Baudžiamoji byla Nr. 1A-227-719/2015

              Teisminio proceso Nr. 1-45-1-00671-2014-2

              Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 17 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Artūro Ridiko (pirmininkaujantysis), Sigito Bagdonavičiaus ir Bronės Vidzėnienės,

sekretoriaujant Jūratei Buitvydienei,

dalyvaujant prokurorui Gražvydui Kazlauskui,

nuteistajam V. M.,

gynėjui advokatui J. M.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-05-07 nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 284 str. 1 d. laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant minėtą laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 06 val., jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi bei per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nukentėjusiajam D. V. padarytą turtinę žalą; taip pat šiuo nuosprendžiu iš V. M. priteista: nukentėjusiajam D. V. – 492,57 EUR turtinei ir 500 EUR neturtinei žalai atlyginti, Panevėžio teritorinei ligonių kasai – 31,59 EUR turtinės žalos atlyginimo, valstybei – 11,52 EUR dokumentų įteikimo išlaidų bei 64,85 EUR antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

V. M. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. birželio 2 d. apie 18 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvėje prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu bei turto sugadinimu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: sudavė smūgį metaliniu raktu į D. V. priklausančio automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo durelių stiklą, 50 Lt vertės ir jį išdaužė, po to, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, tuo pačiu metaliniu raktu du kartus sudavė automobilyje sėdėjusiam D. V. į kairę ranką ir vieną kartą į petį, taip išmušė iš nukentėjusiojo rankų mobiliojo ryšio telefoną (duomenys neskelbtini), kurio ekranas 170 Lt vertės sudužo, ir D. V. padarė poodinę kraujosruvą kairiame žaste ir kairiame dilbyje, odos nubrozdinimą kairio peties sąnario srityje, minkštųjų audinių patinimą kairiame dilbyje, tai yra nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo D. V. sveikatą.

Nuteistasis V. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2015-05-07 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį ir jį išteisinti, arba panaikinus ginčijamą sprendimą, bylą perduoti pirmosios instancijos teismui tirti iš naujo. Mano, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas, nes jis 2014-06-02 jokios nusikalstamos veikos nepadarė, prie (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namo nebuvo ir jokio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nevartojo. Teigia, kad nukentėjusiojo nepažįsta ir jį teisme matė pirmą kartą, o nurodytą dieną beveik visą laiką buvo vienas namuose. Apelianto teigimu, kaltinime nurodytas automobilis yra registruotas jo vardu, tačiau kam jis šiuo metu realiai priklauso, nežino. Nurodo, kad 2014 m. sausio – vasario mėnesiais jis iš matymo pažįstamo asmens vardu M., kurio jokių kitų duomenų nežino, prašymu persirašė minėtą automobilį savo vardu, ir po registracijos daugiau to automobilio nebematė. Apeliantas pažymi, kad nėra tirta, kas šiuo metu naudojasi jo vardu registruotu automobiliu. Teismas nepagrįstai šiuos jo parodymus atmetė kaip nepagrįstus, o įrodinėdamas savo ir automobilio naudojimosi faktus, jis priverstas įrodinėti, kad yra nekaltas, o tai jau yra nekaltumo prezumpcijos pažeidimas. Nuteistasis įsitikinęs, kad nėra surinkta jokių objektyvių jo kaltės įrodymų. Apeliantas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu bei mano, kad nuosprendis grindžiamas tik spėjimais, prielaidomis, bei vien nukentėjusiojo parodymais, ką kategoriškai draudžia BPK normos. Teigia, kad jo draugystė su T. S. ir D. N. nesudaro pakankamo pagrindo netikėti jų parodymais. Byloje nėra surinkta jokių įrodymų, kurie patvirtintų nukentėjusiojo parodymus, ir paneigtų liudytojų T. S. ir D. N. parodymus. Pažymi, kad nukentėjusysis pareiškė civilinį ieškinį, jam buvo priteisti pinigai, todėl negalima teigti, jog jis nėra suinteresuotas bylos baigtimi. Mano, kad teismas priteisė per didelę neturtinę žalą, nes padarytas sužalojimas rimtesnių pasekmių sveikatai nesukėlė, pati nusikalstama veika truko labai trumpą laiko tarpą, nenustatyta, kad veiką matė pašaliniai asmenys. Nurodo, kad jis jokių pajamų neturi, yra registruotas darbo biržoje, todėl teismas privalėjo įvertinti ir jo turtinę padėtį.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas neigia padaręs BK 284 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, ginčija įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau išanalizavusi skunde nurodytus argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį, teisėjų kolegija, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir konstatuoja, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis pagrįstas objektyviais bylos duomenimis, kurių pagrindu teisingai konstatuota V. M. kaltė dėl jam inkriminuotos BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo, ir išteisinti jį ar bylą perduoti pirmosios instancijos teismui iš naujo tirti nėra pagrindo.

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 str. 1 d. taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį lemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Viešoji vieta yra vieša erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent, gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje šioje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Pažymėtina, kad teismų praktikoje smurto pavartojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys Nr. 2K-248/2008, 2K-447/2010, 2K-229/2011, Nr. 2K-410/2011 ir kt.).

Bylos duomenimis yra nustatyta, kad V. M. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvėje prie namo Nr. (duomenys neskelbtini) metaliniu raktu sudavė smūgį į D. V. priklausančio automobilio vairuotojo durelių stiklą ir jį išdaužė, bei du kartus sudavė D. V. į kairę ranką ir vieną kartą į petį, taip išmušė iš nukentėjusiojo rankų mobiliojo ryšio telefoną (duomenys neskelbtini), kurio ekranas sudužo, tuo padarydamas nukentėjusiajam D. V. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apylinkės teismas, pripažindamas V. M. kaltu dėl kaltinime nurodytų jam inkriminuotų veiksmų pagal BK 284 str. 1 d., rėmėsi šiais įrodymais: nukentėjusiojo D. V. parodymais, jo parodymų atpažinti, įvykio vietos ir daiktų apžiūrų protokolais, specialisto išvadomis ir kitais duomenimis. Apylinkės teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, jog V. M. kaltė padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą yra įrodyta. Teisėjų kolegija visiškai pritaria tokiam apylinkės teismo įrodymų vertinimui bei išvadai. Ta aplinkybė, kad nuteistojo subjektyviai pateikiami faktai įvertinti kitaip, nei jis mano esant teisinga, nereiškia, kad šis vertinimas neatitinka tai reglamentuojančių BPK 20 str. 5 d. nuostatų ar pažeidžia jo teises.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją).

Apylinkės teismas skundžiamame sprendime detaliai ir išsamiai pasisakė dėl esminių apeliaciniame skunde keliamų klausimų. Jokių naujų, skundžiamame teismo nuosprendyje dar neįvertintų aplinkybių, turinčių nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir nuteistojo kaltei apeliaciniame skunde nenurodoma, jų nėra ir baudžiamojoje byloje. Todėl, pritardama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytiems motyvams, teisėjų kolegija daro išvadą, kad reikšmingos veikos kvalifikavimui faktinės bylos aplinkybės buvo nustatytos išsamiai ir nešališkai, nepaliekant jokių esminių prieštaravimų ar abejonių, ir tai leido teismui tinkamai išspręsti nuteistojo V. M. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 str. 1 d. klausimą.

Visuma bylos aplinkybių patvirtina, jog nuteistojo V. M. veiksmuose nustatyti ir įrodymais pagrįsti visi būtinieji viešosios tvarkos sutrikdymo sudėties požymiai. Apelianto veiksmai skundžiamu teismo nuosprendžiu pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d. ir išteisinti apeliantą iš šios nusikalstamos veikos ar bylą perduoti pirmosios instancijos teismui iš naujo tirti nėra pagrindo. Šios išvados nekeičia nuteistojo teiginiai apie jo vardu registruoto automobilio nepriklausymą jam ir nesinaudojimą juo, nes byloje esantys objektyvūs duomenys visiškai paneigia jo tokius subjektyvius, deklaratyvius, jokiais objektyviais įrodymais nepatvirtintus teiginius.

Teisingai kvalifikavęs nuteistojo V. M. nusikalstamus veiksmus, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė jam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skirdamas jam bausmę ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį bei BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistojo V. M. asmenybę, ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Jam parinkta viena švelnesnių sankcijoje numatytų bausmių rūšių – laisvės apribojimas, kurio trukmė nustatyta artima minimaliai. Tokia bausmė nėra per griežta ir, teisėjų kolegijos nuomone, yra teisinga.

Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, teisingai išspręstas ir apelianto skunde ginčijamas neturtinės žalos atlyginimo klausimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos samprata ir jos apskaičiavimo kriterijai nustatyti CK 6.250 str. 1 ir 2 d., kuriomis vadovaujantis šiuo atveju ir nustatomas neturtinės  žalos dydis. Taip pat pažymėtina, kad priteistinos neturtinės žalos dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį yra įvairi. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas, atsižvelgęs į visus neturtinės žalos atlyginimui svarbius kriterijus, įskaitant ir skunde nurodytas aplinkybes, nukentėjusiajam iš V. M. priteisė 500 eurų neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija iš pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių sprendžia, kad nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neduoda pagrindo teigti, jog apylinkės teismas, spręsdamas civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą, netinkamai taikė materialinės teisės normas ar nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos ir konstatuoja, jog priteistas 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra proporcingas ginamoms vertybėms ir atitinka teisingumo, sąžiningumo bei protingumo kriterijus.

Skunde teigiama apie nekaltumo prezumpcijos pažeidimą bei baudžiamojo proceso pažeidimus, tačiau šie teiginiai nepagrįsti. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Todėl apelianto teiginiai dėl jo vardu registruoto automobilio priklausymą kitam asmeniui turi būti pagrįsti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Taip pat tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija. Priešingai skundo nepagrįstiems, deklaratyviems teiginiams, nuosprendžio išvados dėl V. M. viešosios tvarkos pažeidimo padarytos remiantis ne spėjimais, bet įvertinus įrodymus, atskleidus jų turinį. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, pateikti motyvai, kuriais remiantis teismas vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė. Nusikaltimo aprašymas atitinka baudžiamojo įstatymo dispozicijos turinį, atspindi veikos sudėties elementus ir visa tai, kas reikšminga juridiniam kvalifikavimui. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys atitinka BPK 305 straipsnio reikalavimus.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad sprendžiant nuteistojo V. M. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo ar apeliantui įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, nepadaryta. Todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                       Artūras Ridikas

                                                                      Sigitas Bagdonavičius

                                                                      Bronė Vidzėnienė