LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. liepos 18 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bajoras,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Inofort“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutarties, kuria atmestas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Inofort“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Inofort“ ieškinį atsakovei mažajai bendrijai ,,Henrio grupė“ dėl skolos priteisimo,

n u s t a t ė :

I.        Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Inofort“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti ieškovės naudai iš atsakovės mažosios bendrijos (toliau – MB) „Henrio grupė“ 208 645,37 Eur skolą, 9 091,75 Eur delspinigius ir 12,5 proc. dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2.       Ieškinys grindžiamas tuo, kad ieškovė ir atsakovė 2023 m. balandžio 17 d. sudarė Statybos rangos sutartį Nr. 230417-1. Šia sutartimi ieškovė įsipareigojo atlikti darbus objektuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), o atsakovė įsipareigojo priimti darbus ir sumokėti už juos sutartyje aptartomis sąlygomis ir terminais. Ieškovė už laikotarpį nuo 2023 m. gegužės 2 d. iki 2023 m. lapkričio 30 d. darbus yra atlikusi, tačiau atsakovė už juos neatsiskaitė.

3.       Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė taip pat teismo prašė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – pritaikyti areštą atsakovės nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui, piniginėms lėšoms 185 697,12 Eur piniginio reikalavimo ribose.

4.       Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2024 m. vasario 7 d. priėmė preliminarų sprendimą bei nustatė terminą atsakovei pateikti prieštaravimus. Ieškovės reikalavimų pagrįstumas jau yra konstatuotas. Atsakovė pateikė prieštaravimus, kuriais iš esmės pripažįsta įsiskolinimą, nesutinka dėl skolos sumos. Paaiškino, kad paaiškėjo naujos aplinkybės dėl grėsmės galimo galutinio teismo sprendimo vykdymui – atsakovės sąmoningas finansinės padėties bloginimas ir ketinimas išvengti prievolės ieškovei vykdymo.

5.       Atsakovės statybos (duomenys neskelbtini) yra finansuojamos per sutelktinio finansavimo platformą Crowdpear. Ši platforma yra surinkusi lėšas iš investuotojų ir sumokėjusi projekto finansavimo lėšas atsakovei. Atsakovė projekto finansavimui ir atsiskaitymui su ieškove skirtas lėšas jau panaudojo ne pagal paskirtį – gautas lėšas pervedė Jungtinėje Karalystėje registruotam juridiniam asmeniui Titan Soft Ltd. Atsakovė minėtas lėšas Titan Soft Ltd pervedė 4 pavedimais: 1) 2023 m. gruodžio 27 d. pervesta 48 000 Eur; 2) 2024 m. sausio 8 d. pervesta 60 000 Eur; 3) 2024 m. sausio 15 d. pervesta 40 000 Eur; 4) 2024 m. sausio 30 d. pervesta 55 000 Eur (iš viso – 203 000 Eur). Dėl išvardintų mokėjimų atsakovė, ieškovės manymu, tapo nemoki ir neturi lėšų atsiskaityti su ieškove. Atsakovė galbūt tikslingai siekia išvengti atsiskaitymo su ieškove ir sąmoningai siekia nukreipti gautas lėšas į užsienio įmones, kurių atžvilgiu būtų sunkus ar net neįmanomas išieškojimas.

6.       Gavusi ieškinį atsakovė ieškovės atstovui iškėlė versiją apie neva apgaulės būdu iš jos išviliotas lėšas. Tai tėra atsakovės gynybinė pozicija, nepaaiškinanti, kodėl atsakovė projekto finansavimui skirtas lėšas sąmoningai, 4 skirtingais pavedimais daugiau nei 1 mėn. laikotarpyje, naudojo ne pagal paskirtį, nepagrįstai vilkindama atsiskaitymą su ieškove. Atsakovei priklausantys nekilnojamojo turto vienetai yra apsunkinti hipoteka. Atsakovė turi savo vardu registruotą vieną transporto priemonę (Toyota Highlander), kuri yra nuomojama arba išperkama. Ieškovė neturės galimybės nukreipti išieškojimą į jokį kitą atsakovės turtą. Viešai prieinami duomenys patvirtina ieškovės poziciją, kad atsakovės turtinė padėtis yra labai bloga.

II.       Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7.       Kauno apygardos teismas 2024 m. balandžio 4 d. nutartimi ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.

8.       Teismas nurodė, kad nėra akivaizdžių aplinkybių, kurios leistų šioje bylos nagrinėjimo stadijoje padaryti išvadą, jog pagal ieškovės pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas jai palankus teismo sprendimas. Nors šioje stadijoje nėra pateikta pačios atsakovės parengtų aktualiausių duomenų apie jos turtinę padėtį ir atsiliepimo į ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau ieškovė taip pat nepateikė jokios pagrįstos informacijos apie atsakovės ketinimą perleisti turtą ar kitokių duomenų, iš kurių būtų galima nuspręsti apie atsakovės realų, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį bei taip išvengti galimo išieškojimo iš jos turto. Ieškovės pateikti Citadele banko išrašai neleidžia padaryti išvados, kad mokėjimus atliko atsakovė, t. y. nėra galimybės identifikuoti subjekto, kurio lėšos buvo panaudotos pervedant jas į Titan Soft Ltd. sąskaitą. Iš pateikto 2024 m. vasario 12 d. prašymo nėra galimybės nustatyti, kad prašomos grąžinti lėšos grąžintinos būtent atsakovei, kaip juridiniam asmeniui.

9.       Teismas pažymėjo, kad jei lėšos buvo pervestos iš atsakovės sąskaitos, tai savaime nereiškia atsakovės sąmoningai nesąžiningų veiksmų, kadangi iš pateikto prašymo matyti, jog H. U., kuris yra atsakovės vadovas, prašo grąžinti apgaulės būdu išviliotas lėšas. Šis prašymas pateiktas Citadele bankui, tai reiškia, kad siekiama, jog tam tikra pinigų suma grįžtų į atsakovės (ar H. U.) dispoziciją, todėl vertinti, kad tai tik atsakovės gynybinė pozicija, nėra pagrindo.

10.       Teismas konstatavo, kad prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytos aplinkybės neleidžia padaryti objektyviai pagrįstos išvados, jog ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti, jeigu atsakovės atžvilgiu nebūtų taikomos atitinkamos prevencinės priemonės. Teismo vertinimu nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja antra būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

III.       Atskirojo skundo argumentai

11.       Ieškovė UAB „Inofort“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1.                      Priešingai nei nustatė teismas, ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius grėsmę galimo galutinio teismo sprendimo vykdymui – atsakovės sąmoningą turtinės padėties bloginimą ir ketinimą išvengti prievolės ieškovei vykdymo. Ieškovės pateikti įrodymai patvirtina sąmoningą ir tyčinį veikimą prieš ieškovės interesus ir galimą teismo sprendimo įvykdymą. Teismas netinkamai įvertino šiuos įrodymus, nes būtent šie įrodymai, ieškovės manymu, patvirtina atsakovės realų, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį bei taip išvengti galimo išieškojimo iš jos turto.

11.2.                      Ginčo dėl to, kad lėšos buvo suteiktos kredito bendrovės su tikslu atsiskaityti su ieškove, nėra. Atitinkamai, ginčo dėl to, kad projekto finansavimui skirtos lėšos yra panaudotos ne pagal paskirtį, nėra.

11.3.                      Byloje yra atsakovės vadovo ieškovei atsiųsti ir elektroniniu jo parašu pasirašyti dokumentai, iš kurių matyti, kad atsakovės atstovas yra pateikęs Citadele bankui prašymą grąžinti sumokėtas lėšas, t. y. ginčija savo atliktus pavedimus, kuriuos nurodo rašte. Pats atsakovės vadovas patvirtina iš banko sąskaitos atliktus mokėjimus, kuriais 203 000 Eur apimtyje sumažinta atsakovės turto masė.

11.4.                      Teismas, formuodamas nepagrįstas prielaidas apie galimas trečiųjų asmenų pinigines perlaidas iš atsakovės banko sąskaitos, visiškai nevertino aplinkybės, kad 203 000 Eur suma buvo pervesta laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio 27 d. iki 2024 m. sausio 30 d., tačiau iki ieškinio gavimo dienos atsakovė nesiėmė jokių priemonių dėl neva sukčiavimo, apgaule išviliotų lėšų, o tuo labiau dėl trečiųjų asmenų prieigos prie banko sąskaitos.

11.5.                      Vienintelė ieškovei likusi galimybė užtikrinti galimą teismo sprendimą – nukreipti išieškojimą į atsakovės gautinas lėšas iš nekilnojamojo turto projekto, esančio (duomenys neskelbtini), kurį Statybos rangos sutarties Nr.  230417-1 pagrindu pastatė ieškovė, pardavimo. Gautinomis lėšomis visų pirma būtų atsiskaitoma su hipotekos turėtoju, todėl ieškovė galėtų tikėtis nukreipti išieškojimą tik į likusią po atsiskaitymo su hipotekos turėtoju lėšų dalį.

11.6.                      Laikinosios apsaugos priemonės nesuponuotų jokių neproporcingų apsunkinimų atsakovės veikloje. Atsakovė neturi darbuotojų, įsteigta visiškai neseniai – tikėtina konkretaus nekilnojamojo turto projekto vykdymo tikslu. Atsakovė nevykdo veiklos, kuriai reikėtų apyvartinių lėšų, projektas yra finansuojamas Crowdpear. Atsakovės vykdomas projektas yra tokioje stadijoje, kad atsakovė gali pardavinėti ieškovės pastatytus nekilnojamojo turto objektus bei tiesiog gauti pelną iš šio turto pardavimo.

12.       Atsakovė MB „Henrio grupė“ atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.  

        Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

14.       Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, 2024 m. liepos 11 d. Kauno apygardos teismas galutiniu sprendimu išnagrinėjo šalių ginčą iš esmės – ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovės naudai iš atsakovės 178 645,37 Eur skolą, 5 521,03 Eur delspinigius,  12,5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (184 166,40 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. vasario 7 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 3 203,00 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį atmetė. Atskirojo skundo nagrinėjimo dieną galutinis teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, nėra suėjęs jo apskundimo terminas, todėl laikytina, kad yra tikslinga nagrinėti atskirąjį skundą iš esmės.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo pagrindų

15.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Šios sąlygos yra kumuliacinės. Jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018).

16.       Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – ieškinio prima facie pagrįstumą – laikė įrodyta. Šios sąlygos egzistavimas atskiruoju skundu nėra ginčijamas.

17.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nusprendė, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog egzistuoja ši būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovė (apeliantė) su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka.

18.       Ieškovė ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas 185 697,12 Eur piniginio reikalavimo ribose (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai). Ieškovė prašymą motyvavo atsakovės nesąžiningais veiksmais, t. y. tikslingu siekiu išvengti atsiskaitymo su ieškove ir nukreipti gautas lėšas į užsienio įmones, kurių atžvilgiu būtų sunkus ar net neįmanomas išieškojimas iš atsakovės.

19.       Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai suformuotoje praktikoje yra išaiškinta, kad teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, jog galutinis teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin asmens teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik labai išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie to asmens (atsakovo) jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022).

20.       Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai taip pat lemia, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą bei poreikį tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui. Atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo. Prašymą pateikęs asmuo privalo pateikti konkrečius duomenis bei argumentus apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus (atliekamus) veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma), juolab kad sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018; 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-210-943/2019).

21.       Asmens, kurio atžvilgiu prašoma pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis, galimos šios padėties pokyčio perspektyvos, yra tos aplinkybės, kurias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą sprendžiantis teismas turėtų vertinti tik atsižvelgdamas į asmens atliktus, atliekamus ir galimus atlikti nesąžiningus veiksmus, t. y. laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai. Jeigu į bylą nepateikiama duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, t. y. jo veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę, atsakovo turto bei piniginių lėšų areštas neturėtų būti taikomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-513-464/2018; 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1156-464/2018; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-422-464/2019 ir kt.).

22.       Nagrinėjamu atveju ieškovė, kaip atsakovės atliktus nesąžiningus veiksmus, nurodo finansavimui ir atsiskaitymui su ieškove skirtų lėšų panaudojimą ne pagal paskirtį, o konkrečiai – gautų lėšų pervedimą Jungtinėje Karalystėje registruotam juridiniam asmeniui Titan Soft Ltd. 4 pavedimais: 1) 2023 m. gruodžio 27 d. pervesta 48 000 Eur; 2) 2024 m. sausio 8 d. pervesta 60 000 Eur; 3) 2024 m. sausio 15 d. pervesta 40 000 Eur; 4) 2024 m. sausio 30 d. pervesta 55 000 Eur (iš viso – 203 000 Eur) ir dėl to galimai kilusį nemokumą.

23.       Pasisakant dėl galimai sunkios atsakovės finansinės padėties ar netgi nemokumo būsenos, nurodytina, kad ieškovė šią poziciją grindžia ne konkrečiais, o deklaratyviais teiginiais. Vien atliktas didesnės sumos finansinis pervedimas kitam juridiniam asmeniui, nežinant realaus juridiniam asmeniui priklausančių piniginių lėšų likučio, savaime nelemia juridinio asmens nemokumo, kadangi jam nustatyti būtina vertinti ir kitus juridinio asmens finansinius duomenis, pvz.: kreditorinius, debitorinius įsipareigojimus, turimą turtą, vykdomos veiklos tęstinumą ir kt. Kita vertus, galbūt sunki atsakovės finansinė padėtis (kreditorių kiekis, teikiami ieškiniai, iškeltos bylos ir kt.) taip pat savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui pripažinimą lemia ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti tokias priemones, turtinės padėties ir jam pareikšto ieškinio reikalavimo dydžio santykis ar, juo labiau, ne galimas jo nemokumo proceso iniciavimas ateityje, bet to asmens nesąžiningumas ir konkretūs jo atlikti ir (ar) atliekami veiksmai, nukreipti į turto masės ar jo vertės sumažinimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-554-464/2021). Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad jeigu ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemia objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas, apie tai jau ne kartą buvo pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018; 2019 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1046-790/2019; 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-450/2020).

24.       Pasisakant dėl ieškovės (apeliantės) nurodytų atsakovės atliktų keturių mokėjimų į Jungtinėje Karalystėje registruoto juridinio asmens Titan Soft Ltd. banko sąskaitą, pažymėtina, kad pats atliktų mokėjimų faktas savaime neįrodo atsakovės nesąžiningumo. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovės vadovas H. U. 2024 m. vasario 12 d. prašymu kreipėsi į Citadele banką, prašydamas grąžinti pinigus pagal padarytus keturis pervedimus, kadangi pinigai išvilioti apgaulės būdu, tariamai juos įnešant į platformą: 1) Nr. TSL-23-1223048 (48 000 Eur sumai); 2) Nr. TSL-24-010562 (60 000 Eur sumai); 3) Nr. TSL-24-0112067 (40 000 Eur sumai); 4) Nr. TSL-24-013070 (55 000 Eur sumai). Bendra galimai apgaule atliktų mokėjimų suma – 203 000 Eur. Vis dėlto, prašymus teikęs subjektas yra H. U., t. y. prašyme nėra nurodyta, kad jis teikiamas MB „Henrio grupė“ vardu, o vien aplinkybė, jog prašymą teikia fizinis asmuo, esantis juridinio asmens vadovu, nereiškia, kad jis prašymą teikia vadovaujamos įmonės vardu. Fizinis asmuo gali veikti ir asmeniniais interesais. Todėl šiuo atveju pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra konkrečių duomenų, patvirtinančių ieškovės kvestionuotų mokėjimų subjektą.

25.       Nors ieškovė prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodė, kad jai tapo žinoma, jog atsakovė, gavusi sutelktinio fondo lėšas atsiskaitymui su ieškove, sąmoningai perleido jas kitam juridiniam asmeniui, vėliau kreipėsi į banką dėl mokėjimų operacijų atšaukimo, tačiau, nepaisant to, kad atsakovės vadovas kreipėsi į banką dėl atliktų mokėjimų atšaukimo, byloje nėra duomenų, jog ginčijami mokėjimai atlikti būtent iš sutelktinio finansavimo fondo perleistų lėšų ar duomenų, įrodančių, kad tai buvo vienintelės atsakovei priklausiusios piniginės lėšos ir atlikus šiuos mokėjimus buvo ženkliai sumažintos atsakovės galimybės vykdyti pinigines prievoles (CPK 178 straipsnis). Kita vertus, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, net jei lėšos išties buvo pervestos apgaulės būdu, iš pateikto prašymo galima spręsti, kad imtasi veiksmų lėšas susigrąžinti. Be to, vertinimas, ar lėšos, galimai perleistos apgaulės būdu, buvo perleistos jas naudojant ne pagal paskirtį, nėra nei šios, nei pirmosios instancijos teisme nagrinėjamos bylos dalykas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), todėl apeliantės argumentas, kad ginčo dėl lėšų netinkamo naudojimo nėra ir tai įrodo atsakovės nesąžiningumą, atmestinas kaip nepagrįstas.

26.       Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė nepateikė jokios kitos informacijos apie atsakovės ketinimą perleisti turtą ar kitokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie atsakovės realų, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį bei taip išvengti galimo išieškojimo iš jos turto (CPK 178 straipsnis).

27.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta ieškovės (apeliantės) argumentą dėl netinkamo įrodymų vertinimo. CPK 185 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Šiuo aspektu nurodytina, kad ieškovės (apeliantės) subjektyvus įrodymų vertinimas, kuriuo ji siekia įrodyti atsakovės nesąžiningumą ir laikosi pozicijos, jog jie yra pakankami, nėra imperatyvus teismui, vertinančiam laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį pagal byloje esančius duomenis.

28.       Dėl išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išanalizavo byloje susiklosčiusią situaciją ir skundžiamoje nutartyje padarė teisingą išvadą, jog šiuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra tikslingas, nenustačius grėsmės sprendimo įvykdymui.  

Dėl procesinės bylos baigties

29.       Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas padaro išvadą, kad atsisakydamas taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, atsižvelgė į aktualią teismų praktiką, tinkamai įvertino įrodymus, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamos nutarties panaikinti ar pakeisti, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

30.       Apeliantė pateikė prašymą priteisti jai iš atsakovės 634,80 Eur bylinėjimosi išlaidas. Netenkinus apeliantės atskirojo skundo, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                        Marius Bajoras