Administracinė byla Nr. I-9270-208/2015
Proceso Nr. 3-61-3-02977-2015-6
Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. lapkričio 18 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6) prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K) 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2014-05-13 iki 2015-03-23 Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas perpildytose kamerose. Kamerose, kurios yra apie 6 kv. m dydžio, buvo kalinami 3–4 asmenys, be to, jose buvo įrengtas sanitarinis mazgas, pastatytas stalas bei lovos. Nurodo, kad kamerose neužtikrinamas tinkamas natūralus apšvietimas, būna šalta ir drėgna, rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais. Dėl minėtų sąlygų tarp kalinamųjų dažnai kyla konfliktinės situacijos, kyla psichologiniai ir fiziniai nepatogumai, pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus ir depresiją, pažeminimą. Pažymi, jog išvykstant ar atvykstant etapu asmens kratos atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, asmuo, esant žemai oro temperatūrai verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 str., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str., Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461 patvirtintos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 p., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 str. 1, 2 dalimis bei 6.271 str., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika.
Lukiškių TI-K, kuris atstovauja Lietuvos valstybę, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 11–16).
Atsakovas vadovaujasi 2010-04-11 Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) bei 2010-05-11 Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) ir nurodo, jog 2014-05-13 – 2014-05-18, 2014-07-31 – 2014-08-04, 2014-08-12 – 2014-08-14, 2014-09-12 – 2014-09-13, 2014-09-23 – 2014-09-24, 2014-10-04, 2014-10-14, 2014-10-16, 2014-12-12 – 2014-12-13, 2014-12-15, 2014-12-23 – 2015-01-05, 2015-01-13, 2015-02-20, 2015-02-23, 2015-03-03 – 2015-03-05 vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus.
Atsakovas pažymi, jog Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymo 70 str. įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Taip pat, kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.
Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji ir suimtieji, jiems išduodamas visas švaros palaikymui reikalingas inventorius. Lukiškių TI-K nuolat organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija) bei atliekama visuomenės sveikatos priežiūra. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, o nuo 2013-12-30 sudaryta sutartis su UAB „Dezinfa“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus, o nuo 2015 m. sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.
Atsakovas vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsniu ir nurodo, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos, tualetas yra atskirtas 1,5 m sienele kas atitinka teisės aktų reikalavimus. Pažymi, kad kamerų plotas yra mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų. Nurodo, jog nuteistųjų (suimtųjų) skirstymas į kameras atliekamas vadovaujantis Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašu. Nurodo, jog skirstant į kameras yra atsižvelgiama į asmenų prašymus laikyti juos atskirai nuo rūkančiųjų. Pažymi, kad pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K tą pačią dieną buvo užpildyta anketa, siekiant užtikrinti suimtųjų / nuteistųjų asmenų teises. Pareiškėjas anketoje nurodė, jog pageidauja būti su rūkančiaisiais ir tai patvirtino savo parašu. Nurodo, jog asmenų apžiūra atliekama tinkamomis sąlygomis ir vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-09-10 įsakymu Nr. V-362 „Dėl laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“.
Atsakovas nurodo, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, visose Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui ir atsidaro, kameros aprūpintos tvarkymo inventoriumi, o suimtieji privalo tvarkyti kameras, kuriose gyvena. Pažymi, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui A. A., kurią jis nurodo patyręs Lukiškių TI-K.
Teismas pažymi, kad pagal CK 6.271 str. 1 d., žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 str. teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). CK 6.250 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 str., kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 str. pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 str. požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 str. pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p.
Iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų duomenų, t. y. detalizuotų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžių bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičių (b. l. 11–12), matyti, kad, bendrai apskaičiavus nagrinėjamą laikotarpį (t. y. periodiškai nuo 2014-05-13 iki 2015-03-06 imtinai) – iš viso 61 dieną, 47 dienas vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o likusią laikotarpio dalį – 14 dienų, vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Teismas, vertindamas esančių byloje įrodymų visumą, daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose yra pagrįstos, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog nustatytos pareiškėjo netinkamos kalinimo sąlygos sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, kuris būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 str.
Pabrėžtina, kad Lukiškių TI-K pagal turimus finansinius resursus, gavęs skirtas lėšas iš valstybės biudžeto atlieka kamerų remontą, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas. Abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo. Iš bylos medžiagos matyti, kad Lukiškių TI-K 2013 m. sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“ (b. l. 103–106), o 2015-01-02 sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 107–109). Minėtos įmonės nuolat atliko kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbus, patalpų priežiūrą.
Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog tam tikri teisės aktų normų reikalavimų neatitikimai kai kuriose Lukiškių TI-K kamerose buvo nustatyti (b. l. 21–102), tačiau jie buvo nežymūs ir esant galimybei pašalinami, byloje nėra duomenų, jog dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog atvykstant ar išvykstant etapu asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, asmuo verčiamas nusirengti esant žemai oro temperatūrai, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Be to, jis buvo laikomas su rūkančiaisiais. Su šiomis pareiškėjo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis teismas nesutinka, nes byloje nėra pateikta jokių tai patvirtinančių įrodymų. Lukiškių TI-K pateikė teismui pareiškėjo užpildytą anketą, kurioje jo parašu patvirtinta, jog jis sutinka būti su rūkančiaisiais. Abejoti Lukiškių TI-K argumentu, jog skirstant į kameras yra atsižvelgiama į asmenų prašymus laikyti juos atskirai nuo rūkančiųjų, o asmenų apžiūra atliekama vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-09-10 įsakymu Nr. V-362 „Dėl laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“, nėra jokio teisinio pagrindo, todėl šie pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju konstatuotas tik ploto, tenkančio vienam asmeniui pažeidimas bei tam tikri kameroms keliamų reikalavimų pažeidimai, tai, kad pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Be to, Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, rodo, kad įstaigos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat byloje pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nenustatyti, o jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.
Taigi teismas, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina neturtinės žalos atlyginimo suma yra 90 Eur.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 str. 1 d. 5 p., 127 str. 1 d., teisėjas
n u s p r e n d ė :
pareiškėjo A. A. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. A. 90 Eur (devyniasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Donatas Vansevičius