Baudžiamoji byla Nr. 2K-14-648/2019

Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00222-2010-8        

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.1; 1.2.17.10.1; 1.2.18.10; 1.2.19.4.1; 1.2.19.4.2

 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Olego Fedosiuko ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. L., R. R. ir S. S. kasacinius skundus dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. L. pripažinta kalta ir nuteista:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams;

– pagal BK 228 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams;

– pagal BK 206 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

– pagal BK 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

R. R. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 228 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 95 straipsnio 1 dalies b ir c papunkčiais, R. R. baudžiamoji byla pagal BK 207 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui. 

S. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (UAB „P.“) laisvės atėmimu vieneriems metams;

– pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (UAB „K.“) laisvės atėmimu vieneriems metams;

– pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (UAB „K.“) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams; 

– pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (R. L. įmonė) laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (UAB „K.“), subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 95 straipsnio 1 dalies b ir c papunkčiais, S. S. baudžiamoji byla pagal BK 229 straipsnį (UAB „M.“) nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Vadovaujantis BK 95 straipsnio 1 dalies b papunkčiu, S. S. baudžiamoji byla pagal BK 300 straipsnio 1 dalį („P.“) nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui.

Taip pat skundžiamas Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 24 d. nuosprendis, kuriuo nuteistųjų S. S., R. R., R. L. apeliaciniai skundai atmesti.

Šioje byloje D. J. byla nutraukta, tačiau dėl jo kasacinių skundų negauta.

        Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       S. S. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautojas, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir dėl to valstybė patyrė didelę žalą, t. y.:

Jis, dirbdamas (duomenys neskelbtini) teritorinės darbo biržos Užimtumo rėmimo įgyvendinimo skyriaus vedėju ir būdamas valstybės tarnautojas, privalėdamas vadovautis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktu, (duomenys neskelbtini) darbo biržos direktoriaus 2007 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. V-144 patvirtinto Užimtumo rėmimo įgyvendinimo skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo (toliau – Užimtumo rėmimo įgyvendinimo skyriaus vedėjo pareigybės aprašymas) 16 punktu, laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 27 d. iki 2009 m. birželio 5 d. būdamas atsakingas už 2008 m. balandžio 15 d. darbo vietų steigimo sutarties Nr. D15-5, pasirašytos tarp (duomenys neskelbtini) darbo biržos (direktorius A. J.) ir UAB „P.“ (direktorius D. J.), tinkamą įgyvendinimą, o šios sutarties pagrindinė sąlyga – įsteigti vieną darbo vietą iki 2008 m. rugpjūčio 25 d. ir įdarbinti į įsteigtą darbo vietą darbo biržos siųstą asmenį, pažeisdamas 2008 m. liepos 31 d. (duomenys neskelbtini) darbo biržos direktoriaus įsakymu Nr. V-64 patvirtinto Darbo vietų steigimo subsidijuojant įgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – Darbo vietų steigimo aprašas) 27, 33, 33.1, 33.1.2 punktus, iš UAB „P.“ direktoriaus D. J. tyčia priėmė žinomai tikrovės neatitinkančius dokumentus – 2008 m. rugpjūčio 18 d. mokėjimo pavedimo Nr. 464 dėl 63 540 Lt sumos už briaunų apklijavimo mašiną ir 2008 m. rugpjūčio 19 d. mokėjimo nurodymo Nr. 471 dėl 768 Lt sumos už briaunų apklijavimo mašinos „Optimat KDN 340“ draudimą kopiją, taip pat UAB DK „PZU Lietuva“ faksu per draudimo tarpininkę UAB „L.“ siųstą draudimo poliso IT Nr. 114880 be draudėjo parašo kopiją, bet tyčia nevertino pateiktų dokumentų tikrumo dėl išlaidų ir apmokėjimo pagrįstumo, nereikalavo pateikti ataskaitų apie pirkimo vykdymo eigą ir ar priemonei įgyvendinti subsidijos gavėjas skyrė 24 000 Lt savo lėšų.

Neatlikdamas šių sutarties įgyvendinimo priežiūros veiksmų, toliau S. S., remdamasis 2008 m. rugpjūčio 19 d. UAB „P.“ raštu Nr. 9, kuriuo įmonė informavo (duomenys neskelbtini) darbo biržos direktorių A. J. apie darbo vietų steigimo 2008 m. balandžio 15 d. sutarties Nr. D15-5 sąlygų įvykdymą, suorganizavo komisijos dalyvavimą UAB „P.“ 2008 m. rugpjūčio 27 d. ir, būdamas komisijos pirmininkas pagal 2008 m. liepos 31 d. darbo biržos direktoriaus įsakymu Nr. V-64 patvirtintą Darbo vietų steigimo subsidijavimo ir priežiūros tvarką (toliau – Darbo vietų steigimo subsidijavimo ir priežiūros tvarka), žinodamas, kad UAB „P.“ neturi realiai įsigijusi ir sumontavusi naujai steigiamai darbo vietai briaunų apklijavimo mašinos „Optimat KDN 340“ ir negali įdarbinti (duomenys neskelbtini) darbo biržos siunčiamo bedarbio, tyčia, pažeisdamas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. A1-222 patvirtinto Darbo vietų steigimo subsidijavimo sąlygų ir tvarkos aprašo (toliau – Darbo vietų steigimo subsidijavimo sąlygų ir tvarkos aprašas) 19 punktą, taip pat Darbo vietų steigimo aprašo 30 punktą, nepatikrino UAB „P.“ (vietoje) materialinių ir teisinių sąlygų naujai darbo vietai sukurti sudarymo ir, dalyvaujant kitiems komisijos nariams, nesuprantantiems S. S. ir D. J. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, pasirašė Darbo vietų steigimo aktą Nr. 5, kuriame nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad komisija išnagrinėjo UAB „P.“ pateiktą raštišką pranešimą apie materialinių ir teisinių sąlygų naujai darbo vietai sukurti sudarymą ir nustatė, kad darbo vietų steigimo sutartyje įrenginiai įsigyti laiku ir laikantis sutarties sąlygų, kad įsteigta viena nauja darbo vieta staklininkui atitinka teisiniuose aktuose nustatytas materialines ir teisines sąlygas, kad įsigyta briaunų apklijavimo mašina apdrausta UAB draudimo kompanijoje „PZU Lietuva“ trejiems metams, kad už įrenginius ir paslaugas atsiskaityta pavedimais per AB Ūkio banką, t. y. tyčia, piktnaudžiaudamas tarnyba, suklastojo tikrą dokumentą ir jį panaudojo (duomenys neskelbtini) darbo biržos veikloje, nes šio akto pagrindu (duomenys neskelbtini) darbo biržos direktorius A. J., nesuprasdamas nusikalstamų S. S. ir D. J. veiksmų pobūdžio, 2008 m. rugpjūčio 28 d. išleido įsakymą Nr. V-70, kuriuo nutarė likusias lėšas – 29 330 Lt, skirtas naujai darbo vietai steigti, pervesti į UAB „P.“ specialiąją sąskaitą, ir šias lėšas (duomenys neskelbtini) darbo birža pervedė 2008 m. rugsėjo 1 ir 5 d. mokėjimo pavedimais Nr. 930 ir 940.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, S. S. nuo 2008 m. rugpjūčio 27 d. iki 2009 m. birželio 5 d., pagal 2008 m. balandžio 15 d. darbo vietų steigimo sutartį Nr. D15-5 vykdydamas jos stebėseną ir kontrolę, žinodamas, jog UAB „P.“ neturi iki 2008 m. lapkričio 14 d. įsigijusi, iki 2008 m. gruodžio 5 d. nėra įtraukusi į įmonės eksploataciją nupirktų briaunų apklijavimo mašinos „Optimat KDN 340“, tyčia, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, pažeisdamas Darbo vietų steigimo aprašo 33, 33.1, 33.1.1, 33.1.3, 33.1.4 punktus, neorganizavo, neatliko UAB „P.“ patikrinimo, kad būtų užtikrintas subsidijų panaudojimas pagal paskirtį ir priemonės vykdymo priežiūra, tyčia nenustatė, jog UAB „P.“ 2008 m. rugpjūčio 28 d. darbo sutarties Nr. 64 pagrindu baldžiumi įdarbintas bedarbis V. B. dirba darbus, nesusijusius su šiai pareigybei priskirtomis funkcijomis, ir nuo 2008 m. gruodžio 5 d. pritaikytomis ir įtrauktomis į įmonės eksploataciją darbo priemonėmis – briaunų apklijavimo mašina „Optimat KDN 340“, taip pat tyčia nenustatė, jog 29 329,20 Lt ((duomenys neskelbtini) darbo biržos skirtas subsidijos lėšas) UAB „P.“ direktorius D. J. panaudojo ūkinėje komercinėje įmonės veikloje, taip pat laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 27 d. iki 2009 m. birželio 5 d. nepateikė UAB „P.“ pretenzijos dėl visos subsidijos grąžinimo darbo biržai už nepanaudotas darbo vietoms steigti skirtas lėšas pagal paraiškoje gauti subsidiją darbo vietai (-oms) steigti pateiktą sąmatą.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, S. S., pagal Darbo vietų steigimo aprašo 33.1.3 punktą privalėdamas vykdyti nuolatinę sutartinių įsipareigojimų įgyvendinimo kontrolę, piktnaudžiaudamas tarnyba, tyčia, pažeisdamas Darbo vietų steigimo subsidijavimo sąlygų ir tvarkos aprašo 27 punktą, iki 2009 m. balandžio 5 d. neišreikalavo iš UAB „P.“ ataskaitos apie įsteigtose darbo vietose dirbančius Nr. 4, neužregistravo jos (duomenys neskelbtini) darbo biržoje kaip gautos, o tyčia pats ne vėliau kaip 2009 m. balandžio 5 d. (duomenys neskelbtini) darbo biržos patalpose ataskaitoje apie įsteigtose darbo vietose dirbančius asmenis Nr. 4 už 2009 m. II ketvirtį padarė rankraštinius įrašus: „UAB „P.“ <...> 4 <...> 2008-04-09 <...> D15-5 <...> 2009 m. II ketv. <...> 28 1 1 3048,15 <...> Direktorius <...> D. J.“, ir ties pavarde „D. J.“ pasirašė pats, t. y. piktnaudžiaudamas tarnyba suklastojo tikrą dokumentą ir jį laikė (duomenys neskelbtini) darbo biržoje esančiame segtuve „UAB „P.“ 2008-04-15 Darbo vietų steigimo sutartis Nr. D15-5“, ir tokiu būdu jį panaudojo.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, S. S., žinodamas, jog 2009 m. gegužės 27 d. tarpusavio sutarties dėl 2008 m. balandžio 15 d. darbo vietų steigimo sutarties Nr. D15-5 Nr. 1 2.1 ir 2.2 punktų pagrindu UAB „P.“ perdavė UAB „Pl.“ ilgalaikį materialųjį turtą, įsigytą pagal darbo vietų steigimo sutartį ir pagal 2009 m. birželio 5 d. ilgalaikio turto perdavimo–priėmimo aktą, o UAB „Pl.“ šios sutarties pagrindu perėmė ir vykdo visus sutartyje Nr. D15-5 surašytus įsipareigojimus, tyčia, piktnaudžiaudamas tarnyba, ne vėliau kaip 2010 m. sausio 4 d. (duomenys neskelbtini) darbo biržos patalpose užpildė 2009 m. IV ketvirčio ataskaitą Nr. 3 apie įsteigtose darbo vietose dirbančius asmenis, joje padarydamas rankraštinius įrašus: „UAB „P.“ <...> 3 <...> 2008-04-09 <...> D15-5 <...> 2009 m. IV ketv. <...> 28 1 1 3143,52 <...> Direktorius <...> D. J.“, ir ties pavarde „D. J.“ pasirašė pats, po to šios ataskaitos neužregistravo (duomenys neskelbtini) darbo biržoje kaip gautos, t. y. piktnaudžiaudamas tarnyba suklastojo tikrą dokumentą ir jį laikė (duomenys neskelbtini) darbo biržoje esančiame segtuve „UAB „P.“ 2008 m. balandžio 15 d. Darbo vietų steigimo sutartis Nr.  D15-5“, ir tokiu būdu jį panaudojo.

Tokiais veiksmais S. S. padarė didelę neturtinę žalą valstybei, nes, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi, sudarė sąlygas D. J. daryti nusikaltimus – klastoti dokumentus, apgaule gauti subsidiją, piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, pats darė nusikaltimus – piktnaudžiavo, klastojo, laikė ir panaudojo suklastotus dokumentus, tyčia tinkamai neatliko savo pareigų, savo veiksmais sutrikdė socialiai pažeidžiamiausių asmenų – bedarbių užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančios (duomenys neskelbtini) darbo biržos veiklą, taip pat iškraipė valstybės institucijos – (duomenys neskelbtini) darbo biržos – funkcijas ir veiklos principus ir diskreditavo (duomenys neskelbtini) darbo biržos Užimtumo rėmimo įgyvendinimo skyriaus vedėjo vardą, padarydamas (duomenys neskelbtini) darbo biržai didelę – 41 900 Lt turtinę žalą.

2.       S. S. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautojas, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, suklastojo tikrus dokumentus, juos laikė ir panaudojo, ir dėl to valstybė patyrė didelę žalą, t. y.:

Jis, dirbdamas (duomenys neskelbtini) teritorinės darbo biržos Užimtumo rėmimo įgyvendinimo skyriaus vedėju ir būdamas valstybės tarnautojas, privalėdamas vadovautis Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktu, Užimtumo rėmimo įgyvendinimo skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 16 punktu, laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 30 d. iki 2009 m. balandžio 30 d. būdamas atsakingas už 2009 m. kovo 30 d. darbo vietų steigimo sutarties Nr. D15-1, pasirašytos tarp (duomenys neskelbtini) darbo biržos (direktorius A. J.) ir UAB „K.“ (direktorė R. R.), tinkamą įgyvendinimą, o šios sutarties pagrindinė sąlyga – naudoti darbo vietoms steigti skirtas lėšas pagal pateiktą paraišką gauti subsidiją darbo vietoms steigti, pažeisdamas Darbo vietų steigimo aprašo 27, 33, 33.1, 33.1.2 punktus, iš UAB „K.“ direktorės R. R. tyčia priėmė žinomai tikrovės neatitinkančius dokumentus, konkrečiai nurodytus skundžiamuose nuosprendžiuose, taip pat priėmė tikrus dokumentus (konkrečiai nurodytus skundžiamuose nuosprendžiuose), pagal kuriuos nebuvo pateikti ir išreikalauti apmokėjimą pagrindžiantys dokumentai. S. S., gavęs pirkimų išlaidas bei mokėjimo nurodymus kaip pirkimą ir apmokėjimą pateisinančių dokumentų kopijas, nevertino pateiktų dokumentų tikrumo bei patirtų pirkimo išlaidų ir apmokėjimo pagrįstumo, nereikalavo pateikti ataskaitos apie pirkimo vykdymo eigą, netikrino, ar visi įrangos, įrenginių ir kitų darbo priemonių pirkimai atlikti vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymu, jei subsidijos gavėjas yra perkančioji organizacija, arba Lietuvos darbo biržos direktoriaus nustatytomis subsidijos gavėjų, nesančių perkančiosiomis organizacijomis, pirkimų taisyklėmis, nepareikalavo, kad UAB „K.“ direktorė R. R. pateiktų ataskaitą, pagrindžiančią, jog priemonei įgyvendinti skyrė 53 400 Lt savo lėšų, be to, nepareikalavo pateikti įrangos, įrenginių ir kitų darbo priemonių draudimą įrodančių dokumentų.

Neatlikdamas šių sutarties įgyvendinimo priežiūros veiksmų ir taip sąmoningai leisdamas UAB „K.“ direktorei R. R. toliau nusikalstamai veikti, S. S., tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, remdamasis 2009 m. balandžio 28 d. UAB „K.“ raštu Nr. 27, kuriuo informavo, kad naujų darbo vietų steigimo 2009 m. kovo 30 d. sutarties Nr. D15-1 sąlygas įvykdė, sukūrė dviem naujoms darbo vietoms materialines ir teisines sąlygas, įsigytą virtuvės įrangą ir kavinės baldus apdraudė ir gali darbinti darbo biržos siųstus bedarbius, ir prašė pervesti likusią subsidijos dalį, 2009 m. balandžio 30 d. suorganizavo komisijos dalyvavimą UAB „K.“ ir, būdamas komisijos pirmininkas pagal Darbo vietų steigimo subsidijavimo ir priežiūros tvarką, žinodamas, kad UAB „K.“ neturi realiai įsigijusi ir sumontavusi naujai steigiamai darbo vietai įrenginių, įrangos ir kitų darbo priemonių ir įsigyta įranga, įrenginiai ir kitos darbo priemonės nėra drausti, negali įdarbinti (duomenys neskelbtini) darbo biržos siunčiamų bedarbių, tyčia pažeisdamas Darbo vietų steigimo subsidijavimo sąlygų ir tvarkos aprašo 19 punktą ir 2007 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. A1-44 9.5 punktą, Darbo vietų steigimo aprašo 30 punktą, tyčia nepatikrino UAB „K.“ (įmonėje) materialinių ir teisinių sąlygų naujoms darbo vietoms sukurti sudarymo ir, dalyvaujant kitiems komisijos nariams, nesuprantantiems S. S. ir R. R. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, pasirašė Darbo vietų steigimo aktą Nr. 1, kuriame nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad komisija išnagrinėjo UAB „K.“ pranešimą apie materialinių ir teisinių sąlygų naujai darbo vietai sukurti sudarymą ir nustatė, kad darbo vietų steigimo sutartyje įrenginiai ir įranga įsigyti laikantis paraiškoje subsidijai darbo vietoms steigti išlaidų sąmatos, kad bendrovė darbo vietoms steigti įsigijo virtuvės įrangą ir baldus, kad sukurtos dvi naujos darbo vietos virėjui atitinka teisiniuose aktuose nustatytas materialines ir teisines sąlygas, kad įsigyta įranga ir įrenginiai apdrausti UAB DK „PZU Lietuva“ metams, t. y. tyčia piktnaudžiaudamas tarnyba suklastojo tikrą dokumentą ir jį panaudojo (duomenys neskelbtini) darbo biržos veikloje, nes šio akto pagrindu (duomenys neskelbtini) darbo biržos direktorius A. J., nesuprasdamas nusikalstamų S. S. ir R. R. veiksmų pobūdžio, 2009 m. gegužės 4 d. išleido įsakymą Nr. V-71, kuriuo nutarė likusias lėšas – 60 480 Lt, skirtas naujoms darbo vietoms steigti, pervesti į UAB „K.“ specialiąją sąskaitą, jas mokėjimo pavedimais Nr. 4347 ir 4531 (duomenys neskelbtini) darbo birža pervedė 2009 m. gegužės 8 ir 13 d.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, S. S. nuo 2009 m. balandžio 30 d. iki 2010 m. vasario 4 d., vadovaudamasis 2009 m. kovo 30 d. darbo vietų steigimo sutartimi Nr. D15-5, vykdydamas jos stebėseną ir kontrolę, žinodamas, jog UAB „K.“ neturi įsigijusi, apdraudusi ir nėra įtraukusi į įmonės eksploataciją nupirktų įrenginių, įrangos ir kitų darbo priemonių, tyčia pažeisdamas Darbo vietų steigimo aprašo 33.1.3 ir 33.1.4 punktus, 2010 m. vasario 4 d. atliko UAB „K.“ patikrinimą, surašė Savarankiško užimtumo, vietinių užimtumo iniciatyvų ir darbo vietų steigimo subsidijavimo priemonių įgyvendinimo patikros aktą Nr. 17, kurio 3 dalies 3.6 punkte konstatavo tikrovės neatitinkančius duomenis, kad pagal priemonę įranga, darbo priemonės įsigytos ir jos naudojamos pagal paskirtį, ir šį patikros aktą pasirašė kartu su R. R., t. y. suklastojo tikrą dokumentą, ir jį 2010 m. vasario 5 d. užregistravo (duomenys neskelbtini) darbo biržoje, suteikiant jam registracijos Nr. VD-31, jį panaudojo (duomenys neskelbtini) darbo biržos veikloje ir laikė (duomenys neskelbtini) darbo biržoje bei tokiais savo veiksmais tyčia nenustatė, jog 86 400 Lt ((duomenys neskelbtini) darbo biržos skirtas subsidijos lėšas) UAB „K.“ direktorė R. R. panaudojo ūkinėje komercinėje įmonės veikloje, taip pat nuo 2009 m. balandžio 30 d. iki 2010 m. spalio 1 d. nepateikė UAB „K.“ pretenzijos dėl visos subsidijos grąžinimo darbo biržai už nepanaudotas darbo vietoms steigti skirtas lėšas pagal paraiškoje gauti subsidiją darbo vietai (-oms) steigti pateiktą sąmatą.

Tokiais veiksmais S. S. padarė didelę neturtinę žalą valstybei, nes, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi, sudarė sąlygas R. R. daryti nusikaltimus – klastoti dokumentus, apgaule gauti subsidiją, piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, pats darė nusikaltimus – piktnaudžiavo, klastojo, laikė ir panaudojo suklastotus dokumentus, tyčia tinkamai neatliko savo pareigų, savo veiksmais sutrikdė socialiai pažeidžiamiausių asmenų – bedarbių – užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančios (duomenys neskelbtini) darbo biržos veiklą, taip pat iškraipė valstybės institucijos – (duomenys neskelbtini) darbo biržos – funkcijas ir veiklos principus ir diskreditavo (duomenys neskelbtini) darbo biržos Užimtumo rėmimo įgyvendinimo skyriaus vedėjo vardą, be to, (duomenys neskelbtini) darbo biržai padarė didelę – 86 400 Lt – turtinę žalą.

3.       S. S. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautojas, siekdamas sau asmeninės naudos, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir dėl to valstybė patyrė didelę žalę, t. y.:

Jis laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 4 d. iki 2010 m. spalio 1 d., dirbdamas (duomenys neskelbtini) teritorinės darbo biržos Užimtumo rėmimo įgyvendinimo skyriaus vedėju, o nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. sausio 17 d. būdamas (duomenys neskelbtini) teritorinės darbo biržos Darbo išteklių skyriaus Paslaugų darbdaviams poskyrio vedėjas ir būdamas valstybės tarnautojas, privalėdamas vadovautis Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktu, Užimtumo rėmimo įgyvendinimo skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 9 punktu, 2010 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. V-45 patvirtinto Darbo išteklių skyriaus paslaugų darbdaviams poskyrio vedėjo pareigybės aprašymo 4 punktu, Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatymo bei jį lydinčių teisės aktų nuostatomis, atsižvelgiant į moterų ir vyrų lygių galimybių principą, užtikrinant nustatytų užduočių ir veiklos rodiklių įgyvendinimą, žinodamas, kad R. L. neįgaliųjų socialinė įmonė yra įdarbinusi neįgalias bedarbes R. M., V. D. ir už jas ši įmonė gauna (duomenys neskelbtini) darbo biržos skiriamą darbo užmokesčio ir valstybinio socialinio draudimo įmokų 60 procentų dalinę kompensaciją, savo darbo kabinete ir telefoninių pokalbių su R. L. metu (konkretūs susitikimų ir telefoninių pokalbių laikai nurodyti skundžiamuose nuosprendžiuose) sužinojęs, kad ne visi darbuotojai įmonėje dirba ir ne visiems darbuotojams yra išmokamas darbo sutartyje nustatyto dydžio atlyginimas, tyčia, veikdamas priešingai (duomenys neskelbtini) darbo biržos interesais bei siekdamas sau asmeninės naudos maisto produktais, palaikant gerus santykius ateityje su R. L. kaip įmonės vadove, nesiėmė jokių veiksmų, kad inicijuotų patikrinimą R. L. įmonėje dėl šių pažeidimų nustatymo, tačiau nuolat R. L. konsultavo, patarinėjo įrašyti tikrovės neatitinkančius duomenis darbo laiko apskaitos ir užmokesčio žiniaraščiuose, susirinkti reikiamuose dokumentuose darbuotojų parašus, sudaryti sutartį atgaline data su neįgaliųjų draugija, t. y. pagaminti ir suklastoti netikrus dokumentus tam, kad šie pažeidimai nebūtų užfiksuoti jos įmonės patikrinimo metu. Tokiu būdu S. S., nesiimdamas jokių veiksmų prieš R. L., veikdamas jos naudai, sudarė šiai sąlygas teikti (duomenys neskelbtini) darbo biržai tikrovės neatitinkančius mokėjimo prašymus darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokų dalinei kompensacijai už R. M. ir V. D., dėl to (duomenys neskelbtini) darbo birža nepagrįstai išmokėjo R. L. neįgaliųjų socialinei įmonei 6556,86 Lt kompensaciją už R. M. laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2010 m. spalio 1 d. ir už V. D. laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.

Žinodamas, jog R. L. neįgaliųjų socialinė įmonė 2009 m. gruodžio 8 d. yra pateikusi pasiūlymą dėl viešųjų darbų įgyvendinimo įmonėse, patiriančiose ekonominių sunkumų, Viešųjų darbų Europos socialinio fondo (toliau – ESF) projektui „Laikinieji darbai“ įgyvendinti, o 2010 m. sausio 14 d. pasirašė su (duomenys neskelbtini) darbo birža ESF projekto „Laikinieji darbai“ Nr. VP1-1.2-SADM-01-V-05-001 Viešųjų darbų įgyvendinimo ir finansavimo sutartį Nr. 41, S. S. laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 4 d. iki 2010 m. liepos 16 d. savo kabinete ir telefoninių pokalbių, vykusių su R. L., metu sužinojęs, kad ne visi darbuotojai įmonėje dirba ir ne visiems darbuotojams yra išmokamas darbo sutartyje nustatyto dydžio atlyginimas, tyčia, veikdamas priešingai (duomenys neskelbtini) darbo biržos interesais bei siekdamas sau asmeninės naudos maisto produktais, palaikant gerus santykius ateityje su R. L. kaip įmonės vadove, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, nesiimdamas jokių veiksmų, kad inicijuotų patikrinimą R. L. įmonėje dėl šių pažeidimų nustatymo, nuolat R. L. konsultuodamas, patarinėdamas įrašyti tikrovės neatitinkančius duomenis darbo laiko apskaitos ir užmokesčio žiniaraščiuose, susirinkti reikiamuose dokumentuose darbuotojų parašus, sudaryti sutartį atgaline data su neįgaliųjų draugija, t. y. pagaminti ir suklastoti netikrus dokumentus tam, kad šie pažeidimai nebūtų užfiksuoti jos įmonės patikrinimo metu, jis kaip Užimtumo rėmimo įgyvendinimo skyriaus vedėjas, vadovaujantis 2009 m. lapkričio 2 d. (duomenys neskelbtini) darbo biržos direktoriaus įsakymo Nr. V-113 1.2 punktu, būdamas paskirtas atsakingas už patikrų atlikimą projekto veiklos įgyvendinimo vietoje ir projekto vykdymo kontrolę, nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų ESF projekto „Laikinieji darbai“ Nr. VP1-1.2-SADM-01-V-05-001 Viešųjų darbų įgyvendinimo ir finansavimo sutarties Nr. 41 pasirašymas, įspėta jam pavaldi Užimtumo rėmimo įgyvendinimo skyriaus vyriausioji specialistė L. K., atsakinga už projekto „Laikinieji darbai“ veiklų vykdymą, apie esamus pažeidimus R. L. neįgaliųjų socialinėje įmonėje, tokiu būdu veikdamas R. L. naudai, tyčia sudarė jai sąlygas teikti (duomenys neskelbtini) darbo biržai tikrovės neatitinkančias pažymas apie teritorinės darbo biržos siųstų darbo ieškančių asmenų, įdarbintų pagal darbo sutartį viešiesiems darbams atlikti, dirbtą darbo laiką ir jiems apskaičiuotą darbo užmokestį už 2010 metų sausio, vasario, kovo, balandžio, gegužės, birželio ir liepos mėnesius, kuriose viešųjų darbų ESF projekto „Laikinieji darbai“ įgyvendinimo dalyviams – I. S., Š. Š., L. L., įdarbintiems pagal terminuotas darbo sutartis, priskaičiavo (taikant minimalų valandinį darbo užmokestį) darbo užmokestį (iš viso 7275 Lt), socialinio draudimo įmokas (iš viso 2501,61 Lt), kompensaciją už nepanaudotas atostogas (800,10 Lt), iš viso kompensacijos suma – 10 576,71 Lt, dėl to (duomenys neskelbtini) darbo birža atskirais mokėjimo pavedimais, konkrečiai nurodytais skundžiamuose nuosprendžiuose, pagrindė pervedimą „Atlyginimas už viešuosius darbus“, iš viso 10 576,71 Lt. Be to, jis, vadovaudamasis 2008 m. liepos 31 d. (duomenys neskelbtini) darbo biržos direktoriaus įsakymu Nr. V-64 patvirtinto Viešųjų darbų įgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – Viešųjų darbų įgyvendinimo tvarkos aprašas) 16.2.6 punktu, parengė (duomenys neskelbtini) darbo biržos Aktyvių darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo patikrų planą 2010 metų I ir II ketvirčiui, jį pateikė tvirtinti (duomenys neskelbtini) darbo biržos direktorei D. J., tačiau žinodamas apie esamus pažeidimus R. L. neįgaliųjų socialinėje įmonėje sąmoningai neįtraukė pagal projektą „Laikinieji darbai“ R. L. neįgaliųjų socialinės įmonės kaip tikrinamos įmonės pagal vykdomą priemonę „Viešieji darbai“ ir tokiu būdu jos nepatikrino. Todėl S. S., tyčia piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, vadovaujantis Viešųjų darbų įgyvendinimo tvarkos aprašo 16.2.1 punktu – tyčia neužtikrino tinkamo vykdomos priemonės įgyvendinimo plano, tikslo, uždavinių ir jiems pasiekti nustatytų rodiklių, panaudojamų lėšų analizės, 16.2.2 punktu – neužtikrino atliktų darbų socialinės naudos tinkamo vertinimo, 16.2.5 punktu – neužtikrino tinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo priežiūros. Tokiais veiksmais S. S. padarė didelę neturtinę žalą valstybei, nes, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi, sudarė sąlygas R. L. daryti nusikaltimus – klastoti dokumentus, sukčiauti, apgaulingai organizuoti buhalterinę apskaitą, ne pagal paskirtį naudoti tikslinę paramą, tyčia tinkamai neatlikdamas savo pareigų, savo veiksmais sutrikdė socialiai pažeidžiamiausių asmenų – bedarbių – užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančios (duomenys neskelbtini) darbo biržos veiklą, taip pat iškraipė valstybės institucijos – (duomenys neskelbtini) darbo biržos – funkcijas ir veiklos principus ir diskreditavo (duomenys neskelbtini) darbo biržos Užimtumo rėmimo įgyvendinimo skyriaus vedėjo vardą, o laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. sausio 17 d. – (duomenys neskelbtini) teritorinės darbo biržos Darbo išteklių skyriaus Paslaugų darbdaviams poskyrio vedėjo vardą, be to, (duomenys neskelbtini) darbo biržai padarė 17 133,57 Lt turtinę žalą.

4.       S. S. pagal BK 229 straipsnį nutraukta baudžiamoji byla už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas, netinkamai atliko pareigas ir dėl to valstybė patyrė didelę žalą, t. y.:         

Jis, dirbdamas (duomenys neskelbtini) teritorinės darbo biržos Užimtumo rėmimo įgyvendinimo skyriaus vedėju ir būdamas valstybės tarnautojas, privalėdamas vadovautis Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 8 punktu, Užimtumo rėmimo įgyvendinimo skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 16 punktu, socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymo Nr. A1-499 „Dėl aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo“ (toliau – Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašas) 13.6 punktu, laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 30 d. iki 2009 m. rugsėjo 22 d. būdamas atsakingas už 2009 m. birželio 30 d. darbo vietų steigimo sutarties Nr. D15-2, pasirašytos tarp (duomenys neskelbtini) darbo biržos (direktorius A. J.) ir UAB „M.“ (direktorius P. P.), tinkamą įgyvendinimą, o šios sutarties pagrindinė sąlyga – atlyginti darbo biržai ir tretiesiems asmenims padarytą žalą, atsiradusią dėl sutarties netinkamo vykdymo ar nutraukimo prieš terminą, pažeisdamas Darbo vietų steigimo aprašo 27, 33, 33.1, 33.1.2 punktus, nepareikalavo, kad UAB „M.“ direktorius P. P. pateiktų kas mėnesį ataskaitas apie pirkimo eigą, nevertino to, ar subsidijos lėšos panaudojamos pagal veiklas, sąmatą, nepareikalavo pateikti įsigyto įrenginio draudimą įrodančių dokumentų tinkamai patvirtintų kopijų.

S. S., neatlikdamas šių sutarties įgyvendinimo priežiūros veiksmų, remiantis 2009 m. rugsėjo 11 d. UAB „M.“ pranešimu apie sutarties sąlygų įvykdymą Nr. 9, kuriuo įmonė informavo (duomenys neskelbtini) darbo biržą apie darbo vietų steigimo 2009 m. birželio 30 d. sutarties Nr. D15-2 sąlygų įvykdymą, 2009 m. rugsėjo 22 d. suorganizavo komisijos dalyvavimą UAB „M.“ ir, būdamas komisijos pirmininkas pagal Darbo vietų steigimo subsidijavimo ir priežiūros tvarką, pažeisdamas Darbo vietų steigimo subsidijavimo sąlygų ir tvarkos aprašo 19 punkto, Darbo vietų steigimo subsidijuojant įgyvendinimo tvarkos aprašo 30 punkto, Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo 13.6 punkto nuostatas, nepatikrino UAB „M.“ (vietoje) materialinių ir teisinių sąlygų naujai darbo vietai sukurti sudarymo ir, dalyvaujant kitiems komisijos nariams, nesuprantantiems S. S. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, pasirašė Darbo vietų steigimo aktą Nr. 2, kuriame nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad komisija išnagrinėjo UAB „M.“ pateiktą raštišką pranešimą apie materialinių ir teisinių sąlygų naujai darbo vietai sukurti sudarymą ir nustatė, kad įsigyta briaunų apklijavimo mašina apdrausta UAB draudimo kompanijoje „PZU Lietuva“ trejiems metams, t. y. netinkamai atlikdamas pareigas pasirašė šį aktą ir jį panaudojo (duomenys neskelbtini) darbo biržos veikloje, nes nesuprasdama nusikalstamų S. S. veiksmų pobūdžio ir vadovaudamasi šiuo aktu (duomenys neskelbtini) darbo biržos direktorė D. J. likusias lėšas – 60 480 Lt, skirtas naujoms darbo vietoms steigti, pervedė 2009 m. rugsėjo 30 d. mokėjimo pavedimu Nr. 12208 į UAB „M.“ specialiąją sąskaitą.

2010 m. liepos 7 d. UAB „M.“ kilusio gaisro metu sudegus presui su pakavimo stalu, jį 2010 m. liepos 11 d. nurašymo aktu nurašius kaip nebetinkamą naudoti, užpajamavus kaip metalo laužą bei 2010 m. liepos 19 d. pardavus šį metalo laužą – 2090 kg, UAB „M.“ prarado turtinę teisę kreiptis į draudimo bendrovę dėl maksimalios turto atkuriamosios vertės draudimo nuo visų galimų rizikos atvejų išmokos gavimo, o (duomenys neskelbtini) darbo birža dėl tokių netinkamų S. S. pareigų atlikimo, vadovaujantis 2009 m. birželio 30 d. darbo vietų steigimo sutarties Nr. D15-2 1.17, 1.17.1 punktais, prarado galimybę susigrąžinti visą subsidijos dalį.

Tokiu būdu S. S., netinkamai atlikdamas pareigas, padarė didelę neturtinę žalą valstybei, nes savo veiksmais sutrikdė socialiai pažeidžiamiausių asmenų – bedarbių – užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančios (duomenys neskelbtini) darbo biržos veiklą, taip pat iškraipė valstybės institucijos – (duomenys neskelbtini) darbo biržos – funkcijas ir veiklos principus ir diskreditavo (duomenys neskelbtini) darbo biržos Užimtumo rėmimo įgyvendinimo skyriaus vedėjo vardą, be to, (duomenys neskelbtini) darbo biržai padarė didelę – 86 400 Lt – turtinę žalą.

5.       R. R. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdama turtinės naudos, ir dėl to valstybė patyrė didelę žalą, t. y.:

Ji, būdama UAB „K.“ direktorė, t. y. valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, tyčia, siekdama savo atstovaujamai įmonei apgaule gauti iš (duomenys neskelbtini) darbo biržos subsidiją, iki 2009 m. kovo 10 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir laiku, panaudodama nenustatytą kompiuterinę įrangą, surinko, atspausdino, pasirašė, užantspaudavo įmonės antspaudu ir tokiu būdu pagamino netikrą dokumentą – 2009 m. kovo 10 d. paraišką Nr. 1 gauti subsidiją darbo vietai steigti, joje įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, jog įsipareigoja įsteigti dvi darbo vietas neįgaliesiems, įsigyjant šioms darbo vietoms įrenginius, įrangą ir kitas darbo priemones, ir tam tikslui prašo (duomenys neskelbtini) darbo biržos suteikti 86 400 Lt subsidiją, nors iš tikrųjų neketino šios subsidijos panaudoti paraiškoje nurodytiems tikslams. Tuoj po to šį suklastotą dokumentą su savimi laikė, gabeno ir panaudojo, kai jį pateikė (duomenys neskelbtini) darbo biržai, kuri suklaidinta šio dokumento 2009 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. D15-1 įsipareigojo sudaryti darbo vietų steigimo subsidijavimo sutartį, tam tikslui 2009 m. kovo 30 d. pasirašė darbo vietų steigimo sutartį Nr. D15-1 ir 2009 m. balandžio 7 d. pavedimu Nr. 3084 į UAB „K.“ banko sąskaitą pervedė 25 920 Lt avansą. Toliau tęsdama pradėtą veiką ir siekdama toliau klaidinti (duomenys neskelbtini) darbo biržą tam, kad iš šios UAB „K.“ gautų likusią 60 480 Lt subsidijos dalį, R. R., tyčia neatlikdama viešųjų pirkimų procedūrų įrenginiams, įrangai ir kitoms darbo priemonėms įsigyti, nurodytų 2009 m. kovo 30 d. Darbo vietų steigimo sutartyje Nr. D15-1, iki 2009 m. balandžio 28 d., panaudodama nenustatytą kompiuterinę įrangą, pati ir per L. P., nesuprantančią jos nusikalstamų veiksmų pobūdžio, surinko, atspausdino, kai kuriais atvejais patvirtino savo parašu ir įmonės antspaudu ir tokiu būdu pagamino netikrus dokumentus, konkrečiai nurodytus skundžiamuose nuosprendžiuose, taip pat R. R., pakeisdama tikrų dokumentų datą arba pakeisdama datos šriftus ir nenurodydama datos tikrų rekvizitų, padarydama jų kopijas ir patvirtindama arba nepatvirtindama savo parašu ir įmonės antspaudu, suklastojo tikrus dokumentus (konkrečiai nurodytus skundžiamuose nuosprendžiuose), pagal kuriuos nepateikė apmokėjimą pagrindžiančių dokumentų. R. R. visus šiuos netikrus, suklastotus tikrus dokumentus ir jų kopijas bei tikrus dokumentus su savimi laikė, gabeno ir panaudojo, kai pateikė (duomenys neskelbtini) darbo biržai kaip pirkimą ir išlaidas pagrindžiančius dokumentus, jog steigiamoms dviem darbo vietoms įkurti įrenginiai, įranga ir kitos darbo priemonės yra įsigytos, įrengtos ir sumontuotos.

Po to (duomenys neskelbtini) darbo biržos Užimtumo rėmimo įgyvendinimo skyriaus vedėjui S. S. žinant, kad UAB „K.“ 2009 m. balandžio 28 d. rašte Nr. 27 nurodyti R. R. duomenys neatitinka tikrovės, parengus 2009 m. balandžio 30 d. darbo vietų steigimo aktą Nr. 1 ir tyčia nepatikrinus įmonėje materialinių ir teisinių sąlygų naujai darbo vietai sukurti sudarymo, dalyvaujant kitiems komisijos nariams, nesuprantantiems S. S. ir R. R. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, R. R. UAB „K.“ patalpose pasirašė ir tokiu būdu patvirtino akte esančius tikrovės neatitinkančius duomenis, jog darbo vietų steigimo sutartyje įrenginiai ir įranga įsigyti laikantis paraiškoje subsidijai darbo vietoms steigti išlaidų sąmatos, sukurtos dvi naujos darbo vietos virėjui ir virėjo padėjėjui atitinka teisės aktuose nustatytas materialines ir teisines sąlygas, įsigyta įranga ir įrenginiai apdrausti UAB DK „PZU Lietuva“, t. y. suklastojo tikrą dokumentą ir jį panaudojo, nes po to (duomenys neskelbtini) darbo birža anksčiau paminėtų dokumentų, įskaitant ir minėto steigimo aktą Nr. 5, pagrindu, suklaidinta R. R., 2009 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr. V-71 pagrindu mokėjimo pavedimais pervedė į UAB „K.“ banko sąskaitą likusią 60 480 Lt subsidijos dalį.

Tęsdama savo nusikalstamą veiką, apgaule gavusi 86 400 Lt subsidiją įrangai, įrenginiams ir kitoms darbo priemonėms įsigyti, R. R. tyčia ją panaudojo ne minėtam turtui įsigyti, o UAB „K.“ ūkinėje komercinėje veikloje, t. y. dalį pinigų pervedė UAB „Baltic master“, UAB „Palska“, V. V. įmonei „Akimirka“, UAB „Omnitel“, taip pat į kitą UAB „K.“ banko sąskaitą, dalį skyrė banko mokesčiams, kelis kartus ėmė grynuosius pinigus iš bankomato ir banko skyriaus, atsiskaitė prekybos centruose „Iki“, „Maxima XX“ (konkrečios operacijos ir sumos nurodytos skundžiamuose nuosprendžiuose). Dėl tokių R. R. apgaulės veiksmų, įgyjant subsidiją, (duomenys neskelbtini) darbo birža patyrė 86 400 Lt turtinę žalą. Šiais veiksmais R. R., būdama UAB „K.“ direktorė ir valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdama turtinės naudos ir dėl to didelę žalą patyrė valstybė, nes darė nusikaltimus – pagamino netikrus dokumentus, suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, apgaule gavo subsidiją, ir tokiais savo veiksmais sutrikdė socialiai pažeidžiamiausių asmenų – bedarbių – užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančios (duomenys neskelbtini) darbo biržos veiklą.

6.       R. L. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, 206 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, gavusi didesnę nei 150 MGL tikslinę paramą, ją panaudojo ne pagal paskirtį ir nustatytą tvarką, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, piktnaudžiaudavo tarnybine padėtimi, siekdama turtinės naudos, ir dėl to didelę žalą patyrė valstybė, t. y.:

Ji, būdama R. L. įmonės filialo, kuriam nuo 2009 m. gegužės 27 d. suteiktas neįgaliųjų socialinės įmonės statusas, direktorė, t. y. valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, atstovaudama įmonei, laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 15 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo 7 straipsnio nuostatomis, taip pat vykdyti įsipareigojimus, prisiimtus pagal 2009 m. birželio 22 d. Subsidijos už darbo vietos įsteigimą išmokėjimo ir panaudojimo sutarties tarp (duomenys neskelbtini) teritorinės darbo biržos ir R. L. įmonės Nr. 1 I skyriaus nuostatas, šios sutarties ir 2009 m. birželio 16 d. paraiškos gauti subsidiją darbo vietoms steigti Nr. 1 pagrindines sąlygas (įsteigti tikslinėms grupėms priklausantiems asmenims dvi darbo vietas ir į jas įdarbinti asmenis iki 2009 m. spalio 28 d.; naudoti subsidijos darbo vietoms įsteigti lėšas pagal paraiškoje gauti subsidiją pateiktą priemonės įgyvendinimo išlaidų sąmatą; vairuotojas ekspeditorius vežios dirbančiuosius, aprūpins įmonę kokybiškais ir pigiais maisto produktais, užtikrins patiekalų pristatymą laiku klientams ir tam bus skirtos valstybės pagalbos lėšos – 62 750 Lt subsidija). Kai R. L. neįgaliųjų socialinė įmonė iš (duomenys neskelbtini) teritorinės darbo biržos dviem mokėjimo pavedimais gavo didesnę nei 150 MGL dydžio – 64 000 Lt – subsidiją, R. L. iš jų panaudojo 60 000 Lt ir 2009 m. liepos 17 d. įgijo automobilį „Jeep Grand Cherokee 4WD“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) minėtai vairuotojo ekspeditoriaus darbo vietai aprūpinti ir 2009 m. spalio 15 d. pagal darbo sutartį Nr. 56 įdarbino bedarbę neįgaliąją R. Š. į vairuotojo ekspeditoriaus darbo vietą, tačiau vėliau tyčia, piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 15 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. nesuteikė įdarbintai R. Š. minėto automobilio kaip darbo priemonės ekspeditoriaus darbui vykdyti ir tokiu būdu tyčia panaudojo didesnę nei 150 MGL dydžio – 60 000 Lt – subsidiją ne pagal paskirtį ir nustatytą tvarką.

R. L., atstovaudama savo įmonei, (duomenys neskelbtini) darbo biržai pateikė 2009 m. gruodžio 7 d. pasiūlymą dėl viešųjų darbų įgyvendinimo įmonėse, patiriančiose ekonominių sunkumų, „Viešųjų darbų EFS projekto „Laikinieji darbai“ įgyvendinimui“, kurio tikslas ir projekto aprašymas nurodyti skundžiamuose nuosprendžiuose, taip pat viešųjų darbų sąmatą 2010 metams, kurioje nustatė atliktinus darbus (sienų paruošimas dažyti, sienų dažymas, pavėsinių įrengimas, pavėsinių lakavimas tris kartus, mašinų aikštelės paruošimas trinkelėms kloti, trinkelių klojimas, grindų paruošimas naujai dangai pakeisti, grindų padengimas grindlentėmis), ir dėl to 2010 m. sausio 14 d. su (duomenys neskelbtini) teritorine darbo birža sudarė ESF projekto „Laikinieji darbai“ Nr. VP1-1.2-SADM-01-V-05-001 viešųjų darbų įgyvendinimo ir finansavimo sutartį Nr. 41, pagal kurią įsipareigojo įmonėje atlikti ir įgyvendinti viešuosius darbus (teritorijos tvarkymas ir priežiūra, smulkaus remonto darbai), sudaryti su darbo biržos siųstais viešųjų darbų dirbti darbo ieškančiais asmenimis, atitinkančiais darbdavio pateiktus reikalavimus, terminuotas darbo sutartis laikotarpiui nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2010 m. liepos 16 d. Po to nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2010 m. liepos 16 d. R. L. tyčia, tęsdama savo nusikalstamą veiką ir piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, nevykdė prisiimtų įsipareigojimų pagal šią sutartį ir apskaitos dokumentais nepagrindė statybinių, patalpų remontui skirtų medžiagų įsigijimo, nesurašė atliktų darbų aktų, tačiau (duomenys neskelbtini) teritorinei darbo biržai pateiktose pažymose apie teritorinės darbo biržos siųstų darbo ieškančių asmenų, įdarbintų pagal darbo sutartį viešiesiems darbams atlikti, dirbtą darbo laiką ir jiems apskaičiuotą darbo užmokestį už 2010 metų sausio, vasario, kovo, balandžio, gegužės, birželio ir liepos mėnesius pateikė duomenis apie ESF projekto „Laikinieji darbai“ įgyvendinimo dalyvių I. S., Š. Š., L. L., įdarbintų pagal terminuotas darbo sutartis, faktiškai dirbtą laiką, jiems apskaičiuotą darbo užmokestį ir įmokas į Valstybinio socialinio draudimo fondą, kurių pagrindu (duomenys neskelbtini) teritorinė darbo birža R. L. įmonei mokėjimo pavedimais laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2010 m. rugpjūčio 26 d. pervedė 10 270,47 Lt. Tokiais veiksmais R. L. tyčia panaudojo (duomenys neskelbtini) darbo biržos paskirtą 10 270,47 Lt dydžio tikslinę paramą ne pagal paskirtį ir nustatytą tvarką, ir dėl to turtinės – 10 270,47 Lt – žalos patyrė valstybė.

Tęsdama savo nusikalstamą veiką, R. L., piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, ne pagal paskirtį panaudodama valstybės tikslinę paramą, skiriant darbo užmokesčio ir valstybinio socialinio draudimo įmokų dalinę kompensaciją, klastodama įmonės darbo laiko ir darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščius, kasos dokumentus, juos panaudodama įmonės buhalterinėje apskaitoje, neišsaugodama buhalterinės apskaitos dokumentų ir tokiu būdu apgaulingai vesdama buhalterinę apskaitą, apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, kai nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį būdama atsakinga už apskaitos organizavimą, privalėjo vadovautis Socialinių įmonių įstatymo 2 straipsnio, 14 straipsnio 1 punkto, 13 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pažeisdama Socialinių įmonių įstatymo 7 straipsnio nuostatas, už kiekvieną neįgalų darbuotoją, kuriam nustatytas 45–55 procentų darbingumo lygis, gaudama 60 procentų darbo užmokesčio ir valstybinio socialinio draudimo įmokų kompensaciją iš (duomenys neskelbtini) darbo biržos, organizuodama R. L. neįgaliųjų socialinės įmonės buhalterinę apskaitą, nesivadovavo Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų reikalavimais – 19 atvejų darbo užmokesčio žiniaraščiais, kuriuose nurodė tikrovės neatitinkančius rekvizitus, pagal kuriuos negalima nustatyti ūkinės operacijos tapatumo, pagrindė tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas, iš jų 16 atvejų R. M. darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiais bei pinigų mokėjimo dokumentais – kasos išlaidų orderiais, kuriuose nurodyti tikrovės neatitinkantys rekvizitai, pagal kuriuos negalima nustatyti ūkinės operacijos tapatumo, pagrindė tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas – laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. priskaitytą bei išmokėtą darbo užmokestį – 1000 Lt, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. spalio 1 d. – 1600 Lt, laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. spalio 1 d. – 1200 Lt, 3 atvejais V. D. darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiais bei pinigų mokėjimo dokumentais – kasos išlaidų orderiais, kuriuose nurodyti tikrovės neatitinkantys rekvizitai, pagal kuriuos negalima nustatyti ūkinės operacijos tapatumo, pagrindė tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas – laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. – priskaitytą bei išmokėtą darbo užmokestį – 1600 Lt.

Tęsdama savo nusikalstamą veiką, R. L. laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., nesivadovaudama Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies, Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ nuostatomis, nenustatė dokumentų saugojimo tvarkos, užtikrinančios dokumentų saugumą, ir neišsaugojo iš viso 24 pirminių R. L. įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų: 1) dvylikos R. L. įmonės darbo užmokesčio žiniaraščių už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.; 2) dvylikos R. L. įmonės kasos išlaidų orderių už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Tokiu būdu R. L., laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. darbo užmokesčio žiniaraščiais ir kasos išlaidų orderiais pagrindusi 8568,36 Lt daugiau priskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio R. M. ir V. D. bei pateikusi (duomenys neskelbtini) darbo biržai didelį kiekį tikrovės neatitinkančių duomenų apie darbuotojams R. M. 16 atvejų ir V. D. (3 atvejai) priskaičiuotą darbo užmokestį ir valstybinio socialinio draudimo įmokas, neteisėtai iš (duomenys neskelbtini) teritorinės darbo biržos gavo 6556,86 Lt dalinės kompensacijos, t. y. piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi tyčia apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, kurį panaudojo ne pagal paskirtį, ir šiais savo veiksmais padarė 6556,86 Lt žalą valstybei.

R. L. kaip R. L. neįgaliųjų socialinės įmonės direktorė, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio nuostatas būdama atsakinga už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus ir privalėdama teisingai ir teisėtai organizuoti ir tvarkyti teisės aktais reikalaujamą buhalterinę apskaitą, ją organizavo ir tvarkė apgaulingai, nes, laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. darbo užmokesčio žiniaraščiais ir kasos išlaidų orderiais pagrindusi 8568,36 Lt daugiau priskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio, R. M. nepriskaičiavo apskaitos dokumentais, nepagrindė 7145,99 Lt darbo užmokesčio išmokėjimo, o V. D. nepriskaičiavo, apskaitos dokumentais nepagrindė 1422,37 Lt darbo užmokesčio išmokėjimo, neišsaugodama buhalterinės apskaitos dokumentų, todėl dėl tokių jos veiksmų, t. y. dėl Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 19 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų nesilaikymo, laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Tokiais veiksmais R. L. kaip R. L. neįgaliųjų socialinės įmonės direktorė piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, siekdama turtinės naudos, ir dėl to didelę turtinę ir neturtinę žalą patyrė valstybė, kadangi R. L., pasinaudodama valstybės institucijos jos įmonei suteiktu socialinės įmonės statusu ir dėl to suteikiamomis lengvatomis (gaunamomis paramomis, subsidijomis), būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, darė nusikaltimus – valstybės skiriamą tikslinę paramą (subsidijas) naudojo ne pagal paskirtį, klastojo dokumentus, apgaulingai vedė buhalterinę apskaitą ir apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, ir tokiais savo veiksmais sutrikdė ir diskreditavo neįgaliųjų ir socialiai pažeidžiamiausių asmenų užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančios (duomenys neskelbtini) darbo biržos veiklą.

II. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

7.       Kasaciniu skundu nuteistasis S. S. prašo panaikinti dėl jo priimtus Kretingos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 24 d. nuosprendžius ir priimti naują nuosprendį – išteisinti jį pagal visus kaltinimus. Kasatorius skunde nurodo:

7.1.                      Apylinkės teismas netinkamai išnagrinėjo šią baudžiamąją bylą, nes teisminio nagrinėjimo metu buvo padaryta daug esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, buvo šiurkščiai pažeistos kasatoriaus kaip kaltinamojo teisės į gynybą, netinkamai renkami ir tiriami įrodymai. Pats nuosprendis savo forma parodo netinkamą teisės normų taikymą, jame neatliktas įrodymų tyrimas, neatlikta įrodymų analizė (tik išvardijami liudytojų parodymai ir rašytiniai įrodymai), nepašalinti prieštaravimai, veikos sutapatinamos tarp kelių kaltinamųjų nenurodant įrodymų, pagrindžiančių kiekvieno iš kaltinamųjų kaltę individualiai, visiškai nepasisakyta apie nuteistojo kaltę ir įrodymų pagrįstumą. Toks nuosprendis neatitinka jam keliamų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 305 straipsnio reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė kasatoriaus kaip kaltinamojo teises į gynybą, netinkamai rinko, tyrė ir vertino įrodymus ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas.

7.2.                      Teismai, aptardami nusikalstamą veiką, susijusią su UAB „M.“, nesugebėjo tinkamai konstatuoti, kam ir kieno veiksmais yra padaryta žala kaip būtinasis BK 229 straipsnyje nurodytos veikos sudėties požymis. Bylos duomenimis nustatyta, kad įrenginių apdraudimo faktas neturėjo jokios įtakos žalos atsiradimui, nes žala atsirado ne dėl to, kad turtas buvo neapdraustas (esant draudimui, draudimo išmoką būtų gavusi UAB „M.“, o ne darbo birža). Žala atsirado todėl, kad UAB „M.“ į metalo laužą pardavė dar veikiančius įrenginius be (duomenys neskelbtini) teritorinės darbo biržos sutikimo, nebeįdarbino darbuotojų dirbti šiais įrenginiais, pasisavino už metalo laužą gautus pinigus, o (duomenys neskelbtini) teritorinė darbo birža, atstovaujama direktorės D. J., nesikreipė laiku į teismą dėl šios žalos išieškojimo iš UAB „M.“ ar P. P. ir šiais veiksmais padarė žalą. Kasatorius nuo 2010 m. spalio 1 d. nebebuvo atsakingas nei už sutarties su UAB „M.“ kontrolę, nei už pretenzijų rengimą (L. S. nuo nurodytos datos perėmė S. S. pareigas (duomenys neskelbtini) teritorinėje darbo biržoje, o sprendimus dėl reikalavimų atlyginti žalą pateikimo priima šios darbo biržos direktorė D. J.), todėl teismai nepagrįstai konstatavo, kad atsakomybė už tai ir 2010 m. gruodžio 10 d. atlikto neplaninio patikrinimo pasekmės vis tiek tenka jam.

7.3.                      Dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos, susijusios su UAB „P.“, pažymėtina tai, kad visa priemonė, už kurią šiai bendrovei buvo skiriama subsidija, yra įgyvendinta įsigyjant briaunų apklijavimo mašiną „Optimat KDN 340“ ir įdarbinant darbuotoją. Liudytojai T. M. ir S. G. teisme patvirtino, kad ši mašina bendrovei buvo pristatyta anksčiau, nei nurodyta sąskaitoje ir kituose dokumentuose, todėl pasirašant 2008 m. rugpjūčio 27 d. darbo vietų steigimo aktą šios staklės jau buvo bendrovėje, o po kelių mėnesių buvo sumontuota papildoma dulkių surinkimo sistema. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai nurodė šių liudytojų parodymus, nepaneigė šių asmenų parodymų, kad staklės jau buvo pristatytos iki galutinio atsiskaitymo. Be to, specialistė R. M. savo surašytoje išvadoje konstatavo, kad sprendimas nebuvo įvykdytas laiku, tačiau teisme nurodė, kad jos specialisto išvadoje teikiami teisiniai vertinimai dėl atsakomybės S. S. yra negalimi, nes nepriklauso jos kompetencijai.

7.4.                      Nesutinkant su nuteisimu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnį 1 dalį (veikos, susijusios su UAB „K.“) pažymėtina, kad teismo posėdžio metu specialistė R. M. paaiškino, kad išvadą parengė 2012 metais ir tuo metu nežinojo apie vėlesnius (duomenys neskelbtini) darbo biržos patikrinimus, kuriuose buvo nustatyta, kad projektas yra įgyvendinamas tinkamai. Byloje visiškai nėra atskleistas kasatoriaus vaidmuo, nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jis žinojo, jog UAB „K.“ vadovė R. R. teikia suklastotus dokumentus. Teismai visiškai netyrė aplinkybių, kas įeina į kasatoriaus pareigas ir kokia yra kontrolės apimtis. Pagal nuosprendžiuose išdėstytus motyvus kasatorius turėjo atlikti visapusišką kontrolę, apimančią visus klausimus projekto įgyvendinimo metu, o tai akivaizdžiai prieštarauja jo kaip tarnautojo pareigybėms. Šiame projekte buvo surinkti visi reikiami dokumentai ir jis negali būti atsakingas, jeigu bendrovė suklastoja šiuos duomenis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad (duomenys neskelbtini) darbo biržos direktoriaus 2009 m. gegužės 4 d. įsakymu nutarta pervesti likusias subsidijos lėšas UAB „K.“ ir šio įsakymo vykdymo kontrolę pavesta vykdyti O. V. bei S. S., todėl neaišku, kodėl teismai atsakomybę už netinkamai vykdytą kontrolę pritaikė tik S. S..

7.5.                      Kaltinimas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (veika, susijusi su R. L. įmone) grindžiamas kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų atlikimo protokolais, kuriuose nėra jokių duomenų apie tai, kad kasatorius tyčia, veikdamas priešingai (duomenys neskelbtini) darbo biržos interesams bei siekdamas sau asmeninės naudos maisto produktais, palaikydamas gerus santykius ateityje su R. L., piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Byloje nėra duomenų apie tai, kad jis gavo asmeninės naudos maisto produktais (nei kada, nei koks kiekis, kokios vertės maisto produktai). Be to, kasatorius net nebuvo atsakingas už R. L. įmonės projektų įgyvendinimą, o patikrinimų metu, tarp jų ir patikrinimą atliekant Respublikinei darbo biržos komisijai, jokių pažeidimų nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai nurodo, kad, remiantis kriminalinės žvalgybos veiksmais užfiksuotais duomenimis, yra nustatyta aplinkybė, jog R. L. buvo atvykusi pas S. S. ir atvežusi maisto produktų, o iš pokalbio turinio matyti, jog tai buvo ne pirmas kartas. Pažymėtina, kad nebuvo nustatyta, kieno balsai yra girdimi garso įrašuose. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. A1-261 patvirtinto Valstybės pagalbos teikimo socialinėms įmonėms tvarkos aprašo nuostatas sprendimą skirti valstybės pagalbą ar jos neskirti priima teritorinės darbo biržos direktorius, pagal (duomenys neskelbtini) darbo biržos nuostatus darbo biržai vadovauja direktorius, jis asmeniškai atsako už jam pavestų uždavinių ir funkcijų įgyvendinimą, jis užtikrina, kad būtų laikomasi įstatymų ir teisės aktų. Tai leidžia teigti, jog kaltinimai turi būti reiškiami (duomenys neskelbtini) darbo biržos direktorei D. J..

7.6.                      Abiejų instancijų teismai buvo šališki. Pirmosios instancijos teismo šališkumas ir išankstinis nusistatymas prieš kasatorių pasireiškė tuo, kad teismas ne kartą yra pareiškęs nuomonę dėl civilinio ieškinio, liudytojų iškvietimo ir įrodymų rinkimo bei tyrimo, esą teismui dėl šių dalykų yra „viskas aišku“; kad, neištaisydamas gynybos nurodytų akivaizdžių kaltinamojo akto trūkumų, neiškviesdamas svarbių liudytojų ir specialistų, neskirdamas nei finansinės, nei fonoskopinės ekspertizės byloje esantiems prieštaravimams pašalinti, teismas užkirto galimybę tinkamai gintis; kad teismas neleido pasinaudoti įstatyme nustatyta teise duoti parodymus po visų liudytojų apklausos; kad teismo posėdžio metu nebuvo nagrinėjami proceso dalyvių teikiami prašymai (tai buvo daroma ne posėdžių metu); kad teismo posėdžiai buvo skiriami teismui iš anksto žinant apie kaltinamųjų ir jų gynėjų suplanuotas kasmetines atostogas ar advokatų užimtumą kitose bylose ir taip vilkinamas bylos nagrinėjimas; kad teismas, pažeisdamas BPK 290 straipsnio 1 dalies nuostatas, kaltinamajam prašant pagarsinti visą bylos medžiagą, apsiribojo tik byloje esančių dokumentų pavadinimų perskaitymu; kad teismas, priimdamas nutartį dėl nuobaudos skyrimo (kurią Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. lapkričio 3 d. panaikino), išreiškė savo nepasitenkinimą dėl reiškiamų prašymų ir taip varžė gynybos teisę išreikšti savo poziciją; kad teismas nesuteikė galimybių apklausti pareigūnus, rinkusius įrodymus pagal Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos ir Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymų nuostatas, taip užkirsdamas galimybę įvertinti, ar tinkamai buvo surinkti šie įrodymai, ar pagrįstai daugiau kaip pusantrų metų buvo klausomasi telefoninių pokalbių, ar pokalbiuose užfiksuoti balsai yra kasatoriaus, ar pokalbių turinys nėra sumontuotas; kad teismas pažeidė teisę pasiruošti baigiamosioms kalboms tam skirdamas vos kelias valandas. Apeliacinės instancijos teismo šališkumas pasireiškė tuo, kad šis teismas klaidingai nurodė, jog kasatorius buvo apklaustas po visų liudytojų, tyčia ignoruodamas liudytojo V. Č. iškvietimą, specialisčių R. K. ir R. M. bei civilinio ieškovo apklausas.

7.7.                      Šioje byloje yra aktualus klausimas, ar pagrįstai kasatoriui buvo taikoma ne drausminė, o baudžiamoji atsakomybė. Valstybės tarnautojo vardas sumenkinamas ar pažeminamas padarant bet kokį piktnaudžiavimą tarnyba, taip pat ir drausminį nusižengimą. Tačiau ne visada pažeminant valstybės tarnautojo vardą padaroma didelė žala kaip BK 228 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymis. Valstybės tarnautojo vardo pažeminimas savaime dar nereiškia didelės žalos kaip nusikalstamo piktnaudžiavimo požymio. Didelės žalos požymis reikalauja motyvacijos, kad dėl kaltininko veikos buvo pažeistos kitų žmonių teisės, sutriko institucijos veikla, veika sukėlė neigiamą rezonansą visuomenėje, dėl to nukentėjo institucijos prestižas visuomenės akyse. Nieko panašaus dėl kasatoriaus padarytų veikų neatsitiko, bent jau to nematyti iš teismo nuosprendžio ir kaltinamojo akto. Taigi teismo padarytos išvados dėl didelės žalos nėra motyvuotos.

7.8.                      Pažymėtina ir tai, kad kaltinamajame akte nurodoma, jog kasatorius pažeidė bendrąją teisės normą – Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą, kuris nustato bendro pobūdžio pareigą valstybės tarnautojams nepiktnaudžiauti tarnyba, tačiau nenustato konkrečių pažeidimų. Kiti reikalavimai pagal pareigybių aprašymą – stebėti, tikrinti, kontroliuoti projektų vykdymą buvo atliekami, nes buvo ir atliekami tikrinimai, ir reikalaujami dokumentai, todėl šių teisės aktų reikalavimų pažeidimų nėra.

7.9.                      Šioje byloje buvo pažeisti ir Operatyvinės veiklos įstatymo, Kriminalinės žvalgybos įstatymo bei kasacinio teismo praktikoje suformuoti reikalavimai dėl operatyvinių (kriminalinės žvalgybos) veiksmų teisėtumo, nes kasatorius buvo nepagrįstai ilgai sekamas, jo pokalbių buvo klausomasi daugiau kaip pusantrų metų, nors jokie įtarimai nebuvo pareikšti.

7.10.                       Nuosprendyje visiškai nebuvo aptariami teisme apklaustų liudytojų J. S. ir G. K. parodymai, iš kurių matyti, kad (duomenys neskelbtini) darbo birža, net ir prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, nenutraukė sutarčių su darbdaviais, leido užbaigti visus projektus, tokiu būdu pripažindama šių projektų tinkamą vykdymą.

7.11.                       Šioje byloje visiškai nebuvo vertinama Europos Komisijos reglamento Nr. 1828/2006 36 straipsnyje nustatyta 10 000 Eur riba tarp civilinės ir baudžiamosios atsakomybės, nes reglamentas iki šios ribos aiškiai nurodė esant tik civilinius santykius esant jų pažeidimui.

8.       Kasaciniu skundu nuteistoji R. L. prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį išteisinant ją, o civilinį ieškinį atmetant kaip nepagrįstą arba panaikinti Kretingos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. ir Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 24 d. nuosprendžius ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Kasatorė skunde nurodo:

8.1.                      Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 228 straipsnio 2 dalį jai buvo pritaikyta visiškai formaliai, neanalizuojant nusikalstamos veikos sudėties elementų, nelyginant jų su faktinėmis baudžiamosios bylos aplinkybėmis, dirbtinai individualios įmonės savininką prilyginant valstybės tarnautojui. Akivaizdu, kad maitinimo paslaugas privatiems asmenims teikianti įmonė ar jos savininkė nepriima sprendimų bei neatlieka veiksmų, kurių atlikimas ar netinkamas atlikimas lemtų viešojo intereso pažeidimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai praplėtė kasatorės individualios įmonės veiklą (teikti maitinimo paslaugas), priskiriant jai nebūdingas funkcijas (įdarbinti Socialinių įmonių įstatyme nurodytus asmenis, praradusius profesinį ir bendrąjį darbingumą, ekonomiškai neaktyvius, negalinčius lygiomis sąlygomis konkuruoti darbo rinkoje, skatinti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją bei mažinti socialinę atkirtį). Tai, ką apeliacinės instancijos teismas apibūdino kaip viešąjį interesą, pagal Socialinių įmonių įstatymo 2 straipsnį laikytina socialinės įmonės tikslu. Tai reiškia, kad valstybė, vykdydama socialinę politiką neįgaliųjų ar darbingumą praradusių asmenų įdarbinimo srityje, skatindavo įmones, suteikdama joms socialinių įmonių statusą ir atitinkamas lengvatas (t. y. už tam tikras valstybės teiktas lengvatas įmonė įsipareigodavo įdarbinti valstybės kompetentingos institucijos jai nurodytą tikslinei grupei priklausantį asmenį). Tokiu būdu socialinės įmonės statusą įgijusios įmonės tapdavo valstybės vykdomos socialinės programos dalyvėmis, bet nebuvo savarankiški subjektai, nuo kurių valios (veikimo ar neveikimo) priklausytų viešasis interesas. Ši pozicija grindžiama ir tuo, kad tikslinių grupių įdarbinimas buvo darbo biržos prerogatyva, t. y. jos atstovai, bendradarbiaudami su socialinių įmonių vadovais, siųsdavo įdarbinti atitinkamus asmenis. Be to, pats įdarbinimo procesas buvo griežtai valstybės kontroliuojamas. Lietuvos darbo birža ir teritorinės darbo biržos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo ketvirtame skirsnyje nustatyta tvarka prižiūri, kaip socialinės įmonės laikosi įstatymuose ir kituose teisės aktuose nurodytų reikalavimų. Taigi socialinė įmonė nebuvo ir nėra įgaliota spręsti įvairius visuomenei svarbius klausimus, ji privalėjo tik vykdyti valstybės institucijų nurodymus. Atsižvelgiant į tai, tiek individualios įmonės, tiek kasatorės kaip jos savininkės veikla nebuvo susijusi su teisiškai reikšmingų veiksmų atlikimu tiek, kiek tai suprantama teismų praktikoje ir pagal galiojančius įstatymus laikytina viešuoju interesu. Pažymėtina, kad visi (duomenys neskelbtini) darbo biržos nurodyti asmenys buvo įdarbinti ir dirbo, t. y. valstybės pageidavimas buvo įgyvendintas visa apimtimi. Kasatorei neatitinkant specialiojo subjekto požymių, BK 228 straipsnis jai netaikytinas.

8.2.                      Nesutinkant su nuteisimu pagal BK 206 straipsnio 1 dalį, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas supainiojo kasatorės įmonei išmokėtas subsidijas ir jų panaudojimo tvarką, o tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą. Kasatorės įmonė gavo subsidijas trimis pagrindais: 1) Socialinių įmonių įstatymo 13 straipsnio l dalies 1 punktu – subsidija darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms; 2) pagal Europos socialinio fondo projektą „Laikinieji darbai“, kurio tikslas sudaryti sąlygas laikinai įsidarbinti įmonės trims darbuotojams, dirbantiems ne visą darbo laiką, visai darbo dienai ir užsidirbti pragyvenimui lėšų; 3) Socialinių įmonių įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 2 punktu – subsidija neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti.

8.3.                      Socialinių įmonių įstatymo 13 straipsnio l dalies 2 punkte nurodyta, kad socialinei įmonei gali būti skiriama subsidija neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti. Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. A1-261 patvirtinto aprašo 33 punkte nurodyta, kad subsidijos neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti paskirtis – iš dalies kompensuoti socialinės įmonės išlaidas darbo vietai, į kurią įdarbinamas tikslinei grupei priklausantis asmuo, įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti. Iš bylos duomenų matyti, jog automobilis buvo įsigytas ir darbo sutartis su neįgaliu asmeniu buvo sudaryta (tai nurodyta ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje), t. y. ši subsidija buvo panaudota pagal paskirtį, tačiau, nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas išplečia Socialinių įmonių įstatymo, minėto aprašo ir BK 206 straipsnio 1 dalies dispozicijos taikymą automobilio naudojimo tvarką tapatindamas su subsidijos darbo vietai įsteigti panaudojimu, pažymėdamas, jog įmonėje įdarbinta R. Š. vairavo ne tą automobilį, kuris buvo įsigytas valstybės suteiktos pagalbos lėšomis, taip pat dirbo darbus, kurie nėra susiję su tomis pareigomis, dėl kurių buvo sulygta pagal sudarytą darbo sutartį. Pažymėtina, kad nei įstatymas, nei 2009 m. birželio 22 d. sudaryta subsidijos išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos sutartis tarp R. L. įmonės ir (duomenys neskelbtini) darbo biržos subsidijos darbo vietai įsteigti nesieja su tolesniu įgyto ilgalaikio turto (šiuo atveju automobilio) panaudojimu, todėl nėra BK 206 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo objektyviosios pusės požymių. Be to, subsidijos darbo vietai įsteigti panaudojimą ne pagal paskirtį apeliacinės instancijos teismas sieja su aplinkybėmis, nepriklausančiomis nuo kasatorės valios (R. Š. įsigyto automobilio negalėjo vairuoti, nes nemoka vairuoti automobilio su automatine pavarų dėže, o darbuotojų atranką į jau įsteigtą darbo vietą atliko (duomenys neskelbtini) darbo biržos specialistai), kas prieštarauja baudžiamosios teisės paskirčiai ir suponuoja netinkamą įstatymo aiškinimą. Priimdamas skundžiamą nuosprendį apeliacinės instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad net ir esant realiems sutarties vykdymo pažeidimams dėl subsidijų, išmokėtų pagal Socialinių įmonių įstatyme nustatytą tvarką, byla nėra spręstina baudžiamąja tvarka, nes norminiai aktai nustato ikiteisminę pažeidimų nagrinėjimo tvarką (socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. A1-261 patvirtinto aprašo 90 punktas, Socialinių įmonių įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 5 dalis). Šia tvarka atlikti R. L. įmonės patikrinimai jokių pažeidimų nenustatė, pretenzijos dėl sutarties pažeidimo ar subsidijos grąžinimo nepareikštos. Nepaisant nustatytos ikiteisminio tyrimo tvarkos, buvo iš karto pradėtas ikiteisminis tyrimas, ignoruojant minėtų aprašų procedūrinius reikalavimus, nebandant ginčų spręsti derybomis, nesuteikiant termino trūkumams pašalinti (jei tokie būtų nustatyti), nereikalaujant grąžinti subsidijas. Sutarčių tinkamo ar netinkamo vykdymo, palūkanų priteisimo klausimai priklauso civilinės teisės sričiai, tad šiuo konkrečiu atveju buvo nepagrįstai kriminalizuoti civiliniai santykiai ir pažeistas kraštutinės priemonės (ultima ratio) principas bei nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-7-85/2013). Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad darbo biržos atliekamų patikrinimų objektas ir jai pateikti duomenys nesudarė prielaidų nustatyti, jog vairuotojo ekspeditoriaus darbo funkcijoms atlikti įdarbintas asmuo šių funkcijų realiai neatliko ir subsidijos lėšos buvo panaudotos ne pagal paskirtį, yra alogiška, prieštaringa ir nepagrįsta. Visų pirma, darbo birža privalėjo kontroliuoti ir tikrinti, kaip naudojamos subsidijos lėšos, todėl teismo išvada prieštarauja įstatymams ir kartu įteisina darbo biržos savo tiesioginių funkcijų nevykdymą. Antra, jei tikrinimu nebuvo siekiama patikrinti gautų lėšų panaudojimo teisėtumo ir teisingumo, negalėjo būti ir iškeliamas toks tikslas (toks tikslo ir tiriamo objekto nesuderinamumas yra neįmanomas). Trečia, jei atliktų patikrinimų tikslas nebuvo nustatyti lėšų panaudojimo tikslingumo, bet sudarė prielaidas pasiekti iškeltą tikslą – nustatyti, ar gautos lėšos panaudotos tikslingai, nebuvo pagrindo pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir to, kad individualios įmonės įsigytas automobilis buvo naudojamas įmonėje ir netapo savininkės (kasatorės) asmenine nuosavybe, taip pat to, kad žiemą R. Š. savo funkcijų nevykdė, jos darbą už ją neatlygintinai atliko kasatorės sutuoktinis J. L., o tai, kad darbo santykiai su ja nebuvo nutraukti, kaip tik parodo, kad R. L. individuali įmonė, būdama valstybės vykdomos socialinės politikos dalyvė, sąžiningai vykdė savo įsipareigojimą – įdarbino neįgaliąją R. Š., stengėsi sudaryti galimybes jai jaustis naudingai ir darbingai.

8.4.                      Apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai subsidiją darbo vietai įsteigti tapatindamas su įsigyto ilgalaikio turto panaudojimu, kasatorės kaltę dėl nusikaltimo, nurodyto BK 206 straipsnio 1 dalyje, grindžia tuo, jog buvo nesilaikyta Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų buhalterinėje apskaitoje nefiksuojant automobilio kuro apskaitos. Pažymėtina, kad patiriamos kuro sąnaudos turi būti apskaitomos tik tuo atveju, jei jos atskaitomos iš įmonės pajamų. Duomenų apie kuro sąnaudų atskaitymą iš kasatorės individualios įmonės pajamų byloje nėra. Be to, ši teismo išvada prieštarauja ir Socialinių įmonių įstatymo 18 straipsnio nuostatoms, nes kuro apskaita socialinėje įmonėje privaloma, jei būtų prašoma subsidijos transporto išlaidoms. Dėl tokios subsidijos kasatorė nesikreipė ir jos negavo. Be to, aplinkybė, kad kuras buvo pilamas iš įmonės savininko lėšų, nereiškia, kad automobilis nebuvo naudojamas įmonės reikmėms, juolab kad teismo nustatyta, kad automobiliu buvo vežami maisto produktai, reikalingi kavinės darbui. 

8.5.                      R. L. įmonė 2009 m. gruodžio 7 d. (duomenys neskelbtini) darbo biržai pateikė pasiūlymą dėl ESF projekto „Laikinieji darbai“ įgyvendinimo. Dėl to buvo pasirašyta Viešųjų darbų įgyvendinimo ir finansavimo sutartis Nr. 41. Tačiau priimdamas skundžiamą nuosprendį apeliacinės instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad iš ESF projekto „Laikinieji darbai“ vykdytojai Lietuvos darbo biržai išmokėta 28 941 614,32 Lt, iš jų ES – 24 600 372,17 Lt (apie 85 procentus), o R. L. – 15 procentų. ESF projektas „Laikinieji darbai“ 2012 m. sausio 31 d. baigtas, t. y sėkmingai įgyvendintas. Europos socialinio fondo agentūra kaip ESF dotacijų valdytoja ir įgyvendinančioji institucija Lietuvoje pažeidimų nenustatė ir neužregistravo, poveikio priemonės nebuvo pritaikytos. Europos Komisijos patvirtintose ataskaitose taip pat pažeidimų nenustatyta. Vien tik iš to, jog apie 85 procentų lėšų pripažinta panaudotomis tinkamai, darytina išvada, kad lėšos panaudotos tinkamai ir pagal paskirtį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais ne tik nesutiko ir taip nepagrįstai pripažino darbo biržą jai nepriklausančių lėšų savininke, bet ir kvestionavo tarptautinius Lietuvos Respublikos susitarimus ir nustatytą ES lėšų panaudojimo ir panaudojimo kontrolės tvarką (Lietuvos darbo biržos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. V-444 patvirtintas aprašas; 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006; 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1081/2006; 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1080/2006; Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1998/2006 dėl Sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis pagalbai, kurių pagrindu buvo priimti Lietuvos Respublikos teisės aktai). Iš nurodytų Europos Sąjungos finansinius išteklius reguliuojančių teisės aktų išplaukia, kad Europos Komisija laikosi pozicijos, kad pažeidimai dėl mažiau nei 10 000 eurų yra menkaverčiai, kad Lietuvos Respublikos finansų ministerija, atlikdama vadovaujančiosios, tvirtinančiosios ir mokėjimus atliekančiosios institucijos funkcijas, turi būti informuota apie nustatytus galimai netinkamai panaudotų lėšų atvejus, kad pastarosios lėšos privalo būti grąžintos į Europos Sąjungos biudžetą, o Lietuvos Respublika neturi juridinio pagrindo netinkamai panaudotas Europos socialinio fondo lėšas priskirti Lietuvos Respublikos ar darbo biržos biudžetui. Šių aplinkybių ignoravimas lėmė netinkamą BK 206 straipsnio taikymą.

8.6.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai interpretavo viešųjų darbų sąvoką ir jų atlikimo priskyrimą tikslinėms grupėms bei subsidijos gavimą, tai lėmė netinkamą BK 206 straipsnio taikymą. Socialinių įmonių įstatymo 14–19 punktuose (redakcija tariamos nusikalstamos veikos padarymo dieną) nurodyta, kokioms priemonėms teikiama valstybės pagalba. Viešieji darbai į pagalbą socialinių įmonių tikslinėms grupėms priklausantiems asmenims nepatenka. Užimtumo rėmimo įstatymo 28 straipsnyje aiškiai išdėstyta, kas yra viešieji darbai, kas juose gali dalyvauti ir kas gali juos vykdyti. Be to, šiame įstatyme bei viešųjų darbų atlikimo tvarkos apraše nieko nekalbama apie pateisinamuosius dokumentus (darbų įvykdymo aktus, medžiagų įsigijimo bei nurašymo aktus ir pan.). Todėl viešuosius darbus projekte dirbo ne tikslinėms grupėms priklausantys asmenys pagal Socialinių įmonių įstatymą, o pagal Užimtumo rėmimo įstatymą nurodyti asmenys. Be to, Užimtumo rėmimo įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad ieškantys darbo asmenys vienu metu gali dalyvauti tik vienoje remiamojo įdarbinimo priemonėje. Tai reiškia, kad jei tie asmenys būtų priklausę tikslinėms grupėms pagal Socialinių įmonių įstatymą, jie negalėtų dalyvauti kitoje priemonėje. Kadangi ekonominės krizės laikotarpiu įmonėms, patiriančioms ekonominių sunkumų, buvo suteikta galimybė pasinaudoti ESF projektu „Laikinieji darbai“, todėl šios įmonės darbuotojams buvo suteikta teisė dalyvauti ESF projekte ir dirbti viešuosius darbus pusę metų, kaip ir buvo nurodyta projekte.

8.7.                      Subsidija darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms, gauta Socialinių įmonių įstatymo 13 straipsnio l dalies 1 punkto pagrindu, yra skirta kompensuoti socialinei įmonei papildomoms išlaidoms, susijusioms su tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų darbinių įgūdžių stoka, jų mažesniu darbo našumu ar ribotu darbingumu. Tai savotiška kompensacija įmonei už tai, kad tikslinei grupei priklausantis ir įmonėje įdarbintas asmuo gauna įprastą darbo užmokestį, tačiau dėl savo neįgalumo ar prarasto darbingumo atlieka mažiau darbų nei įprastai tokias pareigas einantis darbuotojas. Atsižvelgiant į tai, kad ši subsidija skiriama įmonei, o ne darbuotojui, šios subsidijos gavimas ir panaudojimas nesietinas su darbuotojui darbo užmokesčio išmokėjimo tvarka, todėl apeliacinės instancijos teismo išvados dėl kasatorės kaltės panaudojus šią subsidiją ne pagal paskirtį prieštarauja minėto įstatymo nuostatoms ir yra nepagrįstos, o R. L. veiksmuose nėra nusikaltimo, nurodyto BK 206 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių.

8.8.                      Nesutinkant su nuteisimu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį pažymėtina, kad pagal kaltinamąjį aktą R. L. kaltinama tuo, jog darbo užmokesčio žiniaraščiuose nurodė tikrovės neatitinkančius rekvizitus, t. y. darbų užmokesčio kai kuriuose žiniaraščiuose buvę parašai nepriklausė R. M. ir V. D., o iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad kasatorė darbo biržai pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie darbo užmokestį, t. y. nurodė neteisingus skaičius, ir tokiu būdu nepagrįstai gavo didesnę kompensaciją (subsidiją). Toks kaltinimo suabstraktinimas lėmė neteisingą baudžiamojo įstatymo taikymą ir nepagrįsto bei neteisėto nuosprendžio priėmimą. Pažymėtina, kad aplinkybė dėl pinigų išmokėjimo R. M. ir V. D., t. y. ar kasatorė sumokėjo visą joms priklausantį atlyginimą, ar tik dalį, neturi jokios įtakos subsidijos apskaičiavimui ir apmokėjimui. Pagal Socialinių įmonių įstatymą subsidijos darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms apskaičiuojama procentais nuo kiekvienam socialinėje įmonėje dirbančiam tikslinei asmenų grupei priklausančiam darbuotojui tą mėnesį apskaičiuoto visų rūšių darbo užmokesčio, bet apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad minėtoms darbuotojoms buvo nustatytas fiksuotas darbo užmokestis ir kad jo dydis nebuvo kvestionuojamas. Vadinasi, socialinei įmonei mokamos subsidijos buvo apskaičiuotos teisingai, o tai eliminuoja sukčiavimo sudėties buvimą. Kasatorė nebuvo kaltinama sukčiavimu, apgaule pasisavinus R. M. ar V. D. darbo užmokestį ar jo dalį. Atsižvelgiant į tai, kad subsidija darbo užmokesčiui socialinio draudimo įmokoms apskaičiuota teisingai, o parašo nebuvimas ar kito asmens pasirašymas savaime nepaneigia darbo sutartyje nustatyto ir apskaičiuoto atlyginimo dydžio, BK 182 straipsnis kasatorei inkriminuotas nepagrįstai. Be to, apeliacinės instancijos teismas neteisingas paskirstė kaltės naštą ir neįvertino apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų dėl juridinio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Turtas, visų pirma, buvo įgyjamas juridiniam asmeniui (įmonei), todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 182 straipsnio 1 dalį traukti vien tik fizinį asmenį. Toks neteisingas kaltės naštos paskirstymas lėmė ir kaltinamojo akto trūkumus, kurie teismų nebuvo vertinami, lėmė netinkamą civilinio ieškinio surašymą, nurodant civilinius atsakovus, bei nepagrįstą finansinę naštą tik fiziniams asmenims.

8.9.                      Nesutinkant su nuteisimu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nėra nurodyta, jog R. L. tyčia būtų netvarkiusi ar neregistravusi ūkinių operacijų, o tai savaime paneigia šio BK straipsnio inkriminavimą. Be to, kaip ir nurodė specialistė, jai nebuvo pateikti dokumentai, o dokumentų nepateikimas specialistei nereiškia kažkokių kasatorės veiksmų tyčinio neatlikimo. Apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės nevertino ir nesant subjektyviosios pusės požymių nepagrįstai pripažino kasatorę kalta dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos. Netinkamą įstatymo taikymą lėmė ir tai, kad, pripažindamas 2012 m. sausio 19 d. specialisto išvadą Nr. 5-3/6 tinkama, apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliaciniame skunde keliamus klausimus dėl specialisto išvados teisingumo vertinant suformuluotus klausimus specialistui ir patį tyrimo objektą. Antai skundžiamame nuosprendyje liko neįvertinta, jog ūkinės finansinės veiklos tyrimo objektu buvo padaryti liudytojų parodymai, o ne buhalterinės apskaitos dokumentai. Kitaip tariant, specialisto daromos išvados dėl įmonės ūkinės finansinės veiklos buvo grindžiami ne dokumentais, o liudytojų parodymais. Taip pat nebuvo vertinama tai, jog, vertindamas įmonės buhalterinę apskaitą, specialistas atsako į klausimus, nesusijusius su ūkine finansine veikla (pavyzdžiui, specialistės prašoma pateikti sudarytų sutarčių teisinį vertinimą (2 klausimas), jų įgyvendintinumą (1, 3, 5 klausimai), ES projektų įgyvendinimą). Atsižvelgiant į tai, tokia specialisto išvada negalėjo būti įrodymas BPK 20 straipsnio prasme. Be to, apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir tos aplinkybės, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka specialistė R. M. pakeitė parodymus, duotus pirmosios instancijos teismui dėl žalos, atsirandančios, kai kuro naudojimas nedeklaruojamas, ir kuro sąnaudų apskaitos privalomumo (2017 m. kovo 17 d. ir 2018 m. sausio 29 d. posėdžių protokolai). Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo padaryti ir kiti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, kaip antai apeliacinės instancijos teismas, įpareigojęs kaltinamuosius ir jų gynėjus pateikti klausimus galimai ekspertizei, juos iš anksto nusiuntė specialistei R. M., o posėdžio metu po pastarosios apklausos atmetė gynybos prašymus dėl ekspertizės skyrimo. Tokiu būdu kaltinimo liudytojas (išvadą pateikusi specialistė) turėjo pranašumą (laiko pasiruošti apklausai ir apgalvoti savo anksčiau duotų parodymų pakeitimą).

8.10.                      Pirmosios instancijos teismo šališkumas pasireiškė tuo, kad 2017 m. gegužės 3 d. nutartyje teismas, pratęsdamas kardomąją priemonę – suėmimą, nurodė, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad R. L. padarė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, ir taip iš anksto, dar nebaigęs nagrinėti bylos, pasisakė dėl kasatorės kaltumo. Be to, pirmosios instancijos teismas, nepaisydamas sunkios R. L. sveikatos būklės (turėtų psichinės sveikatos sutrikimų) ir ignoruodamas tai patvirtinančius medicininius dokumentus, tęsė bylos nagrinėjimą net ir esant abejonėms dėl jos gebėjimo suvokti vykstantį procesą. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino pirmosios instancijos teismo šališkumo subjektyviuoju aspektu ir nepasisakė dėl apeliaciniame skunde nurodytų teisės į gynybą pažeidimų.

8.11.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BPK 110 ir 115 straipsnių nuostatas, nes skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad civilinis ieškinys baudžiamajame procese neturi formalių reikalavimų, nors teismų praktikoje išaiškinta, kad ieškinys turi būti pareiškiamas rašytine forma, o jo turinys turi būti informatyvus ir suprantamas proceso dalyviams. Šiuo atveju buvo pažeista kasatorės teisė į gynybą, nes ieškinys nebuvo suprantamas, nebuvo žinoma, iš kur kildinamas reikalavimas ir kuo jis grindžiamas. Be to, byloje civilinį ieškinį pareiškė netinkamas ieškovas – lėšos, kurias prašo priteisti (duomenys neskelbtini) darbo birža, jai nepriklausė (ji nebuvo jų savininkė, o tik valdė patikėjimo teise), taigi (duomenys neskelbtini) darbo birža negalėjo būti civilinė ieškovė šioje byloje.

8.12.                      Kasatorei paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas buvo tęsiamas nepagrįstai, nes nebuvo aišku, ar civilinis ieškinys apskritai bus pareikštas, o procesinės prievartos priemonės negali būti taikomos neribotai. Apeliacinės instancijos teismas dėl tokio apeliacinio skundo argumento nepasisakė.

8.13.                      Pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas BK 55 straipsnio nuostatų, nemotyvuotai skyrė kasatorei terminuotą laisvės atėmimą. Tokia griežta ir neproporcinga bausmė buvo paskirta siekiant pateisinti jai paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą, o tai neatitinka bausmės skyrimo tikslų.

9.       Kasaciniu skundu nuteistoji R. R. prašo panaikinti Kretingos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. ir Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 24 d. nuosprendžius ir išteisinti ją kaip nepadariusią nusikalstamų veikų arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Kasatorė skunde nurodo:

9.1.                      Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, nes kai kurie įrodymai apskritai nebuvo vertinami, o apkaltinamieji nuosprendžiai grindžiami prielaidomis, taip pat buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 228 ir 230 straipsniai), nes privačios įstaigos vadovė (UAB „K.“ direktorė) buvo nepagrįstai prilyginta valstybės tarnautojui.

9.2.                      Byloje nenustatyta, kad kasatorės veikla būtų susijusi su viešojo intereso įgyvendinimu. UAB „K.“ teikia maitinimo paslaugas, tokia veikla nesisieja su viešojo intereso įgyvendinimu, todėl kasatorė neturėjo būti pripažinta BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektu. Pirmosios instancijos teismas visiškai neargumentavo, kokių administracinių įgalinimų turėjimas yra susijęs su viešųjų funkcijų vykdymu ir viešojo intereso užtikrinimu. Apeliacinės instancijos teismo teiginys, jog UAB „K.“ veikla buvo susijusi su neįgaliųjų užimtumo galimybių didinimu, yra deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas. Toks teismo teiginys laikytinas esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu. UAB „K.“ ir jos vadovas niekada neturėjo jokių viešųjų administracinių įgalinimų darbo rinkoje ir didinant asmenų įdarbinimo galimybes. Šis ūkio subjektas įvykdė kompetentingos valstybės institucijos pavedimus ir (ar) nurodymus. Kokių nors savarankiškų, į išorę nukreiptų administracinių įgaliojimų UAB „K.“ niekada neturėjo ir neturi. Teismai nevertino aplinkybės, kad asmenys pagal darbo biržos siuntimą buvo įdarbinti ir dirbo nustatytą laiką, jiems įdarbinti reikalinga įranga buvo įsigyta ir naudojama pagal paskirtį, tačiau įdarbinimo tvarką, terminus ir kitas esmines aplinkybes nustatė ne UAB „K.“.

9.3.                      Kasatorei pareikštas kaltinimas iš esmės paremtas specialisto išvada Nr. 5-3/90, kurioje esančių prieštaravimų nepavyko pašalinti net ir apklausus specialistę R. M. teisme. Be to, ši specialisto išvada surašyta 2012 m. spalio 26 d., o kaltinamasis aktas surašytas 2014 m. balandžio 3 d., todėl akivaizdu, jog specialistė nedisponavo visa bylos medžiaga. Išvadoje Nr. 5-3/90 ir kaltinamajame akte nurodyti tyrimo ir galimai padarytų veikų laikotarpiai nesutampa. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad specialisto išvada Nr. 5-3/90 parengta vadovaujantis Ūkinės finansinės veiklos tyrimų nuostatais, patvirtintais 2010 m. rugpjūčio 12 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. V-73, kuris buvo pakeistas 2013 m. gruodžio 13 d. (įsakymu Nr. V-288), t. y. iki kaltinamojo akto surašymo. Taigi dalis ikiteisminio tyrimo medžiagos, galinčios vienaip ar kitaip paveikti UAB „K.“ ūkinės finansinės veiklos vertinimą, buvo tiriama ir analizuojama vadovaujantis norminiu aktu, kuris nustojo galioti dar iki kaltinamojo akto surašymo. Išvadoje Nr. 5-3/90 dėl UAB „K.“ ūkinės finansinės veiklos nurodoma, jog negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir jų struktūros, tačiau specialistui net nebuvo užduodami klausimai ta apimtimi, kiek tai susiję su galimybe norminių aktų nustatyta tvarka atkurti reikiamus duomenis. Apklausiama apeliacinės instancijos teisme specialistė R. M. keitė savo parodymus, bet nesugebėjo pagrįsti savo išvados teiginių, kodėl, jos teigimu, UAB „K.“ neįvykdė susitarimo su darbo birža, asmenų neįdarbino, nors byloje surinkti dokumentai kategoriškai paneigia specialistės išvadas.

9.4.                      Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, lėmę rungimosi ir teisės į gynybą principų pažeidimą, kaip antai teismas įpareigojo kaltinamuosius ir jų gynėjus pateikti klausimus galimai buhalterinei ekspertizei, šiuos klausimus iš anksto nusiuntė specialistei R. M., o posėdžio metu po jos apklausos atmetė gynybos prašymus dėl ekspertizės skyrimo. Taip kaltinimo liudytojas (išvadą pateikusi specialistė) turėjo pranašumą (laiko pasiruošti apklausai ir apgalvoti savo anksčiau duotų parodymų pakeitimą).

9.5.                      Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 2 dalį ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais. UAB „K.“ veikla (ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai) yra susijusi su kitų įmonių (rangovai, tiekėjai). Toks tyrimo atlikimas iš esmės lėmė, jog kasatorei be pagrindo buvo inkriminuota veika, nurodyta BK 222 straipsnio l dalyje. Siekiant objektyviai ištirti šias aplinkybes teismo buvo prašoma skirti buhalterinę ekspertizę, tačiau teismai tokius prašymus atmetė.

9.6.                      Nurodomoje specialisto išvadoje yra daug teiginių, kurie prieštarauja kitai bylos medžiagai. Pavyzdžiui, joje teigiama apie neįsteigtas darbo vietas ir atitinkamai neįgyvendintą sutartį, tačiau byloje yra duomenų apie sutarties įgyvendinimą bei konkrečius dirbusius asmenis. Kai kurie dokumentai nepripažinti buhalterinės apskaitos dokumentais dėl formalių priežasčių (todėl, kad nepatvirtinti UAB „K.“ antspaudu), o tai prieštarauja buhalterinę apskaitą reglamentuojantiems norminiams aktams.

9.7.                      Nepaisant teisme išaiškėjusių prieštaravimų, esančių specialisto išvadoje Nr. 5-3/90, į nuosprendį vis tiek buvo perkelti net iš esmės paneigti kaltinamojo akto ir specialisto išvados teiginiai. Nuosprendyje be pagrindo teigiama, kad kasatorė pateikė netikrą dokumentą – 2009 m. kovo 10 d. paraišką Nr. I gauti subsidiją darbo vietai steigti, nors subsidijos neketino panaudoti paraiškoje nurodytiems tikslams. Tokius nuosprendžio teiginius paneigia byloje surinkti įrodymai – asmenys, kurie dirbo naujai sukurtose darbo vietose, buvo apklausti teisme ir nurodė visas su darbine veikla susijusias aplinkybes, tačiau šių įrodymų teismas nevertino. Teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nevertino aplinkybės, kad darbo vietos buvo įsteigtos ir išlaikytos privalomą laikotarpį, t. y. projektas, kuriam vykdyti buvo gauta subsidija, įvykdytas tinkamai. Pažymėtina, kad (duomenys neskelbtini) teritorinė darbo birža konstatavo tinkamą įvykdymą ir neinicijavo subsidijos susigrąžinimo (visiškai ar iš dalies), kas buvo nurodyta, jei subsidija būtų naudojama netinkamai ar nustatytą laiką būtų neišlaikytos darbo vietos.

9.8.                      Nuosprendyje nurodoma, jog kasatorės kaltė įrodyta ir liudytojų parodymais, tačiau (nuosprendžio 54 lapas) paminėti įrodymai, neva patvirtinantys kasatorės ir S. S. kaltę, išdėstyti kartu su duomenimis, visai nesusijusiais su ja ir UAB „K.“. Taip padaryta specialiai, kadangi iš esmės nevertintos liudytojų parodymų detalės, kurios rodo, jog UAB „K.“ buvo sukurtos darbo vietos bei tinkamai vykdomos su tuo susijusios prievolės. Tai iš esmės riboja gynybos galimybes, kadangi tenka gintis (atsikirtinėti) nuo visai su UAB „K.“ nesusijusių įrodymų.

9.9.                      Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, kad kasatorė subsidiją panaudojo UAB „K.“ ūkinėje komercinėje veikloje ne pagal paskirtį. Kaip įrodymai, neva patvirtinantys lėšų panaudojimą ne pagal paskirtį, pateikiami duomenys apie UAB „K.“ ūkinę finansinę veiklą, mokėjimus tiekėjams ir net mokėjimus už banko paslaugas, visiškai neatsižvelgiant į tai, kad UAB „K.“ disponavo ir savo lėšomis ir šias finansines operacijas vykdė nepriklausomai nuo subsidijos gavimo.

9.10.                      Nuosprendyje nurodoma, kad nusikalstama veika, susijusi su UAB „K.“, padaryta laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 10 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Toks laikotarpis nurodytas nepagrįstai. Apkaltinamojo nuosprendžio senatis turėjo būti taikyta ir veikai, nurodytai BK 228 straipsnio 2 dalyje. Teismas turėjo taikyti BK 95 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl visų kasatorei inkriminuotų nusikalstamų veikų.

10.       Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras D. Stankevičius atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistųjų R. L., R. R. ir S. S. kasacinius skundus atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:

10.1.                      Kasatorės R. L. kasacinio skundo argumentai dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 228 straipsnio 1 dalis) ir civilinių santykių kriminalizavimo yra nepagrįsti, todėl atmestini. R. L. įmonės nuostatuose nurodytas įmonės tikslas neapsiriboja vien tik ūkinės komercinės veiklos vykdymu ir pelno siekimu, bet ir tikslinėms grupėms priklausančių asmenų įdarbinimu, jų darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimu bei socialine integracija. Nustatyta, kad pasinaudojant valstybės pagalba, nesilaikant sutartimis prisiimtų įsipareigojimų, nesilaikant Socialinių įmonių įstatyme nustatytų reikalavimų, buvo pažeistas viešasis interesas. Taigi R. L. kaip įmonės savininkė pagrįstai buvo prilyginta valstybės tarnautojui (BK 230 straipsnio 3 dalis).

10.2.                      Nesutiktina ir su kasatorės R. L. teiginiais dėl netinkamo BK 206 straipsnio 1 dalies taikymo. R. L. įmonė 2009 m. birželio 16 d. pateikė paraišką gauti subsidiją darbo vietoms steigti ir joje aiškiai nurodė, kokiems tikslams bus naudojamos subsidijos, bei apibrėžė vairuotojo ekspeditoriaus funkcijas. Naudojant subsidijos lėšas buvo įsigytas automobilis, skirtas vairuotojui ekspeditoriui, o šiam darbui buvo priimta R. Š., tačiau priimta darbuotoja dirbo darbus, kurie nebuvo sulygti darbo sutartimi, t. y. dirbo virtuvėje, padėjo gaminti maistą ir, esant geroms oro sąlygoms, vežė maistą kitu R. L. įmonės automobiliu. Tai, kad buvo įvykdyti keli sutartyje nurodyti įsipareigojimai (įsigytas automobilis bei įdarbintas darbuotojas), negali būti vertinama kaip subsidijų lėšų tinkamas panaudojimas, atsižvelgiant į tai, kad kiti šalių įsipareigojimai įvykdyti nebuvo.

10.3.                      Galima sutikti su kasatorės teiginiu, kad pažeidimai, susiję su subsidijų panaudojimu ne pagal paskirtį, įprastai sprendžiami ne baudžiamojo proceso tvarka, tačiau šiuo atveju kasatorė, netinkamai panaudodama gautas subsidijas, padarė ir kitas nusikalstamas veikas.

10.4.                      Kasatorės R. L. teiginiai dėl subsidijos, gautos iš ESF lėšų pagal projektą „Laikinieji darbai“, taip pat nepagrįsti. ESF projekto sėkmingumas nereiškia, kad R. L. įmonė įgyvendino pagal šį projektą sudarytos Viešųjų darbų įgyvendinimo ir finansavimo sutarties Nr. 41 sąlygas ir tikslus. R. L. įmonė sutarties sąlygų ir tikslų neįgyvendino, tačiau tai savaime nelemia paties ESF projekto „Laikinieji darbai“ sėkmingumo. Darbo birža negalėjo nustatyti ar žinoti apie R. L. daromus pažeidimus, kadangi nebuvo atliekami patikrinimai, už kurių atlikimą buvo atsakingas S. S..

10.5.                      Nėra aiškus kasatorės teiginys, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pripažino ją kalta dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, dėl R. L. įmonės pateiktų tikrovės neatitinkančių duomenų apie R. M. priskaičiuotą darbo užmokestį ir valstybinio socialinio draudimo įmokų, nes kaltinamajame akte buvo nurodyta, jog dokumentuose buvo nurodyti tikrovės neatitinkantys rekvizitai. Pažymėtina, kad kaltinime yra nurodytos abi minėtos aplinkybės. Kasatorė buvo kaltinama tuo, kad ji, laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. darbo užmokesčio žiniaraščiais ir kasos išlaidų orderiais pagrindusi 8568,36 Lt daugiau priskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio R. M. ir V. D. bei pateikusi (duomenys neskelbtini) teritorinei darbo biržai didelį kiekį tikrovės neatitinkančių duomenų apie šioms darbuotojoms priskaičiuotą darbo užmokestį ir valstybinio socialinio draudimo įmokas, neteisėtai iš (duomenys neskelbtini) teritorinės darbo biržos gavo 6556,86 Lt dalinės kompensacijos. Tai, kad R. L. buvo kaltinama ir nuteista nurodant aplinkybę, jog dokumentuose buvo nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, nepaneigia nusikalstamos veikos, nustatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad specialisto išvada bei kiti bylos duomenys patvirtina, jog R. L. įmonė pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie R. M. priskaičiuotą darbo užmokestį ir valstybinio socialinio draudimo įmokas, pagrindė 5283,79 Lt, o V. D. atveju – 1270,07 Lt didesnę dalinę kompensaciją.

10.6.                      Atsakant į kasacinio skundo argumentą, kad specialistei nebuvo pateikti visi dokumentai, todėl išvada negali patvirtinti, kad apskaita buvo tvarkyta netinkamai, pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas visapusiškai įvertino specialisto išvadą ir nurodė, kad išvada išsami, kokybiška ir pakankama bylai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti. Tai, kad R. L. nesutinka su specialisto išvada, nesudaro pagrindo teigti, kad ji buvo surašyta nesilaikant norminių aktų reikalavimų, o specialistės parodymai neatitiko bylos duomenų.

10.7.                      Su kasatorės argumentais dėl teismo šališkumo negalima sutikti. Tai, kad R. L. nesutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis bei teismo prašymų išsprendimu ne kasatorės naudai, nesietina su teismo šališkumu.

10.8.                      R. L. taip pat nesutinka su civilinio ieškinio turiniu, teigia, kad jį pareiškė netinkamas civilinis ieškovas. Teritorinė darbo birža disponavo asignavimų valdytojo lėšomis, jas paskyrė ūkio subjektams, todėl nagrinėjamoje byloje (duomenys neskelbtini) teritorinė darbo birža yra tinkama civilinė ieškovė.

10.9.                      Kasatorė R. L. nesutinka su paskirta bausme ir nurodo, kad teismai nemotyvavo, kodėl skiriama bausmė yra laisvės atėmimas, nors pagal BK 55 straipsnį privalėjo tai padaryti. Galima sutikti, kad pirmosios instancijos teismas ne itin išsamiai pagrindė laisvės atėmimo bausmės skyrimą R. L., tačiau apeliacinės instancijos teismas šį klausimą išnagrinėjo plačiai ir nurodė, kad laisvės atėmimo bausmė buvo paskirta atsižvelgus į nuteistosios padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus bei tikslus, įvertinus nuteistosios asmenybę. R. L. savo veiksmais padarė didelę neturtinę ir turtinę žalą valstybei, buvo pasinaudota valstybės teikiama parama, panaudojant žmones kaip priemones asmeniniams interesams tenkinti ir pažeidžiant viešąjį interesą. R. L. kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų nepripažino. Jos atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Šių bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių visuma patvirtina, jog laisvės atėmimo bausmė yra adekvati ir teisinga.

10.10.                      Nepritartina kasatorės R. R. teiginiams, kad teismai nemotyvavo, kodėl ji, būdama privačios įstaigos vadovė, yra prilyginta valstybės tarnautojui. Šiuo atveju ūkio subjekto veikla buvo susijusi su viešojo intereso užtikrinimu, kuris reiškiasi ne maitinimo paslaugų teikimu, bet neįgaliųjų užimtumo galimybės didinimu. Atsižvelgiant į tai, R. R., kaip bendrovės direktorė, gali būti laikoma valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu. R. R. vadovaujamai bendrovei parama buvo skirta tam, kad ji įsteigtų naujas darbo vietas neįgaliems asmenims siekiant užtikrinti viešąjį interesą – padidinti neįgalumą turinčių asmenų užimtumo galimybes. Nesilaikydama darbo vietų steigimo sutarties sąlygų bendrovės direktorė pažeidė ne vien sutarties sąlygas, bet ir viešosios teisės normas, kurių tinkamas laikymasis yra viešasis interesas.

10.11.                      Kasatorės R. R. argumentai, kad specialistė nedisponavo visa baudžiamosios bylos medžiaga, nes išvada buvo atlikta 2012 metais, o kaltinamasis aktas surašytas 2014 metais, nepagrįsti. Tai, kad specialisto išvada buvo surašyta anksčiau, nei buvo surašytas kaltinamasis aktas, neturi jokios įtakos išvados teisingumui, nes buvo tiriamas laikotarpis nuo 2009 m. kovo 10 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Specialistei surašant išvadą buvo pateikti visi minėto laikotarpio dokumentai, kurie būtini išvadai pateikti.

10.12.                      Kasatorė R. R. teigia, kad dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, baudžiamoji byla jai turėjo būti nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, jog R. R. baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas padarė laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 10 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Nors kasatorė su tuo nesutinka, tačiau nenurodo, koks laikotarpis turėtų būti nustatytas, ir nepateikia daugiau jokių argumentų, todėl nėra pagrindo keisti kaltinimo bei teismų nustatytų aplinkybių. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas skaičiuojamas nuo momento, kai veika nutrūko, todėl nėra pagrindo teigti, kad šis terminas, priimant apkaltinamąjį teismo nuosprendį, buvo suėjęs.

10.13.                      Kasatorius S. S. nurodo, kad teismai netinkamai konstatavo, kam ir kieno veiksmais yra padaryta žala. Pažymėtina, kad teritorinė darbo birža buvo atsakinga už paramos darbo vietoms steigti priemonės įgyvendinimą, disponavo asignavimų valdytojo lėšomis ir paskyrė subsidijas ūkio subjektams, kurie gavo subsidiją neturėdami tam jokio pagrindo. Ūkio subjektai nepagrįstai gavo valstybės lėšas iš (duomenys neskelbtini) teritorinės darbo biržos, todėl turtinė žala padaryta valstybei. Taigi teismai nustatė, kokiam subjektui buvo padaryta žala, bei tinkamai pagrindė, kad tai buvo padaryta S. S. neteisėtais veiksmais. (duomenys neskelbtini) teritorinė darbo birža buvo pripažinta tinkama civiline ieškove byloje.

10.14.                      Kasatorius taip pat nurodo, kad jis nepagrįstai buvo sekamas, daugiau kaip pusantrų metų buvo klausomasi jo pokalbių, nors jam jokie įtarimai nebuvo pareikšti, be to, nebuvo nustatyta, kieno balsai užfiksuoti garso įrašuose. Operatyviniai veiksmai prieš S. S. buvo sankcionuoti ir pratęsti Klaipėdos apygardos teismo pirmininko, esant pagrindui manyti apie galimas S. S. nusikalstamas veikas, nurodytas BK 225 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pripažino, kad operatyvinių veiksmų taikymas ir pratęsimas ilgesnį laikotarpį nagrinėjamoje byloje buvo pateisinamas. S. S., kaip valstybės tarnautojas, kurio paskirtis užtikrinti viešojo intereso įgyvendinimą, kuris privalo savo veikloje vadovautis visuomenės interesais, valstybės tarnybą naudojo nusikalstamoms veikoms daryti ir dėl to padarė didelę žalą valstybei tiek turtinės žalos, tiek neturtinės žalos išraiška. Jo veiksmų schema buvo sunkiai pastebima, ypač kai už dokumentų, kurie yra susiję su valstybės skiriamų subsidijų lėšomis, kontrolę atsakingas buvo paskirtas vienas žmogus (S. S.), kuris gebėjo savo veikloje nesivadovauti visuomenės interesais ir tokią situaciją panaudojo nusikalstamoms veikoms daryti. Tik taikant operatyvinius veiksmus tam tikrą laiko tarpą buvo galima nustatyti nusikalstamos veikos požymius ir pradėti dėl to ikiteisminį tyrimą. Teismai, priimtuose nuosprendžiuose išsamiai išanalizavę operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuotas aplinkybes, įvertinę duomenų visumą, pagrįstai pripažino, kad garso įrašuose užfiksuoti balsai priklauso S. S. ir R. L.. Fonoskopinės ekspertizės paskyrimas šiuo atveju nebuvo būtinas, kadangi esamus balsų savininkus patvirtino kitos nustatytos aplinkybės, todėl šis veiksmas būtų buvęs perteklinis.

10.15.                      S. S. atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino Europos Komisijos reglamento Nr. 1828/2006 36 straipsnyje nustatytos 10 000 Eur ribos tarp civilinės ir baudžiamosios atsakomybės. Nurodytas straipsnis nesusijęs su civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atskyrimu ir reglamentuoja tik informacijos Europos Komisijai perdavimą, kai tai susiję su atitinkamais pažeidimais. Įvertinus šį reglamentavimą, nėra jokio pagrindo teigti, kad jei pažeidimas susijęs su subsidija, mažesne nei 10 000 Eur, asmuo atsako pagal civilinę teisę.

10.16.                      Kasatorius prieštarauja, jog teismas nesuteikė galimybės jam duoti parodymus po visų liudytojų apklausų. Susipažinus su baudžiamosios bylos duomenimis matyti, kad teisiamojo posėdžio metu, teisėjai paklausus dėl įrodymų tyrimo tvarkos, S. S. pareiškė nenorą duoti parodymų. Teisėja nutarė pradėti įrodymų tyrimą nuo liudytojų apklausos. BPK nėra nustatyta parodymų davimo tvarka. Teismas turi nuspręsti, kaip vyks procesas, kad nebūtų nepateisinamų delsimų. Tai, kad kasatorius neturėjo aiškios pozicijos dėl parodymų davimo, ir tai, kad likę kaltinamieji davė parodymus po liudytojų apklausų, patvirtina, kad teismas elgėsi tinkamai ir teisės aktų pažeidimų, apribojant kaltinamojo teises, nepadarė.

10.17.                      Taip pat nesutinkama su kasatoriaus teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 290 straipsnio 1 dalies nuostatų reikalavimus. 2017 m. vasario 28 d. teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad teisėja, paskelbusi baudžiamosios bylos dokumentus, pasiūlė pagarsinti byloje esančias specialisto išvadas. Su tokiu teisėjos pasiūlymu šalys sutiko. Teismas suteikė galimybę proceso dalyviams reikšti prašymus dėl dokumentų paskelbimo ir apžiūrėjimo. S. S. buvo suteikta galimybė pateikti prašymus dėl išvardytų dokumentų išsamaus įvertinimo, nurodant konkrečius dokumentus, kuriuose užfiksuoti duomenys proceso dalyviui yra neaiškūs ar kelia abejonių ir yra svarbūs įrodinėjimo procese, tačiau šios teisės įgyvendinimas negali būti begalinis ir nepagrįstai vilkinantis baudžiamąjį procesą.

10.18.                      Teismas negali būti laikomas šališku ir dėl to, kad nebuvo suteiktas ilgesnis laikotarpis pasiruošti baigiamosioms kalboms. Prokurorui bei gynėjams buvo suteikta tokio paties ilgio pertrauka, taigi šalių rungimosi principas nebuvo pažeistas. Be to, BPK nereglamentuoja pasirengimo baigiamajai kalbai laiko. Šalys galėjo suvokti, kad bylos nagrinėjimas yra baigiamas, kadangi visi būtini procesiniai veiksmai jau buvo atlikti, todėl turėjo pagrindą manyti, kad prasidės baigiamųjų kalbų klausymas. Tai, kad šalys nebuvo pasiruošusios šiai teisiamojo posėdžio stadijai, negali būti priežastis atidėti baudžiamosios bylos nagrinėjimą.

10.19.                      Netinkamą kaltinamojo akto surašymą kasatorius grindžia subjektyvia nuomone, nepateikdamas jokių duomenų, kurie pagrįstų galimus pažeidimus. Tai, kad teismas netenkino kasatoriaus prašymo ir kaltinamojo akto negrąžino prokurorui, nepatvirtina nei teismo šališkumo, nei to, kad kaltinamasis aktas neatitiko įstatymo reikalavimų, todėl šis S. S. teiginys taip pat yra nepagrįstas.

11.       Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento direktorė D. J. atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistųjų R. L., R. R. ir S. S. kasacinius skundus atmesti. Civilinės ieškovės atstovė atsiliepime nurodo:

11.1.                      Civilinė ieškovė nesutinka su nuteistųjų kasacinių skundų dalimis dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir nuteistųjų pareigos atlyginti padarytą žalą.

11.2.                      Nesutiktina su kasatorės R. R. teiginiais jog projektas, kuriam buvo skirtos subsidijos lėšos, įgyvendintas tinkamai, o tai patvirtina aplinkybė, kad Užimtumo tarnyba neinicijavo subsidijos susigrąžinimo. UAB „K.“ gavo subsidijos lėšas jos vadovei R. R. naudojant apgaulę, jas panaudojo ne pagal paskirtį, todėl ne pagal paskirtį gautas subsidijos lėšas turėjo grąžinti, tačiau aplinkybės, kad UAB „K.“ naudoja lėšas ne pagal paskirtį, Užimtumo tarnyba neturėjo galimybių nustatyti ar apie jas laiku sužinoti dėl neteisėtų kito nuteistojo S. S. veiksmų, kuris būdamas atsakingas už tinkamą ir teisėtą 2009 m. kovo 30 d. Darbo vietų steigimo sutarties Nr. D15-1 įgyvendinimą, sudarė sąlygas R. R. daryti nusikaltimus, nuslėpė nuo civilinės ieškovės faktus apie sutarties pažeidimus, apie pateiktus netikrus dokumentus, kurių pagrindu apskritai negalėjo būti išmokėta subsidija. Tokiu būdu buvo užkirstas kelias civilinei ieškovei laiku imtis veiksmų be teisėto pagrindo išmokėtoms subsidijos lėšoms susigrąžinti. Dėl šių priežasčių civilinė ieškovė įgijo teisę reikalauti atlyginti nuteistųjų kaltais veiksmais padarytą žalą, kuri yra neteisėtai išmokėtų subsidijų dydžio.

11.3.                      Nepagrįsti ir nuteistojo S. S. kasacinio skundo teiginiai, jog veikoje, susijusioje su UAB „M.“, žala atsirado dėl pačios civilinės ieškovės kaltės, pastarajai laiku nesikreipus į teismą, be to, įrenginių apdraudimo faktas neturėjo jokios įtakos žalos atsiradimui, nes bet kokiu atveju draudimo išmoką būtų gavusi UAB „M.“, o ne Užimtumo tarnyba. Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo 13.6 papunktyje buvo nustatyta, jog subsidijos gavėjas privalo apdrausti ilgalaikį materialųjį turtą, kuriam įsigyti, steigiant darbo vietą ar ją pritaikant, buvo naudota subsidija, maksimaliu turto atkuriamosios vertės draudimu nuo visų galimų rizikos atvejų, nuo kurių draudžia subsidijos gavėjo pasirinkta draudimo bendrovė, ne mažiau kaip trejus metus nuo turto įsigijimo, kiekvienais metais pateikdamas ieškovei draudimą įrodančius dokumentus. UAB „M.“ direktorius P. P. 2009 m. rugsėjo 11 d. pranešime apie sutarties sąlygų įgyvendinimą informavo civilinę ieškovę, kad 2009 m. birželio 30 d. sutarties reikalavimus įvykdė, sukūrė naujai darbo vietai materialines ir technines sąlygas, sumontavo ir išbandė įsigytą briketavimo presą, įdarbino du civilinės ieškovės rekomenduotus asmenis ir prašė pervesti likusią subsidijos dalį. Taigi tą dieną, kai savo pranešime UAB „M.“ direktorius nurodė, jog reikalavimus įvykdė, sukūrė naujai darbo vietai materialines ir technines sąlygas, sumontavo ir išbandė įsigytą briketavimo presą, šis turtas turėjo būti apdraustas. S. S., būdamas atsakingas už darbo vietų steigimo subsidijavimo ir įdarbinimo į naujai steigiamas darbo vietas organizavimą bei tinkamą šios priemonės įgyvendinimą, nepareikalavo UAB „M.“ direktoriaus pateikti įsigyto įrenginio draudimą įrodančių dokumentų tinkamai patvirtintų kopijų, ir to nepareikalavęs suorganizavo komisijos dalyvavimą tikrinant įsteigtą darbo vietą, pasirašė Darbo vietų steigimo aktą Nr. 2, kuriame nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad įsigyta briaunų apklijavimo mašina apdrausta UAB draudimo kompanijoje „PZU Lietuva“ trims metams. Šio akto pagrindu UAB „M.“ buvo išmokėta likusi subsidijos dalis. UAB „M.“, neapdraudusi reikalaujamo apdrausti turto tam, kad gautų subsidijos lėšas, nepagrįstai gavo likusias subsidijos lėšas. Jeigu būtų nustatyta, jog tokio draudimo nėra, tai bendrovei nebūtų skirta likusi subsidijos lėšų suma. Dėl S. S. neteisėtų nusikalstamų veiksmų, kurių jam neatlikus, subsidija apskritai nebūtų buvusi išmokėta, o sutarties pažeidimus nustačius bent jau vėliau, civilinė ieškovė dar būtų turėjusi realią galimybę išmokėtą subsidiją susigrąžinti, ir atsirado žala.

11.4.                      Byloje neginčijamai nustatyta aplinkybė, jog nuteistųjų vadovaujamoms bendrovėms buvo skirtos būtent valstybės, t. y. viešosios lėšos, kurias skyrė civilinė ieškovė. Viešosios lėšos priklauso valstybei ir nėra svarbu, iš kurio piniginio fondo (valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų, tikslinių piniginių fondų savarankiškų biudžetų, tikslinių biudžeto programų ir pan.) šias lėšas gavo ūkio subjektas. Užimtumo tarnyba yra tinkama ieškovė ir turi reikalavimo teisę dėl žalos atsiradimo kaltų asmenų, t. y. nuteistųjų, atžvilgiu, kadangi subsidijos lėšomis disponavo būtent Užimtumo tarnyba ir vadovaujantis Užimtumo rėmimo įstatymo 39 straipsnio 7 dalimi, buvo atsakinga už tinkamą šių lėšų panaudojimą, todėl dėl nuteistųjų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo turtinę žalą patyrė būtent ji.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

12.       Nuteistųjų R. L., R. R. ir S. S. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

13.       Kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, nustatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Tai, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant nusikalstamas veikas, t. y. ar nusikalstamos veikos kvalifikuotos pagal tuos BK straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes. Taip pat bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, tačiau byloje surinkti įrodymai iš naujo nevertinami, nauji įrodymai nerenkami ir faktinės bylos aplinkybės nenustatomos. Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).

14.       Kaip matyti iš paduotų kasacinių skundų, kuriuose iš esmės kartojami apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai, turinio, dalis juose nurodytų įstatymų pažeidimų yra deklaratyvūs (nenurodyti šiuos pažeidimus pagrindžiantys teisiniai argumentai), kita dalis argumentuojami ginčijant ir nesutinkant su žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu (pavyzdžiui, liudytojų parodymų, specialisto išvadoje užfiksuotų duomenų vertinimu ir pan.), faktinių aplinkybių nustatymu, taip pat galima ir kitų fizinių ir juridinių asmenų atsakomybe, o tai, kaip minėta, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Įrodymų vertinimo rezultatas, susijęs su nuosprendžio pagrįstumu, ir teismų sprendimų atitiktis ar neatitiktis faktinėms bylos aplinkybėms yra fakto, o ne teisės klausimas. Dėl to kasatorių teiginiai, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu, taip pat pateikiamu įrodymų vertinimu, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl valstybės tarnautojui prilyginto asmens statuso 

15.       Kasatorės R. L. ir R. R. nesutinka, kad jos kaip atitinkamai individualios įmonės savininkė ir UAB „K.“ (kuri teikia maitinimo paslaugas) direktorė gali būti laikomos valstybės tarnautojui prilygintais asmenimis (BK 230 straipsnio 3 dalis). Kasatorės teigia, kad jų vadovaujami ūkio subjektai nebuvo susiję su teisiškai reikšmingų veiksmų, kuriais būtų įgyvendinamas viešasis interesas, atlikimu, nesprendė visuomenei svarbių klausimų, o tik vykdė valstybės institucijų nurodymus. Su šiais kasacinių skundų argumentais nėra pagrindo sutikti.

16.       Nagrinėjamoje byloje R. L. ir R. R. nuteistos pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Už šios veikos padarymą baudžiamas valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelę žalą patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Taigi pagal BK 228 straipsnį atsako tik specialusis subjektas – valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, kurio sąvoka išaiškinta BK 230 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, kuris dirba arba kitais įstatyme nurodytais pagrindais eina pareigas viešajame arba privačiajame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus, arba turi teisę veikti šio juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu, arba teikia viešąsias paslaugas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra konstatuota, kad BK 230 straipsnio 3 dalies prasme tam, ar asmuo laikytinas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, nepakanka vien tik to, kad toks asmuo formaliai atitinka įstatyme įvardytus požymius – dirba juridiniame asmenyje (kitoje organizacijoje) ar verčiasi profesine veikla ir turi administracinius įgaliojimus arba turi teisę veikti šios įstaigos, įmonės ar organizacijos vardu, ar teikia viešąsias paslaugas. Taip pat turi būti nustatyta, kad tokia asmens veikla yra susijusi su viešojo intereso užtikrinimu, ir šios veiklos nevykdymas ar netinkamas vykdymas reikštų viešojo intereso pažeidimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-33-303/2018). Viešuoju interesu yra laikytinas teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, atspindintis ir išreiškiantis pamatines visuomenės vertybes. Pagal Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnio 3 dalį viešieji interesai – tai visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai.

17.       Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje viešieji interesai, kaip įstatymo saugoma vertybė, suprantami ir kaip visuomenės suinteresuotumas, kad ne tik valstybės tarnautojai, bet ir kiti viešojo ar net privataus sektorių darbuotojai, įgalioti spręsti įvairius visuomenei svarbius klausimus (valstybės tarnautojui prilyginti asmenys), darytų tai nešališkai, teisingai, įstatymų nustatyta tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Atkreiptinas dėmesys ir į aplinkybę, kad Lietuvoje Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra atsakinga už efektyvios neįgaliųjų integracijos sistemos, į kurią įeina ir neįgaliųjų užimtumo rėmimas, diegimą ir priežiūrą. Taigi neįgaliųjų integracija į darbo rinką yra sudedamoji valstybės politikos dalis, o subjektai, įskaitant ir privačias įmones, dalyvaujantys įgyvendinant šią politiką, užtikrina ir viešąjį interesą aptartoje srityje.

18.       Abiejų instancijų teismai pripažino, kad R. L. ir R. R. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, būdamos valstybės tarnautojui prilyginti asmenys. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinių skundų argumentus, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmiau nurodytų ūkio subjektų veikla buvo susijusi su viešojo intereso užtikrinimu, kuris reiškiasi ne maitinimo paslaugų teikimu (UAB „K.“ atveju), bet neįgaliųjų užimtumo galimybės didinimu. Todėl R. R., kaip UAB „K.“ direktorė, gali būti laikoma valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu. Teismas taip pat nurodė, kad visuomenės interesas šiuo atveju yra padidinti neįgalių asmenų užimtumo galimybes ir tam tikslui valstybės buvo skiriama parama darbdaviams darbo vietoms steigti. R. R. vadovaujamai bendrovei parama nebuvo skirta tam, kad ji galėtų plėtoti savo verslą, t. y. parama nebuvo susijusi su tuo, kad paremtų ūkio subjektą siekiant užtikrinti jo privatų interesą. R. R. vadovaujamai bendrovei parama buvo skirta tam, kad ji įsteigtų naujas darbo vietas neįgaliems asmenims siekiant užtikrinti viešąjį interesą – padidinti neįgalumą turinčių asmenų užimtumo galimybes. UAB „K.“, atstovaujama direktorės R. R., deklaravo siekį steigti naujas darbo vietas neįgaliems asmenims, darbo vietų steigimo sutartimi prisiėmė su tuo susijusius įsipareigojimus, ir būtent šia savo veiklos apimtimi darbdavio veikla buvo susijusi su viešojo intereso tenkinimu. Kartu teismas pažymėjo, jog darbo vietų steigimo sutartyje įtvirtinti įpareigojimai yra nustatyti ne šalių valia, bet kyla iš norminio teisės akto, todėl nesilaikydama darbo vietų steigimo sutarties sąlygų bendrovės direktorė pažeidė ne vien tik sutarties sąlygas, bet ir viešosios teisės normas, kurių tinkamas laikymasis yra viešasis interesas.

19.       Pasisakydamas dėl R. L., apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad R. L. įmonė, kaip socialinė įmonė, be ūkinės komercinės veiklos vykdymo ir pelno siekimo, turi ir kitą paskirtį, t. y. gavus valstybės skiriamą finansinę paramą užtikrinti viešąjį interesą įdarbinant Socialinių įmonių įstatyme nurodytus tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, praradusius profesinį ir bendrąjį darbingumą, ekonomiškai neaktyvius, negalinčius lygiomis sąlygomis konkuruoti darbo rinkoje, skatinant šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją bei mažinant socialinę atskirtį.

20.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiais apeliacinės instancijos teismo motyvais ir jų pagrindu padaryta išvada, kad neįgalių ir kitų socialiai pažeidžiamų asmenų užimtumo klausimai yra viešasis interesas, kurį privalo užtikrinti valstybė. Taigi kasatorės, vadovaudamos ūkio subjektams, kurie gaudami valstybės paramą įgyvendina šią užimtumo politiką, kelia pagrįstą visuomenės suinteresuotumą, todėl yra tinkamas nusikalstamos veikos, nurodytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, subjektas. Daryti kitos išvados pagal kasacinių skundų argumentus nėra pagrindo.

Dėl kasatorės R. L. argumentų, susijusių su BK 206 straipsnio 1 dalies taikymu

21.       Kasatorė R. L. nesutinka su nuteisimu pagal BK 206 straipsnio 1 dalį teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl subsidijos, gautos Socialinių įmonių įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 2 punkto tvarka, supainiojo jos įmonei išmokėtas subsidijas ir jų panaudojimo tvarką nepagrįstai sutapatindamas automobilio, kuris buvo įsigytas už gautą subsidiją, naudojimo tvarką su subsidijos darbo vietai įsteigti panaudojimu. O tai, kad automobilis buvo įsigytas ir darbo sutartis su neįgaliąja R. Š. buvo sudaryta, anot kasatorės, leidžia teigti, kad ši subsidija buvo panaudota pagal paskirtį.

22.       BK 206 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas gavęs kreditą, paskolą ar tikslinę paramą panaudojo juos ne pagal paskirtį ar nustatytą tvarką. Tikslinės paramos panaudojimas ne pagal paskirtį pažeidžia jos davėjo interesus, nes kyla pavojus, kad nebus įgyvendintas finansuojamas planas, pasiektas laukiamas rezultatas, kuriuo suinteresuotas paramos davėjas.

23.       Byloje nustatyta, kad 2009 m. birželio 22 d. tarp R. L. įmonės ir (duomenys neskelbtini) darbo biržos buvo sudaryta subsidijos išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos sutartis. Šia sutartimi subsidijos teikėjas įsipareigojo išmokėti subsidijos gavėjui skirtą subsidiją dviem darbo vietoms įsteigti 64 000 Lt, o subsidijos gavėjas, be kita ko, įsipareigojo: 1) įsteigti tikslinėms grupėms priklausantiems asmenims dvi darbo vietas ir į jas įdarbinti du asmenis iki 2009 m. spalio 28 d. sudarant darbo sutartį; 2) panaudoti ne mažiau kaip 34 600 Lt nuosavų lėšų tikslinėms grupėms priklausančių asmenų darbo vietoms įsteigti; 3) įsteigtas darbo vietas išlaikyti ne trumpiau kaip 36 mėnesius; 4) naudoti subsidijos darbo vietoms įsteigti lėšas pagal paraiškoje gauti subsidiją pateiktą priemonės įgyvendinimo sąmatą; 5) įsigytą ilgalaikį turtą apdrausti. Naudojant subsidijos lėšas buvo įsigytas automobilis, kurio vertė 60 000 Lt. Šis automobilis buvo skirtas vairuotojui ekspeditoriui, kuris pagal paraišką gauti subsidiją turėjo vežioti darbuotojus, aprūpinti įmonę kokybiškais ir pigiais maisto produktais, užtikrinti patiekalų pristatymą klientams laiku. Šiam darbui buvo priimta R. Š., kuriai nustatytas 50 procentų darbingumo lygis, tačiau byloje nustatyta, kad ji dirbo darbus, kurie nebuvo sulygti darbo sutartimi, t. y. dirbo virtuvėje, padėjo gaminti maistą ir, esant geroms oro sąlygoms, vežė maistą į (duomenys neskelbtini), tačiau ne tuo automobiliu, kuris buvo įsigytas už subsidijos lėšas. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad už subsidijos lėšas įsigytas automobilis nebuvo naudojamas įmonės veikloje, juo naudojosi kasatorės vyras J. L..

24.       Pagal šias byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pritaria abiejų instancijų teismų išvadai, kad R. L., gavusi subsidiją, panaudojo ją ne pagal paskirtį ir nustatytą tvarką. Tam, kad lėšos būtų naudojamos pagal paskirtį vairuotojo ekspeditoriaus darbo funkcijoms atlikti, įdarbintas asmuo (R. Š.) turėjo vykdyti paraiškoje gauti subsidiją nurodytas ir darbo sutartyje sulygtas darbo funkcijas subsidijos lėšomis įsigytu automobiliu. Kasatorės argumentai, kad įdarbintoji R. Š. nemokėjo vairuoti automobilio su automatine pavarų dėže, todėl jos darbus nenutraukiant su ja darbo sutarties neatlygintinai atliko kasatorės vyras J. L., šiuo atveju nepaneigia gautos subsidijos panaudojimo ne pagal paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad, įsigydamas automobilį su automatine pavarų dėže, darbdavys turėjo tai nurodyti darbo biržai, o sudarius darbo sutartį turėjo ir galėjo įsitikinti, ar įdarbinamas asmuo gebės vairuoti tokį automobilį. Šiuo atveju tai nebuvo daroma, nes automobilis, įsigytas už subsidijos lėšas, buvo naudojamas asmeniniais tikslais.

25.       Atmestini ir kasacinio skundo argumentai, kad nagrinėjamu atveju buvo kriminalizuoti civiliniai santykiai ir kad kasatorei R. L. negalėjo būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, nes teisės aktai nustato ikiteisminę subsidijos išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos sutarties vykdymo pažeidimų nagrinėjimo tvarką, juolab kad jos įmonėje atliktų patikrinimų metu nebuvo nustatyta jokių pažeidimų, susijusių su gautų lėšų panaudojimu. Specialisto išvadoje dėl R. L. įmonės ūkinės finansinės veiklos yra nustatyta, kad automobilio pirkimas yra pagrįstas apskaitos dokumentais. Be to, byloje yra nustatyta, kad darbo sutartis su neįgaliąja R. Š. buvo sudaryta, taigi vertinant tik dokumentus neįmanoma nustatyti, ar vairuotojo ekspeditoriaus darbo funkcijoms atlikti įdarbintas asmuo, kuris darbo funkcijas turėjo atlikti subsidijos lėšomis įsigytu automobiliu, šių funkcijų realiai neatliko ir subsidijos lėšos buvo panaudotos ne pagal paskirtį. Kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, tai padaryti pavyko tik taikant baudžiamąsias teisines priemones. BK 11 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad nusikaltimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika. Šiuo atveju, esant nustatytiems objektyviesiems BK 206 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo požymiams, veikos pavojingumą atskleidžia tai, kad kasatorės veiksmais buvo nukrypta nuo projekto įsteigti tikslinėms grupėms priklausantiems asmenims darbo vietą tikslų, o paramos lėšos, iš esmės pasinaudojant asmenų pažeidžiamumu dėl jų neįgalumo, panaudotos ne pagal paskirtį ir nustatytą tvarką. Šiuo atveju aktualus ir klausimas dėl šių lėšų panaudojimo individualiai įmonei įsigyjant 60 000 Lt vertės visureigį automobilį maisto produktams išvežioti racionalumo, kuris taip pat kelia abejonių, tačiau byloje jis nebuvo keliamas, todėl teisėjų kolegija apie tai plačiau nepasisako.

26.       Pagal BK 206 straipsnio 1 dalį R. L. nuteista ir už lėšų, gautų pagal ESF projektą „Laikinieji darbai“, panaudojimą ne pagal paskirtį ir nustatytą tvarką, tačiau ir dėl šio epizodo nesutinka teigdama, kad tinkamai įvykdė ESF projekto „Laikinieji darbai“ 2010 m. sausio 4 d. viešųjų darbų įgyvendinimo ir finansavimo sutartį, nes Europos socialinio fondo agentūra pažeidimų nenustatė, be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino darbo biržą šių lėšų savininke. Ir su šiais kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.

27.       Byloje nustatyta, kad 2010 m. sausio 14 d. tarp R. L. įmonės ir (duomenys neskelbtini) teritorinės darbo biržos (atstovaujamos D. J.) buvo sudaryta Viešųjų darbų įgyvendinimo ir finansavimo sutartis Nr. 41, kuria įmonė, be kita ko, įsipareigojo: 1) įgyvendinti šiuos viešuosius darbus – teritorijos tvarkymas ir priežiūra bei smulkaus remonto darbai; 2) sudaryti su darbo biržos siųstais viešuosius darbus dirbti darbo ieškančiais asmenimis, atitinkančiais darbdavio pateiktus reikalavimus, terminuotas darbo sutartis laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2010 m. liepos 16 d.; 3) užtikrinti darbuotojams teisės aktų reikalavimus atitinkančias darbo sąlygas; o darbo birža įsipareigojo pervesti darbdaviui subsidiją darbo užmokesčiui: 1) 100 procentų darbo užmokesčio, apskaičiuoto už įdarbinto asmens faktiškai dirbtą laiką pagal tą mėnesį galiojantį Vyriausybės patvirtintą minimalųjį valandinį atlygį; 2) 100 procentų draudėjo privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokoms, apskaičiuotoms nuo subsidijos darbo užmokesčiui; 3) sutarčiai pasibaigus arba ją nutraukus, piniginei kompensacijai už nepanaudotas atostogas (įskaitant draudėjo privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų sumą). Pagal šį projektą pagal terminuotas darbo sutartis buvo įdarbinti I. S. (nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2010 m. liepos 16 d.), Š. Š. (nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2010 m. liepos 16 d.) ir L. L. (nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2010 m. liepos 18 d.). Sudarant šias terminuotas darbo sutartis su šiais asmenimis jau buvo sudarytos neterminuotos darbo sutartys (I. S. nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. dirbo virėja, Š. Š. nuo 2009 m. vasario 2 d. – administratore-barmene, o L. L. nuo 2003 m. gruodžio 8 d. – vadybininku). 

28.       Pažymėtina, kad ESF projekto „Laikinieji darbai“ tikslas – sudaryti sąlygas įsidarbinti bedarbiams iš aukščiausio nedarbo teritorijų ir ekonominius sunkumus patiriančių įmonių darbuotojams priverstinių prastovų metu ar dirbantiems ne visą darbo laiką. Abiejų instancijų teismai, įvertinę tai, kad I. S., Š. Š. ir L. L. nebuvo bedarbiai, o R. L. įmonė nepriskirtina prie ekonominius sunkumus patiriančių įmonių, ir tai, kad pagal liudytojų parodymus šie asmenys net ir neatliko sutartyje nurodytų viešųjų darbų, dirbo sau įprastus darbus, pagrįstai konstatavo, kad šie asmenys nepriklauso ESF projekto „Laikinieji darbai“ tikslinei grupei, todėl R. L. įmonė netinkamai vykdė viešųjų darbų įgyvendinimo ir finansavimo sutartį. Šiuo atveju, aptariamo projekto lėšomis mokant darbuotojams ir sumokant įmokas į Valstybinio socialinio draudimo fondą už darbą, atliekamą R. L. įmonei pagal neterminuotas sutartis, akivaizdžiai subsidijos lėšos panaudotos ne pagal paskirtį. To nepaneigia ir kasatorės teiginiai, kad Europos socialinio fondo agentūra pažeidimų nenustatė. Kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, ESF projekto sėkmingumas nereiškia, kad R. L. įmonė tinkamai įgyvendino pagal šį projektą sudarytos Viešųjų darbų įgyvendinimo ir finansavimo sutarties sąlygas ir tikslus.

29.       Teisėjų kolegija pritaria ir apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad ESF lėšos yra valstybės iždo lėšos. Nagrinėjamu atveju panaudotos ne pagal paskirtį jos grąžintinos (duomenys neskelbtini) teritorinei darbo biržai, nes būtent ji pervedė subsidijos pagal ESF projektą lėšas R. L. įmonei. Šiame kontekste pažymėtina, kad byloje civiline ieškove teritorinė darbo birža pripažinta pagrįstai ir kasatorės nurodomos BPK 115 straipsnio nuostatos pritaikytos tinkamai.

Dėl kasatorės R. L. argumentų, susijusių su BK 182 straipsnio 1 dalies taikymu

30.       Nuteistoji R. L. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 182 straipsnio 1 dalį apgaulę siedamas su tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie R. M. ir V. D. apskaičiuotą darbo užmokestį ir valstybinio socialinio draudimo įmokas.

31.       BK 182 straipsnyje yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto arba turtinės teisės įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą savo ar kitų asmenų naudai apgaule. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, arba priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė reiškiasi pirmiau įvardytų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia.

32.       Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad R. L. laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. darbo užmokesčio žiniaraščiais ir kasos išlaidų orderiais pagrindė 8568,36 Lt daugiau priskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio R. M. ir V. D. bei pateikė (duomenys neskelbtini) darbo biržai tikrovės neatitinkančius duomenis apie šioms darbuotojoms priskaičiuotą darbo užmokestį ir valstybinio socialinio draudimo įmokas ir taip neteisėtai iš (duomenys neskelbtini) teritorinės darbo biržos gavo 6556,86 Lt dalinės kompensacijos. Teismai nustatė, kad R. M. ir V. D. buvo išmokamas žymiai mažesnis atlyginimas nei kasatorės apskaičiuotas.

33.       Tai, kad minėtoms darbuotojoms nebuvo išmokėtas visas apskaičiuotas atlyginimas, patvirtina, kad Socialinių įmonių įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu gautą subsidiją kasatorė panaudojo ne pagal paskirtį. Kasacinio skundo argumentai, kad ši subsidija skiriama kaip kompensacija įmonei, o ne konkrečiam darbuotojui, todėl šios subsidijos gavimas ir panaudojimas nesietinas su darbo užmokesčio išmokėjimo darbuotojui tvarka, nėra pagrįsti. Nors ši subsidija iš tiesų yra kompensacija įmonei, tačiau ji skirta būtent darbuotojų atlyginimams, kad socialinė įmonė nepatirtų papildomų išlaidų, susijusių su tikslinėms asmenų grupėms priklausančių darbuotojų darbinių įgūdžių stoka, jų mažesniu darbo našumu ar ribotu darbingumu, palyginti su analogišką darbą dirbančiais darbuotojais, nepriklausančiais tikslinėms grupėms apmokant už darbą vienodai.

34.       Nuteistosios teiginiai, kad tai, ar ji išmokėjo visą ar tik dalį R. M. ir V. D. priklausančio atlyginimo, neturi įtakos subsidijos apskaičiavimui ir išmokėjimui, yra teisiškai nepagrįsti. Pagal Socialinių įmonių įstatymo 14 straipsnio 1 dalį subsidija darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms yra skirta papildomoms socialinės įmonės išlaidoms, susijusioms su tikslinėms asmenų grupėms priklausančių darbuotojų darbinių įgūdžių stoka, jų mažesniu darbo našumu ar ribotu darbingumu, kompensuoti. Ši subsidija apskaičiuojama procentais nuo kiekvienam socialinėje įmonėje dirbančiam tikslinei asmenų grupei priklausančiam darbuotojui tą mėnesį apskaičiuoto visų rūšių darbo užmokesčio ir nuo šio darbo užmokesčio apskaičiuotų draudėjo privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų sumos (Socialinių įmonių įstatymo 14 straipsnio 5 dalis). Taigi nepagrįstai padidinus darbuotojui apskaičiuotą darbo užmokestį ir atitinkamai valstybinio socialinio draudimo įmoką įmonei be jokio pagrindo išmokama didesnė subsidija, nei tai įmonei priklauso. Būtent ta dalimi apgaule (suklaidinant darbo biržą) yra padaroma žala valstybei. Už tai ir buvo nuteista R. L.. Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes spręsti, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nėra jokio pagrindo.

Dėl kitų nuteistosios R. L. kasacinio skundo argumentų

35.       Kasaciniame skunde nuteistoji R. L. BK 222 straipsnio 1 dalies netinkamą taikymą iš esmės sieja su netinkamu 2012 m. sausio 19 d. specialisto išvados Nr. 5-3/6 vertinimu atkreipiant dėmesį, kad R. L. ūkinės finansinės veiklos tyrimo objektas buvo liudytojų parodymai, o ne buhalterinės apskaitos dokumentai, kad specialistui buvo užduodami klausimai, nesusiję su įmonės ūkine finansine veikla (1, 2, 3, 5 klausimai). Tokia specialisto išvada, anot kasatorės, negali būti pripažinta tinkamu įrodymu (BPK 20 straipsnis).

36.       Dėl šios specialisto išvados ir atlikto tyrimo rezultato teisinio vertinimo pasisakyta tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kuriame išsamiai išdėstytas specialistės išvados turinys ir pateikti jos paaiškinimai, tiek apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, kuriame aptarti kasaciniame skunde (kaip ir apeliaciniame skunde) nurodyti prieštaravimai ar netikslumai, pasisakyta dėl specialistų išvadų patikimumo bei juose nurodytų aplinkybių atitikties kitiems bylos duomenims. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad specialisto išvada yra išsami, kokybiška ir pakankama bylai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, kad specialistė neviršijo savo specialiųjų žinių ribų ir nesprendė klausimų, kurie viršytų jos kompetencijos ribas. Pažymėtina, kad specialistų išvados – tik vienas iš įrodymų, vertintinų faktų nustatymo procese, o taip nagrinėjamoje byloje ir buvo vertinama nurodoma specialisto išvada. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, sudarančių teisinį pagrindą atmesti specialisto išvadą kaip nepatikimą ir (ar) nelaikyti jos įrodymais.

37.       Nuteistosios R. L. kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl teismų nešališkumo. Pirmosios instancijos teismo šališkumą kasatorė sieja su 2017 m. gegužės 3 d. nutartyje dėl kardomosios priemonės – suėmimo – pratęsimo nurodytu teiginiu, esą byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad R. L. padarė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, be to, teisėja neatsižvelgė į medicininius dokumentus, patvirtinančius R. L. diagnozuotą psichikos sveikatos sutrikimą, ir toliau tęsė procesą, o apeliacinės instancijos teismo šališkumas, anot kasatorės, pasireiškė šių pirmosios instancijos teismo pažeidimų ignoravimu. Šios kasatorės nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti apie teismų šališkumą.

38.       Tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas suėmimo pratęsimo klausimą, nurodė, kad duomenų, leidžiančių manyti, kad R. L. padarė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, yra pakankamai, nepatvirtina teismo šališkumo ar išankstinės nuomonės dėl kasatorės kaltumo, o tik pagrindžia teismo atliekamą procesinį veiksmą. BPK 121 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kardomosios priemonės, tarp jų ir suėmimas, gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką. Taigi teismas, pratęsdamas kardomosios priemonės – suėmimo – terminą, šiuo aspektu privalėjo įvertinti duomenų, leidžiančių manyti, kad kaltinamoji R. L. padarė nusikalstamą veiką, pakankamumą. Šiuo atveju spręsti apie išankstinį teismo nusistatymą nėra jokio pagrindo. Tai pagrįstai nurodė ir apeliacinės instancijos teismas.

39.       Šis teismas taip pat išsamiai pasisakė ir dėl galimų kasatorės psichinės sveikatos sutrikimų, anot kasatorės, neleidusių pirmosios instancijos teismui tęsti proceso. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, atkreipė dėmesį į tai, kad byloje du kartus buvo skiriama teismo medicinos ekspertizė dėl teismo posėdžių nelankymo priežasčių ir remiantis ekspertizių išvadomis buvo konstatuota, kad R. L. galėjo simuliuoti savo lėtinių susirgimų ligos paūmėjimus, o pagal sveikatos būklę ji galėjo dalyvauti teismo posėdžiuose. Be to, byloje nustatyta, jog R. L. asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad procesas pirmosios instancijos teisme vyko vadovaujantis bylos nagrinėjimo teisme nuostatomis, įtvirtintomis BPK. Atitinkamai kasacinio skundo nurodytais argumentais nėra pagrindo spręsti ir apie apeliacinės instancijos teismo šališkumą.

40.       Kasatorė R. L. nurodo, kad laikino nuosavybės teisės apribojimo kaip procesinės prievartos priemonės paskirtis yra užtikrinti baudžiamojo proceso tikslų įgyvendinimą, o ne galimą civilinį ieškinį, taip pat kad apeliacinės instancijos teismui neišnagrinėjus šių apeliacinio skundo argumentų pirmosios instancijos teismo sprendimas pratęsti šios priemonės terminą liko nepatikrintas teisės taikymo ir pagrįstumo aspektu. BPK 151 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroro nutarimu civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Taigi kasatorės teiginiai yra visiškai niekuo nepagrįsti.

41.       Nuteistosios R. L. kasaciniame skunde, cituojant BK 55 straipsnio nuostatas, pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajai skyrė laisvės atėmimo bausmę tokio sprendimo visiškai nemotyvuodamas, o apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad tokia jai paskirta bausmė yra adekvati, neįvertino bausmės proporcingumo. Paskirta bausmė, anot kasatorės, yra per griežta ir neproporcinga, iš esmės paskirta siekiant „pateisinti“ jai taikytą kardomąją priemonę – suėmimą. Šie kasatorės argumentai prieštarauja bylos medžiagai ir teismų nuosprendžių turiniui. Iš abiejų instancijų teismų sprendimų matyti, kad laisvės atėmimo bausmė R. L. buvo paskirta atsižvelgus į nuteistosios padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, motyvus bei tikslus, jos kaltės formą ir rūšį – padaryti tyčiniai nesunkūs ir apysunkiai nusikaltimai, neteisėtai pasinaudota valstybės teikiama parama, padaryta didelė neturtinė ir turtinė žala valstybei; taip pat įvertinus jos asmenybę, tai, kad savo kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų nepripažino, kad nenustatyta jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatorei pritaikytos BK 75 straipsnio nuostatos ir laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas. Įstatymo taikymo aspektu nuteistajai R. L. bausmė paskirta teisingai.

Dėl kitų nuteistosios R. R. kasacinio skundo argumentų

42.       Be jau aptartų argumentų, susijusių su valstybės tarnautojui prilyginto asmens statusu, nuteistoji R. R., nesutikdama su nuteisimu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, ginčija ir 2012 m. spalio 26 d. specialisto išvados Nr. 5-3/90 vertinimą teigdama, kad specialistė nedisponavo visa baudžiamosios bylos medžiaga, nes išvada buvo atlikta 2012 metais, o kaltinamasis aktas surašytas 2014 metais, be to, išvada surašyta vadovaujantis Specialistų atliekamų ūkinės finansinės veiklos tyrimų nuostatais, kurie nustojo galioti dar iki kaltinamojo akto surašymo.

43.       Nurodyti kasatorės argumentai, kurie buvo nurodyti ir jos apeliaciniame skunde, yra visiškai nepagrįsti. Kaip matyti iš nurodytos specialisto išvados, joje buvo tiriamas laikotarpis nuo 2009 m. kovo 10 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Specialistei surašant išvadą buvo pateikti visi šio laikotarpio dokumentai, todėl tai, kad ji buvo surašyta anksčiau, nei surašytas kaltinamasis aktas, neturi jokios įtakos išvados teisingumui. Įtakos šios išvados teisingumui neturi ir tai, kad atitinkama Specialistų atliekamų ūkinės finansinės veiklos tyrimų nuostatų redakcija nustojo galioti iki kaltinamojo akto surašymo. Konkrečių esminių prieštaravimų, esančių specialisto išvadoje ir neva nepašalintų bylos nagrinėjimo teisme metu, kasatorė nenurodo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčijamą specialisto išvadą, pripažino, kad ji pakankamai išsami ir pagrįsta. Teisėjų kolegija pagal kasacinio skundo argumentus neturi pagrindo nesutikti su šia teismo išvada.

44.       Kasatorė nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo argumentais dėl senaties termino skaičiavimo, nurodo, kad kaltinime pagal BK 228 straipsnio 2 dalį nurodytas nusikalstamos veikos laikotarpis nuo 2009 m. kovo 10 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. yra nepagrįstas, tačiau tai pagrindžiančių teisinių argumentų nepateikia. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje gana išsamiai aptarė, kodėl šiuo atveju negali būti taikoma apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. Atsižvelgiant į tai, kad R. R. nusikalstamą veiką padarė laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 10 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., o apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas skaičiuojamas nuo momento, kai veika nutrūko, nėra pagrindo teigti, kad šis terminas, priimant apkaltinamąjį teismo nuosprendį, buvo suėjęs.

Dėl nuteistojo S. S. kasacinio skundo argumentų

45.       Nuteistojo S. S. kasaciniame skunde aptariant kiekvieną nusikalstamų veikų epizodą išskirtinai daug dėmesio skiriama pagrįsti galimai kitų asmenų atsakomybei, kuri niekaip nepaneigia nuteistojo kaltumo padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir šiuo atveju tik pasunkintų jo padėtį. Tokie argumentai nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų, todėl nenagrinėjami.

46.       Nuteistasis S. S. kasaciniame skunde visiškai nepagrįstai nurodo, kad teismai šioje byloje netinkamai konstatavo, kam buvo padaryta žala. Tiek iš kaltinimo formuluotės, tiek iš abiejų instancijų teismų nuosprendžių motyvų akivaizdžiai matyti, kad nuteistojo padarytomis nusikalstamomis veikomis žala buvo padaryta valstybei. (duomenys neskelbtini) teritorinė darbo birža, disponuodama valstybės per asignavimų valdytoją priskirtomis lėšomis, savo aptarnaujamoje teritorijoje skirstė subsidijas įvairiems ūkio subjektams darbo vietoms įsteigti. Šioje byloje nagrinėjamais atvejais nuteistajam S. S. neteisėtai veikiant subsidijas iš (duomenys neskelbtini) teritorinės darbo biržos ūkio subjektai gavo tam neturėdami pagrindo: 1) UAB „M.“ atveju bendrovė gavo subsidijos lėšas, nors neįvykdė reikalavimo apdrausti įsigytą briaunų apklijavimo mašiną, o S. S., neįsitikinęs, kad draudimas yra, darbo vietų steigimo aktu patvirtino, kad bendrovės įsigyta briaunų apklijavimo mašina yra apdrausta UAB DK „PZU Lietuva“, dėl ko UAB „M.“ buvo išmokėta subsidija, vėliau UAB „M.“ panaikinus už subsidijos lėšas įsteigtą darbo vietą S. S. nenustatė, jog darbo vieta buvo panaikinta (baudžiamoji byla pagal BK 229 straipsnį dėl UAB „M.“ nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui); 2) UAB „P.“ atveju S. S., vykdydamas darbo vietų steigimo sutarties stebėseną ir kontrolę, neatliko bendrovės patikrinimo, kad būtų užtikrintas subsidijos panaudojimas pagal paskirtį, nenustatė, kad bendrovėje įdarbintas baldžiumi bedarbis dirba darbus, nesusijusius su šiai pareigybei priskirtomis funkcijomis, kad bendrovės direktorius gautas subsidijos lėšas panaudojo ne pagal paskirtį, nepateikė bendrovei pretenzijos dėl subsidijos grąžinimo darbo biržai; 3) R. L. įmonės atveju S. S., žinodamas esamus pažeidimus (pavyzdžiui, kad ne visiems darbuotojams yra išmokamas darbo sutartimi nustatyto dydžio atlyginimas, kompensuojamas (duomenys neskelbtini) teritorinės darbo biržos), neįtraukė šios įmonės į tikrinamų įmonių sąrašą, nesiėmė veiksmų patikrinimui inicijuoti ir nustatyti, jog (duomenys neskelbtini) darbo birža nepagrįstai kompensavo priskaičiuotą ir sumokėtą darbuotojams darbo užmokestį, valstybinio socialinio draudimo įmokas ir nepanaudotas atostogas bei nepagrįstai išmokėjo R. L. įmonei dalinę kompensaciją; 4) UAB „K.“ atveju S. S., žinodamas, kad bendrovė neatitinka darbo vietų steigimo akte nurodytų aplinkybių, priėmė iš šios bendrovės vadovės žinomai tikrovės neatitinkančius dokumentus, suorganizavo darbo vietų steigimo patikrinimą ir pasirašė darbo vietų steigimo aktą, kuriame nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis ir kurio pagrindu (duomenys neskelbtini) teritorinė darbo birža skyrė bendrovei likusias naujoms darbo vietoms steigti skirtas subsidijos lėšas. Taigi teismai pagrįstai nustatė, kad žala buvo padaryta valstybei, o teritorinė darbo birža, kuri skirstė subsidijas, pagrįstai pripažinta tinkama civiline ieškove.

47.       Nuteistojo S. S. kasaciniame skunde BK 228 straipsnio 1, 2 dalių taikymas ginčijamas nesutinkant, kad jo veiksmais buvo padaryta didelė žala, nes valstybės tarnautojo vardo pažeminimas pats savaime nereiškia didelės žalos, o didelės žalos požymis, anot kasatoriaus, yra svarbus atribojant nusikalstamą piktnaudžiavimą nuo drausminio nusižengimo. Šie kasatoriaus skundo argumentai nepagrįsti, S. S. padarytos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 228 straipsnio 1, 2 dalis.

48.       Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi teismų praktikoje suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. BK 228 straipsnyje nustatyto piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai pasireiškia: pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; pavojingais padariniais – nurodytos didelės žalos kilimu; priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-84-489/2018 ir kt.).

49.       Byloje nustatyta, kad S. S. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, nes tyčia veikė nesuderinamai, priešingai tarnybos interesais, pažeisdamas kaltinime pagal BK 228 straipsnio 1, 2 dalis nurodytų teisės aktų, nustatančių valstybės tarnautojų pareigas apskritai, taip pat susijusių su konkrečiai pareigybei nurodytų funkcijų vykdymu, nuostatas. Jis, pagal einamas pareigas turėdamas organizuoti darbo vietų steigimo subsidijavimą ir įdarbinimą į naujai steigiamas darbo vietas (šiuo atveju kalbama apie socialiai pažeidžiamiausių asmenų – bedarbių, neįgaliųjų – įdarbinimą), neteisėtai, pats klastodamas arba priimdamas jau suklastotus dokumentus, sudarė palankias sąlygas tam tikriems ūkio subjektams (UAB „K.“, R. L. įmonei ir kt.), neatitinkantiems keliamų reikalavimų, gauti subsidijas darbo vietoms steigti ir jas naudoti ne pagal paskirtį, taip pat nevykdė šių ūkio subjektų patikrinimų ir dėl to nenustatė, kad įrengtos darbo vietos buvo panaikintos, įsigytomis priemonėmis naudojosi ne tie asmenys, o įdarbinti asmenys dirbo darbus, nesusijusius su jų pareigybei priskirtomis funkcijomis. Tokia veikla neabejotinai menkina darbo biržos autoritetą, sudaro įspūdį apie joje dirbančių valstybės tarnautojų nevaržomą savivalę, nesiskaitymą su norminiais teisės aktais ir taip daro didelę žalą ne tik konkrečiai įstaigai (teritorinei darbo biržai), bet ir valstybei. Tokia žala laikytina didele neturtinio pobūdžio žala, padaryta tokioms nematerialioms vertybėms kaip darbo biržos reputacija bei valstybės tarnybos autoritetas.

50.       Kaip teisingai nurodo kasatorius, būtent didelės žalos požymis yra pagrindinis nusikaltimų valstybės tarnybai bei tarnybinių (drausminių) pažeidimų atribojimo kriterijus, tačiau šioje byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių manyti, kad S. S. padaryta nusikalstama veika turėtų būti įvertinta kaip tarnybinis (drausminis) pažeidimas. Šiuo atveju, kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, S. S. veiksmai nebuvo suderinami su konstituciniu valstybės tarnybos statusu, valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojų veiklos principais ir sumenkino visuomenės pasitikėjimą valstybės tarnyba bei padarė neigiamą įtaką valstybės tarnautojo autoritetui ir institucijos, kurioje S. S. atliko savo pareigas, prestižui. Be to, jo neteisėtais veiksmais buvo padaryta ir turtinė žala. Kaip jau buvo minėta, nuteistajam S. S. neteisėtai veikiant subsidijas iš (duomenys neskelbtini) teritorinės darbo biržos tam tikri ūkio subjektai gavo neturėdami pagrindo. Taigi, esant nustatytai didelei žalai, S. S. veiksmais padarytas piktnaudžiavimas tarnyba peržengė tarnybinio nusižengimo ribas.

51.       Nuteistasis S. S., remdamasis Europos Komisijos reglamento Nr. 1828/2006 36 straipsniu, kasaciniame skunde teigia, kad baudžiamoji atsakomybė jam negalėjo būti taikoma ir dėl šiame teisės akte nustatytos 10 000 Eur ribos tarp civilinės ir baudžiamosios atsakomybės. Kasatorius neteisingai interpretuoja nurodytą normą. Europos Komisijos reglamento Nr. 1828/2006 36 straipsnyje nustatyta, kad jei pažeidimai yra susiję su mažesnėmis nei 10 000 Eur sumomis, finansuojamomis iš bendro Europos bendrijų biudžeto, valstybės narės Komisijai nesiunčia 28 ir 30 straipsniuose nurodytos informacijos, nebent Komisija to aiškiai prašytų. Šio reglamento 28 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės turi pranešti Komisijai apie bet kokius pažeidimus, kurie buvo pirminio administracinio ar teisminio nagrinėjimo dalykas, taip pat nurodyta, kokius duomenis reikia pateikti, o 30 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės turi pranešti Komisijai apie procedūras, pradėtas dėl pažeidimų, apie kuriuos buvo pranešta anksčiau, ir visus su jomis susijusius svarbius pasikeitimus. Taigi, kaip matyti, šis reglamentavimas yra visiškai nesusijęs su civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimu, jame reglamentuojamas tik informacijos Europos Komisijai perdavimas, kai tai susiję su atitinkamais pažeidimais.

52.       Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad kasatorius nepagrįstai buvo sekamas, daugiau kaip pusantrų metų buvo klausomasi jo pokalbių, nors jam jokie įtarimai nebuvo pareikšti. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, operatyviniai (nuo 2013 m. sausio 1 d. kriminalinės žvalgybos tyrimo) veiksmai prieš S. S. buvo sankcionuoti (ir pratęsti) Klaipėdos apygardos teismo pirmininko nutartimis esant pagrindui manyti apie galimas S. S. nusikalstamas veikas, nurodytas BK 225 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad S. S. veiksmų schema buvo sunkiai pastebima, nes pagal atliktas procedūras ir dokumentus viskas lyg ir vyko pagal nustatytas taisykles ir atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau dokumentuose pateikti duomenys neatitiko realios situacijos, pagrįstai pripažino, kad minėtų operatyvinių veiksmų taikymas ilgesnį laikotarpį šioje byloje yra pateisinamas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti šiai apeliacinės instancijos teismo išvadai. Pagal byloje nustatytas aplinkybes matyti, kad tik taikant operatyvinius veiksmus pagal tuo metu galiojusį Operatyvinės veiklos įstatymą buvo galima aptikti S. S. daromų nusikalstamų veikų požymius ir pradėti dėl to ikiteisminį tyrimą.

53.       Nepagrįsti ir kasatoriaus teiginiai, kad byloje nebuvo nustatyta, kieno balsai užfiksuoti pirmiau nurodytų operatyvinių veiksmų atlikimo metu padarytuose garso įrašuose. Nors byloje nebuvo paskirta fonoskopinė ekspertizė, tačiau teismai, išanalizavę operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuotas aplinkybes ir įvertinę turimų duomenų visumą, pagrįstai pripažino, kad kasatoriaus minimuose garso įrašuose užfiksuoti balsai priklauso pačiam S. S. ir R. L.. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuos įrašus ir jų išklotines teismai vertino kitų įrodymų kontekste neteikdami jiems prioritetinės reikšmės.

54.       Kasaciniame skunde pasisakant apie taikytų operatyvinių veiksmų rezultatų vertinimą gana abstrakčiai nurodomi BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių pažeidimai, išdėstyti teiginiai dėl teismų atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams iš esmės nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai bei teismų sprendimų turiniui. Abiejų instancijų teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės buvo nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Esminių BPK pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimu, padaryta nebuvo.

55.       Nuteistasis S. S. kasaciniame skunde pakartoja apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, esą teismas ne kartą yra pareiškęs išankstinę nuomonę dėl civilinio ieškinio, dėl liudytojų iškvietimo ir įrodymų rinkimo bei tyrimo, kad nebuvo aktyvus ir netikrino pateiktų įrodymų, neapklausė svarbių liudytojų ir specialistų, neskyrė ekspertizės prieštaravimams pašalinti, kad neištaisė gynybos nurodytų kaltinamojo akto trūkumų, kad nesuteikė galimybės nuteistajam duoti parodymus po visų liudytojų apklausos, kad dokumentus perskaitė ir jų neskelbė, nesuteikė galimybės pasiruošti baigiamosioms kalboms. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visos šios aplinkybės buvo išsamiai išanalizuotos ir argumentuotai paneigtos nešališkumo principo pažeidimo aspektu.

56.       Pakartotinai neanalizuojant apeliacinės instancijos teismo išsamiai aptartų aplinkybių, paneigiančių kasatoriaus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, pažymėtina, kad teismo nešališkumo principas negali būti suvokiamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie yra esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai. Šiuo atveju tam tikrų gynybos prašymų atmetimas, proceso metu apklausiamų asmenų eiliškumas, byloje esančių dokumentų neperskaitymas (BPK 290 straipsnio 1 dalis) ar mažiau, nei tikėtasi, laiko baigiamosioms kalboms pasiruošti skyrimas ir kitos kasatoriaus nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismą buvus šališką. Nuteistojo S. S. skunde pateiktos interpretacijos dėl galimo pirmosios instancijos teismo šališkumo neparemtos konkrečiais teisiniais argumentais, o tik subjektyvia kasatoriaus nuomone, kilusia dėl to, kad įrodymų vertinimas neatitinka jo keltų versijų, tačiau savaime tai nereiškia teisės pažeidimo. Tuo tarpu objektyvių aplinkybių, dėl kurių bylą nagrinėjęs teismas būtų negalėjęs to daryti, ar tokių aplinkybių, kurios leistų teigti apie jo suinteresuotumą (BPK 58 straipsnis), nenustatyta. Taigi BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamo asmens teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, nebuvo pažeista.

57.       Atsižvelgdama į visas pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro bendrą išvadą, kad byloje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima laikyti esminiais, t. y. dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistųjų teisės ar kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendžius, nepadaryta, o baudžiamasis įstatymas (BK 182 straipsnio 1 dalis, 206 straipsnio 1 dalis, 228 straipsnio 1, 2 dalys ir kt.) pritaikytas tinkamai. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, keisti ar naikinti skundžiamų teismų nuosprendžių kasaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistųjų R. L., R. R. ir S. S. kasacinius skundus.

Teisėjai         Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

        Olegas Fedosiukas

        Artūras Pažarskis