Baudžiamoji byla Nr. 2K-192/ 2009
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.4.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gegužės 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Greičiaus, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
sekretoriaujant Rasai Miškelevičiūtei,
dalyvaujant prokurorei Ginai Skersinskytei,
išteisintajam J. D. ir jo gynėjui advokatui Algimantui Juciui,
teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo Gintaro Jasaičio kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo: J. D. dėl kaltinimo pagal BK 137 straipsnio 3 dalį išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką; civiliniai ieškiniai – Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros 12085,8 Lt dydžio ieškinys atsakovui UAB „Konsolė“ ir trečiajam asmeniui J. D. dėl gydymo išlaidų priteisimo Valstybinei ligonių kasai, nukentėjusiojo E. A. įstatyminių atstovų A. A. ir E. A. ieškinys atsakovams J. D. ir UAB „Konsolė“, reikalaujant iš jų solidariai atlyginti 4995 Lt dydžio turtinę žalą nukentėjusiajam E. A., be to, atlyginti neturtinę žalą: 650 000 Lt nukentėjusiajam E. A. ir po 100 000 Lt nukentėjusiesiems A. ir E. A. – netenkinti, kadangi nenustatytas kaltas asmuo, padaręs šią turtinę ir neturtinę žalą.
Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 20 d. nutartis, kuria nukentėjusiojo E. A., jo atstovų pagal įstatymą civilinių ieškovų E. A. ir A. A. atstovės advokatės Alisos Kostiuk bei Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Viktoro Kičiatovo apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo J. D. ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
J. D. buvo kaltinamas tuo, kad jis, dirbdamas UAB „Konsolė“ statybos darbų vykdytoju statybos objekte – viaduko per Herkaus Manto gatvę atraminių sienučių restauravimo ir renovavimo, laiptų ir šaligatvių remonto darbams, vykdydamas atraminės sienelės restauravimo ir renovavimo darbus gyvenvietėje ir šaligatvyje, t. y. prie masinio žmonių judėjimo kelio ir gyvenamojo namo Nr. 63, esančio Herkaus Manto gatvėje, Klaipėdoje, pažeidė Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00, patvirtintų 2000-12-22 LR vyriausiojo darbo inspektoriaus įsakymu Nr. 346 (toliau tekste – Saugos ir sveikatos taisyklės) 20 punktą „Gyvenvietėse ir veikiančių įmonių teritorijose esančios statybvietės turi būti aptvertos, kad į jas nepatektų pašaliniai asmenys. Statybviečių aptvarų aukštis turi būti ne žemesnis kaip 1,6 m. Aptvarai, esantys šalia masinio žmonių judėjimo kelių, turi būti ne žemesni kaip 2 m, su vientisu apsauginiu stogeliu, apsaugančiu nuo krentančių daiktų“, t. y. statybvietė nebuvo aptverta, kad į ją nepatektų pašaliniai asmenys, dėl to 2005-07-10, apie 23 val., eidamas šaligatviu E. A. laisvai pateko į neaptvertą statybvietę ir nukrito nuo restauruojamos ir renovuojamos, t. y. nuardytos, sienelės žemyn. Taip jam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.
Pirmosios instancijos teismo motyvų, kuriais jis pagrindė savo sprendimą priimti išteisinamąjį nuosprendį, esmė tokia. Saugos ir sveikatos taisyklių 1 punkte nurodyta, kad jos nustato būtinus darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus. Nukentėjusysis E. A. nebuvo ir nėra UAB „Konsolė“ darbuotojas. Jis susižalojo kaip pašalinis asmuo. Todėl vertinant šį įvykį negalima betarpiškai taikyti minėtų taisyklių nuostatų. Saugos ir sveikatos taisyklių 10 punkte nurodyta, kad atliekant statybos darbus pavojingose vietose, kur gali atsirasti rizikos veiksniai, turi būti išduodama paskyra-leidimas. 2005 m. liepos 4 d. buvo išduota paskyra-leidimas šioje byloje tirtų statybos darbų atlikimui. Šiame dokumente nurodyta, kad prieš darbų pradžią pagal sienutę šaligatvio pusėje turi būti pastatyti laikini atitvarai, ant metalinių atramų ištempiant signalinę juostą „Stop“. Iš šio statybos objekto techninio projekto bei kitų sąlygų, taip pat iš eismo schemos matyti, kad pėsčiųjų eismas H. Manto gatve nebuvo uždarytas, o tik apribotas darbų atlikimo vietose, nebuvo numatyta priemonių uždrausti pėstiesiems vaikščioti statybvietės teritorija. Darbų vadovas J. D., atlikdamas darbus aptariamame statybos objekte, vykdė visus saugos ir techninius reikalavimus, nurodytus paskyroje-leidime, nes darbo vieta nuo pėsčiųjų buvo atitverta signalinėmis juostomis, o keičiamų turėklų vietose buvo įstatomi metaliniai strypai su lentų apkaltais. Pats nukentėjusysis E. A. įvykio vietoje buvo neatidus; teritorijoje, kurioje vyko šaligatvio, laiptų ir sienelių renovavimo darbai, būdamas neblaivus, elgėsi labai neatsargiai, nes ėjo ramstydamasis į mūro sieną, skiriančią važiuojamąją gavės dalį nuo šaligatvio, dėmesį buvo sutelkęs ne į aplinką, o į kalbėjimąsi telefonu, todėl pats pateko į nelaimingą įvykį. Paties nukentėjusiojo didelis neatsargumas galėjo būti kilusių padarinių (sunkaus sveikatos sutrikdymo) tiesioginė sąlyga ir priežastis, nepriklausomai nuo to, buvo ar nebuvo įvykio vietoje ištempta signalinė juosta, buvo ar nebuvo medinis atitvaras sienelės tarpe. Išvados, kad J. D. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, negalima grįsti vien tik Saugos ir sveikatos taisyklių 20 punkto nuostatomis, nes tai bendra norma. BK 137 straipsnio 3 dalis yra blanketinė norma. Todėl joje numatytos nusikalstamos veikos inkriminavimui būtina tikslai ir išsamiai nurodyti visas specialias taisykles, kurias kaltininkas pažeidė. Šioje byloje ikiteisminis tyrimas atliktas tendencingai, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ištirtos neišsamiai ir paviršutiniškai, tyrimo procese nenustatytas tikslus nukentėjusiojo E. A. sužalojimo ar susižalojimo mechanizmas ir jo priežastys, kaltinimas J. D. pagrįstas tik formaliais pagrindais, jo kaltė nepatvirtinta tinkamai surinktais nenuginčijamais įrodymais. Tokiu būdu, nenustatyta, jog šis kaltinamasis dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką – sunkų nukentėjusiojo E. A. sveikatos sutrikdymą. Taip pat nenustatyta, kad tarp J. D. veiksmų ir atsiradusių padarinių buvo tiesioginis priežastinis ryšys.
Išnagrinėjęs bylą pagal Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Viktoro Kičiatovo, nukentėjusiojo E. A., jo atstovų pagal įstatymą civilinių ieškovų E. A. ir A. A. atstovės advokatės Alisos Kostiuk apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad J. D. išteisinamasis nuosprendis priimtas pagrįstai, kad jį keisti ar naikinti dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų motyvų nėra pagrindo.
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas G. Jasaitis kasaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 20 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Šį prašymą prokuroras motyvuoja tuo, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nes neišnagrinėjo bylos tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Kasaciniame skunde prokuroras nurodo, kad BK 137 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris dėl neatsargumo sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles; ši norma yra blanketinė, reikalaujanti nurodyti tam tikrus teisės aktus, kurie buvo pažeisti. Prokuroras nurodo sekančias aplinkybes, kurių pagrindu, jo nuomone, darytina išvada, kad būtent J. D. buvo įgaliotas laikytis specialių elgesio saugumo taisyklių: iš Klaipėdos miesto savivaldybės ir UAB „Konsolė“ sudarytos rangos sutarties JR-1A36 matyti, kad rangovas, t. y. UAB „Konsolė“, įsipareigoja atlikti darbus laikantis LR Statybos įstatymo, statybos normų ir taisyklių, statybos techninių ir kitų reikalavimų (sutarties 4.1.6 punktas); Sutarties 4.1.7 punktu UAB „Konsolė“ įsipareigojo atlikti darbus savo priemonėmis, medžiagomis, įranga, atsakyti už statybos objektą iki statinio pripažinimo tinkamu naudoti komisijos akto patvirtinimo, objekto perdavimo užsakovui (sutarties 4.1.15 punktas); 4.1.10 punktu rangovas UAB „Konsolė“ įsipareigojo įsakymu paskirti atestuotą statybos vadovą, atsakingą už higienos ir saugos darbe reikalavimus, priešgaisrinę ir aplinkos saugą; šie įsipareigojimai galioja visą sutarties galiojimo laiką, t. y. tiek darbo dienomis, tiek švenčių ar poilsio dienomis; iš UAB „Konsolė“ įsakymo matyti, kad objekte „Viaduko per H. Manto gatvę atraminių sienučių restauracija ir renovacija“ atsakingu už darbų organizavimą, darbų saugą, eismo juostų atitvėrimą pagal suderintas eismo schemas, laikinų kelio ženklų pastatymą, priešgaisrinę saugą bei ekologinę būklę yra paskirtas J. D.; kad J. D. yra atsakingas už darbų saugą, aplinkos saugą, nurodyta ir jo pareiginiuose nuostatuose. Prokuroras skunde pažymi, kad kaltinime buvo nurodyta, kokių specialių elgesio saugumo taisyklių J. D. nesilaikė – tai Saugos ir sveikatos taisyklių 20 punktas, įpareigojantis gyvenviečių ir veikiančių įmonių teritorijose esančias statybvietes aptverti, kad į jas nepatektų pašaliniai asmenys; statybviečių aptvarų aukštis turi būti ne žemesnis kaip 1, 6 m; aptvarai, esantys šalia masinio žmonių judėjimo kelių, turi būti ne žemesni kaip 2 m, su vientisu apsauginiu stogeliu, apsaugančiu nuo krentančių daiktų. Apeliacinės instancijos teismas, prokuroro nuomone, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, vadovaudamasis ne paminėta norma, o kitus teisinius santykius reglamentuojančia norma, t. y. paskyra-leidimu. Paskyros-leidimo išdavimo pagrindus, kaip teigia prokuroras, nustato Saugos ir sveikatos taisyklių 5-13 punktai, iš kurių seka, kad paskyros-leidimo tikslas yra sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, t. y. numatyti priemones, apsaugančias darbuotojus nuo kritimo iš aukščio; tokių priemonių pažeidimas galėtų būti siejamas su baudžiamosios atsakomybės, numatytos BK 176 straipsnyje, atsiradimu. Tuo tarpu, J. D., kaip prokuroras nurodo skunde, nebuvo kaltinamas BK 176 straipsnyje numatytos veikos padarymu, nes jo ir nukentėjusiojo nesiejo darbo santykiai. Remdamasis paskyra-leidimu ir ignoruodamas minėtų Saugos ir sveikatos taisyklių nuostatas teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą bei nenurodė motyvų, kodėl atmeta prokuroro apeliacinio skundo argumentus, kurie, prokuroro nuomone, įrodo, jog J. D. minėtas Saugos ir sveikatos taisykles pažeidė. Taip, anot kasatoriaus, teismas neišsamiai išnagrinėjo prokuroro apeliacinį skundą. Saugos ir sveikatos taisyklės, anot prokuroro, turi būti taikomos ne tik tarp darbo santykiais susijusių asmenų, nes jos savo turiniu apibrėžia ir tam tikrus saugos reikalavimus, kuriuos darbus vykdantis asmuo turi taikyti tam, kad užtikrintų visuomenės, asmenų, nesusijusių su darbo santykiais, saugumą. Kaltinime nurodytoje apimtyje Saugos ir sveikatos taisyklės, prokuroro nuomone, yra ne nusikaltimo asmens socialinėms teisėms blanketinė norma, o speciali elgesio saugumo taisyklė, kurios pažeidimas (esant numatytoms pasekmėms) užtraukia atsakomybę pagal BK 137 straipsnio 3 dalį, todėl šie reikalavimai yra už paskyros-leidimo (kaip saugos tarp darbo santykiais susijusių asmenų) ribos, jie taikomi ir nesant darbo santykių tarp išteisintojo ir nukentėjusiojo. Apeliacinės instancijos teismas, prokuroro teigimu, susiedamas kaltinime nurodytos blanketinės normos pritaikymo galimybę su darbo santykiais, netaikė jos kaip nusikaltimo žmogaus sveikatai blanketinės normos, neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, o būtent BK 11 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad nusikaltimu laikoma pavojinga ir Baudžiamajame kodekse numatyta veika. Prokuroras skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nesvarstė ir nepaneigė prokuroro apeliacinio skundo argumentų dėl 2001m. vasario 22 d. Klaipėdos miesto valdybos sprendimu Nr. 106 patvirtintos Leidimų atlikti kasinėjimo darbus savivaldybės viešojo naudojimo teritorijoje, jos atitvėrimo arba eismo apribojimo dėl statybos darbų išdavimo tvarkos bei su šiuo norminiu aktu susijusių liudytojos Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorės J. S. parodymų. Tiek iš nustatytos tvarkos, tiek iš liudytojos parodymų, kaip nurodo prokuroras, seka, kad daliniam eismo apribojimui savivaldybės leidimo nereikėjo, o už tinkamą dalinio eismo ribojimą buvo atsakingi darbus vykdantys asmenys. Apeliacinės instancijos teismas į šias aplinkybes, prokuroro teigimu, neatsižvelgė, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad ne išteisintojo kaip statybos darbų vadovo kompetencija ir pareiga buvo numatyti, ar paskyroje-leidime nurodytos apsaugos priemonės yra pakankamos dėl pašalinių asmenų saugumo. Prokuroras taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino ir nenurodė motyvų, kodėl atmeta liudytojų K. M., Ž. T., O. A., K. J., K. K., I. E., R. V., R. P. parodymus apie tai, kad medinių porankių įvykio vietoje nebuvo, kad statybų vieta buvo neapsaugota nuo pašalinių asmenų patekimo. Kasatorius skunde nurodo, kad apeliaciniame skunde buvo prašoma teismo įvertinti teisminio nagrinėjimo metu ištirtą Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos specialistės išvadą, kurioje nurodoma, kad, siekiant apsaugoti praeivius nuo galimo nukritimo iš aukščio, jie neturi patekti į statybvietę, pažymint, jog šiuo atveju buvo pažeistos Saugos ir sveikatos taisyklių 20 punkto nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas, kaip teigia prokuroras, tik konstatavo, kad Saugos ir sveikatos taisyklės taikomos tik santykiams tarp darbdavio ir darbuotojo, tačiau neįvertino santykių, kuriuos tos taisyklės reguliuoja, turinio, konkrečiuose taisyklių punktuose išdėstytų reikalavimų paskirties, nenurodė motyvų, pagrindžiančių padarytą išvadą. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo priežastinio ryšio buvimo klausimą, nors prokuroro apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad E. A. laisvai pateko į statybvietę, nepastebėjo nuardytos sienos, rėmėsi į ją, todėl nukrito ir patyrė sunkų sužalojimą. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas visiškai netyrė prokuroro apeliacinio skundo argumentų, kiek priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais yra statybvietės neatitvėrimas, galimybė be jokių atitvarų patekti į pavojingą zoną; teismas netyrė, ar toks įvykis būtų įvykęs bei sukėlęs atitinkamas pasekmes nukentėjusiajam elgiantis taip neatidžiai, kaip jį elgiantis nustatė teismas, jeigu būtų buvęs ištisinis atitvaras.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Apeliaciniame skunde prokuroras prašė panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: J. D. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 137 straipsnio 3 dalyje, nuteisti jį laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant, patenkinti byloje pareikštus civilinius ieškinius. Šį prašymą apeliantas motyvavo tuo, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Šiam teiginiui pagrįsti prokuroras apeliaciniame skunde nurodė tokius esminius argumentus: kaltinimas J. D. suformuluotas tinkamai; byloje pakanka duomenų, patvirtinančių jo pagrįstumą; iš bylos duomenų nustatomas toks E. A. sveikatos sutrikdymo padarymo mechanizmas – įvykio vakarą jis kartu su dviem draugais eidamas H. Manto gatve laisvai pateko į statybvietę (ji nebuvo aptverta), kurioje buvo vykdomi viaduko per H. Manto gatvę atraminių sienučių restauravimo ir renovavimo, laiptų ir šaligatvių remonto darbai, nepastebėjęs, kad dalis mūro sienutės nuardyta, bandė į ją atsiremti, neišlaikęs pusiausvyros nukrito iš maždaug 7 m aukščio ant gatvės važiuojamosios dalies ir susižalojo; tarp statybvietės neatitvėrimo, kaip to reikalauja Saugos ir sveikatos taisyklių 20 punktas, ir E. A. padaryto sveikatos sutrikdymo yra tiesioginis priežastinis ryšys; paties nukentėjusiojo neatsargumas nešalina kaltinamojo baudžiamosios atsakomybės, jis gali turėti įtakos tik sprendžiant žalos atlyginimo dydžio klausimą; kaltinamojo nusikalstama veika visiškai atitinka BK 137 straipsnio 3 dalies dispoziciją, nes jis pažeidė specialią elgesio saugumo taisyklę (Saugos ir sveikatos taisyklių 20 punktą) ir dėl to buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata; pirmosios instancijos teismo išvada, kad Saugos ir sveikatos taisyklių 20 punktas šioje byloje negali būti taikomas betarpiškai, nes tos taisyklės skirtos užtikrint darbuotojų, o ne pašalinių asmenų saugumą, yra nepagrįsta.
Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad visi esminiai prokuroro apeliacinio skundo argumentai joje buvo aptarti. Apeliacinės instancijos teismas padarė sekančias išvadas: pėsčiųjų eismas Herkaus Manto gatve nebuvo uždarytas, tik apribotas darbų atlikimo vietose ir nebuvo numatyta priemonių, uždraudžiančių pėstiesiems vaikščioti šia statybos objekto teritorija; darbų vadovas J. D., atlikdamas darbus, vykdė visus saugos ir techninius reikalavimus, nurodytus paskyroje-leidime, nes vykdant sienučių ir laiptų rekonstrukcijos bei renovavimo darbus darbo vieta buvo atitverta nuo pėsčiųjų signalinėmis juostomis, o keičiamų turėklų vietose buvo įstatomi metaliniai strypai su lentų apkaltais, kaip ir buvo numatyta prie paskyros-leidimo pridėtoje tokių priemonių panaudojimo schemoje; esant tokioms aplinkybėmis J. D. negalėjo pažeisti Saugos ir sveikatos taisyklių 20 punkto, nes ne jo, kaip statybos darbų vadovo, kompetencija ir pareiga buvo numatyti, ar paskyroje-leidime nurodytos apsaugos priemonės yra pakankamos dėl pašalinių asmenų; šioje byloje nėra nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp išteisintojo J. D. veikos ir kilusių pasekmių – nukentėjusiajam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo; apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad pats nukentėjusysis buvo neatsargus, nes šaligatviu ėjo ramstydamasis į sienutę, būdamas dėmesį sutelkęs ne į jį supančią aplinką, o į kalbėjimąsi mobiliuoju telefonu; einant šaligatviu pavojus nukristi per išgriautą mūrinę sienutę buvo minimalus, nes sienutė lygiagreti šaligatviui, t. y. ji nebuvo kliūtis, kurią būtų turėjęs įveikti šaligatviu einantis pėstysis. Kasatorius skunde tvirtina, kad liko neišnagrinėtas esminis prokuroro apeliacinio skundo argumentas apie tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog šiojo byloje tirtai situacijai netaikytinos Saugos ir sveikatos taisyklių 20 punkto nuostatos, o taip pat argumentas apie tiesioginį priežastinį ryšį. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutarties dalyje aptartos aplinkybės patvirtina, jog kasatoriaus teiginys apie kai kurių esminių prokuroro apeliacinio skundo argumentų neišnagrinėjimą prieštarauja bylos medžiagai, todėl yra nepagrįstas. Kartu atkreipiamas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2005 m. birželio 23 d. nutarimo NR. 53 „Dėl teismų praktikos, taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 punkte išaiškino, kad BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas privalo aptarti tik esminius apeliacinio skundo argumentus. Todėl ta aplinkybė, kad skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje kai kurie prokuroro apeliaciniame skunde nurodyti įrodymai liko nepaminėti, nereiškia kad taip buvo pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai, t. y. padarytas esminis BPK reikalavimų pažeidimas (BPK 369 straipsnio 3 dalis), kuris ir būtų pagrindas skundžiamą nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju tokio pagrindo nėra.
Dėl BK 137 straipsnio 3 dalies taikymo, dėl J. D. išteisinimo pagrindo ir byloje pareikštų civilinių ieškinių
BK 137 straipsnio 3 dalyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, kai tai padaroma pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles. Šios nusikalstamos veikos padarymu ir buvo kaltintas išteisintasis J. D.. Kaltinamajame akte nurodytos J. D. pareigos, statybos objektas, konstatuojama, kad statybvietė nebuvo aptverta, kad nukentėjusysis E. A. į ją pateko laisvai, nukrito nuo renovuojamos sienutės; taip jam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Iš kaltinimo formuluočių matyti, kad J. D. buvo kaltinamas tuo, kad jis pažeidė savo kaip statybos darbų vadovo pareigą organizuoti statybvietės aptvėrimą ne žemesniu kaip 2 m, su vientisu apsauginiu stogeliu, apsaugančiu nuo krentančių daiktų, aptvaru. Tokia išvada seka iš kaltinime nurodytos statybos vietos bei Saugos ir sveikatos taisyklų 20 punkto nuostatų sugretinimo. Kaltinime nurodoma, kad statybos darbai buvo vykdomi prie masinio žmonių judėjimo kelio. Tokiu atveju aptariama taisyklų norma reikalauja aptvaro, kuris turi būti ne žemesnis kaip 2 m ir su apsauginiu stogeliu. Kaltinime nenurodyta, kada ir kokios teritorijos tokį aptvėrimą turėjo organizuoti išteisintasis. Kaltinime nurodytas tik nukentėjusiojo E. A. susižalojimo laikas ir tai, kad nebuvo aptverta statybvietė. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnyje nurodyta, kad statybvietė – tai statinio statybos darbų vieta (teritorija, kurios ribos nustatomos statinio projekte). Kaltinamajame akte nėra duomenų apie byloje aptariamo statinio projektą, jo statybvietės ribas. Iš UAB „Konsolė“ bendrastatybinių darbų vadovo (įvykio metu juo dirbo išteisintasis J. D.) pareiginių nuostatų matyti, kad į šio darbuotojo pareigas neįeina statinio projekto sukūrimas (tuo pačiu ir statybvietės ribų nustatymas). Šie kaltinamojo akto trūkumai, padaryti nepakankamai konkrečiai aprašant J. D. inkriminuotą nusikalstamą veiką, būtų buvęs pagrindas perduoti bylą prokurorui, jeigu jie būtų sukliudę teismui išnagrinėti bylą (BPK 254 straipsnio 3 dalis). Iš bylos duomenų matyti, kad šiuo atveju taip neatsitiko. Nepaisant kaltinamojo akto trūkumų teismas bylą išnagrinėjo ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nėra pagrindo J. D. inkriminuoti Saugos ir sveikatos taisyklių 20 punkto reikalavimų pažeidimą. Teismas nuosprendyje nurodė, kad vertinant byloje aptariamą įvykį negalima betarpiškai taikyti minėtų taisyklių nuostatų dėl to, kad nukentėjusysis yra ne statybinės įmonės darbuotojas, o pašalinis asmuo. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šis pirmosios instancijos teismo motyvas nėra teisingas. Saugos ir sveikatos taisyklių 20 punkte nurodyta, jog statybvietė aptveriama tam, kad į ją nepatektų pašaliniai asmenys. Iš šios normos formuluotės akivaizdu, kad ji skirta ne dirbančiųjų, o pašalinių asmenų saugai, nepaisant to, kad pačios Saugos ir sveikatos taisyklės yra skirtos statybos darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti. Todėl vien tik toks motyvas būtų nepakankamas išteisinamajam nuosprendžiui priimti. Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė dar vieną sprendimo J. D. išteisinti motyvą – tai, kad nenustatyta, jog tarp J. D. veiksmų ir atsiradusių padarinių buvo tiesioginis priežastinis ryšys. Byloje nustatyta, kad pėsčiųjų eismas remontuojamu H. Manto gatvės šaligatviu nebuvo uždarytas. Tai reiškia, kad iki byloje analizuojamo įvykio per šios statybvietės teritoriją nuolat vaikščiojo pašaliniai asmenys. Nustatyta, kad ir įvykio metu nukentėjusysis E. A. statybvietėje buvo ne vienas: jis ten buvo su dviem draugais. Nei kartu su nukentėjusiuoju buvusiems jo draugams, nei prieš tai per statybvietės teritoriją ėjusiems pėstiesiems nieko neatsitiko. Todėl teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiojo E. A. patirtų sužalojimų tiesioginė priežastis buvo ne laisvas jo patekimas į statybvietę. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad ši pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ši teismų išvada atitinka bylos medžiagą ir susiklosčiusią teismų praktiką. Teismų praktikoje priežastiniu ryšiu tarp veikos ir pasekmių pripažįstamas toks santykis, kuriam esant veika sukelia ir nulemia pasekmes. Atsitiktinis ryšys tarp veikos ir pasekmių teismų praktikoje juridiškai reikšmingu nepripažįstamas. Bylos duomenys patvirtina, kad šiuo atveju pasekmes – sunkų sveikatos sutrikdymą – sukėlė ir nulėmė ne kliūčių patekti į statybvietę nebuvimas (jos neaptvėrimas), o paties nukentėjusiojo neatidumas: dėl pokalbio mobiliuoju telefonu būdamas neatidus jį supančiai aplinkai nukentėjusysis bandė atsiremti į sienutę toje vietoje, kur jos jau nebuvo; dėl to neišlaikė pusiausvyros, nukrito iš maždaug 7 m aukščio nuo šaligatvio ant važiuojamosios gatvės dalies ir taip patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą.
Materialiosiose nusikalstamų veikų sudėtyse priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių yra būtinasis objektyviosios pusės požymis. Trūkstant bent vieno sudėties požymio, daroma išvada, kad nusikalstama veika nebuvo padaryta. Tai BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytas išteisinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindas. Šioje byloje nustatęs, kad tarp veikos ir pasekmių nėra tiesioginio priežastinio ryšio, t. y. nustatęs BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytą J. D. išteisinimo pagrindą, pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą jį išteisinti dėl to, kad nenustatyta, jog kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Tai išteisinimo pagrindas, numatytas BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sprendimas išteisinti šiuo pagrindu priimamas tada, kai teismas nustato, jog kaltinamajame akte nurodyta nusikalstama veika buvo padaryta, tačiau nenustatyta, kad jos padaryme dalyvavo kaltinamasis; toks išteisinimo pagrindas įpareigoja teismą imtis BPK 303 straipsnio 6 dalyje numatytų veiksmų (perduoti bylą prokurorui, kad šis imtųsi priemonių tą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti). Teismas nenustatė, kad šioje byloje tirtu atveju buvo padaryta BK 137 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikalstama veika, kad ją padarė ne kaltinamasis J. D., o nenustatytas asmuo. Teismas nustatė, kad šioje byloje tirtu atveju tarp statybvietės neatitvėrimo ir atsiradusių padarinių nėra tiesioginio priežastinio ryšio. Todėl teismas turėjo priimti sprendimą J. D. dėl kaltinimo BK 137 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo išteisinti BPK 303 straipsnio 5 dalies ne 2 punkte, o 1 punkte numatytu pagrindu. Pritaikydamas ne tą BPK normą, kurią reikėjo pritaikyti, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK reikalavimus. Šios klaidos neištaisė ir apeliacinės instancijos teismas. Tačiau šis pažeidimas neturėjo įtakos nuosprendžio esmei: ir pirmuoju, ir antruoju pagrindu priimamas išteisinamasis nuosprendis. Todėl šis pažeidimas nėra pagrindas skundžiamus teismų sprendimus naikinti. Dėl jo tuos sprendimus pakanka pakeisti (BPK 383 straipsnis), taip iš dalies patenkinant prokuroro kasacinį skundą. Pakeitus J. D. išteisinimo pagrindą, keistinas teismo sprendimas ir dėl civilinių ieškinių – jie paliktini nenagrinėti (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 12 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 20 d. nutartį pakeisti: nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyti, kad J. D. dėl kaltinimo pagal BK 137 straipsnio 3 dalį išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas); civiliniai ieškiniai – Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros 12085,8 Lt dydžio ieškinys atsakovui UAB „Konsolė“ ir trečiajam asmeniui J. D. dėl gydymo išlaidų priteisimo Valstybinei ligonių kasai, nukentėjusiojo E. A. įstatyminių atstovų A. A. ir E. A. ieškinys atsakovams J. D. ir UAB „Konsolė“, reikalaujant iš jų solidariai atlyginti 4995 Lt dydžio turtinę žalą nukentėjusiajam E. A., be to, atlyginti neturtinę žalą: 650 000 Lt nukentėjusiajam E. A. ir po 100 000 Lt nukentėjusiesiems A. ir E. A. – paliekami nenagrinėti (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
Kitą skundžiamų nuosprendžio ir nutarties dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Vytautas Greičius
Vytautas Piesliakas
Valerijus Čiučiulka