Baudžiamoji
byla Nr. 2K-271/2008
Procesinio
sprendimo kategorijos:
1.1.8.1.1;
1.2.3.1; 1.2.3.3. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2008 m. liepos 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko,
Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V.
G. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. lapkričio 30 d.
nuosprendžio, kuriuo V. G. nuteistas pagal Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d.
įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu dvylikai metų.
Skundžiama ir Lietuvos
apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
vasario 15 d. nutartis, kuria nuteistojo V. G. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi
teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
V. G. nuteistas
už tai, kad 2007 m. kovo 2 d., apie 13 val., prie alaus baro „Trys bičiuliai“,
esančio Rokiškio r., Obelių mstl., Vytauto g. 10, apsvaigęs nuo alkoholio, dėl
asmeninių nesutarimų ir pykčio smogdamas R. B. peiliu po vieną smūgį į kaklą ir krūtinę, padarė durtinę–pjautinę
aklą žaizdą apatinio žandikaulio dešiniosios šakos srityje bei durtinę–pjautinę
kiauryminę krūtinės kairiosios pusės žaizdą su širdiplėvės ir širdies dešiniojo
skilvelio kiauryminiu sužalojimu; tai komplikavosi ūmiu išoriniu ir vidiniu
nukraujavimu į širdiplėvės ir krūtinplėvės kairiosios pusės ertmes, širdies
tamponada krauju, nuo to nukentėjusysis mirė, t. y. taip V. G. tyčia nužudė R. B.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. G. prašo atsižvelgti į visas
bylos aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Kasatorius nurodo, kad jis
prisipažįsta kaltu nužudęs R. B., tačiau nepripažįsta, kad tai padarė tyčia. Jis visą laiką
tvirtino, kad R. B. jį
įžeidinėjo, sudavė smūgį į veidą, grasino padegti namus, nužudyti jo vaikus. R. B. provokavo muštis, į šio
grasinimus jis atsakinėjo žodžiais, neturėdamas jokio išankstinio ketinimo
nužudyti. Jis stengėsi išvengti fizinio smurto, norėjo eiti namo, tačiau R. B. jam užtvėrė kelią
įžeidinėdamas ir grasindamas padegti namus. Kartu su jais buvę R. K. ir G.
N. pabandė juos išskirti, bet R. B. smogė R. K., o po to ir
jam, kasatoriui. Nuteistasis pabrėžia, kad dėl tokių veiksmų jis labai
susijaudino, o nukentėjusiajam sudavus smūgį mostelėjo peiliu prie nukentėjusiojo
veido, tikėdamasis, kad šis atstos. Antrą smūgį peiliu jis sudavė R. B. pagrasinus „pakasti“ jo
vaikus. Kasatorius pabrėžia, kad jam nustatyta psichikos liga – emociškai nestabilios
asmenybės tipo sutrikimas, o R. B. elgesys buvo įžeidžiantis ir grasinantis. Be to, jis
žinojo, kad R. B. anksčiau
teistas už nužudymą, todėl kasatorius neabejojo jo grasinimų realumu.
Nuteistasis taip pat pažymi, kad
teismo psichiatrinė ekspertizė buvo atlikta netinkamai, išvada surašyta
remiantis 2000 m. ekspertizės išvadomis. Nors jis ekspertizės įstaigoje
buvo dvi savaites, tik vieną kartą apie tris minutes kalbėjo su gydytoju,
todėl, kasatoriaus nuomone, buvo surašyta skubota espertizės išvada.
Kasatorius dar nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas jo
skundą atmetė motyvuodamas tuo, kad BK 56 straipsnio 2 dalyje draudžiama
pavojingam recidyvistui skirti mažesnę negu straipsnio sankcijoje numatytas
vidurkis bausmę. Kasatorius nurodo, kad baudžiamojo įstatymo normos leidžia teismui
įvertinus visas aplinkybes skirti mažesnę bausmę, negu numatyta straipsnio
sankcijoje. Nors apeliacinis teismas ir nustatė, kad nebuvo atsižvelgta į R. B. asmenybę, kad jo elgesys buvo provokuojantis, tačiau paskirtos
bausmės nesušvelnino.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras atsiliepimu
į nuteistojo V. G. kasacinį
skundą prašo jį atmesti. Prokuroras nurodo, kad iš kasacinio skundo turinio galima
suprasti, jog nuteistasis mano, kad jo veiksmai turėtų būti vertinami kaip
privilegijuotas tyčinis nužudymas, padarytas staiga labai susijaudinus, t. y.
pagal BK 130 straipsnį. Tačiau nustatytos bylos aplinkybės rodo, kad smogdamas
peiliu R. B. V. G. nebuvo
fiziologinio afekto būsenos. Iš nuteistojo, liudytojų G. N. ir
R. K. parodymų matyti, kad konfliktas tarp V.
G. ir R. B. prasidėjo alaus bare ir tęsėsi pakankamai
ilgą laiką (daugiau kaip pusvalandį). Konfliktui persikėlus į lauką, R. B. sudavė V. G., grasino jam, tačiau
šis susivaldė, prašė nelįsti. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad smūgius
peiliu į gyvybiškai svarbias kūno vietas kasatorius sudavė prieš tai perspėjęs
nukentėjusįjį apie galimą kerštą, jeigu šis įgyvendins savo grasinimus „pakasti
vaikus, užkelti ant stogo gaidį“ tardamas „ilgai netrauksi“. Tai, kad
nuteistasis nebuvo fiziologinio afekto būsenos rodo ir jo logiškas elgesys tuoj
pat po nusikaltimo padarymo. Kad V. G. R.
B. nužudė, suvokdamas savo veiksmų pavojingumą ir galėdamas juos kontroliuoti,
patvirtina ir teismo psichiatrijos ekspertizės išvada. Nors nuteistajam buvo
diagnozuotas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, šis sutrikimas
yra daugiau ar mažiau pastovaus pobūdžio ir charakterizuoja patį asmenį, bet
negali būti siejamas su ypatinga asmens būsena, dėl kurios jis ribotai galėtų
suvokti ir valdyti savo veiksmus. Prokuroro nuomone, nuteistojo nusikalstama
veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.
Prokuroras taip pat nurodo, kad skirdamas bausmę teismas BK
54, 61 straipsnių reikalavimų nepažeidė. Priešingai nei teigiama kasaciniame
skunde, teismas atsižvelgė tiek į nuteistojo padėtį sunkinančias, tiek
lengvinančias aplinkybes, į nukentėjusiojo provokuojantį elgesį, kad
nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia, V. G. anksčiau ne
kartą teistas. Be to, jis yra pripažintas pavojingu recidyvistu, o
vadovaujantis BK 56 straipsnio 2 dalimi, pavojingam recidyvistui už tyčinį
nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje nustatytos laisvės
atėmimo bausmės vidurkis. Kitokia bausmė pavojingam recidyvistui gali būti
skiriama tik BK 62 straipsnyje ar 54 straipsnio 3 dalyje nustatytais
pagrindais, tačiau taikyti V. G. šias nuostatas nėra
įstatyminio pagrindo.
Nuteistojo V. G. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129
straipsnio 1 dalį
Kasatorius, prisipažindamas kaltu nužudęs R.
B., teigia, kad jis neturėjo išankstinės tyčios nužudyti; nukentėjusysis jį
įžeidinėjo, grasino, sudavė smūgį, todėl jis nesusivaldęs du kartus sudavė
peiliu nukentėjusiajam.
Nors kasatorius neprašo jo nusikalstamų veiksmų kvalifikuoti
pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, iš kasacinio skundo turinio spręstina, kad
kasatorius mano, jog jis nužudė žmogų staiga labai susijaudinęs. Pagal BK 130
straipsnį tyčinis nužudymas kvalifikuojamas tada, kai nukentėjusiajam gyvybė
atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas
ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgis. Veikos
kvalifikavimą pagal BK 130 straipsnį lemia: 1) neteisėtas ar itin įžeidžiantis
nukentėjusiojo poelgis, 2) staiga kilęs didelis kaltininko susijaudinimas dėl
tokių nukentėjusiojo veiksmų (afektinės tyčios buvimas), 3) nedelsiant
įvykdytas atsakas – nužudymas. Veika kvalifikuojama kaip nužudymas, padarytas
labai susijaudinus, tik esant šių sąlygų visumai. Baudžiamosios teisės
teorijoje teigiama, kad tarp susijaudinimo ir kaltininko veiksmų turi praeiti
labai nedaug laiko – atsakas turi būti iš karto po neteisėtų ar itin
įžeidžiančių nukentėjusiojo veiksmų, nes fiziologinio afekto būsena tęsiasi
labai trumpą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-275/1999, „Teismų
praktika“ Nr. 11). Didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsena
nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, o prireikus gaunama specialisto
išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė–psichiatrinė ar
kitokia ekspertizė.
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad teismai pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes pagrįstai
pripažino, kad nuteistasis nebuvo fiziologinio afekto būsenos (staiga labai
susijaudinęs). Teismai, padarydami šią išvadą, rėmėsi paties nuteistojo, iš dalies
liudytojų G. N., R. K. duotais
parodymais, specialisto išvadomis Nr. G 497/07 (05) ir Nr. M 179/07
(05). V. G. patvirtino,
kad konfliktas su nukentėjusiuoju R. B. kilo jiems išgėrinėjant aludėje.
Konfliktas prasidėjo dėl tos priežasties, kad V. G. buvo gavęs mažesnę laisvės
atėmimo bausmę negu R. B.,
todėl pastarasis grasino „užversti“. Konfliktas tęsėsi ir lauke, kur R. B. sudavė V. G. į veidą,
pagrasino, kad „užkels ant stogo raudoną gaidį“. Į tai V. G. atsakė,
kad jei tai padarys, ilgai „netrauks“. Kai R. B. pagrasino,
kad užkas jo vaikus, V. G. sudavė jam du kartus peiliu. Kasatorius teigia, kad jis
sudavė peiliu nukentėjusiajam po to, kai šis išsakė grasinimus užkasti vaikus.
Pagal teismų praktiką spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin
įžeidžiantis, teismas atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai
esmingai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę
ir orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias
savybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d.
nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“
24 punktas). Šioje byloje teismas pagrįstai, remdamasis įrodymų visetu, nukentėjusiojo
pasakytų žodžių nevertino kaip itin įžeidžiančių, nes jie nelaikytini iš esmės
pažeidžiančiais jo garbę ir orumą. Pats nuteistasis paaiškino, kad jis su
nukentėjusiuoju buvo pažįstamas nuo 1990 m., jie buvo geri draugai, jam buvo žinoma,
kad išgėręs šis būna agresyvus, o blaivus – geras. Taigi nukentėjusysis
konflikto metu buvo girtas (lavono kraujyje rasta 2,63 promilės alkoholio),
nuteistasis žinojo, kaip nukentėjusysis gali elgtis būdamas girtas, konfliktas
kilo, anot kasatoriaus, dėl „senų laikų aiškinimosi“, todėl nebuvo jokio
pagrindo manyti, kad nukentėjusysis sieks įgyvendinti savo žodžius.
Be to, nors
nukentėjusiojo suduotas smūgis nuteistajam ir vertintinas kaip neteisėtas, nes
juo buvo kėsintasi į asmens sveikatą, tačiau kitų BK 130 straipsnyje numatytų
nusikaltimo požymių veikoje taip pat nėra. Nuteistojo atsakas į nukentėjusiojo
veiksmus po šio smūgio nebuvo greitas (nuteistasis patvirtino, kad po šio
smūgio jis susivaldė), ir tai parodo, kad nukentėjusiojo suduotas smūgis nebuvo
kasatoriui toks poelgis, kuris galėjo sukelti didelį susijaudinimą, dėl kurio
iš dalies aptemo kasatoriaus sąmonė ir buvo panaudotas peilis suduodant smūgį į
gyvybiškai svarbų žmogaus kūno organą.
Kolegija
sutinka su teismų išvada, kad nukentėjusiojo elgesys (smūgis, grasinimai) buvo
provokuojantis ir jis sujaudino kasatorių, tačiau kolegija nelaiko, kad jis
galėjo sukelti tokio laipsnio susijaudinimą kaip fiziologinis afektas. Po
smūgio nuteistasis buvusiems liudytojams pasakė – „Nebežiūrėk, jo niekas
nebepakels“. Tai taip pat patvirtina, kad nuteistasis suvokė savo veiksmų
pavojingumą ir galėjo juos valdyti, tuo tarpu esant fiziologinio afekto būsenai
asmens suvokimas savo veiksmų pavojingumo ir gebėjimas juos valdyti yra
ribotas.
Apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistojo kaltė buvo tiesioginė
neapibrėžta tyčia, todėl teismai, kvalifikuodami V. G. nusikalstamą
veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Dėl teismo psichiatrinės ekspertizės
Kasatorius be pagrindo abejoja ir teismo psichiatrinės
ekspertizės išvada. Ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta duomenų apie V. G. psichikos sveikatos problemas, todėl, siekiant
nustatyti, ar nusikalstamos veikos padarymo metu V. G. buvo
pakaltinamas bei kitas su jo psichikos būkle susijusias aplinkybes,
vadovaujantis BPK 209 straipsnio nuostatomis, ikiteisminio tyrimo teisėjas
nutartimi paskyrė stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę, ją pavedant
atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Utenos ekspertinio
skyriaus teismo ekspertams psichiatrams. Teismo ekspertams buvo pateikta
atsakyti taip pat ir į klausimą, ar pagal savo psichikos būklę V. G. galėjo visiškai suvokti
pavojingą padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir ar galėjo visiškai valdyti
savo veiksmus. Pažymėtina, kad V. G. nepareiškė prašymų
dėl stacionarinės psichiatrinės ekspertizės atlikimo (T. 2, b. l. 74). Jo
gynėja advokatė R. Čibirienė savo prašyme atkreipė dėmesį
į tą aplinkybę, kad, pagal V. G., jo nusikalstamą veiką išprovokavo
nukentėjusiojo išsakyti įžeidimai. Teismo ekspertams buvo pateikta
baudžiamosios bylos medžiaga, V. G. ligos istorijos Nr.
840, 3289, 2185, 4146, 1652. Iš teismo psichiatrinės ekspertizės Nr. 52
akto tiriamosios dalies matyti, kad ekspertai konstatavo, jog nusikaltimo
padarymo metu tiriamasis buvo sąmoningas, orientavosi situacijoje, psichozės
reiškinių, atminties sutrikimų nenustatyta, jo nusikalstami veiksmai buvo
motyvuoti, kryptingi, jis nusikaltimą įvykdė po konflikto su nužudytuoju. Ekspertai
padarė išvadą, kad V. G. nusikalstamos veikos padarymo metu nesirgo psichikos
sutrikimu, galėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Ekspertų
komisijos pateiktas aktas atitinka BPK 88 straipsnio reikalavimus. Pažymėtina,
kad susipažindamas su ikiteisminio tyrimo medžiaga V. G. jokių prašymų nepareiškė,
ekspertizės akto teisėtumu ar pagrįstumu taip pat neabejojo. Bylos teisminio proceso
metu nebuvo gauta duomenų, kurie sudarytų pagrindą suabejoti ekspertų išvadų
pagrįstumu, proceso dalyviai neturėjo jokių pastabų dėl teismo ištirtų
rašytinių įrodymų. Kolegija konstatuoja, kad šis klausimas buvo išspręstas
laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.
Dėl paskirtos bausmės
Kasaciniu skundu nuteistasis taip
pat tvirtina, kad teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į provokuojantį
nukentėjusiojo elgesį.
Pažymėtina,
kad baudžiamojo proceso įstatyme numatyta, jog kasacinės instancijos teismas
gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu
baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Pagal baudžiamąjį
įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio,
numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK
bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos
nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos
nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko,
dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir
sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).
Pirmosios
instancijos teismas skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, kad buvo padarytas labai
sunkus nusikaltimas, nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, jo atsakomybę lengvina
tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, o
atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai
turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Teismas taip pat įvertino
nuteistojo asmenybę: jis teisiamas septintą kartą (pažymėta, kad ankstesnės
veikos buvo padarytos panaudojant peilį), yra pripažintas pavojingu
recidyvistu, iki nusikaltimo padarymo niekur nedirbo, nebaustas administracine
tvarka, pagal gyvenamąją ir bausmės atlikimo vietas apibūdinamas patenkinamai.
Be to, nuosprendyje pažymėta, kad, įvertinęs minėtas aplinkybes, atsakomybę
lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes bei paties nukentėjusiojo provokuojantį
elgesį teismas nusprendė V. G. paskirti didesnę bausmę negu
straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis.
Apeliacinės
instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal nuteistojo ir jo gynėjo
apeliacinius skundus, savo motyvuojamojoje sprendimo dalyje konstatavęs, kad
kilusio konflikto metu nukentėjusysis R. B. sudavė V. G., grasino „paleisti
raudoną gaidį ant stogo“, „pakasti vaikus“, nustatė, kad V. G.
nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusio
asmens elgesys ir tai pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe,
numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Apeliacinis teismas nutartyje
pažymėjo, kad nors pirmosios instancijos teismas ir nepagrįstai nukentėjusiojo
provokuojančio elgesio nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau iš
nuosprendžio matyti, kad skiriant bausmę V. G. atsižvelgta
į nukentėjusiojo provokuojantį elgesį.
Nuteistasis V. G. teismo nuosprendžiu yra pripažintas pavojingu
recidyvistu (Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 1987 m. liepos 17 d. nuosprendis).
Pagal BK 56 straipsnio 2 dalį pavojingam recidyvistui už tyčinį
nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą
nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė. BK 129
straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968
redakcija) numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra dešimt metų.
Teisėjų kolegija pripažįsta,
kad nuteistajam V. G. paskirta bausmė yra teisinga, nes ji
atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą, todėl nėra
pagrindo jos švelninti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo
V. G. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai
Olegas Fedosiukas
Valerijus Čiučiulka
Viktoras
Aidukas