Baudžiamoji byla Nr. 2K-647/2012

Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00409-2010-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                     1.2.19.1.

                                                                                     2.1.16.2.18.(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. A. gynėjo advokato Antano Jarašiaus kasacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 4 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 16 d. nutarties.

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 4 d. nuosprendžiu P. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 1 dalį teisės verstis gydytojo praktika bei dirbti vadovaujamąjį darbą viešosiose įstaigose atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 16 d. nutartimi nuteistojo P. A. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Piesliako pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

P. A. nuteistas už tai, kad jis nuo 2010 m. rugpjūčio 13 d. 11 val. iki 2010 m. spalio 22 d. 13.49 val. viešojoje įstaigoje „(duomenys neskelbtini) ligoninė“ (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo tarnybiniame kabinete, esančiame (duomenys neskelbtini), (toliau – tarnybiniame kabinete), būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, VšĮ „(duomenys neskelbtini) ligoninė“ eidamas (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo, gydytojo (duomenys neskelbtini) ir gydytojų konsultacinės komisijos (toliau - GKK) nario pareigas, teikdamas viešąsias sveikatos priežiūros paslaugas ir turėdamas administracinius įgaliojimus, žinodamas, kad jo vadovaujamame skyriuje esančiam pacientui A. U. nėra reikalingas gydymas (duomenys neskelbtini) stacionare, tačiau yra būtinas specialus nuolatinės priežiūros poreikis, ir kad jis yra ruošiamas išsiųsti į ilgalaikės socialinės globos instituciją, o nuo 2010 m. spalio 23 d. ligoninės GKK šį pacientą gali tekti pagrįstai (dėl socialinių bei teisinių priežasčių) priskirti ilgai gydomų ligonių grupei ir teisėtai palikti toliau dar kurį laiką gydyti stacionare, tyčia, siekdamas iš A. U. (veikiančios A. U. interesais) gauti neteisėtą turtinę naudą, pasinaudodamas profesine padėtimi priešingais visuomenei interesais, už savo teisėtą veikimą ir neveikimą vykdant įgaliojimus – už pažadą A. U. neišrašyti A. U. iš (duomenys neskelbtini) skyriaus stacionaro (tą jis galėjo, bet neprivalėjo atlikti) iki kol po 2010 m. spalio 23 d. GKK pacientą priskirs ilgai gydomų ligonių grupei bei už pažadą pastarajai iki A. U. išsiuntimo į ilgalaikės socialinės globos instituciją, remiantis GKK sprendimu, jį pagrįstai laikyti (duomenys neskelbtini) stacionare (tą jis gali ir privalo atlikti) savo naudai iš A. U. užuominomis reikalavo kyšio – reguliariai duoti dalį A. U. gaunamos 700 Lt pensijos, o gąsdinimais, kad pacientas artimiausiu laiku bus išrašytas iš ligoninės, provokavo jį duoti, taip sudarė situaciją, kad, siekdama apsaugoti savo teisėtus interesus, ji buvo priversta duoti kyšį, kurį jai tiesiogiai pažadėjo priimti, ir per kelis kartus iš jos tiesiogiai priėmė kyšį – 800 Lt, o būtent: 2010 m. rugpjūčio 13 d. apie 11 val. tarnybiniame kabinete iš A. U. tiesiogiai priėmė kyšį – 200 Lt; tęsdamas savo nusikalstamą veiką 2010 m. rugsėjo 14 d. apie 11 val. tarnybiniame kabinete A. U. provokavo ir reikalavo duoti kyšį – 500 Lt, kurį pažadėjo priimti ir tiesiogiai priėmė kyšį – 100 Lt; tęsdamas nusikalstamą veiką 2010 m. spalio 21 d. apie 12.25 val. tarnybiniame kabinete A. U. (veikusią kaip nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus dalyvė) provokavo duoti kyšį – 500 Lt ir tęsdamas nusikalstamą veiką 2010 m. spalio 22 d. apie 13.45 val. tarnybiniame kabinete A. U. (veikusią kaip nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus dalyvė) provokavo duoti kyšį ir iš jos tiesiogiai priėmė kyšį – 500 Lt.

Kasaciniu skundu nuteistojo P. A. gynėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą jam nutraukti. Kasatorius teigia, kad teismų sprendimai nepagrįsti, neteisėti, nes padaryta esminių Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normų pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus; dėl to netinkamai pritaikytas ir baudžiamasis įstatymas; netaikytas įstatymas, kurį reikėjo pritaikyti (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1,2 punktai). Nurodoma, kad apeliacinis skundas išnagrinėtas neišsamiai.

Pasak kasatoriaus, teismų padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, pažeistos BPK 20 straipsnio 1, 2, 3, 4 ir 5 dalys, 44 straipsnio 6 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai. Teismai nepagrįstai rėmėsi tik kaltintojo pateiktais duomenimis, netyrė ir nesivadovavo P. A. teisinančiais įrodymais, šališkai vertino liudytojos A. U. savanaudiškus tikslus (provokavimo pagrindą ir tikslą), jos siekį gauti A. U. pensiją laikant jį gydymo įstaigoje.

Kasatoriaus manymu, faktinės bylos aplinkybės dėl nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų (toliau - NVIV) taikymo pradžios, aplinkybių ir teisėtumo,  skambučių ir laiko bei atstumų analizė patvirtina prielaidą, kad A. U., 2010 m. spalio 21 d. 12.19 val. paskambinusi iš Rokiškio į Panevėžio specialiųjų tyrimų tarnybą (toliau – STT) valdybą, gavo žodinį pritarimą daryti garso įrašą, tik po to buvo pradėti ruošti dokumentai teismo nutarčiai gauti ir specialistas K. B. išvyko į Rokiškį. Anot kasatoriaus, padariusi neteisėtą garso įrašą, apie tai A. U. telefonu 13.02 val. pranešė STT ir pati atvyko į valdybą, kur nuo 14.40 iki 16.40 val. buvo priimtas jos protokolas - pareiškimas, kreiptasi į teismą dėl leidimo. Taigi, 2010 m. spalio 21 d. protokolo apie supažindinimo su NVIV atlikimo ribomis laikas, gynybos įsitikinimu, yra suklastotas, veiksmai atlikti neteisėtai, todėl ir po jų sekę kitos dienos veiksmai pripažintini gauti šiurkščiai pažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo (toliau – OVĮ) bei baudžiamojo proceso įstatymą.

Pasak kasatoriaus, po liudytojo K. B. apklausos, apeliacinės instancijos teismas turėjo tikrinti (tirti): kelintą valandą gautas A. U. telefoninis skambutis, koks pranešimo turinys, kelintą valandą įteiktas prokuroro pareiškimas teismui (teisėjas, raštinės darbuotojai neapklausti, duomenys iš teismo raštinės nepareikalauti). Teismai, kasatoriaus nuomone, gynybos argumentų neištyrė ir motyvuotų atsakymų, pagrįstų faktinėmis bylos aplinkybėms, priimtuose procesiniuose sprendimuose nepateikė.

Liudytojo K. B. parodymai neaptarti, neįvertinti ir nesusieti su faktinėmis baudžiamosios bylos aplinkybėmis: laiku, vieta, galimumu fiziškai atlikti minėtus veiksmus nepažeidžiant OVĮ ir BPK 158-160 straipsnių reikalavimų. Anot kasatoriaus, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje duoti liudytojo K. B. parodymai apie iš A. U. gautą informaciją 2010 m. spalio 21 d. ryte, darbo pradžioje, yra melagingi, nes, pagal bylos duomenis, A. U. į Panevėžio STT skambino 2010 m. spalio 21 d. 12.19 ir 13.02 val. Taigi, Panevėžio STT valdybos pareigūnai pirmą kartą informaciją iš A. U. gavo prieš 6 minutes iki garso įrašo pradžios. Tai įrodo, jog į ikiteisminio tyrimo teisėją buvo kreiptasi tik po A. U. apklausos Panevėžio STT, t.y. ne anksčiau kaip po 14 val., - tik atvykusi į STT valdybą A. U. galėjo suteikti žodinę informaciją. Tokia išvada, pasak kasatoriaus, darytina ir dėl to, kad 2010 m. spalio 21 d. pareiškimas teisėjui Nr. T6-709 yra pakankamai informatyvus (nurodomi P. A. , A. U., A. U. asmens kodai, pareigos, laikas, vieta, tikslai ir motyvai); šiuos duomenis surinkti, prokurorui surašyti procesinį dokumentą, pareiškimą pristatyti į teismą, surengti teismo posėdį, surašyti protokolą dėl „Ribų" užėmė pakankamai ilgą laiko tarpą.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pagal 2008 m. rugpjūčio 11 d. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavirtintų rekomendacijų „Dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos" II skyriaus 13 punktą, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. V-271 patvirtintų Informacijos apie nusikalstamą veiką, kitus teisės pažeidimus ir įvykius registravimo bei tikrinimo taisyklių 2 punktą pareiškimai ar pranešimai apie nusikalstamą veiką užregistruojami atitinkamai skundų, pareiškimų ir pranešimų apie nusikalstamas veikas registre arba informacijos žurnale ir imamasi nustatytų veiksmų informacijai patikrinti. Byloje nėra duomenų, kurią valandą A. U. informacija pateikta Panevėžio STT valdybai ar apygardos prokuratūrai (BPK 167 straipsnis). Iš K. B. 2010 m. spalio 21 d. tarnybinio pranešimo Nr. 18-09-239 matyti, kad Panevėžio STT valdyba iš A. U. informaciją gavo žodžiu (ne telefoniniu pranešimu, kaip nurodė teisme minėtas liudytojas). Taigi, kasatoriaus nuomone, NVIV pritaikytas neteisėtai, todėl remiantis juo visi atlikti procesiniai veiksmai taip pat yra neteisėti ir įrodymais negali būti laikomi.

2000 m. gegužės 8 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir BPK 1981 straipsnio 1 bei 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, remdamasis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, yra nurodęs tris svarbias taisykles: modeliu negali būti kurstomas ar provokuojamas naujo nusikaltimo darymas, negali būti kurstoma padaryti nusikalstamą veiką, kurią asmuo tik rengė ir tokius veiksmus nutraukė; įstatyme nustatytų modelio taikymo ribų nepaisymas, nusikaltimo provokavimas ar kitoks piktnaudžiavimas modeliu daro jį neteisėtą.

Pirmosios instancijos teismas, pasak kasatoriaus, privalėjo aiškintis, ar A. U. duodama kyšį neperžengė modelio ribų, ar P. A. nebuvo kurstomas, provokuojamas padaryti nusikaltimą. Pasak kasatoriaus, teismai byloje esančių garso ir vaizdo įrašų neanalizavo, o išvadas padarė atsietai nuo pokalbių turinio. P. A. įkyriai buvo siūlomi pinigai, kurių jis neprašė ir neėmė; nei savo elgesiu, nei veiksmais nedarė įtakos A. U. , ir tik A. U. paaiškinimo, kad jai susidarė toks įspūdis, baudžiamajai atsakomybei atsirasti nepakanka.

Teismai neįvertino ir tos aplinkybės, kad 2010 m. spalio 21 d. pokalbyje A. U. įkyriai prašė palaikyti A. U. , nors P. A. jai įteikė visus reikiamus dokumentus ir pareiškėja žinojo, kad dokumentai A. U. perkelti į pensionatą (to ji ir siekė) paruošti ir sprendimą dėl tolesnio gydymo priims GKK (ne P. A. asmeniškai), o kaip nors paveikti GKK sprendimą, P. A. ji neprašė ir šis nežadėjo. Taigi, pasak kasatoriaus, pareiškėja provokavo priimti kyšį už jau priimtus jai palankius veiksmus. Šia prasme, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, teismai padarė ir išvadą apie A. U. asmeninį nesuinteresuotumą, nors ji, su A. U. išsituokusi 1991 m. sausio 16 d., kiekvieną mėnesį už šio slaugymą gaudavo 770 Lt; tą patvirtina ir konkretūs pareiškėjos veiksmai: pensiją gaudavo kaip žmona, ištuoką įregistravo tik 2010 m. spalio 21 d.

Kasaciniame skunde teigiama, kad NVIV gali būti atliekami tik prieš asmenį, apie kurio, tikėtina, nusikalstamą veiką turima duomenų. Vien tik gandų ar panašios nepatikrinamos informacijos nepakanka, nes tik tokiu atveju gali būti daroma išvada apie „prisijungimą" prie daromos nusikalstamos veikos, o ne naujos veikos išprovokavimą. Ikiteisminio tyrimo teisėjui STT surinkta medžiaga - pareiškimas ir A. U. apklausos protokolas - nebuvo pateikta, nes, kasatoriaus nuomone, jokios medžiagos dar nebuvo, nors 2010 m. spalio 21 d. pareiškime ir teismo nutartyje PP-1671 kalbama apie ikiteisminio tyrimo medžiagą.

Jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo nesiekė gauti kyšio ir duoto kyšio (pvz., kyšio davėjas jį paliko ant valstybės tarnautojo stalo, atsiuntė paštu) nepriėmė, BK 225 straipsnis netaikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225 straipsnis) apibendrinimo 2007 m. sausio 4 d. apžvalga). Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad A. U. ir P. A. iš kabineto išėjo abu kartu – 13.49 val. P. A. pinigų nepaėmė, prie voko neprisilietė - išprovokuoto kyšio neėmė.

Reikalavimu duoti kyšį pripažįstami tokie veiksmai, kai kyšio atvirai reikalaujama ar netgi grasinama, jeigu nebus duodamas kyšis, neatlikti teisėtų veiksmų, kuriuos valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo galėjo ir turėjo atlikti vykdydamas įgaliojimus, arba kyšio reikalaujama grasinant jo negavus atlikti teisėtus veiksmus (kasacinės nutartys Nr.: 2K-535/2008, 2K-7-315/2009, 2A-P-6/2008, 2A-P-2/2009). Teismas, pasak kasatoriaus, nuosprendžio nustatomojoje dalyje konstatavo, kad P. A. reikalavo kyšio, gąsdino, tačiau nenurodė, kaip reiškėsi šis objektyvusis kyšininkavimo požymis, o motyvuojamojoje dalyje reikalavimas duoti kyšį taip pat nėra tinkamai išanalizuotas, nukentėjusiojo šiuo klausimu duoti parodymai neįvertinti. Nepatikrinęs bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą (BPK 320 straipsnis).

Kyšio reikalavimo požymis gali būti inkriminuotas tik tada, kai iniciatyva duoti kyšį kyla iš valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens, o ne kyšio davėjo. Iš byloje užfiksuotų garso ir vaizdo įrašų kasatorius daro išvada, kad A. U. aktyviai stengiasi įteigti, kad tarp jos ir P. A. yra susitarimas dėl pinigų, tačiau P. A. pokalbiuose nė karto nepatvirtino ir nepripažino tariamo susitarimo. Teismai, nenurodydami jokių konkrečių bylos duomenų, P. A. žodžius vertindami kaip „užmaskuotą“ kyšio provokavimą, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatą.

Kasatorius teigia, kad pagal BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismui suteikta galimybė naudotis visomis procesinėmis priemonėmis tiriant bylos aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo galimybę ištirti NVIV faktinį atlikimo pagrindą bei patikrinti visus su modeliu susijusius kitus P. A. kaltę ar nekaltumą patvirtinančius duomenis ir priklausomai nuo jų pobūdžio spręsti, ar NVIV dalyvių veiksmai dėl visų kaltinime nurodytų nuteistojo nusikalstamų veikų buvo provokuojantys.

Dėl A. U. laikymo ligoninėje trukmės aplinkybių įvertinimo, kasatorius teigia, kad teismai išvadas dėl šių aplinkybių sprendė išimtinai pagal suinteresuoto asmens - A. U. - parodymus ir neatkreipė dėmesio į direktoriaus A. L. 2010 m. spalio 25 d. pažymą Nr. 3722 „Dėl duomenų pateikimo“, kurioje nurodyta: „VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje paciento gydymo trukmė priklauso nuo jo sveikatos būklės. Ligoninė savo iniciatyva ligoninėje gydyto asmens patalpinti į slaugos ir palaikymo įstaigą ar pensionatą negali. Iškilus poreikiui asmenį apgyvendinti stacionarinėje globos įstaigoje, ligoninė kreipiasi į savivaldybės socialinės paramos skyrių pagal asmens deklaruotą gyvenamąją vietą. Socialinės paramos skyrius organizuoja ir išduoda siuntimą asmeniui į globos įstaigą. Klausimą dėl paciento tolesnio gydymo sprendžia GKK“. Visa tai A. U. žinojo. 2010 m. spalio 13 d. GKK nustatė, kad A. U. gali gyventi suaugusiųjų su (duomenys neskelbtini) negalia globos namuose, ir apie tai pranešta socialinės paramos skyriui, dokumentai dėl siuntimo į pensionatą pareiškėjai įteikti 2010 m. spalio 21 d. Motyvuojant, kad paciento tolesnio gydymo klausimas priklauso išimtinai nuo P. A. valios, teismų sprendimais jam nepagrįstai suteiktos GKK kompetencija ir funkcijos.

Dėl nuteistajam skirtos bausmės kasatorius teigia, kad jo ginamajam uždraudimas verstis gydytojo praktika neturi jokios tiesioginės sąsajos su byla, netgi tuo atveju, jeigu P. A. kaltė pagal BK 225 straipsnio 1 dalį būtų įrodyta. Teismų sprendimuose nepasisakyta, kokius nekvalifikuotus, neteisingus ar neteisėtus veiksmus P. A. atliko kaip gydytojas, o ne kaip skyriaus vedėjas, kokie faktai patvirtina, kad P. A. nebegali toliau dirbti gydytojo darbo pagal specialybę. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis gydytoju dirba daugiau kaip 40 metų, skyriaus vedėju - nuo 1988 m., yra kvalifikuotas specialistas, jam - 57 metai ir kad teismai atima galimybę jam verstis gydytojo praktika iš esmės visam laikui. Tokia bausmė, kasatoriaus manymu, neatitinka proporcingumo principo reikalavimų, yra pernelyg griežta bei neadekvati nustatytoms bylos aplinkybėms (pažeisti BPK 1 straipsnio 1 dalis, BK 41 straipsnis, 45 straipsnio 1 dalis, bausmės individualizavimo principas). Kasatorius pažymi, kad neigiamų atsiliepimų apie P. A. darbą baudžiamojoje byloje nėra.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras prašo nuteistojo P. A. gynėjo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras teigia, kad kasatoriaus skundo teiginiai, jog NVIV pritaikytas neteisėtai, todėl visi atlikti procesiniai veiksmai taip pat yra neteisėti ir negali būti laikomi įrodymais, yra nepagrįsti, nes apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad NVIV dėl nuteistojo P. A. buvo atlikti teisėtai. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas byloje pradėtas 2010 m. spalio 21 d., kai Panevėžio m. apylinkės teismo nutartimi buvo leista prieš P. A. atlikti slaptus veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės, taipogi leista slapta stebėti P. A. darbo vietą bei viešose vietose, kuriose jis gali susitikti su nusikalstamos veikos bendrininkais, slapta sekti automobilius, kuriais jis naudojasi, taip pat leista A. U. prieš P. A. atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus - bendraujant su kyšio reikalaujančiu P. A. tiesiogiai ar netiesiogiai pasiūlyti šiam, pažadėti ar duoti kyšį, t. y. daryti BK 227 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas nusikalstamas veikas. Taigi, atliekant įstatymo nustatyta tvarka sankcionuotus BPK 158-160 straipsniuose numatytus veiksmus, buvo surinkta informacija apie P. A. padarytą nusikalstamą veiką. Bylos medžiagoje, anot prokuroro, nėra jokių duomenų apie tai, kad minėti veiksmai atlikti pažeidžiant BPK 158-160 straipsniuose nustatytą tvarką.

Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visus nuteistojo P. A. apeliacinio skundo argumentus ir priėmė pagrįstą bei teisingą nutartį dėl P. A. kaltės padarius BK 225 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Teismai, pasak prokuroro, išsamiai analizavo faktines aplinkybes ir motyvuotai pasisakė apie galimą provokaciją, kad vaizdo įraše užfiksuotas P. A. elgesys A. U. ant stalo padėjus voką su pinigais bei pokalbio turinys po to rodo nuteistojo teigiamą poziciją neteisėtai priimant duodamus pinigus.

Prokuroras pažymi, kad P. A. apeliacinis skundas buvo išsamiai išnagrinėtas ir skundžiamoje teismo nutartyje pasisakyta dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų, išdėstyti aiškūs apelianto pateiktų argumentų atmetimo motyvai, nurodytos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą liudijančios aplinkybės.

Anot prokuroro, P. A. veikoje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimais motyvuotai ir pagrįstai nustatyti BK 225 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo alternatyvūs požymiai: kyšio reikalavimas (provokavimas) ir jo priėmimas, ir nors nuteistasis neigia atlikęs kaltinime nurodytus veiksmus, teismai pagrįstai tokius P. A. parodymus vertino kritiškai, nes teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti ir įvertinti įrodymai patvirtina nuteistąjį atlikus BK 225 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį sudarančius veiksmus.

Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas nuteistajam P. A. paskirtos bausmės klausimą, išsamiai analizavo pirmosios instancijos teismo argumentaciją šiuo aspektu ir teisingai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Nuteistojo P. A. padaryta nusikalstama veika susijusi ne tik su jo, kaip vedėjo, bet ir gydytojo pareigomis, todėl tokia bausmės rūšis - teisės verstis gydytojo praktika bei dirbti vadovaujamąjį darbą viešosiose įstaigose atėmimas - nuteistajam parinkta teisingai.

Nuteistojo P. A. gynėjo kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl NVIV sankcionavimo ir vykdymo teisėtumo

Nuteistojo gynėjas kasaciniu skundu ginčija NVIV prieš P. A. teisėtumą, teigdamas, kad jie yra neteisėti, be to, P. A. buvo išprovokuotas padaryti nusikaltimą.

Pagal BPK 159 straipsnio 1 dalį prokuroras, iš asmens gavęs informaciją, kad tam asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant, gali kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu leisti tam asmeniui atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, kad būtų įmanoma išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis. BPK neatskleidžia, kokie veiksmai laikomi NVIV. Pagal OVĮ (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1537 redakcija) 3 straipsnio 5 ir 19 dalis nusikalstamos veikos imitacijos modelis – tai sankcionuoti veiksmai, formaliai turintys nusikalstamos veikos ar kitokio teisės pažeidimo požymių, atliekami siekiant apginti nuo nusikalstamo kėsinimosi įstatymų saugomas asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą. Pradėjus ikiteisminį tyrimą nusikalstamos veikos imitacijos modeliu (toliau - NVIM) įvardijami veiksmai tampa NVIV. Duomenys, gauti tiek taikant NVIM, tiek ir taikant NVIV, gali būti pripažįstami įrodymais, jei jie patvirtinti, esant BPK 159 straipsnyje numatytiems pagrindams, ir nepažeistos tokių veiksmų ribos. NVIV ribų nepaisymas, nusikaltimo provokavimas ar kitoks piktnaudžiavimas NVIV daro jį neteisėtą.

Byloje nustatyta, kad A. U. kreipėsi į STT Panevėžio skyrių 2010 m. spalio 21 d. pirmoje dienos pusėje, po apsilankymo Kupiškyje pas socialinę darbuotoją K. J. . Tą pačią dieną STT specialisto K. B. tarnybinio pranešimo pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje. Tą pačią dieną iki pietų surašomas prokuroro prašymas teismui dėl leidimo A. U. atlikti NVIV. Kadangi iš A. U. buvo gauta informacija apie padarytus ir asmeniui siūlomus daryti nusikaltimus, 2010 m. spalio 21 d. teismo nutartimi vadovaujantis BPK 158,159 ir 160 straipsniais leista prieš P. A. atlikti NVIV, jį sekti, atlikti savo tapatybės neatskleidžiant ikiteisminio tyrimo veiksmus. Tą pačią dieną surašomas protokolas dėl susipažinimo su NVIV ribomis. Iš jo turinio matyti, kad susipažinimas prasidėjo 11.55 val. ir baigėsi 12.05 val., veiksmo vieta Panevėžys. Iš 2010 m. spalio 26 d. protokolo dėl NVIV veiksmų atlikimo matyti, kad 12.25 val. A. U. įeina į P. A. kabinetą, esantį (duomenys neskelbtini) ligoninės patalpose, ir prasideda jų pokalbio įrašas.

Teisėjų kolegijai kyla abejonių dėl galimybės per kelias valandas pagal A. U. pranešimą atlikti procesinius veiksmus, reikalingus NVIV parengti ir vykdyti. Nei nuosprendyje, nei nutartyje nepasisakyta, kokiu būdu A. U. susisiekė su STT pareigūnais, ar ji vyko į Panevėžį ar kitu būdu susisiekė, neįvertinta, ar įmanoma buvo per trumpą laiką parengti visus būtinus NVIV atlikti procesinius dokumentus. Tačiau labiausiai neįtikėtina, kad per dvidešimt minučių A. U. buvo įmanoma pasiekti Rokiškį ir įeiti į gydytojo kabinetą. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklaustas STT pareigūnas K. B. , tačiau jo parodymai nebuvo įvertinti apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į esamus prieštaravimus byloje ir jų nepašalino. Tuo pagrindu bylą galima būtų grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Tačiau tam, kad teismas pripažintų NVIV metu surinktus duomenis įrodymu byloje, svarbu ne tik tai, kad NVIV būtų sankcionuotas nepažeidžiant BPK nuostatų. NVIV teisėtą daro ne tik jo sankcionavimo pagrindų teisėtumas, bet ir jo realizavimo teisėtumas. Net ir esant BPK 159 straipsnyje numatytiems pagrindams, taikant NVIV negalima asmens provokuoti padaryti nusikaltimą. BPK 159 straipsnio 3 dalyje įsakmiai nurodyta, kad, atliekant NVIV, draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką.

Provokacijos sąvoką atskleidžia OVĮ 6 straipsnio 5 dalis: provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti. Provokacija – tai asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikaltimą, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba patraukiant baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius (kasacinė nutartis Nr. 2K-52/2001). Provokacija kaip veika gali pasireikšti kito asmens lenkimu padaryti konkrečią nusikalstamą veiką jį prašant, įtikinėjant, grasinant, šantažuojant ar naudojant kitus veiksmus, palaužiančius asmens valią ir įtakojančius jo apsisprendimą elgtis nusikalstamai. Byloje Ramanauskas prieš Lietuvą Europos Žmogaus Teisių Teismas nurodė, kad policijos kurstymas yra tada, kai pareigūnai, nepaisant to, ar jie būtų saugumo pajėgų atstovai, ar asmenys, veikę pagal jų instrukcijas, neapsiriboja iš esmės pasyviu dalyvavimu tiriamojoje nusikalstamoje veikoje, bet daro subjektui tokią įtaką, jog sukursto nusikaltimo, kuris antraip nebūtų padarytas, padarymą, kad galėtų įrodyti nusikaltimą, t. y. pateikti įrodymus ir pradėti baudžiamąjį persekiojimą. NVIV panaudojimas gali būti pripažintas neteisėtu ir jo metu surinkti duomenys negali būti panaudojami kaip įrodymai teisme, jei NVIV dalyvis ar kitas asmuo, veikęs pagal teisėsaugos institucijų užduotį, būtų provokavęs P. A. padaryti konkretų nusikaltimą.

Šioje byloje susipažinus su 2010 m. spalio 26 d. protokolu dėl NVIV ir savo tapatybės neatskleidžiančių veiksmų atlikimo, kuriame užfiksuoti A. U. ir P. A. pokalbiai, matyti, kad A. U. primygtinai kalba apie kažkokį jų išankstinį susitarimą mokėti pinigus, daug kartų kartoja frazes, kai tuo tarpu iš pokalbio nesimato, kad tarp jų būtų kažkoks susitarimas. P. A. savo atsakymuose to nepatvirtina. Be to P. A. išreiškia savo atsisakymą kalbėtis apie pinigus ir prašo keisti temą. Antai, į A. U. žodžius: „Aš skolinga jums neliksiu. Sutarta, nu gerai tegu penki, kaip sakėt, daktare.“ P. A. atsako: „Jūs man čia tų niekų nešnekėkite, aš manau, kad priimu sprendimą tokį ir viskas, atiduosiu jį į slaugos ligoninę...man čia nereikalinga ta jūsų malonė“. Toliau P. A. sako: „Nu nekartokite to paties dešimt kartų“. Dėl kitos dienos jų susitikimo, kurio metu P. A. buvo perduoti 500 Lt, taip pat iniciatyvą rodo ne P. A. , o A. U. . Nors gydytojas įteikia jai visus būtinus socialinei globai gauti dokumentus, ji vis vien prašosi ateiti rytojaus dieną. Apie pinigus iš P. A. pusės jokios kalbos nėra. Atsisveikinant P. A. į moters prašymą atsako: „Norit užeikit, norit neužeikit“. 2010 m. spalio 22 d. jų susitikimo metu A. U. vėl prašo palaikyti pacientą ligoninėje, nors sprendimas jį išrašyti iš ligoninės jau priimtas, o dokumentai jos rankose. A. U. kreipiasi į P. A. : „Kaip sakėt, penkis šimtus gavau“, į tai P. A. atsako: „Nereikia man tų penkių šimtų jūsų,“ dar vėliau: „Ne ne ne, aš neimsiu“. Po to A. U. sako: „O kitam kartui tai aš vėl atvažiuosiu, sakau apie kokius 400 Lt,“ į tai P. A. atsako: „Ne, nesiderėkim dėl tų kainų, man jos, jų, nes nereikia...“ Po kurio laiko A. U. padeda voką, kuriame yra 500 Lt, ant stalo, P. A. jo nepaima ir išeina iš kabineto. 2010 m. spalio 21 ir 22 d. pokalbių tarp A. U. ir P. A. turinys leidžia daryti išvadą, kad P. A. buvo atkakliai prašomas palikti A. U. ligoninėje ir už tai jam siūloma atsilyginti, nors pradžioje jis nesutiko su pašymu ir atsisakė kalbėtis apie piniginį atlygį. A. U. elgesys neapsiribojo iš esmės pasyviu dalyvavimu tiriamojoje nusikalstamoje veikoje, ji darė subjektui tokią įtaką, kad iš esmės sukurstė nusikaltimo, kuris antraip nebūtų padarytas, padarymą. Taigi teisėjų kolegija laiko, kad atkakliai prašant palikti pacientą dar kurį laiką ligoninėje ir siūlant už tai piniginį atlygį, o gydytojui atsisakius tą daryti, vėl atkakliai siūlant atsilyginti, prašant leidimo aplankyti gydytoją rytojaus dieną, nors tam nebuvo jokio reikalo, P. A. buvo provokuojamas paimti kyšį. Iš pokalbio įrašo nesimato, kad P. A. būtų reikalavęs, prašęs ar provokavęs A. U. duoti kyšį, atvirkščiai, jis nutraukinėjo ją, kai ši užsimindavo apie tariamą susitarimą, ir aiškiai pasakė, kad jam jos pinigų nereikia ir kad ji keistų temą. Taigi darytina išvada, kad, veikdama pagal NVIV, A. U. provokavo P. A. paimti 500 Lt kyšį, nes jei ji primygtinai nebūtų prašiusi leisti jai ateiti spalio 22 d., nebūtų įkalbinėjusi jo palikti pacientą dar kurį laiką ligoninėje ir savo iniciatyva, P. A. neprašant, nebūtų palikusi voko su pinigais (500 Lt) ant stalo, šio nusikaltimo nebūtų.

Taigi NVIV panaudojimas pripažįstamas neteisėtu ir jo metu surinkti duomenys negali būti panaudojami kaip įrodymai teisme, kaltinant P. A. kyšininkavimu 2010 m. spalio 22 d., nes ne jis provokavo A. U. duoti kyšį (kaip nurodyta nuosprendyje), o NVIV dalyvis, veikęs pagal teisėsaugos institucijų užduotį, provokavo P. A. priimti kyšį. Kadangi kitų įrodymų dėl 2010 m. spalio 21-22 d. paimto kyšio nėra, ši bylos dalis nutrauktina.

Dėl P. A. nuteisimo pagal BK 225 straipsnio 1 dalį už 2010 m. rugpjūčio 13 d. 200 Lt kyšio priėmimą ir už 2010 m. rugsėjo 14 d. provokavimą ir reikalavimą duoti 500 Lt kyšį bei 100 Lt kyšio priėmimą

P. A. nuteistas už tai, kad 2010 m, rugpjūčio 13 d., apie 11 val., tarnybiniame kabinete iš A. U. tiesiogiai priėmė kyšį – 200 Lt. P. A. kategoriškai neigė priėmęs kyšį. Kaip galima spręsti iš nuosprendžio turinio, kyšio priėmimo faktas, teismo laikytas įrodytu, ko gero, remiantis A. U. ir V. D. parodymais. Tačiau pažymėtina, kad nei apylinkės, nei apygardos teismas visiškai neanalizavo 2010 m. rugpjūčio 13 d. kyšininkavimo epizodo ir nei nuosprendyje, nei nutartyje nepagrindė ir nepateikė motyvų, kodėl dėl šio kyšininkavimo epizodo pakanka įrodymų nuteisti P. A. . Pažymėtina ir tai, kad apie kyšininkavimo faktą teisėsaugos institucijoms pranešta ne iš karto, o tik po dviejų mėnesių. Kyšininkavimo faktas BPK numatytais procesiniais veiksmais neužfiksuotas, pinigai nerasti. Be to, A. U. ir V. D. parodymų nepatvirtina kiti bylos duomenys, kaip antai P. A. elgesys su pacientu. Nėra duomenų, kad jis būtų dėl kyšio priėmimo pasikeitęs, kad būtų imtasi veiksmų tenkinti kyšio davėjos prašymą.

Taip pat P. A. nuteistas už tai, kad, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2010 m. rugsėjo 14 d., apie 11 val., tarnybiniame kabinete A. U. provokavo ir reikalavo duoti kyšį – 500 Lt, kurį pažadėjo priimti, ir tiesiogiai priėmė 100 Lt kyšį. Nuteistasis kategoriškai neigė paėmęs 100 Lt kyšį. Teismas, nuteisdamas P. A. , ko gero rėmėsi A. U. parodymais, kad ji paliko 100 Lt ant stalo ir išėjo, bei V. D. parodymas, kuri teigė, kad draugė sakė jai, jog paliko ant stalo 100 Lt. Tačiau pažymėtina, kad nei apylinkės, nei apygardos teismas visiškai neanalizavo 2010 m. rugsėjo 14 d. kyšininkavimo epizodo ir nei nuosprendyje, nei nutartyje nepateikė motyvų, kodėl dėl šio kyšininkavimo epizodo yra pakankamai įrodymų nuteisti P. A. Pažymėtina, kad apie kyšininkavimo faktą A. U. pranešė teisėsaugos institucijoms ne iš karto, o tik praėjus mėnesiui po kyšio davimo. Nusikaltimo padarymo faktas nebuvo užfiksuotas baudžiamajame procese nustatytais būdais. Neaišku, kodėl P. A. inkriminuotas provokavimas duoti kyšį. Apie tai nei nuosprendyje, nei nutartyje nepasisakyta.

Teisėjų kolegijos nustatytas kyšininkavimo nusikaltimo provokavimo faktas 2010 m. spalio 21-22 d., P. A. atsakymai į A. U. pasiūlymus dėl pinigų davimo, užfiksuoti 2010 m. spalio 26 d. protokole dėl nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų, savo tapatybės neatskleidžiančių veiksmų ir slapto sekimo, verčia abejoti A. U. parodymais. Abejonių kelia ir tai, kad A. U. gydymas ir jo pabaiga vyko taip, kaip turėjo vykti pagal ligonio sveikatos būklę. Nieko priešingo teisės aktų reikalavimams ir gydymo instrukcijoms P. A. nepadarė. Tariamo susitarimo už A. U. pensijos perdavimą P. A. palaikyti pacientą dar kurį laiką ligoninėje nepatvirtina byloje esanti ligoninės GKK 2010 m. spalio 13 d. išvada, kad A. U. gali gyventi globos namuose. Be to, 2010 m. spalio 19 ir 20 d. gydytojas E. N. kelis kartus skambino A. U. pranešti, kad ji paimtų vyrą iš ligoninės, nes baigiasi gydymo ligoninėje laikas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kolegija laiko, kad įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog P. A. 2010 m. rugpjūčio 13 d. iš A. U. priėmė 200 Lt kyšį, o 2010 m. rugsėjo 14 d. provokavo ir paėmė 100 Lt kyšį, byloje nėra, todėl baudžiamoji byla dėl šios dalies nutrauktina.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 4 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 16 d. nutartį P. A. byloje ir bylą nutraukti.

Teisėjai                                                                                                                                                     Jonas Prapiestis

                                                                                                                         Olegas Fedosiukas

                                                                                                                                                   Vytautas Piesliakas