėti už karšto vandens temperatūros palaikymą atsakovas privalėjo kaip šilumos vartotojas, o po 2012 m. spalio 26 d. (įrašo viešame registre apie pakeistą šildymo būdą) – kaip daugiabučio namo inžinerinės konstrukcijos bendraturtis.

Dėl bendraturčio pareigos mokėti už nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį, šilumos paskirstymo metodo tinkamumo, įrodymų vertinimo

51. Atsakovas priešieškiniu, be kita ko, prašė pripažinti ieškovės atliktą šilumos energijos paskirstymą neteisėtu ir įpareigoti ieškovę perskaičiuoti atsakovo butui patiektos centralizuotos šilumos energijos paskirstymą pagal tinkamiausią šilumos paskirstymo metodą Nr. 10 arba Nr. 5 nuo 2011 m. birželio iki 2014 m. gruodžio 31 d., įvertinant autonominiu būdu šildomą atsakovo butą ir bendro naudojimo patalpas; iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą neapskaitytam ir (arba) neteisėtai apskaitytam karštam vandeniui paruošti.
52. Atsakovas kasaciniame skunde nurodė, kad bylą nagrinėję teismai nepasisakė dėl jo reikalavimo iš jam priskirtų mokėtinų sumų atimti šilumos energijos kiekį, priskirtą nepaskirstytam ir (arba) neteisėtai paskirstytam karštam vandeniui paruošti.
53. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant bendraturčio pareigą mokėti už nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį, yra nurodyta, kad nepaskirstytasis karšto vandens kiekis – viršijantis leistinas apskaitos prietaisų paklaidas skirtumas tarp geriamojo vandens karštam vandeniui paruošti kiekio, išmatuoto daugiabučio namo įvade, ir butų karšto vandens skaitiklių rodmenų sumos (Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 19 dalis). Tam, kad būtų galima tiksliai apskaičiuoti skirtumą tarp šilumos kiekio, kurį sunaudoja konkretūs daugiabučio namo vartotojai, besinaudojantys centralizuoto karšto vandens tiekimo sistema, ir šilumos kiekio, kuris sunaudojamas bendroms daugiabučio namo reikmėms, pastate turi būti įrengti teisės aktų reikalavimus atitinkantys apskaitos prietaisai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 65 punktas). Nurodytoje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija suformulavo teisės aiškinimo taisyklę – kol daugiabučiame name nėra įrengti teisės aktų reikalavimus atitinkantys apskaitos prietaisai, leidžiantys apskaičiuoti faktiškai sunaudotą ir karšto vandens vartotojams nepaskirstytą šilumos kiekį, remiantis Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatomis, šilumos tiekėjas neturi teisinio pagrindo paskirstyti šilumos kiekio už nepaskirstytą karštą vandenį visiems daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams kaip karšto vandens tiekimo sistemos bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 69 punktas). Nurodytoje byloje šilumos tiekėjui neįrodžius aplinkybės, kad jis įvykdė teisės aktų reikalavimus įrengti apskaitos prietaisus, leidžiančius apskaičiuoti faktiškai sunaudotą ir karšto vandens vartotojams nepaskirstytą šilumos kiekį, teismas įpareigojo atsakovą atlikti ieškovams patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą, iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 70 punktas).    
54. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas netyrė aplinkybių, susijusių su ieškovės galimybe apskaičiuoti faktiškai sunaudotą ir karšto vandens vartotojams nepaskirstytą šilumos kiekį, nesiaiškino, ar ieškovė yra įvykdžiusi teisės aktų reikalavimus įrengti atitinkamus apskaitos prietaisus, leidžiančius apskaičiuoti faktiškai sunaudotą ir karšto vandens vartotojams nepaskirstytą šilumos kiekį.
55. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad kiekvienas daugiabučio namo buto savininkas yra namo bendrųjų konstrukcijų bei bendro naudojimo patalpų bendraturtis ir atsakingas už jų tinkamą priežiūrą ir išsaugojimą. Bendrųjų namo konstrukcijų ir patalpų atžvilgiu jis turi tas pačias prievoles kaip ir kiti butų savininkai, nepriklausomai nuo to, kad savo butą atjungė nuo centralizuotai tiekiamo šildymo. Butų savininkai susiję bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomomis patalpomis, juos sieja tarpusavio teisės ir pareigos ir bendraturtis, atsijungęs nuo centralizuoto šildymo sistemos, kaip kiekvienas kitas bendraturtis, proporcingai savo daliai atsako šilumos tiekėjui už namo bendroms reikmėms tiekiamą ir bendro naudojimo patalpoms šildyti sunaudojamą energiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015).
56. Atsakovas įrodinėjo, kad šilumos tiekėjos taikytas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nebėra šilumos energijos vartotojas, yra parinktas netinkamai. Šiems teiginiams pagrįsti atsakovas pateikė MB „Statybos inžineriniai sprendimai“ gyvenamojo buto Ukmergėje, (duomenys neskelbtini), energijos paskirstymo ir suvartojimo audito aktą, kuriuo įrodinėjo, kad atsakovo namo šilumos įrenginius atitinka šilumos paskirstymo metodas Nr. 10 ir kuris turėtų būti taikomas ginčo atveju. Netinkamą šilumos paskirstymą atsakovas grindė ir tuo, kad teismai neįvertino atsakovo argumentų ir pateiktų įrodymų dėl dalies daugiabučio namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpų neįtraukimo į šilumos paskirstymą.
57. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad šilumos paskirstymo metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Vadovaujantis Civilinio kodekso 4.85 straipsnio bei Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, sprendimas dėl šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo priimamas daugiabučio namo bendraturčių daugumos sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-916/2016, 25 punktas).
58. Paskirstymo metodai rengiami ir taikomi, kai visi pastato vartotojai prijungti prie centralizuoto šildymo sistemos. Daliai vartotojų atsijungus nuo centralizuoto šildymo sistemos, paskirstymo metodas papildomas metodu, leidžiančiu apskaičiuoti šilumos dalį, suvartotą daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisant to, kokiu būdu šildomos vartotojui priklausančios patalpos (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. O3-121 patvirtintų Šilumos paskirstymo metodų rengimo ir taikymo taisyklių  9 punktas).
59. Pastato bendraturčiams nepriėmus sprendimo dėl šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo, šilumos paskirstymo metodą, labiausiai atitinkantį pastato šildymo ir karšto vandens sistemos tipą bei šilumos pirkimo-pardavimo vietoje ir (ar) ties tiekimo-vartojimo riba įrengtus atsiskaitomuosius šilumos apskaitos prietaisus, iš Komisijos rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų parenka šilumos tiekėjas (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis).
60. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pareiga tinkamai paskirstyti vartotojams name suvartotą šilumos kiekį tenka būtent šilumos tiekėjui, o vartotojas turi teisę reikalauti tinkamo šios šilumos tiekėjo pareigos vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-701/2015).
61. Teisėjų kolegija nurodo, kad pasikeitus faktinėms aplinkybėms ir daugiabučio namo šilumos vartotojui (ajms) atsijungus nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos, šilumos tiekėjas turi pareigą, kylančią iš Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio, užtikrinti tokio šilumos paskirstymo metodo taikymą, kuris atitinka pasikeitusią faktinę šilumos vartotojų daugiabučiame name padėtį, o jeigu jis tokios pareigos nevykdo, šilumos vartotojas gali įrodinėti netinkamo šilumos paskirstymo metodo taikymą ir reikalauti tinkamo šilumos paskirstymo metodo parinkimo.
62. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo daugiabučio namo bendraturčiai nepriėmė sprendimo pakeisti šilumos paskirstymo metodą, būtent dėl šios priežasties pripažino nepagrįstais atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas atmetė priešieškinio reikalavimą pripažinti ieškovės atliktą šilumos energijos paskirstymą neteisėtu ir įpareigoti ieškovę perskaičiuoti atsakovo butui patiektos centralizuotos šilumos energijos paskirstymą pagal tinkamiausią šilumos paskirstymo metodą, įvertinant autonominiu būdu šildomą atsakovo butą ir bendro naudojimo patalpas; iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą neapskaitytam ir (arba) neteisėtai apskaitytam karštam vandeniui paruošti.
63. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais atsakovo kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovo pateiktų įrodymų ir išdėstytų argumentų, susijusių su, jo manymu, netinkamai priskirto šilumos kiekio paskirstymu ir netinkamai taikytu šilumos paskirstymo metodu, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netyrė įrodymų ir nesiaiškino, kokį šilumos energijos kiekį atsakovas faktiškai gavo ginčo laikotarpiu, neišnagrinėjo šių apeliacinio skundo argumentų, t. y. nepatikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo dėl anksčiau aptartų atmestų priešieškinio reikalavimų.
64. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovo priešieškinio reikalavimą teismas pripažino nepagrįstu remdamasis vieninteliu argumentu – kad atsakovo daugiabučio namo bendraturčiai nepriėmė sprendimo pakeisti šilumos paskirstymo metodą, tačiau netyrė ir nesiaiškino, ar nuo 2012 m. spalio 26 d., kai atsakovas viešame registre įregistravo buto šildymo sistemos būdo pakeitimo faktą, ieškovė pakeitė daugiabučiam namui taikomo šilumos paskirstymo metodą, t. y. kaip buvo skirstoma šiluma atsakovui atsijungus nuo centralizuoto šildymo sistemos, koks šildymo metodas buvo taikomas ir ar jis buvo tinkamiausias, atsižvelgiant į tai, kad ne visi daugiabučio namo butai buvo šildomi iš centrinio šildymo sistemų.
65. CPK 331 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus: įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi teisę neanalizuoti tik tų apeliacinio skundo argumentų, kurie visiškai nesusiję su byla, tačiau kiekvienu atveju atsisakymas analizuoti apeliacinio skundo argumentus turi būti motyvuotas. Motyvuota nutartimi galima pripažinti tik tokią apeliacinės instancijos teismo nutartį, kurioje argumentuotai įvertinti visi, t. y. tiek faktiniai, tiek ir teisiniai, apeliacinio skundo argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1181/2003; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2008).
66. Atsižvelgdama į tai, kas aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl atsakovo aptarto priešieškinio reikalavimo pagrįstumo padarė neištyręs byloje esančių įrodymų visumos, neišnagrinėjęs atsakovo apeliacinio skundo argumentų, o atsakovo priešieškinio reikalavimo perskaičiuoti atsakovo butui patiektos centralizuotos šilumos energijos paskirstymą iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą neapskaitytam ir (arba) neteisėtai apskaitytam karštam vandeniui paruošti, apskritai nenagrinėjo, dėl jo nepasisakė. Tokią procesinę situaciją teisėjų kolegija vertina kaip proceso teisės normų, įpareigojančių teismą išnagrinėti visus pareikštus reikalavimus ir priimti dėl jų sprendimą, pažeidimą, sudarantį pagrindą bylos dalį grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 302 straipsnis, 265 straipsnis).
67. Nustatyti proceso teisės normų pažeidimai lėmė neteisėtos ir nepagrįstos nutarties dalies priėmimą, todėl sudaro pagrindą pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį; panaikinti nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas atsakovo priešieškinio reikalavimas pripažinti ieškovės atliktą šilumos energijos paskirstymą neteisėtu ir įpareigoti ieškovę perskaičiuoti atsakovo butui patiektos centralizuotos šilumos energijos paskirstymą pagal tinkamiausią šilumos paskirstymo metodą nuo 2012 m. spalio 26 d. (įrašo Nekilnojamojo turto registre apie atsakovo buto šildymo būdo pakeitimą) iki 2014 m. gruodžio 31 d., įvertinant autonominiu būdu šildomą atsakovo butą ir bendro naudojimo patalpas; iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą neapskaitytam ir (arba) neteisėtai apskaitytam karštam vandeniui paruošti, ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

68. Kasaciniame teisme su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos sudaro 7,84 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).
69. Kasaciniam teismui nutarus perduoti bylos dalį nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, šalių kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 98  straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 29 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo dalis, kuria atmestas atsakovo A. A. priešieškinio reikalavimas pripažinti ieškovės atliktą šilumos energijos paskirstymą neteisėtu ir įpareigoti ieškovę perskaičiuoti atsakovo butui patiektos centralizuotos šilumos energijos paskirstymą pagal tinkamiausią šilumos paskirstymo metodą nuo 2012 m. spalio 26 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., įvertinant autonominiu būdu šildomą atsakovo butą ir bendro naudojimo patalpas; iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą neapskaitytam ir (arba) neteisėtai apskaitytam karštam vandeniui paruošti, ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Birutė Janavičiūtė

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                          Janina Januškienė

Dalia Vasarienė