Administracinė byla Nr. eA-3910-662/2020

      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00962-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 17.3.4; 20.2.3.1; 20.2.3.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. K. teisių perėmėjo A. K., atsakovo Molėtų rajono savivaldybės, atstovaujamos Molėtų rajono savivaldybės administracijos, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. K. skundą atsakovams Molėtų rajono savivaldybei, atstovaujamai Molėtų rajono savivaldybės administracijos, bei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėja L. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Statybos inspekcija), Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos apsaugos departamentas), ir Molėtų rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė), atstovaujamos Molėtų rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija), 72 358,59 Eur turtinei žalai atlyginti; 2) priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, Statybos inspekcijos, Aplinkos apsaugos departamento ir Savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 3) priteisti solidariai iš atsakovų 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.  Pareiškėja skundą grindė šiais argumentais:

1.1.                      Pareiškėjai nuosavybės teise priklausė žemės ūkio paskirties žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), todėl nusprendė jame statyti gyvenamąjį namą (toliau – ir Gyvenamasis namas). Gyvenamajam namui statyti Molėtų rajono savivaldybės administracija patvirtino ir išdavė planavimo sąlygas nacionalinio, regioninio, rajono lygmens bendrojo ir specialiojo planavimo dokumentams rengti, Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Molėtų rajono skyrius išdavė planavimo sąlygų sąvadą, kurį patvirtino Administracija. Administracijos direktorius 2009 m. vasario 5 d. išdavė projektavimo sąlygų sąvadą Nr. P4-15 ir 2009 m. gegužės 22 d. leidimą statyti.  

1.2.                      Molėtų rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimu buvo nuspręsta panaikinti Administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. B6-29 2 punktą, Administracijos 2009 m. vasario 5 d. statinio projektavimo sąlygų sąvadą Nr. P4-15, Administracijos 2009 m. gegužės 22 d. statybos leidimą Nr. P5-56, Utenos apskrities viršininko administracijos 2009 m. liepos 31 d. pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. 114M-34. Panevėžio apygardos teismas 2014 m. spalio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-465-212/2014 įpareigojo pareiškėją per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pareiškėjos, Administracijos ir buvusio Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Utenos RAAD) lėšomis nugriauti pareiškėjai nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą ir sutvarkyti statybvietę. Šis teismo sprendimas yra visiškai įvykdytas – pastatas nugriautas, statybvietė sutvarkyta. Pareiškėjos įsitikinimu, būtent neteisėtais pripažintais Administracijos ir Utenos RAAD sprendimais ir veiksmais buvo sudarytos prielaidos nugriauto gyvenamojo namo statybai, todėl Savivaldybė ir Lietuvos valstybė, atstovaujama atstovų, turi atlyginti pareiškėjai jos patirtas išlaidas, atliekant gyvenamojo namo statybos ir griovimo darbus, bei neturtinę žalą, kurią pareiškėja patyrė per ilgą laiką (daugiau nei 7 metus) bylinėjantis ir griaunant gyvenamąjį namą. 

1.3.                      Administracija ir Utenos apskrities viršininko administracija atliko šiuos neteisėtus veiksmus: Administracijos ir Utenos apskrities viršininko administracijos darbuotojai nevykdė ar netinkamai vykdė pareigą įsitikinti, kad priimami administraciniai aktai nepažeidžia įstatymų reikalavimų.

1.4.                      Pareiškėja patyrė nuostolių už 72 358,59 Eur, nuostolių sumą sudaro: 66 443,03 Eur už gyvenamojo namo statybos darbus, 723,76 Eur už gyvenamojo namo projektą, 13 235,27 Eur už gyvenamojo namo griovimo darbus, atėmus 8 043,47 Eur už susigrąžintas statybines medžiagas. Pareiškėja, būdama garbingo amžiaus, statėsi gyvenamąjį namą, siekdama jame gyventi, tačiau tokios galimybės neteko, prarado daug laiko, patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų ir dėl vykusių teisminių procesų, kurie prasidėjo nuo 2010 metų, todėl už patirtus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus jai priteistina 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

1.5.                      Pareiškėjos teisių perėmėjas 2019 m. liepos 5 d. pareiškime papildomai nurodė, jog pareiškėjai, tuo labiau – jos teisių perėmėjui, nėra nei žinoma, nei jis gali sužinoti kaip šios institucijos ar, tuo labiau jų darbuotojai, prisidėjo prie nuostolių pareiškėjai padarymo, būtent todėl pareiškėja (jos teisių perėmėjas) ir prašo taikyti solidariąją atsakomybę, nes tai buvo bendras vientisas procesas, suponavęs nuosavybės teisę į nugriautą ginčo statinį, kas yra visiškai pakankama solidariosios atsakomybės sąlyga. Šiuo atveju pačios institucijos tarpusavyje turi išsiaiškinti, kiek ir kaip bei kokie darbuotojai šiuo atveju prisidėjo prie žalos pareiškėjai padarymo.

2.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, atsiliepime į skundą prašė skundo netenkinti.

3.       NŽT paaiškino, kad pareiškėjos skundo reikalavimai NŽT turi būti netenkinti, nes nėra nustatyta NŽT kaltė ar neteisėti veiksmai, nes Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartyje aiškiai nurodyta, kad Administracijos, Utenos RAAD ir pačios pareiškėjos neteisėti veiksmai nulėmė neteisėtas statybas. NŽT, likvidavus apskričių viršininkų administracijas, neperėmė statybos priežiūros funkcijų, nes jos buvo perduotos Statybos inspekcijai, todėl reikalavimas NŽT atlyginti turtinę ir neturtinę žalą pareikštas nepagrįstai. Nustatant pareiškėjai atlygintinos žalos dydį būtina atsižvelgti į faktą, jog 2009 m. birželio 1 d. buvo užfiksuotas savavališkas miško kirtimas, o iškirstoje vietoje ir buvo neteisėtai pastatytas gyvenamasis namas, todėl manytina, jog pati pareiškėja yra prisidėjusi prie nuostolių atsiradimo, nes dėl minėto savavališko miško iškirtimo buvo galbūt suklaidintos ir pačios institucijos, išdavusios statybos leidimą. NŽT nuomone, pareiškėja nepagrįstai prašo priteisti po 2010 m. vasario 26 d. statybos sustabdymo akto patirtas 11 767,52 Eur statybos išlaidas, kadangi jos kilo dėl jos pačios kaltės. Pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių patirtą neturtinę žalą. NŽT teigimu, turtinę žalą reiktų paskirstyti tik tarp pačios pareiškėjos ir Aplinkos apsaugos departamento.

4.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Statybos inspekcijos, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.  

4.1.                      Statybos inspekcija paaiškino, kad pareiškėjos skunde nėra motyvuotai nurodytas Statybos inspekcijos skundžiamas veiksmas (neveikimas), aplinkybės, kuriomis pareiškėja grindė savo reikalavimą Statybos inspekcijai. Pareiškėja tik formaliai nurodė, jog Utenos apskrities viršininko administracija atliko neteisėtus veiksmus išduodama 2009 m. liepos 31 d. pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. 114M-34, t. y. neva Utenos apskrities viršininko administracijos darbuotojai nevykdė ar netinkamai vykdė pareigą įsitikinti, kad priimami administraciniai aktai nepažeidžia įstatymų reikalavimų. Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2009 m. liepos 31 d. pažyma Nr. 114M-34 apie statinio statybą (rekonstravimą, kapitalinį remontą) be esminių nukrypimų nuo projekto nėra jokia garantija, kad statytojui nebus jokių kliūčių ateityje statinį užbaigti statyti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Minėtoje pažymoje tik nustatoma statinio statybos būklė jos išdavimo metu remiantis duomenimis, užfiksuotais Nekilnojamojo turto kadastro duomenų byloje, kurią, kartu su prašymu, pateikia pats pareiškėjas.

4.2.                      Tuometinis Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Pareiškėja neįrodė neteisėtų veiksmų egzistavimo fakto ir nepateikė jį pagrindžiančių konkrečių įrodymų. Teismų sprendimuose (Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-4-732/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2014 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2014 ir Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-465-212/2014) nebuvo nustatyta, kad tuometinis Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas, išdavęs statytojui pagal jo prašymą pažymą Nr. 114M-34 apie nebaigtą statybą (rekonstravimą, kapitalinį remontą) be esminių nukrypimų nuo projekto, pažeidė kokius nors teisės aktų reikalavimus. Pažymos apie statinio statybą pagal suderintą projektą panaikinimas buvo išvestinis ir jo patenkinimas priklausė išimtinai tik nuo reikalavimo dėl administracinio akto dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo (Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2009 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. B6-29) – panaikinimo patenkinimo.

4.3.                      Nei buvusi Utenos apskrities viršininko administracija, nei Statybos inspekcija nesudarė jokių sąlygų pradėti ir vykdyti neteisėtą pareiškėjos gyvenamojo namo statybą, nepažeidė teisės aktų hierarchijos, nes nei Statybos inspekcija, nei apskrities viršininko administracija neturėjo teisės tiesiogiai dalyvauti sprendimų dėl statybos leidimų išdavimo priėmime, juolab priimti tokius sprendimus. Tuo metu aktuali Statybos įstatymo redakcija nenumatė, kad Statybos inspekcijos ar apskrities viršininko administracijos valstybės tarnautojai galėtų ar privalėtų dalyvauti Nuolatinės statybos komisijos posėdžiuose stebėtojo teisėmis. Utenos apskrities viršininko administracijos pareigūnai nebuvo pavaldūs Statybos inspekcijai. Statybos inspekcija ir Utenos apskrities viršininko administracija veikė nepažeisdamos teisės aktų reikalavimų, todėl Statybos inspekcijai, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalimi, nekyla civilinė atsakomybė.

4.4.                      Pažymoje tik buvo konstatuotas faktas, kad pastato statyba pažymos surašymo metu atitiko esminius statinio projekto sprendinius, išduodant šią pažymą nebuvo tikrinamas apskritai statybos teisėtumas, kadangi tokios pareigos Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento specialistams, pažymos išdavimo metu, nenustatė teisės aktai. Minėtos pažymos Nr. 114M-34 priėmimas ir tariamai atsiradusi pareiškėjos žala yra pernelyg nutolę teisiškai, todėl šiuo atveju neįmanoma nustatyti net netiesioginio teisinio priežastinio ryšio egzistavimo, juo labiau, kad nei teismų sprendimais, nei L. K. pateikiamais įrodymais nėra pagrindžiama ta aplinkybė, kad Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas, konstatuodamas statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto, neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal teisės aktų reikalavimus.

5.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Aplinkos apsaugos departamento (Utenos RAAD teisių perėmėjo), atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį tenkinti.

5.1.                      Atsiliepime Utenos RAAD paaiškino, kad pareiškėja 2016 m. sausio 11 d. sudarė statybos rangos sutartį, pagal kurią rangovas vykdė gyvenamojo namo griovimo ir statybvietės sutvarkymo darbus. Tarp pareiškėjos ir Utenos RAAD 2016 m. rugsėjo 5 d. buvo sudarytas susitarimas dėl teismo sprendimo vykdymo, pagal kurį Utenos RAAD įsipareigojo atlikti 1/3 dalį gyvenamojo namo griovimo darbų. Sutarties darbai buvo visiškai atlikti 2016 m. gruodžio 20 d. Likusius darbus pareiškėja atliko savo lėšomis iki 2017 m. vasario 20 d. Utenos RAAD nurodė, jog pritaria pareiškėjos skunde išdėstytiems argumentams dėl patirtos turtinės žalos dydžio ir Administracijos bei Utenos apskrities viršininko administracijos neteisėtų veiksmų. Dėl pareiškėjos patirtos neturtinės žalos ir prašomo priteisti jos dydžio Utenos RAAD nepasisakė, paliko tai spręsti teismo nuožiūra.

5.2.                      Aplinkos apsaugos departamento atstovas teismo posėdyje nurodė, jog skundą reiktų tenkinti iš dalies, atsižvelgiant į tai, jog kaltas yra ir pats pareiškėjos teisių perėmėjas.

6.       Atsakovas Savivaldybė, atstovaujama Administracijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6.1.                      Savivaldybė nurodė, kad tuometinis Utenos RAAD privalėjo užtikrinti, jog nebūtų vykdomos statinio statybos miško žemėje, tačiau šios pareigos neatliko. Būtent Utenos RAAD veiksmai lėmė pareiškėjos patirtą žalą, t. y. jei Utenos RAAD nebūtų suderinęs 2008 m. gruodžio 16 d. kaimo plėtros žemėtvarkos projekto, 2009 m. gegužės 21 d. statinio techninio projekto, tai Administracija nebūtų išdavusi pareiškėjai statybą leidžiančio dokumento ir ji nebūtų pradėjusi statyti gyvenamojo namo. Administracijos teigimu, Utenos RAAD turėjo galimybę sumažinti pareiškėjos patirtas išlaidas, jei būtų tinkamai ištyręs 2009 m. rugpjūčio 5 d. pateiktą B. Z. R. skundą. Pareiškėja pagrindė tik 3 127,78 Eur patirtų išlaidų, todėl nepagrįstai teigia, kad patyrė 13 235,27 Eur išlaidų už gyvenamojo namo griovimą. Šiuo atveju egzistuoja ir pačios pareiškėjos kaltė dėl vykdytų statybų miško žemėje, todėl prašoma turtinės žalos suma turi būti mažinama 11 179,33 Eur suma už langų bei durų gamybą, kadangi pareiškėja net sustabdžius statybos darbus, juos vykdė toliau. Administracijai negali būti paskirtos pareiškėjos patirtos išlaidos po 2009 m. rugsėjo 1 d., kadangi Utenos RAAD buvo informuotas apie pažeidimą ir jis atsakingas už netinkamą skundo ištyrimą.

6.2.                      Administracija pažymėjo, jog pareiškėja įsiteisėjusiais teismo sprendimais yra pripažinta kalta dėl neteisėtai vykdytų statybų, todėl abiem šalims veikus neteisėtai, pareiškėjos reikalavimas Savivaldybei turi būti atmestas kaip nepagrįstas net ir nustačius būtinąsias sąlygas valstybės civilinei atsakomybei kilti. Savivaldybės kaltė nagrinėjamu atveju yra minimali, jos veiksmai tik netiesiogiai lėmė pareiškėjos žalą, todėl iš jos negali būti reikalaujama visiškai atlyginti nuostolius. Pareiškėja nepateikė konkrečių įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos faktą. Savivaldybė neturi būti laikoma solidariai atsakinga už pareiškėjos patirtą žalą, turtinė žala pareiškėjai turėtų būti priteista iš Aplinkos apsaugos departamento. 

II.

7.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjos L. K. teisių perėmėjo A. K. skundą tenkino iš dalies – priteisė A. K. solidariai iš atsakovų Molėtų rajono savivaldybės bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT ir Aplinkos apsaugos departamento, 36 179,30 Eur turtinės žalos atlyginimo ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. balandžio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė lygiomis dalimis iš atsakovų Molėtų rajono savivaldybės bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT ir Aplinkos apsaugos departamento, pareiškėjui A. K. 1 512,50 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė iš A. K. lygiomis dalimis atsakovų Molėtų rajono savivaldybės bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, Aplinkos apsaugos departamento bei Statybos inspekcijos naudai 202,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8.       Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl 72 358,59 Eur turtinės ir 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, procesinių palūkanų priteisimo pareiškėjos L. K., mirusios 2017 m. rugsėjo 15 d., teisių perėmėjui A. K. iš atsakovų pagal CK 6.271 straipsnį, t. y. pareiškėja paduotu skundu prašė jai priteisti jos patirtą turtinę ir neturtinę žalą dėl to, kad Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu panaikinti Savivaldybės ir valstybės institucijų administraciniai aktai bei neteisėti veiksmai sudarė prielaidas vykti Gyvenamojo namo, kuris teismo įpareigojimu buvo nugriautas, statybai.

9.       Vertindamas pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu ji teigė, kad institucijų neteisėtais veiksmais jai buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, teismas sprendė, jog turi būti nustatomos CK 6.246, 6.247, 6.249 ir 6.250 straipsniuose nurodytos sąlygos ir analizuojama, kokia dalimi Savivaldybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos atsakovų, veiksmai prisidėjo prie pareiškėjos padėties ir kokia atsakomybės dalis tenka pareiškėjai. Teismo vertinimu, sprendžiant klausimą dėl kaltų asmenų žalos atlyginimo, tikslinga įvertinti kiekvieno iš statybos leidimo išdavimo procesuose dalyvavusių asmenų veiksmus bei priimtus sprendimus ir jų įtaką galutiniam rezultatui – neteisėtai išduotam statybos leidimui, kuris sąlygojo neteisėtai pastatyto statinio nugriovimą bei kilusią žalą.

10.       Spręsdamas dėl pareiškėjos (statytojos) kaltės, teismas pažymėjo, jog teismų praktikoje nurodoma, kad principinė išvada yra ta, jog atsakomybė dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų tenka valstybei, nebent konkrečiu atveju būtų nustatyta, kad jis žinojo arba turėjo žinoti, jog valstybės institucija ar pareigūnas veikia neteisėtai. Nors pareiškėja skunde nurodė, jog ginčo žalą jai sąlygojo neteisėti atsakovų veiksmai, tačiau teismas sprendė, kad ir pati pareiškėja neabejotinai prisidėjo prie tokios žalos atsiradimo.

11.       Teismas nustatė, kad L. K. inicijavo projektų suderinimą 2008 metais po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo, t. y. kai jau buvo susiformavusi praktika dėl statybų miško ūkio paskirties žemėje, todėl L. K. pastangos miško ūkio paskirties žemės sklype pastatyti gyvenamąjį namą ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Grametra“ parengtas Žemės sklypo kaimo plėtros (ūkio vidaus) žemėtvarkos projektas ūkininko ūkio sodybai formuoti suklaidino pareigūnus ir suponavo neteisėtų padarinių atsiradimą. Teismas iš civilinės bylos Nr. e2-390-132/2015 medžiagos nustatė, kad UAB „Grametra“ žemėtvarkos projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad projektavimui panaudoti 2005 m. ortografiniai M 1:10000 žemėlapiai ORT 10LT bei 2004 m. NŽT parengtas Lietuvos teritorijos georeferencinis pagrindas M 1:10 000 GDB 10 LT, 2008 m. sausio 7 d. topografinė nuotrauka. Naujausias ortografinis žemėlapis buvo 2005 m., UAB „Grametra“ naudojosi pateikta topografine nuotrauka, kuri buvo ne senesnė kaip vieneri metai ir laikė ją naujausia kartografine medžiaga. Topografinėje nuotraukoje miškas statybos vietoje nebuvo užfiksuotas (civilinė byla Nr. e2-390-132/2015; t. 8, b. l. 132-133). UAB „Grametra“ žemėtvarkos projektas buvo paruoštas vadovaujantis tik pateikta topografine nuotrauka, kadangi projektą rengiant pagal 2005 m. ortografinį žemėlapį, bendrovė būtų nustačiusi, jog jos projekto rengimo vietoje yra miško žemė (civilinė byla Nr. e2-390-132/2015; t. 9, b. l. 6). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas A. K. parodė, jog UAB „Grametra“, rengusiai žemėtvarkos projektą, jis pateikė topografinę nuotrauką, topografinės nuotraukos diskelį; 2008 m. gruodžio 16 d. suderinimui pateiktas L. K. kaimo plėtros žemėtvarkos projektas ūkininko ūkio sodybos formavimui buvo parengtas pagal statytojos (L. K., veikiančios per įgaliotą asmenį A. K.) pateiktą nesuderintą topografinę nuotrauką, dėl netinkamo projekto ir neteisėtos statybos egzistuoja pareiškėjos, t. y. statytojos kaltė.

12.       Teismas atkreipė dėmesį, jog kasacinės instancijos teismas 2014 m. gegužės 2 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2014 jau buvo nustatęs L. K., vykdant statybas miško žemėje, kaltę – buvo konstatuota, jog ir kasatorė, ir A. K. turėjo žinoti imperatyviuosius teisės aktų reikalavimus, susijusius su statybų miško žemėje, ribojimu, todėl turėjo elgtis maksimaliai atidžiai ir rūpestingai, imtis prieinamų priemonių įsitikinti ketinamų vykdyti statybų teisėtumu; byloje teismų nustatytos ir kasatorės nurodytos aplinkybės, susijusios su kitų fizinių ir juridinių asmenų dalyvavimu statybos dokumentacijos tvarkymo procese (dokumentus statybos leidimui gauti kasatorės užsakymu rengė privačios teritorijų planavimo ir projektų rengimo srityje kompetentingos įmonės, šie dokumentai suderinti su atsakingomis valstybės valdžios institucijomis ir kasatorei išduotas statybos leidimas), kasatorės kaltės nepaneigia.

13.       Įvertinęs kasacinės instancijos teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2014, pateiktus motyvus, teismas konstatavo, kad pareiškėja, kuriai nuosavybės teise priklausė žemės sklypas, ir pagal įgaliojimą veikęs jos sūnus – teisių perėmėjas A. K. turėjo žinoti ir vadovautis imperatyviomis teisės normomis, numatančiomis, jog miško žemėje statyba nėra leidžiama, todėl darė išvadą, jog pačios pareiškėjos neteisėti veiksmai ženkliai sąlygojo nuostolių atsiradimą. Teismo vertinimu, pareiškėjos teisių perėmėjas aktyviais veiksmais dalyvavo neteisėto statybos leidimo išdavimo procese, prisiėmė riziką ir atsakomybės laipsnį, todėl jis pripažintinas kaltu asmeniu (ką jau ne vieną kartą konstatavo teismai įsiteisėjusiais sprendimais) ir dėl kurio kaltės iš dalies kilo žala.

14.       Spręsdamas dėl savivaldybės ir valstybės institucijų kaltės, atsižvelgdamas į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką byloje Tumeliai prieš Lietuvą, teismas pažymėjo, jog klaidinančių duomenų atsakovams pateikimas nepašalina atsakovų, t. y. savivaldybės ir valstybės institucijų, pareigos pagal kompetenciją užtikrinti tinkamą statybos veiklą ir aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų įgyvendinimą.

15.       Teismas nurodė, jog įsiteisėjusiais teismo sprendimais (Molėtų rajono apylinkės teismo, Panevėžio apygardos teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo) civilinėje byloje Nr. 2-4-732/2013 (teisminio proceso Nr. 2-08-3-08412-2013-4 (pastaba: šios bylos teisminio proceso Nr. 2-30-3-00544-2011-5)) jau buvo konstatuota, kad pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 30 dalies nuostatas, bylose dėl neteisėtai išduotų statybą leidžiančių dokumentų galiojimo panaikinimo atsakovais laikomi asmenys, neteisėtai pritarę statybą leidžiančio dokumento išdavimui. Už statybą leidžiančių dokumentų išdavimo tvarkos pažeidimus pagal kompetenciją atsako asmenys, privalantys patikrinti statinio projektą (jam raštu pritarti) ir įgalioti išduoti statybą leidžiantį dokumentą (Statybos įstatymo 23 str. 32 d.). Nagrinėjamojoje byloje atsakovais be statytojos L. K. buvo nurodyti Molėtų rajono savivaldybės administracija bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos RAAD, kurie rengė planavimo sąlygas, dalyvavo Nuolatinės statybos komisijos 2009 m. gegužės 21 d. posėdyje ir pritarė statybos leidimo išdavimui, todėl teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalimi, laikė, kad Savivaldybės ir Utenos RAAD neteisėti veiksmai įrodyti.

16.       Dėl NŽT argumentų, jog ji yra netinkamas atsakovo Lietuvos valstybės atstovas (kadangi neatliko jokių neteisėtų veiksmų), teismas pažymėjo, jog pareiškėjos skundo padavimo metu Utenos apskrities viršininko administracija buvo likviduota. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 248 „Dėl apskričių administracijos likvidavimo“, Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ nuostatomis, taip pat Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymu ir sprendė, kad Lietuvos valstybei, atstovaujamai NŽT, atsakomybė kyla dėl neteisėtų Utenos apskrities viršininko administracijos veiksmų, susijusių su žemėtvarkos projekto ūkininko ūkio sodybos vietai parinkti derinimu, t. y. Utenos apskrities viršininko administracijos veiksmų, išduodant 2009 m. sausio 19 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. 142-15.

17.       Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir atliktus savivaldybės ir valstybės institucijų konkrečius veiksmus ginčo statybų procese, teismas darė išvadą, jog minėti atsakovų neteisėti veiksmai akivaizdžiai susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su pareiškėjos teisių perėmėjui padaryta turtine žala.

18.       Teismas atmetė skundo reikalavimą, kuriuo pareiškėja prašė priteisti žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Statybos inspekcijos. Pareiškėja patirtą žalą kildino iš Utenos apskrities viršininko administracijos veiksmų, išduodant 2009 m. liepos 31 d. pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. 114M-3. Teismas nustatė, kad šios pažymos pagrindu Nekilnojamojo turto registre nuo 2009 m. rugpjūčio 14 d. buvo įregistruotas nebaigtas statyti Gyvenamasis namas, kurio baigtumas – 1 proc. Teismo vertinimu, minėtu veiksmu tik konstatuojamas faktas pažymos išdavimo metu, kad statinys statomas laikantis projekto reikalavimų, tačiau netiriama, ar statybą leidžiantys dokumentai statytojui išduoti teisėtai. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, jog Utenos apskrities viršininko administracijos išduota pažyma Nr. 114M-34 ir pareiškėjos skunde nurodoma žala negali būti siejami tiesioginiu priežastiniu ryšiu (priežastinis ryšys pernelyg nutolęs), todėl nebuvo pagrindo išvadai, kad pareiškėjai žala kilo dėl minėtos pažymos išdavimo.

19.       Apskaičiuodamas pareiškėjos patirtą, vykdant neteisėtą namo statybą, turtinę žalą, teismas pažymėjo, jog pareiškėja teigė patyrusi 72 358,59 Eur žalą, kurią sudarė 66 443,03 Eur už gyvenamojo namo statybos darbus, 723,76 Eur už gyvenamojo namo projektą, taip pat 13 235,27 Eur už gyvenamojo namo griovimo darbus. Teismas pažymėjo, jog 8 043,47 Eur sumą pareiškėja susigrąžino už statybines medžiagas, todėl 8 043,47 Eur yra atimtina iš minėtos sumos.

20.       Dėl Administracijos argumentų, jog pareiškėja nepagrįstai į turtinės žalos dydį įtraukė išlaidas, susijusias su langų gamyba bei įrengimu, kadangi šie darbai vyko po Statybos inspekcijos priimto 2010 m. vasario 26 d. statybos sustabdymo akto Nr. SSU-100-100226-00029, kuriuo buvo sustabdyti gyvenamojo namo statybos darbai iki pagal pateiktą prašymą bus gautas leidimas juos tęsti, teismas iš dalies sutiko su Administracija, jog turtinės žalos dydis pasikeistų (sumažėtų) langų sąskaita nuo 2010 m. vasario 26 d., t. y. pareiškėjai gavus aktą, tačiau toliau tęsiant neteisėtus statybinius darbus. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nebuvo rašytinio įrodymo, patvirtinančio, kada tiksliai pareiškėjai minėtas statybos sustabdymo aktas buvo įteiktas, kada pareiškėja galėjo arba turėjo sužinoti Statybos inspekcijos įpareigojimą sustabdyti statybas, statytoja sudarant minėtą aktą nedalyvavo. Atsižvelgdamas į tai, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja nepagrįstai į turtinės žalos dydį įtraukė išlaidas, susijusias su langų gamyba bei įrengimu.

21.       Teismas atmetė kaip nepagrįstus Administracijos argumentus, kad pareiškėja nepagrįstai į išlaidas, patirtas šalinant neteisėtos statybos padarinius, įtraukė statybinių medžiagų transportavimo iš objekto į sandėlį išlaidas, kurios, Administracijos nuomone, buvo nebūtinos ir akivaizdžiai per didelės. Teismo vertinimu, minėta Administracijos pozicija buvo grįsta prielaidomis, be to, iš byloje esančių įrodymų teismas darė išvadą, kad Administracija jokių priekaištų dėl pareiškėjos pateiktų kainų ar darbų apimties neturėjo.

22.       Teismas pažymėjo, jog 72 358,59 Eur turtinės žalos dydį patvirtina į bylą pateikti rašytiniai įrodymai (mokėjimo nurodymai, atsiskaitymai ir kt.).

23.       Vertindamas pareiškėjos argumentus, kad žalos atlyginimas priteistinas iš atsakovų solidariai, teismas vadovavosi CK 6.5 ir 6.6 straipsniais ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, kada taikoma solidarioji, kada – dalinė atsakomybė.

24.       Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, jog civilinė atsakomybė Savivaldybei ir valstybės institucijai kyla iš delikto, nuostoliai pareiškėjai atsirado dėl neteisėtų valstybės ir savivaldybės institucijų darbuotojų veiksmų organizuojant, rengiant, derinant planą, išduodant statybos leidimą ir aktais pripažįstant statinį tinkamu naudoti, šie dokumentai dėl padarytų pažeidimų buvo panaikinti ir tai sukūrė šioje byloje sprendžiamus padarinius (dėl neteisėtų veiksmų buvo sudarytos neteisėtos galimybės civilinėje apyvartoje atsirasti nekilnojamojo daikto objektui, kuris dėl jo ydingumo buvo išimtas iš šios apyvartos).

25.       Teismas pažymėjo, kad buvo nustatyta ir pačios pareiškėjos kaltė bei neteisėti veiksmai, kurie pasireiškė klaidinančių duomenų atsakovams pateikimu (kas iš dalies ir lėmė atsakovų veiksmų neteisėtumą), todėl atsižvelgdamas į tai teismas sumažino 50 proc. prašomą priteisti turtinę žalą (CK 6.282 straipsnio 1 dalis) ir sprendė, jog pareiškėjas įgijo teisę tik į pusę prašomos atlyginti turtinės žalos dydžio – 36 179,30 Eur.

26.       Byloje nustatęs visas būtinąsias viešosios atsakomybės sąlygas, teismas konstatavo, kad ir Savivaldybė, ir Lietuvos valstybės, atstovai – NŽT, Aplinkos apsaugos departamentas – atliko neteisėtus veiksmus bei priėmė neteisėtus administracinius teisės aktus, tačiau dėl visų šių institucijų aukščiau minėtų neteisėtų veiksmų grandinėje neįmanoma tiksliai nustatyti, kiek viena ar kita Savivaldybės ar valstybės institucija, kiek ir kokia apimtimi (dalimi) prisidėjo prie žalos atsiradimo. Įvertinęs teisinį reguliavimą ir kilusias pasekmes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjai (jos teisių perėmėjui) žala atsirado dėl atsakovų valdžios institucijų bendrų veiksmų (solidariai), kurie susiję priežastiniu ryšiu su žalos kilimu ir priteisė solidariai 36 179,30 Eur turtinės žalos atlyginimą pareiškėjos teisių perėmėjui A. K..

27.       Teismas atmetė pareiškėjos reikalavimo dalį, kuria buvo prašoma priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teismas pripažino, kad dėl įvykusio teisminio proceso pareiškėja galėjo patirti stresą, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, neigiamą poveikį sveikatai ir savijautai, tačiau teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog iš esmės visus su gyvenamojo namo statyba susijusius veiksmus atlikdavo pareiškėjos teisių perėmėjas, be to, buvo nustatyta ir pačios pareiškėjos kaltė ir neteisėti veiksmai, kas leido daryti išvadą, jog ir pati pareiškėja prisidėjo prie galimai patirtų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų. Teismas pažymėjo, jog į bylą nėra pateikti jokie rašytiniai įrodymai patvirtinantys, jog būtent statybiniai procesai ir teisminis bylinėjimasis įtakojo pareiškėjos, kuri ir taip buvo garbaus amžiaus, pablogėjusią sveikatą, neigiamus išgyvenimus, administracinėse ir civilinėse bylose pareiškėja buvo atstovaujama advokato.

28.       Vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo iš dalies buvo patenkintas, teismas jos teisių perėmėjui priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (36 179,30 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. balandžio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

29.       Vadovaudamasis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, teismas konstatavo, kad iš dalies patenkinus pareiškėjos skundą, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Teismas nustatė, kad pareiškėjas patyrė 3 025,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, pareiškėjo patenkinti reikalavimai sudarė 50 proc., todėl ir iš atsakovų (išskyrus Statybos inspekciją) lygiomis dalimis pareiškėjui priteisė 1 512,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

30.       Teismas nustatė, kad atsakovas Savivaldybė, atstovaujama Administracijos, patyrė 405 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurių 50 proc. (202,50 Eur), atsižvelgiant į patenkintų skundo reikalavimų proporciją, priteisė iš pareiškėjo.

III.

31.       Pareiškėjos L. K. teisių perėmėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 19 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjos skundas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – skundą tenkinti; panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 19 d. sprendimo dalį, kuria iš A. K. priteista lygiomis dalimis atsakovų Molėtų rajono savivaldybės bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, Aplinkos apsaugos departamento bei Statybos inspekcijos, naudai 202,50 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjos L. K. teisių perėmėjas A. K. apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

31.1.                      Teismas skundžiamu sprendimu valdžios institucijų padarytų klaidų taisymą perkėlė pareiškėjai, taip jai užkraudamas neproporcingą naštą. Teismas laikė, kad pareiškėjos atsakomybės laipsnis sudaro 50 procentų, o savivaldybės ir valstybės institucijų – likusią dalį, t. y. bendrai institucijų, atlikusių neteisėtus veiksmus, atsakomybės laipsnis sudaro 50 procentų. Teismo nustatytos atsakomybės dalys yra neprotingos ir neproporcingos pareiškėjos ir atsakovų atliktų veiksmų reikšmės visam statybų procesui atžvilgiu, nes perkelia didesnę atsakomybę pareiškėjai nei neteisėtus aktus priėmusioms ir neteisėtus veiksmus atlikusioms trims institucijoms, kurios būtent ir atsakingos už statybos normatyvinių techninių dokumentų tikrinimą, derinimą ir tvirtinimą. Toks teismo sprendimas yra nesuderinamas su nacionalinių teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika (žr., pvz., EŽTT 2018 m. sausio 9 d. sprendimą byloje Tumeliai prieš Lietuvą (peticijos Nr. 25545/14), kurioje nedviprasmiškai konstatuota, kad valdžios institucijų padarytų klaidų rizika turi tekti valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita.

31.2.                      Teismas nepagrįstai nurodė ir nepagrįstai vadovavosi, kad projektą rengusiai UAB „Grametra“ buvo pateikta nesuderinta 2008 m. sausio 7 d. parengta topografinė nuotrauka, kai iš tiesų projektas buvo parengtas pagal kitą, t. y. 2008 m. rugsėjo 20 d. topografinę nuotrauką, parengtą UAB „Geo Planum“ ir suderintą su visomis ją derinti turėjusiomis institucijomis (ši nuotrauka yra prijungtoje Molėtų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-4-732/2013, papildomai jos originalas buvo pateiktas teismo apžiūrai posėdžio metu). Tačiau, kaip matyti iš priimto sprendimo, teismas jos nevertino, nes nustatė priešingas nei joje nurodytos aplinkybes. Žemės sklypo kaimo plėtros (ūkio vidaus) žemėtvarkos projekto parengimas, kurį rengė geodezines paslaugas teikusi įmonė UAB „Grametra“, nepatvirtina pareiškėjos kaltės.

31.3.                      Teismo argumentas, kad pareiškėja žinojo apie Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą, jokių pareiškėjos neteisėtų veiksmų neįrodo, nes ji pagrįstai manė, kad statybos vykdomos leidžiamoje vietoje. Apie šį nutarimą žinojo ne tik pareiškėja, bet visos statybos dokumentacijos tikrinimo procese dalyvavusios institucijos, todėl priskirti šiame Konstitucinio Teismo nutarime išaiškinto reglamentavimo žinojimą tik pareiškėjai ir tuo grįsti tik pareiškėjos, bet negrįsti institucijų kaltės (neteisėtų veiksmų), yra neteisinga.

31.4.                      Nors teismas sprendė, kad pareiškėja neva suklaidino atsakovus dėl miško vietos, tačiau jei pačios valstybės institucijos, tikrindamos dokumentus, negalėjo nustatyti, kad numatytoje gyvenamojo namo vietoje yra miško žemė, kaip tai savarankiškai turėjo padaryti pareiškėja. Byloje yra pakankamai įrodymų, kurie neabejotinai patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjos pastatytas gyvenamasis namas, remiantis oficialiais Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro tvarkymo įstaigos pateiktais duomenimis (2009 metų valstybinės miškų inventorizacijos duomenys Miškų valstybės kadastre registruoti 2010 m. birželio 18 d.) yra ne miško žemėje (jie yra prijungtoje civilinėje byloje, tačiau papildomai pridedami prie apeliacinio skundo).

31.5.                      Teismas taip pat rėmėsi išnagrinėta civiline byla, kurioje buvo sprendžiamas statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo klausimas, ir sprendė, kad šioje byloje jau yra nustatyta pareiškėjos, vykdant statybas miško žemėje, kaltė. Tačiau civilinėje byloje pareiškėjos kaltė buvo nagrinėjama tuo aspektu, ar pareiškėja, kaip gyvenamojo namo statytoja, teismo sprendimu gali būti įpareigota savo ir kitų asmenų lėšomis nugriauti gyvenamąjį namą. Byloje buvo nustatyti asmenys, kurie yra atsakingi už statinio nugriovimą ir statybvietės sutvarkymą, bet ne už žalos pareiškėjai atlyginimą, nes toks reikalavimas nurodytoje civilinėje byloje net nebuvo pareikštas. Šiuo atveju nėra jokių duomenų, kad pareiškėja siekė neteisėtų tikslų ar kitu būdu elgėsi neteisėtai – pareiškėja statybas vykdė turėdama visus kompetentingų institucijų suderinimus bei leidimus.

31.6.                      Dėl valstybės ir savivaldybės institucijų neteisėtų veiksmų, kurie sudarė prielaidas gyvenamojo namo statybai, pareiškėjas nurodo, jog šie neteisėti institucijų veiksmai konstatuoti prejudicinę reikšmę turinčiais teismų sprendimais ir buvo vientisas procesas, suponavęs pareiškėjos nuosavybės teisę į nugriautą ginčo statinį. Teismas nesivadovavo aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią apskrities viršininko pripažinimo tinkamu naudoti aktai patvirtina bei įtvirtina pradėtus neteisėtus veiksmus ir vertintini kaip turintys įtakos žalai atsirasti, todėl nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos skundas Lietuvos valstybei, atstovaujamai Statybos inspekcijos, atmestinas, kadangi Utenos apskrities viršininko administracijos pažyma apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. 114M-34 ir pareiškėjos žala negali būti siejami tiesioginiu priežastiniu ryšiu.

31.7.                      Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais netenkintas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą. Nenuosekli teismo pozicija, kad valdžios institucijos prisidėjo prie pareiškėjai kilusios turtinės žalos atsiradimo, tuo tarpu neturtinė žala pareiškėjai galėjo kilti išimtinai tik dėl jos pačios kaltės. Jei teismas nustatė, kad dalis atsakomybės už pareiškėjai atsiradusią turtinę žalą tenka valdžios institucijoms, tai tokia pati dalis turi tekti ir dėl atsiradusios neturtinės žalos, nes ją sukėlė tie patys neteisėti institucijų veiksmai. Dėl neteisėtų atsakovų priimtų administracinių aktų pareiškėja buvo priversta neprotingai ilgą laiką bylinėtis teismuose, įsikelti į gyvenamąjį namą taip ir negalėjo, būdama garbaus amžiaus patyrė akivaizdžiai neigiamų išgyvenimų ir papildomų išlaidų. Šie kriterijai tokio pobūdžio bylose yra pakankamas pagrindas neturtinei žalai atsirasti, neturtinė žala pareiškėjams buvo priteista ir EŽTT išnagrinėtoje byloje. Apelianto teigimu, prašoma priteisti suma 15 000 Eur suma laikytina visiškai protinga ir adekvati patirtų neigiamų išgyvenimų mastui. 

31.8.                      Pirmosios instancijos teismas neturėjo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų atsakovui Molėtų rajono savivaldybei, nes atsakovas, nors ir buvo atstovaujamas advokato šioje byloje, nepateikė jokių argumentų, kad advokatas jam buvo būtinas. Savivaldybėje yra Teisės ir civilinės metrikacijos skyrius, kurio vedėjui, taip pat dar vienam šiame skyriuje dirbančiam vyriausiajam specialistui, be kita ko, pavesta atstovauti savivaldybės institucijoms visų lygių bendrosios kompetencijos ir administraciniuose teismuose. Bylos pobūdis ir sudėtingumas nepagrindžia, kad atsakovui nepakako vidinių resursų ginti savo teises teisme. Taigi pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino atsakovo Molėtų rajono savivaldybės prašomų priteisti išlaidų būtinumo. Teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje neturėjo jokio faktinio ir teisinio pagrindo iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą priteisti lygiomis dalimis atsakovo Lietuvos valstybės atstovams, nes šios institucijos nebuvo pareiškę atitinkamų prašymų.

31.9.                      Atsakovas Molėtų rajono savivaldybė, atstovaujama Administracijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 19 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo skundas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjui iš atsakovų Molėtų rajono savivaldybės bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT ir Aplinkos apsaugos departamento, priteisti 32 625, 26 Eur įpareigojant atsakovus atlyginti minėtą sumą tokiomis dalimis: Molėtų rajono savivaldybę – 5 proc., NŽT – 5 proc., Aplinkos apsaugos departamentą –  90 proc. Atsakovas Molėtų rajono savivaldybė prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas iš pareiškėjo.

31.10.                      Atsakovas Savivaldybė apeliacinį skundą grindžia iš esmės šiais argumentais:

31.11.                      Atsakovas nesutinka su teismo padarytomis išvadomis dėl solidariosios atsakomybės taikymo, t. y. kad neva neįmanoma tiksliai nustatyti, kiek viena ar kita savivaldybės ar valstybės institucija kiek ir kokia apimtimi (dalimi) prisidėjo prie žalos atsiradimo. Byloje yra pakankamai įrodymų patvirtinančių tai, kad būtent tuometinio Utenos RAAD neteisėti veiksmai iš esmės lėmė žalos pareiškėjai atsiradimą, tačiau teismas nepagrįstai nusprendęs taikyti solidariąją atsakomybę, faktiškai suvienodino atsakovų atsakomybės apimtį.

31.12.                      Molėtų rajono savivaldybės neteisėtų veiksmų dalis yra nedidelė, lyginant su Aplinkos apsaugos departamento atliktų neteisėtų veiksmų įtaka žalos atsiradimui bei dydžiui, todėl teismui nusprendus taikyti solidariąją atsakomybę, buvo neužtikrintas proporcingumo tarp neteisėtų atsakovų veiksmų pobūdžio ir reikšmės neigiamiems padariniams principas.

31.13.                      Atsakovai yra atsakingi dėl pareiškėjos patirtos žalos, todėl, kad priėmė administracinius sprendimus suderinant statybos dokumentaciją bei išduodant statybą leidžiantį dokumentą. Pagal galiojusį teisinį reguliavimą būtent Utenos RAAD pavesta kontroliuoti, ar laikomasi Miškų įstatymo, tačiau šios savo pareigos neatliko, o tai būtent ir lėmė, kad Savivaldybė, vadovaudamasi tuo, kad kompetentingas subjektas nepareiškė prieštaravimų dėl miško žemėje neteisėtai suprojektuoto statinio, išdavė statybą leidžiantį dokumentą, kuris vėliau buvo panaikintas. Į savivaldybės kompetenciją nepateko statybos dokumentų vertinimas bei jų tikrinimas dėl atitikties Miškų įstatymo nuostatoms. Šios bylos kontekste statinio projektas neatitiko teisės aktų reikalavimų dėl to, kad gyvenamasis namas buvo suprojektuotas miško žemėje. Šį projekto neatitikimą teisės aktų reikalavimams turėjo teisę bei pareigą pagal kompetenciją nustatyti Nuolatinėje statybos komisijoje dalyvavęs Utenos RAAD specialistas, kuris ir privalėjo pareikšti nepritarimą statybos leidimo išdavimui. Esant kompetentingų institucijų pritarimams (suderinimams) pateiktai statybos dokumentacijai, Savivaldybė neturėjo teisinio pagrindo neišduoti statybą leidžiančio dokumento Pareiškėjai.

31.14.                      Atsisakyti išduoti pareiškėjai statybos leidimą Savivaldybei nesuteikė ir tuo metu galiojusio Statybos įstatymo 23 straipsnio nuostatos, nes Nuolatinė statybos komisija rekomendavo šį dokumentą išduoti. Priešingas Savivaldybės sprendimas būtų priimtas viršijant kompetencijos ribas, nes teisės aktai Atsakovui minėtu atveju nenumatė teisės atsisakyti išduoti prašomą statybos leidimą. Savivaldybė būtų galėjusi atsisakyti išduoti statybos leidimą pareiškėjai tik tuo atveju, jeigu Utenos RAAD į Nuolatinės statybos komisiją deleguotas atstovas būtų tinkamai atlikęs savo teisės aktuose nustatytas pareigas bei pareiškęs nesutikimą išduoti statybos leidimą pareiškėjai.

31.15.                      Be to, jeigu Utenos RAAD būtų tinkamai vykdęs jam teisės aktuose nustatytas pareigas, tai praėjus vos keliems mėnesiams nuo statybos leidimo išdavimo pareiškėjai dienos, Utenos RAAD būtų konstatavęs, kad statybos yra vykdomos miško žemėje bei minėtos statybos būtų buvusios nedelsiant sustabdytos taip ženkliai sumažinant pareiškėjos patirtą žalą. Savivaldybė pakartoja pirmosios instancijos teismui atsiliepime nurodytus argumentus, susijusius su tinkamu Z. R. Utenos RAAD persiųsto skundo išnagrinėjimu ir pareiškėjos patirtomis išlaidomis (nuostoliais) po 2009 m. rugsėjo 1 d., už kurias išimtinai atsakingas Aplinkos apsaugos departamentas.

31.16.                      Byloje esanti medžiaga leidžia pakankama apimtimi nustatyti Aplinkos apsaugos departamento atsakomybės dalį ir sudaro pagrindą konstatuoti, kad ji turėtų būti didžiausia. Savivaldybės skaičiavimu, Aplinkos apsaugos departamentas yra išimtinai atsakingas už 24 425,30 Eur turtinės žalos atlyginimą pareiškėjai. Savivaldybė pareiškėjui turėtų atlyginti 5 proc. teismo priteistos žalos sumos (36 179,30 Eur), nes byloje esanti medžiaga patvirtina, kad būtent Aplinkos apsaugos departamentas tiesiogiai yra atsakingas už esminę Pareiškėjos patirtos turtinės žalos dalį.

31.17.                      Teismas sprendime atmetė atsakovo Savivaldybės argumentus, kad dalis pareiškėjos reikalaujamų priteisti išlaidų yra nepagrįstos bei nebūtinos, t. y. statybinių medžiagų išardžius neteisėtai pastatytą gyvenamąjį namą transportavimas iš objekto į kitą jai priklausantį žemės sklypą. Priešingai nei sprendė teismas, Savivaldybės 2016 m. vasario 25 d. rašte Nr. B22-333 „Dėl informacijos pateikimo“ Savivaldybė yra nurodžiusi savo pastabas dėl išlaidų, susijusių su statybinių medžiagų transportavimu į kitą pareiškėjai priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Anykščių rajone, nepagrįstumo. Taigi, šią bylą pakartotinai nagrinėjęs teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad Savivaldybė nereiškė priekaištų dėl pareiškėjos pateiktos griovimo darbų bei kainų pagrįstumo. Be to, teisės aktai nenumato, kad akivaizdžiai nepagrįstos išlaidos gali būti teismo pripažintos pagrįstomis tais atvejais, kai atsakovai nepareiškė pretenzijų iki ginčo nagrinėjimo teisme.

31.18.                      Vertindamas pareiškėjai priteistinas sumas, teismas turėjo atsižvelgti, jog patirtai žalai kompensuoti bus naudojami viešieji finansai, o tokio pobūdžio lėšos negali būti naudojamos privačių asmenų patirtų nuostolių (išlaidų) atlyginimui, dėl kurių atsiradimo yra kalti patys privatūs asmenys, taip pat ir išlaidų, kurios nėra būtinos neteisėtos statybos padarinių pašalinimui (pvz., statytojos statybinių medžiagų pervežimui į kitą jai priklausantį objektą). Atitinkamai minėtas statybinių medžiagų transportavimo išlaidas priskyrus pareiškėjui, žalos iš atsakovų priteistina pareiškėjui suma turėtų būti sumažinama iki 32 625,26 Eur (36 179,30 Eur - 3554,04 Eur).

31.19.                      Teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad Savivaldybė patyrė 405 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Savivaldybė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui yra pateikusi 2019 m. balandžio 1 d. prašymą (3 t., b. l. 90–101), kuriuo prašė priteisti jos patirtas 4 670,17 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, privalėjo atsižvelgti į minėtą 2019 m. balandžio 1 d. prašymą. Šioje byloje Savivaldybė yra iš viso patyrusi ne 405 Eur, o 5 075,17 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas (4 670,17 Eur + 405 Eur).

32.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundo dalį dėl NŽT atsakomybės taikymo atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

32.1.                      Skundžiamu sprendimu NŽT atsakomybė už 2009 metais atliktą tarpinio pobūdžio procedūrą buvo nustatyta pagal nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusį Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymą (žr. 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 3 straipsnio 2 dalį), pripažįstant, jog Lietuvos valstybei, atstovaujamai NŽT, atsakomybė kyla dėl neteisėtų Utenos apskrities viršininko administracijos veiksmų, susijusių su žemėtvarkos projekto ūkininko ūkio sodybos vietai parinkti derinimu, t. y. Utenos apskrities viršininko administracijos veiksmų, išduodant 2009 m. sausio 19 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. 142-15.

32.2.                      NŽT pažymi, jog 2009 m. sausio 19 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. 142-15 priėmimo metu Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas negaliojo, o pagal bendrąjį principą įstatymas negalioja atgal, todėl NŽT civilinės atsakomybės teisinis pagrindas yra nustatytas neteisingai.

32.3.                      Pareiškėjas turėjo pareigą nurodyti, kokius konkrečiai teisės aktus pažeidė NŽT, t. y. įvardyti, kokius neteisėtus veiksmus atliko NŽT, derindama kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ir kokiems teisės aktams prieštaravo 2009 m. sausio 19 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. 142-15, tačiau pareiškėjas apsiribojo vien tik abstrakčiais teiginiais. Minėtas patikrinimo aktas, priešingai nei Molėtų rajono savivaldybės administracijos išduotas statybos leidimas ir kiti administraciniai aktai, nebuvo teismo panaikintas, todėl pareiškėjas turėjo pareigą išsamiai nurodyti teisinį bei faktinį šio akto neteisėtumo pagrindą, t. y. reglamentuotai pagrįsti, jog būtent NŽT buvo atsakinga už miškų teritorijų apsaugą.

32.4.                      Utenos apskrities viršininko administracijos 2009 m. sausio 19 d. patikrinimo akto priėmimo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 370 patvirtinti Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros bei statinių naudojimo priežiūros nuostatai (neteko galios 2010 m. spalio 10 d.). Pagal minėtų nuostatų 3.5 punktą miškų tvarkymo schemų valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atlieka Valstybinė aplinkos apsaugos inspekcija. Pagal Aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 717 patvirtintus Utenos RAAD nuostatus Utenos RAAD teisės aktų numatytais atvejais derina teritorijų planavimo dokumentus; kontroliuoja, ar laikomasi Miškų įstatymo, atlieka valstybinę visų nuosavybės formų miškų būklės, naudojimo, atkūrimo ir apsaugos kontrolę.

32.5.                      Sprendžiant NŽT atsakomybės klausimą, svarbi aplinkybė yra ta, jog Aplinkos ministro 2010 balandžio 20 d. įsakymu Nr. D1-308 sudaryta komisija išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo neteisėtų statybų klausimą ir konstatavo, kad žemės sklypo kaimo plėtros žemėtvarkos projektas parengtas ir patvirtintas pažeidžiant Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį ir kaltu dėl to buvo nustatytas tik Utenos RAAD, kurio teisių perėmėjo Aplinkos apsaugos departamento atstovė posėdžio metu kaltę pripažino. Minėtai komisijai nustačius tik vieną kaltą subjektą, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai išplėtė kaltų subjektų ratą ir atsakomybę pritaikė keliems atsakovams, t. y. nustatė, jog NŽT, kurios neteisėti veiksmai nebuvo nustatyti, yra solidariai (vienodai) atsakinga su kaltu subjektu – atsakovu Aplinkos apsaugos departamentu.

33.       Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo Savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, apeliacinius skundus prašo juos atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas buvo patenkintas, palikti nepakeistą.

33.1.                      Dėl Molėtų rajono savivaldybės apeliacinio skundo pareiškėjas pažymi, jog šioje byloje sprendžiama tik dėl žalos pareiškėjos teisių perėmėjui atlyginimo iš už jos padarymą atsakingų asmenų. Žalos atlyginimo regreso tvarka tarp atsakovų klausimai nėra šios bylos dalykas, taigi Savivaldybė savo apeliaciniame skunde kelia su bylos dalyku nesusijusius, todėl šioje byloje nespręstinus klausimus.

33.2.                      Prielaidos gyvenamojo namo statybai ir žalos atsiradimui buvo sudarytos ir neteisėtais Molėtų rajono savivaldybės administracijos sprendimais ir veiksmais, todėl ir atsakomybė už šių neteisėtų sprendimų priėmimą turi tekti savivaldybei. Šiuo atveju žala pareiškėjai buvo padaryta bendrais valstybės ir savivaldybės institucijų neteisėtais veiksmais, tačiau neįmanoma nustatyti tikslaus kiekvienos institucijos padarytos žalos dydžio, todėl teismas pagrįstai atsakovams taikė solidariąją atsakomybę. Pareiškėjo teigimu, apeliaciniame skunde nurodyta 5 proc. Savivaldybės kaltės laipsnio riba yra nelogiška ir neproporcinga.

33.3.                      Apeliacinio skundo argumentai, kad projektas buvo patikrintas Nuolatinėje statybos komisijoje ir neva Statybos įstatymas nenumatė administracijos direktoriui teisės atsisakyti išduoti statybos leidimą, jeigu yra gauta Nuolatinės statybos komisijos rekomendacija išduoti statybos leidimą, nepagrįsti. Atsakovas šio ginčo atveju yra atsakingas už savo darbuotojų, sudarytų komisijų ir pan., veiksmus, t. y. pareiškėjas neturi įrodinėti šioje byloje, koks atsakovo darbuotojas ar jo sudarytos komisijos narys pasielgė neteisėtai.

33.4.                      Dėl Savivaldybės argumentų, kad statybinių medžiagų transportavimo išlaidas pareiškėjas nepagrįstai įtraukė į turtinę žalą sudariusias išlaidas, pareiškėjas nurodė, jog pritaria pirmosios instancijos teismo išvadomis, nes taip buvo šalinami neteisėtų statybų padariniai, savivaldybė su pareiškėja nebendradarbiavo, nors buvo informuojama apie būtinybę vykdyti teismo sprendimą, Savivaldybei buvo pateikiamos darbų sąmatos. Įvykdytame teismo sprendime buvo nurodytas įpareigojimas sutvarkyti statybvietę, todėl statybinių medžiagų transportavimo išlaidos buvo būtinos ir pagrįstos siekiant tinkamai įgyvendinti teismo sprendimą.

33.5.                      Pareiškėjas atsiliepime į Savivaldybės apeliacinio skundo argumentus, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo priteista bylinėjimosi išlaidų suma, pakartoja argumentus, kuriuos buvo nurodęs apeliaciniame skunde.

33.6.                      Dėl NŽT apeliacinio skundo pareiškėjas pažymi, kad tuometė Utenos apskrities viršininko administracija neteisėtais veiksmais prisidėjo prie civilinėje byloje Nr. 2A-465-212/2014 panaikintų Molėtų rajono savivaldybės administracijos aktų priėmimo. Visos apskričių viršininkų administracijų vykdytos funkcijos teritorijų planavimo procese buvo perduotos Statybos inspekcijai, išskyrus vieną – specialiųjų planų-kaimo plėtros (ūkio vidinės) žemėtvarkos projektų ūkininko ūkio sodybos vietai parinkti priežiūra ir patikrinimas buvo perduotas NŽT, kuri šias funkcijas vykdo iki šiol. Dėl NŽT, kaip valstybės atstovui, kylančios pareigos atsakyti pagal byloje pareikštus reikalavimus jau buvo išsamiai pasisakyta šioje byloje priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartyje. Todėl teismas, spręsdamas NŽT, kaip valstybės atstovo, atsakomybės klausimą, pagrįstai vadovavosi savo sprendime nurodytomis teisės aktų nuostatomis, o NŽT teiginiai, kad jos atsakomybės teisinis pagrindas nustatytas neteisingai, yra visiškai nepagrįsti.

34.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, atsiliepime į apeliacinius skundus prašo atsakovo Molėtų rajono savivaldybės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies (nepriteisti iš NŽT pareiškėjui 5 proc. dydžio žalos atlyginimą), o pareiškėjo apeliacinį skundą  atmesti.

34.1                      . NŽT iš dalies sutinka su Savivaldybės apeliacinio skundo argumentais (išskyrus rezoliucinę dalį – įpareigoti NŽT atlyginti pareiškėjui 5 proc. nuo 32 625,26 Eur sumos turtinės žalos) ir  nurodo, kad argumentus dėl NŽT, kaip Lietuvos valstybės atstovo, nagrinėjamose byloje savo argumentus nurodė apeliaciniame skunde. NŽT pritaria Savivaldybės argumentui, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai NŽT ir Savivaldybę su Aplinkos apsaugos departamentu pripažino vienodai solidariai kaltais, kadangi Aplinkos ministerijos 2010 m. gegužės 31 d. pažymoje Nr. (20-1)-D8-5306 kaltu pripažintas tik vienas subjektas – Utenos RAAD (teisių perėmėjas Aplinkos apsaugos departamentas). Dėl neteisėtų statybų miško žemėje yra kalti tik pareiškėjas ir Utenos RAAD. NŽT atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3781-121/2010 (proceso Nr. 3-61-3-02924-2010-3) nustatyta, kad pagal Utenos RAAD Molėtų agentūros 2009 metų valstybinės miškų inventorizacijos duomenis, žemė, kurioje vyko neteisėta statyba pagal Savivaldybės išduotą 2009 m. gegužės 22 d. statybos leidimą, buvo pažymėta kaip ne miško žemė ir tokie duomenys buvo įregistruoti valstybiniame miškų kadastre. Minėtoje byloje yra išsamiai ir reglamentuotai įvardinti subjektai atsakingi už teisingą miškų duomenų nustatymą bei jo priežiūros kontrolę ir tarp tokių subjektų nei NŽT, nei Savivaldybės nebuvo.

35.       Lietuvos valstybė, atstovaujama Statybos inspekcijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jo dalį, kurioje pareikšti reikalavimai atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Statybos inspekcijos, atmesti, kitus reikalavimus spręsti teismo nuožiūra. Lietuvos valstybė, atstovaujama Statybų inspekcijos, atsiliepime į atsakovų Savivaldybės ir NŽT apeliacinius skundus prašo juos spręsti teismo nuožiūra.

35.1.                      Dėl pareiškėjo A. K. apeliacinio skundo Statybos inspekcija nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria netenkinti skundo reikalavimai, keliami Statybų inspekcijai, kaip atsakovo atstovui, yra teisėta, priimta atsižvelgiant į bylai reikšmingas aplinkybes (įrodymus), įsiteisėjusius teismų sprendimus. Statybos inspekcija neorganizavo ir neorganizuoja apeliaciniame skunde minimų žemėtvarkos projektų (kaimo plėtros projektų, projektų ūkininko ūkio sodybos vietai parinkti ir kt.) rengimo ir derinimo procedūrų, Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4-732/2013 minima Utenos apskrities viršininko administracijos 2009 m. liepos 31 d. pažyma apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. 114M-34 buvo panaikinta kaip neteisėto statybos leidimo pagrindu atsiradusi teisinė pasekmė. Statybų inspekcija akcentuoja, jog pažyma apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto nėra ir negali būti laikoma pripažinimo tinkamu naudoti aktu, kaip tvirtinama apeliaciniame skunde, nes tai visiškai skirtingi dokumentai. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 2 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2014, pagrįstai konstatavo ir pareiškėjos L. K. kaltę bei motyvuotai pasisakė dėl pačios statytojos neteisėtų veiksmų.

36.       Atsakovas Molėtų rajono savivaldybė, atstovaujama Administracijos, atsiliepimuose į pareiškėjos teisių perėmėjo A. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, apeliacinius skundus prašo juos atmesti.

36.1.                      Dėl NŽT apeliacinio skundo nurodo, jog Utenos apskrities viršininko administracijos atlikti neteisėti veiksmai akivaizdžiai susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su pareiškėjai padaryta turtine žala, o NŽT perėmė funkcijų, kurias vykdydama Utenos apskrities viršininko administracija atliko minėtus neteisėtus veiksmus, vykdymą, todėl teismas sprendimu pagrįstai NŽT atžvilgiu taikė civilinę atsakomybę.

36.2.                      Dėl pareiškėjos teisių perėmėjo apeliacinio skundo NŽT nurodo, jog įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra konstatuota, kad pareiškėja pateikė klaidingus duomenis institucijoms. Atitinkamai minėtomis aplinkybėmis turi būti vadovaujamasi ir nagrinėjant šią bylą, nes minėtos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais šioje administracinėje byloje, be to, prejudicinę reikšmę turinčiais faktais pareiškėjas turėtų vadovautis vieningai. Civilinę bylą nagrinėjusių teismų yra nustatyta aplinkybė, kad dalis pareiškėjos sklypo buvo iškirsta plynu kirtimu ir iškirsto miško vietoje buvo pastatytas gyvenamasis namas, šis faktas pareiškėjai ir jos teisių perėmėjui iki statybos darbų pradžios turėjo būti žinomas. Šioje byloje nėra pagrindo taikyti visiško nuostolių atlyginimo principo, nes Pareiškėja savo veiksmais pati prisidėjo prie žalos atsiradimo. Jau civilinėje byloje buvo konstatuota pareiškėjos kaltė dėl neteisėtų statybų, taip pat pareiškėja buvo įpareigota savo, Savivaldybės bei Utenos RAAD lėšomis pašalinti neteisėtos statybos padarinius. Jeigu būtų patenkintas pareiškėjos reikalavimas atlyginti visas patirtas neteisėtai pastatyto gyvenamojo namo griovimo išlaidas, t. y. neteisėtų statybos padarinių šalinimo išlaidas, būtų pažeidžiamas res judicata principas, paneigiant minėtoje civilinėje byloje galutiniu teismo sprendimu nustatytą įpareigojimą pašalinti neteisėtos statybos padarinius. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su priteistina neturtine žala, nepagrįsti, nes jie yra bendro pobūdžio teiginiai ir paaiškinimai, nepatvirtinantys neturtinės žalos kilimo fakto. Dėl Savivaldybei priteistinų bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti Savivaldybė pabrėžia, jog ABTĮ nesustatytas apribojimas priteisti viešojo administravimo subjekto patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas akcentuoja, kad ši byla nėra tiesiogiai susijusi su kasdienine Savivaldybės atliekama viešojo administravimo veikla, o keliami specifiniai civilinės atsakomybės klausimai, teismo sprendimo vykdymas byloje susijęs su savivaldybės viešaisiais finansais.

Teisėjų kolegija 

k o n s t a t u o j a:

IV.

37.       Nagrinėjamoje

38.       Pirmosios instancijos teismas 2020 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjos L. K. teisių perėmėjo A. K. pareiškimą tenkino iš dalies, t. y. priteisė A. K. solidariai iš atsakovų Molėtų rajono savivaldybės bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 36 179,30 Eur (trisdešimt šešis tūkstančius vieną šimtą septyniasdešimt devynis Eur 30 ct) turtinės žalos atlyginimo ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. balandžio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog civilinė atsakomybė Savivaldybei ir valstybės institucijoms kyla iš delikto, nuostoliai pareiškėjai atsirado dėl neteisėtų valstybės ir Savivaldybės institucijų darbuotojų veiksmų organizuojant, rengiant, derinant planą, išduodant statybos leidimą ir aktais pripažįstant statinį tinkamu naudoti, šie dokumentai dėl padarytų pažeidimų buvo panaikinti ir tai sukūrė šioje byloje sprendžiamus padarinius (dėl neteisėtų veiksmų buvo sudarytos neteisėtos galimybės civilinėje apyvartoje atsirasti nekilnojamojo daikto objektui, kuris dėl jo ydingumo buvo išimtas iš šios apyvartos). Tačiau kadangi buvo nustatyta ir pačios pareiškėjos kaltė bei neteisėti veiksmai, kurie pasireiškė klaidinančių duomenų atsakovų atstovams pateikimu (kas iš dalies ir lėmė atsakovų veiksmų neteisėtumą), todėl teismas, į tai atsižvelgdamas, pareiškėjos atžvilgiu 50 procentų sumažino prašomą priteisti turtinę žalą (CK 6.282 straipsnio 1 dalis), t. y. teismo vertinimu, pareiškėjos L. K. teisių perėmėjas A. K. įgyja teisę tik į pusę šios žalos dydžio, kas sudarytų 36 179,30 Eur, taip pat netenkino reikalavimo dėl 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

39.       Pareiškėjos L. K. teisių perėmėjas A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti anksčiau minėto Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjos L. K. teisių perėmėjo A. K. pareiškimas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškimą dėl žalos atlyginimo tenkinti visiškai ir priteisti solidariai iš atsakovų Molėtų rajono savivaldybės ir Lietuvos valstybės pareiškėjos L. K. teisių perėmėjo A. K. naudai 72 358,59 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimą, priteisti solidariai iš atsakovų Molėtų rajono savivaldybės ir Lietuvos valstybės pareiškėjos L. K. teisių perėmėjo A. K. naudai 15 000,00 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, taip pat panaikinti pirmosios instancijos teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendimo dalį, kuria iš A. K. priteista lygiomis dalimis atsakovų Molėtų rajono savivaldybės bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos naudai 202,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pažymi, jog teismo nustatytos atsakomybės dalys yra neprotingos ir neproporcingos Pareiškėjos ir atsakovų atliktų veiksmų reikšmės visam statybų procesui atžvilgiu, nes perkelia didesnę atsakomybę Pareiškėjai nei neteisėtus aktus priėmusioms ir neteisėtus veiksmus atlikusioms trims institucijoms, kurios būtent ir atsakingos už statybos normatyvinių techninių dokumentų tikrinimą, derinimą ir tvirtinimą. Kitaip sakant, valstybės klaidų taisymas didžiąja dalimi yra perkeltas Pareiškėjai, nesusijusiai su neigiamus padarinius sukėlusių neteisėtų sprendimų priėmimu. Toks teismo sprendimas yra nesuderinamas tiek su nacionalinių teismų formuojama praktika, tiek su Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kurioje nedviprasmiškai konstatuota, kad valdžios institucijų padarytų klaidų rizika turi tekti valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita. Teigia, jog dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų pareiškėja patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta. Taip pat nurodo, kad atsižvelgiant į kilusio ginčo esmę, atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus bei savivaldybės vidinius resursus ją atstovauti teismuose, akivaizdu, kad atsakovas nepagrindė ir nėra jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad advokato pasitelkimas atstovauti atsakovo interesus teisme šiuo atveju buvo būtinas, todėl nebuvo pagrindo priteisti lygiomis dalimis iš A. K. atsakovų Molėtų rajono savivaldybės bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos naudai 202,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

40.       Atsakovas Molėtų rajono savivaldybė, atstovaujama Molėtų rajono savivaldybės administracijos, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendimo dalį, kuria priteista pareiškėjos teisių perėmėjui solidariai iš atsakovų Molėtų rajono savivaldybės bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 36 179,30 Eur turtinės žalos atlyginimo ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. balandžio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą. Teigia, kad šioje byloje atsakovų atžvilgiu turi būti taikoma dalinė atsakomybė, Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos priskiriant pareigą atlyginti 90 proc. teismo priteistos žalos sumos, nes byloje esanti medžiaga patvirtina, kad būtent Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos tiesiogiai yra atsakingas už esminę Pareiškėjos patirtos turtinės žalos dalį. Tuo tarpu Molėtų rajono savivaldybė turėtų atlyginti ne daugiau nei 5 procentus nuo pirmosios instancijos teismo priteistos žalos sumos.

41.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Pareiškėjos skundo dalį dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsakomybės taikymo atmesti. Nurodo, kad žemės sklypo kaimo plėtros žemėtvarkos projektas parengtas ir patvirtintas pažeidžiant Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį ir kaltu dėl to buvo nustatytas tik vienas subjektas – Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas, kurio teisių perėmėjo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atstovė posėdžio metu kaltę pripažino. Minėtai komisijai nustačius tik vieną kaltą subjektą, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai išplėtė kaltų subjektų ratą ir atsakomybę pritaikė keliems atsakovo atstovams, t. y. nustatė, jog Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, kurios neteisėti veiksmai nebuvo nustatyti, yra solidariai (vienodai) atsakinga su kaltu subjektu – atsakovu Aplinkos apsaugos departamentu prie Aplinkos ministerijos.

42.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybių institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-968-756/2018; 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1219-624/2019 ir kt.). 

43.       Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2019 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1066-520/2019; 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4349-415/2019; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2123-1062/2019 ir kt.).

44.       Kiek tai susiję su atsakovų neteisėtais veiksmais, iš kurių šioje byloje pareiškėjos L. K. teisių perėmėjas A. K. kildina prašomą priteisti jam žalą, pabrėžtina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nagrinėjamu atveju Molėtų rajono savivaldybės ir Lietuvos valstybės atstovų – Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų perėmėjas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) bei Utenos apskrities viršininko administracijos (teisių ir pareigų perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) – padaryti pažeidimai priimant atitinkamus administracinius aktus (sprendimus), kurių pagrindu ginčo žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), be kita ko, buvo pastatytas, statinio statyba pripažinta be esminių nukrypimų nuo projekto ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotas gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), yra nustatyti įsiteisėjusiu Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4-732/2013, Panevėžio apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-540-425/2013 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2014. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog šie pažeidimai laikytini valdžios institucijų neteisėtais veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme. Be to, ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis bendrosios kompetencijos teismų sprendimais ir nutartimis, pakankamai išsamiai aptarė kiekvieno atsakovų atstovo neteisėtus veiksmus, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiame sprendime plačiau dėl jų nebepasisako.

45.       Nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjos teisių perėmėjo nurodytos žalos dėl gyvenamojo namo netekimo ir atsakovų neteisėtų veiksmų taip pat neabejotinai egzistuoja priežastinis ryšys. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad šiuo aspektu nustatytos visos būtinosios valstybės ir Savivaldybės civilinės atsakomybės sąlygos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjos L. K. teisių perėmėjui A. K. solidariai iš atsakovų, išskyrus Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos, turtinės žalos, siejamos su gyvenamojo namo statyba ir nugriovimu, atlyginimą. Atmestini Molėtų rajono savivaldybės apeliacinio skundo argumentai, jog jos nuomone, šioje byloje atsakovų atžvilgiu turi būti taikoma dalinė atsakomybė, Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos priskiriant pareigą atlyginti 90 proc. teismo priteistos žalos sumos, nes byloje esanti medžiaga patvirtina, kad būtent Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos tiesiogiai yra atsakingas už esminę pareiškėjos teisių perėmėjo patirtos turtinės žalos dalį, o Molėtų rajono savivaldybė turėtų atlyginti ne daugiau nei 5 procentus nuo teismo priteistos žalos sumos. Šiame kontekste taip pat atmestini ir Lietuvos valstybės atstovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinio skundo argumentai, kad ši tarnyba jokių neteisėtų veiksmų neatliko.  

46.       Pabrėžtina, kad anksčiau nurodyta pozicija tiek dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, tiek dėl solidariosios atsakomybės atitinka ir kitose panašiose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose, kuriose taip pat buvo sprendžiami ginčai dėl reikalavimų atlyginti žalą, kildinamą iš bendrosios kompetencijos teismo sprendimu panaikintų administracinių aktų (sprendimų), pateiktus išaiškinimus – pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-1603/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A438-1358/2013, 2015 m. gegužės 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015, 2019 m. spalio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1134-575/2019. Šiuo atveju taip pat nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą nukrypti nuo minėtose bylose apeliacinės instancijos teismo šiais klausimais suformuotos pozicijos.

47.       Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad buvo nustatyta ir pačios pareiškėjos L. K. kaltė bei neteisėti veiksmai, kurie pasireiškė klaidinančių duomenų atsakovų atstovams pateikimu (kas iš dalies ir lėmė atsakovų veiksmų neteisėtumą), pareiškėjos teisių perėmėjo atžvilgiu 50 procentų sumažino prašomą priteisti turtinę žalą (CK 6.282 straipsnio 1 dalis) ir visiškai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo. Kaip matyti iš pareiškėjos L. K. teisių perėmėjo A. K. apeliacinio skundo, jis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu turtinės žalos dydžiu (tik 50 procentų), taip pat visiškai nepriteistu neturtinės žalos atlyginimu ir prašo jo skundą šiais aspektais tenkinti visiškai.

48.       Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kylančios valstybės ir savivaldybės atsakomybės atveju valstybės ir savivaldybės atsakomybės dydis (laipsnis) gali būti mažinamas atsižvelgiant į paties nukentėjusio asmens veiksmus, kuriais jis galbūt padėjo žalai atsirasti ar jai padidėti. Jei nukentėjusysis savo veiksmais prisidėjo prie žalos atsiradimo ar padidėjimo, bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgęs į tokių veiksmų pobūdį ir dėl to kilusias pasekmes, turi nustatyti, ar priteistinas visas žalos atlyginimas ar jis sumažintinas.

49.       Sprendžiant valstybės ir savivaldybės deliktinės atsakomybės klausimą teismo teisė sumažinti prašomos priteisti žalos dydį, atsižvelgiant į asmens, pareiškusio reikalavimą atlyginti patirtą žalą, veiksmus įgyvendinama laikantis bendrųjų teisės principų ir Civilinio kodekso 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatų. Šioje normoje yra reglamentuojami nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens mišrios kaltės teisiniai padariniai deliktinės civilinės atsakomybės atveju (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-915/2018).

50.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad asmens kaltės buvimas turi būti itin atidžiai ir rūpestingai įvertintas, atsižvelgiant ne tik į objektyvias aplinkybes ar asmens elgesio objektyvius požymius, tačiau ir asmens elgesio subjektyvaus pobūdžio aplinkybes, kurios, be kita ko, apsprendžiamos ir tokių asmenį individualizuojančių savybių, kaip amžius, išsilavinimas, patirtis ir pan. (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015).

51.       Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusio asmens veiksmai, galintys turėti reikšmės valstybės ir savivaldybės atsakomybės dydžiui, pirmosios instancijos teismo ir atsakovų atstovų siejami su dvejopo pobūdžio aplinkybėmis – informatyvumo (žinojimo) pareigos pažeidimu ir klaidinančių duomenų kompetentingoms institucijoms pateikimu. Abi aplinkybės yra neatsiejama nukentėjusio asmens geros valios (bona fide), apimančios, be kita ko, sąžiningumą, apdairumą, rūpestingumą, sudėtinės dalys.

52.       Spręsdamas valstybės ir savivaldybės padarytos žalos atlyginimo klausimus Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje nuosekliai akcentuoja, kad pagrindinis tokios žalos atlyginimo principas turėtų būti bona fide asmens teisėtų interesų apsauga ir teisingas atlyginimas. 

53.       Teritorijų planavimo srityje gero elgesio standartą atskleidžianti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pradėta formuoti 2011 m. gruodžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011. Šioje byloje išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog sprendžiant priteistino žalos dydžio klausimą, atsakomybės dydis gali būti mažinamas, atsižvelgiant į paties nukentėjusio asmens kaltę, veiksmus, kuriais jis padėjo žalai atsirasti ar jai padidėti (CK 6.248 str. 4 d., 6.253 str. 5 d., 6.282 str.). Byloje nuspręsta, kad pareiškėjas, kaip detaliojo planavimo užsakovas, būdamas rūpestingas, sąžiningas ir apdairus, turėjo ir galėjo pats domėtis detaliojo planavimo dokumentacijos rengimo procesu. Asmenims, vykdantiems komercinę investicinę veiklą, kaip profesionalams, turi būti taikomi didesni atidumo, rūpestingumo, atsargumo standartai. Rūpestingumo pareiga reikalauja, kad suinteresuoti asmenys, dalyvaujantys tam tikrame teritorijų planavimo etape, domėtųsi, kokio pobūdžio ir turinio aplinkybės bus išsamiau nagrinėjamos. Tačiau minėtų rūpestingumo pareigų nustatymas siekiant, kad būtų laikomasi teritorijų planavimo proceso reikalavimų, negali būti aiškinamas kaip valstybei ar savivaldybei tenkančių pareigų perkėlimas privačiam ūkio subjektui. Toks įstatymų aiškinimas, kad valstybės ir savivaldybių institucijos gali elgtis neteisėtai ir už tai visiškai neatsakyti, nurodant, jog visą riziką už tai turi prisiimti suinteresuotas (privatus) asmuo, formuotų visuomenėje visiško nepasitikėjimo valstybe mentalitetą, taip pat sudarytų prielaidas valstybės ar savivaldybės institucijoms ir jų pareigūnams elgtis neatsakingai, neapgalvotai vykdyti Teritorijų planavimo įstatyme numatytas pareigas, tokiu būdu pažeidžiant iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies kylantį imperatyvą, kad valdžios įstaigos privalo tarnauti žmonėms. Visų pirma valstybės ir savivaldybių institucijos privalo elgtis teisėtai bei prisiimti už tai atsakomybę. Verslo ar kitų privačių subjektų elgesys gali būti labai reikšmingas nustatant priteistiną žalos sumą ir ją mažinant, tačiau kai nėra akivaizdžių įrodymų, kad pareiškėjas siekė neteisėtų tikslų ar kitu būdu elgėsi neteisėtai (pvz., nėra nustatytas valstybės tarnautojo papirkimo atvejis), visą riziką ir atsakomybę už patirtas išlaidas perkelti pareiškėjui būtų neteisinga. Šių nuostatų kontekste įvertinusi pareiškėjo elgesį, išplėstinė teisėjų kolegija nusprendė, kad pareiškėjas, nesiimdamas teritorijų planavimo proceso metu įstatymu numatytų ir kitų visų galimų priemonių, savo elgesiu prisidėjo prie nuostolių atsiradimo. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija atsakovų atsakomybės laipsnį už pareiškėjo patirtą žalą nustatė 1/2 dalies dydžio. 

54.       Anksčiau nurodytoje administracinėje byloje suformuotos rūpestingumo ir apdairumo pareigos nuostatos tapo pagrindu, vertinant kitų verslo subjektų elgesį sprendžiant valstybės ir savivaldybės atsakomybės klausimus teritorijų planavimo srityje. Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1986/2012 teisėjų kolegija pažymėjo, jog pareiškėjui, vystančiam komercinę-ūkinę veiklą, inter alia – nekilnojamojo turto plėtrą, nekilnojamojo turto valdymą, konsultacijas nekilnojamojo turto srityje, kyla pareiga vadovautis pareiškėjo veiklos sritį reglamentuojančiais atitinkamais teisės aktais. Būtent pareiškėjo veiklos specifika teisėjų kolegijai sudarė pagrindą spręsti, jog pareiškėjui veikiant nekilnojamojo turto plėtros srityje jam gali būti keliami didesni apdairumo ir rūpestingumo reikalavimai nei tokioje pat situacijoje atsidūrusiam, tačiau šioje srityje nesispecializuojančiam, asmeniui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, produktyviai savo komercinę nekilnojamojo turto plėtros veiklą vystantis ūkio subjektas, prieš įsigydamas Pastatą bei įgydamas valstybinės žemės nuomos teises, privalėjo išanalizuoti Sutarties ir detaliojo plano nuostatas bei atsižvelgti į teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.  

55.       Tai, kad verslo subjektams gali pagrįstai būti formuojama pareiga domėtis norminiais teisės aktais, reguliuojančiais privačios nuosavybės objekto statusą ir naudojimosi ribojimus, pripažinta ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Byloje UAB „Kristiana“ prieš Lietuvą pareiškėja skundėsi, jog jai draudžiama nuosavybę, esančią Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, panaudoti statyboms dėl šiai teritorijai taikomo specialaus teisinio režimo bei dėl to, kad pareiškėjos pastatai pažymėti kaip likviduotini objektai remiantis Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 patvirtinta Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (Generaliniu planu), galiojusiu šių pastatų įsigijimo metu. EŽTT pripažino, kad toks valstybės įsikišimas buvo teisėtas. Nacionalinės teisės normos buvo pakankamai aiškios ir numatomos. Vertindamas įsikišimo proporcingumą Teismas pastebėjo, kad pareiškėja nusipirko pastatus 2000 m. Pastatai patenka į Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjos pastatai buvo pažymėti kaip likviduotini objektai jau 1994 m. Generaliniame plane, t. y. šešerius metus prieš pastatų pirkimą, ribojimai, draudžiantys statybą, liko nepakitę ir pastatų įsigijimo metu. Taigi pareiškėja žinojo arba pagrįstai turėjo žinoti, kad pagal nacionalinę teisę, galiojusią pastatų pirkimo metu, nuosavybė buvo pažymėta kaip likviduotina ir nors nugriovimo data nebuvo nustatyta, nugriovimas turėjo įvykti. 1994 m. Generalinio plano visas tekstas ir schemos buvo prieinamos visiems pageidaujantiems susipažinti. Taigi pareiškėja negalėjo pagrįstai tikėtis gauti leidimo pastatų rekonstrukcijai ir turėjo prisiimti riziką pastatų pirkimo metu, nes pastatų nugriovimas kada nors turėjo įvykti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2018 m. vasario 6 d. sprendimą byloje UAB „Kristiana“ prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 36184/13). 

56.       Pastebėtina, kad tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ne tik žalos atlyginimo, bet ir individualių administracinių aktų panaikinimo srityje. Šio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2020 m. vasario 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3150-556/2020 pažymėjo, kad pareiškėjas, jau tapdamas ginčo teritorijoje esančių pastatų savininku, žinojo (pagrįstai turėjo žinoti) Parko planavimo schemoje šiai teritorijai (joje esantiems pastatams) nustatytus ribojimus, kurie yra aiškūs ir suprantami, todėl jau tuo metu turėjo suvokti prisiimamą riziką dėl pagal aptartus sprendinius nustatyto ginčo teritorijoje esančio pastatų komplekso statuso – likviduotinas (naikinamas). 

57.       Nepaisant to, iš naujausios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, jog verslo subjektams taikomas gero elgesio standartas gali būti švelninamas atvejais, kai situacijos teisinis reguliavimas (norminių teisės aktų aiškinimas ir taikymas) nėra pakankamai aiškus. Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2020 m. balandžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1803-1062/2020 pareigos aktyviai domėtis aktualių norminių teisės aktų turiniu netaikė, nors tiek 2011 m. gruodžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011, tiek administracinėje byloje Nr. eA-1803-1062/2020 spręsta dėl valstybės ir savivaldybės atsakomybės nustačius, jog panaikinti administraciniai aktai prieštaravo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 patvirtintai Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemai (generaliniam planui). Šioje byloje išplėstinė teisėjų kolegija nusprendė atmesti atsakovų argumentus, kad iš dalies pats pareiškėjas kaltas dėl šios žalos atsiradimo, nes dalyvaudamas detaliojo plano rengimo, projektavimo sąlygų sąvado ir statybos leidimo išdavimo procese nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus. Remdamasi įsiteisėjusiu bendrosios kompetencijos teismo sprendimu, jog nėra duomenų, kad pareiškėjas sąmoningai nuslėpė aplinkybes dėl statybos dokumentų neatitikties norminių teisės aktų reikalavimams ar apie tokias neatitiktis žinojo ar turėjo žinoti, ar kad atsakovas būtų kokiais nors veiksmais prisidėjęs prie neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų priimant administracinius aktus, susijusius su statybos dokumentais (išsamiau žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017), išplėstinė teisėjų kolegija vertino, jog atsakovų atstovų nurodytos aplinkybės nagrinėjamu atveju nėra pakankamos mažinti jų civilinę atsakomybę.  

58.       Taigi pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, asmenims, vykdantiems komercinę investicinę veiklą, kaip profesionalams, taikomi didesni atidumo, rūpestingumo, atsargumo standartai. Tačiau šie standartai nėra išplėsti tiek, kad kiekvienu atveju iš verslo subjekto būtų reikalaujama žinoti apie individualių administracinių aktų neatitiktį norminių teisės aktų reikalavimams. Juolab ši nuostata taikoma, kai bendrosios kompetencijos teismai yra pasisakę tam tikrais asmens sąžiningumo aspektais. Kita vertus, nekyla abejonių, kad neleistina įtaka kompetentingiems valstybės tarnautojams bei sąmoningas informacijos slėpimas gero elgesio standartų neatitinka. 

59.       Nėra priežasčių manyti, kad verslo subjektų gero elgesio standartai, susiję su neleistina įtaka kompetentingoms valstybės institucijoms ir sąmoningu teisės aktų reikalavimų nesilaikymu, neturėtų būti taikomi atliekant privataus fizinio asmens gero elgesio patikrą. Šiuo požiūriu sąžiningumo kriterijus yra bendrasis teisės principas, užkertantis kelią galimybei gauti naudos iš apgaulingos, neteisėtos ar spekuliacinės veiklos. Iš tiesų nustačius, kad nuosavybės savininkas sąmoningai nesilaiko teisės aktų reikalavimų, pvz., vykdo statybas be leidimų, gali būti pagrindas atmesti reikalavimą atlyginti žalą. Pavyzdžiui, teisėjų kolegija, nustačiusi, jog pareiškėja statinių statybą vykdė neturėdama statybą leidžiančių dokumentų, konstatavo, kad nagrinėtu atveju ne atsakovų priimti administraciniai aktai, o pačios pareiškėjos veiksmai vykdant neteisėtą statybą lėmė žalos atsiradimą (žr., pvz, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-677-442/2016; 2016 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1817-492/2016). 

60.       Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad aptartas verslo subjektams tenkančių rūpestingumo ir apdairumo pareigų laikymasis privalo būti atskirtas nuo atvejų, kai vertinamas privačių asmenų, nesiverčiančių komercine investicine veikla, rūpestingumo ir apdairumo pareigos mastas. Aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analizė vienareikšmiškai nepatvirtina, jog minėti didesni arba panašūs gero elgesio standartai turėtų taikomi būti ne tik verslo subjektams, bet ir privatiems asmenims, nevykdantiems ūkinės veiklos. 

61.       Nors LVAT nėra suformavęs išsamios praktikos dėl privačių asmenų vadinamosios informuotumo pareigos, t. y. aplinkybių, kurias šis asmuo turėjo žinoti, vertinimo, paprastai pareiga išsiaiškinti visas su nuosavybės teisiniu statusu ir taikomais apribojimais susijusias aplinkybes tenka viešojo administravimo subjektams, teikiantiems administracines paslaugas (žr., pvz., 2019 m. liepos 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-453-438/2019; 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-10-858/2017). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje pažymėta, kad  suinteresuotam asmeniui nebuvo žinoma ir negalėjo būti žinoma, jog nuosavybės teisės atkuriamos į mišką, priskirtą valstybinės reikšmės miškams. Dar daugiau ? pačiam atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai ginčijamo sprendimo priėmimo metu nebuvo žinoma apie tai, jog nuosavybės teisės į ginčo mišką atkuriamos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Šiomis aplinkybėmis LVAT nusprendė, jog nėra pagrindo šį asmenį laikyti nesąžiningu šio turto įgijėju (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2281/2011).

62.       Palyginimui, kaip fizinių asmenų sąžiningumas vertinamas bendrosios kompetencijos teismuose, paminėtinos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikos nuostatos, akcentuojančios, kad administracinių aktų neteisėtumas savaime nėra pagal tokius teisės aktus įgijusio nuosavybę asmens nesąžiningumo prezumpcija. Tokio asmens kaltė kiekvienu atveju turi būti vertinama individualiai. Mutatis mutandis sprendžiamam klausimui svarbioje restitucijos ir nuosavybės atkūrimo klausimų srityje, LAT pripažįsta, kad aplinkybė, jog asmenys, kuriems atkurtos nuosavybės teisės, būdami rūpestingi ir atidūs žemės teisinių santykių dalyviai, privalėjo žinoti, kad nuosavybės teisės į miestų teritorijose esančius miško plotus negali būti atkurtos, nes tai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, nėra pagrindas pripažinti juos nesąžiningais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2012), nes būtina įvertinti, ar jie galėjo lemti priimant sprendimus nustatant grąžintinos žemės plotą, ar darė kokią nors neleistiną įtaką valstybės institucijų sprendimams ir pan. Pripažįstama, jog teisiškai reikšminga įvertinti konkrečias aplinkybes, kurios galėtų patvirtinti asmens nesąžiningumą: ar galėjo lemti neteisėtų įsakymų priėmimo procesą, ar galėjo paveikti sutarties sudarymo sąlygas, ar turėjo pagrindo abejoti kompetentingų valdžios institucijų sąžiningumu ir rūpestingumu ir pan. Remdamasis šiais principais, LAT yra grąžinęs bylą pakartotiniam nagrinėjimui, konstatavęs, jog apeliacinės instancijos teismo liko neįvertintas kasatorės argumentas, kad net valstybinio turto pardavimą vykdžiusiems savivaldybės pareigūnams nebuvo akivaizdi aplinkybė, jog įsakymų priėmimo metu sklypas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miško teritorijai, nes žemėlapių schemos, kuriomis sklypas įtrauktas į valstybinės reikšmės miško plotus, sutarties sudarymo metu nebuvo viešai paskelbtos, be to, dėl Kauno apskrities viršininko administracijos kaltės nebuvo išsaugotos žemėlapių schemos, kuriomis sklypas priskirtas valstybinės reikšmės miškui. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tikslas įsigyti nuosavybės teises į žemę šalia kito sklypo, kuriame yra kasatorei nuosavybės teise priklausantys statiniai, savaime nėra neteisėtas ir nepagrindžia jos nesąžiningumo, jei nenustatyta kitų galimo nesąžiningumo požymių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2015. Teismų praktika. 2015, 43, p. 128-140). 

63.       Neteisėtos statybos padarinių šalinimo bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad privatus asmuo neturi būti laikomas kaltu dėl neteisėtų valstybės institucijų aktų priėmimo, nebent konkrečiu atveju būtų nustatyta, kad jis žinojo arba turėjo žinoti, jog valstybės institucija ar pareigūnas veikia neteisėtai, tokiu atveju privataus asmens kaltės įrodymu galėtų būti, pvz., aiškus teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas, kuris asmeniui buvo (turėjo būti) žinomas, privataus asmens veiksmai ginčijamo valdžios institucijų akto priėmimo metu, neteisėti susitarimai su valdžios atstovais ir pan. (žr., pvz., 2019 m. gegužės 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-177-687/2019 ir joje nurodyta praktika; taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1387-624/2019). Atitinkamai, reikalaujama, kad konkretų ginčą nagrinėjantis teismas, nustatydamas dėl neteisėtų statybų kaltus asmenis, be kita ko, įvertintų, ar žemės savininkai tinkamai vykdė miško savininko pareigas prižiūrėti, atkurti mišką (pagal galimybes nustatytų, ar nebuvo atliekami neteisėti kirtimai, ardoma miško paklotė ir pan.), patikrintų, ar šie asmenys neprisidėjo prie sprendimų dėl neteisėtų statybas leidžiančių dokumentų priėmimo, nustatytos kitos atsakovų kaltei dėl neteisėtų statybų (ne)buvimo pripažinti reikšmingos aplinkybės, ir, jeigu būtų nustatyta, kad dėl neteisėtos statybos yra ir šių asmenų kaltės, spręstina dėl jiems tenkančios statinių griovimo išlaidų dalies (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-281-403/2018). 

64.       Šiame kontekste pastebėtina, kad apžvelgta LAT praktikos kryptis sudaro pagrindą manyti, jog anksčiau formuotas itin griežto asmens sąžiningumo vertinimas, kai iš privačių subjektų buvo reikalaujama žinoti aktualią konstitucinę jurisprudenciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2013) ar suprasti Konstitucinio Teismo nuostatų sukeliamas pasekmes prasidėjusiems teisiniams santykiams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2013), pamažu kinta švelninimo linkme. 

65.       Privačių asmenų elgesio patikrą tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje saisto Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai (toliau – ir EŽTT), ypač – bylose prieš Lietuvą, susijusiose su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, garantuojančio nuosavybės teisės apsaugą, taikymu. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, asmens gera valia ir apdairumas – esminė nuosavybės teisių bei su jomis susijusių teisėtų lūkesčių apsaugos prielaida. Šiuo aspektu ypač svarbu, ar asmuo žinojo arba turėjo žinoti ir tam tikrais atvejais numatyti, kad atitinkamos nuosavybės turėjimas (įgijimas) prieštarauja teisei.

66.       Geros valios vertinimas EŽTT praktikoje yra subjektyvus etapas, glaudžiai susijęs su kiekvienos bylos individualiomis aplinkybėmis bei kiekvienu pareiškėju. Vertindamas, ar asmuo, kuris remiasi teisėtų lūkesčių apsauga, veikia gera valia, teismas atsižvelgia į pareiškėjo asmeninę ir socialinę padėtį (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje P. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 45092/07; 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą byloje A. ir A. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 17978/05). EŽTT praktikoje paprastai vertinama, ar pareiškėjai nesinaudoja privilegijuota padėtimi, siekdami palankaus nuosavybės įgijimo, ar pareiškėjai žinojo, kad nuosavybę įgyja neteisėtai. Pastaruoju aspektu vertinama, kada pirmą kartą nustatomas nuosavybės įgijimo ar naudojimosi neteisėtumas (žr., pvz., 2015 m. lapkric?io 24 d. sprendimą byloje T.prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42927/08, 35 p.). EŽTT byloje N. ir N. prieš Lietuvą pažymėjo, kad pareiškėjai, iš valstybės įsigydami nuosavybę, buvo paprasti piliečiai, o pirkimas buvo grindžiamas teisės aktais, galiojusiais visiems ta? pati? statusą turintiems asmenims, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad jie pasinaudojo savo privilegijuota padėtimi ar kitaip veikė neteisėtai, kad įsigytu? nuosavybe?. Pareiškėjai nežinojo, kad žeme? jiems buvo parduota pažeidžiant teisės aktus; žemės pirkimo neteisėtumas buvo pirma? karta? nustatytas tik 2006 m. balandžio 14 d. apylinkės teismo sprendimu. Šiuo atžvilgiu teismas buvo įsitikinęs, kad pareiškėjai buvo sąžiningi savininkai ir kad jų turtinis interesas naudotis žeme buvo pakankamai irodytas (žr., pvz., 2015 m. lapkric?io 24 d. sprendimą byloje N. ir N. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 17285/08, 35 p.). 

67.       Svarbu pabrėžti, kad žinojimo arba turėjimo žinoti standartas EŽTT praktikoje nėra siejamas su pareiga abejoti valstybės institucijų įgaliojimais ir jų panaudojimo būdais ar oficialiais valstybės registruose skelbiamais duomenimis apie ginčo nuosavybę (žr., pvz., 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje Fedorenko prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 25921/02; 2007 m. lapkričio 22 d. sprendimo byloje Ukraine-Tyumen prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 22603/02, 58 p.; 2003 m. birželio 24 d. sprendimą byloje Stretch prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44277/98; 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimo byloje Yildirir prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 21482/03, 41 p.; 2005 m. spalio 11 d. sprendimo byloje N. A. ir kiti prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 37451/97, 39 p.). Šiuo klausimu teismas yra pažymėjęs, jog tais atvejais, kai institucija mano galinti pasinaudoti jai suteiktais įgaliojimais tam tikru būdu, neatrodo nepagrįsta, kad pareiškėjas turi tokį patį įsitikinimą (žr., pvz., 2003 m. birželio 24 d. sprendimą byloje Stretch prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44277/98). 

68.       Žinojimo arba turėjimo žinoti standartas yra griežtesnis, kalbant apie ūkio subjektus. Šiuo aspektu svarbus rizikos elementas, neišvengiamai būdingas ūkinei veiklai (žr., pvz., EŽTT 1991 m. lapkričio 29 d. sprendimą byloje Pine Valley Developments Ltd ir kiti prieš Airiją, pareiškimo Nr. 12742/87). 

69.       Iš EŽTT praktikos bylose prieš Lietuvą taip pat matyti, kad tam, jog asmuo būtų pripažintas pasielgusiu nesąžiningai, turi būti nustatyta, kad šis asmuo sąmoningai padarė akivaizdų teisės aktų pažeidimą (žr., pvz., 2018 m. sausio 9 d. sprendimo byloje Tumeliai prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 25545/14, 78 p.). Atitinkamai žinojimo ar nežinojimo apie neteisėtą sprendimą standartas EŽTT praktikoje taip pat yra susijęs su akivaizdumo kriterijumi. Tai, kad paprastas imperatyvių normų nesilaikymas nesudaro pagrindo daryti išvadą apie asmens nesąžingumą, patvirtinta bylos B. ir kiti prieš Lietuvą bei M. prieš Lietuvą. B. ir kiti prieš Lietuvą byloje teismas nesutiko su nacionalinių teismų išvada, kad pareiškėja yra nesąžininga įgijėja, nes nuosavybė atkurta pažeidžiant teisės normas. EŽTT pabrėžė, kad nėra pagrindo manyti, jog pareiškėja turėjo abejoti valstybės institucijomis, o ne tikėtis, kad pastarosios imsis visų priemonių, kad išvengtų teisės taikymo klaidų, ypač atsižvelgus į nuosavybės atkūrimo klausimų sudėtingumą ir techninį pobūdį (žr., pvz., 2018 m. birželio 12 d. sprendimo byloje B. ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 70520/10, 144 p.).

70.       Byloje M.  prieš Lietuvą EŽTT nesutiko su nacionalinių teismų išvada šioje byloje, kad pareiškėjai turėjo žinoti, kad nuosavybės teisės jiems atkuriamos pažeidžiant imperatyvias teisės normas, nors būtent valdžios institucijos jas ir atkūrė. Atsižvelgęs i? nacionaliniu? teismu? išvadas, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės ir kad per nuosavybės teisiu? atkūrimo procesą pareiškėjai konsultavosi su žemėtvarkos specialistu, EŽTT vis dėlto nematė pakankamai rimto pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjai turėjo suabejoti kompetentingu? valdžios institucijų veiksmais, o ne tikėtis, kad jos padarys viska?, kad išvengtu? klaidu? taikant teisės aktus, ypač turint omenyje nuosavybės teisiu? i? žeme? atkūrimo procesą reglamentuojančiu? teisės aktu? sudėtingumą ir technini? pobūdį (žr., pvz., 2016 m. lapkric?io 15 d. sprendimo byloje M. ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 49426/09, 60 p.). EŽTT ir byloje P. prieš Lietuvą panašiai pažymėjo, jog pripažįstant, kad pareiškėjas galėjo žinoti, jog bylai reikšmingu laikotarpiu dėl jo ketinamo įsigyti žemės sklypo buvo tam tikru? problemų, teismas nesutinka su Vyriausybės argumentu, kad jis ta? sklypą pirko kaip nesąžiningas įgijėjas (žr., pvz., 2009 m. liepos 7 d. sprendimo byloje P. prieš Lietuvą, pareis?kimo Nr. 12278/03, 68 p.). Dar daugiau, EŽTT byloje Tumeliai prieš Lietuvą konstatavo, jog net jei įstatymų žinojimo prezumpcija, kaip ji aiškinama ir taikoma nacionalinių teismų praktikoje, įpareigoja pareiškėjus laikytis įstatymų, tai neatleidžia institucijų nuo pareigos užtikrinti, kad jų teisės aktai atitiktų teisės reikalavimus, ir pareigos veikti rūpestingai ir tinkamu laiku. Teismas priminė, kad 2006 m. įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui pačios institucijos nesiėmė jokių veiksmų, kad statybos leidimas būtų panaikintas (žr., pvz., 2018 m. sausio 9 d. sprendimo Tumeliai prieš Lietuvą, peticijos Nr. 25545/14, 79 p.). 

71.       Vienu iš gero elgesio patikros kriterijumi pripažįstamos asmens galimybės paveikti valstybės institucijas. Antai Tunaitis prieš Lietuvą byloje EŽTT pažymėjo, kad žemės pardavimo procedūras vykdė oficialios institucijos, įgyvendinančios valstybės valdžios įgaliojimus, o pareiškėjo ir Kauno apskrities viršininko administracijos pasirašytoje žemės pirkimo-pardavimo sutartyje buvo numatytos tipinės pardavimo sąlygos. Teismo nuomone, pareiškėjas turėjo labai mažai galimybių, jei tokiu? apskritai turėjo, kaip nors paveikti sutarties sąlygas arba pirkimo kaina?, nes tai buvo išskirtine? valstybės kompetencija. Todėl valdžios institucijos privalėjo patikrinti, ar pareiškėjas turėjo teise? gauti žemės sklypą ir ar žemės sklypo pardavimas atitiko galiojusias procedūras ir teisės aktus (minėto sprendimo Tunaitis prieš Lietuvą 35 p.). 

72.       Nors pagal EŽTT gero elgesio pažeidimai gali būti pagrįstai siejami su nusikalstama veika, tačiau reikia pabrėžti, kad nei ikiteisminio tyrimo nutraukimas dėl senaties, nenustačius, ar perduodant žemę pareiškėjams buvo padarytas koks nors nusikaltimas (2015 m. gruodz?io 1 d. sprendimo byloje Žilinskienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 57675/09, 51 p.), nei susijusiems kitiems asmenims, inter alia valstybės tarnautojams pareikšti kaltinimai ar įtarimai (minėto sprendimo Misiukonis ir kiti prieš Lietuvą 61 p.) savaime nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog asmuo piktnaudžiauja savo teisėmis. 

73.       Aptarta teismų praktika suponuoja asmens pareigą santykiuose su valstybės ir savivaldybės institucijomis elgtis sąžiningai. Sprendžiant, ar asmuo elgėsi gera valia, reikšminga aplinkybe pripažįstamos suinteresuoto asmenų žinios ir informacija, kuri yra ar turėjo būti prieinama šiems asmenims, taip pat aplinkybės dėl savo pobūdžio gali būti vertinamos kaip akivaizdžios (visuotinai žinomos). Tačiau tai nereiškia, kad privatiems asmenims gali būti taikomas griežtesnis žinojimo standartas nei kompetentingoms valstybės institucijoms su sąlyga, jog asmuo pateikia visus reikalaujamus duomenis. 

74.       Šiomis aplinkybėmis svarbu akcentuoti ir tai, kad klaidinančios informacijos pateikimas privalo būti atskirtas nuo sąmoningo klaidinimo ir apgaulės atvejų. Bylos duomenys nepatvirtina, kad nagrinėjamo atvejo aplinkybės patektų į šio pobūdžio situacijas. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju taikytini kiti EŽTT suformuluoti kriterijai, pagal kuriuos pareiškėjos veiksmai sudarytų pagrindą mažinti valstybės ir savivaldybės atsakomybę, jeigu būtų nustatytas rimtas ir aiškus gero elgesio pažeidimas. 

75.       Civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2014 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos kaltę, vykdant statybas miško žemėje, konstatavo pareiškėjos pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais ir atsižvelgti į statybai taikomus apribojimus. Pažymėta ir tai, kad pareiškėja turėjo žinoti imperatyviuosius teisės aktų reikalavimus, susijusius su statybų miško žemėje, ribojimu, todėl turėjo elgtis maksimaliai atidžiai ir rūpestingai, imtis prieinamų priemonių įsitikinti ketinamų vykdyti statybų teisėtumu, be kita ko, kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas ir savarankiškai gauti dokumentus, kurie leistų daryti neabejotinas išvadas dėl žemės sklypo paskirties. Be to, atsakingo ir protingo statytojo elgesio reikalavimo laikymasis reiškia statytojo pareigą išsiaiškinti visas reikšmingas statybos procesui pradėti aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reglamentavimą. 

76.       Pastebėtina, kad minėta teismų pozicija kaltės klausimu, vertinant šios kaltės dydį, privalo būti suderinta su aktualiais Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais. Iš tiesų vertinant ginčo situaciją EŽTT praktikos kontekste reikia pasakyti, kad minėtoje civilinėje byloje konstatuoto pobūdžio aplinkybės nėra siejamos su nesąžiningu elgesiu pagal EŽTT praktikoje suformuluotus kriterijus. Konkrečiai – bendro pobūdžio pareigos žinoti imperatyvius teisės aktų reikalavimus neišpildymas pagal EŽTT praktiką nėra akivaizdus teisės aktų reikalavimų nesilaikymas. EŽTT praktikoje taip pat jau įvertinta, kad 2006 m. paskelbta Konstitucinio Teismo jurisprudencija nėra tas veiksnys, kuris turėtų priversti suinteresuotus asmenis abejoti valstybės institucijų priimamais sprendimais. Ši jurisprudencija yra vienodai saistanti ir pačias institucijas. Dar daugiau, EŽTT praktikoje nėra taikomas reikalavimas paprastiems piliečiams būti geriau informuotiems nei kompetentingos valstybės ir savivaldybės institucijos, juolab kai aktualūs duomenys yra prieinami pačioms valstybės institucijoms valstybės registruose. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad civilinėje byloje nepatvirtinama, jog nagrinėtu atveju nustatyta, kad būtent pareiškėja ar jos įgaliotas asmuo iškirto mišką. Civilinėje byloje taip pat nėra duomenų apie sąmoningą institucijų klaidinimą ar neapdairumą renkantis konkrečias įmones, parengusias dokumentus. Galiausiai šiuo klausimu privalu atsižvelgti ir į spręstinos situacijos sudėtingumą, teisės normų taikymo ir aiškinimo sunkumus, inter alia susijusius su valstybės registrų duomenų nesutaptimis, nusistovėjusią teismų praktiką, pagal kurią didesni rūpestingumo ir apdairumo standartai taikomi tik verslo subjektams, bei tai, jog nėra duomenų, kad pareiškėja naudojosi privilegijuota padėtimi. 

77.       Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Civilinės atsakomybės atveju laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str. 3 d.). Šioje normoje įtvirtintas vadinamasis protingo, apdairaus, rūpestingo žmogaus (bonus pater familias) elgesio standartas, pagal kurį vertinama, ar žalą padaręs asmuo yra kaltas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-322-1075/2018).

78.       Neneigiant pareiškėjos kaltės, nustatytos prejudiciniais faktais minėtoje civilinėje byloje, susijusios su pareiga aktyviai rinkti duomenis dėl valdomos nuosavybės paskirties ir statybos joje galimybių, iš dalies prisidėjusios prie susiklosčiusios padėties, pagal EŽTT suformuluotus kriterijus šios kaltės dydis nėra pakankamas, kad pareiškėjai tektų didžioji ar lygiavertė dalis valstybės ir savivaldybės klaidų taisymo pasekmių. Lemiamas kriterijus teisės pažeidimą laikyti pakankamai akivaizdžiu – tai aiškus ir sunkus pareiškėjai tenkančių pareigų pažeidimas. Šios bylos duomenys, be kita ko, atsižvelgus į susijusių teisminių procesų eigą ir pobūdį, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjos padaryti pažeidimai yra tokie akivaizdūs ir reikšmingi bei kad jos kaltės laipsnis yra pakankamas konstatuoti asmens nesąžiningumą. Manytina, kad būtent ši aplinkybė turėtų sudaryti pagrindą mažinti valstybės ir savivaldybės atsakomybę, inter alia pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nesant tokių duomenų byloje, padarytų administracinių klaidų taisymo pasekmės pagal nuoseklią teismų praktiką tenka savivaldybės ir valstybės institucijoms (taip pat žr. minėto sprendimo Misiukonis ir kiti prieš Lietuvą 71 p.).

79.       Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėja ir jos teisių perėmėjas dalyvavo neteisėto statybos leidimo išdavimo procese (pateikė nesuderintą topografinę nuotrauką, L. K. inicijavo projektų suderinimą 2008 metais po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo, t. y. kai jau buvo susiformavusi praktika dėl statybų miško ūkio paskirties žemėje), prisiėmė riziką ir atsakomybės laipsnį, todėl pripažintini kaltais asmenimis (ką jau ne vieną kartą teismai įsiteisėjusiais sprendimais konstatavo) ir dėl kurių kaltės iš dalies kilo žala, t. y. bendrosios kompetencijos teismų buvo nustatyta, jog pareiškėja veikė priešingai teisei, todėl egzistuoja pagrindas perkelti dalį kaltės jai (-am) bei tokiu būdu mažinti priteistinos turtinės žalos dydį. Be kita ko, LVAT 2019 m. balandžio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-5-520/2019 pažymėjo, kad civilinėje byloje yra nustatyta pareiškėjos kaltė, siedamas ją (kaltę) su bendrosios kompetencijos teismuose nustatytomis aplinkybėmis, t. y. tuo, kad „pareiškėja inicijavo projektų suderinimą 2008 metais po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo, kai jau buvo susiformavusi praktika dėl statybų miško ūkio paskirties žemėje, todėl jos pastangos miško ūkio paskirties žemės sklype pastatyti gyvenamąjį namą ir UAB „Grametra“ parengtas Žemės sklypo kaimo plėtros (ūkio vidaus) žemėtvarkos projektas ūkininko ūkio sodybai formuoti suklaidino pareigūnus ir suponavo neteisėtų padarinių atsiradimą.“ 

80.       Kita vertus, byloje nenustatyta, kad pareiškėja ir jos teisių perėmėjas būtų kokiais nors kitais veiksmais prisidėjęs prie neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų priimant administracinius aktus (sąmoningai juos klaidinęs, nėra akivaizdžių įrodymų, kad pareiškėjas siekė neteisėtų tikslų ar kažkokiu kitu būdu elgėsi neteisėtai ir pan.), susijusius su statybos leidimo išdavimu, todėl sprendžiant dėl kaltės ir atsakomybės laipsnio minėtos aplinkybės nesudaro pagrindo tokia apimtimi (50 procentų) mažinti pareiškėjos teisių perėmėjui priteistinos turtinės žalos, patirtos vykdant neteisėtą gyvenamojo namo statybą, sumą. Be to, nagrinėjamo ginčo kontekste yra reikšmingi Europos Žmogaus Teisių Teismo 2018 m. sausio 9 d. sprendime byloje Tumeliai prieš Lietuvos Respubliką, peticijos Nr. 25545/14, kuriame konstatuotas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio pažeidimas, priminimas/pastebėjimas, kad gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo, tačiau valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita. Tuo tarpu Molėtų rajono savivaldybė, Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas (teisių ir pareigų perėmėjas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) bei Utenos apskrities viršininko administracija (teisių ir pareigų perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), vykdydami statybos proceso teisėtumo priežiūrą, turėjo pareigą užtikrinti, jog ūkininko sodybos statyba žemės sklype yra negalima. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos L. K. teisių perėmėjas A. K. gyvenamojo namo statybą vykdė turėdamas visus statybą leidžiančius dokumentus, vertintina, jog pareiškėjos teisių perėmėjui priteistinos turtinės žalos suma mažintina 10 procentų.        

81.       Pareiškėjos L. K. teisių perėmėjas A. K. tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliaciniame skunde prašo priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad be savivaldybės ir valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, taip pat buvo nustatyta ir pačios Pareiškėjos kaltė ir neteisėti veiksmai, kas leistų daryti išvadą, jog ir pati pareiškėja prisidėjo prie galimai patirtų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų. Be to, visus su gyvenamojo namo statyba susijusius reikalus tvarkė pareiškėjos sūnus ir jisai atliko veiksmus, kurie neatitinka nukentėjusiojo gero elgesio standarto, pareiškėją teismuose atstovavo advokatas, taip pat byloje nepateikta jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog būtent gyvenamojo namo statybos procesas ir teisminis bylos nagrinėjimas įtakojo pareiškėjos, kuri ir taip buvo garbaus amžiaus, pablogėjusią sveikatą, neigiamus išgyvenimus ir kitus dvasinius nepatogumus.   

82.       Pirmosios instancijos teismas priteisė lygiomis dalimis iš A. K. atsakovų Molėtų rajono savivaldybės bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos naudai 202,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Veikdamas specifinėje viešojo administravimo srityje, šis subjektas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas, tuo tikslu jam skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5449-575/2019). Nors bylinėjimasis teismuose nėra tiesioginis viešojo administravimo subjektų uždavinys, šie subjektai turi būti pajėgūs teisme atstovauti savo pozicijoms, kylančioms iš atitinkamų administracinių teisinių santykių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-552-556/2018; 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1571-629/2018).

83.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008 konstatavo, jog atstovavimo išlaidų priteisimas viešojo administravimo subjektui iš bylą pralaimėjusios šalies yra galimas. Viešojo administravimo subjekto patirtos atstovavimo administraciniame procese išlaidos gali būti atlyginamos, tačiau tik tais atvejais, kai advokato dalyvavimas buvo būtinas, siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus. Administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką.

84.       Teisėjų kolegija, taikydama šios nutarties 83 punkte nurodytas teisės į atstovavimo išlaidų atlyginimą aiškinimo ir taikymo taisykles, prieina prie išvados, kad atsakovo atstovas turėjo galimybę valstybės tarnybos pajėgumais užtikrinti tinkamą atstovavimą jo interesams. Paprastai savivaldybės institucijos (to neneigia ir Molėtų rajono savivaldybė) savo organizacinėse struktūrose turi atitinkamus darinius (juridinius padalinius), kurie atstovauja juos teismuose ir pan. Taigi atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką nagrinėjamu atveju nebuvo jokios objektyvios būtinybės (byla nėra ypatingai sudėtinga, apimtis taip pat nelaikytina tokia pateisinančia priežastimi) naudotis advokatų paslaugomis, todėl prašymas priteisti iš pareiškėjos teisių perėmėjo atstovavimo išlaidas pirmosios instancijos teismo turėjo būti netenkinamas. Be to, teismas bylinėjimosi išlaidų atlyginimą priteisė ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovams (Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos), nors šie viešojo administravimo subjektai jokių prašymų dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų pritesimo nereiškė.

85.       Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai aptarė atsakovų skundų argumentus dėl išlaidų, patirtų šalinant neteisėtos statybos padarinius, pagrįstumo, dėl išlaidų, susijusių su langų gamyba bei įrengimu, įtraukimu į turtinės žalos sumą, dėl Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento išduodant 2009 m. liepos 31 d. pažymą Nr. 114M-34 civilinės atsakomybės ir kt. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Šiais skundo aspektais pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

86.       Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad pasisakiusi esminiais ginčo aspektais, šiame sprendime nebeaptarinėja kitų apeliacinių skundų argumentų, kurie neturi reikšmės teisingam bylos išsprendimui.

87.       Pareiškėjos teisių perėmėjas 2020 m. balandžio 4 d. pateikė prašymą priteisti 484,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (už apeliacinio skundo parengimą). Kartu su šiuo prašymu pateikti sąskaita-faktūra Nr. AKJ2003028 bei lėšų sumokėjimą patvirtinantys banko išrašai. Taigi L. K. teisių perėmėjas A. K., kurio naudai iš esmės yra priimtas baigiamasis teismo sprendimas, iš atsakovų prašo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

88.       Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, jog šioje normoje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010; 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013).

89.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, jog tais atvejais, kai skundas yra patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-842-492/2015; 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017). Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-310-602/2017 ir kt.).

90.       Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjos L. K. teisių perėmėjas A. K. apeliaciniame skunde reiškė šiuos reikalavimus: 1) priteisti solidariai iš atsakovų Molėtų rajono savivaldybės ir Lietuvos valstybės pareiškėjos L. K. teisių perėmėjo A. K. naudai 72 358,59 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimą; 2) priteisti solidariai iš atsakovų Molėtų rajono savivaldybės ir Lietuvos valstybės pareiškėjos L. K. teisių perėmėjo A. K. naudai 15 000,00 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą; 3) priteisti solidariai iš atsakovų Molėtų rajono savivaldybės ir Lietuvos valstybės pareiškėjos L. K. teisių perėmėjo A. K. naudai 5 proc. dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 4) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020-02-19 sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-566-809/2020 dalyje, kur iš A. K. priteista lygiomis dalimis atsakovų Molėtų rajono savivaldybės bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos naudai 202,50 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų. 

91.       Pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punktą, priteistini maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (toliau – koeficientas). Apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo paduotas 2020 m. kovo mėn., tačiau, bylos duomenimis, už advokato suteiktas teisines paslaugas surašant apeliacinį skundą A. K. atsiskaitė 2020 m. kovo mėn., todėl aktualus Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2019 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (be individualių įmonių) – 1317,60 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.10 punktą, už apeliacinį skundą, kai advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, taikomas koeficientas yra 1,7, todėl maksimali priteistina bylinėjimosi išlaidų suma už apeliacinio skundo surašymą galėtų būti 2 239,92 Eur. Taigi prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio.

92.       Tačiau nagrinėjamu atveju galutiniu teismo sprendimu pareiškėjos teisių perėmėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendimo dalis pakeičiama, o likusi minėto teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista. Tai reiškia, jog iš apeliaciniame skunde suformuluotų keturių reikalavimų tenkinami beveik trys, t. y. byloje yra tenkinama tik dalis apeliacinio skundo reikalavimų (beveik 3/4), todėl pareiškėjui priteistinas proporcingas patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tenkintą reikalavimų dalį, įvertinusi Rekomendacijų 2 punkte nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, jog šiuo atveju pareiškėjos L. K. teisių perėmėjui A. K. iš atsakovų priteistina 400 Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

93.       Kadangi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendimas keistinas, padidinant priteistinos iš atsakovų turtinės žalos dydį, atitinkamai koreguotinas ir pirmosios instancijos teismo pareiškėjos teisių perėmėjui priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tenkintų reikalavimų apimtį (iš trijų pareikštų reikalavimų pilnai tenkintini beveik du) pareiškėjos L. K. teisių perėmėjui A. K. naudai iš atsakovų priteistina 2000 Eur  pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma. 

94.       Molėtų rajono savivaldybė apeliaciniame skunde prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi atsakovo Molėtų rajono savivaldybės apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

95.       Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir aktualią teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos L. K. teisių perėmėjui A. K. priteistinos turtinės žalos dydžio, neįvertino visų šios žalos dydžio nustatymui reikšmingų aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinant iš dalies, o atsakovų atstovų apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Molėtų rajono savivaldybės, atstovaujamos Molėtų rajono savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjos L. K. teisių perėmėjo A. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

"Pareiškėjos L. K. teisių perėmėjo A. K. pareiškimą tenkinti iš dalies. Priteisti A. K. solidariai iš atsakovų Molėtų rajono savivaldybės bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 65 122,73 Eur (šešiasdešimt penkis tūkstančius vieną šimtą dvidešimt du eurus ir 73 ct) turtinės žalos atlyginimo ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. balandžio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. 

Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų Molėtų rajono savivaldybės bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos pareiškėjui A. K. 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) bylinėjimosi išlaidų". 

Panaikinti sprendimo dalį, kuria priteista lygiomis dalimis iš A. K. atsakovų Molėtų rajono savivaldybės bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos naudai 202,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų Molėtų rajono savivaldybės bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, pareiškėjui A. K. 400,00 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                 Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė