Administracinė byla Nr. I-3041-739/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03145-2018-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1;    51.5; 55.1.3

(S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

                S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 5 d.

  Panevėžys

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalia Pranckienė,

sekretoriaujant Virginijai Kriukovienei,

dalyvaujant pareiškėjui A. J.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, ir prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Marijampolės PN), 220 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. 

Pareiškėjas skunde (b. l. 2–8) nurodė, kad jis nuo 2009 spalio 22 d. iki 2018 gruodžio 27 d. buvo laikomas Marijampolės PN netinkamomis sąlygomis. Nuo 2009 spalio 22 d. iki 2013 spalio 27 d. jis buvo laikomas 7-to būrio 3-os sekcijos gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 30 kv. m, joje laikoma daugiau nei 15 asmenų, iki 18 asmenų, laisvą plotą dar labiau mažino baldai, nebuvo užtikrinta teisės normose nustatyta minimalaus gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui – 3,6 kv. m. Dėl per didelio žmonių skaičiaus kildavo konfliktai, grįžus iš darbo nebuvo galima pailsėti. Miegamųjų būklė buvo baisi, sienos, lubos, grindys neremontuotos apie 20 metų. Dirbtinis ir natūralus apšvietimas neatitiko reikalavimų, dėl to pablogėjo regėjimas, jam išrašė akinius. Gyvenamosiose patalpose drėgmė viršijo higienos normos reikalavimus, dėl to patalpose buvo drėgna, buvo pelėsiai ant sienų, rūbai krepšiuose drėko, o pataisos namai neaprūpino drabužių spinta – buvo tik viena spinta, tačiau visų drabužiai į ją netilpo. Oro temperatūra šaltuoju metų laiku buvo tik 13–14 °C. Visose patalpose buvo tarakonų, graužikų, blakių. Blakės kandžiojo, su šia problema nebuvo pakankamai kovojama. Nebuvo laikomasi švaros ir nebuvo išduodamos dezinfekavimo priemonės, kalintys asmenys jas privalėjo įsigyti už savo lėšas. Dažai grindims taip pat buvo perkami už savo lėšas, kad būtų žmoniškesnė aplinka. Čiužiniai, antklodės ir pagalvės buvo išduodami seni, sudėvėti, purvini, be specialių patvarių užvalkalų, vata viduje sukritusi, čiužiniai – ir aprūdiję. Nurodė, kad 200 žmonių buvo skirtos 2 virtuvėlės po 10–11 kv. m, taigi 100 žmonių buvo 1 virtuvėlė, grįžus po darbo esant tokiam žmonių skaičiui virtuvėlėje pasigaminti ką nors neįmanoma. Virtuvės patalpos ir įrenginiai antisanitarinės būklės, virtuvės patalpose nedarytas remontas mažiausiai 20 metų. Virtuvėje buvo tarakonų ir blakių. 200 žmonių buvo 2 tualetai, kiekviename tualete po 3 unitazus ir 3 pisuarus, dėl to reikėdavo laukti eilėse. Tualetai buvo neremontuoti 20 metų. Tualetuose sėdimų vietų kabinos įrengtos be durų. Priešais unitazus 1,5 m atstumu buvo įrengti pisuarai, taigi priešais šlapindavosi kitas asmuo. Vienoje prausykloje buvo 6 kranai, ir kitoje prausykloje 6 kranai, todėl tekdavo stovėti eilėse. Prausykloje nebuvo karšto vandens. 200 žmonių virtuvėje pastatyta 1 skalbimo mašina. Išsiskalbti pavykdavo tik per stebuklą. Šaltuoju metų laiku praktiškai nebuvo kur išsidžiovinti išskalbtus drabužius, nes 18 kv. m džiovykloje 200 žmonių neįmanoma juos sutalpinti. Nurodė, kad 2013 spalio mėn. apie 23–27 d. jis buvo perkeltas į 9-to būrio 9-tą sekciją, kurioje buvo laikomas iki 2014 m. Šiame būryje situacija faktiškai buvo analogiška, kaip ir 7-tame būryje: gyvenamojo ploto pažeidimai, perteklinis žmonių skaičius, tų pačių higienos normų reikalavimų pažeidimai, kiti pažeidimai, kaip ir 7-tame būryje. 2014 m. jis buvo perkeltas į 4-to būrio 7-tą sekciją. Teigė, kad šiame būryje buvo tokios pačios gyvenimo sąlygos, kaip ir 7-tame būryje, tik akcentuotina, kad 4-tame būryje 7-tos sekcijos gyvenamosiose patalpose nuo 2014 m. spalio mėn. pabaigos buvo 18–20 asmenų, o patalpos plotas buvo apie 40 kv. m. 3–7-to būrių lokaliniame sektoriuje buvo bendro naudojimo pasivaikščiojimo kiemelis, kurio dydis apie 300 kv. m, o minėtuose būriuose buvo 400 žmonių. Patikrinimų metu visiems kiemelyje išsirikiavus, kiemelis būdavo pilnas žmonių. Tad nebuvo galima laisvai judėti. Be to, buvo leidžiama pasivaikščioti tik 3 val. po darbo.  Pareiškėjas nurodė, kad dėl tokių laikymo sąlygų jis patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, paranojos pasireiškimą, regos sugadinimą. Neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 220 000 Eur suma, kurią prašė priteisti iš atsakovės. Pareiškėjas prašė teismą vadovautis ir byloje taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą 10 metų ieškinio senaties terminą, kadangi bausmės laikas yra ištisinis. Nurodė, kad atsakovės atstovas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, teigė, pagal Konvenciją kalinimas nežmoniškomis sąlygomis prilygsta genocidui ir kankinimui, tokiems atsakovo veiksmams negali būti taikomas sutrumpintas senaties terminas, kadangi bausmės laikas buvo ištisinis, taip pat ir jo teisės buvo pažeidinėjamos ištisai ir nepertraukiamai. Taip pat nurodė, kad jis todėl ilgą laiką nesikreipė į teismą dėl savo teisių pažeidimo, kadangi bijojo, kad su juo bus susidorota. Atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą į skundą (b. l. 98–99) pareiškėjas prašė teismą vadovautis ir taikyti 10 metų ieškinio senaties terminą ir teigė, kad atsakovės atstovo veiksmams negali būti taikomas sutrumpintas 3 ieškinio senaties terminas. Teigė, kad atsakovės atstovas sąmoningai slėpė ir nutylėjo 7-to būrio 3-os sekcijos ir 9-to būrio 9-tos sekcijos tikrąją padėtį, prašė teismą tai vertinti kaip nepilnai pateiktą arba sąmoningai slepiamą informaciją. Teigė, pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 vienam kalinčiam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m laisvo judėjimo ploto. Teigė, kad atsakovės atstovas specialiai pateikė teismui nespalvotas fotografijas, kad nesimatytų tikra gyvenamųjų patalpų būklė, kuri yra tragiška. Tualetai ir prausyklos yra ne pareiškėjo lokaliniame sektoriuje, kuriame jis gyvena, taip atsakovės atstovas bando nuslėpti tikrą kritinę padėtį. Nurodė, kad lokaliniame sektoriuje buvo apie 400 žmonių, todėl pasivaikščiojimo kiemelis savo išmatavimais neatitiko numatytų standartų ir pasivaikščioti buvo neįmanoma, kai daugiau nuteistųjų išeidavo į lauką. Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo reikalavimus ir prašė skundą tenkinti. Teigė, kad jeigu jis būtų parašęs skundą anksčiau, su juo būtų seniai susidoroję. Po to, kai 2018 m. gruodžio 27 d. išsiuntė skundą į teismą, darbe tapo nebereikalingas, ir teko išeiti iš darbo. Dėl to jis nesikreipė į teismą anksčiau.

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančių Marijampolės pataisos namų atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą Marijampolės pataisos namams pranešta tinkamai (b. l. 82). Byla išnagrinėta nedalyvaujant Marijampolės PN atstovui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalis). Atsakovės atstovas  atsiliepimu į skundą (b. l. 15–23) nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime  atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas Marijampolės pataisos namuose buvo laikomas 4-to būrio 7-toje gyvenamojoje patalpoje, nurodė, koks buvo šios patalpos plotas, kiek joje buvo įrengta miegamųjų vietų. Paaiškino, kad pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje. Teigė, kad Marijampolės PN patalpos yra nuolat tikrinamos ne tik Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atstovų, bet ir nuolat stebimos, prižiūrimos specialisto, kuris paskirtas prižiūrėti tam tikrą būrį, bei Ūkio skyriaus specialistų, kurie esant gedimams ar atsiradus patalpos remonto poreikiui, skubiai atlieka defektų šalinimo, remonto darbus, daiktų remontą. Marijampolės PN dėl dezinsekcijos yra sudarę sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Dezinfa“. Nurodė, kad pareiškėjas dėl patalpų atitikties higienos normoms į Marijampolės PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, kurios galėjo patikrinti patalpų būklę, nesikreipė. Pažymėjo, kad pareiškėjui 2016 m. gruodžio 16 d. buvo skirta antklodė ir pagalvė, ir pareiškėjas pretenzijų neturėjo. Pareiškėjas nesikreipė į Marijampolės PN Ūkio skyriaus darbuotoją ar prižiūrintį specialistą dėl to, kad reikia dezinfekuoti minkštąjį inventorių. Nurodė, kad Marijampolės PN veikia skalbykla, kuria nuteistieji gali naudotis pagal grafiką, kad nuteistiesiems 4-būryje tame yra suteikta skalbimo mašina. Atsiliepime ir 2019 m. vasario 18 d. rašte Nr. 9/07-2068 „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 85) pateikė duomenis apie sanitarinių įrenginių skaičių 4-to būrio sanitariniame mazge, pažymėjo, kad šiuo sanitariniu mazgu naudojosi tik 4-to būrio nuteistieji, ir nurodė, kad visas minkštasis inventorius ir užvalkalai yra nuolat skalbiami ir naujai atvykusiems nuteistiesiems išduodami iš skalbyklos. Šiame rašte „Dėl duomenų pateikimo“ nurodė, kad pareiškėjui išduotas čiužinys nebuvo susidėvėjęs, ir pažymėjo, kad pareiškėjas nesikreipė į Ūkio skyriaus darbuotoją ar prižiūrintį specialistą dėl to, kad reikia išduoti naują čiužinį. Atsiliepime prašė pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už ilgesnį negu 3 metų laikotarpį, t. y. iki 2015 m. gruodžio 27 d., taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos atsakovės atstovas atsiliepime teigė, kad pareiškėjas nenurodė, kokius išgyvenimus jis asmeniškai patyrė, kokiais faktais ta žala pasireiškė ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys. Be to, Marijampolės PN nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, tad neteisėtų veiksmų neatliko, o nenustačius bent vienos iš būtinų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla prievolė atlyginti žalą.

Teismas

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose, atlyginimo.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jis buvo laikomas Marijampolės pataisos namuose laikotarpiu nuo 2009 spalio 22 d. iki 2018 gruodžio 27 d. netinkamomis sąlygomis, ir prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą už minėtą laikotarpį. Atsakovės atstovas atsiliepime neginčijo, kad pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės pataisos namuose visą pareiškėjo nurodytą laikotarpį. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės pataisos namuose visą pareiškėjo nurodytą laikotarpį nuo 2009 spalio 22 d. iki 2018 gruodžio 27 d. Atsakovei atstovaujantys Marijampolės PN, vadovaudamiesi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, byloje (b. l. 16) prašė pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už ilgesnį negu 3 metų laikotarpį, t. y. iki 2015 m. gruodžio 27 d. (iki kreipimosi į teismą dienos (b. l. 9)), taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas prašė netaikyti sutrumpinto 3 metų ieškinio senaties termino, skunde (b. l. 7), atsikirtime (b. l. 98) ir teismo posėdžio metu motyvuodamas tuo, kad atsakovės atstovas pažeidė Konvencijos 3 straipsnį, pagal Konvenciją kalinimas nežmoniškomis sąlygomis prilygsta genocidui ir kankinimui, tokiems atsakovo veiksmams negali būti taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas dėl to, kad bausmės laikas buvo ištisinis ir jo teisės buvo pažeidinėjamos ištisai ir nepertraukiamai (tad turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas 10 metų ieškinio senaties terminas), taip pat motyvuodamas tuo, kad jeigu jis būtų parašęs skundą anksčiau, tai su juo būtų seniai susidoroję, teigė, kad po to, kai 2018 m. gruodžio 27 d. jis išsiuntė skundą į teismą, darbe tapo nebereikalingas, ir teko išeiti iš darbo. 

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2018 m. kovo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1794-624/2018), pažymi, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į gyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Atsižvelgiant į tai, teisiniams viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo santykiams taikytinos nacionalinės teisės nuostatos (taip pat ir reglamentuojančios senaties termino taikymą).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad nagrinėjant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo, kuris yra taikomas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo,  įskaitant ir ginčus pagal nuteistųjų skundus dėl netinkamų kalinimo sąlygų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr.  A-1163-520/2018 ir kt.). Tai reiškia, kad reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos.

Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Marijampolės pataisos namuose sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuojama, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Dėl šių priežasčių nuo to momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų aiškinimą (pvz., žr., 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3710-552/2018, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015). Pareiškėjas, nuo 2009 spalio 22 d. iki 2018 gruodžio 27 d. laikytas Marijampolės pataisos namuose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų. Paskutinė diena skundui paduoti dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2009 m. lapkričio 25 d.  buvo 2012 m. lapkričio 25 d., dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2010 m. gruodžio 1 d. buvo 2013 m. gruodžio 1 d. ir t. t. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018). Tokiu būdu yra skaičiuojamas terminas skundui paduoti dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo, esant tęstiniam pažeidimui. 

Remiantis tuo, kas aukščiau išdėstyta, pareiškėjo argumentai, kad neturi būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, kad reikia vadovautis CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bendruoju 10 metų ieškinio senaties terminu, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, Marijampolės pataisos namuose jis buvo laikomas nuo 2009 spalio 22 d. netinkamomis sąlygomis (b. l. 2, 7), o iš bylos duomenų nustatyta, kad skundą dėl žalos atlyginimo teismui per pašto įstaigą jis išsiuntė 2018 m. gruodžio 27 d. (b. l. 9), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimų jo teisių pažeidimų ir praleido CK 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą pateikti skundui dėl neturtinės žalos, atsiradusios 2009 m. spalio 22 d. – 2015 m. gruodžio 26 d., atlyginimo.

Dėl kito pareiškėjo nurodomo argumento, kad jis negalėjo į teismą kreiptis anksčiau, nes bijojo, kad su juo Marijampolės PN administracija susidoros, teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pataisos įstaigos pareigūnai būtų grasinę pareiškėjui susidorojimu, jei pareiškėjas kreiptųsi į teismą, kas, be to, atsižvelgiant į tikrai didelį tokio pobūdžio bylų kiekį teismuose, nėra nei įtikima, nei prasminga (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018). Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad pareiškėjo nurodytas argumentas, jog jis bijojo dėl savo saugumo, nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-781-552/2018).

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje neprašė atnaujinti ieškinio senaties terminą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2009 spalio 22 d. iki 2015 m. gruodžio 26 d. ir nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą senaties terminą pareiškėjo reikalavimams už šį laikotarpį. Dėl šios priežasties Marijampolės PN prašymas taikyti ieškinio senatį yra tenkinamas ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009 spalio 22 d. iki 2015 m. gruodžio  26 d. atmetama kaip nepagrįsta.

Teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą nuo      2015 m. gruodžio 27 d. iki 2018 m. gruodžio 27 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 4-tame būryje (b. l. 16, 26). Pareiškėjas skunde teigė, kad 4-tame būryje gyvenimo sąlygos buvo tokios pačios, kaip ir 7-tame būryje (tik akcentavo, kad 4-tame būryje 7-tos sekcijos gyvenamosiose patalpose nuo 2014 m. spalio mėn. pabaigos buvo laikoma 18–20 asmenų), todėl skunde nebekartoja tų pačių pažeidimų (b. l. 5). Todėl  teismas, nagrinėdamas pareiškėjo laikymo sąlygas 4-tame būryje, vadovaujasi tomis aplinkybėmis, kurias pareiškėjas buvo nurodęs apie 7-tą būrį.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 4-tame būryje 7-tos sekcijos gyvenamosiose patalpose nuo 2014 m. spalio mėn. pabaigos buvo laikoma 18–20 asmenų, patalpos plotas buvo apie 40 kv. m; laisvą plotą dar labiau mažino baldai, nebuvo užtikrinta teisės normose nustatyta minimalaus gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui – 3,6 kv. m; dėl per didelio žmonių skaičiaus kildavo konfliktai, grįžus iš darbo nebuvo galima pailsėti.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Marijampolės pataisos namuose buvo laikomas bendrabučių tipo patalpose (b. l. 19). Nustatant vienam asmeniui turintį tekti minimalų gyvenamųjų patalpų plotą pataisos įstaigos bendrabučių tipo patalpose, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės), kurių 111.1  papunktis nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“ nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (111.1 papunktis); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (111.2 papunktis). Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa įgyvendinama 2014–2022 metais (minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 12 punktas).

Pareiškėjo nurodytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124, galiojęs ginčo laikotarpiu, nustatė vienam asmeniui turintį tekti minimalų plotą tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje (1.3 papunktis), o ne pataisos įstaigos bendrabučio tipo patalpoje. Todėl nagrinėjamu atveju šis įsakymas netaikytinas. Be to, šis pareiškėjo nurodytas įsakymas nenustatė, kad vienam asmeniui turi tekti 3,6 kv. m laisvo judėjimo ploto, kaip skunde pareiškėjas.

Bylos duomenimis (b. l. 16, 26) pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 4-to būrio    7-toje gyvenamojoje patalpoje. Atsakovės duomenis apie pareiškėjo gyvenamąją patalpą, jos plotą ir joje įrengtų miegamųjų vietų skaičių pateikė atsiliepime (b. l. 16–17), prie atsiliepimo pridėjo  Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus specialisto 2019 m. sausio 22 d. pažymą (b. l. 26) ir 4-to būrio patalpų schemą (b. l. 77), kuriose esantys duomenys apie gyvenamosios patalpos plotą ir  miegamųjų vietų skaičių atitinka atsiliepime į skundą nurodytus duomenis. Be to, atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 16) patvirtino, kad nuteistųjų skaičius neviršija  įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus. Tuo tarpu pareiškėjas nors ir teigė skunde, kad 4-to būrio 7-toje gyvenamojoje patalpoje buvo laikoma 18–20 asmenų, šios patalpos plotas buvo apie 40 kv. m, tačiau nenurodė ir nepateikė jokių tai patvirtinančių konkrečių duomenų, kuriais remiantis teismas galėtų abejoti minėtais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis. Todėl teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, vadovaujasi atsakovės atstovo, o ne pareiškėjo nurodytais duomenimis gyvenamojoje patalpoje buvusį nuteistųjų skaičių.

Taigi, vadovaujantis atsakovės atstovo (b. l. 16–17, 26, 77) pateiktais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Marijampolės PN buvo laikomas 4-to būrio 7-toje gyvenamojoje patalpoje, kuri buvo bendrabučio tipo, šios gyvenamosios patalpos plotas 51,66 kv. m, kurioje buvo įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,23 kv. m gyvenamojo ploto (51,66 / 16 = 3,23). Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1595-442/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-858/2018) pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo apskaičiuotas, gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš patalpoje esančių lovų skaičiaus, kadangi nėra žinomas tikslus patalpoje laikytų asmenų skaičius. Apibendrinus aptartą, daroma išvada, kad pareiškėjas gyvenamojoje patalpoje buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, kadangi jam teko ne mažiau kaip 3,1 kv. m gyvenamojo ploto (Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 papunktis). Be to, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017), pažymėtina, kad pareiškėjas neprivalėjo visą dieną būti savo gyvenamojoje patalpoje, jis galėjo judėti po lokalinį sektorių ir užsiimti leistina veikla.

Dalį ploto pareiškėjo gyvenamosiose patalpose užėmė baldai (b. l. 65–68), tačiau Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose atitikties teisės aktų reikalavimams (2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje A-2922-492/2016). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tik tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas, t. y. nustatomi neteisėti veiksmai (neveikimas), ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinamas asmeniui realiai tenkantis asmeninės erdvės plotas (2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017). Nagrinėjamu atveju, minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas nebuvo nustatytas. Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą dėl gyvenamojo ploto trūkumo gyvenamojoje patalpoje.

Pareiškėjas nurodė, kad miegamųjų būklė buvo baisi, sienos, lubos, grindys neremontuotos apie 20 metų; dažai grindims buvo perkami už savo lėšas, kad būtų žmoniškesnė aplinka; virtuvės patalpose nedarytas remontas mažiausiai 20 metų; tualetai buvo neremontuoti 20 metų.

Higienos normos HN 134:2015 3 punktas nustato, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Jos 12 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 17) nurodė, kad Marijampolės PN patalpas nuolat stebi ir prižiūri specialistas, paskirtas prižiūrėti tam tikrą būrį, bei Ūkio skyriaus specialistai, kurie esant gedimams ar atsiradus patalpos remonto poreikiui, skubiai atlieka defektų šalinimo, remonto darbus bei daiktų remontą. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akte (b. l. 35) yra duomenys, kad 20-to būrio 12-toje gyvenamojoje patalpoje vyko remontas. Taigi, iš atsakovės atstovo paaiškinimo apie remonto darbus ir patikrinimo akto duomenų apie atliktą remontą matyti, kad Marijampolės pataisos namai pagal turimas finansines išgales atlieka remonto darbus ir stengiasi sudaryti geresnes laikymo sąlygas nuteistiesiems. Teismo vertinimu, nėra būtina patalpose daryti remontą kiekvienais metais, jeigu tam nėra poreikio. Be to, iš avarinių gedimų šalinimo ir atliktų darbų akto kopijos (b. l. 37) duomenų matyti, kad pareiškėjo 7-toje gyvenamojoje patalpoje, 2015 m. liepos 16 d., t. y. iki ginčo laikotarpio buvo išdažyta siena. Todėl pareiškėjas neteisingai skunde teigė, kad sienos buvo neremontuotos apie 20 metų. Dėl pareiškėjo nurodyto argumento, kad dažai grindims buvo perkami už savo lėšas teismas pažymi, kad pareiškėjas turi teisę patys nusipirkti dažus grindims, jeigu pageidauja savaip išsidažyti grindis. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad šie pareiškėjo skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl juos atmeta.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dirbtinis ir natūralus apšvietimas neatitiko sveikatos normų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr.    V-908 patvirtintos Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015)  14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Ši higienos norma neišskiria reikalavimų atskirai dieninei ir naktinei apšvietai. Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 11.6 papunktis numato, kad paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 17) paaiškino, kad Marijampolės PN patalpos nuolat tikrinamos Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atstovų, taip pat Marijampolės PN patalpas nuolat stebi ir prižiūri specialistas, paskirtas prižiūrėti tam tikrą būrį, bei Ūkio skyriaus specialistai, kurie esant gedimams ar atsiradus patalpos remonto poreikiui, skubiai atlieka defektų šalinimo, remonto darbus bei daiktų remontą. Iš byloje esančių patikrinimo aktų duomenų matyti, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamentas (toliau – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) 2016 m. spalio 25 d., ir 2018 m. spalio 19 d.,  t. y. ginčo laikotarpiu, atlikęs patikrinimus Marijampolės pataisos namuose, Higienos normos HN 134:2015 14 punkto (nustatančio reikalavimus dirbtinei apšvietai) pažeidimų nenustatė (b. l. 33, 36).  Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo netikėti atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu ir minėtų patikrinimo aktų pagrįstumu, dėl to teismas sprendžia, kad Marijampolės pataisos namai užtikrino tinkamą dirbtinį apšvietimą.

Higienos normos HN 134:2015 15 punktas nustato, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. Ši higienos norma  nereglamentuoja natūralaus apšvietimo normos. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.5 papunktis numato, kad paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 17) nurodė, kad pareiškėjo 7-toje gyvenamojoje patalpoje yra trys langai, kurie neuždengti jokia skarda. Tai patvirtina 7-tos gyvenamosios patalpos fotografijos (b. l. 65–68). Bylos duomenimis, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2018 m. spalio 19 d., t. y. ginčo laikotarpiu, atlikęs patikrinimą Marijampolės pataisos namuose, nustatė, kad patalpose, kuriose asmenys laikomi ilgiau nei 24 val., yra natūralus apšvietimas (b. l. 34–35). Kaip jau rašyta, Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja natūralaus apšvietimo normos. Iš fotografijų matyti, kad pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje langai pakankamai dideli (b. l. 66–67), pareiškėjas ir nesiskundė tuo, kad langai buvo nepakankamo dydžio. Todėl teismas, atsižvelgdamas ir į patikrinimo akto duomenis, sprendžia, kad langai užtikrino pakankamą natūralų apšvietimą.

Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos 2019 m. sausio 22 d. pažymoje (b. l. 28) yra nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl pablogėjusios sveikatos ar netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Tad pareiškėjo skundo argumentas, kad dėl netinkamo apšvietimo pablogėjo jo regėjimas, ir Marijampolės pataisos namuose jis kreipėsi į medikus, kurie išrašė jam akinius (b. l. 3), yra sietinas  su 7-tu būriu, kuriame, pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas nuo 2009 m. spalio 22 d. (b. l. 2) iki 2013 m. spalio 23–27 d. (b. l. 4), t. y. iki ginčo laikotarpio. Todėl nagrinėjamai bylai šis pareiškėjo skundo argumentas nėra aktualus.

Remdamasis nurodytais motyvais, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus dėl netinkamo apšvietimo. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 200 žmonių buvo skirti naudotis 2 tualetai, kiekviename tualete po 3 unitazus ir 3 pisuarus, vienoje prausykloje buvo 6 kranai, ir kitoje prausykloje 6 kranai, todėl tekdavo laukti eilėse.

Tai pareiškėjas nurodė, dėstydamas apie 7-tą būrį (b. l. 4). Tačiau, kaip rašyta, pareiškėjas skunde teigė, kad tokie patys pažeidimai buvo ir 4-tame būryje (b. l. 5). Tad pareiškėjas skundžiasi tuo, kad 4-tame būryje dideliam žmonių skaičiui buvo per mažai unitazų, pisuarų ir kranų prausyklose, dėl to jam tekdavo laukti eilėse. 

Pagal tarptautinių žodžių žodyną, klozetas – tai išvietė su kanalizacijos įrenginiu (Vaitkevičiūtė, Vilija. Vilnius: „Žodynas“, 2007, 4-asis patais. ir papild. leid., p. 554), o unitazas – tai klozeto puodas (kriauklė) išmatoms ir kitoms nešvarybėms nutekėti išvietėse, kur įrengta kanalizacija (ten pat, p. 1131). Iš šių sąvokų paaiškinimų teismas sprendžia, kad klozetas yra tupiamas, o unitazas yra sėdimas. Pisuaras yra 1) specialusis vyrų klozetas viešuosiuose tualetuose su įtaisu nuplauti šlapimą, 2) specialaus vyrų klozeto kriauklė šlapimui nutekėti (ten pat, p. 853).

Pareiškėjo nurodytų sanitarinių įrenginių skaičių iki 2016 m. gruodžio 31 d. reglamentavo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – 2004 m. Patalpų aprūpinimo normos), minėto įsakymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d., sanitarinių įrenginių skaičiaus nereglamentavo, o nuo 2017 m. birželio 8 d. sanitarinių įrenginių skaičių reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – 2017 m. Patalpų aprūpinimo normos). Iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusios 2004 m. Patalpų aprūpinimo normos numatė, kad prausykla, tualetas aprūpinami praustuve (1 vnt. dešimčiai asmenų), klozetu arba unitazu (1 vnt. dvylikai asmenų), pisuaru (1 vnt. dvylikai asmenų). Nuo 2017 m. birželio 8 d. įsigaliojusių 2017 m. Patalpų aprūpinimo normų 7.4 papunktis numato, kad prausykla, tualetas aprūpinami praustuve (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), 7.6 papunktis numato, kad prausykla, tualetas aprūpinami klozetu (kuris gali būti ir tupiamas) arba pisuaru (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų). Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 papunktis nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 6 punktą, kad kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, ši patalpa gali būti įrengiama dviem būriams.

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 4-tame būryje (b. l. 16, 26). Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 20) ir 2019 m. vasario 18 d. rašte „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 85) pateikė duomenis, kad 4-tame būryje laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 27 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. buvo   60–64 nuteistieji, nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d. – 62–65 nuteistieji, nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. gruodžio 27 d. – 54–65 nuteistieji, sanitarinis mazgas buvo skirtas naudotis tik 4-to būrio nuteistiesiems, šiame sanitariniame mazge buvo 3 unitazai ir 3 pisuarai, viena praustuvė su 6 kranais. Iš bylos duomenų (b. l. 69–76, 77, 87–92) matyti, kad 4-to būrio sanitarinis mazgas yra ne miegamajame, o atskiroje nuo miegamojo patalpoje, šiame sanitariniame mazge yra 3 unitazai, 6 vandens čiaupai (kranai) ir viena ilga praustuvė (vietoje 6 atskirų praustuvių). Teismas sprendžia, kad 6 vandens čiaupai ir viena ilga praustuvė atitinka 6 praustuves, kadangi įrengta tiek prausimosi vietų nuteistiesiems, ir nuteistieji galėjo jose nusiprausti. Fotografijose pisuarų nematyti, tačiau atsakovės atstovas nurodė, kad buvo ir 3 pisuarai (b. l. 85). Teismas nenustatė pagrindo abejoti šiuo atsakovės atstovo teiginiu, kadangi pisuarai galimai nebuvo nufotografuoti. Be to, pareiškėjas skunde neginčijo, kad buvo ir 3 pisuarai.

Nustačius byloje minėtas faktines aplinkybes ir įvertinus teisinį reglamentavimą, pripažintina, kad atsakovas dalį ginčo laikotarpio – nuo 2015 m. gruodžio 27 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. – nevykdė 2004 m. Patalpų aprūpinimo normų reikalavimų, kadangi pareiškėjas kartu su kitais nuteistaisiais nebuvo aprūpintas tinkamu sanitarinių įrenginių kiekiu 4-tame būryje (nes 64 nuteistiesiems teko tik 3 unitazai, 3 pisuarai, 6 prausimosi vietos, atitinkančios 6 praustuves). Kadangi minėto teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d., nereglamentavo sanitarinio mazgo įrengimo ir įrenginių skaičiaus, teigti, jog atsakovės atstovas laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 7 d., neveikė pagal teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo (žr. Lietuvos vyriausiojo teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1448-415/2018). Pagal 2017 m. Patalpų aprūpinimo normų 7.4 ir 7.6 papunkčius praustuvių, unitazų ir pisuarų 4-to būrio sanitariniame mazge buvo pakankamai.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl per mažo praustuvių, unitazų ir pisuarų kiekio, dėl eilių prie šių sanitarinių įrenginių ir dėl to patiriamų nepatogumų, laikytini pagrįstais dalyje ginčo laikotarpio – nuo 2015 m. gruodžio 27 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas valstybės civilinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje minėtu laikotarpiu konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad tualetuose sėdimų vietų kabinos buvo įrengtos be durų, priešais unitazus 1,5 m atstumu buvo įrengti pisuarai, taigi priešais šlapindavosi kitas asmuo, tai žemino pareiškėją.

Tai pareiškėjas skunde nurodė, dėstydamas apie 7-tą būrį (b. l. 4). Tačiau, kaip rašyta, pareiškėjas skunde teigė, kad tokie patys pažeidimai buvo ir 4-tame būryje (b. l. 5). Tad pareiškėjas skundžiasi dėl šių trūkumų 4-tame būryje. Be to, teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat paaiškino, kad jam sėdint ant klozeto, į jį būdavo atsuktas kito asmens, kuris naudojosi pisuaru, užpakalis.

Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 papunktis nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 6 punktą, kad kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, ši patalpa gali būti įrengiama dviem būriams.

Ginčo laikotarpiu iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusios 2004 m. Patalpų aprūpinimo normos nenustatė reikalavimo, kad sanitariniame mazge klozetai ar unitazai turi būti įrengti kabinose ir atitverti tam tikro aukščio sienele. Ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 8 d. įsigaliojusių 2017 m. Patalpų aprūpinimo normų 7 punkto 7.6 papunktis nustato, kad tualete įrengiami klozetai (kurie gali būti ir tupiami) arba pisuarai (tik vyrams) (klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m). Šis 7 punktas reglamentuoja nuteistųjų, gyvenančių ne kamerų tipo gyvenamosiose patalpose, tualeto aprūpinimą baldais ir kitu inventoriumi, todėl yra taikomas nagrinėjamu atveju, kadangi pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje.

Nagrinėjamu atveju, iš atsakovės atstovo pateiktos 4-to būrio (kuriame ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas) patalpų schemos (b. l. 77) ir 4-to būrio sanitarinio mazgo fotografijų   (b. l. 69–76, 87–92) matyti, kad 4-to būrio sanitarinis mazgas buvo ne miegamajame, o atskiroje patalpoje. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 19) nurodė, kad 4-to būrio sanitarinis mazgas įrengtas vadovaujantis teisės normų reikalavimus, t. y. klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m. Ir iš fotografijų matyti, kad sanitariniame mazge unitazai buvo atskirti sienelėmis (b. l. 70, 74). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad net ir esant unitazams vienas nuo kito atskirtiems dalinėmis pertvaromis, tačiau jais naudojamasi ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismų praktikoje pripažįstama, jog asmeniui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1929-520/2018); esant nustatytoms aplinkybėms (t. y., kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų), yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Tačiau nagrinėjamu atveju, pareiškėjas skundėsi tuo, kad unitazų kabinos buvo be durų, o priešais unitazus 1,5 m atstumu buvo įrengti pisuarai, tad priešais šlapindavosi kitas asmuo, į pareiškėją buvo atsuktas to kito asmens užpakalis, tai žemino pareiškėją. Iš fotografijų (b. l. 70, 74, 89) matyti, kad tarp unitazų yra pertvaros, o durų nėra. Kaip jau rašyta, fotografijose pisuarų nesimato, tad iš fotografijų negalima spręsti, ar pisuarai buvo priešais unitazus, ar ne. Tačiau atsakovės atstovas procesiniuose dokumentuose nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad priešais unitazus 1,5 m atstumu buvo įrengti pisuarai. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1905-520/2018, 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2303-442/2018). Todėl ši aplinkybė, jog priešais unitazus 1,5 m atstumu buvo įrengti pisuarai, laikoma nustatyta. Teismas sprendžia, kad tokia situacija yra susijusi ir su paties pareiškėjo privatumu, kadangi tas asmuo, kuris priešais naudojosi pisuaru, galėjo atsisukti ir pamatyti pareiškėją besinaudojantį unitazu, nes priešais unitazą nebuvo durų. Šioje byloje taip pat buvo nustatyta aplinkybė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 27 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. nebuvo užtikrintas pakankamas unitazų ir pisuarų skaičius pagal 2004 m. Patalpų aprūpinimo normas. Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjas galėjo pasinaudoti unitazu tuo metu, kai sanitariniame mazge nebuvo kitų asmenų arba kiti asmenys tuo metu nesinaudojo pisuaru. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokia aplinkybė, kai tualeto patalpose pertvaros tarp unitazų yra, tačiau unitazai įrengti tiesiai priešais pisuarus be pertvaros, įvertinus ir tai, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas pakankamas įrenginių skaičius, vertinama kaip pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2932-502/2019, 2019 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3359-520/2019). Atsižvelgdamas į tai, išdėstyta, konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu. Todėl yra pagrindas valstybės civilinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje ginčo laikotarpiu konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad virtuvėle naudojosi didelis žmonių skaičius, dėl to grįžus po darbo, pasigaminti ką nors buvo neįmanoma.

Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.11 papunktis nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, priskirtų paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose, esant techninėms galimybėms, įrengiama virtuvėlė (kiekvienam būriui). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas paprastajai grupei (b. l. 18), todėl nagrinėjamu atveju taikytina ši 5.11 papunkčio nuostata. Ginčo laikotarpiu iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusios 2004 m. Patalpų aprūpinimo normos numatė, kad bendrabučio gyvenamosios patalpos virtuvėlė aprūpinama elektrine virykle (pagal plotą ir reikmę), o nuo 2017 m. birželio 8 d. įsigaliojusios 2017 m. Patalpų aprūpinimo normos numato, kad bendrabučio gyvenamosios patalpos virtuvėlė, patalpa maistui laikyti aprūpinama elektrine virykle (1 vnt. esant techninėms galimybėms). Kaip jau rašyta, Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.5 papunktis numatė, kad virtuvėlė nuteistiesiems įrengiama esant techninėms galimybėms. Tad šios teisės normos nenustato imperatyvaus reikalavimo įrengti virtuvėlę. Šios teisės normos taip pat nenustato imperatyvaus reikalavimo įrengti virtuvėlėje elektrinę viryklę. Teismas pažymi, kad atsakovės atstovas pagal aptartas teisės normas neturėjo pareigos įrengti daugiau virtuvėlių. Be to, net ir tuo atveju, jeigu nebūtų virtuvėlės, jei virtuvėlėje nebūtų įrengta elektrinė viryklė, dėl techninių galimybių nebuvimo, paminėtų aktų nuostatos nebūtų pažeistos. Teisinis reguliavimas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 173 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintos fiziologinės mitybos normos asmenims vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės užtikrina nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, aprūpinimą maistu nemokamai pagal fiziologines mitybos normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1772/2013), todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas gaudavo nemokamą maitinimą Marijampolės PN valgykloje. Remdamasis tuo, kas buvo išdėstyta, teismas daro atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo argumentą dėl virtuvėlės.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje drėgmė viršijo higienos normos reikalavimus, dėl to patalpose buvo drėgna, buvo pelėsiai ant sienų, rūbai krepšiuose drėko, o pataisos namai neaprūpino drabužių spinta – buvo tik viena spinta, tačiau visų nuteistųjų drabužiai dėl perteklinio žmonių skaičiaus į ją netilpo. 

Dėl oro drėgmės HN 134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc. Jos 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8 papunktis numato, kad paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami; gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 17) nurodė, kad 4-to būrio 7-toje gyvenamojoje patalpoje, t. y. pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje, yra trys langai, kurie nėra uždengti jokia skarda ir vėdinimas gali vykti per langus. Tai patvirtina 7-tos gyvenamosios patalpos fotografijos (b. l. 65–68). Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 17) paaiškino, kad Marijampolės PN patalpos nuolat tikrinamos Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atstovų. Iš patikrinimo aktų duomenų matyti, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2018 m. spalio 19 d., t. y. ginčo laikotarpiu, atlikęs patikrinimą Marijampolės pataisos namuose, nustatė, kad yra sudarytos sąlygos patalpas vėdinti per atidaromus langus (b. l. 35), ir šio patikrinimo metu, taip pat 2016 m. spalio 25 d. patikrinimo metu, Higienos normos HN 134:2015 16 ir 17 punktų (nustatančių reikalavimus gyvenamųjų patalpų oro drėgmei ir vėdinimui) pažeidimų nenustatė (b. l. 33, 36). Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo netikėti šių patikrinimo aktų pagrįstumu, dėl to teismas sprendžia, kad Marijampolės pataisos namai užtikrino tinkamą oro drėgmę patalpose. Teismas taip pat sprendžia, kad pareiškėjas turėjo galimybę išvėdinti gyvenamąsias patalpas atidarydamas langus ir tokiu būdu reguliuoti oro drėgmę.

Dėl gyvenamosios patalpos aprūpinimo spinta ginčo laikotarpiu iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusios 2004 m. Patalpų aprūpinimo normos numatė, kad bendrabučio gyvenamoji patalpa aprūpinama spintele prie lovos (1 vnt. vienam asmeniui), ir neįtvirtino reikalavimo gyvenamojoje patalpoje pastatyti spintą. Ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 8 d. galiojančių 2017 m. Patalpų aprūpinimo normų 1.2, 1.7 papunkčiai nustato, kad bendrabučio gyvenamoji patalpa aprūpinama spintele prie lovos (1 vnt. 1 asmeniui), sienine pakaba arba spinta (ne mažiau kaip po 2 kabliukus 1 asmeniui). Tad 2017 m. Patalpų aprūpinimo normos taip pat nenustato imperatyvaus reikalavimo bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje pastatyti spintą (pagal šias normas, patalpa gali būti aprūpinama arba sienine pakaba, arba spinta). Tuo tarpu pareiškėjas skunde nurodė, kad jo gyvenamoji patalpa buvo aprūpinta viena spinta. Kadangi aptartas teisinis reglamentavimas nenustato imperatyvaus reikalavimo gyvenamoje patalpoje pastatyti bent vieną spintą, teismas sprendžia, kad šiuo aspektu, t. y. dėl spintų nepakankamo kiekio, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5 punkte yra išvardintos patalpos, įrengiamos pataisos namuose nuteistųjų, priskirtų lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose, tačiau daiktų sandėlio patalpa nėra nurodyta. Tad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės neįtvirtina reikalavimo gyvenamajame korpuse įrengti daiktų sandėlį. Byloje nėra duomenų, ar daiktų sandėlis buvo įrengtas, tačiau pareiškėjas ir nesiskundė dėl to, kad negalėjo pasinaudoti daiktų sandėliu.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl oro drėgmės ir spintų trūkumo gyvenamojoje patalpoje.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad oro temperatūra šaltuoju metų laiku buvo tik 13–14 °C.

Higienos normos HN 134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Ši higienos norma neišskiria reikalavimų atskirai šiltajam ir šaltajam metų periodui. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8 papunktis numato, kad paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami; jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 17) nurodė, kad 4-to būrio 7-toje gyvenamojoje patalpoje, t. y. pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje, yra radiatoriai, kurie šildymo sezono metu yra įjungiami, taip pat paaiškino, kad Marijampolės PN patalpos nuolat tikrinamos Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atstovų. Iš patikrinimo aktų duomenų matyti, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2016 m. spalio 25 d., ir 2018 m. spalio 19 d., t. y. ginčo laikotarpiu, atlikęs patikrinimus Marijampolės pataisos namuose, Higienos normos HN 134:2015 16 punkto (nustatančio reikalavimus temperatūrai) pažeidimų nenustatė (b. l. 33, 36). Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo netikėti minėtų patikrinimo aktų pagrįstumu ir atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, dėl to teismas sprendžia, kad Marijampolės pataisos namai užtikrino tinkamą oro temperatūrą. Be to, pareiškėjas skunde nenurodė, kad jis prašė Marijampolės pataisos namų pareigūnus duoti jam elektrinį oro šildytuvą (Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8 papunktis), o pareigūnai atsisakė tenkinti tokį jo prašymą. Remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo argumentą dėl žemos temperatūros. 

Pareiškėjas skunde nurodė, kad visose patalpose buvo tarakonų, graužikų, blakių; blakės kandžiojo, su šia problema nebuvo pakankamai kovojama; virtuvėje irgi buvo tarakonų ir blakių.

Higienos normos HN 134:2015 20 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Kenksmingų vabzdžių ir voragyvių naikinimas (Vaitkevičiūtė, Vilija. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: „Žodynas“, 2007, p. 236), o žalingų graužikų naikinimas vadinamas deratizacija (ten pat, p. 231). Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 17) nurodė, kad dėl dezinsekcijos ir deratizacijos Marijampolės pataisos namai yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“. Šią aplinkybę patvirtina 2014 m. gruodžio 30 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 27/10-157(KN-P-2014/422), sudarytos Marijampolės PN su UAB „Dezinfa“ (b. l. 47–50) ir jos priedo (b. l. 52), ir 2018 m. kovo 20 d paslaugų teikimo sutarties Nr. 27/10-28, sudarytos Marijampolės PN su ta pačia bendrove (b. l. 53–56) kopijos bei Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalų kopijos. Iš minėtų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalų kopijų duomenų matyti, kad 2016 m. kovo 30 d., 2016 m. gruodžio 22 d., ir 2017 m., t. y. ginčo laikotarpiu UAB „Dezinfa“ atliko graužikų ir nariuotakojų stebėjimo darbus gyvenamajame korpuse, minėti kenkėjai nebuvo nustatyti ir nebuvo naikinti (b. l. 57, 60–61, 64). Bylos duomenimis, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2016 m. spalio 25 d., t. y. ginčo laikotarpiu, atlikto patikrinimo metu nustatė, kad Marijampolės pataisos namuose yra atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas (UAB „Dezinfa“ kenkėjų kontrolės paslaugos) (vertinta pagal 2014 m. gruodžio 30 d. sudarytą sutartį Nr. KN-2014/422/27/10-157) (atitinka Higienos normos HN 134:2015 20 punktą) (b. l. 32); 2018 m. spalio 19 d., t. y. ginčo laikotarpiu, atlikto patikrinimo metu Marijampolės pataisos namuose nustatė, kad kontrolės metu nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų nepastebėta; atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, kuris registruojamas žurnale, nustačius jų buvimo pėdsakus, atliekamas naikinimas; 2018 m. kovo 20 d. yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Dezinfa“, kurioje numatyta, kad įmonė įsipareigoja teikti dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugas nuteistųjų gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose (b. l. 35), ir Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimų nenustatė (b. l. 33, 36). Paminėti bylos įrodymai leidžia daryti išvadą, kad Marijampolės pataisos namuose yra skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų monitoringui ir naikinimui. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo šiuo aspektu, t. y. dėl kenkėjų buvimo, konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą.

 Pareiškėjas skunde nurodė, kad nebuvo laikomasi švaros ir nebuvo išduodamos dezinfekavimo priemonės, kalintys asmenys jas privalėjo įsigyti už savo lėšas; virtuvės patalpos ir įrenginiai buvo antisanitarinės būklės.

BVK 110 straipsnio 1 dalies 3 punktas įtvirtina nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigą administracijos paskyrimu eilės tvarka budėti gyvenamosiose patalpose. Vidaus tvarkos taisyklių 73.6 papunktis nustato, kad nuteistieji privalo tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. Higienos normos HN 134:2015 34 punktas numato, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Jos 35 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Jos 37 punktas numato, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 18) pažymėjo, kad nuteistieji yra aprūpinami švaros priemonėmis ir privalo palaikyti švarą tiek savo būriuose, tiek sanitariniuose bei higienos mazguose, virtuvėlėse. Šias atsakovės atstovo nurodytas aplinkybes, kad nuteistiesiems buvo išduodamos valymo priemonės ir patalpos buvo valomos, patvirtina patikrinimo aktų duomenys. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2016 m. spalio 25 d., t. y. ginčo laikotarpiu, patikrinęs Marijampolės pataisos namus, nustatė, kad laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vadovo nustatyta tvarka; kiekviename būryje dirba nuteistasis tvarkdarys (patalpų valytojas), kuris kasdien valo ir dezinfekuoja bendro naudojimo patalpas; gyvenamąsias patalpas valo patys ten gyvenantys nuteistieji, kuriems valymo priemones išduoda būrio viršininkas (atitinka Higienos normos HN 134:2015 35 punktą) (b. l. 32), 2018 m. spalio 19 d., t. y. ginčo laikotarpiu, patikrinęs Marijampolės pataisos namus, nustatė, kad gyvenamąsias patalpas valo patys jose laikomi asmenys, išduodant jiems kibirą, šepetį, šluostę, semtuvėlį ir valiklius; pagal 2008 m. vasario 25 d. Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 4/07-43 patvirtintą tarnybinių patalpų (zonoje) valytojo pareigybės aprašymą, bendrojo naudojimo patalpas valo nuteistieji (b. l. 35), ir Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų dėl patalpų valymo, dėl valymo priemonių išdavimo nenustatė (b. l. 33, 36). Nurodyti bylos duomenys paneigia pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad nuteistiesiems, įskaitant ir pareiškėją, nebuvo išduodamos valymo priemonės švarai ir tvarkai palaikyti. Tad pareiškėjas pats turėjo galimybę išvalyti patalpas. Pažymėtina, kad pagal aptartą teisinį reglamentavimą – BVK 110 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Vidaus tvarkos taisyklių 73.6 papunktį, Higienos normos HN 134:2015 34, 35 ir 37 punktus –  už gyvenamųjų patalpų ir bendro naudojimo vietų švarą ir tvarką yra atsakingi patys jose laikomi asmenys, įskaitant ir pareiškėją. Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą, į patikrinimo aktų duomenis, į atsakovės atstovo nurodytus duomenis, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl valymo priemonių neišdavimo ir patalpų antisanitarinės būklės atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad čiužiniai, antklodės ir pagalvės buvo išduodami seni, sudėvėti, purvini, be specialių patvarių užvalkalų, vata jų viduje buvo sukritusi, čiužiniai buvo ir aprūdiję.

Dalį ginčo laikotarpio (nuo 2015 m. gruodžio 27 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (2010 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. 1R-38 redakcija) patvirtintos Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (toliau – 2004 m. Aprūpinimo normos), o kitą dalį ginčo laikotarpio (nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. gruodžio 27 d.) galiojo tuo pačiu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (nuo 2017 m. sausio 1 d. išdėstyto nauja redakcija 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132) patvirtintas Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas) ir jo 1 priede įtvirtintos Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normos (toliau – 2017 m. Aprūpinimo normos). Ir pagal 2004 m. Aprūpinimo normas, ir pagal 2017 m. Aprūpinimo normas (bei Aprašo 3 punktą), laisvės atėmimo vietoje laikomam nuteistajam vyrui yra išduodama antklodė (1 vnt.), čiužinys (1 vnt.), pagalvė (1 vnt.), kurių naudojimo laikas toks: antklodės – 3 metai, čiužinio – 4 metai, pagalvės – 2 metai. 

Pareiškėjo asmeninės sąskaitos kortelės kopijos (b. l. 29) duomenimis, jam 2009 m. spalio 22 d., t. y. atvykus į Marijampolės PN, iki ginčo laikotarpio, buvo išduotas čiužinys, antklodė ir pagalvė, o 2016 m. gruodžio 16 d., t. y. ginčo laikotarpiu, jam buvo išduota antklodė ir pagalvė. Šioje kortelėje nėra duomenų, kad pareiškėjui dar kartą buvo išduotas čiužinys, jau ginčo laikotarpiu. Nesant tokių duomenų, kad pareiškėjui buvo dar kartą išduotas čiužinys, darytina išvada, kad pareiškėjo čiužinys galėjo viršyti 2004 m. Aprūpinimo normose ir 2017 m. Aprūpinimo normose naudojimo laiką – 4 metus. Tačiau atsakovės atstovas 2019 m. vasario 18 d. rašte „Dėl duomenų pateikimo“ nurodė, kad pareiškėjui išduotas čiužinys nebuvo susidėvėjęs, taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nesikreipė į Marijampolės PN Ūkio skyriaus darbuotoją ar prižiūrintį specialistą dėl to, kad reikia išduoti naują čiužinį (b. l. 85). Bylos medžiagoje nėra tokių duomenų, kad pareiškėjas prašė Marijampolės PN administraciją išduoti jam naują ar kitą čiužinį, tačiau ši atsisakė tenkinti tokį jo prašymą. Todėl teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos. 

Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjui 2016 m. gruodžio 16 d. buvo skirta antklodė ir pagalvė, dėl to pareiškėjas pretenzijų neturėjo (b. l. 18). Tai patvirtina pareiškėjo asmeninės sąskaitos kortelės kopijos (b. l. 29) duomenys, iš kurių matyti, kad pareiškėjui 2016 m. gruodžio 16 d., t. y. ginčo laikotarpiu, buvo išduota antklodė ir pagalvė, bei pareiškėjo prašymo kopija (b. l. 30), kurioje 2016 m. gruodžio 16 d. yra pareiškėjo padarytas įrašas (yra jo parašas), kad jis gavo antklodę ir pagalvę, pretenzijų neturi. Tad pareiškėjas 2016 m. gruodžio 16 d. neturėjo pretenzijų pataisos namų administracijai dėl jam išduotos antklodės ir pagalvės kokybės. Atsižvelgiant į 2004 m. Aprūpinimo normose ir 2017 m. Aprūpinimo normose nustatytą antklodės ir pagalvės naudojimo laiką (antklodės – 3 metai, pagalvės – 2 metai), darytina išvada, kad per visą ginčo laikotarpį pareiškėjui išduota antklodė ir pagalvė nebuvo naudojama ilgiau, nei nustatyta minėtose teisės normose. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas po 2016 m. gruodžio 16 d. dar kartą kreipėsi į Marijampolės PN administraciją, prašydamas išduoti jam naują ar kitą antklodę bei pagalvę. Todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus (neveikimą) dėl antklodės ir pagalvės naudojimo trukmės.

Higienos normos HN 134:2015 41 punktas numato, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Kaip matyti, ši nuostata numato, kad čiužiniai, pagalvės ir antklodės būti arba su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams audinio, arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti. Todėl atmestinas pareiškėjo skundo argumentas, kad visi čiužiniai, antklodės ir pagalvės turi būti su specialiais patvariais užvalkalais. Higienos norma taip pat nustato, kad: laisvės atėmimo vietoje naudojami skalbiniai skalbiami ne laisvės atėmimo vietoje esančioje arba laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje (24 punktas); draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę perduoti kitiems asmenims (42 punktas). Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad visas minkštasis inventorius ir užvalkalai yra nuolat skalbiami yra nuolat skalbiami ir naujai atvykusiems nuteistiesiems išduodami iš skalbyklos (b. l. 18). Antklodė, čiužinys, pagalvė yra vadinami minkštuoju inventoriumi. Šią atsakovės atstovo nurodytą aplinkybę patvirtina ir patikrinimo aktų duomenys. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2016 m. spalio 25 d., t. y. ginčo laikotarpiu, atlikęs patikrinimą Marijampolės pataisos namuose, nustatė, kad laisvės atėmimo vietoje naudojami skalbiniai (patalynė ir nuteistųjų minkštasis inventorius) skalbiami laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje (atitinka Higienos normos HN 134:2015 24 punktą); pildomas dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracijos žurnalas (atitinka Higienos normos HN 134:2015 33 punktą) (b. l. 32); 2018 m. spalio 19 d., t. y. ginčo laikotarpiu, atlikęs patikrinimą Marijampolės pataisos namuose nustatė, kad pildomas dezinfekuojamų daiktų registracijos žurnalas (b. l. 35), čiužiniai, pagalvės, antklodės yra iš audinio, tinkamo skalbti ir (arba) dezinfekuoti dezinfekavimo kameroje (b. l. 36), ir šiais aspektai Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų nenustatė (b. l. 33, 36). Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo netikėti atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu ir patikrinimo aktų pagrįstumu. Byloje nėra duomenų, kad buvo nesilaikyta minėtų Higienos normos HN 134:2015 24, 41, 42 punktų, įtvirtinančių reikalavimus minkštojo inventoriaus skalbimui, dezinfekavimui, bei draudžiančių laisvės atėmimo vietoje laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę ir antklodę perduoti kitiems asmenims. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 18) nurodė, kad pareiškėjas nesikreipė į Marijampolės PN Ūkio skyriaus darbuotoją ar prižiūrintį specialistą dėl to, kad reikia dezinfekuoti minkštąjį inventorių. Bylos medžiagoje nėra tokių duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN administraciją, atsakingus specialistus dėl minkštojo inventoriaus skalbimo ar dezinfekavimo, tačiau šie atsisakė tenkinti tokį jo prašymą. Todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus (neveikimą) dėl to, atsakovės atstovas nesilaikė aptartų teisės normų reikalavimų.

Remdamasis nurodytais motyvais, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamos čiužinio, antklodės ir pagalvės būklės.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad prausykloje nebuvo karšto vandens. 

Higienos normos HN 134:2015 18 punktas nustato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Tad ši teisės norma nenustato reikalavimo tiekti karštą vandenį ir į prausyklą. Bylos duomenimis, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2016 m. spalio 25 d., t. y. ginčo laikotarpiu Marijampolės pataisos namuose patikrinimo metu nustatė, kad karštas vanduo yra tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų patalpas (atitinka Higienos normos HN 134:2015 18 punktą), kad laisvės atėmimo vietoje laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše (atitinka  Higienos normos HN 134:2015 44 punktą) (b. l. 32–33), o 2018 m. spalio 19 d., t. y. ginčo laikotarpiu, patikrinimo metu nustatė, kad karštas vanduo tiekiamas į dušo patalpas, skalbyklos patalpas, kirpyklos patalpas ir ilgalaikių pasimatymų patalpas (b. l. 34), kad pataisos namuose laikomiems asmenims sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše (b. l. 35), ir šiais aspektais Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų nenustatė (b. l. 33, 36). Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad nuteistieji kartą per savaitę gali pasinaudoti dušu pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą grafiką (b. l. 20). Tad pareiškėjas turėjo galimybę kartą per savaitę (šeštadienį, pagal dušinės darbo grafiką (b. l. 43)) nusiprausti duše su šiltu vandeniu, kaip numato Higienos normos 44 punktas, Vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas. Atsižvelgdamas į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 18 punktas nenustato pataisos namų administracijai pareigos tiekti karštą vandenį į prausyklos patalpas, į patikrinimo akto duomenis, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus dėl to, kad į prausyklą nebuvo tiekiamas karštas vanduo. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 7-tame būryje 200 žmonių virtuvėje buvo pastatyta viena skalbimo mašina, tad išsiskalbti pavykdavo tik per stebuklą.

Kaip jau rašyta, pareiškėjas skunde teigė, kad tokie patys pažeidimai buvo ir 4-tame būryje. Tad pareiškėjas skundžiasi tuo, kad 4-tame būryje dideliam žmonių skaičiui buvo pastatyta tik viena skalbimo mašina, todėl sudėtinga būdavo išsiskalbti drabužius.

Vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Higienos normos HN 134:2015 24 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietoje naudojami skalbiniai skalbiami ne laisvės atėmimo vietoje esančioje arba laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje. Jos 40 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Ginčo laikotarpiu iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusios 2004 m. Patalpų aprūpinimo normos numatė skalbyklos aprūpinimą skalbimo įranga (pagal reikmę). Ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 8 d. įsigaliojusios 2017 m. Patalpų aprūpinimo normos nenumato pataisos namų (taip pat ir nuteistųjų bendrojo naudojimo patalpų) aprūpinimo skalbimo mašina, tačiau numato, kad skalbyklos patalpos turi atitikti Higienos normos HN 134:2015 nustatytus reikalavimus (taigi, skalbiniai skalbiami skalbykloje). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Marijampolės pataisos namuose veikia skalbykla, kuria nuteistieji gali naudotis pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą grafiką, taip pat pažymėjo, kad 4-tame būryje (kuriame ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas) nuteistiesiems yra suteikta skalbimo mašina (b. l. 20). Šią atsakovės atstovo nurodytą aplinkybę patvirtina patikrinimo aktų duomenys. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras Marijampolės pataisos namuose 2016 m. spalio 25 d., t. y. ginčo laikotarpiu, patikrinimo metu nustatė, kad laisvės atėmimo vietoje naudojami skalbiniai (patalynė ir nuteistųjų minkštasis inventorius) skalbiami laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje (atitinka Higienos normos HN 134:2015 24 punktą), skalbykloje yra įrengta nešvarių skalbinių patalpa, skalbimo patalpa, švarių skalbinių patalpa, yra atskira lyginimo/džiovinimo patalpa (atitinka Higienos normos HN 134:2015 25.1 papunktį) (b. l. 32), 2018 m. lapkričio 15 d., t. y. ginčo laikotarpiu, patikrinimo metu nustatė, kad skalbykloje įrengta, be kita ko, skalbimo patalpa; skalbykloje skalbiama tik patalynė, rankšluosčiai ir apatiniai drabužiai (b. l. 35), yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius viršinius drabužius, įrengta patalpa su įranga kiekviename būrio aukšte (b. l. 36). Marijampolės PN direktorius 2016 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 4/07-15 yra patvirtinęs Avalynės ir drabužių taisyklos, kirpyklos, dušinės ir skalbyklos teikiamų paslaugų naudojimo tvarką (toliau – Tvarka) (b. l. 42) ir Marijampolės PN skalbyklos darbo grafiką (b. l. 44). Minėta Tvarka nustato, kad skalbykloje skalbiama tik patalynė ir apatiniai drabužiai (1 punktas), esant būtinybei ir būrio viršininkui kreipusis į Ūkio skyrių, gali būti skalbiami ir nuteistojo viršutiniai drabužiai (11 punktas); nuteistųjų viršutiniai drabužiai dezinfekuojami (12 punktas). 2004 m. Patalpų aprūpinimo normos ir 2017 m. Patalpų aprūpinimo normos nenustato, kiek pataisos namuose nuteistiesiems turi būti įrengta skalbimo mašinų. Iš nurodytų Tvarkos nuostatų, patikrinimo aktų duomenų ir atsakovės atstovo nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad pareiškėjas turėjo ne tik pats išsiskalbti drabužius su skalbimo mašina, bet ir galėjo pasinaudoti skalbyklos paslaugomis. Todėl teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovės atstovas pažeidė aptartų teisės normų reikalavimus. Pareiškėjo skundo argumentas dėl nesudarytos galimybės išsiskalbti atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad šaltuoju metų laiku praktiškai nebuvo kur išsidžiovinti išskalbtus drabužius, nes 18 kv. m džiovykloje 200 žmonių neįmanoma juos sutalpinti.

Higienos normos HN 134:2015 40 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Jos 25.1 papunktis nustato, kad laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje turi būti įrengta, be kita ko, džiovinimo patalpa arba lyginimo-džiovinimo patalpa (zona). Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 20) patvirtino, kad vadovaujantis minėtu Higienos normos HN 134:2015 25.1 papunkčio reikalavimu, skalbykloje yra įrengta skalbinių džiovinimo patalpa. Šią atsakovės atstovo nurodytą aplinkybę patvirtina patikrinimo aktų duomenys. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras Marijampolės pataisos namuose 2016 m. spalio 25 d., t. y. ginčo laikotarpiu, patikrinimo metu nustatė, kad skalbykloje yra įrengta, be kita ko, lyginimo/džiovinimo patalpa (atitinka Higienos normos HN 134:2015 25.1 papunktį) (b. l. 32), 2018 m. lapkričio 15 d., t. y. ginčo laikotarpiu, patikrinimo metu nustatė, kad skalbykloje įrengta, be kita ko, džiovinimo patalpa (b. l. 36). Higienos norma HN 134:2015  nereglamentuoja, koks turi būti minėtos džiovyklos plotas, ir nenustato reikalavimo įrengti tam tikrą skaičių džiovyklų. Pareiškėjas nenurodė, kad jis išvis negalėjo pasinaudoti džiovykla, nenurodė konkrečių atvejų, kada jis negalėjo pasidžiauti drabužių džiovykloje, kadangi ši buvo pilna. Tad atsižvelgiant ir į patikrinimo aktų duomenis, darytina išvada, kad pareiškėjas turėjo galimybę išsidžiovinti drabužius džiovykloje. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovės atstovas pažeidė aptartų teisės normų reikalavimus. Šis pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 3–7-to būrių pasivaikščiojimo kiemelis buvo apie 300 kv. m, šiuose būriuose buvo 400 žmonių, patikrinimų metu visiems kiemelyje išsirikiavus, kiemelis būdavo pilnas, tad nebuvo galima laisvai judėti; be to, jam buvo leidžiama pasivaikščioti tik tris valandas po darbo.

Tad pareiškėjas skundžiasi tuo, kad pasivaikščiojimo kiemo plotas buvo per mažas, pasivaikščiojimo kiemu naudojosi daug žmonių, dėl to nebuvo galima laisvai judėti, be to, jam buvo leidžiama kasdien pasivaikščioti tik tris valandas.

Higienos normoje HN 134:2015 nėra jokios nuostatos dėl pataisos įstaigos pasivaikščiojimo kiemo. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18 punktas nustato: kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Aptartas teisinis reglamentavimas nenustato pasivaikščiojimo kiemo dydžio. Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad vadovaujantis BVK 74 straipsnio 5 punktu, paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas (b. l. 18). BVK 103 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore, o BVK 73 straipsnio 5 punkte nuo 2016 m. balandžio 1 d. įtvirtinta paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų teisė kasdien pasivaikščioti tris valandas. Atsižvelgiant į tai, kad teisinis reglamentavimas nenustato pasivaikščiojimo kiemo dydžio (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018), teismas neturi pagrindo dėl kiemo dydžio konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Be to, pareiškėjas nors ir nurodė, kad pasivaikščiojimo kieme nebuvo galima laisvai judėti, tačiau nenurodė konkrečių atvejų, kada jam vaikščiojant pasivaikščiojimo kiemas buvo perpildytas. Pareiškėjas taip pat nesiskundė, kad jis dėl to neturėjo galimybės pasivaikščioti, ir kad jo teisė pasivaikščioti buvo pažeidžiama. Pareiškėjas patvirtino, kad jis turėjo teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas, kaip numato aptartas teisinis reglamentavimas. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus.

Šioje byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio (nuo 2015 m. gruodžio 27 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) nebuvo aprūpintas tinkamu sanitarinių įrenginių kiekiu sanitariniame mazge, ir ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. gruodžio 27 d. iki 2018 m. gruodžio 27 d.) buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu. Pripažintina, jog tokios laikymo sąlygos pareiškėjui galėjo sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai (CK 6.246 straipsnis), žala (CK 6.249 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.247 straipsnis). Nustačius valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visumą, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį kyla prievolė atlyginti žalą.

Pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus trejiems metams nuo ginčo laikotarpio pradžios (b. l. 2, 16, 27). Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-63-1343/2012).

Byloje nenustatyta, kad nustatyti pažeidimai padarė poveikį pareiškėjo sveikatai. Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos pažymoje (b. l. 28) yra nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl pablogėjusios sveikatos ar netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Marijampolės PN Psichologinės tarnybos 2019 m. sausio 21 d. pažymoje (b. l. 27) yra nurodyta, kad pareiškėjas dėl psichologinių problemų, kildinamų iš netinkamų gyvenimo sąlygų, nesikreipė.

Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, į tai, kad byloje nenustatyta, jog pažeidimai padarė poveikį pareiškėjo sveikatai, į pareiškėjo patirtą diskomfortą. Byloje nenustatyta, kad Marijampolės PN pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikri apribojimai ir su tuo susiję pareiškėjo nurodomi neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai ir nepatogumai, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška. Remdamasis tuo, kas išdėstyta bei atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką dėl tokio pobūdžio bylose priteistinų neturtinės žalos atlyginimo dydžių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3359-520/2019, 2019 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1707-492/2019, 2019 m. balandžio 24 d. administracinėje byloje Nr. A-2932-502/2019), į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, kodas 188722220, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėja        Dalia Pranckienė